Vidmantą Kiaušą-Elmiškį galima vadinti kareiviu, kuris puikiai pažįsta abi kūrybos barikadų puses. Jis – poetas ir prozininkas, kuris dėmesio kitų kūrybai skiria ne ką mažiau nei savajai. Neseniai pasaulį išvydo ilgametis šio dėmesio ir darbo rezultatas – autoriaus rinktinių interviu su iškiliais Lietuvos kultūros žmonėmis knyga pavadinimu "Įsiklausymai".
– Viename interviu esate pasakęs: "Gal, spėlioju, menas yra spalvinga gyvenimiškų patirčių dulksna?" Kyla mintis, kad jūsų naujoji knyga "Įsiklausymai" yra dulksnos rinkėjų istorijos... Ar noriai pastarieji jas atskleidžia? Ar lengva menininkams kalbėti apie meną?
– Pašnekovai neslapukavo. O jeigu ko nors nepasakė, jų valia. Nors būta ir atvirkščiai, kai po valandos kitos žmonės išsikalbėdavo, o atsisveikindami sakydavo: "Ne spaudai... Kai numirsiu, galėsi publikuoti." Įdomu ir... piktoka. Tačiau stengiuosi suprasti, atsirinkti, barnių nepamenu.
Geriausiai, suprantama, kalba kūrėjų darbai, tačiau skaitant knygas, žiūrint parodas ar spektaklius, klausantis muzikos, įžengus į meno erdves, autorių komentarai irgi svarbūs. Ir menininkai, o jų sutikau ir sutinku nemažai, bendrauja lengvai, noriai. Nors pasitaiko ir išimčių; vienas paprašė honoraro už gaišatį, kitas išvardijo galerijas, kuriose eksponuojami jo darbai, trečias nukirto: "Tingiu!" Kai sušnekau apie pusvalandį, nukirto: "Turiu aš to laiko! Ar negirdėjai? Tin-giu..." Paskambinau po savaitės, susitarėme kuo gražiausiai. Visi mes žmonės, veikiami aplinkybių, ne taip ir svarbu, ar knygą rašai, ar griovį kasi.
– Kokios meno šakos atstovai labiausiai gėdijasi išduoti savo mūzas? Poetai, satyrai, tapytojai?.. Galbūt pastebėjote tik vieniems ar kitiems būdingų atsakymų, ydų?
– Atsakymų neklasifikuoju, juolab kad per 18 metų pašnekovų būta kelis kartus daugiau, negu įtilpo gražiai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje interviu knygoje "Įsiklausymai". Bene sunkiausia kalbinti bičiulius rašytojus, ypač jeigu jie imasi autorinės redakcijos. Iš savo kuklios patirties, nes pats šnekinamas leidžiuosi retai ir iš būtino reikalo, pastebėjau, kad kito užrašytus savo žodžius panyžta nagai taisinėti, redaguoti, ieškoti tikslesnių formuluočių, gražesnių sinonimų. Fotomenininkai, dailininkai, muzikai, teatralai mažiau kibūs, nors irgi visko pasitaiko – pluši kelias dienas, turi diktofono įrašą, o žmogus ginasi: "Aš taip nesakiau!" Ne – tai ne. Tegu politikai vakare atsimena, ką ryte sakė, kūrėjas – laisvas paukštis: kaip nori, taip čiulba.
– Knygoje interviu sudėlioti abėcėlės tvarka. Galbūt po ilgametės žurnalisto patirties galite įvardyti ir abėcėlinių klausimų, kurių privalu paklausti meno pasaulio atstovo?
– Ilgokai vargau ieškodamas knygos struktūros, kol apsisprendžiau, kad kiekvienas interviu – atskiras, savarankiškas, nesusijęs su knygos kaimynais ir nepavaldus kalendoriniams darbas. Tokiu atveju abėcėlė tinka kuo puikiausiai, nes atsiranda žanrų margumas, atsiskleidžia charakterių įvairovė, o interviu datos nuo 1995 iki 2013 m. neprastai parodo kultūrinio gyvenimo vyksmą, asmenybių pasiekimus ir, kad ir kaip būtų liūdna, brandžios kultūros politikos stygių.
