Apstu įvairių darbų

Šiluvoje laukiami visi norintys prisijungti prie šventovės puoselėjimo įvairiomis formomis pagal savo talentus ir galimybes. Kasmet Šiluvoje apsilanko daugybė žmonių, kurie domisi šventovės istorija, kultūra, menu ir dvasiniu palikimu. Be to, Šiluvoje lankosi piligrimai, dvasininkai, menininkai ir kultūros ambasadoriai. Galima priminti, kad 1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė ir tuometis popiežius šv.Jonas Paulius II.

Šiluvos šventovėje apstu įvairių darbų ir projektų, tad visi savanoriai gali save realizuoti. Siūlomos trys programos aprėpia įvairias disciplinas, supažindina savanorius su miesto kultūra ir paveldu, skatina jaunimą domėtis bažnyčios istorija.

Svarbu yra ir norėti išbandyti kažką naujo, peržengti savo komforto zonos ribas. Be abejo, labai vertiname atvirą širdį, protą ir geranoriškumą.

Šiluvos piligrimų centro atstovė Silvija Čižaitė-Rudokienė pastebėjo, kad savanoriavimo metu įgyjama įvairių patirčių.

"Šiuo metu buriame tris skirtingas programas. Pirmoji yra skirta jaunimui, ieškančiam, ką veikti. Šiluvoje yra daug įvairių veiklų, dažnai tai būna darbas muziejuje, pagalba per ekskursijas. Antrosios programos pagrindinė veikla – bendravimas su piligrimais ir jų priėmimas. Priimant piligrimus labai svarbu yra šiltas bendravimas, įsitraukimas. Šiluvos piligrimų centre nestinga ir buitinių darbų. Savanoriaujant čia, kaip ir bet kuriame kitame festivalyje ar renginyje, dažnai reikia kažką atnešti, paduoti, pastovėti, pernešti, pakabinti plakatus ir t.t. Šie darbai, nors ir nesusiję su dvasingumu, yra labai svarbūs, kad šventovė galėtų vykdyti savo veiklą", – pasakojo pašnekovė.

Lyg ambasadoriai

Savanoriai Šiluvoje yra aprūpinami gyvenamąja vieta, maistu ir įvairia edukacine medžiaga, kad galėtų geriau pažinti aplinką bei skleisti apie ją žinią.

"Savanorystės metu yra suteikiama mokymų medžiaga, savanoriai yra ruošiami tapti bažnytinės kultūros mediatoriais. Buvę savanoriai Šiluvoje gyveno 2–3 savaites, o jų misija buvo išmokti papasakoti apie Šiluvos šventovės sakralinius objektus, mokėti juos pristatyti lankytojams. Paraleliai kiekvienas savanoris turėjo savo užduotis, pavyzdžiui, buvusios savanorės giedojo. Jos giedojo ne tik šv.Mišių metu, bet prisijungė ir prie kitų mūsų projektų, tokių kaip Bažnyčių naktys. Buvo savanorė, kuri užsiimdavo paprastesniais darbais – maketavo, tvarkė, surinkdavo priemones. Tokia pagalba labai pravertė, nes Šiluvos šventovė yra didelė teritorija su gausybe objektų, o darbuotojų nelabai daug. Taigi, padėdamas šventovei kiekvienas savanoris tampu savotišku jos ambasadoriumi", – apie savanorystės ypatumus pasakojo S.Čižaitė-Rudokienė.

Atrasti save

2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, 79 proc. Lietuvos gyventojų – katalikai. Jaunimas dažnai sako, esą minimaliai religingi arba nereligingi visai.

Pasak Šiluvos istorijos muziejaus muziejininkės Rūtos Giniūnaitės, religingumas nėra svarbiausias aspektas, norint savanoriauti Šiluvos šventovėje. "Šiluva yra atvira visiems, mes tikrai neturime jokių diskriminuojančių reikalavimų – nereikalaujame priimti Pirmąją Komuniją ar krikštą, tad savanoriauti gali visi asmenys", – teigė pašnekovė.

Ją papildo kolegė S.Čižaitė-Rudokienė: "Kviesdami savanoriauti kreipiamės į tą jaunimą, kuris galėtų tai daryti ilgesnį laiką. Tai užtikrina, kad savanoris galės skirti pakankamai laiko ir edukacijai, ir sau. Yra daug jaunų žmonių, kurie dar neapsisprendę, ką nori savo gyvenime veikti, tad laikas, praleistas savanoriaujant, gali būti labai palankus atsakyti į savo vidinius klausimus. Žinoma, yra žmonių, kurie nenori ir negali tiek laiko praleisti savanoriaudami. Šiuo atveju jie gali prisidėti organizuojant renginius, projektus. Mūsų veikloje yra reikalingi įvairių sričių žmonės, visiems randame veiklos. Svarbu, kad savanoris žinotų, kaip jis gali prisidėti prie mūsų darbų, padėti šventovei. Ši savanorystė – kaip ir piligrimystė: iš Santjago de Kompostelos į dvasinę kelionę išeina toli gražu ne vien tik giliai tikintys katalikai", – pastebėjo ji.

Įvairi veikla

Mėnuo Šiluvos šventovėje – ganėtinai ilgas laikas, tačiau savanoriams jis neprailgsta. "Šiluvoje dažnai vyksta įvairūs susitikimai su įdomiais žmonėmis, atvyksta ir svečių iš užsienio. Savanoriai turi galimybę su jais bendrauti, diskutuoti, dirbti. Savanoriai taip pat dalyvauja visose vykdomose ekskursijose. Manau, kad patraukliausias savanorystės Šiluvoje aspektas – nuostabi vieta ir šventovę supanti aplinka. Čia labai ramu, bet tai nėra tiesiog bažnytkaimis. Šiluvos miestelis pripildytas architektūrinių šedevrų, čia savanoriai susipažįsta su vėlyvojo baroko bazilika, Apsireiškimo koplyčia, taip pat ir su bažnyčioje esančiomis skulptūromis bei paveikslais. Dėl šios priežasties manau, kad Vytauto Didžiojo universiteto menotyrininkai ir kūrybinės industrijos specialistai Šiluvoje tikrai rastų sau aktualios veiklos", – teigė S.Čižaitė-Rudokienė.

Pasak R.Giniūnaitės, savanoriai Šiluvoje gali tikėtis projektų, aprėpiančių įvairias temas.

"Jaunimo savanorystė yra labiausiai susijusi su kultūrine ir edukacine veikla, šios programos dalyviai veda ekskursijas, kurios iš esmės dėl pateikimo būdo tampa evangelizacija. Viena iš jaunųjų savanorių užduočių – gyvu santykiu supažindinti žmones su šventovės prasme, kultūriniu paveldu ir dvasine istorija. Visų šią vasarą dalyvavusių savanorių pagrindinė misija buvo komunikuoti su žmonėmis, kurie atvyko į piligrimų centrą, Apsireiškimo koplyčią, baziliką", – sakė muziejininkė.

Noras pažinti

Nors savanoriauti gali visi, piligrimų centro atstovės teigė, kad labiausiai laukia smalsių ir atsakingų žmonių.

