Jaučiame fizinius signalus
Pirmiausia išsiaiškinkime terminus. Pyktis – jausmas, agresija – priešiškas veiksmas (nebūtinai siekiant sužaloti), smurtas – sąmoningas veiksmas siekiant sužeisti, įžeisti, įbauginti.
Pykčio jausmas pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Galėtume jį pavadinti labiau nemaloniu nei maloniu jausmu, tačiau naudingu, pranešančiu mums apie grėsmes, nepatenkintus poreikius. Pavyzdžiui, nusipirkome bilietus kelionei, tačiau negalime iškeliauti, pykstame, nes iškilo grėsmė mūsų poilsiui, finansams. Supykę kūne pradedame jausti tam tikrus to jausmo fizinius signalus. Šie signalai leidžia atpažinti, kad pykstame. Pasikeičia veido išraiška: jis parausta, suraukiame antakius, primerkiame akis, atsiranda įtampa žandikauliuose, suspaudžiame lūpas, – visas kūnas įsitempia, susigniaužia kumščiai, širdis stipriau plaka, gali išmušti prakaitas. Pyktį atpažinti padeda ir galvoje besisukančios mintys: "Valdžia visai nesirūpina piliečiais", "Aš jam / jai nerūpiu". Supykę mes jaučiame impulsą veikti: pasakyti, išrėkti, ką galvojame, keiktis, mėtyti daiktus, trenkti durimis arba atsitraukti, ilgam nutilti. Dažniausiai renkamės susivaldyti, kad nepratrūktume, ir raminame save įvairiais būdais: giliai kvėpuojame, einame pasivaikščioti, galvojame apie ką nors malonaus. Labiau susivaldome darbe, gatvėje ar kitose viešose vietose. Namuose pavyksta ne visada ir ne visiems. Kai nesusivaldome, elgiamės atvirai agresyviai.
Mokosi reikšti jausmus
Tėvai išsigąsta vaiko pykčio ir bando jį uždrausti. Vaikas gauna žinią, kad pykti yra blogai ir mokosi jį užslopinti.
Kada ir kaip išmokstama reikšti pyktį? Mokytis pradedame vaikystėje. Gana įprasta, kad supykę maži vaikai trepsi, krenta, trenkia, rėkia. Kodėl? Kol vaikas nemoka kalbėti, jo vienintelė jausmų išraiškos priemonė yra kūnas ir veiksmai. Vėliau, bręstant smegenims, jis išmoksta kalbėti, susieti įvairias patirtis, įgyja vis daugiau bendravimo įgūdžių. Su kalba atsiranda galimybė žodžiais išreikšti savo jausmus, norus, poreikius. Ne visi vaikai su amžiumi išmoksta pasakyti, ką jaučia, ir tvirtai, pagarbiai pasakyti, ko nori ar ko nenori. Kodėl? Jei vaikas neturi vystymosi sutrikimų, jo mokymasis reikšti savo jausmus, tarp jų ir pyktį, gali vystytis gana sklandžiai. Vaikas mokosi stebėdamas, kaip tėvai reaguoja į įvairias situacijas, mėgdžiodamas juos, gaudamas iš tėvų supratimą, kad pykti yra normalu, ir pagalbą iš jų, kai nesivaldo. Jei vaiko aplinka gana ramiai reaguoja į įvairius įvykius, vaikas mokosi panašiai reaguoti ir, atvirkščiai, jei tėvai reaguoja į aplinką agresyviai arba bando rėkdami ir gąsdindami stabdyti vaiko agresyvų elgesį, vaikas išmoks elgtis panašiai.
Keturios auklėjimo klaidos
Kokios auklėjimo klaidos skatina agresiją? Pirma klaida: tėvai moko vaikus, kad agresija yra geras būdas išvengti priekabių, kad "jei tau trenkė, duok stipriau, kad daugiau nelįstų", pritaria berniukų kovoms, sakydami "berniukai yra berniukai". Taip jie išreiškia pritarimą agresyviam elgesiui. Antra klaida: tėvai išsigąsta vaiko pykčio (kol vaikas dar nemoka pykčio valdyti) ir bando jį uždrausti: "Ko čia pyksti?", "Išvarykime ožiukus", "Pas mus šeimoje niekas nepyksta". Vaikas gauna žinią, kad pykti yra blogai, ir mokosi jį užslopinti. Bet pyktis – stipri emocija ir ji ieško būdų apie save pranešti – vaikui pradeda skaudėti galvą, pilvą, skrandį. Trečia klaida: tėvai, siekdami ramybės, nusileidžia vaikui, kai šis rėkia ir trepsi, ko nors negavęs, galvoja, kad užaugs, supras, kad taip elgtis netinkama: "Nenoriu rėkti, mušti, bausti vaiko, nes žinau, kaip tai žaloja." Tuo atveju vaikas supranta, kad veiksmai iš pykčio yra naudingi, nes gali gauti, ko nori. Ketvirta klaida: tėvai aprėkia, baudžia supykusį vaiką. Vaikas išsigąsta ir atsitraukia, bet kartu mokosi agresyviai elgtis su silpnesniais. Vaikas, kuris elgiasi agresyviai esant vienai situacijai, gana dažnai taip elgiasi ir susidarius kitokioms. Taigi, tėvystėje painiojamas tvirtumas, mokėjimas pasakyti "ne", ribų nustatymas ir agresyvūs veiksmai, kuriais norima vaiką drausminti.
Agresija tampa smurtu
Mokytis suvaldyti savo impulsus ir išreikšti pyktį tinkamai galime jau dabar.
Suaugusiųjų agresyvaus elgesio tyrimai rodo, kad vaikų agresija jiems buvo daugelio problemų sprendimo ir norų patenkinimo būdas: "Aš jau vaikystėje visus konfliktus spręsdavau kumščiais", "Visi kieme mane pažino, žinojo, kad geriau nelįsti artyn". Kiek aplinkui pastebime suaugusiųjų, kurie viešose vietose kelia balsą, grasina ar kaip nors kitaip smurtauja, nes galvoja, kad taip greičiau pateks pas gydytoją, gaus paslaugą, apgins savo tiesą? Panašu, kad jiems vaikystėje buvo įdiegta, jog be agresyvių veiksmų mažiau galės, pasieks ir turės, todėl naudoja agresyvius veiksmus siekdami ką nors įbauginti ar įžeisti, smurtauja. Smurtauja prieš savo artimuosius ir visai nepažįstamus žmones. Agresyviai besielgiantys suaugusieji dažnai agresyviais veiksmais auklėja vaikus, nes nemoka suvaldyti pykčio, bejėgiškumo jausmų, nes patys nepatyrė iš savo tėvų tinkamos reakcijos į pyktį. Taip smurtas perduodamas iš kartos į kartą.
Pagalba reiškiant pyktį
Mokytis suvaldyti savo impulsus ir išreikšti pyktį tinkamai galime jau dabar. Šiandien ir suaugusieji, ir vaikai gali rasti įvairios pagalbos mokydamiesi reikšti pyktį: pagal amžių pritaikytos elgesio keitimo programos, individuali psichologinė pagalba. Mokyklose įdiegtos įvairios prevencinės programos prieš patyčias, kitokias smurto apraiškas. Viena iš sėkmingai diegiamų programų yra VEIK programa, kurią kūrė ir pritaikė Lietuvos mokykloms Šeimos santykių institutas. Kiekvienas iš mūsų galime išmokti suvaldyti stiprų pyktį ir išreikšti jį pasakydami "Man nepatinka, kai tu..." , "Aš pykstu".
