Tiesa, pasirašant ketinimų protokolą, mūsų Vyriausybės atstovai rodė kur kas daugiau entuziazmo nei „Rheinmetall AG“ tarptautinių strateginių programų plėtros direktorius Maximillian Froch. Jis buvo gana lakoniškas dėl terminų bei sąlygų. Ir, gaila, kad mūsų žiniasklaida pasitenkino valdžios viešųjų ryšių spaudos pranešimais, nes klausimų, kuriuos reikėtų užduoti, daug. Ypač žinant šios Vyriausybės polinkį į „pjarinius“ veiksmus, realaus verslo veiklos nesuvokimą bei norą užkrauti visuomenei papildomus mokesčius. Tad keturi klausimai, į kuriuos privalome gauti atsakymus.

1 klausimas. Ar „Rheinmetall AG‘‘ ketinimas statyti amunicijos gamyklą Lietuvoje yra susijęs su Valstybės gynybos tarybos sprendimu „Leopard 2‘‘ – jei bus Vokietijos tankai, bus ir gamykla?

Toks mainų, o tiksliau „offset‘‘ principas gana paplitusi praktika gynybos pramonėje, kai valstybė, kuri įsigyja didelių gynybos priemonių ir įsipareigoja ilgam laikui, iš gamintojo reikalauja įsigyti sutartai sumai prekių, kurios gaminamos šiuo atveju Lietuvoje arba investuoti į gamybą vietoje. Man pačiam teko organizuoti tokį sandorį 1995 metais, kai Krašto apsaugos ministerija įsigijo didelį kiekį prieštankinių granatsvaidžių ir amunicijos, o mainais už tai Švedijos gynybos pramonės įmonė „Bofors AB‘‘ įsipareigojo investuoti į gamybą Lietuvoje. Ir nuo to laiko Panevėžio įmonė „Stigma‘‘ gamina skirtingų tipų amunicijos konteinerius, kuriuos perka švedai ir jie keliauja po visą pasaulį.

2 klausimas. „Rheinmetall AG‘‘ savo produkciją eksportuoja po visą pasaulį. Deja, net ir į tas valstybes bei tokiems režimams, kur mes tikrai nenorėtume, kad Lietuvoje pagaminta amunicija atsidurtų. Ar Vyriausybės ketinimų protokole yra numatytas toks ribojimas? Ar Lietuvos valdžia išlaikys – kas įprasta praktika tokiame versle – teisę kontroliuoti galutinį vartotoją (end user certificate)?

3 klausimas. Lietuva turės prisidėti prie šių investicijų. Kiek ir kaip – dar nežinome. Tačiau kodėl Lietuva nedalyvauja Europos gynybos investicijų programoje, kuri dalina 1.5 mlrd. eurų subsidijų gynybos pramonei 2025-2027 m.? Tas pats „Rheinmetall AG‘‘ su Rumunijos įmonėmis dalyvavo ir gavo subsidiją bendriems projektams, kas gerokai mažina šalies finansinį prisidėjimą. Ar tiesiog pakelti mokesčius Lietuvos gyventojams yra lengvesnis kelias?

4 klausimas. Trečiadienį Vyriausybėje vyko diskusijos, kaip didinti gynybos finansavimą. Naujasis krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas pristatė, kad prioritetas yra oro gynyba, o tankai – tolimos ateities perspektyva (diplomatiškai atsisakyta „Leopard 2‘‘). Nors mes, partija „Laisvė ir Teisingumas“, palaikome tokią poziciją ir visada raginome pirmiausia stiprinti oro gynybą ir prieštankinę ginkluotę, tačiau kyla logiškas klausimas: kokia atsakingų valstybės institucijų sprendimų galia ir subordinacija mūsų šalyje? Ministras vienu pasisakymu „padėjo į pavėsį priimtą“ Valstybės gynimo tarybos sprendimą dėl tankų pirkimo. Ten pat ministras „padėjo“ ir kariuomenės vadą, kuris buvo didelis „Leopard 2‘‘ tankų entuziastas ir nuolat tvirtino, kad tankų Lietuvai reikia. Gal sprendimas atšauktas? Gal įvyko naujos realių karybos ekspertų diskusijos ir pateikta nauja strategija? Gal yra prezidentas, kuris galėtų paaiškinti? Ir ar „Rheinmetall AG‘‘ skubus protokolo pasirašymas nėra situacijos gelbėjimas, kaip nors išlaikyti įsipareigojimą įsigyti tankus?