"Manau, kad savanorystei labai svarbios savybės yra savarankiškumas ir norėjimas pažinti, nes žmogus turi domėtis, skaityti. Svarbu yra ir norėti išbandyti kažką naujo, peržengti savo komforto zonos ribas. Be abejo, labai vertiname atvirą širdį, protą ir geranoriškumą. Taip pat tikimės, kad savanoriai bus komunikabilūs arba pasiryžę savyje komunikabilumą atrasti. Bendravimas su žmonėmis mums yra labai reikalingas, nes čia atvyksta įvairių skirtingo išsilavinimo, kultūros ir tautybės žmonių – vieni jų tikintys, kiti ne. Visus juos turime priimti. Jie visi ieško, o mes juos visus turime palydėti", – svarbiausias savybes savanorystėje vardijo S.Čižaitė-Rudokienė.

Visus susidomėjusius savanorystės galimybėmis Šiluvos šventovėje kviečiame kreiptis e.paštu komunikacija@siluva.lt.

Nesenstanti tema

Spektaklis pirmą kartą pristatytas 2018-aisiais, tačiau vis dar išlieka aktualus. Pagrindinis spektaklio užduodamas klausimas – kada pasiekiama branda: ar išsikovojus vietą tarp išrinktųjų, ar tuomet, kai sugebi besąlygiškai priimti kitą, kitokį ir patį save?

Kūrinio choreografė ir režisierė Agnija Šeiko teigia, kad idėjų spektakliui suteikė naujoji karta, nenorinti suaugti. "Mane domino terminas Piterio Peno karta. Dabar matome žmones, kurie visai nenori suaugti, kurie nori greito rezultato. Tai yra karta, kuriai reikia visko čia ir dabar, nėra pusiausvyros tarp kančios, ieškojimo ir malonumų. Šios kartos žmonėms yra sunku sukurti ilgalaikius santykius, kurie visada reikalauja atsisakymo dalelės savęs, ėjimo link kito žmogaus ir subrendimo. Taip ir kilo mintis, kad tik per santykius mes galime subręsti. Ši mintis atvedė mane prie Piterio Peno idėjos", – pasakojo menininkė.

Kartu su kolega Artūru Šimoniumi svarsčiusi, kas gi galėtų būti niekad nesuaugantis Piteris Penas, sako radę tikrąja ta žodžio prasme niekada nesuaugantį aktorių – Dauno sindromą turintį Julių.

Spektaklyje Piteris Penas – ypatingas veikėjas, jis niekada nesuauga. Aktoriaus įkūnytas išskirtinumas atkreipia publikos dėmesį ir į realų jo kitoniškumą. Menas šiuo atveju tampa puikia priemone komunikuoti ir atkreipti dėmesį į socialines problemas.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

"Mes visi kažkaip turime išmokti gyventi kartu ir priimti vienas kito skirtumus. Menas leidžia mums kalbėtis kitame lygmenyje. Kalbant ir įtraukiant tokias socialines problemas yra galimybė susitikti bei pamatyti, kad kitoks žmogus galbūt nėra iki galo kitoks. Mes labai žongliruojame frazėmis "aš kitoks nei visi kiti", bet iš esmės mes visi esame čia ir dabar, ir susitikimo bei kalbėjimosi momentas yra labai svarbus. Spektaklis šiuo atveju yra lyg tiltas, kuriame vieni su kitais susitinkame", – teigė A.Šeiko.

Ir išbandymas, ir džiaugsmas

A.Šeiko pirmą kartą dirba profesionalioje scenoje su negalią turinčiu žmogumi. Dėl to tiek darbo organizavimas, tiek santykio palaikymas, tiek visos darbinės aplinkos sukūrimas buvo iššūkiai, kuriuos reikėjo išmokti įveikti.

"Tiesą sakant, labiau mėgstu šiuos išbandymus vadinti procesais, spektaklio kryptimi, nes jie padeda formuotis spektaklio unikalumui", – pasakojo pripažinta šokio menininkė.

Menas stipriai veikia žmonių vidinius išgyvenimus, padeda jiems suartėti, vienam kitą suprasti. A.Šeiko atskleidžia, kad pagrindiniai atradimai, kuriant šį spektaklį, – pažintis su Juliumi ir publikos reakcija.

"Visą šią patirtį apvainikuojantis procesas – santykio su Juliumi sukūrimas ir tas pažinimo momento džiaugsmas, kad mes visi kartu galime kurti scenoje ir vienas kitą papildyti, auginti. Kitas labai svarbus išgyvenimas – į spektaklį atėjusios šeimos su negalią turinčiais savo šeimos nariais. Susitikimai su jais buvo labai jautrūs, jų metu šeimos dėkojo, sakė pagaliau pasijutę taip, tarsi būtų gavę leidimą ateiti į spektaklį. Nors Lietuvoje vis daugėja socialiai aktyvių neįgaliųjų, žinome, kad negalia yra labai stigmatizuojama. Todėl manau, kad scenoje matydami neįgalų žmogų jie pagaliau jaučiasi kaip visaverčiai žiūrovai", – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

Spektaklio poveikis

Jautrus spektaklis neretai sujaudindavo auditoriją, į kurią susirinkdavo skirtingo amžiaus, mąstymo, sugebėjimų žiūrovai. Anot A.Šeiko, žmonės reagavo įvairiai, dažnas jų likdavo paliestas, sujaudintas.

"Auditorijose buvo įvairių reakcijų, nes labai lengva paslysti ant galimų manipuliacijų, paviršutiniškų dalykų. Tokio tipo spektaklyje yra daug vietos manipuliacijai, nereikalingam gailesčiui arba dirbtinam susijaudinimui. Aš į tai žiūrėjau labai atsakingai ir sąmoningai. Mano išeities taškas buvo visiškai nesusijęs su tuo, kad pakvietę Julių šokti ant scenos mes kažkaip papildomai sujaudinsime žiūrovą. Tai buvo reikalinga spektaklio dramaturgijai, taip pat išreikšti poziciją, kad žmonės, turintys negalią, irgi gali būti scenoje. Julius scenoje buvo labai natūralus, jam puikiai sekėsi dirbti su profesionaliais atlikėjais. Jis paveikė publiką ne tik dėl to, kad buvo žmogus, turintis negalią, bet ir todėl, kad sukūrė specifišką aurą, kuri ir sujaudino žiūrovus. Nors reakcijų pasitaikė įvairių, tikrai netrūko labai nuoširdžių ir šiltų padėkų iš žiūrovų", – pasakojo menininkė.

Statant spektaklį teatro trupė su Juliumi praleido daug laiko, kurio metu visi išmoko ir suprato naujų dalykų apie save bei apie juos supančius žmones.

