Retai keičia rankines

Dar vaikystėje „Dailės“ kombinate, odos ceche, kur dirbo mama, po pjovėjų stalais į Audros rankas patekusios odos skiautės laikui bėgant virto nuostabiausiais rankdarbiais: užrašų knygelėmis su grublėtais viršeliais, raktų pakabukais, už juos ne ką didesnėmis piniginėmis, skrybėlėmis ir drabužiais.

Su metais aistra odai augo, o moters patirties bagažas ir odinių gaminių kolekcija nuolat pildėsi. Šiandien jos dirbtuvėse guli sertifikuotos naginės, kurias avi ne vieno šokių kolektyvo šokėjai, prie tautinių kostiumų puikiai derantys nedideli krepšeliai, nuotraukų albumai, įspūdingi pano, padėkliukai. Sunertos ant pakabos kybo bent kelios rankinės, pradedant turkio spalvos delninuke, baigiant talpia, gėlėta kuprine. Tiesa, nė viena jų nepriklauso Audrai – visos odinės gražuolės laukia savo šeimininkių.

Nagingos: mama ir dukra jau seniai nebeperka sau rankinių. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Galvoju, kad paskutinį kartą rankinuką sau pirkau 1983–1985 m. Tada šešios kurso draugės įsigijome vienodus raudonus, – Tai, kad gamina nuostabias rankines, anot Audros Jankauskienės, dar nereiškia, kad ji pati kiekvieną dieną vaikšto vis su kita. – Labai nemėgstu dėlioti daiktų iš vienos rankinės į kitą, todėl nešioju tol, kol pro išdilusį kraštą pradeda lįsti pieštukas. Tada greituoju būdu sau pasidarau naują ir vėl ją nešioju.“

Pirktinių rankinių ar kuprinių nepamatysite ir jos dukros Elzės Jankauskaitės rankose. Kam pirkti masinės gamybos aksesuarus, jei gali puoštis mamos kurtais, vienetiniais!

„Būna, mama nusiperka sau kokį gražesnį odos gabalėlį, o aš žiūriu ir sakau: o gal vis dėlto man kuprinę padarysi?“ – nusijuokė mamos pėdomis sekanti Elzė.

Augusi tarp odos atraižų, 21-erių mergina net neįsivaizdavo kito kelio. Dabar ji – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės meno ir medijų trečiakursė ir Mobiliosios meno mokyklos direktorė, savo mamą įdarbinusi meno vadove.

Pastūmėjo karantinas

Mobilioji meno mokykla, anot Elzės, įkurta per karantiną. Būtent tada tradiciniai artimų draugių ir bičiulių prieškalėdiniai susibūrimai namo rūsyje su odos skiautėmis rankose įgavo visai kitokį pavidalą ir tapo prieinami kur kas didesniam besidominčiųjų ratui. Virtualia erdve ir jos galimybėmis Audra su Elze nesusigundė. Mintis vesti nuotolinius mokymus, prieš tai paštu išsiuntus reikiamas priemones, neatrodė patraukli.

„Jei kartu su oda būtume siuntę dar ir papildomus įrankius, tai galutinė gaminio kaina išaugtų iki kosminės, – bekalbėdama A.Jankauskienė nuo spintelės paėmė medinę dėžutę su keliolika specialių įrankių, dėl kurių odoje lieka skirtingų dydžių skylės. – Štai, apie juos kalbu. Jei paverstume pinigais, manau, būtų 1 tūkst., jei ne 2 tūkst. Vienas toks įrankis gali kainuoti net kelis šimtus eurų.“

Paskleista žinia apie Mobiliąją meno mokyklą ir galimybę patiems kurti rankdarbius žmonėms pasirodė labai patraukli.

Atgal į vietą padėjusi auksinę įrankių dėželę, Audra mintimis grįžo į karantino pradžią ir sėkmingai parašytą projektą, kuriam iš genialios minties buvo lemta virsti apčiuopiamu kūnu.

„Parašėme projektą. Pirmus metus viską susipirkome, o antrus metus pradėjome“, – mama su dukra net nenutuokė, koks sėkmingas startas jų laukia.

Moko gyventi tvariai

Paskleista žinia apie Mobiliąją meno mokyklą ir galimybę patiems kurti rankdarbius žmonėms pasirodė labai patraukli. Taip mamos ir dukros duetas ėmė keliauti po įmones, miestelių šventes, bendruomenių susibūrimus.

Savo stalus su priemonėmis Jankauskų šeimos moterys ne kartą skleidė Raudondvaryje, Aitvarų šventėje ir kituose įvairiuose renginiuose. Beje, tądien, kai susitikome, mama su dukra buvo susiruošusios vykti pas vienos bendruomenės moteris, savo garderobą pasišovusias papildyti naujomis piniginėmis ir dėklais, skirtais mobiliesiems telefonams ir asmens dokumentams. Kieme laukė mikroautobusas, šalia dirbtuvių stovėjo išrikiuotos kelios dėžės su visomis kūrybai reikalingomis priemonėmis.

„Moterys, su kuriomis susitiksime, odą lietė ne kartą. Viską, ką galėjo, jau padarė. Atėjo metas didesniems darbams“, – dirstelėjusi į laikrodį Audra skaičiavo, kad su įgyta mokinių meistryste tos dienos užsiėmimas turėtų trukti kiek daugiau nei dvi valandas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jei to paties darbo būtų ėmęsi visiški naujokai, laiko prireiktų dvigubai tiek.

„Biržų rajone vienos moterys pasišovė daryti nagines. Sėdėjo gal šešias valandas, kruopščiai, savo rankomis kiekvieną skylutę odoje darė. Pavyko, – A. Jankauskienė buvo laiminga galėdama savo žiniomis dalytis su kitais ir sykiu priminti apie tvarumą. – Visiems sakau, kad nemestų senos, nereikalingos odinės striukės. Ji gali virsti dviem nedidelėmis rankinėmis, o striukės kišenė – mažute pinigine. Svarbu turėti idėjų, žinoma, ir įrankių. Tuo jau mes pasirūpinsime.“

Kūrė antkaklį šuniui

Audra su dukra džiaugėsi ne tik susidomėjimu Mobiliąją amatų mokykla, bet ir žmonių fantazija, kurią išlaisvina rankose atsidūrusios odos skiautės ir kitos priemonės. Tuo metu, kai vieni žiūri į auksarankių mokytojų atsineštus pavyzdžius ir dėlioja iš anksto paruoštus šablonus, kiti, anot Jankauskų moterų, klauso savo širdies ir kuria pačius netikėčiausius rankdarbius. Kai kurie jų esą galėtų drąsiai konkuruoti su meistrų darbais.

Vykdydama projektą, kurį remia Kauno rajono savivaldybė, Mobilioji meno mokykla 4–12 klasių moksleivius šiemet pakvietė į vasaros stovyklas.

„Visai neseniai Raudondvaryje viena užsienietė užsimanė padaryti antkaklį šuniui. Kaip supratau, augintinis buvo didelis, nes antkaklį teko sudurti iš kelių dalių. Užrašė ji savo keturkojo vardą, pritvirtino širdelių, dar ir išdegino kažką. Gal ir nebuvo pats geriausias darbas, bet ji buvo tokia laiminga ir vis kartojo, kad toks pats laimingas bus ir jos šuo“, – A.Jankauskienė neslėpė, kad masinių renginių metu sulaukia tikrai daug dėmesio. Todėl žino, jei į vietą atvyko 10 val. ryto, be 22 val. ar 23 val. namo negrįš.

Kviečia į stovyklą

Audra su Elze organizuoja ne tik išvažiuojamąsias programas, bet ir veiklas vaikams. Vykdydama projektą, kurį remia Kauno rajono savivaldybė, Mobilioji meno mokykla 4–12 klasių moksleivius šiemet pakvietė į vasaros stovyklas. Pirmoji pamaina vaikus subūrė birželį. Antrosios pamainos pradžia skelbiama rugpjūčio 22-ąją, prieš pat mokslo metus.

„Šiuo metu jau turime dešimt užsiregistravusių vaikų“, – Mobiliosios meno mokyklos meno vadovė neabejojo, kad skaičius per kelias ateinančias savaites dar tikrai augs.

Domeikavos gimnazijoje organizuojamos penkių dienų stovyklos kūrybinių odos dirbtuvių metu vaikai daugiau sužino apie odą, ką su ja galima daryti ir, žinoma, patys įgyvendina savo svajones, kurios į jų delnus gula pakabukų, plaukų papuošalų ar raktinių pavidalu.

„Pasiimkite draugą, klasioką, brolį ar sesę už rankos ir ateikite pasigaminti odos darbelių ir pasipuošti savo kurtais darbais, kuriuos galėsite neštis namo ir džiaugtis ilgus metus. Mes kartu su vaikais išpildysime visus sumanymus, padėsime pasigaminti apyrankę, krepšelį ar kitokį širdžiai mielą daiktą iš natūralios odos“, – užbaigti vasarą su gražiausiais odiniais rankdarbiais kvietė Audra ir Elzė.

Susitelkusi bendruomenė

Sykį iš vietinių teko girdėti, kad Braziūkų kaimą jie dalija į dvi dalis – pietvakarinę ir vidurinę. Nepaisant nubrėžtų teritorijų, yra dalykų, kurie visus juos vienija.

Tai bemaž 300 metų senumo, įspūdingo stoto liepa „Motinėlė“, paminklas, skirtas žuvusiems už laisvę ir Braziūkų bažnyčia, kuriai šiemet sueis 90 metų. Vietiniai, anot Kauno rajono mero Valerijaus Makūno, daro viską, kad šventovė klestėtų ir burtų tikinčiuosius. Praėjusiais metais parapijos gyventojai prisidėjo prie bažnyčios remonto – perdažė vidų, pakeitė langus, atnaujino šventoriaus tvorą, vartus, prieigas, suremontavo pažeistus pamatus. Tuo darbai nesibaigė.

„Bažnytėlės fasadas buvo neišvaizdus, apsilupęs. Reikėjo tvarkyti. Iš pradžių jis buvo dažomas šviesiai melsva spalva, bet vietiniams nelabai patiko“, – galutiniu rezultatu – pilkšvu šventovės fasadu, V.Makūno tikinimu, žmonės buvo patenkinti.