Privalomų klausimų meno pasaulio atstovams neturiu nei užsirašęs, nei atsimenu. Taip, eidamas imti interviu pasižymiu svarbiausias būsimojo pokalbio gaires, tačiau smagiausia, kai jų neprisireikia, nebent namų darbas pasitarnauja kaip gelbėtojas: nutinka, kad labai įdėmiai klausaisi, o pašnekovas mintis dėsto ne itin nuosekliai, jam atrodo, kad atsakė, todėl staiga nutyla, o aš – bumbt! – įpuolu į pauzės duobę. Seniau sutrikdavau, imdavau kažką burblenti, dabar, įgijęs praktikos, perskaitau ką nors iš lapelio arba pasmalsauju, koks metų laikas geriausias kūrybai...
– Kuris interviu, pateikiamas knygoje, jums buvo įsimintiniausias? Kodėl?
– Atrinkti 32 pašnekovai, su kai kuriais – Algimantu Aleksandravičiumi, Laima Oržekauskiene, Jurgiu Gimberiu, Donaldu Kajoku – kalbėtasi keletą kartų. Nė vienas savo žodžių po kelerių ar keliolikos metų neišsižadėjo, tačiau apie tuos pačius dalykus kalbėjo, įgiję daugiau patirties – brandžiau, tiksliau formuluodami mintis. Tokia slinktis man įdomi.
Nedrąsiai žengiau pas šviesaus atminimo Alfonsą Maldonį, kuris savo septyniasdešimtmetį atšventė kukliai, dėmesio nesulaukdamas, lyg ir primirštas, o pasišnekėjome atvirai, nuoširdžiai. Buvau įkliuvęs į gandų klišę, kad skulptorė Ksenija Jaroševaitė nenori bendrauti, o ji nustebo: "Tiesa sakant, labai mažai kas klausinėjo." Atradimas buvo kompozitoriaus Šarūno Nako muzika, kurios iki interviu beveik nežinojau, o ir jo pasakojimas apie Pietų Indijos ritmiką suintrigavo.
Bus nesąžininga, jeigu neužsiminsiu apie nesklandumus. Per aštuoniolika metų visaip nutiko, kartais nuvylė technika. Vieną neilgą interviu atkūriau iš atminties, kitą – prisipažinus pašnekovui, kas nutiko, pakartojome. Netgi daugiau – menininkas geraširdiškai autorizavo savo kalbėjimą, nes buvau gerokai sutrikęs.
– Galbūt galite pacituoti vieną ar kelis labiausiai įstrigusius atsakymus?
– Ieškojau, kaip tiksliai užbaigti interviu su literatūrologe Viktorija Daujotyte, ir jos esė knygoje "Kalbos kalbėjimas" perskaičiau: "Pokalbis, jei jis vyksta, gali vesti besikalbančius." Neabejoju, kad bendravimas su menininkais mane veda, neabejoju, viliuosi, kad kai kurie interviu klausimai paskatino kūrėjus pamąstyti apie dalykus, kurie galbūt menkai terūpėjo, o svarbiausia – toks knygos tikslas, kad drauge žengtų skaitytojai.
Pacituosiu skulptorių Leoną Striogą: "Man pirmiausia rūpi dvasiniai, pamatiniai žmogų formuojantys dalykai. Net nežinau, kas svarbiau: menas gyventi ar menas kalti medį." Poetas Donaldas Kajokas, paklaustas, kaip gyveni, atsako: "Gyvenasi." O kartą parke ant to paties suoliuko prisėdo toks Povilas ir taip papasakojo skaudžią savo istoriją, lyg būtų koks menininkas. Įstrigo tikrumas.
Šlamindamas puslapius prisimenu vieno ar kito pokalbio nuotaiką, aplinkos detales, girdžiu menininko balso intonaciją, tačiau daug pacituoti negalėčiau. Kur jau čia, jeigu net poetinė atmintis šlubuoja – padeklamuoti įstengčiau tikrai nedaug posmų.
– Galbūt ilgų pokalbių metu užsimezgė ir viena kita draugystė? Apskritai, ką sunkiau kalbinti: bičiulį ar mažiau pažįstamą?