"Dirbant su Juliumi pradėjau vertinti žmones virš mūsų fizinių kūno ar proto ribų. Man pačiai pasidarė aišku, kad talentas gali atsiskleisti labai įvairiuose dalykuose ir žmonėse. Mane labai sužavėjo Juliaus didelis muzikalumas ir artistiškumas, jo pojūtis muzikai bei unikalus ryšys su ja. Tai buvo nuostabos momentas, nes tiek giliai nebuvau bendravusi su žmogumi, turinčiu negalią. Jautėmės atradę raktą į jo atmintį, kad jam būtų nesudėtinga atlikti vaidmenį. Kai Julius prisijungia prie muzikos, tai tampa labai natūralia jo tėkme ir buvimu scenoje. Man pačiai, kaip žmogui ir kaip menininkei, dar labiau pasitvirtina, kad menas ir kūryba peržengia mūsų suvokimo ribas, pasiekiame pasąmoninius klodus ir laukus. Mes tik patys sukuriame ribas, kurių iš tikrųjų nėra", – apie darbą su Juliumi pasakojo A.Šeiko.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

Išgyvenimai ir pasikeitimai

Spektaklio pagrindinį personažą įkūnijantis Julius visą gyvenimą mėgo šokti, atrado save muzikoje. Pasak jo mamos Genovaitės Jurevičienės, atsidūręs scenos jis kardinaliai pasikeičia.

Kalbant ir įtraukiant tokias socialines problemas yra galimybė susitikti bei pamatyti, kad kitoks žmogus galbūt nėra iki galo kitoks.

"Julius patiria įvairių emocijų, tačiau nemoka jų išreikšti žodžiais. Jis labai įdomus žmogus, tačiau įprastai yra labai lėtas. Visa tai pasikeičia, kai jis žengia į sceną. Ten jis pasitempia, iškart savimi pasitiki, atrodo, kad jis nori pasirodyti visam pasauliui. Manau, kad tai įgimta. Jeigu jis būtų sveikas, manau, kad būtų žymus šokėjas. Nuo pat vaikystės Julius reaguodavo į muziką, šypsodavosi, judindavo rankas. Paskui lankėme darželį, dienos centrą. Ten Julius šokdamas taip pat aktyviai reiškiasi. Jis gyvena savo pasaulyje, sunku tai apibūdinti žodžiais, tai reikia pamatyti pačiam. Gali eiti pro šalį, gali šnekinti, tačiau, kai Julius šoka – jis nieko negirdi, atrodo, kad pasineria į transą", – apie sūnaus patyrimus pasakojo G.Jurevičienė.

Patirtis teatre Juliui padėjo įgyti naujų įgūdžių ir išeiti iš savo komforto zonos. "Po patirties teatre Julius išmoko nugalėti savo ego – jam atrodė, kad jis čia svarbiausias, o dabar, režisierės ir mūsų pagalba, suprato, kad visi artistai yra svarbūs. Be to, jis labai bijo aukščio, tačiau spektaklio metu reikėjo vienam tupėti ant aukštai esančio kiaušinio – ir šią baimę jis įveikė. Jis tapo atsakingesnis, savarankiškesnis, disciplinuotiškesnis. Įsiliejus į teatrinę veiklą, mums reikėjo aptarti daug buitinių dalykų, tad ir šioje srityje atsirado daug pokyčių. Manau, kad buvimas su profesionalais jam taip pat suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir sugebėjimais", – pasakojo moteris.

Šeimai ir visuomenei

Spektaklio kūrimo metu įsitraukė ne tik Julius, tačiau ir visa jo šeima. G.Jurevičienė teigia, kad vaikino artimiesiems tai buvo teigiama patirtis, atnešusi daug džiaugsmo.

"Susipažinome su teatro gyvenimu, jo užkulisiais. Mes esame pakylėti, kad mūsų vaikas atsidūrė ten, kur dabar yra. Labai džiaugiuosi visa komanda, kuri itin gražiai priima Julių. Jis yra labai draugiškas, ir jeigu kažkas su juo maloniai elgiasi, iškart tampa jo draugu. Todėl jam šis teatro kolektyvas – draugai, kurių jis labai pasiilgo karantino laikotarpiu", – pasakojo G.Jurevičienė.

Socialines problemas pristatantis menas ne visada yra realybės atspindys. Nors neįgaliųjų reprezentacijos daugėja, jie vis dar susilaukia nemalonių žvilgsnių gatvėje.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

"Kiek teko būti spektakliuose, žmonės susirinkę jau žino, ką pamatys, ko ateina, tad jų požiūris į neįgalius vaikus yra teigiamas. Realybėje taip visada nėra. Žinoma, visuomenė yra pasikeitusi nuo to, kokia buvo prie kelias dešimtis metų, tačiau neįgalūs žmonės dar sulaukia patyčių ir kreivų žvilgsnių. Neįgalaus vaiko gyvenimas taip pat labai priklauso ir nuo neįgalų vaiką auginančių tėvų požiūrio. Mes Julių visada vežamės į keliones, jis bendrauja su žmonėmis, moka gražiai elgtis, nes mes jį socializavome nuo pat vaikystės. Jeigu jis būtų sėdėjęs uždarytas, tai kažin kaip būtų buvę su šokiais, bendravimu, spektakliais... Požiūris priklauso ir nuo aplinkos, kurioje gyveni. Taip, žvilgsnių visada pasitaiko įvairių, tačiau aš vis tiek manau, kad visuomenė žymiai pasikeitė", – atviravo Juliaus mama.

Kas? Spektaklis "Mano Piteris Penas".

Kur? Jonavos rajono savivaldybės kultūros centre.

Kada? Rugsėjo 5 d. 17 val.

Iliustruotas pasakojimas

Vaikams skirtose knygose apstu iliustracijų, tačiau jomis dažnai domisi ne tik skaitantieji, bet ir raidelių dar nepažinusieji.  Vaikystėje iš pradžių atrandame vaizdus jų perteikiama prasme, o tik tada, jau išmokę skaityti, susipažįstame su tekstu. "Vaikai, kurie dar nemoka skaityti, kartais varto knygą tik dėl paveikslėlių jose. Tokiu atveju iliustracija yra raktas į tą pasaulį, kuris yra knygoje", – sako M.Vaicenavičienė.

Paveikslėliai gali palyginti, paaiškinti tekstą, gali patys pasakoti istoriją kartu su tekstu, – jų funkcija, anot menininkės, labai priklauso nuo knygos, teksto ir vaizdo santykio.

"Dailės kūrinio koncepcija yra labai plati, į kurią įeina ir iliustracijos poaibis. Iliustracijai svarbūs ir būdingi yra šie aspektai: tai, kad ji dažniausiai yra kuriama konkrečiam tikslui, ir tai, kad įprastai ją reikia sukurti gana greitai ir kuo efektyviau. Kuriant iliustraciją svarbu rasti aukso viduriuką tarp sugaištamo laiko ir perteikiamos žinutės aiškumo", – sako menininkė. Tačiau iliustracija gali būti pateikta ir kaip savarankiškas meno kūrinys, kuriam nebūtinas knygos kontekstas – atsidūrusios kitoje aplinkoje jos atranda sau tinkamą vietą.

"Žinoma, visos knygos yra skirtingos, bet kai vaizdas gražiai kalba su tekstu, tai labai praturtina tą pasakojimą", – įsitikinusi dailininkė, pati neapsiribojanti tik vizualiniu knygos apipavidalinimu.