Man viskas gerai – išgysiu, tik šuniukų labai gaila.

Šiuo metu tvarkomas stogas. Darbininkų rankų laukia ir laipteliai, iš lauko vedantys į bažnyčios vidų.

Gelbėjo keturkojus

Greta Braziūkų bažnyčios – vienos iš trijų kapinaičių, liudijančių, kad anuomet gyvybės Braziūkuose buvo nemažai. Kažkada čia gausiai kilo alytnamiai.

„Beje, vieną jų kaip tik ir aplankysime“, – sekdami V.Makūnui įkandin, atsidūrėme Irenos ir Sigito Sinkevičių sodyboje, pažymėtoje Aitvarų g. 8 numeriu.

Liepos 1-ąją sutuoktinius ištiko didelė nelaimė. Kaip spėjama, dėl elektros instaliacijos gedimo name įsiplieskė gaisras. Šeimininkai pasakojo, sėdėję viduje ir dirbę savus darbus, kai išgirdo kurtinantį garsą. Netrukus po jo jiedu išvydo pirmuosius ugnies liežuvius. Sutuoktiniai augino penkis šunis, labai juos mylėjo, todėl, įsiplieskus ugniai, S.Sinkevičius puolė gelbėti keturkojų. Tris pavyko ištraukti iš liepsnų, du šuneliai, deja, užduso. Gelbėdamas šunis S.Sinkevičius apdegė rankas ir šiuo metu vaikšto su specialiais tvarsčiais.

„Man viskas gerai – išgysiu, tik šuniukų labai gaila“, – atsiduso vyras, Braziūkuose skaičiuojantis jau 23 metus.

Realybė: šiuo metu sutuoktiniai glaudžiasi priekaboje, tik gaminti maisto eina į virtuvę. / KRS nuotr.

Pagalbai surėmė pečius

Visiškai sudegė antrasis namo aukštas, stipriai nukentėjo ir pirmasis. Beveik nepaliesta liko tik virtuvė ir priešais ją esantis kambarys, kuriame sutuoktiniai dabar laiko nuo gaisro išvaduotus daiktus. Patys Sinkevičiai persikėlė į priekabą, stovinčią jų kieme.

Patirti nuostoliai dar skaičiuojami, tačiau atstatomieji darbai jau vyksta – tuo metu, kai į sodybą užsuko Kauno rajono savivaldybės atstovai ir Zapyškio seniūnijos seniūno pavaduotoja Monika Kiaušaitė, naujomis čerpėmis buvo dengiamas stogas. Kauno rajono savivaldybė padėjo išvalyti teritoriją nuo nuodėgulių, skyrė tam specialų konteinerį. Nelaimės ištiktiems sutuoktiniams iš specialaus fondo skirta kiek daugiau nei 20 tūkst. eurų, kuriuos paaukojo geradariai. Lėšų skirs ir Kauno rajono savivaldybė.

Darbus vykdantys darbininkai skaičiavo, kad turimų pinigų pakaks pradiniams darbams atlikti, todėl tikėtina, kad atgal į namus grįžę sutuoktiniai rudenį nešals.

Svečiai iš Užkarpatės

Po aštuoniolikos valandų trukusios kelionės vėlų sekmadienio vakarą autobusas su vaikais iš Užkarpatės galiausiai pasiekė paskirties tašką – kaimo turizmo sodybą Pyplių kaime ir jau kitądien vaikai pradėjo aktyvią pažintį su Lietuva.

Dešimties dienų stovykla pasirūpino Kauno rajono savivaldybė, su Užkarpatės sritimi glaudžius ryšius puoselėjanti jau aštuonerius metus. Pastaruosius dvejus stovyklauti į Kauno rajoną atvyksta ir jauniausi ukrainiečiai. Ši vasara – trečioji, tačiau kitokia nei ankstesnės – į Kauno rajono Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro rengiamą stovyklą atvyko karių vaikai. Jauniausiai stovyklautojai – septyneri, vyriausiai – septyniolika metų.

„Atvyko labai jautrūs, kalbūs, patriotiški vaikai ir paaugliai. Jie labai džiaugiasi, kad vieši Lietuvoje ir vis klausia, ar mes juos palaikome, – Kauno rajono Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro vadovė Aurika Laurinaitienė neslėpė, kad svečiams iš Ukrainos jos širdį pavyko užkariauti per kelias akimirkas. – Visi jie mandagūs, paslaugūs ir labai vertina tai, ką gauna, todėl labai noriai dalyvauja visose edukacijose. Būsiu atvira: šiek tiek jaudinausi, galvojau, ar pavyks prikalbinti septyniolikos metų paauglį daryti vitražus. Netrukus supratau, kad jaudinausi be reikalo.“

Atvyko labai jautrūs, kalbūs, patriotiški vaikai ir paaugliai. Jie labai džiaugiasi, kad vieši Lietuvoje ir vis klausia, ar mes juos palaikome.

Paveikslą veš namo

„Slava Ukraini“, – į Kačerginėje viešėjusio Kauno rajono mero Valerijaus Makūno žodžius kone 30 vaikų, paauglių ir dvi mokytojos iš Ukrainos vienbalsiai atsakė: „Herojam slava.“

Jautrių klausimų tądien nebuvo – išdalijęs simbolines dovanas ir kone metro aukščio tik ką iškeptą šakotį, Kauno rajono meras stovyklautojams priminė, iš kur į Kauną atkeliavo „Laisvės karys“ – ant žirgo jojantis raitelis su aukštai iškeltu kalaviju, pasidžiaugė ilgamete Kauno rajono ir Užkarpatės regiono draugyste ir palinkėjo kuo turiningiau praleisti laiką stovykloje.

Tądien, kai Kauno rajono savivaldybės atstovai atvyko į Kačerginę, stovyklautojai drauge su iš Molodovos kilusia menininke Rodica Morari kūrė paveikslus. Klausydami mokytojos patarimų, dažais tirštai tepliojo medžių lapus, dėjo juos ant juodos drobės ir spaudė, kol šie paliko spalvotą pėdsaką. Penktokė Zlata į užduotį pažvelgė labai atsakingai. Pirmiausia pirštukais pamatavo drobę ir tik vėliau ąžuolo, beržo ir tuopos lapus, kuriuos išsirinko, nardino į violetinę, baltą ir mėlyną spalvas.

„Sakė, kad galėsime paveikslus vežtis. Nors čia pas jus labai smagu, nekantrauju, kada savo darbą galėsiu parodyti namiškiams“, – paklausta, kur planuoja pakabinti paveikslą, jauniausia stovyklautoja svarstė: labiau jis tiks jos kambaryje ar virtuvėje.

Dėmesys: dešimties dienų stovykla pasirūpino Kauno rajono savivaldybė. / KRS nuotr.

Lapas Ukrainos herojams

Vos keleriais metais už Zlatą vyresnė jos bendravardė Lietuvoje lankėsi pirmą kartą, tačiau apie ją ne kartą girdėjo. Mergaitės namuose mūsų šalies vardas esą skambėjo ne sykį.

„Žinojau, kad čia gyvena geri žmonės, bet nemaniau, kad pas jus taip gražu. Per kelias dienas tiek daug pamačiau“, – vienuolikmetė pasakojo, kad didžiausią įspūdį jai paliko Kauno pilis ir Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Vos už kelių metrų nuo šeštokės teptuką į dažus merkė ir trylikos Andrejus. Tiesa, geriausiai jis jaučiasi, kai savo fantazijas ant balto popieriaus lieja spalvotais pieštukais ir geliniais rašikliais. Ne veltui didžiausia aštuntoko svajonė tapti garsiu Ukrainos dailininku.

„Čia mano darbai“, – drėgna servetėle nuvalęs dažais išteptus pirštus, jaunasis menininkas išdidžiai ištiesė savo piešimo bloknotą. Jame bent kelios dešimtys animacinių, meninių filmų herojų portretų.

„Galbūt čia atsiras ir koks nors Ukrainos kovotojo veidas“, – pirštams sustojus ties tuščiais bloknoto puslapiais svarstė jaunasis menininkas.

Jaunystė: nors programa labai intensyvi, vakare stovyklautojai dar turi pakankamai jėgų. / KRS nuotr.

Nuo Kauno iki Vilniaus

Ant drobės užklijavęs paskutinius mėlynos ir baltos spalvos lapus Andrejus stryktelėjo. Trylikametis suprato, kad artėja dar vienų gardžių pietų metas, o po jų – turiningas vakaras. Kaip netrukus sužinojome iš A.Laurinaitienės, trečiadienio programoje buvo numatytos sportinės veiklos, vakaronė prie laužo ir filmo peržiūra „Sename kluone“.

„Kiek girdėjau, galėsime valgyti spragėsius ir gerti kokakolą. Kaip tikrame kino teatre!“ – iš nekantrumo spirgėjo jaunasis menininkas.

Į stovyklos programą įtrauktos pažintys su Kaunu, Vilniumi, Trakais, Rumšiškėmis. Suplanuotos edukacijos ir kitos veiklos, pradedant ryto mankšta ir šokiais, baigiant papuošalų gamyba, muilo ir lietuviškos duonos kepimo edukacijomis. Anot A.Laurinaitienės, per dešimt dienų Ukrainos vaikams norėta kuo daugiau papasakoti apie Lietuvą, jos papročius, tradicijas ir padėti atsipalaiduoti.

Žinojau, kad čia gyvena geri žmonės, bet nemaniau, kad pas jus taip gražu. Per kelias dienas tiek daug pamačiau.

„Žinote, labiausiai sugraudino mokytojų žodžiai, kad jei ir nebūtų tiek veiklos, žaidimas su kamuoliu po taikiu dangumi vaikams būtų didžiausia dovana“, – bekalbant Kauno rajono Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro vadovės A.Laurinaitienės akyse suspindo ašaros.

Bus kartu iki galo

Emocijas sunkiai tramdė ir kartu su jaunaisiais stovyklautojais į Lietuvą atvykusios Lora ir Vitalina.

Pratusios prie kiek kitokio vasaros stovyklų modelio, moterys stebėjosi, kiek daug dėmesio čia skiriama ekologijai, sveikai gyvensenai, visapusiam vaikų lavinimui ir tobulėjimui.

