Planuotas ir lauktas

Mažojo Gustuko akys – gilios lyg jūra ir svaiginančios tarsi vasaros dangaus mėlis. Pasaulį ir tėvus mažylis pasveikino šių metų sausį. Kai kas galbūt pasakytų, kad kiek vėlokai, tačiau 35-erių Ugnė Spancernienė ir jos 44-erių metų vyras Nerijus Spancerna, veikiausiai, atsakytų į užmarštį nugrimzdusios grupės "Vairas" dainos "Gimiau pačiu laiku" žodžiais.

"Buvo žvarbi, tačiau be proto saulėta sausio 17-oji", – prisiminus dieną, tapusia naujos istorijos pradžia, U.Spancernienės lūpų kampučiai kilstelėjo į viršų.

Dėl didžiosios svajonės, padėsiančios sūneliui išvysti pasaulį, Ugnė pasiryžusi bet kam. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Mažylis, kaip pasakojo jo mama, buvo sapnuotas, planuotas ir beprotiškai lauktas, o gimdymas – komplikuotas, mat moteris buvo B grupės streptokoko nešiotoja. Nustačius minėtą bakteriją, gimdymo metu kiekvienai moteriai skiriama specialių antibiotikų – taip užkertamas kelias rizikai, kad B grupės streptokoku užsikrės ir mažylis. Vis dėlto mažasis Gustukas tąkart buvo greitesnis už medikus. Pastarieji gimdyvei nespėjo suleisti reikiamos antibiotikų dozės, todėl mažylis gimė infekuotas. Penkias dienas naujagimiui teko praleisti intensyviosios terapijos skyriuje. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai ir jau netrukus Ugnė su Gustu grįžo namo. Vieną dieną keitė kita, dar įdomesnė nei praėjusi, – su naujais iššūkiais, džiaugsmais ir kūdikišku triukšmu.

"Skardžiabalsis mūsų Gustas! Su vyru vis juokaudavome, kad daineles dainuoja ne tik už save, bet ir už visą chorą, – mažylis, anot mamos, nuo mažų dienų pasižymėjo ne tik ypatingu balsu, bet ir kovotojo charakteriu. – Ligoninėje buvome ilgiau nei kiti. Visą tą laiką Gustas įnirtingai skynėsi kelią į gyvenimą, kovojo už savo sveikatą."

Suprasti, koks beribis žmogaus jėgų potencialas ir kiek daug galime padaryti kartu. Mokomės vertinti tai, ką turime, ir neprarasti tikėjimo stebuklais.

Pirmieji ženklai

Sakoma, kad mamos širdies neapgausi. Ji, kai Gustui suėjo pusantro mėnesio, ėmė kuždėti, kad sūnui kažkas negerai – nors vienturtis vis dažniau šypsojosi, Ugnė nejautė jokio kontakto su mažylio akimis. Jos lakstė į šalis, nefokusavo aplinkos.

"Žvilgsniui sustojus, atrodė taip, tarsi jis negyvas, statiškas, tuščias, netikras, o akyčių judesiai – keistai laisvi. Su vyru matėme, kad kalbinamas jis reaguoja, mums atsako šypsniu ir kūno kalba, bet akys nefiksuoja žvilgsnio. Maitinant iš buteliuko buvo jaučiamas lyg ir kažkoks neužtikrintumas, tarsi ne į mane žiūrėtų. Keičiau pozas manydama, kad dėmesį blaško šviesos lubose, tačiau žvilgsnis vis tiek būdavo tarsi į niekur, – šiandien moteris jau supranta, kad šie ženklai buvo pirmieji nelaimės pranašai. – Jei Gustas susierzindavo, imdavo verkti, tai nurimdavo tik tada, kai savo delnuke pajusdavo pirštą. Netiko jam ir nešiojimas ant alkūnės linkio, nors mažyliams, žinau, tai patinka – pasaulį jie mato kitu kampu. O Gustas jau po poros minučių supykdavo."

Ugnė savo nuogąstavimais pasidalijo su Gusto šeimos gydytoja, dirbančia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Šeimos medicinos klinikoje.

Išklausiusi mamos, šeimos gydytoja mažylį skubiai nusiuntė pas akių gydytoją. Po apžiūros ši nebuvo itin kalbi – žvilgsniu palydėjusi mamą durų link, atgal į gydymo įstaigą paprašė grįžti kitos dienos rytą.

Pasitvirtino nuojauta

Mamos širdis išvakarėse nerimo. Jautė, kad akių gydytojos lakoniškumas – negeras ženklas.

"Vakare ilgai negalėjau užmigti, o kai prisėdusi prie kompiuterio atsidariau e.sveikatos tinklalapį ir pažiūrėjau Gusto paskyrą, sustingau", – ekrane išvydusi įrašą apie įtariamą piktybinį naviką, Ugnė pasikvietė vyrą.

Vylėsi, kad pildant įsivėlė apmaudi klaida, o jos sūnaus paskyroje atsidūrė kito žmogaus ligos istorija. Deja, kitą rytą, po dar vienos, jau didesnio būrio medikų komandos apžiūros, buvo patvirtinta diagnozė – abipusė retinoblastoma, t.y. piktybiniai tinklainės navikai. Nedrįsau klausti, kaip tą akimirką dužo Ugnės ir Nerijaus pasauliai. Tik įtariau, kad šukės skaudžiai smigo į širdis.

"Išgirdus diagnozę, atrodė, kad gyvenimas sustojo, žemė ėmė slysti iš po kojų, dužo svajos, kūną persmelkė neapsakomas skausmas, kančia. Negalėjome patikėti, kad navikas iš Gusto atėmė vieną iš penkių pamatinių žmogaus pojūčių – galimybę regėti. Galimybę matyti pasaulį, daiktų dydį, jų formas irspalvas. Juk akys – žmogaus kūno žiburys. Jei akys sveikos – visam kūnui šviesu, jei ne – tavo kūnas skendi tamsoje", – U.Spancernienė prisiminė, kad, mažyliui gimus ir atlikus akių dugno tyrimą, jokių pokyčių nebuvo nustatyta, todėl net neįsivaizdavo, kaip per tokį trumpą laiką įsisuko liga.

Įveikė vieną kursą

Netrukus buvo atlikta daugybė tyrimų, o po jų LSMUL KK Vaikų akių ligų Konsultacinės poliklinikos, Vaikų akių ligų skyriaus, Vaikų ligų klinikos Onkohematalogijos sektoriaus gydytojai ir daugiadisciplinis konsiliumas nusprendė kuo skubiau pradėti gydymą sistemine chemoterapija. Pirmąjį kursą mažasis didvyris jau įveikė. Tiesa, prieš ją Gustui buvo atlikta nedidelė operacija, kurios metu krūtinėje po oda Vaikų klinikos chirurgai įstatė ilgalaikį kateterį, kad prieš kiekvieną procedūrą ar kraujo ėmimą netektų badyti mažų rankyčių.

"Kaip atrodo chemoterapijos procedūra vaikui? Be jokios pertraukos ji trunka tris paras. Jų metu specialiu, iš anksto nustatytu infuziniu greičiu Gustui lašinami vaistai. Prijungtas prie aparatūros jis miega, valgo. Neatjungdami lašelinės jį nešiojame, keičiame sauskelnes, rengiame, apiprausiame", – U.Spancernienė pasakojo, kad pirmas kursas buvo varginantis, o šalutinis poveikis jaučiamas iki šiol. Mažylis tapo labai irzlus, jautrus aplinkos dirgikliams, dingo apetitas. Be to, atsirado ypač didelis seilėtekis, dėl kurio mažylis dažnai springsta ir kosėja.

Chemoterapija – varginanti, todėl mažyliui reikalingas ir tėčio Nerijaus artumas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Šią savaitę pradėjome antrą kursą", – sutuoktiniai nedrįso prognozuoti, ko tikėtis iš jo, tačiau neabejoja, kad kovoti gimęs sūnelis ištvers. Tėvai, kaip įmanydami, visus nemalonius pajūčius bandys kompensuoti  meile, bučiniais, prisilietimais, dainomis, pasakomis ir žaidimais.

"Jau nuo mažens pastebėjome, kad jį labai domina dainelės. Žinoma, dabar suprantame, kad klausa kompensuoja kito pojūčio nebuvimą", – kalbėjo mama.

Įkvepia kitos istorijos

Sutuoktiniai įsitikinę, kad sūnaus diagnozė nėra Dievo rykštė už kažką, ko galbūt nepadarė, kam skyrė per mažai laiko. Tai galimybė. Žinoma, kad imtų taip galvoti, turėjo praeiti šiek tiek laiko.

"Suprasti, koks beribis žmogaus jėgų potencialas ir kiek daug galime padaryti kartu. Mokomės vertinti tai, ką turime, ir neprarasti tikėjimo stebuklais", – moters lūpose skambėjo viltis, kurios iš jos ir Nerijaus niekas neatims.

Juolab kad galimybė padėti Gustui yra. Kaip pasakojo Ugnė, dešinėje mažylio akyje navikas išsiplėtęs į regos diską. Kol kas neaišku, ar nepažeistas regos nervas. Kairėjo akyje navikas aiškesnių matmenų, lokalizuotas, todėl didelė tikimybė, kad jį pavyks sunaikinti ir atgauti bent šiokį tokį regėjimą.