– Taip, ruošiuosi atsakingai, stačia galva nepuolu, esu įtikėjęs, kad pašnekovą dera gerbti, o svarbiausias tos pagarbos elementas yra žinojimas. Skaitau, einu į parodas, koncertus, spektaklius, daugmaž jaučiu kultūrinio gyvenimo kontekstą. Šiuo metu interviu imu retai, tačiau įprotis išlikęs – kiekvieną savaitę peržiūriu atsirinkdamas, ką perskaityti, kultūros leidinius, kasdien užmetu akį į interneto platybes, o mano dienraštis keliasdešimt metų yra "Kauno diena". Popierinė, platintojų atnešama šeštą valandą ryto.
Kaip minėjau, susibarti po interviu neteko, daugelį pašnekovų sutinku dažnai, keletą – rečiau. Neatsitiktinai net tris kartus kalbinau Donaldą Kajoką, su juo susipažinome, susibičiuliavome, kai jis rašė pirmąją knygą, o galvos dar neslėgė laurų vainikai. Kažkodėl taip susiklostė, kad po rašytojų dažniausiai bendrauju su fotomenininkais. Beje, "Įsiklausymai" iliustruoti Algimanto Aleksandravičiaus, Zenono Baltrušio, Romualdo Rakausko, Mildos Kiaušaitės, Amžinybės soduose vaikštinėjančio Vytauto Tamoliūno nuotraukomis.
Apie bičiulius daugiau žinau, galiu įterpti net jų mėgstamų posakių, įvairiu laiku įvairiose vietose pasakytų minčių, o jie net nepastebės. Ar taip ir darau? Ne. Atsakydamas stengiuosi neiškraipyti, kas pasakoma.
– Vieno pašnekovo esate paklausęs, ar rašytojo žodis vis dar toks pat svarbus visuomenei. O žurnalisto? Ar jaučiate profesijos kitimą? Aktualių klausimų, interviu formos pokyčių?
– Kalbėsiu apie kultūros žurnalistiką. Jos, kaip ir kultūros leidinių, niekas nelepina ir negirdėti, kad įvyktų pastebimi pokyčiai. Darbuotojų atlyginimai apgailėtini, leidybai reikalingų lėšų skiriama gerokai mažiau negu būtina, tad reikalauti, pavyzdžiui, tiriamųjų straipsnių, kuriems parašyti reikia paplušėti, neapsiverčia liežuvis. Jeigu pažvelgsime į savaitraščių ir mėnraščių tiražus, jie kuklūs, kultūros žurnalisto žodis plačiai nenuskamba. Lieka pasidžiaugti, kad buvo, yra ir visada bus auditorija, kuriai žinios apie menus, kultūrą gyvybiškai svarbios.
Mane stebina abejonių verta nuostata, kad visos aktualijos siejamos su politika, ekonomika, kasdienybės nelaimėmis, sportu. Net televizijos laida "Lietuva tiesiogiai" apsiriboja būreliu įkyrėjusių pašnekovų. Jeigu "Lietuvai tiesiogiai" ir įvairiems forumams rūpi paprasto piliečio reikalai, kodėl bent retsykiais jo neįsileidus į studiją? O kur dingo laikai, kada menininko žodis buvo svarus, reikalingas, į jį įsiklausydavome? Svarbu ne dažnai subanalėję interviu klausimai, ne komercinės žiniasklaidos "žinovai" universalai, kurie pasisako visais gyvenimo klausimais, svarbu, kodėl tuos pliurpalus skaitome, žiūrime, komentuojame. Juo mažiau žmogus savarankiškai mąsto, tuo lengviau jį valdyti. Tad sąžiningai, pilietiškai, profesionaliai atsakingai žurnalistikai darbo į valias.
– Su amžiumi ir patirtimi klausimų daugėja ar mažėja? Ar jaučiate paties savęs, kaip klausinėtojo kitimą?
– Neišsenkantis lobynas yra smalsus žmogaus protas. Nesu išimtis. Ar kintu kaip klausinėtojas, geriau matosi iš šalies.
– Didžioji dalis pašnekovų yra vyresnės kartos atstovai, perėję ne tik įvairius gyvenimo, bet net ir istorinius etapus. Esate užsiminęs, kad stengiatės bendradarbiauti ir su jaunaisiais kūrėjais, laikas nuo laiko ieškote jų universitetuose. Galbūt jau yra tas jaunuolis, pretendentas į jūsų interviu?