„Tiesą pasakius, galvojome, kad po tiek užsiėmimų ir po tiek įspūdžių vaikai kiekvieną vakarą kris kaip lapai į lovas. Nieko panašaus! Vakar grįžę iš Kauno jie dar turėjo jėgų kvailystėms. Vienam berniukui visas kojas išterliojo dantų pasta. Atsipalaidavo vaikai“, – pirmą kartą Lietuvoje viešėjusi Vitalina dėkojo Kauno rajono savivaldybei, Kauno rajono Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro komandai ir visiems geros valios žmonėms už tokią neįkainojamą dovaną.

V.Makūnas patikino, kad parama Užkarpatės žmonėms nesibaigs. Nuo karo pradžios teikianti įvairią paramą, Kauno rajono savivaldybė renka naują siuntą.

„Palaikome ryšį su Užkarpatės apskrities tarybos pirmininku Volodymyru Chubirka. Neseniai bendravome su juo, išgirdome, kad labai reikia medikamentų, reabilitacijos įrangos, palapinių“, – V.Makūnas patikino, kad su Ukrainos žmonėmis bus tiek, kiek reikės, ir džiaugėsi turįs daugiau bendraminčių. Vos prieš kelias dienas jis bendravo su išeive menininke, kuri iš krepšinio lankų pasišovė sukurti 100 išskirtinių šviestuvų krepšinio tematika. Pinigai, gauti už juos, bus paaukoti Ukrainos žmonėms.

Rado kitą paskirtį

Žemkasė – mašina, skirta gruntui kasti, kartais jam perkelti. Būna savaeigė ir ne, atvirų ir požeminių žemės darbų, ratinė, vikšrinė. Būna dar ir plaukiojanti, t.y. laivas.

Šio tipo žemkasę „Nemuno7“ galima sutikti šalia Senosios Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios, dešiniajame Nemuno krante. 1965 m. tuometėje Čekoslovakijoje statyta žemkasė buvo naudota upės vagai Nemune gilinti. Dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos kasamoji mašina nebegalėjo būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį, tačiau rado kitą – kultūrinę. Taip „Nemuno7“ žemkasėje buvo įkurtas tarpdisciplininis menų centras, kuriame vietą rado parodos, parkas ant vandens, menininkų rezidencijos ir kitos kultūrinės veiklos.

Kultūros laivas pats plaukti nebegali, tačiau menų centrą „Nemuno7“ Zapyškyje galima aplankyti iki lapkričio. Paskui jį planuojama nutempti į Kauno žiemos uostą žiemoti. Pagal projekto autorių viziją „Nemuno7“ turėtų gyvuoti penkerius metus.

Talpi: žemkasėje telpa kone pusšimtis augalų pionierių ir tiek pat įrašytų pasakojimų apie juos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Augalai pionieriai

Prasidedant savaitei stabtelėjome prie „Kaunas 2022“ ženklu žymėtos žemkasės. Pirmiausia nužvelgėme ją iš tolo, tada pasiprašėme vidun.

„Pradėkite nuo nuolatinės ekspozicijos. Štai čia“, – ranka mostelėjusi į kairę pusę, pažintį su žemkase, virtusia muziejumi ant vandens, kvietė „Nemuno7“ svečius sutinkanti darbuotoja. Tiesą sakant, akimirką pasijutau esanti ne žemkasėje, o nedidelėje oranžerijoje, kur susodinti vienas šalia kito mane sveikino augalai pionieriai. Tai augalų rūšys, kurios pirmosios pradeda augti naujai susidariusiuose žemės plotuose. Tarpsta kraštutinėmis augimo sąlygomis, dažnai apleistose miesto, industrinėse erdvėse, stichijų nuniokotose teritorijose. Vykstant biologinei sukcesijai augalai pionieriai sukuria kitoms augalų rūšims palankesnes augimo sąlygas, o paskui leidžiasi jų užgožiami. Žingsnis po žingsnio suskaičiavau 46 augalų pionierių rūšis, pradedant nakvišomis, laukinėmis morkomis, baigiant rugiaveidėmis, paprastosiomis blindėmis, virgininiais veronikūnais.

„Augalai suka pasaulį. Jie – maistas, vaistas, kuras, statybinė medžiaga, potvynių ir erozijos kontrolės priemonė, deguonies šaltinis, anglies dvideginio absorbatoriai. Augalai yra vienas pagrindinių anglies ciklo veiksnių, šimtus milijonų metų reguliuojantis planetos atmosferą ir klimatą“, – išgirsta įžanga audiogide žadėjo, kad tolesnis pasakojimas apie augalus bus įdomus ir intriguojantis.

Beje, žemkasėje įrengta laistymo sistema. Tik dėl pastarųjų savaičių orų jos beveik neprireikė. Merkiant lietui augalai gerokai pasistiebė ir suvešėjo.

Pažintis su vandeniu

Pasinaudoję audiogidu, žemkasės svečiai gali daugiau sužinoti ne tik apie augalų veislę, gavusią Karališkosios sodininkystės draugijos apdovanojimą arba šaknį, kurią Šiaurės Amerikos čiabuviai kramtė dantų skausmui, gerklės infekcijoms ir skrandžio spazmams malšinti, bet ir apie kitus eksponatus, kviečiančius pažvelgti į laivo, Nemuno, vandens mikro- ir makroaplinką.

Tarkim, virš galvų pakibusią, iš įvairių detalių surinktą milžinišką Tauro Kensmino medūzą. Apie šį vandens gyvį įdomių faktų pateikė ir iš kabinos sklindantis vyriškas balsas.

„Atsakyk man, kiek tavyje yra vandens? Apie 70 proc. Tai gal verčiau reikėtų klausti, kiek vandenyje yra žmogaus? Medūzos yra sudarytos iš 95 proc. vandens ir agurkai yra sudaryti iš 95 proc. vandens? Vadinasi, vandenyje yra vienas trečdalis žmogaus, tačiau tik 5 proc. medūzos ir agurko“, – užlipusi viršun išgirdau atsakymą ne tik į šį klausimą.

Tas pats balsas skaičiavo, kiek vandens turi žmogaus smegenys ir kaip palaikyti nuolatinį vandens balansą jose. Vienoms kopėčioms vedant į viršų, kitos vedė žemyn. Taip atsidūriau erdvėje, kuri leido pasijusti esant labai arti vandens.

„Čia bus edukacijų erdvė“, – tylą pertraukė balsas, tik šįsyk ne vyriškas, o mus lydėjusios merginos.

Vaizdo ir garso terapija

Dar kelios minutės ir atsidūriau kitame žemkasės gale – antstate suprojektuotoje parodų erdvėje, vienu metu leidusioje pasijausti ir gydytojo kabinete, ir sodyboje su vitrininiais langais į Nemuno vandenis. Vos keliolikos kvadratinių metrų erdvėje patupdytos kelios kėdės. Viena jų, atrodo, čia atkeliavo tiesiai iš odontologo kabineto.

Tvarka: „Sraunių būsenų“ seansams galima registruotis iš anksto. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Iki birželio 29-osios kultūros laive buvo eksponuojama Tomo Daukšos, Godos Palekaitės ir Adrijanos Gvozdenović paroda „Takūs kūnai 1/5. Žmonės ir nežmonės“, o paskutinę birželio dieną čia įsikūrė „Takūs kūnai 2/5. Sraunios būsenos“ su Henriku Gulbinu ir Gaile Cijūnaityte priešakyje. Pasak parodų ciklo „Takūs kūnai“ kuratoriaus Valentino Klimašausko, šiuos dviejų skirtingų kartų menininkus vienija savybė panardinti žiūrovus į ypatingos kokybės terapines garso, virtualiąsias ir vaizdo aplinkas.

Augalai suka pasaulį. Jie – maistas, vaistas, kuras, statybinė medžiaga, potvynių ir erozijos kontrolės priemonė, deguonies šaltinis.

H.Gulbinas – videomenininkas, dokumentinių̨ filmų̨ kūrėjas, melomanas, vienas lietuvių videomeno pradininkų. Savarankiškai eksperimentuodamas su buitiniais videomagnetofonais, gilindamasis į tuometes analoginio vaizdo signalo, montažo galimybes, jų raišką̨, garso ir vaizdo santykius, sukūrė̇ pirmąją videomeno kūrinių seriją „Nesugalvoti dalykai“. 1988 m. ji buvo eksponuojama parodoje „Susitikimai“ Klaipėdos parodų̨ rūmuose, šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų̨ ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų. Tai buvo viena pirmųjų̨ ankstyvojo lietuvių̨ videomeno ekspozicijų̨. Vėliau jis buvo dažnai kviečiamas pristatyti, kaip pats įvardijo, videogeneravimo kūrybos metodo ir juo sukurtų videodarbų tarptautiniuose eksperimentinio kino festivaliuose įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Vos po kelių minučių, praleistų garso debesyje, įsmeigus akis į raibuliuojantį ekraną, neabejojau H.Gulbino virtuoziškumu iš vaizdo ir garso sukurti savotišką hipnozės seansą. Kultūros laivo darbuotoja pasakojo, kad videomenininko darbas ypač veikia vaikus. Susėdę ant žemės, jie esą sustingsta prie ekrano. Nurimsta net patys didžiausi neklaužados.

Vizualizacija vienam

Priešingai nei H.Gulbino darbas, kurį vienu metu gali stebėti bent keli žmonės, G.Cijūnaitytės virtualiosios tikrovės instaliacija, paremta autonominės sensorinės meridianinės reakcijos (ASMR) fenomenu „YouTube“ kanaluose, skirta tik vienam lankytojui.

Panašūs vaizdo įrašai esą padeda kovoti su nerimu ir nemiga, todėl savo kūriniu – kiek šiurpoka mergina virtualiosios realybės akiniuose, menininkė bando prakalbinti žmones, kurie blaškosi sutrikę ir nebežino, kaip šiame informaciniame triukšme surasti ramybę, – išjungti telefonus, naikinti interneto antenas, o gal melstis?

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Prisėsk. Kaip tu laikaisi? Ar tau viskas gerai? Žinai, gali atsipalaiduoti. Tiesiog atsipalaiduok, viskas yra gerai. Jei šiandien tau to niekas dar nesakė – aš tavimi didžiuojuosi“, – glostydama ranką, patyliukais kalbėjo mergina virtualiosios realybė akiniuose. Parodos autoriai ir žemkasės šeimininkai ragino atvykti į Zapyškį, nes sena patarlė liudija, kad geriau kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.