"Nenuleidžiame rankų. Skaičiau daug užsienio literatūros, kurioje raginama su vaiku ritmiškai kalbėti, dainuoti. Naudojame kontrastines korteles ir skirtingų spalvų žaisliukus. Į kai kuriuos jis labiau reaguoja. Medikai sako, o ir tyrimai rodo, kad abejotina, ar Gustas mato šviesą, tačiau, patraukus ritinines užuolaidas ir šviesai užpildžius kambarį, jis suraukia veiduką, – mamos lūpomis kalbėjo viltis, paremta kitomis panašiomis istorijomis su sėkmingomis atomazgomis. – Kairėje Gusto akyje diagnozuota B stadijos liga, dešinėje – D. Tačiau aš esu bendravusi su viena mamyte, kurios vaikui taip pat buvo nustatytas D stadijos navikas, o regėjimą pavyko sugrąžinti. Suprantu, kad kiekvienas žmogus – individualus, o kiekvienas atvejis – unikalus. Todėl nieko nespėliojame, bet giliai širdyje viliamės tik paties geriausio."

Gydymas Lozanoje

Po antrojo chemoterapijos kurso šeima pradės naują etapą. Gegužę Gusto laukia didžioji kelionė į Šveicarijos Lozanos universitetinę ligoninę, kurioje mažyliui bus atlikta dar daugiau tyrimų ir pradėtas specialus gydymas.

"Laukti visada sunku. Gąsdina ir epidemiologinė situacija, nes Lietuva Šveicarijoje įtraukta į pavojingų šalių sąrašą. Nuvykus ten, taikomi apribojimai, nors gydymo tikslais gal daroma kažkokių išimčių. Reikės dar išsiaiškinti", – ne mažiau nei kai kurie kelionės formalumai, šeimai išlieka opus dar vienas klausimas – pinigai.

Nors gydymo išlaidas užsienyje finansuoja Valstybinė ligonių kasa, už keliones ir pragyvenimą tėvai turės mokėti iš savo kišenės. Kokiais intervalais teks skraidyti į Šveicariją, kol kas neaišku, – konkreti gydymo schema paaiškės po pirmojo susitikimo su vietos medikais. Vieniems ligoniams esą pakanka vieno vizito per tris mėnesius, o kitiems gydymo įstaigos slenkstį tenka minti ir kas dvi savaites.

"O Gustui juk reikia gydyti abi akis..." – U.Spancernienė spėjo, kad dėl šios priežasties jų kelionių grafikas gali būti intensyvesnis.

Pradžioje manę, kad su piniginiais iššūkiais susidoros patys, jau netrukus sutuoktiniai suprato, kad finansinė našta nepakeliama. Vieni metai šeimai gali atsieiti apie 30 tūkst. eurų.

"Žinoma, mes esame pasiruošę visko atsisakyti, viską parduoti. Negalime sau leisti, kad finansai taptų kliūtimi Gustui gauti taip reikalingą gydymą", – U.Spancernienė pasakojo, vos tik sužinojusi sūnaus regėjimo kainą, kartu su vyru ėmusi sukti galvą, kaip ir iš kur prasimanyti pinigų.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Dėkinga visiems

Ligoninėje iš vienos Kauno klinikų socialinės darbuotojos Ugnė ir Nerijus sužinojo apie paramos ir labdaros fondo "Mamų unija" pagalbą likimo nuskriaustiems mažiesiems. Susisiekusi su fondo vadove Egle Mėlinauskiene, Ugnė pajuto šiokį tokį palengvėjimą, o svarbiausia – suprato, kad jų šeima – nevieniša.

"Neišmatuojama padėka "Mamų unijos" steigėjai gerbiamai E.Mėlinauskienei, kuri nedvejodama sutiko padėti, remiantis ilgamete fondo patirtimi, mus globoti ir administruoti paramos lėšas, skirtas kelionėms į Šveicariją ir slaugos priemonėms. Pakalbėjome su ja ir pasidarė labai gera širdyje, kad bent kažkas nenusisuka nuo tokių vaikų, ištiesia pagalbos ranką, nepalieka bėdoje, – U.Spancernienė iš anksto dėkojo ir visiems tiems, kurių gerumas Gustui grąžins pasaulio pažinimą akimis, o ne pirštų galiukais. – Taip, prašyti pagalbos nelengva, tačiau troškimas ir viltis, kad Gustui gali pavykti išvysti mamą, tėtį, šunį, saulę, veda į priekį, neleidžia palūžti. Suprantame, kad laukia ilgas ir sudėtingas gydymas, pareikalausiantis didžiulių fizinių, psichologinių, emocinių pastangų ir finansinių išteklių, tačiau mes esame pasiruošę viskam. Viliamės, kad išaus diena, kai Gusto tamsos karalystėje įsižiebs šviesa ir pasaulis jam taps dar gražesnis, spalvingesnis, įdomesnis. Daugiau džiaukimės, nes niekada nežinome, kada patys ar mūsų artimieji papildysime onkologinių ligų statistiką. Šios ligos nepaiso nei rasės, nei tautybės, gyvenimo būdo, lyties ar amžiaus. Vertinkime tai, ką turime, nepraraskime vilties ir tikėjimo stebuklais."

Norintys ir galintys pagelbėti Gustui, tai gali padaryti pervesdami pinigus:

Gavėjas: Paramos ir labdaros fondas "Mamų unija"

A.s.: LT61 7044 0600 0696 0787 (SEB)

Paskirtis: Gustui

SWIFT kodas: CBVILT2X

Įmonės kodas: 302288579

PVM kodas: LT100009837618

Paypal: egle@mamuunija.lt

Dauguma mūsų nežino, tačiau gali įsivaizduoti, kaip atrodo greitosios medicinos pagalbos mediko darbo diena. Tarkim, kepėjas žino, kad naktį sumaišyti miltai, cukrus ir vanduo, ryte virs tam tikru kiekiu šiltučių bandelių, keliausiančių ant miestiečių pusryčių stalų. Tuo metu greitosios medicinos pagalbos medikai darbus pradeda ir baigia nežinomybe, kada ir kur jie atsidurs, ką nuvykę pamatys. Žmonėms į pagalbą skubantys, gyvybes gelbstintys specialistai kitaip matuoja ir savo laiką.

Antai, vienas Kauno rajono GMPS pamainos ekipažas skaičiavo, Velykų rytą įveikęs kone pusę tūkstančio kilometrų, gelbėjęs dvylika gyvybių.

„Apie pietus turėjome gaivinimą. Artimieji gaivino, atvykę perėmėme. Buvo atsiradęs sinusinis ritmas, bet vėliau širdis vėl sustojo ir jau nebeatgaivinome. Į pagalbą atvyko reanimobilio komanda, tačiau mums nepavyko...“, –  įtampa ir adrenalinas, anot medikų, tolesnių darbų nesustabdė.

Atskubėjus į namus radom moterį, kuri pasakė, kad ką tik nubėgo vandenys ir panašu, kad prasidėjo sąrėmiai.

Paryčiais brigada sulaukė kito iškvietimo – moteriai suskaudo pilvą. Medikai juokavo, kad išgirdę sveikatos sutrikimo apibūdinimą, važiavo kaip į eilinį „pilvaskaudį“. Galbūt dėl apsinuodijimo, galbūt dėl svetimkūnio, galbūt dėl kirmėlinės ataugos uždegimo. Nei vienas jų nenutuokė, kad tikroji skausmo priežastis visai kita.

„Tik atvykus pamačiau, kad parašyta „trečias trimestras“, bet apie gimdymą – nei žodžio. Sparčiu žingsniu link namų, apvaikščiojom aplink, nes durų dar neradom. Tada mus pasitiko vyras. Atskubėjus į namus radom moterį, kuri pasakė, kad ką tik nubėgo vandenys ir panašu, kad prasidėjo sąrėmiai. Pasakė, kad tai ketvirtas gimdymas ir eiga būna gana greita“, – gimdyvės paklausęs, ar daiktai sudėti ir ar ji pasiruošusi vykti į ligoninę, Kauno rajono GMPS medikas Mantas Giedraitis suprato, kad iki pastarosios ekipažas nenuvažiuos.

Asociatyvi freepik.com nuotr.

Sąrėmiai dažnėjo, skausmai darėsi vis stipresni. Įvertinęs situaciją ir pacientės būklę, M. Giedraitis išsikvietė pastiprinimą, o gimdymą nusprendė priimti namuose.

„Greit pasiruošus reikiamas priemones, pradėjus teikti pagalbą, pasimatė naujagimio galvytė, šiek tiek patraukus už kūdikio pažasties, užgimė petukai ir į šį pasaulį atėjo gražus berniukas. Atsiurbus burnytę vaikas pradėjo rėkti, visi apsidžiaugėm. Nušluostėm vaikutį ir padavėm mamai ant krūtinės. Virkštelę daviau nukirpti tėčiui“, – medikas pasakojo iki šiol negalintis pamiršti gimimo stebuklo.

Netrukus į pagalbą atvyko ta pati reanimobilio komanda, o pamatę Mantą ir jo kolegą Viktorą, pasiūlė nueit į bažnyčią – dienų, kai netekties skausmą pakeičia gimimo džiugesys, juk retai pasitaiko.

Nors susisiekti su gimdyve nepavyko, portalas kauno.diena.lt sužinojo, kad moteris ir jos naujagimis jaučiasi puikiai. Jiedu jau grįžo namo.

„Kai viskas baigėsi, noriu padėkoti Viktorui už pagalbą. Nors jis mūsų tarnyboje dirba dar tik kelis mėnesius, yra tikras šaunuolis. Nepasimetė, profesionaliai pagelbėjo priimant gimdymą. Kaip pats minėjo, tikrai atrado savo mėgiamą darbą“, – įspūdžiais pasidalijęs M. Giedraitis juokavo, kad jo kolegai minėtoji diena buvo geras krikštas.

Pranašesnė už kitus

"Gerą sekmadienio rytą. Šiandien jūsų laukia nepaprasta laida, kuri būna tik kartą per metus. Vienas dalyvis laimės dvejų metų studijas ir patirs tai, ko galbūt norėtų daug kas", – "Lietuvos tūkstantmečio vaikų" laidos vedėjui Robertui Petrauskui sveikinant žiūrovus kitapus ekrano, komisijos narius ir keturis dalyvius, penkiolikametė Luka Grondskytė nenutuokė, kuo baigsis filmavimas.

