Teko stabdyti procesą

Įgavęs pagreitį visoje šalyje, koronavirusas, baigiantis rugsėjui, įsisuko ir į Kauno valstybinio muzikinio teatro užkulisius. Sužinojusi apie sunegalavusius kolegas, savarankiškai atlikusius testus, teatro administracija reagavo žaibiškai – sustabdė repeticijas, o spektaklius, turėjusius vykti iki spalio 5 d. perkėlė į lapkričio ir gruodžio mėnesius. Visi teatro darbuotojai saviizoliavosi.

"Esame labai dėkingi Kauno ekstremalių situacijų ir operacijų valdymo centro vadovui Pauliui Kerui už supratingumą ir pagalbą. Tinkamas jų požiūris leido patikrinti visus darbuotojus", – Muzikinio teatro direktoriaus pavaduotojas Rimantas Lekavičius pasakojo, kad testai buvo atlikti 300 žmonių. 40 testų buvo teigiami. R.Lekavičius spėjo, kad užkratą teatralai pasigavo nuo kitų kūrybininkų, su kuriais dalyvavo  bendrose repeticijose.

"Žiūrovams jokio pavojaus nebuvo, nes visi užsikrėtę žmonės jokio kontakto su jais neturėjo, – direktoriaus pavaduotojas džiaugėsi ir dėl greit suvaldyto židinio plitimo, ir dėl teatro darbuotojų, kuriems virusas pasireiškė nesunkia forma. – Aš pats jaučiau nugaros skausmą, dingo uoslė, skonio pojūtis. Temperatūros nebuvo. Kiti skundėsi lengvais peršalimo simptomais. Rimtesnės medikų pagalbos niekam neprireikė."

Svarbiausia – geros emocijos. Jos juk prisideda prie geresnės savijautos.

Maksimali apsauga

Praėjusį savaitgalį, po trumpos pertraukos, teatras ir vėl atvėrė duris žiūrovams. Tiesa, prieš įsileisdama žmones į vidų, administracija atliko būtiniausias procedūras.

"Padarėme pakartotinius testus net ir tiems, kurių pirmieji testai buvo neigiami. Nustačius, kad neatsirado naujų židinių, galėjome ramiai ruoštis kitiems darbams", – kalbėjo R.Lekavičius.

Prieš kiekvieną repeticiją ir po jos dezinfekuojamos visos patalpos. Ta pati procedūra kartojama prieš spektaklius ir po jų. Stiprinant apsaugą teatre pradėtas naudoti prieš dvejus metus įsigytas oro recirkuliacijos aparatas, ultravioletiniais spinduliais kovojantis su ore sklandančiais virusais. Salėje tarp žiūrovų laikomasi saugių atstumų, todėl dabar teatro salė talpina 360 žmonių, nors įprastai jų galėdavo būti 520. Linijomis sužymėta ir antrame aukšte esančio baro teritorija.

"Esamą situaciją vertiname remdamiesi dviem išmintingomis mintimis. Pirmoji – tai, kas lemta, neišvengiama. Antroji primena, kad jei stengsiesi, tai ir Dievas padės. Tai mes ir darome. Kiek įmanydami rūpinamės savo ir aplinkinių saugumu", – R.Lekavičius kvietė būti atsakingus ir teatro bičiulius – spektakliuose dėvėti apsaugines veido kaukes ir bent jau kurį laiką nenešti gėlių artistams.

R.Lekavičiaus teigimu, teatras deda maksimalias pastangas, kad nuo viruso apsaugotų kolektyvą ir žiūrovus. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

"Svarbiausia – geros emocijos. Jos juk prisideda prie geresnės savijautos. O aš tik dar kartą noriu priminti, kad lietuviai yra stiprūs – susidorojo dar ne su tokiais sunkumais, tad įveiks ir šį", – stiprybės linkėjo teatro direktoriaus pavaduotojas.

Ruošiasi premjeroms

Jau kitą savaitgalį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovai išvys antrą šio sezono premjerą – dviejų dalių Tadeuszo Dobrzanskio operetę "Karaliaus antrininkas". Gruodį teatralai pasitiks su trečiąja premjera – jubiliejine "Traviata".

"Lygiai prieš 100 metų, 1920-aisiais, Kaune debiutavo pirmasis nacionalinio operos teatro spektaklis – Giuseppe's Verdi "Traviata". Paskutinę metų dieną įvykusioje premjeroje dainavo Kipras Petrauskas ir Adelė Galaunienė, o spektakliui dirigavo Juozas Tallat-Kelpša", – Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys patikino, kad ne mažiau garsių vardų komanda pristatys ir naująjį "Traviatos" spektaklį. Muzikinis vadovas ir dirigentas – Ričardas Šumila, režisierė ir choreografė – Anželika Cholina, scenografas – Marijus Jacovskis. Kostiumais ir grimu pasirūpins Olga Filatova. Teatro vadovas apgailestavo, kad šiemet neįvyks Kosto Smorigino benefisas. Iš spalio mėnesio jis perkeltas į 2021-ųjų sausį.