Kartu nuo pirmų dienų

„Saviškių mes nepaliekame. Būsime kartu tiek, kiek reikės“, – pažadą, kurį davė sau karo pradžioje, Lietuvos šaulių sąjungos narys Raimundas Lumbis tęsia iki šiol.

Visai neseniai į Ukrainą iškeliavo visiškai mechanizuotas neįgaliojo vežimėlis. Rugpjūtį ta pačia kryptimi bus išsiųsti dar keli įrenginiai, palengvinsiantys negalią turinčių ukrainiečių dalią. Per daugiau kaip 150 dienų trunkantį karą lietuvio dėka Ukrainos kovotojus pasiekė termovizoriai, dronai. Suvienijus jėgas su pagalbą teikiančios savanoriškos organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėju Johnu Ohmanu, į karo siaubiamą šalį buvo išsiųsta antidronų sistema.

Tvirtas: šaulys Raimundas ukrainiečiams norėtų padėti sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Turiu puikų draugą Mikolą – ukrainietį, gyvenantį ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Vasarį mudviem susitikus, jis pasakė, kad mėnesio pabaigoje vyks aplankyti saviškių. „Ne pirmas kartas!“ – pasakiau jam, o vasario pabaigoje prasidėjo karas“, – R.Lumbis pasakojo, jau netrukus sulaukęs bičiulio skambučio ir pagalbos prašymo. Fronte esantiems kovotojams labai reikėjo šiltų drabužių, miegmaišių, šarvinių liemenių, nešiojamųjų įkroviklių. Raimundas pasakojo, kad žmonės buvo geranoriški ir reagavo žaibiškai – skyrė piniginę paramą, patys jam vežė daiktus. Jau per pirmąsias savaites į Ukrainą išvyko trys pilni mikroautobusai.

„Aš gerai pažįstu Mikolą. Jis yra jis buvęs diplomatas. Dirbo Ukrainos ambasadoje Vilniuje. Turi daug kontaktų, pažįsta ne vieną aukšto rango karininką, todėl žinojau, kad viskas, ką surenkame ir siunčiame, keliaus ne per trečias rankas, o tiesiai į frontą kariams“, – kalbėjo R.Lumbis.

Teko bėgti į slėptuves

Pirmuosius kartus vykęs vienas, jau netrukus Raimundas į mikroautobusą sodinosi artimus bičiulius. Daugiau patikrintų žmonių, anot jo – daugiau galimybių ir mažiau baimės.

„Nebijo tik kvailiai. Paskui, kai jau matai, kad kažkas eina tuo keliu, eini ir tu, maksimaliai besisaugodamas nuo visko, o svarbiausia – suvokdamas, kad esi ne vienas. Važiuoji į reisą, palieki suaukotus daiktus, tada sėdi prie vairo ir pradedi galvoti, kaip surinkti kitą siuntą“, – nors prie maršruto Lietuva–Ukraina priprato, R.Lumbis neatsipalaiduoja.

Kelis kartus lietuviui savu kailiu teko patirti Ukrainos žmonių kasdienybę, šokti iš automobilio ir bėgti į slėptuves, kad apsisaugotų nuo rusų atakų.

„Pirmosiomis dienomis išgirdę signalus vietiniai bėgdavo ir slėpdavosi, paskui priprato, atbuko. Tačiau po įvykių Vinicoje, Odesoje, Mykolajive, kai kala bombos ir nežinai, kur jos nukris, žmonės nebeužduoda klausimų. Išgirsta signalus, renkasi daiktus ir lenda į slėptuves“, – pasakojimą tęsė šaulys.

Išpildė svajonę

Jau penktą mėnesį betarpiškai su ukrainiečiais bendraujantis vyras pasakojo, kad lietuvių noras padėti Ukrainos žmonėms atslūgo. Pirmosiomis savaitėmis buvusio sujudimo nėra. Liko ištikimiausi, nuolatiniai paramos teikėjai, kas mėnesį atriekiantys tam tikrą pinigų sumą.

Iš sąstingio, anot Raimundo, lietuvius išjudino ukrainiečių paauglių istorija, kuria prieš kelias savaites jis pasidalijo savo feisbuko profilyje.

Irina ir Jevgeni – imigrantai iš kairiojo Mariupolio kranto. Rusų okupantams sugriovus jų namą netoli gamyklos „Azovstal“, visa šeima liko be gyvenamosios vietos. Paaugliai su mama keturis mėnesius gyveno rūsiuose, kol galiausiai savanoriams pavyko juos išvežti į kontroliuojamą teritoriją. Irina serga įgimta genetine liga, kuri nuolatos progresuoja. Šiuo metu Irina negali judėti be pagalbos net neįgaliojo vežimėliu, jai nepakanka jėgų rankomis pasukti ratus. Merginos brolio Jevgeni diagnozė tokia pat. Raimundui brukštelėjus kelias eilutes virtualiojoje erdvėje, žinia apie seserį ir brolį nuvilnijo labai plačiai. Žmonės gausiai aukojo ir padėjo surinkti pinigų ne vienam, o keliems vežimėliams. Prieš porą dienų siuntinys pasiekė paauglį. Vaizdo įrašą su džiaugsmingu jo veidu Raimundui atsiuntė Jevgeni artimieji.

Nebijo tik kvailiai. Paskui, kai jau matai, kad kažkas eina tuo keliu, eini ir tu, maksimaliai saugodamasis nuo visko.

„Ačiū kiekvienam, kuris prisidėjote. Jevgeni raudonasis bolidas jau rieda pirmuosius kilometrus. Vairuotojas posūkiuose lenkia savo tėvus, iš trasos neišvažiuoja. Lenktynininkas turi realių šansų džiaugtis kitokia gyvenimo kokybe. Dėkui, kad išgirdote, jūsų širdys plaka išvien“, – R.Lumbis dėkojo visiems geradariams.

Laiko klausimas, kada vežimėlis pasieks ir Iriną. Šiuo metu priemonė pritaikoma pagal merginos poreikius, nes jai yra būtina galvos atrama.

Dovana: Jevgeni jau džiaugiasi nauju neįgaliojo vežimėliu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Turi daugiau planų

Dabar didžiausia Raimundo svajonė, kad parama paaugliams specialiosiomis priemonėmis turėtų ir tam tikrą tęsinį.

„Fronto linija ilga – apie 1 200–1 400 km. Kaip nuo Varšuvos iki Barselonos. Daug žmonių patiria rimtų traumų. Kai pastarąjį kartą buvau Ukrainoje, lankiausi viename reabilitacijos centre, kur guli kovotojai, netekę galūnių. Karininkai pasakojo, kad ne visi susitaiko su tuo, ką mato. Pasitaiko visokių atvejų, būna savižudybių. Nepakanka protezo, – R.Lumbis neabejojo, kad suvienijus jėgas nukentėjusiems Ukrainos kariams būtų galima teikti psichologinę pagalbą, reabilitaciją. – Žmonėms uždeda protezą, pastato ant kojų, ačiū ir viso gero. Bet to nepakanka, reikia kur kas daugiau. Deja, karo metu to neišeina padaryti.“

Paramos poreikis, anot Raimundo, išlieka didelis. Tarkim, šiuo metu labai stinga repelentų nuo uodų ir kitų vabzdžių įkandimų. Žmonėms reikia elementarių dalykų – patalynės, skalbyklių. Todėl Raimundas ragina nepriprasti prie karo, o prieš perkant antrą puodelį kavos vienoje miesto kavinių gerai pagalvoti, ar jo tikrai reikia.

„Kaip jau minėjau, paramos poreikis išlieka didelis. Ypač dabar, kai jaučiama antrinė banga – traumos, neįgalumas. Ukrainos žmonėms labai reikia mūsų pagalbos“, – nelikti abejingus kvietė šaulys.

Padėti negalią turintiems Ukrainos paaugliams galite ir jūs

VšĮ „Ačiū, kad esi“

LT097300010171360773

PAYPAL

lumbislietuva@gmail.com

Vairuotojas pasakojo, kad išsukinėjant iš kiemo į pagrindinį kelią, į jo automobilį atsitrenkė šaligatviu važiavusi dviratininkė. Mergina nesumažino greičio, nesidairė.

„Pajutau smūgį, o po jo pamačiau žmogų ant automobilio variklio dangčio“, – anot vairuotojo, tuo metu, kai įvyko nelaimė, lauke buvo tamsu.

Dviratininkė nedėvėjo šviesą atspindinčios liemenės, dviratis buvo be žibintų. Mergina vairavo su ausinukais.

Po įvykio vairuotojas iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nukentėjusioji išgabenta į ligoninę.

Vairuotojas pasakojo, kad panašių situacijų šioje vietoje buvo ne kartą. Matomumui trukdo šalia gatvės pastatyti kioskai, o kirsdamas gatvelę retas dviratininkas ar paspirtukininkas sumažina greitį. 

Prekybos centrams – ne

Su Auguste Barbora susitikome Kauno senamiestyje,„Humana Vintage“ parduotuvėje. 26-erių kaunietę anksčiau čia buvo galima sutikti dažniau, dabar – tik retsykiais.

„Būna, kad eidama iš manikiūrininkės užsuku“, – stebėdama, kaip jauna moteris virtuoziškai nardo tarp drabužių pakabų ir kartu palaiko pokalbį, supratau, kad vietos pojūtis ir įgūdžiai niekur nedingo.

Vieną akimirką Augustės Barboros rankose buvo gėlėtas švarkas su stačiais petukais, kitą – samanų spalvos paltas ir juoda skrybėlė. Tiesa, iš vintažinės krautuvėlės šviesiaplaukė garbanė išėjo tuščiomis. Prieš dieną vienoje dėvėtų drabužių parduotuvėje miesto centre ji įsigijo suknelę, siuvinėtą džemperį ir sijoną.

Laimikis: sidabrinis švarkelis su rožiniais akcentais tapo bilietu į sėkmę. (Augustės Barboros nuotr.)