Noras laimėti buvo begalinis, tačiau prieš tai reikėjo įrodyti pranašumą prieš likusius tris konkurentus ir įtikinti komisiją, kad ji labiau nei jie verti kelialapio į tarptautinių mokyklų tinklo United World Colleges (UWC) mokyklą, esančią Singapūre.

Atėjusi į laidą Kauno jėzuitų gimnazijos devintokė neįsivaizdavo, kad studiją paliks kaip laimėtoja. (LRT nuotr.)

"Aš visada svajojau studijuoti užsienyje. Be to, žavėjausi mainų programomis. Kai metų pradžioje iš draugės sužinojau apie UWC supratau, kad būtent to aš ir norėjau", – prisiminė Kauno jėzuitų gimnazijos auklėtinė.

UWC yra tarptautinių mokyklų tinklas, kurio tikslas auginti lyderių kartą, orientuotą į tarptautinį supratimą, kitų kultūrų pažinimą. UWC yra laikomos vienomis geriausių pasaulio mokyklų 16–17 metų jaunuoliams, kuriems ten yra keliami itin aukšti akademiniai ir asmeniniai reikalavimai. Mokykla pasirūpina savo auklėtinių maitinimu, organizuoja ir popamokinę veiklą, sveikatos apsaugą, psichologinę pagalbą, karjeros planavimą. Nors Lietuva šiemet skyrė penkias stipendijas mokslams, kurie prasidės rugsėjį, Luka pretendavo tik į vieną jų. Tam esą buvo bent kelios priežastys. Pirma – amžius, antroji – stipendijos pobūdis. Mokslai Kinijoje, Hong Konge ir Italijoje kompensuojami iš dalies, o mokslams Tanzanijoje ir Singapūre skiriama visa stipendija, siekianti nuo 50 iki 90 tūkst. eurų.

"Pagalvojau, kam imti dalį, jei gali gauti visą", – šypsojosi jaunoji maksimalistė.

Svajoja apie žurnalistiką

Pretendentai į stipendiją, anot Lukos, privalėjo atitikti kelis pagrindinius reikalavimus – būti Lietuvos piliečiais, gerai mokėti anglų kalbą, užpildyti paraiškos formą ir iki nurodytos datos įkelti visus reikiamus dokumentus, taip pat turėti ne mažesnį  kaip 8,5 balo pažymių vidurkį dešimtbalėje sistemoje arba atitikmenį kitoje sistemoje. Su visais punktais Jėzuitų gimnazijos auklėtinė susidorojo nesunkiai.

"Nebuvau ir nesu moksliukė. Man nereikia įdėti pernelyg daug darbo, norint išlaikyti gerą rezultatą. Kiek sudėtingiau dėl tiksliųjų mokslų", – tačiau kalbos – anglų ir vokiečių, anot Lukos, esą einasi kaip iš pypkės.

Tiesa, ne pastarąsias moksleivė norėtų krimsti baigusi vidurinę. Save kaunietė mato medijų, viešosios komunikacijos studijose.

"Norėčiau būti žurnaliste, dirbti televizijoje. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis", – tuo įsitikinau dar prieš mudviem susitinkant.

Kai lietuviškas pavasaris sutartą dieną užtvindė lietumi, moksleivei pasiūliau kalbėti per nuotolį ir labai nustebau, kai savo telefono ragelyje išgirdau kiek netikėtą prašymą.

"Gal tuomet galime susitikti kitą dieną, kai nelis? Arba šiandien, po skėčiais. Labai pasiilgau bendravimo su žmonėmis, todėl norėčiau susitikti", – po šių gimnazistės žodžių supratau, kad pusvalandis Vienybės aikštėje, po vienos iš uždarytų kavinių stogu pliaupiant lietui – ne taip jau ir blogai.

Norėčiau būti žurnaliste, dirbti televizijoje. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis.

Pabodo kompiuterio ekranas

Moksleivė neslėpė, kad pradžioje turėjęs šiek tiek žavesio, dabar nuotolis ėmė varginti, o virtualusis gyvenimas, kad ir koks jis būtų patogus ir patrauklus, neatstoja gyvo kontakto. Besimokant namuose kyla kur kas daugiau pagundų užsiimti kitomis veiklomis. Be to, ji beprotiškai pasiilgo savo bendraamžių.

"Žinote, iš pradžių tas nuotolis daugumai mūsų atrodė kaip mažos atostogos. Juolab kad pirmasis karantinas buvo pavasarį, todėl per ilgąsias pertraukas buvo galima išbėgti į lauką. Per antrąjį karantiną viskas kitaip. Dabar matau kur kas daugiau priežasčių, kodėl su mokytojais, klasiokais ar kitais draugais noriu bendrauti gyvai, o ne virtualiai", – moksleivė vylėsi, kad baigti devintos klasės jai neteks prie kompiuterio ekrano.

Vienintelis karantino pranašumas, anot merginos, – laikas su šeima. Anksčiau moksleivė savo tėvus dažniausiai susitikdavo vakarienės metu, o dabar, kai epidemiologinė situacija namo sugrąžino užsienyje studijuojančią vyresnę Lukos seserį, trys šeimos moterys neretai ir pusryčiauja, ir pietauja drauge. Prie kompanijos ne visada prisijungia tik tėtis, nes jo darbas nepersikėlė į virtualiąją erdvę.

Nori save išbandyti

"Lietuvos tūkstantmečio vaikų" laidoje, prieš išplėšiant pergalę, Lukai buvo duotos 45 sek. prisistatyti. Į beveik minutę mergina sutalpino ir savo svajones, ir realius pasiekimus, ir stipriąsias puses. Susitikusios mudvi turėjome kur kas daugiau laiko, todėl sužinojau ne tik apie dailės, šokių ir robotikos būrelius, narystę "Interact" komandoje, bičiulystę su pianinu ar debatų klubą, kurį lankė gimnazijoje.

"Jau ne vienus metus užsiimu sportine gimnastika, bet čia tik savo malonumui, – varžytis dėl vietų ant nugalėtojų pakylų, koją moksleivei esą pakišo amžius. – Kartais pagalvoju, kad būtų smagu siekti rezultatų, tačiau į sportinę gimnastiką atėjau pernelyg vėlai – man tada buvo vienuolika metų."

Mergina įsitikinusi, kad tik ieškodamas žmogus gali rasti tai, kas jam geriausia. Tai ji pabrėžė ir savo 45 sek. prisistatyme televizijos laidoje. Tai darsyk akcentavo ir atsakydama į klausimą, kurio sulaukė iš komisijos.

"Kas, jūsų manymu, svarbiau – įgimti ar per gyvenimą įgyti gebėjimai? Aš pasirinkau pastarąjį variantą, nes esu įsitikinusi, kad keliaudamas, bendraudamas su skirtingais žmonėmis tu gauni itin vertingų pamokų ir krauni savo patirties bagažą", – kalbėjo moksleivė.

Peršoks vieną klasę

Lukai pavartojus žodį "bagažas", negalėjau nepaklausti, kaip prieš atsiplėšiant nuo Lietuvos žemės atrodys jos kelioninis lagaminas. Luka neabejojo, kad jis bus įspūdingo dydžio, su keliais daiktais, primenančiais mamą, tėtį, sesę ir artimiausius draugus.

Luka savęs nevadina moksliuke, o tik smalsuole, kuriai knieti viską išbandyti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Kiek domėjausi, visi sako, kad reikia pasiimti kažką, kas primintų namus. Todėl įsidėsiu kažkokių dekoracijų, kurias integruosiu į naująjį gyvenimą ten, kad nepamirščiau to, ką palieku čia. Nors, jei atvirai, pamiršti viso to neįmanoma, nes mano gyvenimas Kaune yra labai geras", – paklausta, ar vis dar reikia įžnybti sau, kad patikėtų tuo, kas vyksta ir kas laukia, Luka tikino perėjusi šį etapą – dabar ji ir visa šeima lengvo jaudulio stadijoje. – Aš gal mažiau, o štai tėvai… Jie visada žinojo, kad išvyksiu mokytis į užsienį, bet nemanė, kad tai įvyks taip greit."

Kol kas visų detalių Luka nežino, tačiau spėja, kad atsisveikinimas su namiškiais įvyks rugpjūtį. Kas toliau? Nors dabar mergina mokosi devintoje klasėje, išvykusi į Singapūrą keliaus tiesiai į vienuoliktą klasę. Už tūkstančių kilometrų ji gaus vidurinį išsilavinimą ir į Kauno jėzuitų gimnaziją nebegrįš. Puikiai besimokantys moksleiviai greičiausiai 2023 m. pavasarį žinos, į kokį universitetą įstojo. Norintiems studijas tęsti Lietuvoje – kelias taip pat atviras. Tarptautinio bakalaureato diplomas čia pripažįstamas, o taškai konvertuojami stojant į Lietuvos universitetus. "Kol kas apie tai negalvoju. Žinau, kad labai norėčiau studijuoti JAV", – laikas, ano pašnekovės, parodys, ar jos svajonėms lemta išsipildyti.

Netikėta dienos baigtis

Šis antradienis, kaip mena Nedas, nieko ypatingo nežadėjo – rytinis dušas, pusryčiai, gera knyga ir vakaro planas trumpam susitikti su draugu. Taip, laikrodžiui rodant 18 val., devyniolikmetis atsidūrė Domeikavoje, vienoje vietinėje parduotuvėje. Kai atsiskaitęs už prekes jis buvo besiruošiąs eiti pro duris, prie gretimos kasos pamatė keistai trūkčiojančią bendraamžę. Supratusi, kad situacija gali būti komplikuota, greta stovėjusi moteris nelaimėlę paguldė ant žemės, kad krisdama ši nesusižalotų. Nedas iškvietė greitąją pagalbą.