– Su leidėjais suderinome tokią knygos struktūrą, kad atrinkau kalbintus Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusius menininkus ir rašytojais, o jie, kad ir kokie būtų žavūs ir protingi, jau ne jaunuoliai. Taigi lėmė aplinkybės.
Teisybė, bandžiau aktyvių, kūrybiškų jaunuolių pasidairyti universitetuose, spėliojau, kodėl jie nepasibeldžia į kūrybinių sąjungų duris, tačiau pagarsintinų vardų kažkodėl nesutikau. Nevirkauju. Kūrėjai būreliais nevaikšto, kažkur kompiuterio klavišus baksnoja atsiskyrėlis, kuris pasirodys, kai supras, kad tam pribrendo.
– O dabar apie vyresniuosius. Ar yra žmogus, kurio gailitės, kad galbūt nepakalbinote, nespėjote?
– Nesigailiu. Nepabendravome, nebuvo lemta. Dešimtys įdomių kūrėjų, kuriuos vertėtų pristatyti, parodyti, dešimtys nesiviešinančių, kasdien dirbančių, gyvenančių nebūtinai Vilniuje ar Kaune.
– Pasaulio kontekste – kokį svajonių klausimą ir kam užduotumėte?
– Ak, prislopę tie mano norai... Svajonių klausimų privengiu, kad neišgirsčiau pernelyg žemiško atsakymo.
– Knygoje kalbinama nemažai kauniečių ar su Kaunu sąlyčio turėjusių žmonių. O koks jūsų paties santykis su Kaunu? Ko norėtumėte paklausti Kauno?
– Keistoka bendrystė. Kaune su trumpomis pertraukėlėmis gyvenu nuo 1971-ųjų, tačiau prigimtis, tikriausiai ir laikysena, elgesys, išduoda kaimo vaikį. Nesimaivau, dirbtinai pritapti nesiveržiu, tačiau nepastebiu, kad iš bendro konteksto kažkuo išsiskirčiau. Man regis, į sostinę suvažiavę kaimietukai susireikšmina greičiau.
Paklausčiau, kodėl piktai netreptelėja koja ir nepaskatina gabių, veržlių, daug gebančių miestelėnų būti aktyvesnių. Keletas tų pačių, kokias bangas ar bangeles jie nekeltų, vardų ir veidų pabosta...
– Savo pašnekovų mėgstate klausti, ką pastarieji veiktų, jei netektų pagrindinio savo įrankio (fotografas – fotoaparato, tapytojas – teptuko ir t.t.). O ką jūs veiktumėte, jei netektumėte diktofono ir rašiklio?
– Vasarą šienaučiau, žiemą ant to šieno snausčiau. Žaliakalnio turguje nusipirkau dalgį, tai kai juo mosuoju, moteriškės pro daugiaaukščio langus stebi, tačiau žolės sugrėbti neateina. O rimtai? Galėčiau, jeigu traukinys nebūtų nuvažiavęs, darbuotis spaustuvėje, leisti knygas, kurios man po senovei kvepia.
- Viename savo eilėraščių rašote: Parke sėdi jaunuoliai ir bučiuojasi. Parke sėdi senukai ir aimanuoja. Na, o tie, kurie skuba pro šalį, tiems nėra kada. Jie per seni bučiuotis, jie per jauni aimanuoti. Jie skuba pro šalį. Kokį vaidmenį parke užimate, norėtumėte užimti jūs? Ko paklaustumėte senuko, besibučiuojančio jaunuolio ir skubančiojo?
– Viduryje tako besibučiuojantys jaunuoliai man nekliūva, mandagiai juos apeinu ratu, neburblenu. Tikriausiai nusišypsau. Nesu toks prietranka, kad lįsčiau klausinėti... Skubančiajam netrukdyčiau, šalia senuko prisėsčiau. Jis man nieko nepasakytų, aš jam irgi. Skirtingai negu eilėraštyje, neaimanuotume. O vieta? Pagalvojote, kad pretenduosiu pakeisti jaunuolį. Ne. Viskam savas laikas.