Sunku tartis su valstybe, kurioje neaišku, kas ir kaip priima sprendimus. Ir kas nors už ką nors atsako.

Politikai giria bankus, kurie prisidės prie krašto gynybos sumokėdami solidarumo mokestį. „Solidarumo“ žodis čia netinka, nes solidarumas reiškia, kai kažką darai savanoriškai, o ne priverstas įstatymu. Neteisinga išvis šį mokestį vadinti „bankų solidarumo“ mokesčiu, nes jį realiai sumoka Lietuvos gyventojai ir verslas, mokėdami vienas didžiausių paskolų palūkanas ir banko mokesčius. Tad ne bankai, o Lietuvos žmonės jau tiesiogiai prisideda prie papildomo krašto gynybos finansavimo.

Tačiau to dar neužtenka, Seimo nariai siūlo dar papildomai apmokestinti verslą ir gyventojus, lyg papildomi milijonai eurų būtų geriausias šarvas nuo galimų grėsmių. Deja, ne. Ne pinigų kiekis, o jų protingas ir efektyvus panaudojimas yra realus krašto gynybos pajėgumo pagrindas.

Šių metų biudžete gynybai numatyta 2,1 mlrd. eurų. Didžiąją dalį šių lėšų sudarys biudžeto asignavimai, likusi dalis bus skirta iš surinkto bankų „solidarumo“ įnašo. Pastaroji galės būti leidžiama tik statyboms! Ir gynybos biudžetas kitąmet pasieks rekordinius 2,71 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau, matome, kad karštos politikų kalbos dažnai lieka tik spaudos pranešimuose. Krašto apsaugos ministerija (KAM), įgyvendindama krašto apsaugos sistemos plėtros planus, per ateinantį dešimtmetį (DEŠIMT METŲ) karinei technikai ir amunicijos atsargoms įsigyti planuoja skirti tik 3,1 mlrd. eurų, t. y. kasmet tai sudarytų apie 12 proc. viso gynybos biudžeto. Toks KAM ministro viešas prisipažinimas! Tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. realioms atgrasymo priemonėms! Esame statybininkų tauta, todėl įsivaizduojame, kad mus apgins nauji poligonai ir kareivinės… Ir sunku patikėti didelius pinigus politikams, kurie atidarydami naujas kareivines, net nesugeba pasakyti žurnalistams be popierių, kiek pabrango projektas nuo pradinės kainos. Pasirodo nedaug, kokiu nežymiu trečdaliu…

Partija „Laisvė ir Teisingumas“ puikiai supranta poreikį stiprinti gynybos pajėgumus kaip būtiną atgrasymo priemonę, tačiau esame realistai ir žinome, kad tik kolektyvinės gynybos skydas gali būti efektyvus, ir aišku - pirmiausia NATO. Tačiau kintanti JAV politika ir Dolando Trampo pareiškimai, net dar netapus prezidentu, jau daro neigiamą poveikį Ukrainos fronte ir NATO įsipareigojimų stiprumui. Deja, kai kur reikia sutikti D.Trumpu: iš 30 NATO šalių tik dešimt skiria saugiau nei 2 proc. BVP. Ir tarp jų, išskyrus JAV, Jungtinė Karalystę ir Lenkiją, tik mažosios šalys kaip Lietuva. Tai kiek mes bedidinsime savo finansinį indėlį, dėl mažo mūsų BVP, jis išliks labai nežymus.

Ir nereikia pykti ant JAV generolo Beno Hodgeso, kuris pasakė žinomą tiesą – 5-jo NATO straipsnio ir net regioninių gynybos planų aktyvavimą turės patvirtinti NATO šalių politikai. Ir tam reikės laiko.

O paskutinių dienų naujiena, tai Lenkijos įstatymų apribojimai, kurie neleidžia Lenkijos kariuomenei vykdyti karinius veiksmus už šalies sienų. Net NATO 5 straipsnio aktyvavimas neįmanomas neįveikiant šios teisinio barjero. Dešimtys iškilmingų Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikimų, o esminiam klausimui ir susitarimui prie vyno taurės laiko ir neužteko. Kartu tai rodo Lietuvos užsienio politikos fiasko, kai daug karštų kalbų, bet jokių namų darbų. Užsienio ir KAM reikalų ministrai turėtų eiti užtarnauto poilsio. Kaip galima reikalauti piliečių didesnio finansinio prisidėjimo, kai pati valdžia nesugeba atlikti paprastą kaiminių šalių teisės aktų analizę, kurie karinio konflikto atveju netrukdytų staigiai reaguoti? Priminsiu, net tankams iš Vokietijos pervežti į Lietuvą reikės lenkų leidimo ir geranoriškumo.