"Traukuliai truko maždaug 20–25 sek., o tada sekė šiurpiausias momentas – mano akyse mergina ėmė balti, jos lūpos pamėlo", – įvykius antradienio vakarą prisiminė kaunietis.

Pirmiausiai širdies masažą bandė daryti merginą ant žemės paguldžiusi moteris, tačiau netrukus iniciatyvą į savo rankas perėmė Nedas. Gaivinant žmogų, jo krūtinės ląstą, kad ši pasiektų širdį, gilyn reikia paspausti maždaug 5 cm. Silpnesniam žmogui padaryti tai gali būti pernelyg sunku, o Nedas jėgų nestokojo.

"Gaivinant dažnai lūžta šonkauliai, tačiau to bijoti nereikėtų, – kur kas svarbiau nei lūžę kaulai – išgelbėtas žmogus, – atkartojęs vieno dėstytojo žodžius, N.Palaima prisiminė ir akimirką, kai maždaug po trijų keturių krūtinės ląstos paspaudimų merginos skruostai ėmė rausti, o lūpos įgavo ankstesnę spalvą.

Nedui į pagalbą atskubėjo ir šalia buvusios vaistinės darbuotoja. Ji atnešė amoniako, kuris merginai padėjo greičiau atsigauti.

Labai norėčiau sužinoti, kaip jai sekasi. Tikiuosi, viskas gerai.

Gailisi nepaklausęs kontaktų

Atsimerkusi mergina dar kelias minutes negalėjo ištarti nė žodžio – gulėdama ji tik sukiojo akis į šalis ir bandė suvokti, kas vyksta aplinkui. Kalbėti pradėjo pasirodžius draugui ir jo mamai. Netrukus į įvykio vietą atvyko ir greitoji medicinos pagalba.

"Atvažiavusiems medikams papasakojau, kiek laiko truko traukuliai. Pasakiau, kad gaivinau. Jie pamatavo pulsą, deguonies saturaciją, paklausė, ar iki mašinos ji nueis pati, ar reikalingi neštuvai. Merginos draugas padėkojo už tai, ką padariau. Paspaudė ranką, – po sėkmingos istorijos atomazgos N.Palaima krimtosi, kad neužsirašė merginos telefono numerio, ir vylėsi, kad internete ir laikraštyje pasirodęs tekstas padės jiems susisiekti. – Labai norėčiau sužinoti, kaip jai sekasi. Tikiuosi, viskas gerai."

Nežinodamas tikrosios nelaimės priežasties, jaunuolis nesiryžo spėlioti ir galimos istorijos baigties. Tačiau neatmetė tikimybės, kad jei ne pirmoji pagalba, kurią suteikė, galėjo įvykti ir blogiausias scenarijus.

"Kai viskas baigėsi ir atsisėdau į automobilį, pajutau kažkokį lengvumą ir vidinį pakylėjimą, kad padariau gerą darbą. Kartu buvęs mano draugas stovėjo nustebęs. Sakė, kad mano vietoje nebūtų taip sureagavęs, nes paprasčiausiai nežinotų, ką daryti", – šie žodžiai N.Palaimai esą darsyk leido įsitikinti tuo, kad jis reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje.

Didelis žinių bagažas

Negana to, devyniolikmetis suprato, kokios ribotos daugelio žmonių žinios apie pirmąją pagalbą. Tai rodo ir ne vienerius metus iš eilės atliekami tyrimai – tik labai nedidelė dalis šalies piliečių moka ir žino, kaip elgtis kritinėse situacijose.

"Įsivaizduoju, jei pakalbintume penkis vairuotojus, keturi iš jų pasakytų, kad nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Neretai galvojama taip: aš nežinau, bet galbūt šalia bus kitas, kuris žinos, kaip elgtis. Tikrai ne. Geriau žinoti pačiam ir nepalikti visko kitų atsakomybei. Man tai buvo pirma situacija, kai kaip reikiant sukilo adrenalinas", – kaunietis N.Palaima džiaugėsi, kad dar mokykloje vykusių pirmosios pagalbos varžybų metu įgytos žinios nenuėjo perniek.

Dabar jis žino, kad ne visada reikia atlikti širdies masažą – kartais užtenka žmogų paversti tik į kitą padėtį. Nevalia žemyn galva purtyti ir užspringusio vaiko. Toks veiksmas jį gali smarkiai traumuoti. Užspringusį mažylį reikia apversti ant pilvo ir paguldyti galva žemyn išilgai ant savo šlaunies, penkis kartus stuktelėti kauline delno dalimi tarp menčių, tada apversti vaiką ant nugaros galva žemyn ir penkis kartus spustelėti pirštais krūtinkaulį. Šie veiksmai padeda pašalinti svetimkūnį iš kvėpavimo takų. Visai kitaip reikia teikti pagalbą užspringusiam suaugusiam žmogui. Jei jis sąmoningas, bet nebegali kalbėti, kosėti, apglėbkite jį iš nugaros, kiek palenkite į priekį, tada kauline delno dalimi stipriau penkis kartus stuktelėkite tarp menčių. Kairės rankos kumštį dėkite į duobutę po šonkauliais, ant jo – dešinę ranką ir penkiskart paspauskite gilyn ir į viršų. Jei svetimkūnis neiššoko, veiksmus kartokite, kol iššoks arba atvyks iškviesti medikai.

Kaip elgtis įvykus lūžiui? Šiukštu nebandykite lūžusio kaulo atstatyti į įprastą padėtį. Tai veiksmo filmų įskiepytas mitas. Tokios pastangos gali tik dar labiau pakenkti ir kaului, ir sužaloti aplink lūžio vietą esančius audinius. Todėl nekentėjusiojo negalima judinti. Reikia palikti jį tokioje padėtyje, kokioje radote, o lūžusį kaulą imobilizuoti tik tada, kai nukentėjusįjį būtina vežti į gydymo įstaigą.

Stoka: N.Palaimos manymu, žmonės turėtų labiau domėtis, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Vilmanto Raupelio nuotr.

Padėjo savanorystė

Šiuos mokslo metus greičiausiai ir baigsime taip, tačiau labai tikiuosi, kad rudenį grįšime į normalų ritmą

Žinios apie pirmąją pagalbą – ne tik iš mokyklos laikų. Devyniolikmetis gelbėtojas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) studentas. Nors dar prieš dešimtį metų, paklaustas apie svajonių darbą, Nedas tikrai nebūtų paminėjęs mediko profesijos. Suvokimas, kad tikrasis jo pašaukimas – medicina, atėjo kur kas vėliau.

"Gal dešimtoje klasėje. Man gerai sekėsi chemija, biologija, tačiau laboratorijoje savęs neįsivaizdavau. Tada ir ėmiau galvoti apie mediciną, – N.Palaima prisiminė tolesnius įvykius, leidusius suprasti, kad jo pasirinkimas teisingas. – Keli draugai tuo metu savanoriavo Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje. Iš jų sužinojau, kad yra galimybė savanoriauti Kauno klinikose, todėl užsirašiau."

Netrukus įvyko mokymai, o iš karto po jų vienuoliktokas buvo paskirtas į Urologijos skyrių, kuriame dirbo pačius įvairiausius darbus. Jaunuolis pasakojo ne tik nešiojęs tyrimus į laboratoriją, bet ir lankęsis operacinėje.

"Savanoriavau metus. Kai tik turėdavau laisvo laiko, tai ir eidavau į skyrių. Galima sakyti, kad po pamokų praktiškai visą laiką praleisdavau u Klinikose. Ten dirbančių specialistų dėka mediciną pamačiau iš kitos pusės, – laikas Kauno klinikose, anot jaunuolio, galutinai sudėliojo visus taškus ir dar labiau jį užgrūdino. – Stebėjau ir skrodimą, ir operacijas. Visada save nuteikdavau taip, kad atėjęs likčiau neutralus. Kraujo taip pat nebijau. Aš visuomet sakau, kad tie, kurie bijo kraujo, bijo savęs."

Viskam randa laiko

Bebaigdamas vidurinę Nedas, priešingai nei dalis bendraamžių, išvengė galvosūkio, kokį kelią rinktis. Abiturientas žinojo, kad, užvėrus "Varpo" gimnazijos duris, jam atsivers kitos – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. Šiuo metu Nedas – pirmakursis, po studijų baigimo save mato chirurgu. Tiesa, tam dar reikia ne vienų metų sunkaus darbo.

"Labai gaila, bet kontaktinio mokymosi teko nedaug. Turbūt vos kelis mėnesius. Nuo lapkričio mus visus patupdė prie kompiuterių. Šiuos mokslo metus greičiausiai ir baigsime taip, tačiau labai tikiuosi, kad rudenį grįšime į normalų ritmą", – pašnekovas vylėsi, kad kartu su įprastinėmis kontaktinėmis studijomis, šurmuliu auditorijose grįš visi kiti gyvenimo džiaugsmai: ir kelionės po pasaulį, ir krepšinio turnyrai su draugais.

"Mokslai atima daug laiko, tačiau jo visada randu ir kitiems malonumams. Tarkim, domiuosi įvairaus žanro muzika. Žaviuosi ir didžėjų darbais", – savo požiūriu N.Palaima darsyk įrodė, kad labai norint galima visur ir viską spėti, o ką išmoksi – ant pečių nenešiosi.

Teko nukelti parodas

Jei ne epidemiologinė situacija, "Metų kaunietės" rinkimai jau būtų įsibėgėję. Kaip ir ankstesniais metais, norėdami išreikšti simpatijas vienai ar kitai kandidatei, skaitytojai išsikirptų balsavimo biuletenius iš dienraščio puslapių, siųstų trumpąsias žinutes ir nekantriai lauktų kovo pradžios. Deja, konkursą ištiko spektaklių, koncertų, parodų ir kitų ne skrandį, o sielą peninčių renginių likimas – konkursas "Metų kaunietė" perkeliama vėlesniam laikui, kol karantinas taps švelnesnis ar visai baigsis.