M.Vaicenavičienės knygą "Kas yra upė" drąsiai galima vadinti išskirtine. Knyga, kuriai menininkė sukūrė tiek tekstą, tiek iškalbingas iliustracijas, pelnė ne vieną apdovanojimą nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose: pripažinta geriausia pažintine knyga vaikams (IBBY Lietuva, 2020 m.), pelnė Domicelės Tarabildienės premiją už gražiausią metų knygą (IBBY Lietuva, 2020 m.), Pasauliniuose iliustracijos apdovanojimuose išrinkta geriausia knyga vaikams ir pelnė pagrindinį apdovanojimą (2018 m.).

Įvertinimas: knyga "Kas yra upė", kuriai menininkė sukūrė tiek iliustracijas, tiek tekstą, pelnė apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. / V. Juozaičio nuotr.

Tarp fantazijos ir tikrovės

M.Vaicenavičienė prisipažįsta visada mėgusi kurti vaizdus, kurie pasakoja istorijas. Nuo mažų dienų, nuo pat vaikystės ji "leisdavusi" savo knygeles, tad ir studijos Vilniaus dailės akademijoje nebuvo atsitiktinės. "Iliustracijos – labai efektyvus būdas kalbėti apie pasaulį, apie tai, kas man svarbu", – apie savo kūrybos pasirinkimus pasakojo M.Vaicenavičienė.

Įkvėpimo ji sako besisemianti iš gamtos, kurią kasdien mato ir stebi. "Įkvepia ir vaikystės prisiminimai, meno istorijos kontekstai, kurie man yra įdomūs. Mane skatina kurti problemos, kurias matau vykstančias aplinkui ir į kurias man norisi reaguoti. Manau, kad įkvėpti gali daugybė dalykų, kurie dažnai būna artimai susiję ir vienas su kitu susipynę", – pasakojo menininkė.

Pastaruoju metu jos knygos labiau dokumentinės, tad didžiausias iššūkis – viską pavaizduoti tiksliai. "Pavyzdžiui, jeigu iliustruoju XIX a., stengiuosi kuo tiksliau perteikti, kokie tuo metu buvo drabužiai, indai, baldai, žmonių gyvenimas, jiems kilę rūpesčiai. Visada išlieka iššūkis pavaizduoti jausmą, ir tai, kas yra už vaizdo. Bandau padaryti taip, kad vaizdas pasakotų ne tik tai, kas yra, bet ir kodėl kažkas vyksta. Stengiuosi, kad viename nejudančiame vaizde susikauptų visas pasakojimas", – sako menininkė.

Kurdama knygą vaikams sukuri ištisą savo knygos pasaulį, visumą, erdvę. Čia gali sudėti ką tik nori.

Idėjoms atskleisti ji renkasi mišrią techniką: piešianti spalvotais pieštukais, paprastu pieštuku, lieja vandeniniais dažais. "Taip pat mėgstu piešti akvarele arba guašu, nes tada galiu išgauti tokių tekstūrų spalvų perėjimų, kokie man patinka labiausiai", – aiškino M.Vaicenavičienė.

Be amžiaus cenzo

Menas apdovanoja ne tik tą, kuris juo gėrisi, bet ir tą, kuris kuria. "Džiugina tai, kad kurdama knygą vaikams sukuri ištisą savo knygos pasaulį, visumą, erdvę. Čia gali sudėti ką tik nori, net jeigu to ir nėra mūsų pasaulyje. Labai smagu, jeigu tas pasaulis, kurį aš nupiešiu, randą kelią į skaitančių vaikų širdis. Džiaugiuosi, kai tas knygos pasaulis kalbasi su jais, jų pasauliu ir jų patirtimi. Man visada labai įdomu, kai vaikai pasakoja apie tai, ką pastebi knygose ir kodėl tai pastebi. Tada suprantu, kuo knyga juos užkabina, paliečia jų vidų", – auditorijos ir pačios atradimais džiaugėsi M.Vaicenavičienė.

Iliustratorė įsitikinusi: pažinti meną ir jį suprasti šiais laikais itin pravartu, tai naudinga visapusiškam lavėjimui, ypač – šiuolaikiniame kontekste.

Technika: dailininkė sako mėgstanti akvarelę, guašą – tada ji išgaunanti geriausius spalvų perėjimus. / V. Juozaičio nuotr.

"Vaizdai, esantys aplink mus, dabar turi labai didelę prasmę ir svarbą, nes žmonės yra apsupti reklamų, filmų, besikeičiančių ženklų, kuriuos yra svarbu suprasti. Jų išmanymas padeda susivokti šiame pasaulyje. Menas yra įdomus ir iš teorinės pusės besimokant kontekstus, ir iš praktinės pusės mokantis suprasti, kaip tai veikia. Jeigu kažko niekada nepabandai, tai ir nežinai, ar gali tuo užsiimti ir kurti prasmingus dalykus", – meninės edukacijos svarbą pabrėžė dailininkė.

Nors autorės iliustruojamos knygos skirtos vaikams, ji pati nelinkusi sprausti jų į griežtus rėmus. "Mano knygos skirtos labiau vaikams, tačiau kurdama niekada nemanau, kad jos yra skirtos tik vaikams. Juk nėra uždarų vaikų knygų lentynų. Stengiuosi kurti knygas, kurios man atrodytų įdomios ir tada, kai buvau dar vaikas, ir dabar, kai esu jau suaugusi. Tai man padeda surasti ryšį su didesne auditorija, pasiekti daugiau žmonių", – atviravo menininkė.

Kas? Kūrybinės dirbtuvės ir susitikimas su knygų iliustratore M.Vaicenavičiene.

Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 kab.)

Kada? Rugsėjo 4 d. 12 val.

Būtina išankstinė registracija el. paštu vaikai@kvb.lt, telefonu (8 37) 324 225.

Indėlis į LDK galybę

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto į Lietuvą pakviesti kilmingi totoriai buvo apgyvendinti Vilniaus, Trakų, Alytaus ir Švenčionių apylinkėse. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą.

"Totoriai dažniausiai būdavo lengvosios kavalerijos nariai, jie buvo puikūs raiteliai, narsūs kariai, o svarbiausia – itin lojalūs savo valdovui. Iš esmės jie išsiskyrė tuo, kad buvo kavalerijoje. Tai kariai, kurie kariuomenėje buvo kartu su lietuviais, tačiau sudarė atskirus pulkus. Šie pulkai veikė ir XVI–XVII a., išliko ir carinės Rusijos okupacijos metais. Totoriai taip pat dalyvavo Žalgirio mūšyje, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sienas. Šie faktai įrodo, kad totoriai turėjo didelį LDK pasitikėjimą", – apie totorių poziciją LDK kariuomenėje pasakojo parodos kuratorė Justina Nenortaitė.

Lietuvos kariuomenėje totoriai užėmė svarbią poziciją, dalyvavo visose Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kovose su vidaus ir išorės priešais. Anot J.Nenortaitės, veiksmingos totorių mūšio taktikos ir technologijos buvo pritaikytos ir Žalgirio mūšyje.

J. Nenortaitė: Totoriai ilgą laiką buvo mūsų kariuomenės dalis ir žengė išvien su Lietuva, tad totorių kariai dalyvavo ir rezistencijos mūšiuose, ir partizaniniuose karuose.