Vietoje įprastų 520, salė dabar pasiruošusi priimti pusketvirto šimto žiūrovų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Šis laikotarpis yra didelis išbandymas ir teatralams, ir žiūrovams. Tačiau tikiu, kad menas niekur nedings. Dabar dėl saugumo salės iki galo neužpildome, tačiau neabejoju, kad po kurio laiko į ją grįš visi žiūrovai", – B.Želvys linkėjo, kad 2021-ieji, į kuriuos teatralai ruošiasi žengti pilni naujų jėgų, būtų geresni nei besibaigiantys 2020-ieji.

Meilės emigrantė

Vienas paskutiniųjų interviu, kurį Elena Aleknienė davė spaudai, išspausdintas Baltarusijos laikraštyje. Buvusios tituluotos gražuolės vietos žurnalistai tąkart teiravosi, kaip prabėgus kelioms dešimtims metų susiklostė jos gyvenimas.

"Viskas kaip kine", – patogiai įsitaisiusi minkštasuolyje istorija, kurią visai neseniai pasakojo saviškiams, E.Aleknienė sutiko pasidalyti ir su "Kauno diena".

Elena itin daug bendrauja su kitais Lietuvoje gyvenančiais baltarusiais, o jos galvoje sukasi bent kelios idėjos, kaip galėtų išreikšti paramą saviškiams. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Sulaukusi pilnametystės išvaizdi mergina ėmė dalyvauti įvairiuose grožio konkursuose, o 1989-aisiais drauge su likusiomis "Mis foto SSRS" finalininkėmis ilgakojė gražuolė atvyko į Kauną. Apsistojo "Neries" viešbutyje, o renginio išvakarėse išėjo į senamiestį, kur ją ir dar kelias dalyves fotografavo Romualdas Rakauskas. Po fotosesijos merginas ėmė kalbinti netoliese buvusi jaunuolių pora.

"Šitie nepiktybiniai. Galite eiti su jais", – gavusi fotografo R.Rakausko palaiminimą, Elena sutiko eiti į vakaro pasimatymą "Metropolyje".

Tiesa, labiau nei kvietę vaikinai, baltarusės dėmesį tą vakarą patraukė kitas, pirmyn ir atgal vaikščiojęs, akių nuo jos neatitraukęs jaunuolis. Didelei dvidešimtmetės nuostabai, jau kitą dieną nepažįstamasis stovėjo prie jos kambario durų ir siūlėsi aprodyti Kauną.

"Pasakiau, kad negaliu eiti, nes po poros valandų man pasirodymas. Neatstojo, žadėjo ateiti vakare. Susitikome, pasivaikščiojome. Kitą dieną jis ir vėl beldėsi į mano duris, bet pasakiau, kad išvykstu atgal į namus, – pirmųjų susitikimų atomazga, anot moters, buvo ant popieriaus skiautės paliktas telefono numeris ir naivi viltis, kad įkyruolis į Brestą tikrai neskambins. – Negana to, kad skambino vos ne kiekvieną dieną, tai dar ir atvažiavo į svečius. Kiek pamenu, buvo savaitgalis."

Atidavusi skolą – nedidelę ekskursiją po Brestą, Elena buvo įsitikinusi, kad tuo viskas ir baigsis. Vis dėlto istorijos atomazga buvo kitokia – Elena ištekėjo už lietuvio ir jau 30 metų gyvena čia.

Negalėjo susisiekti

Pradžia, kaip mena 51-ų moteris, nebuvo lengva – tėvynės trauką ji jautė bemaž dešimt metų. Juolab kad tuo metu gimtuosiuose namuose buvo kur kas ramiau nei naujuosiuose. 1990-ųjų balandį Sovietų Sąjunga paskelbė ekonominę blokadą – 75 dienas Lietuvai nebuvo tiekiama nafta, degalai, žaliavos. Elena prisimena, kad degalų žmonės važiavo į Baltarusiją. Kas vėliau? 1991-ieji ir sausio įvykiai, lietuvius vertę po tankais.

"Pamenu, sėdėjome vestuvėse Breste, o vyras gavo netikėtą žinią, kad prasidėjo 1991-ųjų sausio įvykiai. Pašokome nuo stalo taip ir nepradėję švęsti. Jei nieko nepainioju, vyras tada važiavo į Sitkūnus, – E.Aleknienė pasakojo, kad tuomečiai įvykiai Lietuvoje priminė tai, kuo nuo rugpjūčio mėnesio gyvena visa Baltarusija ir Lietuvoje įsikūrę baltarusiai. Skirtumas tik tas, kad dabartinė situacija jos gimtinėje užsitęsė ir nežinia, kiek dar truks.