„Turbūt tavo spinta lūžta nuo drabužių?“ – skaičiuodama paukščius ant Augustės Barboros suknelės neabejojau, kad panašių jauna moteris savo namuose turi bent kelias dešimtis. Neklydau. Atkeliavusios iš antrų ar trečių rankų kai kurios suknelės kaunietės spintoje nugula ilgesniam laikui, o kitos skleidžia skvernus ir ieško naujų šeimininkių.

„Prekybos centruose drabužius perku labai retai, o ateityje norėčiau rengtis tik dėvėtais, – tokiam jaunos moters pasirinkimui įtakos turėjo ne tik drabužių kokybė, jų siūlėse įpintos ankstesnių šeimininkių istorijos, bet ir tvarumo idėja. – Greitoji mada lemia tai, kad nepaliaujamai auga pagaminamų ir išmetamų drabužių kiekis. 10 proc. viso pasaulyje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio išskiria drabužių ir avalynės pramonė. Tai yra daugiau, nei kartu išskiria tarptautinės aviacijos ir jūrų laivybos sektoriai.“

„Netflix“ dėmesys

Atrodo, kad tvarumo temą su Auguste Barbora būtume dar ilgai aptarinėję, tačiau šįsyk mane labiau domino jos verslo istorija, kurios nuotrupų atsitiktinai perskaičiau savaitgalį Kaune ūžusių „Atiduotuvių kiemo“ apraše.

„Augustė Barbora nuo seno domisi tvaria mada ir prikelia drabužius antram gyvenimui, o vėliau juos parduoda. Kūrybingumo jai nestinga ir pristatant kuistukuose, t.y. dėvėtų drabužių parduotuvėse, surastus perliukus – drabužius, avalynę ar aksesuarus. Augustė Barbora juokauja, kad ją turbūt pažįsta jau visų Kauno ir aplinkinių miestelių kuistukų darbuotojos, neretai jau žinančios, į kokių prekės ženklų drabužių medžioklę ji išsiruošė“, – „Dressedherring“ įkūrėjos pristatymas skambėjo intriguojamai. Todėl vos tik mums susitikus Augustės Barboros paprašiau nedidelės ekskursijos po „Dressedherring“ paskyrą. Vos prieš metus čia buvo tik kelios dešimtys sekėjų, o prieš kelias dienas gerbėjų būrys perkopė 5 tūkst. ribą.

Viskas esą pasikeitė per vieną naktį, kai lietuvaitės parduodamą vintažinį firmos „Desigual“ švarkelį pastebėjo ir įsigijo „Netflix“ serialo „Emily in Paris“ kūrėjai. Tai įvyko praėjusių metų birželį, kai buvo pradėti filmavimo darbai.

„Suformuotoje siuntimo etiketėje pamačiau, kad švarkelį nupirko įmonė, teikianti kostiumų kūrimo paslaugas kino industrijai. Tarp adreso eilučių buvo nurodytas „Emily in Paris“ kostiumų departamentas“, – momentinį džiaugsmą, anot pašnekovės, keitė dvejonės, ar visa tai gali būti realu.

Sidabrinį švarkelį su ryškiai rožiniais akcentais Augustė Barbora savo kompiuterio ekrane išvydo maždaug po pusmečio. Jį vilkėjo vienas serialo aktorių. Nufotografavusi sceną ir įkėlusi ją į savo instagramo profilį, kaunietė išpopuliarėjo per vieną naktį.

„Atsikeliu ryte ir matau 50 naujų sekėjų. Taip po truputį skaičius vis augo ir augo“, – Augustina Barbora džiaugėsi, kad tinkamu laiku tinkamoje vietoje į jos rankas pateko tinkamas drabužis.

Ryški nuo mokyklos

Mudviem gurkšnojant kavą Augustė Barbora prisiminė savo vaikystę ir pranašingus giminaitės žodžius vartant horoskopą jos gimimo dieną.

„Augustėlė bus arba verslininkė, arba menininkė“, – tai ištarusi teta, ko gero, neįtarė, kad pasitvirtins abu scenarijai.

Vaikystėje su lėlėmis išbandžiusi visus įmanomus drabužių derinius, atėjus paauglystei Augustė Barbora susitelkė į savo pačios spintą. Puošeiva, kurios kišenėse tuo metu švilpavo vėjai, drabužių ieškojo vadinamosiose antrų rankų parduotuvėse, o klasiokių ir mokytojų dėmesį traukė neeiliniu įvaizdžiu – raudonais plaukais, ryškiu makiažu, masyviais papuošalais ir netikro kailio apykaklėmis.

Ryški: ieškodama išskirtinių drabužių kitoms, Augustė Barbora stengiasi nepamiršti ir savęs. (Augustės Barboros nuotr.)

Paauglės pojūčiu madai niekas neabejojo, todėl ji ne sykį sulaukė siūlymų studijuoti dizainą. Vienu metu Augustė Barbora apie tai rimtai galvojo, vis dėlto, atkalbėta artimųjų, šios minties atsisakė ir pasirinko italų kalbos studijas.

„Gal pati abejojau savo jėgomis, gal per mažai norėjau tai daryti. Išėjo taip, kad mados atsisakiau, bet prie jos grįžau, tik jau kitaip – su dėvėtais drabužiais, – Augustė Barbora prisiminė pirmuosius drabužių mainus internetinėse platformose ir ten pat sėkmingai pardavinėjamus džinsus, kuriuos puošdavo iš „Aliexpress“ atsisiųstomis siuvinėtomis aplikacijomis. – Sekėsi tikrai gerai, nes vienu metu tai buvo labai populiaru.“

Netikėtai atrastas lobis

Viskas pasikeitė, kai dėvėtų drabužių parduotuvėje Augustė Barbora rado pirmąjį savo lobį – vintažinę baltą, prigludusią, kelius siekiančią „Versace“ suknelę.

Už 20 eurų įsigytą drabužį versli kaunietė pardavė už kelis kartus didesnę sumą. Taip neįpareigojantys pasikuitimai dėvėtų drabužių parduotuvėse peraugo į verslo planą – kuistukėse Augustina Barbora ieškojo įdomių, žinomų vardų vintažinių drabužių, o radusi kėlė juos į virtualiąją erdvę. Jaunos moters rankose atsidūrė lininis „Escada“ kostiumėlis su tebekybančia etikete, išdavusią tikrąją drabužio kainą – 865 eurai. Vilnonis „Burberry“ kostiumas, odinė Stella McCartney rankinė, kurios vertė – 600 eurų.

„Mažame Palangos kuistuke esu radusi originalų „Gucci“ diržą, kurio vertė – 400 dolerių“, – Augustinos Barboros pasakojimą tęsė „Mulberry“ rankinės dirželio istorija.

Kartą, dėvėtų drabužių parduotuvėje vartydama rankines, vienoje jų jauna moteris aptiko dirželį. Nuojautą, kad jis yra pasimetęs, paliudijo mados namų pavadinimas ant metalinių detalių. „Iš patirties žinau, kad daiktai be kainos dažniausiai keliauja į administraciją ir iš naujo įkainoti į prekybą grįžta tik kitą dieną“, – Augustė Barbora džiaugėsi, kad tąkart viskas klostėsi kitaip, nei ji tikėjosi.

Dirstelėjusi į rankinės dirželį, direktorė darbuotojoms jį leido parduoti už 1 eurą. Panašių, atskirai parduodamų „Mulberry“ dirželių vertė siekia 200–400 eurų. Vienas pastarųjų Augustės Barboros pirkinių – „Leonard Paris“ palaidinė, kurią vienoje Kaišiadorių kuistukėje įsigijo vos už kelis eurus. Pirmiausia jos dėmesį patraukė vaisių ir daržovių piešiniai, paskui – prabangi etiketė. Iš smalsumo dirstelėjau, kiek virtualiojoje erdvėje kainuoja vintažiniai „Leonard Paris“ drabužiai. Antai, ilga gėlėmis marginta suknelė įkainota beveik 2 tūkst. eurų. Leopardo kailio imitacijos palaidinė ilgomis rankovėmis – 660 eurų. Už šilkinę skarelę su drugeliais prašoma 254 eurų.

Vienoje dėvėtų drabužių parduotuvių Augustė Barbora rado ir italų mados namų „Fendi“ suknelę. Pardavusi ją už beveik pustrečio šimto eurų, kaunietė juos paaukojo organizacijai „Blue Yellow“, nes verslas, anot jos, turi būti ne tik pelningas, bet ir atsakingas.

Naudingi patarimai

Drabužių paieškų Augustė Barbora nevadina medžiokle, greičiau – maloniu darbu. Į kuistukes ji keliauja keturis penkis kartus per savaitę. Dažniausiai apsiriboja Kaunu ir aplinkiniais miestas. Retsykiais, sklidinai užpildžiusi automobilio degalų baką, leidžiasi ir į tolimesnes keliones.

„Būna, pasidomiu, kur vyksiu, bet būna ir taip, kad lėtai važiuodama gatvėmis dairausi, kur parašyta „Dėvėti drabužiai“, – paklausta, ar kelionės metu planuoja išlaidas, Augustė Barbora tikino to nedaranti. – Kiekviena tolimesnė kelionė turi atsipirkti, todėl, jei drabužis man labai patinka, perku. Žinau, jei to nepadarysiu – nenurimsiu ir grįšiu kitą dieną.“

Mažame Palangos kuistuke esu radusi originalų „Gucci“ diržą, kurio vertė – 400 dolerių.

Augustė Barbora pasakojo, kad dažniausiai perka tik kokybiškus drabužius. Pastebėjusi defektą įvertina, ar atsipirks jį pašalinti. Nesunkiai išvaloma dėmelė – ne problema, kaip ir skylutė ties siūle, kurią nesunkiai galima ištaisyti siuvimo mašina.

„Būna, kad randu gero audinio švarką. Įsiuvu dideles auksines sagas ir drabužis ima švytėti“, – Augustė Barbora dalijosi mažomis paslaptimis, kurios pravers ir toms puošeivoms, kurios nori atsinaujinti garderobą, bet nenori daug išlaidauti. Užsiminus apie išlaidas, verslioji kaunietė davė dar kelis naudingus patarimus. Tarkim, kaip sutramdyti save ir dėvėtų drabužių parduotuvėse neprisipirkti suknelių, kelnių, palaidinių ir švarkų, kai už vienetą prašoma vos vieno euro.