"Nors totoriai labiausiai atpažįstami kavalerijoje, svarbu atsiminti ir tai, kad Vytauto valdymo laikais jie taip pat buvo ginkluoti strėlėmis ir ietimis. Totoriai turėjo puikius lanko valdymo įgūdžius, kuriuos pritaikė LDK kariuomenėje. Šie kariai kovojo priešakinėse linijose, pirmieji pradėdavo mūšius. Taip nutiko ir Žalgirio mūšyje, kuriame taip pat buvo pritaikyta totoriams būdinga karo taktika: atsitraukimas – staigus puolimas – atsitraukimas", – aiškino istorikė.

Bajorystės klausimas

Viduramžiais Lietuvoje į karo mūšius vykdavo tik bajorai, tačiau juose dalyvavo ir čia gyventi atvykę kilmingi totoriai. Nors jie dalyvavo karinėje veikloje, teisiškai nebuvo lygūs Lietuvos bajorams dėl išpažįstamos religijos ir kitų veiksnių.

"Totoriams buvo suteikiama tiek teisių, kiek valstybei buvo būtina, kad jie atliktų karo tarnybą. Puikiai žinome, kad ne visi totoriai atliko karo tarnybą, o verčiau užsiėmė kitais amatais. Problema yra ta, kad pirmajame ir antrajame Lietuvos statutuose bajorų teisės suteikiamos tik tiems totoriams, kurie atlieka karo tarnybą. Bajorystės klausimas paopėjo Rusijos imperijos valdymo metu, nes tuomet totoriai turėjo įrodyti savo kilmę. Tai, kaip žinoma, buvo labai sudėtingas procesas, tačiau jo metu totoriai suvokė, kad pagaliau gali įrodyti esą tikri bajorai. Galiausiai šis klausimas buvo išspręstas senato, išleidus įstatymą, kad totoriai, kurie atitinka visus bajoro kriterijus, gali save vadinti bajorais. Nepaisant to, senatas nesutiko, kad totoriai būtų įrašyti į bajorų knygą, todėl jiems buvo sudarytas naujas atskiras sąrašas", – aiškino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Tamara Bairašauskaitė.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Šie kariai kovojo priešakinėse linijose, pirmieji pradėdavo mūšius. Taip nutiko ir Žalgirio mūšyje, kuriame taip pat buvo pritaikyta totoriams būdinga karo taktika

Lietuvoje gyvenantys totoriai nepamiršo ir savo šalies tradicijų, o tai atsispindėjo kilmingų šeimų simboliuose. Pasak T.Bairašauskaitės, bajorais pripažintų totorių herbai buvo ne ką mažiau įstabūs nei Lietuvos bajorijos.

"Vieni totorių šeimų herbai yra labai panašūs į LDK bajorų herbus, o kiti visai unikalūs. Dalis giminių atsiminė savo praeitį, šiose šeimose geneaologinė atmintis buvo gyva, o iš tų tradicinių praeities simbolių kai kurios šeimos ir sudarė savo herbą. Šių šeimų herbai labai skyrėsi vienas nuo kito, nes turėjo specifinei giminei būdingų simbolių, kurių visuma sudarė išbaigtą totorių herbų tradicijų paveikslą. Totorių giminių herbų įvairovė ir jų svarba totoriams įrodo, jog jie ir šiuo aspektu nusipelnė bajorų titulo", – pasakojo istorikė.

Ženklai: bajorų totorių šeimos turėjo ir savo herbus – panašius į LDK bajorų herbus arba unikalius. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Modernieji laikai

Totoriai išliko Lietuvos karių gretose visais mūsų istorijos etapais. Sovietizacijos laikotarpiu stipriai nyko totorių dvasinė kultūra ir religija, tačiau šios kilmės kariai vis tiek dalyvavo kovose už Lietuvos laisvę.

"Totoriai ilgą laiką buvo mūsų kariuomenės dalis ir žengė išvien su Lietuva, tad totorių kariai dalyvavo ir rezistencijos mūšiuose, ir partizaniniuose karuose. Nors ir nesudarė atskirų būrių ar pulkų, bet tikrai dalyvavo kaip pavieniai kariai. Šiomis dienomis totoriai tebetarnauja Lietuvos kariuomenėje, žinoma, dabar jų gretos ne tokios gausios, kaip kad buvo viduramžiais. Jie dalyvauja misijose užsienyje, su kuriomis supažindins keletas tekstų ir nuotraukų šioje parodoje", – pasakojo J.Nenortaitė.

Anot istorikės, anksčiau turėjome daugybę totorių karių, apie 50 totorių kilmės generolų, o tai atspindi šios tautos išsilavinimą ir pasiaukojimą karybai. "Šiuo metu jų nėra daug, tačiau vis tiek galime sutikti totorių kilmės karių skirtinguose kariuomenės daliniuose, pavyzdžiui, Ulonų pulke. Kaip matome, jie ir toliau puoselėja karines vertybes ir lygiai taip pat aktyviai tarnauja kariuomenėje", – apie šių dienų totorių vaidmenį kalbėjo J.Nenortaitė.

Akcentai: pagrindinis totorių palikimas – religija, maistas ir iki mūsų dienų išsaugotos tradicijos. / Vilmanto Raupelio nuotr.

2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 793 totoriai.

Pagrindinis totorių palikimas – religija ir maistas. Lietuvoje yra išlikę keletas mečečių, tačiau sovietų okupacijos laikais, kai nebuvo galima išpažinti religijos, mečetės, kaip ir kitos dvasinio garbinimo vietos, buvo apleistos, paverstos sandėliais, bibliotekomis.

J.Nenortaitė teigia, kad "autentiška totorių kultūra yra išlikusi 40-ies totorių kaime, Nemėžio kaime. Ten gyvena tik totorių šeimos, kuriose yra perduodamos jų tradicijos iš kartos į kartą. "Šiose Lietuvos vietovėse totoriai laikosi savitų religinių, laidojimo papročių, švenčia tradicines šventes. Manau, šiuose kaimuose galima rasti daugiausia įvairaus totorių palikimo, iš arčiau susipažinti su jų gyvenimu ir istorija", – sakė ji.

Istorijos garsinimas

Parodos atidarymo renginyje Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius pristatė knygą "Lietuvos totoriai", kurioje aprašoma Lietuvos totorių istorija ir bendruomenės veikla.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Žinoma, kad karyba yra pagrindinė sritis, kurioje totoriai yra pasiekę labai daug, tačiau Lietuvoje mes turime ir totorių kilmės dailininkų, profesorių, šokėjų, inžinierių. Šiais metais turime išskirtines galimybes pasigirti ir papasakoti apie daugelį totorių kilmės žmonių Lietuvos kariuomenėje. Kadangi 2022 m. Kaunas bus viena Europos kultūros sostinių, mūsų Kauno totorių tautinė grupė, nors ir nedidelė (mūsų yra gal 250), bet viena seniausių kaune, nusprendė išleisti knygą "Lietuvos totoriai". Ši knyga išleista tam, kad galėtume užtikrinti mūsų istorijos sklaidą Lietuvoje ir Europoje, o tai mūsų bendruomenei yra ypač svarbu" , – apie knygą pasakojo K.Z.Šafranavičius.