Todėl ryžtingai pasisakome už jungtines Europos Sąjungos karines pajėgas ir bendrą sienų apsaugą. Ir bendrą teisinį reguliavimą.

Ir tai turi tapti mūsų užsienio politikos pagrindiniu tikslu.Tam turime telkti sąjungininkus visoje ES. Kiekvienas Lietuvos kandidatas į Europos parlamentą turi įsipareigoti siekti šio gyvybiškai svarbaus tikslo. Svarbaus ne tik mums, o visai Europos Sąjungai.

Visiškai nelogiška matyti, kaip didžiausių ES ir NATO šalių, tokių kaip Italija, Prancūzija ir Vokietija, karinės pajėgos sukoncentruotos ES viduryje. Kai tai pačių ES politikų patvirtinti gynybos planai ir numatomos grėsmės yra ES pasienio valstybėse, ypač rytuose. Ir tai padėtų net toms šalims, kurios nenoriai didina lėšų gynybai, efektyviau panaudoti turimus resursus.

Karo ar karinių konfliktų atveju, karių motyvacija yra nemažiau svarbi nei moderni ginkluotė. Dažnai girdime klausimą, kodėl vokiečių kariai turi ginti Lietuvą, ar britų – Estiją. Atliekamos ES gyventojų apklausos rodo gana rezervuotą visuomenės norą kariauti už kitą šalį. Todėl turime pakeisti naratyvą savo galvose ir politikų kalbose. Vokiečiai Lietuvoje saugos ne mus, o Europą, tame tarpe ir savo namus. Ir čia laukia didelis darbas, kad kiekvienas ES pilietis, kuris tarnautų Jungtinėse ES pajėgose Lietuvoje ar Portugalijoje, Kroatijoje ar Graikijoje, žinos, kad rengiasi ginti Europą kaip savo namus. Lenkas, vokietis, italas, prancūzas ar lietuvis bendros tarnybos metu ne tik padidins savo gynybos gebėjimus, bet stiprins tą vienybės jausmą, kuris suprantamas tik ginklo broliams.

Suprantama, kad tai ilgas kelias, bet nepradėjus juo eiti, liksime ten kur ir dabar esame. Nes grėsmių artimiausius dešimtmečius Europos Sąjungai tikrai netrūks. Jau ES žengiami pirmi žingsniai – bendri mokymai tarp ES šalių, bandymai sureguliuoti teisinius skirtumus. Svarstoma nauja Europos komisaro pozicija ES gynybai.

Ir pagrindiniai neatidėliotini darbai: ES karinės technikos ir amunicijos standartizavimas, bendrų gynybos pramonės pajėgumų formavimas ir teisinių procedūrų dėl karinės technikos judėjimo už nacionalinių sienų, įteisinimas. Europos Sąjunga jau yra ekonominės sąjunga, tačiau turime tapti ir karine sąjunga.

O ką galime ir privalome padaryti patys?

Pirma: Politinių partijų susitarimas dėl vyriausybės ir valstybės tarnybos veiksmų, skirtų BVP didinimui. Pasisakome už valdžios institucijų įsipareigojimą mažinti biurokratiją, perteklinius ribojimus, ES lėšų greitą panaudojimą, šešėlio mažinimą ir Lietuvos ekonomikos augimo skatinimą, kuris didintų šalies BVP, o kartu ir gynybos biudžetą. Politinių partijų susitarimas – siekti 4 proc. BVP augimo kasmet. Yra labai konkrečių priemonių: vyriausybė kažkodėl nesinaudoja galimybe gauti papildomas pajamas už žemę, kuri užstatyta pastatais ir yra nuomojama. Priėmus sprendimą ją be jokių biurokratinių procedūrų parduoti, biudžetas gautų dideles pajamas, kurias galėtų nukreipti atgrasinimo priemonių stiprinimui.