Esamą situaciją labiau nei bet kas kitas supranta "Metų kaunietė 2013" Jolanta Šmidtienė. Dėl pandemijos ant galerijos "Balta" durų menininkei teko pakabinti spyną ir atšaukti mažiausiai kelis renginius. Antai, kalėdiniam laikotarpiui buvo paruošta ypatingo formato paroda "Kalėdos ant ledo". Jos tikslas – sukeliant realų pojūtį, į baltas galerijos erdves perkelti ne tik čiuožėjų Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago šokio ant ledo akimirkas, bet ir inovatyviai pažvelgti į dailiojo čiuožimo užkulisius, papasakoti asmenines istorijas, pasidalyti jausmais. Parodos sumanytojai lankytojus buvo pasiruošę stebinti trimačiais vaizdais, autentiška, pačios J.Šmidtienės atrasta technika sukurtais darbais. Deja, parodą miestiečiai greičiausiai išvys tik pavasarį.

"Viskas užmigdyta, taigi sėdžiu savo ledo rūmuose, klausau muzikos ir laukiu žinių, kada bus galima pradėti", – J.Šmidtienė vylėsi, kad tai įvyks jau greitai.

J.Šmidtienė mano, kad, be "Metų kaunietės", galėtų atsirasti ir kitokių panašių konkursų.

Tam tikri nepatogumai

Žinoma kaunietė pasakojo, kad dėl karantino sustojęs gyvenimas paros valandų skaičiaus nepadidino – moteris nuolat jautė ir tebejaučia laiko stygių.

"Vadovauju Tekstilininkų ir dailininkų gildijai, todėl reikia rašyti projektus, ieškoti partnerių", – J.Šmidtienė neslėpė, kad nemažai laiko ir jėgų iš jos pareikalavo ir praėjusių metų Kalėdų eglės puošimas.

Dar per pirmąjį karantiną užgimusią morenginės žaliaskarės idėją paversti svarbiausia miesto puošmena buvo sudėtingiau nei bet kada. Darbai judėjo lėčiau, nes teko atsisakyti savanorių pagalbos, dirbti pamainomis po kelis žmones, nuolat dezinfekuojant patalpas.

Tiesa, kai po kurio laiko, kai Vyriausybė kreipėsi į žmones su prašymu kuo mažiau eiti į lauką, o gražuolė žaliaskarė buvo apjuosta tvora, J.Šmidtienės širdį bakstelėjo aštrus spyglys.

"Pagalvojau, kas gi dedasi tame pasaulyje? Tu negali net lauke žiūrėti į kūrinį, o juk tiek meilės buvo įdėta, – nepaisant kelių jautrių akimirkų, tekstilininkė tikino, su karantino iššūkiais susidorojo gerai. – Žinokite, man, kaip menininkei, pirmame etape karantinas nesukėlė jokio streso. Priešingai, buvo ramu – visi namie, niekas nesiblaško. Aš pati galėjau skirti nemažai laiko kūrybai. Tik vėliau, kaip pripratau prie rutinos, ėmė lįsti visokie dalykai. Tarkim, reikia siūlų. O kur jų įsigyti?"

Žmonės juk labiau informuoti apie viešame gyvenime dalyvaujančius asmenis. Tie, kurie dirba kasdienį darbą, mažiau pastebimi.

Misija – skleisti gėrį

Kaunietė neslėpė pasiilgusi lankytojų varstomų galerijos durų garso, geros muzikos vakarų, spektaklių ir susibūrimų.

"Mes matome tiek daug blogio, o "Metų kaunietė" padeda pastebėti gerus darbus ir skleisti apie juos žinią. Gerumo poveikis toks pats, kaip ir meno. Aš suprantu, kad pastarasis, būnant galerijoje, daugiau veikia tuos, kurie į ją atėjo. Tačiau yra žmonių, kurie apie meną nežino. Dėl to jis kuriamas gatvėse ir kitose erdvėse, kad žmogus būtų apsuptas grožio. Tai gera emocija, kuri mus formuoja", – menininkė J.Šmidtienė nuoširdžiai vylėsi, kad, pakoregavęs datą, į renginio scenarijų karantinas nesikiš. Todėl visai nesvarbu – po mėnesio, dviejų ar pusmečio 2020-ųjų ženklu pažymėta kaunietė lips į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną, o nužengusi nuo jos papildys tituluotų kauniečių šeimą.

"Vienas lauke – ne karys, o mes esame grupė, įgavusi jėgą. Su keliomis pirmųjų rinkimų finalo dalyvėmis įkūrėme asociaciją "Kaunietė", kuri aktyviai veikia socialinėje, kultūrinėje, sveikatos ir sporto srityse. Gaila, kad dabartinė situacija praretino mūsų susitikimus", – J.Šmidtienė neabejojo, kad, gyvenimui grįžus į įprastą ritmą, moterys ir vėl bursis bendriems kilniems tikslams.

Paklausta, ar kartais prisimena 2014-uosius, kai rankose spaudė stiklinę statulėlę su savo vardu, kūrėja nusišypsojo. Giliai širdyje esą liko ir prieš, ir po to vykusių rinkimų emocijos.

"Labai džiaugiausi, kai pirmąja Metų kauniete tapo plaukikė Rūta Meilutytė, ir nuoširdžiai nustebau, kai po metų šį titulą pelniau aš. Buvo keista suvokti, kad šiame konkurse moterys vertinamos ne už grožį ar kitus pranašumus, bet už savo darbus, – J.Šmidtienė sveikino renginio sumanytojus už šviesulių paieškas, jų viešinimą ir įvertinimą. – Pateiksiu pavyzdį su vaikais. Vieniems, kad jie gerai mokytųsi, reikia griežtesnio tono, kitiems – paskatinimo, pagyrimo. "Metų kaunietės" renginys tai ir daro – randa, o tada skatina. Todėl būtų šaunu, jei būtų ir daugiau tokių konkursų, kurių metu būtų renkama šauniausia šeima, vaikas."

Kreipiasi į žmones

Iš 2014 m. persikelkime į 2019-ųjų kovą, kai kardiologė Olivija Gustienė tapo septintąja konkurso laureate.

"Galbūt yra tam tikras žmonių ratas, kurie mane žino, pažįsta. Bet tapti Metų kauniete atrodė nerealu. Žmonės juk labiau informuoti apie  viešame gyvenime dalyvaujančius asmenis. Tie, kurie dirba kasdienį darbą, mažiau pastebimi", – po oficialios renginio dalies, apsupta būrio žurnalistų, "Metų kaunietė 2018" O.Gustienė tikino didelių vilčių laimėti tąkart neturėjusi.

Šiandien pasiteiravus, ar vis dar mena lemtingo vakaro emocijas, gydytoja kardiologė juokavo – prisiminimus ir nuotraukų galeriją purtanti feisbuko funkcija neleidžia pamiršti, kas vyko tą dieną prieš metus ar kelerius.

Netrukus iš žinomos kardiologės lūpų išgirdome apie galimas kandidates dalyvauti šiųmečiame konkurse. Tuo O.Gustienė žadėjo pasidalyti, kai tik bus baigtos pirmojo dvidešimtuko paieškos, o pati pokalbį pakreipė kita, dabarties realijas atspindinčia tema.

O.Gustienė miestiečius ragina būti sąmoningus – rūpintis ir savimi, ir kitais.

"Prieš dvejus metus sakiau, kad laimėjimas – įvertinimas to, kam atstovauju. Tai įpareigojimas atsakyti į kiekvieną pagalbos prašymą. Ištiesti ranką visiems, kam reikės. Todėl dabar, kaip Metų kaunietė ir medikė, jaučiu pareigą kreiptis į žmones", – priešakinėse kovos su COVID-19 linijose stovinti O.Gustienė neabejojo, kad tik vieningai kovodami su virusu galėsime švęsti pergalę – vėl apkabinti artimus, mylimus žmones, lankyti muziejus, teatrus, laisvai keliauti ir lengvai kvėpuoti.

Tiesa, tam, anot Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovės, reikia, kad žmonės būtų sąmoningi. Pasmakrėje kabančiomis kaukėmis, nuo 2 m iki kelių dešimčių centimetrų ištirpusiais atstumais maisto prekių parduotuvėse ir kitais neatsakingais veiksmais žmonės esą vis dar demonstruoja sąmoningumo stoką.

"Pati aš kasdien turiu kontaktų su pacientais. Esu dukart pasiskiepijusi, tačiau mano artimieji – ne. Suprantu, kad galiu būti jiems pavojinga, todėl bendrauju minimaliai, palaikydama saugų atstumą", – O.Gustienė pabrėžė, kad, esant dabartinei situacijai, kiekvienas mūsų net ir apie svetimą žmogų turėtų galvoti kaip apie savą. Tik taip esą pavyks suvaldyti viruso plitimą.

Nepamirškite savęs

Pandemijos fone gydytoja kardiologė doc. dr. O.Gustienė ragino nepamiršti ir savęs. Ji pati laisvu nuo darbo metu traukia ausinukus ir klauso įvairiausių knygų, pradedant profesine literatūra anglų kalba, baigiant grožine literatūra.

"Medikai turi subūrę gana stiprią lauko teniso bendruomenę. Gaila, kad dabar negalime užsiimti šia veikla, bet tikrai tikiu, kad jau pavasarį išbėgsime į kortus. O kol kas stengiuosi judėti gryname ore", – kaunietė neabejojo, kad gausios sniego pusnys kai kuriems žmonėms gali virsti trukdžiu išeiti į lauką, todėl kvietė mankštintis namuose.

Gydytoja pacientus, kenčiančius nuo širdies ir kraujagyslių ligų ragino nepamiršti reguliariai gerti paskirtus vaistus. To nedarantys, anot pašnekovės, rizikuoja, kad ligos gali paūmėti.