„Jei dvejojate, paklauskite savęs, ar pirktumėte tą drabužį už 50 eurų. Atsakiusi „ne“, dėkite tą drabužį į šalį“, – Augustė Barbora džiaugėsi kad šis patarimas nuo nereikalingų pirkinių išgelbėjo ne vieną jos draugę ir pažįstamą. Ne kartą esą pasitarnavo ir drabužių mainų vakarėliai. Jų metu savo spintą galima išvaduoti nuo drabužių, su kuriais nepavyko susidraugauti, o į lentynas suguldyti tuos, kurių nepavyko prisijaukinti bičiulėms.

Norėtų savo parduotuvės

Svajojusi apie nuosavą verslą, pastaruoju metu jauna moteris vis dažniau save mato nedideliame nuosavame vintažinių drabužių butike kurioje nors Kauno senamiesčio gatvelių. Sukabinti vienas šalia kito, savojo šanso čia lauktų švarkai, suknelės ir rankinės. Augustė Barbora gurkšnotų šaltą kavą ir plepėtų su užsukančiomis moterimis. Panašią nedidelę parduotuvėlę ir jos šeimininkę knygoje „Vintažinis romanas“ aprašė Isabele Wolff.

„Aš visada sakiau, kad noriu būti tik internete, nes ten gali sukurti drabužiui emociją, nufotografuoti jį gražiai, bet kai perskaičiau tą knygą, užsimaniau kažko tokio. Ta knyga mane inspiravo. Įsikroviau tos energijos. Domėjausi nuomos kainomis Senamiestyje. Kainos kosminės. Kol kas sau tiek negaliu leisti“, – finansai, anot jaunos moters, nėra vienintelis jos svajonės stabdys.

Radus jaukų kampelį jos drabužiams, didžiąją laiko dalį tektų sėdėti butike, o tai apribotų Augustės Barboros paieškų galimybes.

Paslaptis: Augustė Barbora žino, kur geriausios kuistukės, tačiau koordinatėmis nesidalija. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Gal kada nors. Dabar man yra gerai taip, kaip yra“, – Augustei Barborai į rankas paėmus „Louis Vuitton“ rankinę, nuo kurios viso pokalbio metu negalėjau nuleisti akių, paklausiau, ar ši – laimikis iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Taip išgirdau dar vieną trumpą istoriją, kurią įsidėmėjau tarsi pamoką, kaip ateityje turėčiau rinktis ir pirkti daiktus. Ilgą laiką svajojusi ir ieškojusi būtent tokio modelio rankinės, Augustė Barbora ją rado anapus Atlanto. 32-ejų metų senumo „Louis Vuitton“ kūrinys dar visai neseniai dūlėjo vienos San Fransiske gyvenančios merginos spintoje. Augustė Barbora išsiaiškino, kad rankinė priklausė tos merginos mamai.

„Nors dažnai jos neimu su savimi, ji man labai miela. Manau, kad tokie daiktai turėtų būti perduodami iš kartos į kartą“, – šypsena Augustės Barboros lūpose leido įtarti, kad jos dukra arba marti po kelių dešimčių metų ant peties kabins pačią šauniausią vintažinę „Louis Vuitton“ mieste.

Penktadienio vakarą, apie 21 val. Pramonės prospekte, netoli prekybos miestelio „Urmas“ nukentėjo elektriniu paspirtuku važiavęs vyras. Anot liudininkų, jis važiavo dideliu greičiu ir nestabdydamas rėžėsi į šaligatvyje stovėjusį „Bolt“ paspirtuką.

„Eidama išgirdau stipraus smūgio garsą. Atsisukusi pamačiau, kaip paspirtukininkas krito ant žemės“, – pro šalį ėjusi praeivė pasakojo, kad po smūgio nukentėjusysis ant žemės kelias minutes gulėjo nejudėdamas.

Priėjus arčiau nuo jo jautėsi alkoholio kvapas, todėl moteris spėjo, kad paspirtuku važiavęs vyras buvo neblaivus. Į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai.

Netrukus čia pasirodė ir skubiosios medicinos pagalbos paramedikai. Vyras išgabentas į gydymo įstaigą.

Lemtinga pažintis

Penkiolikametę Ūlą Inga pirmą kartą pamatė Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriaus priėmime. Įduota gimnazijos, kurioje mokėsi, mokytojos, lydima močiutės, paauglė į gydymo įstaigą pateko dėl dar vieno bandymo nusižudyti. Šių, kaip netrukus sužinojo Inga iš paauglę priėmusios pirminės konsultacijos, buvo daugiau. Ūla pjaustėsi rankas, gėrė žiurkių nuodus.

„Mergaitė atrodė liūdna, buvo matyti, kad ji labai kenčia. Paklausiau, kodėl bandė žudytis. Ūla atsakė, kad ji niekam nerūpi, niekas ja nesidomi. Raminau, sakiau, kad ji rūpi močiutei, mokytojai ir man, – žinodama, kad į savižudybę linkusiems žmonėms svarbu turėti viltį, Inga ant lapelio užrašė savo telefono numerį ir pasakė Ūlai, kad lauks jos skambučio, kai tik ši išeis iš ligoninės. – Jaučiau, kad ji parašys, tik tikėjausi, kad tai įvyks kiek greičiau. Man ji parašė praėjus tik kuriam laikui, kai paliko gydymo įstaigą.“

Pirmąją žinutę lydėjo skambutis, po jo – susitikimas. Inga Ūlą kvietė į svečius, imdavo į šeimos keliones. Stebėdama paauglės ir motinystės teisių netekusios jos mamos bendravimą, paauglei pasiūlė psichoterapeuto konsultacijas. Ūla sutiko.

„Nuo pat pirmųjų dienų mes buvome draugės. Juk ir amžiaus skirtumas tarp manęs ir Ūlos – vos šešiolika metų“, – Inga tikino minčių apie paauglės globą neturėjusi iki lemtingos vasaros dienos.

Laukusi Ūlos, kad drauge su ja ir sutuoktiniu leistųsi į kelionę, Inga  telefono ragelyje išgirdo verkiančios mergaitės balsą – ištikta klinikinės mirties ir nuvežta į ligoninę, mirė jos močiutė.

„Ūla verkė, prašė jos nepalikti. Per dešimt minučių turėjome apsispręsti, ką daryti“, – tiek laiko, anot moters, neprireikė. Paklaususi vyro, kaip šis reaguotų, jei į jų šeimą ateitų Ūla, ir išgirdusi pritarimą bet kokiam jos sprendimui, Inga nedvejojo. Dar tą pačią dieną susitiko su mergaite. Netikėtai susipažino ir su vienu jos giminaičiu – įtariu, tačiau dukterėčiai nieko negalinčiu pasiūlyti dėde. Paaiškinusi, kad nori gerovės Ūlai, o ne naudos sau, po laidotuvių Inga su sutuoktiniu paauglę išsivežė į savo namus ir pradėjo ją globoti.

Ėmė maištauti

Kai Ūla atkeliavo į Ingos namus, buvo vidurvasaris. Paauglė labai išgyveno močiutės netektį, jai labai reikėjo kitų žmonių artumo.

„Pirmas mėnuo buvo gana ramus. Mes tiesiog daug laiko leidome kartu, dažnai sėdėjome apsikabinusios, kartu verkėme“, – Inga pasakojo, kad, atėjus rugsėjui, skelbusiam naujų mokslo metų pradžią, iššūkių atsirado daugiau.

Mokykla, pamokos ir namų darbai paauglę grąžino į rutiną, kuri atskleidė tam tikrų jos įgūdžių stoką. Ūla nenorėjo lankyti mokyklos, o namuose – tvarkytis.

„Kurį laiką ji vadovavosi valios pastangomis, o vėliau atsiskleidė įpročiai, kuriuos suformavo ankstesnis gyvenimo būdas. Močiutei pasakiusi, kad blogai jaučiasi, ji neidavo į mokyklą arba, išėjusi iš namų, iki mokyklos taip ir nenueidavo. Nesitvarkė mergaitė ir namuose. Be to, Ūla rūkė. Susitarimas, kad ji atsisakys priklausomybės, sukėlė dar daugiau prieštaravimų“, – tam, kad Ūlai būtų lengviau vykdyti savo pareigas, Inga nustatė tam tikras taisykles.

Sulaužiusi duotą žodį tvarkytis, stropiai mokytis, Ūla galėjo rinktis, ko neteks: dienpinigių, linksmybių ar telefono. Galimi apribojimai tuo metu šešiolikmetę privertė dar labiau maištauti. Ji ėmė ieškoti užuojautos pas kitus žmones, prisiminė dėdę, kuris pažinties dieną tardė būsimus dukterėčios globėjus, prikalbėjo jam nebūtų dalykų apie globėjus. Giminaitis kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių.

„Reikėjo atsiprašyti iš darbo, bendrauti su specialistais. Viską išsprendėme, nes realiai tų problemų nebuvo, – Inga neslėpė tąsyk jautųsi ne pyktį, o neapsakomą skausmą širdyje. – Supratau, kad Ūla – traumuotas vaikas, todėl problemas sprendžia savaip ir dėl to ji nėra kalta. Tiesiog buvo liūdna, kad artimieji, kurie nenorėjo suteikti jokios pagalbos mergaitei, apsunkina reikalus žmonėms, kurie nori jai padėti.“

Turtas: Inga laiminga anuomet drauge su vyru apsisprendusi globoti Ūlą, nes tai, ką patyrė būdami drauge, – neįkainojama patirtis. I. Giedraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Turėjo valgymo sutrikimų

Nei Ūlos dėdės poelgis, nei nuolatiniai paauglės motinos gąsdinimai, kad, neleidus susitikti, iškvies Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus, sutuoktinių neišmušė iš vėžių. Pasakę sau, kad stengsis Ūlos labui ir darys viską, kad ji pasveiktų, sustiprėtų ir galėtų savarankiškai gyventi kitaip nei ankstesnėje šeimoje, Inga su vyru nesileido išmušami iš vėžių. Sutuoktiniai sulaukė begalinio tėvų, giminaičių, draugų ir kolegų palaikymo. Žinoma, buvo ir tokių, kurie ragino atsisakyti Ūlos ir gyventi be problemų. Tokią galimybę turėjo abi pusės, tačiau nė viena jų nepasinaudojo. Tik kartą, po eilinio Ūlos maišto, Inga paklausė, ar tikrai nevertėtų paieškoti kitos vietos, kurioje paauglei būtų geriau nei šiuose namuose.