Antra: Suprasdami gynybos finansavimo svarbą siūlome pilietinę akciją – 5 metų laikotarpiui atsisakyti vienos nedarbo dienos. Juk per vieną darbo dieną Lietuvoje sukuriama apie 180 mln. eurų BVP. Ir tai galėtų būti Kovo 11-oji. Taip prasmingai paminėtume Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir įtvirtintume savo laisvę realiais darbais.

Norėčiau tikėti, kad šio štilio kaltininkė – vasara. Tačiau vasaros atostogos jau baigėsi, už lango ruduo. O Lietuvos laukia dar vienas jūrinio vėjo parko konkursas. Ar jį su šūkiu: „O mums jūra iki kelių!“ vykdys tas pats konservatorių ministras Kreivys ir Co?

Juk visuomenei vis dar neatsakyta, kodėl liepą pasibaigęs jūrinio vėjo jėgainių parko aukcionas, kurį, neoficialiais duomenimis, laimėjo „Ignitis grupės“ antrinės bendrovės „Ignitis renewables“ ir „Ocean Winds“ konsorciumas, pritrauks dešimteriopai mažiau lėšų, nei pritraukia kitose valstybėse vykstantys tokio masto jūros jėgainių aukcionai?

Milijardiniai skirtumai verčia abejoti šio konkurso skaidrumu, ypač vertinant jo skubą bei tai, kad konkurse dalyvavo vos dvi įmonės – „Ignitis“, pasiūlęs 20 milijonų eurų, ir kita įmonė, simboliškai pasiūliusi mažiausią konkurso reikalavimus atitinkančią sumą – 5 milijonus eurų. Tai vertintina kaip labai rimtas signalas, kad projekto visuomeninė nauda bus paleista vėjais.

Reikia pabrėžti, kad dėl Lietuvos jūrinio vėjo parko veiklos privaloma atlikti tarpvalstybinį poveikio aplinkai vertinimą. Tokiu vertinimu suinteresuotų valstybių Danijos, Suomijos, Latvijos, Lenkijos, Švedijos atsakymai buvo gauti 2023 m. gegužės 19-liepos 7 d., tačiau jų net nesulaukus 2023 m. kovo 31 d. buvo pradėtas dokumentų priėmimas Lietuvos jūrinio vėjo parko konkursui. Iki šios dienos ir Aplinkos ministerija nepaskelbė sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai. Valdžios institucijų elgesys, kai sąlygos veiklai sudaromos neatlikus tokio vertinimo, gali būti traktuojamas kaip Espoo konvencijos pažeidimas. Tai neprideda solidumo ir patikimumo Lietuvai kaip partnerei tarptautinėje arenoje.

Skandalinga ir tai, kad tokį tyrimą palikta atlikti pačiam konkurso nugalėtojui, o ne nepriklausomiems ekspertams, nors ES direktyva (2011/92/ES) be interpretacijų skelbia – prieš duodamos sutikimą plėtoti projektą, kompetentingos institucijos privalo atlikti atitinkamą poveikio aplinkai vertinimą, kad nustatytų projekto poveikį aplinkai, atsižvelgiant į projekto „pobūdį, mastą ar vietą“.

Vien faktas, kad tokios valstybinės svarbos konkurse nedalyvavo nė viena pasaulinio masto bendrovė, verčia abejoti šios Vyriausybės deklaruojamu noru pritraukti užsienio kapitalo investuotojus. Taip surengtas konkursas kompromituoja mūsų valstybę ir kuria nepatikimos, nepotizmo persmelktos šalies įvaizdį.

Nerimą kelia ir tai, kad Lietuvos energetikos rinkos dalyviai vengia žurnalistams viešai komentuoti šį skandalingą įvykį ir prisipažįsta, kad baiminasi sulaukti valdžios atkirčio. Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų valstybėje įsivyravo baimės atmosfera ir valdžios nebaudžiamumas. Tai kelia tiesioginę grėsmę šalies demokratijai.

Net neabejoju, kad atskiro vertinimo reikalauja ir tas faktas, kad Energetikos ministerijos vadovas turėjo deleguoti narį į šio konkurso komitetą, kai paties Energetikos ministro D. Kreivio turimų „Ignitis“ akcijų vertė siekia 100 tūkst. eurų. Atsižvelgiant į Energetikos ministro asmeninį suinteresuotumą, kaip „Ignitis“ akcininko, bei jo asmeninius santykius su „Ignitis“ valdymo organų nariais, teisėsauga privalo įvertinti, ar aukščiau aptarti teisės aktų pažeidimai, vykdant konkursą, nesudaro nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo požymių ministro veiksmuose.