"Tai reiškia, kad, tokiam pacientui dar susirgus ir COVID-19, jo paūmėjusi liga blogintų viruso infekcijos eigą", – jaučiančius bet kokius neįprastus simptomus kardiologė ragino nedelsti, kreiptis pagalbos ir nepatekti į liūdnąją statistiką. Jau kurį laiką medikai stveriasi už galvų, kad, net ir pasibaigus koronaviruso pandemijai, jos padarinius jausime dar ilgai. Dėl viruso, sveikatos paslaugų ribotumo ir gyventojų baimės auga ir dar augs užleistų ligų skaičius, dėl to tikėtinas ir didesnis mirtingumas.

"Pavasarį turėjome gerą pamoką, todėl galėjome pasiruošti antrai bangai. Atlikome labai daug organizacinių pokyčių. Yra specialios izoliacinės patalpos: koridoriai, palatos, reanimacijos ir operacinės. Dėl to galime diferencijuoti pacientus. Todėl nebijokite kreiptis!" – O.Gustienė darsyk kreipėsi į visus savo pacientus.

Mes matome tiek daug blogio, o "Metų kaunietė" padeda pastebėti gerus darbus ir skleisti apie juos žinią.

Gerų darbų tąsa

Praėjusiai metais Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovei psichologei-psichoterapeutei Dovilei Bubnienei teko didesnis darbo krūvis nei įprastai. "Metų kaunietė 2014" pasakojo, kad, įsibėgėjus pirmam karantinui, o po pertraukos žmonių gyvenimus pradėjus koreguoti antram, į centro darbuotojus kreipėsi kur kas daugiau žmonių, ir ne tik iš Kauno. Vienus slėgė santykių problemos su namiškiais, kitus – prarastas darbas ar į virtualiąją erdvę persikėlę vaikų mokslai. Netilo ir centro telefonai.

"Jau ne vienus metus skambučių sulaukdavome iš visos Lietuvos, o, susiklosčius palankioms sąlygoms, inicijavome Vyrų liniją telefonu. Ji veikia nuo spalio. Vyrų linijos telefonu kelias valandas per dieną visos Lietuvos vyrai gali gauti nemokamą anoniminę psichologinę emocinę pagalbą ir palaikymą", – anot linijos iniciatorės, minėta priemonė – darbų, už kuriuos 2015-aisiais jai buvo atlyginta Metų kaunietės įvertinimu, tęstinumas.

Keli gyvavimo mėnesiai parodė, kad Vyrų linija labai reikalinga. Per dieną centro specialistai atsako į kelis vyrų ar jų artimųjų skambučius. Dar bene tiek pat skambučių darbuotojais randa rytais atėję į darbą. Konsultaciją telefonu skirtingu metu teikia šeši specialistai. Jiems talkina ir kiek daugiau nei dešimt įvairių sričių savanorių, kuriems emocinės paramos siekiantys vyrai gali parašyti elektroninį laišką. Anot D.Bubnienės, savanoriai yra itin vertinga ir stipri jėga – tai vyrai, jau turintys įvairios gyvenimo patirties, įveikę ne vieną sunkumą, galintys atjausti ir motyvuoti.

D.Bubnienė karantino laiką matuoja ne uždarytomis parduotuvėmis ar kavinėmis, o suteikta pagalba žmonėms.

"Dalis besikreipiančių vyrų įvardija, kokią problemą norėtų spręsti. Kiti savo sunkumus nusako abstrakčiai. Vis dėlto dauguma supranta, kad tik įvardijant problemą ir sulaukus atgalinio ryšio galima tinkamai ją išspręsti", – besikeičiančiu vyrų požiūriu ir drąsa kalbėti džiaugėsi D.Bubnienė.

Vertina mažus dalykus

Visuomet labiau nei triukšmingus vakarėlius vertinusi laiką gamtoje ar jaukiame nedideliame susibūrime D.Bubnienė tikino, kad pandemija jos gyvenimui didelės įtakos neturėjo. Be abejonės, stinga kelionių ir bendravimo su pačiais artimiausiais, tačiau ilgesį padeda slopinti pozityvios mintys, tikėjimas ir darbas.

"Kaip centro vadovė, siekiu, kad kuo daugiau paslaugų mūsų klientams būtų nemokamos. Teikiu paraiškas, dalyvaujame projektuose, įvairiuose konkursuose. Mūsų prioritetas – pagalba žmonėms. Ypač dabar, kai  tokia situacija", – paprašyta bent akimirką atitrūkti nuo minčių apie centrą ir papasakoti apie savo laisvalaikį, Metų kaunietė D.Bubnienė susimąstė.

Darbinės veiklos tiek daug, kad nėra kada į rankas paimti nei mėgstamos knygos, nei virbalų. Nors mezgimas žinomai kaunietei – vienas didžiausių malonumų, kaip ir fotografavimas ar darbas sode.

"Niekada nežiūrėjau į kavines kaip į atsipalaidavimo būdą. Atsipalaiduoti galima sportuojant. Žinoma, dabar tokia galimybė tėra namuose, tad kasdien padarau bent atsispaudimų. O vaikščioti galime, kiek norime. Tai ir darau. Einu vakar iš darbo namo ir džiaugiuosi po kojomis girgždančiu sniegu", – kaunietė neslėpė, kad dideli džiaugsmai slypi mažuose dalykuose. – Žinote, kartais pagalvoju, kad gyvename tokiu laiku, kai, neatitoldami nuo savo buvimo vietos, galime labai daug pamatyti, išgirsti, sužinoti. Technologijos mums leidžia dalyvauti seminaruose, paskaitose. Gali net pasaulį tokiu būdu apkeliauti ir patirti smagių akimirkų."

Sąmoningumo ženklas

Įprastai vasario 16-ąją senjorai būriuodavosi Karo muziejaus sodelyje. Giedodavo tautišką giesmę, o prie krūtinės spausdavo nedidukes trispalves. Karantinui pakeitus Nepriklausomybės atkūrimo renginių scenarijų, Kauno senjorai šventinę dieną kulniavo į buvusį centrinio pašto pastatą.

Kaune pradėjus masinį senjorų vakcinavimą, pirmiausia buvo pakviesti  80 metų ir vyresni miestiečiai. Antradienio vidudienį, vilties dozei vieni jų ėjo savarankiškai, sparčiu žingsniu, kiti – pasiramstydami lazdomis, treti – įsikibę artimiesiems į parankes.

Grįšiu namo ir švęsiu. Ne tik Vasario 16-ąją, bet ir dieną, kai gavau skiepą.  Turiu pasiruošęs net mėgiamo pyrago gabalėlį.

„Dvejonių neturėjau. Sužinojęs, kad bus skiepijami tokie senukai kaip aš, iškart sutikau, – 81-erių Vidmantas vylėsi, kad savo pavyzdžiu įkvėps ir kitus bendraamžius. – Žmonės pilni baimių. Viena kaimynė paklausė žinias, kad kažkurioje šalyje po skiepų mirė daugiau nei 80 senelių namų gyventojų ir viskas. Sakė, su šautuvu jos niekas čia neatvarys. Kiti bijo šalutinio arba jokio vakcinos poveikio.“

Pats Vidmantas į centrinį paštą ėjo ramiai širdimi, o po gauto skiepo namo keliavo dar ir ramia sąžine. Garbaus amžiaus miestietis tikino, kad pandemijos akivaizdoje privalome galvoti ne tik apie save, bet ir apie aplinkinius. Skiepai, anot jo, būdas įrodyti, kad nesi abejingas.

„Grįšiu namo ir švęsiu. Ne tik Vasario 16-ąją, bet ir dieną, kai gavau skiepą.  Turiu pasiruošęs net mėgiamo pyrago gabalėlį“, – šypsojosi senjoras.

Nuskriaustas vyras

Sulaukusi skambučio iš šeimos daktarės, o vėliau žinutės iš poliklinikos, 82-ejų Marija apsidžiaugė,  kad skiepo neteks ilgai laukti. Garbaus amžiaus miestietei kiek apmaudu tik dėl 94 metų vyro, kuris jokių žinių iš šeimos daktaro dar negavo.

„Mes priklausome skirtingoms poliklinikoms. Nepatiko kažkas vyrui, tai nusprendė pakeisti. Turbūt be reikalo“, – palinkusi virš popieriaus lapo, akinius iš kišenės traukė Marija.

Paklausta, ar nebijo skiepo, kaunietė tik šyptelėjo – kai nugyventa tiek daug metų, bijoti reikia mirties, o ne bakstelėjimo į ranką.

Žinau, kalbų yra visokių, tačiau kiekvienas galime rinktis. Aš renkuosi skiepą ir ramų gyvenimą.

„Žinau, kalbų yra visokių, tačiau kiekvienas galime rinktis. Aš renkuosi skiepą ir ramų gyvenimą. Bendravimą su artimaisiais ir pasivaikščiojimus parke su kaimynėmis“, – atsisveikinusi su „Kauno diena“ kaunietė pasuko link skiepų kabinų.

Kiek vėliau Mariją sutikome stebėjimui skirtoje patalpoje, į kurią 15 min. buvo siunčiami visi senjorai. Garbaus amžiaus moteris šypsojosi ir tikino laukianti, kada gaus antrą skiepą. Dirstelėjusi į lapelį delne, kaunietė prasitarė, kad tai įvyks gana greit –  kovo 9 dieną.

Skiepijami „Pfizer/BioNTech“

„80+“ grupei priklauso apie 18 tūkst. miestiečių. Kiek jų bus paskiepyta, parodys laikas. Anot Kauno poliklinikos atstovų, dalis senjorų jau yra persirgę, kiti – tebeserga. Žinoma, yra ir tokių, kurie į skiepus žiūri skeptiškai.