Tokio tipo leidinys – ne pirmas Lietuvoje, tačiau, anot K.Z.Šafranavičiaus, Lietuvos totorių istorija vis dar nėra nuosekliai aprašyta, dauguma faktų lieka nepaminėtų. "2021-ieji yra paskelbti Lietuvos totorių metais, pastebime, kad šiai istorijos temai yra skiriama vis daugiau dėmesio. Tad mes, kaip bendruomenės lyderiai, nusprendėme, kad reikėtų parašyti leidinį apie Kauno totorių bendruomenę. Knygoje palietėme įvairias kompleksines temas, kurios kitiems knygų leidėjams neatrodė svarbios ar vertos dėmesio. Pavyzdžiui, sunykusios karių totorių gyvenvietės, istorinis palikimas, mūsų dienų aktualijos. Manau, kad leidinys turėjo būti platesnis, aprėpti daugiau temų. Tai turėtų būti padaryta šiais metais, žinau, kad yra planuojama išleisti dar šešias tokio pobūdžio knygas", – aiškino jis.

Palikimo išsaugojimas

Karyboje prasidėjusi totorių istorija – ne vienintelis Lietuvai svarbus šios tautos kultūros paveldas. Be įmantrių karybos technikų ir mūšio drausmės, išskirtinio dėmesio vertos totorių kalba, muzika, švenčių tradicijos.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Man totorių kultūra yra svarbi, nes mane taip išauklėjo mano tėvai, aš nuo vaikystės girdėdavau mūsų tautinę muziką, matydavau šokius, lankydavausi Kryme. Su tėvais kartu gamindavome tautinius patiekalus, švęsdavome religines šventes. Visa tai padarė man didelę įtaką, ir man tai yra labai artima. Atsimenu, kad mano vaikystėje tėvai dėjo daug pastangų, kad pažinčiau mūsų kultūrą. Augdama pati suvokiau, kad man tai labai įdomu, artima", – apie savo kultūrą kalbėjo totorių jaunimo ansamblio "Efsane" narė Elvina Čiurlu.

Dėl puoselėjamų tradicijų totorių bendruomenė palaiko artimus ryšius net ir būdama skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Anot E.Čiurlu, žinoti savo šaknis, kilmę ypač svarbu. "Plačiame pasaulyje svarbu neprarasti savo identiteto. Esu iš Vilniaus, ten mes susitinkame su kitais jaunais totoriais, dažnai atvyksta žmonių iš kitų miestelių. Mes taip pat turime ansamblį "Efsane", kuriame dalyvauja merginos, vaikinai ir net maži vaikai. Ansamblis padeda mums geriau pažinti ir patirti savo kultūrą, mokomės dainuoti savo kalba, šokti tradicinius šokius", – apie galimybes išlaikyti savo tautinį identitetą pasakojo E.Čiurlu.

Šių metų festivalyje tvyrojo 2000 – ųjų metų atmosfera, kuri atsispindėjo dekoracijose, muzikoje. KTU internetinėje svetainėje skelbiama, kad Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto studentų atstovybės „InDi“ organizuojamame renginyje buvo norima žiūrovams sužadinti prisiminimus apie vaikystę, kai nerūpestingos dienos buvo praleistos kieme, žaidžiant krepšinį, laipiojant į medžius ir kabant ant skersinių.

Svarbiausia – gera atmosfera

Renginiui prasidėjus į festivalio erdves pamažu ėmė rinktis žmonės, tarp kurių buvo apstu ir žiūrovų, ir turnyrų dalyvių. „Šiose varžybose tikiuosi gerai praleisti laiką, pasidalinti šokių judesiais ir tiesiog pasilinksminti. Manau, kad gatvės šokiai yra labai nuvertinami, nors čia susirenka tikrai labai originalūs ir artistiški žmonės. Nesidomintys šia sporto šaka kartais to nesupranta“, – savo mintimis prieš šokių turnyrą dalijosi beveik dvejus metus gatvės šokiais užsiimantis Džiugas Blažys.

Pakilios nuotaikos nestokojo ir į krepšinio turnyrą atvykusios komandos. 

„Labiausiai dalyvauti motyvuoja gera aplinka, gera kompanija, geri žmonės. Šiais metais tikimės patekti į finalą, čia dalyvaujame jau ne pirmus metus, vieną kartą esame patekę į pusfinalį“ , – teigė Lukas iš komandos „Jaunimas“.

Pandemija sujaukė planus

Festivalis „Naktinis krepšinis“ sugrįžo aštuonioliktąjį kartą po metų pertraukos, kurią lėmė COVID-19 pandemijos protrūkis. Tokią pertrauką renginio dalyviai vertina nevienodai. Vieni jų teigia, kad pertrauka buvo naudinga – dėl jos dalyviai sukaupę daugiau energijos, yra labiau užsivedę. Kiti teigia, kad pandemijos metu žmonės tapo namisėdomis, išmoko gyventi be pramogų, tad dabar jiems to nebereikia.

„Labai svarbu, kad šis renginys vyksta ir jo metu yra reprezentuojama gatvės šokių kultūra, ypač dabar, po karantino. Manau, kad dabar itin sunku sudominti jauną žmogų visa šia kultūra, todėl aš džiaugiuosi, kad yra galimybė išeiti, pajudėti, išgirsti gerą muziką, pabendrauti su senais pažįstamais, tiesiog gerai praleisti laiką“, – atviravo gatvės šokių turnyro vedėja Stefanija Nosovaitė.

Apie pandemijos paliktą pėdsaką atsiliepė ir festivalio koordinatorius, KTU studentas Liudas Narvilas: „Šiemet užsiregistravo apie 90 krepšinio komandų, nors įprastai komandų skaičius siekdavo 100 ir daugiau. Skirtumas nėra didelis, tačiau dėl COVID-19 festivalį šiemet rengiame vasarą, o ne pavasarį. Vasaros metu vyksta daug įvairių sporto renginių, stovyklų, tad buvo sunkiau surinkti reikiamą žaidėjų skaičių. Nepaisant to, surinkome pakankamai komandų, kad turnyras vyktų, kad būtų įdomus.“

Akivaizdu, kad karantino suvaržymai palietė didžiąją daugumą visuomenės, tačiau ne visi ją vertina taip niūriai. „Būti tarp šitiek žmonių be kaukės dabar atrodo kaip didelė privilegija, tad bandau sudalyvauti visuose renginiuose ir koncertuose, kol tai daryti galima. Manau, kad žmonės karantino metu sukaupė daug energijos, kurią pagaliau turi kur išlieti. Jaunimui gal ir naudinga metus pailsėti nuo vakarėlių“, – juokavo kaunietė Ingrida.

Naujienos ir dosnūs prizai

Šiais metais „Naktiniame krepšinyje“ pirmą kartą startavo paspirtukų turnyras. Nepaisant to, turnyro dalyviai teigia jaudulio nejaučią. „Šios srities žavesys – rizika. Be to, siūlomi patrauklūs prizai – rėmėjų kuponai, bilietai į kartingus“ , – teigė paspirtukų turnyro vedėjas Bronius, kitaip žinomas kaip aštuoniasdešimt septintas numeris. Po paspirtukų turnyro sekė BMX dviračių ir riedlenčių turnyras.