„Žinoma, Ūla atsakė, kad ji niekur nenori iš mūsų išeiti“, – vis dėlto kartą, anot Ingos, tai įvyko. Maždaug aštuonioliktaisiais Ūlos gyvenimo metais, ji susidūrė susidūrė su valgymo sutrikimais. Ingos kalbos apie savęs žalojimą ir galimą susinaikinimą jauną merginą erzino, todėl ji nusprendė palikti globėjų namus. Teisiškai ji tai galėjo padaryti, nes buvo pilnametė. Pirmiausiai Ūla išvyko pas mamą. Po trijų dienų nešildomame name išėjo iš jos, bet pas Ingą negrįžo.

„Darėme viską, kad gautume jai bendrabutį, nes gyventi su mumis Ūla nenorėjo. Po savaitės vėl ėmėme bendrauti, o jos anoreksija toliau progresavo“, – Inga pasakojo šiaip ne taip aštuoniolikmetę įkalbėjusi susitikti su psichologe, o paskui nueiti į valgymo sutrikimų centrą. Iš ten Ūla grįžo atgal pas Ingą. Tęsė medikamentinį gydymą, atsigavo, sustiprėjo ir, atrodo, pamiršo, kas yra valgymo sutrikimai.

Visi mes turime teisę rinktis, tačiau, darydami tai, patys atsakome už padarinius.

Atsakomybė už padarinius

Ingos ir Ūlos santykiai, kaip ir lėliukė, kol virsta drugeliu, perėjo įvairius etapus. Buvo taip, kad paauglė su visais bendravo, o šalia globėjos ją apimdavo liūdesys arba pyktis. Nors buvo skaudu, Inga suprato – visa tai, ko vaikystėje mergaitė neišgyveno su savo biologine mama, dabar turi išgyventi su ja, todėl kantriai į save gėrė visas paauglės emocijas.

„Kaip jau minėjau, Ūla turėjo problemų dėl savižudybių. Buvome susitarę, kad šiuose namuose negalima savęs žaloti. Deja, duoto žodžio ji nesilaikė“, – Inga pasakojo, kad pakelti ranką prieš save Ūlą išprovokavo barnis dėl kelias savaites netvarkyto kambario.

Apie bandymą pasismaugti plaukų tiesintuvo laidu globėja sužinojo visiškai atsitiktinai. Paauglės telefone radusi įtartinų nuotraukų, kalbėdama su ja, Inga atkreipė dėmesį į slepiamas smaugimo žymes ant kaklo.

„Visi mes turime teisę rinktis, tačiau, darydami tai, patys atsakome už padarinius. Ūla žinojo, jei pasikartos bandymai žudytis, ji privalės keliauti į ligoninę, dėl to buvo nelaiminga, pikta. Tėvai ir vyras klausė, ar tikrai reikia ją ten vežti. Žinojau, kad ligoninė nelabai padės, bet laikiausi nuomonės, kad ji turi jausti padarinius“, – Inga pasakojo, kad, grįžusi iš gydymo įstaigos, Ūla kurį laiką nekalbėjo, kol vieną dieną pratrūko ir išliejo visas nuoskaudas.

Nebijokite prašyti pagalbos

Birželį Ūlai suėjo 20 metų ir visi sunkumai, regis, praeityje. Dabar juodvi vis dažniau pasikalba apie tai, ką, būdama paaugle ir atėjusi į naujus namus, Ūla jautė, kodėl vienaip ar kitaip elgėsi. Tiesa, ne į visus klausimus jauna mergina turi atsakymus.

„Prieš mūsų pokalbį paklausiau Ūlos, ką ji norėtų pasakyti globėjams, kurie sprendžia dėl paauglio globos. Jos žodžiai buvo tokie: reikia būti žmogumi, kuris nebijo iššūkių, reikia būti labai kantriam, nepriimti kai kurių dalykų asmeniškai, nes įpročiai, susiformavę iki atsikraustant,  negali greitai keistis. Labai svarbu, anot Ūlos, nebijoti emocijų ir kantriai laukti, nes dažnai patys vaikai nesupranta, ką ir kodėl jaučia. Ką šiandien jaučia Ūla? Ji džiaugiasi, kad tapo kitu žmogumi, o visai tai, apie ką ji svajojo, ėmė pildytis“, – Inga Ūlos mintis papildė savosiomis.

Visi, galvojantys apie vaiko globą, 35-erių moters manymu, turi įsitikinti, ar viskas gerai su jų saviverte. Esant bent menkiausiai nepasitikėjimo savimi užuomazgai, išauga rizika neatsilaikyti prieš manipuliacijas, visuomenės nuomonę ir palūžti.

„Dar vienas labai svarbus momentas – prašyti pagalbos. Nereikia bijoti! Ieškokite informacijos patys, o jei reikia, kreipkitės pas specialistus ir kitus globėjus“, – patiems imtis pokyčių, kokius nori matyti kituose, kvietė Inga.

Ryšys: Ūla Ingą vadina mini mama, o Inga Ūlą – savo mergaite. I. Giedraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Nepasitiki savo jėgomis

Tokių istorijų kaip Ingos ir Ūlos – nedaug. Paauglių globa, anot specialistų, vis dar apipinta mitais. Žmonės įsivaizduoja, kad dauguma jų turi elgesio problemų, vartoja svaigalus, rūko, keikiasi, bėga iš pamokų, smurtauja, šlaistosi gatvėse, vagiliauja. Išimčių yra, o visi paminėti punktai gali užgriūti ir visuomenėje gerbiamos, regis, darnios šeimos atžalą. Juk yra pavyzdžių, kai vienas sūnus baigia medicinos studijas, o kitas neišbrenda iš priklausomybių liūno.

„Kalbant apskritai, globėjų yra per mažai būtent vaikams, turintiems sveikatos, elgesio problemų, ir paaugliams. Rasti globėją mažam vaikui nesunku, o galinčių globoti vyresnio amžiaus vaikus – sudėtingiau. Paauglystė jau savaime yra krizinis laikotarpis, o čia paauglys susiduria ne tik su augimo krize, bet ir su kitomis – gyvenimo biologinėje šeimoje, traumine patirtimi – problemomis“, – visa tai, anot Nacionalinės globėjų, įtėvių mokymų ir konsultavimo specialistų asociacijos valdybos pirmininkės, paramos šeimos centro „Darnūs namai“ įkūrėjos Daivos Matulevičiūtės, žmones atbaido nuo minties apie paauglių globą.

Jie bijo naujojo šeimos nario neigiamų patirčių, su kuriomis reikės tvarkytis. Suvokdami, kad laukia adaptacinis laikotarpis ir su juo susiję etapai, žmonės nenori patirti įtampos savo kasdieniame gyvenime.

„Žmonės nepasitiki savo gebėjimais įveikti problemas, bijo, kad negalės būti gerais globėjais. Iš dalies ta baimė pagrįsta, bet globėjai visuomet gauna pagalbą“, – tam, anot D. Matulevičiūtės, yra sukurtas tinklas.

Kiekviena savivaldybė turi specialistų, globos koordinatorių, tarnybos atestuotų darbuotojų, kurie teikia pagalbą ne tik globėjams, bet ir vaikams. Svarbiausia, anot pašnekovės, kad globėjai gebėtų dalytis savo išgyvenimais ir drąsiai prašytų paramos.

„Ne visi globėjai kreipiasi pagalbos, nes bijo, kad tarnybos specialistai palaikys juos negebančiais. Be reikalo. Jei susidūrėte su sudėtinga adaptacija, sunku suprasti vaiko elgesį, reikia ryžtis. Su parama paauglio globa yra įveikiamas iššūkis“, – tiesa, net ir tokiu atveju, pasak specialistės, nereikėtų tikėtis greito rezultato. Pirmiausiai vaikus reikia priimti tokius, kokie jie yra, o tada ir pokyčiai lengviau ateis. Didžiausia klaida, kurią daro globėjai, – noras globotinį paversti žmogumi, kuris atitiktų jų ir visuomenės lūkesčius.

Globa – ne popieriai

Mintys dėl globos, D.Matulevičiūtės teigimu, kiekvieno galvoje gula skirtingai. Vienam apsispręsti pakanka vos kelių mėnesių, o kitos šeimos ar pavieniai asmenys mąsto ir kelerius metus. Skubos nėra, kaip ir prievartos, nes globa – ne tik priėmimas į savo namus, bet ir į širdį.

„Jei jau pradedate svarstyti, tuomet būtinai domėkitės šia tema, rinkite informaciją, skaitykite straipsnius“, – daryk uždavus sau klausimą ir darsyk į jį atsakius teigiamai, anot pašnekovės, laukia kitos procedūros, toli gražu nepanašios į baubą, kuriuo retsykiais vis dar iliustruojama globa.

Pirmiausiai reikia pasitikrinti sveikatą, gauti atitinkamą formą, ją kartu su prašymu nunešti į miesto savivaldybę, o sulaukus teritorinio vaiko apsaugos skyriaus specialistų teigiamo pradinio vertinimo, pradėti mokymų kursą. Jis suskirstytas į septynis susitikimus po tris valandas. Vykstant mokymams specialistai apsilanko norinčiųjų tapti globėjais namuose. Individualių pokalbių metu pagal standartizuotą klausimyną jie renka informaciją, tarkim, kaip būsimoji šeima užtikrintų fizinę vaiko aplinką, jo poreikių tenkinimą, kaip gebėtų kompensuoti vaiko raidos sunkumus, kaip priimtų jo istoriją ir pan. Įvertinę norinčiųjų tapti globėjais pasirengimą, specialistai parašo išvadą.