„Šiai dienai mes turime 2,5 tūkst. laisvų vakcinų, todėl pradėjome skiepyti asmenis, sulaukusius 80-ies ir daugiau metų. Procesas vyksta sklandžiai, žmonės renkasi, visi šypsosi, yra mandagūs, sveikina  su švente“, –  Kauno poliklinikos skiepijimo koordinatorius Justinas Dzidzevičius vylėsi, kad vasario 16-ąją  „Pfizer/BioNTech“ vakcina bus paskiepyti apie 500 senjorų. 

Senjorams nereikia rūpintis dėl registracijos – poliklinikos darbuotojai individualiai telefonu praneš, kada, kur ir kaip jie bus skiepijami. Bus paskirta vakcinacijos data ir laikas, nurodyta vieta. Kauno miesto poliklinikos pacientai užsiregistruoti skiepui gali ir savarankiškai, portale.

„Mūsų poliklinikos ir kitų įstaigų pacientų kiekis vienodas. Nėra daugiau ar mažiau mylimų, nes miesto valdžiai visi žmonės vienodai svarbūs“, – kalbėjo J. Dzidzevičius.

„80+“ amžiaus grupei priklausančius miestiečius tikimasi paskiepyti per kelias savaites. Netrukus po to, bus pradėtas ir kitų amžiaus grupių vakcinavimas.

„Stebime vakcinų tiekimą. Jei jis išliks stabilus ir ateinančiomis savaitėmis, artimiausiu metu bus aktyvuotas ir antrasis vakcinavimo centras“, –  Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Pauliaus Kero priminė apie naujosios ledo arenos erdves.

Žmonės persigalvoja

Manau, kad didžiausias iššūkis – vakcinų kiekis. Norisi jų gauti kuo daugiau ir vakcinuoti kuo daugiau gyventojų.

Paklaustas apie vakcinavimo iššūkius, P. Keras tikino, kad procesas vysta pakankamai sklandžiai. „Manau, kad didžiausias iššūkis – vakcinų kiekis. Norisi jų gauti kuo daugiau ir vakcinuoti kuo daugiau gyventojų“, –  Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas neslėpė, kad procesui dar labiau įsibėgėti trukdo žmonių sąmoningumo stoka. Užsiregistravę skiepui, jie persigalvoja ir neatvyksta. Tokių skaičiuojama maždaug 7 proc. Neapsisprendusieji  į juoduosius sąrašus neįtraukiami – jie turi teisę  vėliau kreiptis dėl vakcinos.

„Turiu pastebėti, kad tokių atsiranda vis daugiau. Tiek pedagogų, tiek medicinos personalo, kurie pradžioje skeptiškai žiūrėjo į šį procesą“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės atstovas. Kauno centriniame pašte iki šiol buvo skiepijami medikai, pirminės sveikatos priežiūros specialistai, slaugos namų darbuotojai, mobilaus koronaviruso tyrimų punkto darbuotojai.

Praėjusi savaitė buvo skirta švietimo įstaigų darbuotojų vakcinacijai. Turimais duomenims, iki šiol skiepytis neatvyko apie 15 proc. iš 5 tūkst. pedagogų, kurie buvo ištestuoti dėl antikūnų ir pakviesti. Kokie tokio pasirinkimo motyvai, P. Keras negalėjo atsakyti. Kol kas sunku spręsti ar tai kaip nors paveiks ugdymo proceso atnaujinimą. 

Lygiagrečiai su senjorais vasario 16-ąją buvo skiepijami ir onkologiniai ligoniai. Prieš tai jiems buvo atlikti greitieji testai. Pastarieji senjorams nebuvo daromi.

Padėka už pagalbą

Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulius, jau kone du mėnesius į Kauno klinikinę ligoninę einančius kaip į antrąjį darbą, pirmadienio vidudienį prie Infekcinių ligų skyriaus korpuso pasitiko įstaigos generalinis direktorius Albinas Naudžiūnas. Glėbyje spausdamas pluoštą vardinių diplomų ir medalių, profesorius dėkojo savanoriams už sunkmečiu suteiktą paramą.

„Nors tokio karo, kokį matė mūsų seneliai, šiuo metu nėra, yra kitas – biologinis, su nematomu priešu. Todėl dar kartą norime padėkoti šauliams, kurie padėjo su juo kovoti“, – savanorių vardus ir pavardes vieną po kito ėmė vardinti A. Naudžiūnas.

Nors tokio karo, kokį matė mūsų seneliai, šiuo metu nėra, yra kitas – biologinis, su nematomu priešu.  

Koronavirusui praretinus darbuotojų gretas, kelios dešimtys šaulių, anot jo, užėmė jų vietas ir dirbo pačius įvairiausius darbus. Pradedant maisto ir vaistų dalybomis, baigiant – mirusiųjų gabenimu.

„Įsivaizduokite, kai smulkiai moteriškei reikia perkelti maždaug 120 kg sveriantį kūną. Stovėjo personalo darbuotojos ir verkė“, – Kauno klinikinės ligoninės atstovė pasakojo, kad socialiniuose tinkluose pasirodžius kvietimui įsilieti į savanorių gretas, norinčiųjų padėti medikams buvo nemažai, tačiau sužinoję, kokius darbus gali tekti vykdyti, žmonės persigalvodavo. Todėl šaulių fizinė jėga labai pravertė.

Nesusitaikė su mirtimi

Diplomu ir medaliu už savanorystės valandas įvertintas šaulys Rimas Žilinskas pasakojo, mirusiuosius gabenęs ne vieną kartą, tačiau keisto jausmo širdy taip ir nesugebėjęs atsikratyti.

„Koks laikinas žmogus. Čia jis gyvas, kvėpuoja, čia jau guli maiše, – prisiminus vieną įvykį, šaulio kūnu iki šio laksto šiurpuliukai. – Paėmiau vežti mirusįjį, o ant maišo parašyta Žilinsko pavardė. Žinojau, kad ne giminaitis, bet vis tiek buvo nejauku.“ 

Pikčiausia dėl skeptikų, manančių, kad koronavirusas – sąmokslo teorija.

Nesmagiai šaulys jautėsi ir tada, kai eidamas skyrių koridoriais matė jaunus, fiziškai stiprius, tačiau savimi nepajėgiančius pasirūpinti vyrus. Tokiais momentais, anot šaulio, jo jausmų skalė raudonavo ties maksimumu.

„Pikčiausia dėl skeptikų, manančių, kad koronavirusas – sąmokslo teorija. Įdomu, ar bent vienas jų, apsilankęs tokioje zonoje, galvotų ir kalbėtų taip pat, – šaulys tikino niekada nepamiršiąs medikų veidų iš po skafandrų ir darbų krūvio, su kuriuo teko dorotis žiemos pradžioje. – Ateidavome vienai, 4 val. pamainai, tačiau, jei nebūdavo užsirašiusių žmonių, likdavome ilgesniam laikui. Nėra ką lyginti darbų apimčių dabar ir to, kas buvo anksčiau.“

Dirbo įvairius darbus

Kalbinti šauliai pasakojo išbandę pačius įvairiausius darbus. Antai, R. Žilinskas ir bendramintis, bendrakeleivis Robertas Navakas ne kartą gelbėjo vairuotojams. Gabeno ir šiukšles, ir dėžes su medicininėmis atliekomis. Kilnojo pacientus iš lovos arba skyriaus vežimėlio ant automobilinio horizontalaus vežimėlio, padėjo ligoniams apsirengti, apsiauti, nešė jų daiktus, keitė sauskelnes, matavo temperatūrą.  Dalijo maistą, nešiojo vaistus.

„Baimė? Niekada jos nejaučiau. Buvome apginkluoti visomis įmanomomis apsaugos priemonėmis, todėl jaučiausi pakankamai ramiai, – valandų, praleistų Kauno klinikinėje ligoninėje Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulys R. Navakas nė karto neskaičiavo, o sužinojęs apie pagalbos poreikį, nekėlė klausimų, eiti ar ne. – Net nesvarsčiau. Jei galiu padėti ir būti naudingas, kodėl gi to nedaryti? Lygiai taip pat elgčiausi ir dabar.“

Sena pažintis

Paskutinį kartą su Laura matėmės 2019-aisiais, kai nė neįtarėme apie artėjančių metų pokyčius. Aleksoto link tąkart judėjome ne vieni – kelią mums rodė fotomenininkas Romualdas Požerskis, iki tol ne kartą lankęs jauną moterį. Balkone nutildžiusi ne itin svetingai nusiteikusį šunelį Gučį, namų šeimininkė mus pasitiko jaukiame kieme, o tada pakvietė namo vidun. Lipdama laiptais dar spėjo pajuokauti ir prisiminti vaikystę, kai iš antrojo aukšto žemyn leisdavosi turėklais.

"Neduok Dieve, Liepa pamatytų. Tikrai sugalvotų tą patį", – L.Stadalnikaitė džiaugėsi, kad jos žodžių negirdi dukra, nes ir pati išbandytų tokį nesaugų nusileidimo būdą. Juolab kad mažoji labai panaši į ją vaikystėje – smalsi ir judri, sunkiai tramdoma net varteliais antrame aukšte.

Tą spalį kalbėjome ne apie Lauros buitį, o apie jos bičiulystę su R.Požeskiu ir kūrėjo nuotraukas, pasakojančias neregės istoriją. Pradžioje, sukritę ant sofos tarp pliušinių žaislų, kalbėjome Liepos kambaryje, kiek vėliau – nedidelėje virtuvėje. Joje kvepėjo neseniai iškeptais kotletais, bulvėmis ir Lauros ruošta kava. Atidžiai stebėjau, kaip pravėrusi dureles neregė iš lentynos ima puodelį, beria du šaukštelius maltų pupelių, šiek tiek cukraus ir galiausiai visa tai užpila verdančiu vandeniu iš arbatinuko. Pirštu prilietusi balto porcelianinio puodelio briauną, pajutusi besiartinantį karštį Laura sustojo, o aš nustebau, kad tiksliau vandens nebūtų įpylęs net ir gerai matantis žmogus.