Renginio rėmėjai nepagailėjo prizų ir gatvės šokių turnyro dalyviams. „Šiandien susirinkę šokėjai kovoja dėl tikrai vertingų prizų: pirmos vietos nugalėtojui skiriama 100 eurų dovana, taip pat šuolis parašiutu, rėmėjų prizai bei 100 eurų vertės čekis skirtas pasidaryti tatuiruotę. Antrą vietą užėmusiam taip pat dovanojamas šuolis parašiutu ir rėmėjų prizai, trečios vietos nugalėtojas irgi bus apdovanojamas rėmėjų prizais“, – renginio metu apie prizus pasakojo gatvės šokių turnyro vedėja S. Nosovaitė.

Dosniausi prizai buvo skiriami krepšinio turnyro laimėtojams. Pirmą vietą iškovojusiai komandai skiriamas 1200 eurų prizas, antros vietos laimėtojams –  500 eurų prizas, o iškovojusiems bronzą – 300 eurų prizas. „Šiais metais pasikeitė krepšinio turnyro prizas. Anksčiau dovanodavome kelialapį į FIBA, šiais metais dovanojame piniginį prizą, tad galima sakyti, kad šie metai – eksperimentiniai, stebėsime, kaip į tai reaguos komandos“ , – krepšinio turnyro prizus pristatė festivalio koordinatorius, KTU studentas L. Narvilas.

Antroje festivalio dalyje laukė muzikinė dalis, kurios metu pasirodė publikai puikiai žinomi atlikėjai, tokie kaip „Mad Money“, „Micro One“, „Erkė“, „Omerta“. Moteriškos energijos savo pasirodymais įnešė muzikos atlikėjos „Cheri“ ir „Angelou“.

Renginyje buvo galima išgirsti įvairių muzikos stilių: klasikinio repo, trepo, bitbokso, RnB. Muzikos įvairovė užtikrino, kad visi koncerto klausytojai galėtų mėgautis vakarine programa bei atrastų naujų, dar nepažintų muzikos skambesių.

Koncerte pasirodė publikai gerai pažįstami aktoriai ir atlikėjai: Andrius Bialobžeskis, Vladas Bagdonas, Saulius Bareikis, Andrius Kaniava, Baltos Varnos ir kiti.

Kasmetinis nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ tradiciškai vyks Anykščiuose rugpjūčio 19-21 dienomis. Savaitę prieš festivalio pradžią Kaune nuskambėjo įžanginis koncertas, kurio metu žiūrovai susipažino su naujomis pamėgtų atlikėjų dainomis. Vakaras buvo kupinas įvairių muzikos kūrinių, kurie išsiskyrė savo atlikimo stiliumi, unikalia energija bei kilme. Įvairi festivalio programa skatina prisiminti šių metų „Purpurinio vakaro“ šūkį – „Atsigręžti į šaknis“.

„Šis festivalis man yra laukiamiausias metų įvykis. Muzika ir žodžiai labai tyri, nuoširdūs, žmogiški. Kiekvienas lietuvis, kuris myli savo kultūrą ir istoriją turi nors kartelį čia apsilankyti.“, – koncerto pradžioje atviravo kaunietė Regina.

Kūrinių įvairovė

Viso koncerto metu skambėjo dainos, įkvėptos svarbiausių Lietuvos poetų bei atlikėjų. Vakaro eigoje puikiai žinomos dainos susiliejo su naujai suskambėjusiais, publikai dar negirdėtais muzikiniais kūriniais. Žiūrovams užėmus savo vietas scenoje pasirodė aktorius A. Bialobžeskis ir atidarė koncertą atlikdamas kūrinį „Daina su gandrais“. Netrukus scenoje jį pakeitė atlikėjas V. Kazlauskas, taip pat atlikdamas žiūrovams pažįstamą kūrinį „Palik tik dainą man“.

„Visada būna gera ir ramu klausytis tokios muzikos, kurią atpažįsti iš pirmų akordų. Nepaisant to, labai įdomu susipažinti su dar negirdėtomis dainomis, naujais dainininkais ir muzikantais. Tai ir yra koncerto prasmė – išgirsti kažką, ko dar negirdėjai prieš tai.“, – po koncerto atviravo su šeima iš Prienų atvykusi Sandra.

Prieš 15 metų anapilin išėjusio Sauliaus Mykolaičio atminimui suskambėjo daina „Balta diena“, kuriai naują skambesį suteikė A. Bialobžeskio ir A. Kaniavos duetas. „Prisipažinsiu, šį kūrinį atlieku pirmą kartą“, – publikai atviravo A. Kaniava. Žiūrovai šio pasirodymo metu ritmingai plojo ir palaikė atlikėjus.

Publiką sužadino ir žymaus skaitovo V. Bagdono pasirodymas. „Dabar atliksiu dainą, kuri baisi ne savo žodžiais, o atlikimu“, –  žiūrovų dėmesį kurstė atlikėjas. Išgirdus pirmuosius dainos žodžius publika nuščiuvo ir dažnas ėmė juoktis. „Niekada negalvojau, kad V. Bagdonas gali šitaip išdainuoti!”, – po pasirodymo nuostabos neslėpė kaunietis Tomas.

Koncertas kupinas jautrių momentų

Moteriško švelnumo į sceną įnešusios Vilija Radvilė ir Kornelija Petkutė savo pasirodymo metu pasveikino koncerto dalyvę Gražiną su jos gimtadieniu. Atlikėjų sveikinimus publika palydėjo dosniais aplodismentais, po kurių sekė sukaktuvininkei dedikuotas kūrinys „Vasara“. Po skambaus atlikėjų dueto sekė trumpa pertrauka.

„Nors žinau visus šiuos atlikėjus, man labiausiai patinka Vilija Radvilė, čia atvykau pasiklausyti jos muzikos.“, – pertraukos metu teigė kaunietė Vilija. „Mėgstamiausio atlikėjo neturiu, pavardės man nieko nereiškia. Manau, kad muzikoje svarbu idėjos ir žodžiai, o ne kas ją atlieka ar kuria.“, – savo mintis išsakė studentas Irmantas.

Koncertą uždarė grupė „Baltos Varnos“. „Jaučiame didelę garbę pasirodydamos kartu vienoje scenoje su šiais patyrusiais atlikėjais. Šiandien skambėjo begalė linksmų dainų, o šitą dainą skiriame visiems čia susirinkusiems tėveliams“, – taip paskutinę vakaro dainą „Staigmena“ pristatė jaunų merginų duetas.

„Kitais metais planuosiu atostogas rugpjūtį. Seniai negirdėjau tokios gražios muzikos“, – patirtimi dalijosi su drauge atvykęs Justinas.

Prieš 100 metų gimęs V. Mačernis lietuvių literatūroje pasižymi egzistencialistine pasaulėjauta, intelektualia kūryba bei magišku poezijos scenovaizdžiu. Nors poeto gyvenimas baigėsi netrukus jam išties prasidėjus (V. Mačernis žuvo būdamas 24 metų), tai nesutrukdė jam tapti vienu reikšmingiausių savo kartos poetų.