Tad, nepaisant to, kad kažkam jūra iki kelių, Lietuva negali sau leisti, kad jos energetiniam saugumui bei aplinkai svarbus Lietuvos jūrinio vėjo parko projektas būtų diskredituojamas skaidrumo stokojančiais veiksmais.

Televizorių ekranuose tuo klausimu pasisakė net valstybės vadovu paskelbtas Vytautas Landsbergis ir „urbi et orbi“ paskelbė Seimo pedofilijos skandalo „elementus“, esą visi konservatoriai yra „padorūs žmonės“, o ne informacijos „tekintojai“. Na, dar pridūrė porą LGBT bendruomenę žeidžiančių detalių.

Bet mes grįžkime į Seimą, kuriame po iškilmingo Kovo 11-tosios posėdžio vėl bus ieškoma, kam nuimti skalpą ir ką išlydėti iš Seimo pavymui K. Bartoševičiui? Ir, apskritai, ar tokia misija įmanoma?

Prisiminkime, sausio 20 d. Seimo pirmininkę aplanko generalinė prokurorė, norėdama paklausti Seimo vadovės, ar nebus sušaukta neeilinė Seimo sesija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 64 str. 2 d. skelbia, kad neeilines sesijas šaukia Seimo pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas. Tuo metu Seime nebuvo jokių indikacijų, kad Seimo nariai ketintų inicijuoti neeilinę sesiją. Suprantama, kad tokį atsakymą ir gavo generalinė prokurorė iš Seimo pirmininkės.

Taigi šis vizitas buvo trumpas ir visiškai bereikšmis. Generalinei prokurorei turėtų būti pamoka, kad tokių susitikimų metu, kai sprendžiamas Seimo nario patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, paklausimai, prašymai turi būti įforminami raštu.

Dar daugiau, tikėtis, kad politikai saugos ir nesidalins gauta informacija būtų tiesiog naivu. Todėl laikas pasirinktas vizitui buvo nelabai tinkamas, nes K. Bartoševičius tuo metu buvo Čilėje ir jo veiksmų gavus informaciją tiksliai prognozuoti nebuvo galima. Be to iš Čilės jis tiesiai skrido į Indiją ir laikas galėjo tapti jo sąjungininku. Klausimas ar netapo? Perspėjant bendrininkus, naikinat įkalčius ar grasinant prieš jį liudijusiems vaikams ir jų šeimoms?

Generalinės prokurorės raštas dėl neeilinės sesijos inicijavimo Seimo pirmininkę pasiekė sausio 23 d. (pirmadienį), neįvardinant Seimo nario pavardės. Norėčiau pažiūrėti, kaip sektųsi rinkti Seimo narių parašus dėl sutikimo anoniminį kolegą patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tačiau viso šito neprireikė, nes K. Bartoševičius jau sausio 20 d. 20 val. parašė pareiškimą Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad atsisako Seimo nario mandato ir pastaroji sausio 24 d. Seimo nario K. Bartoševičiaus įgaliojimus pripažino nutrūkusius.

Reikšmingas klausimas, kas paskatino K. Bartoševičių, būnant Čilėje ir jau suplanavus kelionę į Indiją, staiga atsisakyti Seimo nario mandato? Mažai kas abejoja, kad K. Bartoševičius gavo ne tik informaciją, kokiu klausimu generalinė prokurorė apsilankė Seime, bet ir nurodymą nedelsiant rašyti pareiškimą Vyriausiajai rinkimų komisijai. Tas nurodymas, neabejotinai, atėjo iš asmens, turinčio valdingus įgaliojimus.

Dabar niekas neprisimena, kaip K. Bartoševičius atsirado Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų sąraše ir tapo Seimo nariu. Tačiau atidžiau pažvelgus į nuotraukas, kurios pastarosiomis savaitėmis sukasi ekrane, K. Bartoševičius visada buvo ne tik pirmo partijos dešimtuko narių apsuptyje, bet ir šalia Ingridos Šimonytės. Būtent jis kviečiamas į fotosesijas su svarbiausiais partijos žmonėmis ir patikėti, kad niekas nepaklausė, „kas šis žmogus“, tiesiog neįmanoma.