R.Požerskis yra sukūręs seriją nuotraukų, pasakojančių neregės istoriją. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Buitis – ne iššūkis

Būtent tada supratau, kad Laura – neeilinė. Ne tik savo kasdieniais, žemiškais gebėjimais neprisvilinus iškepti mėsos kepsnį ar paruošti puodelį arbatos, kad maišant šaukšteliu vanduo nebėgtų per viršų, bet ir savo nepasotinamumu gyventi, imlumu naujovėms. Tarkim, paėmusi išmanųjį telefoną moteris demonstravo, kaip naudojantis juo aptikti priešais stovintį žmogų ar, padarius kelis aplinkos kadrus, identifikuoti vietą, kurioje esi.

"Dabar yra daug priemonių, lengvinančių neįgaliųjų kasdienybę. Tarkim, klausos negalią turintys žmonės gali nustatyti telefoną taip, kad garsas iš ausinių eitų tik į vieną, geriau girdinčią ausį. Tie, kurie sunkiai juda, gali naudotis specialiai jiems pritaikyta klaviatūra, kuriai valdyti reikia mažiau pirštų judesių", – turintieji regėjimo negalią, pašnekovės teigimu, išmaniaisiais įrenginiais taip pat gali pasilengvinti kasdienybę.

Tarkim, be kitų žmonių pagalbos perskaityti oficialius dokumentus ar paprasčiausias etiketes ant produktų pakuočių.

"Perku nemažai šaldytų produktų ir mėsos, o tada viską dedu į šaldymo kamerą. Ištraukus apšalusią pakuotę sunku suprasti, kas joje yra. Tokiu atveju labai padeda telefonas, nes juo galiu nuskaityti etiketę. Tas pats ir kalbant apie įvairius dokumentus. Anksčiau tekdavo prašyti kitų pagalbos, o dabar galiu pati perskaityti. Aišku, tai dar nėra tobulai išvystyta, bet jau turime galimybę skaityti ir suprasti", – pasakojo moteris.

Prekes perka internetu

Pastaruosius metus Lauros kasdienybėje, kaip ir daugumos mūsų, įsisuko ne itin maloni karantininė rutina. Tik virkavimų iš moters lūpų neišgirdau.

"Nesu iš tų, kuri nuolat sėdi namuose. Mėgdavau su dukra išeiti į kavinę, kiną. Dabar to daryti nėra galimybių", – moteris pasakojo, kad dėl karantino teko apriboti ir kitas malonias veiklas.

Antai, anksčiau ji labai mėgo gaminti, o gautu rezultatu dalytis su kitais regėjimo negalią turinčiais žmonėms. Specialia programėle nufotografavusi patiekalus, nuotraukas Laura keldavo į savo pačios sukurtą grupę virtualiojoje erdvėje. Tiesa, pastaruoju metu moteris šią veiklą apleido. Kad ir kaip mėgtų eksperimentuoti virtuvėje, šiuo metu tam nėra laiko.

"Kai dukros mokykla persikėlė į namus, padedu jai. Liepa dabar antrokė", – priešingai nei dalis tėvų, besipiktinančių nuotolinio mokymo trūkumais, Laura šiame procese bandė įžvelgti kuo daugiau pranašumų. Kaip ir kituose kasdieniuose veiksmuose, kuriuos suvaržė pandemija.

"Visada gali surasti begalę priežasčių, kodėl viena ar kita situacija yra bloga, bet tada pakanka pagalvoti apie žmones, kuriems karantinas tęsiasi ištisus metus. Kalbu apie tuos, kurie niekada negali išeiti iš namų, yra prikaustyti prie lovų. Dažniausiai tokie žmonės nesiskundžia, – moteris džiaugėsi, kad nors ir negali matyti pasaulio, pažinti jį gali sveikomis rankomis ir kojomis. – Žinoma, dabar į lauką einu rečiau, nes kai pripustė tiek sniego, sunku atpažinti kelio dangą. Tai gal ir gerai, kad karantinas būtent tokiu metu."

Savotiški patogumai

Tuo metu, kai nemaža dalis žmonių plūdo į prekybos centrus ir tebeveikiančias parduotuves Kalėdų dovanų draugams ir artimiesiems, moteris mielų smulkmenų įsigijo internetinėse parduotuvėse. Pastarosiose ji esą apsiperka jau nemažai metų. Dabar tokiu pat būdu užsisako ir maisto produktų. Belieka juos pasiimti iš kurjerio.

"Yra ir daugiau teigiamų dalykų, kurie, jei ne karantinas, mus visus galbūt būtų pasiekę vėliau", – ne sykį bendravusi su kitokių negalių turinčiais žmonėmis, L.Stadalnikaitė dalijosi jų įspūdžiais. Žmonės džiaugėsi ne tik internetinėmis parduotuvėmis ar paslaugomis, persikėlusiomis į virtualiąją erdvę, bet ir tokiais pat kanalais į jų namus tekančia kultūra – spektakliais, filmais, ekskursijomis po muziejus.

"Žinau žmonių, kurie per visą savo gyvenimą nė karto nenuėjo į teatrą, o štai dabar gali įsigyti bilietą ir džiaugtis teatro spektakliu, stebėdami jį savo namuose", – moteris vylėsi, kad, net ir pasibaigus karantino suvaržymams, tokie dalykai liks.

Neregė nekantriai laukia, kad šokių pamokos iš virtualiosios erdvės persikels į salę. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Mokosi šokti

Kad ir kaip stengtųsi optimistiškai žiūrėti į nūdieną, yra dalykų, kurių Laura labai pasiilgo. Kaip ir mažajai Liepai, moteriai trūksta judviejų pasibuvimo lauke, bendravimo su žmonėmis. Rudenį susirgusi koronavirusu, moteris ilgą laiką su niekuo nebendravo. Reikalavimų nekontaktuoti su kitais namų ūkiais, nepaisant įgyto imuniteto, ji laikosi iki šiol.

Yra ir daugiau teigiamų dalykų, kurie, jei ne karantinas, mus visus galbūt būtų pasiekę vėliau.

"Labai laukiu, kada vyks ne virtualiosios, o kontaktinės choreografijos pamokos. Tikiuosi, pavasarį ar bent artėjant vasarai tai įvyks, nes, kad ir kaip stengtumeisi, virtualusis užsiėmimas nebus toks produktyvus", – pašnekovė prasitarė apie dar vieną aistrą, kuria dega nuo rudens.

Prisijungusi prie projekto, skirto neregiams ir silpnaregiams, jau bemaž pusmetį, du kartus per savaitę, Laura stoja priešais kompiuterio ekraną ir, klausydama muzikos, bando prisijaukinti šokio judesius. Pirmosiomis savaitėmis jie esą labiau priminė mankštą, dabar šokėjai, mokomi profesionalios choreografės, perėjo į kitą lygį. Iki tol Laura manė, kad šokis viso labo – tam tikrų žingsnelių seka, kurios negalima supainioti, o dabar ji įsitikinusi, kad tai būdas auginti pasitikėjimą savimi.

"Esu labai dėkinga choreografei. Jos žodžiai labai įtaigūs ir visada pasiekia tikslą. Nelieka jokių neaiškumų, ką daryti, – Vytauto Didžiojo universitete lietuvių filologiją baigusi moteris nė karto nesigailėjo nėrusi į šią avantiūrą, nors pradžioje ir buvo dvejonių. – Žinojau, kas yra šokis, bet bijojau, kad nežinosiu, ką ir kaip daryti, kad nepavyks. Bet noras pažinti nugalėjo visas baimes. Dabar jaučiu, kaip pamažu kūnas pasiduoda judesiui, o aš įgaunu vis daugiau pasitikėjimo."

Skyrė dainą Lietuvai

Bičiulystė su R.Požerskiu, peraugusi į parodą, pažintis su judesiu, vedanti link meilės šokiui, – ne vieninteliai Lauros prisipažinimai menui. Pasirodo, kad moteris – muzikos kūrėja ir atlikėja.

"Muzika mano gyvenime – jau labai seniai", – prisiminimais L.Stadalnikaitė grįžo į vieną iš savo paauglystės vasarų, kai, užsidariusi kambaryje, ištisas dienas iš rankų nepaleido gitaros. Su šiuo muzikiniu instrumentu moteris nesiskiria ir dabar.

"Eiles kuriu jau daug metų – nuo mažens. Taip jau išėjo, kad pabandžiau vienam tekstui pritaikyti akordus ir padainuoti", – galutinis rezultatas – daina apie vienišą paukštį L.Stadalnikaitę paskatino nesustoti kurti.

Dabar jos muzikos skrynelėje – kone pusšimtis dainų, kurios, anot kūrėjos, skamba tik artimiausių žmonių ar likimo bičiulių rate. Išgirsti platesnės auditorijos vertinimą Laura kol kas nepasiruošusi, o ir tinkamos dainos debiutui esą dar nesukūrė.

"Kiekvienas kūrinys atspindi tam tikrą mano gyvenimo momentą, todėl jei visas jas sudėtume į mozaiką, išeitų tam tikras pasakojimas. Anksčiau daug dainų buvo apie meilę, jausmus, o štai visai neseniai parašiau dainą apie Lietuvą. Manau, kad tai rimtesnis kūrinys, atskleidžiantis požiūrį į tėvynę. Didžiuojuosi tuo, – paklausta, ar sutiktų rašyti dainas pagal užsakymą, moteris papurtė galvą: – Teko sulaukti tokių prašymų, bet negaliu. Kai dainos istorija eina ne per mane, sunku sakyti, kad tai yra mano kūrinys."