„Tikrai visko būna. Žmonės atkrenta ir mokymų metu, ir po jų. Ne visi įvertina atsakomybę, nesupranta, kad duoti reikės daugiau, nei tikisi gauti. Mano, kad vaikas bus dėkingas jau nuo pirmų dienų, bet tam, kad jis jaustų dėkingumą, reikia labai daug laiko. Žmonės vis dar paviršutiniškai vertina globą, galvoja, kad svarbiausia – dokumentai, mokymai, išvada, bet yra daug giluminių, labai svarbių ir jautrių dalykų, – D.Matulevičiūtė prisiminė vieną moterį ir jos globojamą vaikelį, kuris užmigdavo tik tada, kai padėdavo galvą jai ant krūtinės. – Arba – tėtis. Nesvarbu, kiek laiko praleidžia darbe, vyro vaidmuo yra milžiniškas. Globėja visą dieną namuose triūsė, valgyti darė, o grįžo tėtis, ir viskas!“

Ieškoma vaikui šeima

Teigiama specialistų išvada ir visiška vidinė ramybė dėl apsisprendimo diktuoja tolesnę įvykių eigą. Dar pačioje pradžioje nurodžiusi norimo vaiko lytį, amžių, globojamų vaikų skaičių, šeima ar asmuo įžengia į laukimo etapą.

„Dažniausiai šeimos pažymi, ko nori. Lytis ne visuomet svarbi, o štai amžiaus ribą nurodo beveik visi. Tik kai kurių ta riba būna labai siaura, tarkim, nuo dvejų iki trejų metų. Tada kalbame su žmonėmis, bandome tas ribas praplėsti“, – kalbėjo D.Matulevičiūtė.

Radus vaiką, būsimi globėjai gauna visą su juo susijusią informaciją:  kilmę, sveikatos būklę, juridinį statusą. Priklausomai nuo pastarojo punkto, gali būti skiriama nuolatinė ir laikinoji globa. Šios tikslas – po kurio laiko gražinti vaiką į jo biologinę šeimą, nuolatinės – rasti naują. Bet kuriuo atveju specialistai vertina, kokia šeima ir ką gali globoti, nes visa globos sistema paremta principu, kad ne šeimai ieškomas vaikas, o vaikui – šeima.

Nelinkęs girtis

Prieš kelias dienas virtualiojoje erdvėje aptikau mintį, kuri kiekvienam mūsų galėtų tapti gyvenimo devizu: „Daug medžių auga dėka paukščių – jie paslepia sėklas ir pamiršta kur. Daryk gerus darbus ir pamiršk. Vieną dieną jie išaugs.“

Iš Zarasų kilęs, Kaune gyvenantis, Kauno arkivyskupijos kurijoje vairuotoju dirbantis J.Vaitkevičius, su kuriuo susitikau įpusėjus liepai, savo asmenybe puikiai iliustravo šį posakį.

„Jei galima, nedarykite iš manęs didvyrio“, – kukliai nuleidęs akis „Kauno dienos“ redakcijos svečias įsitaisė kėdėje.

Jei ne tūkstančius gyvybių nusinešęs karas Ukrainoje ir ne vasara, kai tradiciškai žymiai išauga sužalojimų skaičius, o drauge ir kraujo poreikis, 49-erių vyras vargu ar būtų sutikęs pasidalyti ilgamete kraujo donoro patirtimi. Juozas supranta, kad kraujo donorystė – neįkainojama dovana kitam žmogui, tačiau didvyriu savęs nelaiko.

Jei galima, nedarykite iš manęs didvyrio.

„Kiekvienas mūsų juk gali tapti tokiu pat herojumi“, – J.Vaitkevičius santūriai nusišypsojo, o tada mintimis grįžo į vaikystę, kai nubrozdintus kelius ir alkūnes gydė gysločio lapais. Kraujo mažasis Juozas nebijojo. Grėsmingai tuo metu atrodė tik švirkštų adatos ir žmonės su baltais chalatais. Prisiminimų šleifas vilkosi dar ilgus metus, todėl kaskart pagalvojęs apie kraujo donorystę vyras rasdavo priežasčių, kodėl to nereikėtų daryti.

„Ketvirtadienis. Žaidžia „Žalgiris“, vadinasi, eiti negaliu. Rytoj per šalta, kitą dieną – lyja lietus“, – anot J.Vaitkevičiaus, viskas pasikeitė 2006-aisiais, prieš šv.Kalėdas. Tą dieną Juozo sesers vyras pateko į autoavariją, todėl jam teko atlikti operaciją. Prireikė kraujo.

Išsivadavo iš baimių

Šeimą ištikusi nelaimė Juozą išvadavo iš fobijų ir pastūmėjo peržengti Kraujo donorystės centro, kuris tuo metu buvo I.Kanto gatvėje, slenkstį.

„Puikiai pamenu pirmąjį kartą centre. Sėdžiu, o netoli manęs  perbalusi jauna moteris, kuriai po procedūros pasidarė silpna. Man bežiūrint ji apalpo. Įdomu, kaip viskas būtų susiklostę, jei tą vaizdą būčiau pamatęs ne sėdėdamas krėsle, o stovėdamas ir laukdamas savo eilės koridoriuje. Turbūt būčiau apsisukęs ir išėjęs“, – J.Vaitkevičius džiaugėsi, kad pirmas kartas nevirto paskutiniu, o jo suvokimas apie kraujo donorystę pasikeitė iš esmės. Tarkim, anksčiau ne sykį girdėjęs kalbų, esą pradėję duoti kraujo žmonės tampa priklausomi, dabar Juozas žino, kad tai eilinis mitas.

„Priešingai, donorui patekus į avariją, jis turi daugiau šansų išgyventi, nes jo organizmas jau yra pripratęs kas kažkiek laiko netekti kraujo“, – kalbėjo Juozas, Kauno klinikų Kraujo centro duris varstantis keturis ar penkis kartus per metus. 49-erių vyrą čia galima sutikti ir eilinę darbo dieną, ir savaitgalį. Kraujo jis davė ir pandemijos metu, nes, nepaisant visų suvaržymų, vyko operacijos, transplantacijos. Todėl Juozą įstaigoje gerai pažįsta ne tik medikai, bet ir teritorijos sargas, kuris donorui moja ranka, vos tik šis automobiliu, dviračiu ar pėsčiomis priartėja prie šlagbaumo.

„Medikų baimės neliko. Beje, kaip ir adatų“, – J.Vaitkevičius juokavo, kad dabar vaistus galėtų sušvirkšti ne tik kitiems, bet ir sau. – Ir kraujo daugiau galėčiau duoti. Pradžioje iš vienos rankos, paskui – iš kitos. Tik turbūt savijauta, netekus beveik 1 l kraujo, būtų prasta.“

Planas: donoras vylėsi, kad savo kraujo galės dovanoti dar ilgus metus. J. Vaitkevičiaus nuotr.

Laikosi rekomendacijų

Apie būsimą apsilankymą Kauno klinikų Kraujo centre donorui kaskart praneša programėlė, kurią jis turi savo telefone. Tačiau ir be priminimų Juozas žinotų, kada laikas eiti dar vienos donacijos.

„Vyrai kraujo gali duoti dažniau nei moterys. Pastarąjį kartą klinikose buvau liepos pradžioje, vadinasi, dabar eisiu rugsėjį“, – paklaustas apie pasiruošimą kraujo davimo procedūrai, Juozas tikino, kad svarbiausia laikytis atmintinės nurodymų.

Prieš donaciją reikia gerai pailsėti, pavalgyti, nerūkyti, išvakarėse ir kraujo davimo dieną nevartoti svaigiųjų gėrimų, nevalgyti aštrių, riebių, sunkiai virškinamų maisto produktų, o svarbiausia – būti geros nuotaikos.

Ne mažiau svarbūs veiksmai ir po donacijos. Kraujo davęs donoras, anot medikų, turi pailsėti 10–15 minučių. Stebėti savijautą, nes kartais dėl jaudulio, adatos dūrio baimės, nepailsėjus ar nepavalgius, prieš procedūrą, kraujo davimo metu ar po procedūros gali svaigti galva, išpilti prakaitas ar pasidaryti silpna. Kraujo davimo dieną patariama nesportuoti, nedirbti fizinio darbo.

„Kažkada nepaklausiau rekomendacijų. Davęs kraujo ėjau žaisti krepšinio ir tinklinio. Vakare silpnai jaučiausi, skaudėjo galvą“, – daugiau, anot ne vienu pažymėjimu apdovanoto J.Vaitkevičiaus, jis tokių klaidų nedaro, o kraujo stygių donacijos dieną kompensuoja papildomu vandeniu, lengvu maistu ir kokybišku poilsiu.

Kviečia būti neabejingus

Pirmuosius kelerius metus skaičiavęs kraujo donacijas, pastarąjį dešimtmetį vyras to nebedaro. Tikslas – ne kiekis, o galimybė būti naudingam, padėti.

„Tiesa, yra žmonių, kurie skaičiuoja už mane“, – pašnekovas dirstelėjo į simbolišką suvestinę, kuria pasidalijo savo „Facebook“ profilyje. Joje – šešiolika donorystės metų, 85 donacijos, 39 l kraujo ir 255 gyvybės, prie kurių išsaugojimo Juozas prisidėjo.

Nors vyras nemėgsta planuoti labai toli į ateitį, kraujo duoti tikisi dar ilgai. Vyrai tai gali daryti iki 65-erių metų. Jei laikytųsi dabartinio grafiko, sulaukęs minėto amžiaus, Juozas savo sąskaitoje turėtų apie 160 donacijų. Tačiau taip toli kuklusis donoras nežiūri. Net ir 100 donacijų riba jam atrodo labai miglotai.

„Ne skaičius esmė. Bet sakiau, kai jau eisiu 100-ąjį kartą, drauge vesiuosi žmoną. Jai bus pirmas kartas. Žinoma, aš juokauju. Ji paniškai bijo adatų“, – vis dėlto, anot Juozo, keli artimieji pasekė jo pėdomis. Sūnus Lukas, broliai ir sesės taip pat yra kraujo donorai. Juozas įsitikinęs: kuo daugiau donorų – tuo geriau.

„Tokie mes jau esame, jei tik galime – atidedame. Anksčiau ir aš įsivaizdavau, kad žmonės neserga. Pakako kelis kartus apsilankyti ligoninėje, pereiti koridoriais. Turbūt kiekvienam reikia tai patirti, kad imtų kitaip galvoti. Čia kaip su kovidu. Žmonės neigė jo egzistavimą, kol patys nesusidūrė“, – būti neabejingus kvietė kraujo donoras.