"Jau trečią mėnesį negaliu gyventi ramiai. Kiekvieną dieną verčiu interneto puslapius", – moteris pasakojo, kad palaikyti ryšį su Baltarusijoje gyvenančia mama ir sesers šeima pradžioje buvo praktiškai neįmanoma.

Rinkimų dieną Baltarusijoje prasidėjo interneto ryšio sutrikimai. Viena po kitos buvo užblokuotos visos opozicinių partijų ir režimą kritikuojančių žiniasklaidos priemonių interneto svetainės, taip pat ir vakarietiški socialiniai tinklai, susirašinėjimo programėlės "Telegram", "Facebook Messenger", "WhatsApp".

"Skambinu mamai – neprisiskambinu. Skambinu sesei – tas pats. Tada per kažkokią amerikietišką programą su manimi susisiekė buvęs bendramokslis ir nušvietė, kas vyksta šalyje", – E.Aleknienė pasakojo, kad per panašią programą su ja susisiekė ir viena Baltarusijos žurnalistė. Tiesa, pokalbis buvo trumpas – ryšys nutrūko. Žurnalistė, anot Kaune gyvenančios baltarusės, prašė papasakoti, kaip situaciją Baltarusijoje vertina lietuviai.

"Žmonės neturėjo jokios prieigos prie laisvosios žiniasklaidos. Negavo jokios informacijos, – E.Aleknienė pasakojo, kad ėmėsi tarpininko vaidmens. – Kiek galiu, informuoju savo šeimą ir draugus iš Baltarusijos, siunčiu jiems visą informaciją, kai tik pavyksta, bet viskas yra labai blokuojama, informaciją pavyksta gauti tik tiems, kurie sugeba tai apeiti."

Žvėriškas elgesys

Prieš rinkimus prasidėję neramumai, po prezidento rinkimų savaitgalio esą dar labiau sustiprėjo. Moteris pasakojo, kad siekdama išvaikyti dėl kontroversiškų prezidento rinkimų protestuojančius žmones, Baltarusijos milicija panaudojo gumines kulkas ir ašarines dujas. Baltarusijos OMON pajėgos su kiekviena diena taip pat darėsi vis agresyvesnės. Prie jų prisijungė ir kariuomenė. Didžiuosiuose miestuose buvo išrikiuoti furgonai, skirti suimtiesiems, vandens patrankos, specialūs visureigiai ir karinė technika. Specialiosios pajėgos greitai užėmė svarbiausius Minsko taškus, kur ir anksčiau vyko karščiausi neramumai – tai Puškino aikštė ir aikštė šalia prekybos centro "Riga". Visiškai buvo uždarytos kelios metro stotys, vėl blokuotas interneto ryšys. Baltarusių gausiai naudojamame tinkle "Telegram" buvo pranešama apie ant stogų įsitaisiusius snaiperius.

"Jūs net neįsivaizduojate, kaip Baltarusijoje elgiamasi su žmonėmis. Jei taikūs žmonės vadovaujasi įstatymais, valdžiai ir visiems parankiniams į juos nusispjauti", – E.Aleknienė prisiminė tris vienos pažįstamos šeimos vaikus, kurie buvo suimti vien todėl, kad telefone turėjo gatvės mitingo įrašą.

Sakykite man, ar normalus žmogus galėtų pakelti ranką prieš besilaukiančią moterį? Taip buvo Gardine vieną savaitgalį. Sumušta nėščioji neteko savo vaiko.

Iki šiol ji negali pamiršti ir moters, kuriai OMON paleido šūvį į pilvą už tai, kad ši, stovėdama daugiabučio balkone, kaukėtiems vyrams suriko: "Ką jūs darote? Nemuškite tų žmonių gatvėje."

"Visai neseniai du OMON kariai prisipažino, kad jie kažką vartoja. Kitaip paaiškinti jų žiaurumo ir tų stiklinių žvilgsnių negalima. Sakykite man, ar normalus žmogus galėtų pakelti ranką prieš besilaukiančią moterį? Taip buvo Gardine vieną savaitgalį. Sumušta nėščioji neteko savo vaiko", – emocijas sunkiai tramdė trijų vaikų mama Elena.

Negali pamatyti artimųjų

Moteris neslėpė apmaudo, kad dabartinė situacija Baltarusijoje sujaukė ne tik vietinių, bet ir išvykusių baltarusių gyvenimus. Anksčiau į Brestą važiuodavusi bent kartą per metus, dabar Elena neįsivaizduoja, kada ir vėl pamatys saviškius.