Eilėraščių ciklas „Vizijos“ – bene vertingiausia autoriaus kūrybos dalis. „Vizijose“ aprėpiama asmeninė poeto istorija ir mistinė bendruomenės dvasia, susiejami vaikystės įspūdžiai, kilę iš atidaus aplinkos stebėjimo, ir namų erdvėje užkoduotos konservatyviosios, epochų sumaištyje padedančios išlikti vertybės. Šį poetinį ciklą publikai skaitė aktorius V. Bagdonas.

Poezija skatina susimąstyti

Renginio dalyviai išgirdo visą „Vizijų“ ciklą, kurį sudaro įžanga, septynios vizijos bei pabaiga. „Labiausiai mane žavi V. Mačernio filosofija. Nuostabu, kad tokio jauno amžiaus poetas stebuklingai sugebėjo atskleisti savo talentą. Man artimiausia šeštoji vizija, kurioje poetą sapnuose aplanko senolė iš jo vaikystės“, – taip apie autoriaus kūrybą po koncerto kalbėjo skaitovas V. Bagdonas.

„Pats daug poezija nesidomiu, tad man V. Mačernio kūryba menkai pažįstama. Pirmą kartą gyvai girdėjau šias eiles, tačiau manyje jos liks ilgai. Kai sumažės žmonių srautas, planuoju įsigyti poezijos skaitymo muzikinę plokštelę. Džiaugiuosi, kad atėjau palaikyti žmonai kompaniją, ji gerai praleido laiką, o aš išgirdau naujų kūrinių“, – savo mintimis iškart po renginio dalijosi kaunietis Steponas.

Į Pažaislio liepų alėją susirinkusių poezijos mėgėjų kontingentas labai įvairus. Nors didžiąją dalį klausytojų sudarė vyresnio amžiaus žmonės, pasitaikė ir moksleivių. Abiturientė Aušra teigė, kad „V. Mačernis patinka beveik visiems, kurie išties pasigilina į jo kūrybą. Jo darbai perteikia emocijas, kurias gali tik suprasti, jų neįmanoma apibūdinti žodžiu. Myliu šį poetą, nes jo eilės mane labai suartina su mano vidiniais išgyvenimais, svarstymais, nerimu.“

Dainuojamoji poezija

Viso renginio metu nuskambėjo devyni dainuojamosios poezijos kūriniai. Pastarieji publikai leido išgirsti ir kitą V. Mačernio kūrybos ciklą – „Sonetus“. Muzikos bei žodžių lyrinis atitikimas leido susidaryti aiškesnį poeto kūrybos paveikslą, taip pat palaikė publikos susidomėjimą. „Be muzikos būtų sunku išsėdėti tiek laiko vienoje vietoje. Kai girdi instrumentą – pats imi linguoti, įsijauti į skambesį“, – atviravo pradinių klasių mokytoja Janina.

Kai V. Bagdonas perskaitė visas „Vizijų“ ciklo eiles, užgrojo paskutinis vakaro muzikinis kūrinys. Renginį atlikėjai pasirinko užbaigti sudainuodami V. Mačernio eilėraštį „Pavargimas“. Išklausiusi visą renginio programą publika pakilo iš sėdimų vietų ir plojimais palydėjo vakaro atlikėjus. Po koncerto prie pardavimo stendo buvo galima įsigyti įvairių knygų, diskų, plokštelių. Šis subtilus V. Mačernio atminimas garsina poeto vardą ir skatina žmones domėtis savo kultūra bei istorija.

Ketvirtadalį amžiaus sėkmingai muzikuojantys „biplanai“ duete su Karina Krysko nustebino klausytojus naujomis, grupei nebūdingomis melodijomis. Skėčiais ir lietpalčiais apsiginklavę klausytojai atlikėjams negailėjo aplodismentų.

„Lietus tikrų muzikos mėgėjų negąsdina, juk nėra tokio oro, kuriam negalėtum tinkamai apsirengti. Planavome atvykti į šį koncertą dar pavasarį, tačiau planus sujaukė virusas. Dabar smagu, kad galima būti po atviru dangumi be kaukių.“, – prieš koncertą atviravo lietpalčiais pasidabinusi kauniečių pora Jolita ir Audrius.

Netrūko interaktyvumo

Susirinkus žiūrovams prasidėjo gyvo garso koncertas, kurio nesutrukdė net stiprėjantys lietaus lašai. „Pasižadame džiazo bangomis išsklaidyti tamsius debesis“, – žiūrovus tikino grupės vokalistas Maksas Melmanas.

Koncerto metu daugėjo žmonių, užimančių sėdimas vietas arčiau scenos. Koncerte vis garsiau girdėjosi pritariantys žiūrovų balsai. Publikos dėmesį kaustė ne tik muzika, bet ir atlikėjų klausimai, pasakojimai, dainų pristatymai. Vos išgirdus, kad atlikėjai gros dainą „Ketvirtadienis“, publika pakilo iš savo vietų. Vakaro metu publiką džiugino ir kitos hitais tapusios dainos, tokios kaip „Amore“, „Labas rytas“, „Kapitonai“ ir t.t..

Vakaro eigoje klausytojai išgirdo dainų ne tik iš grupės „Biplan“ repertuaro. Koncertui įpusėjus atlikėjai sudainavo „Aš be tavęs ne aš“, o šį kūrinį pristatė kaip savo draugystės scenoje pradžią. Publikoje vyravo romantiška atmosfera, kurią papildė naujai suskambėjusi grupės „69 danguje“ hito „Skrisim“ versija.

Išpildyti pažadai

Kaip ir buvo žadėta koncerto pradžioje, lietus ėmė trauktis ir galiausiai visai baigėsi. Antroje koncerto dalyje buvo atliekamos greitesnės, žinomesnės dainos. Publika plojo ir trypė kojomis nepaisydami drėgmės. Renginiui besibaigiant žiūrovai gavo progą susipažinti su kita grupės dalimi: M. Melmanas pristatė visus grojančius grupės narius bei suteikė jiems laiko atlikti trumpą solo naudojantis grojamu instrumentu.

Išsisklaidžius debesims saulė metė paskutinius spindulius ir koncertas ėjo į pabaigą. Uždaryti koncertą atlikėjai buvo numatę su visiems gerai žinoma daina „Iš taško A“, tačiau publika atkakliai prašė atlikėjų, kad šie pakartotų sugrotą kūrinį. Skanduotė nerimo ir muzikantai klausytojams sudainavo jau tikrai paskutinę šio vakaro dainą – „Labas rytas“. Galiausiai atlikėjai padėkojo klausytojams už tai, kad šie nepabijojo lietaus ir atėjo į šį pasimatymą.

„Esu ilgametė šios grupės fanė, ėjau į jų koncertus kai jie dar dainavo „Anzelmutę“. Koncertas manęs tikrai nenuvylė. Smagu išgirsti naujus kūrinius, tačiau jaučiu nostalgiją ir senoms šių atlikėjų dainoms.“, – po skambaus koncerto mintimis pasidalijo kaunietė Edita.