Sakoma, rafinuočiausias melas – kai sakoma pusė tiesos. Radvilė Morkūnaitė- Mikulėnienė dažnai su žurnalistais bendravo lyg sugauta, pripažinusi, kad skambino K. Bartoševičiui, atsisakė įvardinti priežastį, žinučių, pokalbio turinį. Panašu, kad Radvilė, atsargiai rinkdama žodžius, bando netapti atpirkimo ožiu šioje istorijoje.

Ar sunku nustatyti asmenis, skambinusius K. Bartoševičiui į Čilę? Visai nesunku. Seimo narys naudojasi Seimo telefonu, kompiuteriu, turbūt turėjo ir asmeninį privačiai komunikacijai – tai prietaisai, iš kurių reikiamą informaciją galima išgauti. Manau, tyrėjai ir prokurorai mažiausiai suinteresuoti aiškintis, kuris Seimo narys meluoja, kaip suveikė informacijos perdavimo grandinėlė, nes jų baudžiamąja tvarka atsakomybėn už tai nepatrauksi.

Baudžiamojo kodekso 247 str. už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo numato atsakomybę tik specialiems subjektams. Ne kiekvienas asmuo, atskleidęs ikiteisminio tyrimo duomenis, atsakys pagal šį straipsnį, o tik tie baudžiamojo proceso dalyviai, kurie nurodyti baudžiamojo proceso kodekso 177 str. 2 d. Tai yra proceso dalyviai ar kiti asmenys, matę atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno įspėti dėl draudimo juos skelbti be prokuroro leidimo.

Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 247 str. Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen tokio rašto iš į Seimą atėjusios generalinės prokurorės tikrai negavo.

Taigi, jeigu informaciją atskleidė politikai ar kiti asmenys jiems gali kilti moralinė, etinė, drausminė, bet ne baudžiamoji atsakomybė.

Teisėsaugos institucijų pareigūnai, atskleidę ikiteisminio tyrimo duomenys, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams.

Suprantu, kad visuomenės noras žinoti, kas talkino K. Bartoševičiui, verčia įtarinėti Seimo narius, kanceliarijos darbuotojus ir kitus asmenis. Daugelis pastebėjo Seimo pirmininkės ir generalinės prokurorės pasakojimo neatitikimus. Tai ar buvo pasakyta, kad įtariamas asmuo yra ne iš liberalų partijos? Kodėl generalinei prokurorei Seimo pirmininkė pasakiusi, kad neeilinės sesijos neplanuoja, tą dieną įvykusiame susitikime su premjere aptarė neeilinės sesijos klausimą? Kodėl G. Landsbergis, apskritai, vengia kalbėti šia tema ir akivaizdžiai pyksta, kai jam apie tai žurnalistai užduoda klausimus? Visas šis nenatūralus elgesys reikalauja paaiškinimo, o ne pykčio proveržių. Romėnai turėjo posakį „Jupiteri, tu pyksti, vadinasi, esi neteisus“.

Bet šiuose tyrimo duomenų atskleidimo gaudynėse iš akiračio dingo pats K. Bartoševičius. Kai aš paklausiau vieno žurnalisto, kodėl pedofilija įtariamo K. Bartoševičiaus niekas neklausinėja, negaudo prie namų durų, man atsakė, kad jis esą jau privatus asmuo ir jo negalima traumuoti. Sakyčiau, savotiškas požiūris.

Juk vos prieš kelias dienas – Seimo narys, šiandien įtariamasis, paliktas ramybėje, nors turi visus atsakymus į taip rūpimus klausimus. Ką tik prašęs Lietuvos žmonių balsų, pasitikėjimo, už jų pinigus keliavęs aplink pasaulį, staiga K. Bartoševičius atsivėrė nuo jų tylos siena. Ar taip gali būti? Ar tautos atstovas, nuotoliniu būdu pasitraukęs iš Seimo, neprivalo pasiaiškinti jį išrinkusiems žmonėms?

Tūlas pilietis man gali paprieštarauti, betgi K. Bartoševičius jau ne politikas. Bet klausimas, ar kartu su mandatu atsisakoma garbės, atsakomybės, sąžinės, pagarbos žmonėms? O gal į šiuos klausimus už K. Bartoševičių nori atsakyti žmogus, atvedęs jį į Seimą?

Norisi tikėti, kad atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, sužinosime ne nuosprendžio paskelbimo metu.