"Aš paprasčiausiai bijau. Atsiranda komentatorių, kurie sako, kad važiuočiau į Baltarusiją, užuot kėlus į internetą filmukus. Gerai, nuvažiuosiu, mane suims ir… kam nuo to bus geriau? Aš juk čia turiu šeimą – vyrą, vaikus", – rankomis skėstelėjo pašnekovė.

Baimėje, anot jos, gyvena ir artimieji. Ypač sesuo su vyru. Pastarasis nuo A.Lukašenkos režimo nukentėjo dar prieš dešimt metų, kai dirbo muitinėje. Tąkart vyrui buvo primesti svetimi kaltinimai.

Elena, kaip ir jos kraštiečiai, tiki gražesne Baltarusijos ateitimi, žinoma, be A.Lukašenkos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Įsivaizduokite, kas būtų, jei jį vėl suimtų", – E.Aleknienė pasakojo, kad namiškiai visa širdimi palaiko kovotojus, tačiau patys situaciją stebi iš šalies.

Tiesa, televizoriaus jie jau seniai nebežiūri, nes nei vietos žinios, nei kitos laidos realybės neatspindi. Ekrane tik pavyzdiniai reportažai, gražuolių konkursai ir spalvingi muzikiniai koncertai. Tokiu pat principu esą vyko ir rinkimai – nors A.Lukašenka skelbėsi surinkęs daugumą balsų, Elena nežino žmogaus, kuris savąjį būtų atidavęs už diktatorių.

"Nebent kritinio mąstymo neturintys žmonės. Pensininkai, kurie savo gyvenimo kitaip neįsivaizduoja. Nes gi pensija laiku mokama. Bet pamatytumėte, kaip ta A.Lukašenkos bobučių armija elgiasi su jaunais žmonėmis. Puola juos, plėšia drabužius, vėliavas iš rankų", – moteris baisėjosi Baltarusijos diktatoriaus pakalikų veiksmais.

Dėkinga lietuviams

Elena džiaugėsi, kad Lietuvos politikai vieni pirmųjų išsakė savo aiškią ir griežtą poziciją dėl Baltarusijos. Nuo pat pirmųjų dienų paramą kaimynams deklaravo ir eiliniai žmonės.

Minint Baltijos kelio metines lietuviai susikibo rankomis ir taip dar kartą parodė solidarumą demokratijos siekiančiai Baltarusijai. Socialiniuose tinkluose savo profilių nuotraukas žmonės papuošė Baltarusijos vėliavomis, o kai kurie jų net išmoko šūkį, kuris skamba dažno baltarusio lūpose: "Viera, moža, pieramoža."

"Turiu vieną pažįstamą mediką. Sako jis man: "Elena, jokia revoliucija neapsieina be ginklų. Žinok, jei jūsiškiai imsis jų, į Baltarusiją važiuosiu pirmas! Kodėl? Kad pas mus neateitų", – E.Aleknienė džiaugėsi besąlygišku lietuvių palaikymu.

Nors yra manančių kitaip, Elena įsitikinusi, kad baltarusiams svarbi bet kokia parama – laikinas prieglobstis, darbo vietos, galimybė studijuoti. Žinoma, reikalinga ir materialinė parama. Todėl, pasitaikius galimybei, Elena užsiima aukų rinkimu į Lietuvą atvykusiems tautiečiams padėti. Tarkim, praėjusią savaitė vykusioje Šančių šventėje Šančinėse Elena susirinkusiuosius vaišino pačios gamintais daržovių blynais, kitais skanėstais ir kvietė aukomis padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo represijų Baltarusijoje.

"Ypač svarbi ir moralinė parama. Žinojimas, kad yra kažkas, kas palaiko kiekvieną tavo žingsnį ir sprendimą. Taip, kaip tai dabar daro mano šeima. Girdėjau visai neseniai vyrą kažkam sakant: jau du mėnesiai gyvename politikoje", – kalbėjo aktyvi baltarusė.

Planuose – piešinys

Šiuo metu Elena itin daug bendrauja su kitais Lietuvoje gyvenančiais baltarusiais, o jos galvoje sukasi bent kelios idėjos, kaip galėtų išreikšti paramą saviškiams ir motyvuoti juos eiti pirmyn. Žmonės esą tiki, kad jiems pavyks nuversti A.Lukašenką ir šalyje iškelti demokratijos vėliavą.

"Labai norėčiau, kad vieno namo sieną papuoštų piešinys, skirtas Lietuvos ir Baltarusijos draugystei įamžinti. Esu nužiūrėjusi ir pastatą Vaidoto gatvėje. Labai tikiuosi, kad miesto vadžia pritars tokiai mano minčiai. Preliminarus, vienos Baltarusijos menininkės eskizas yra, bet dar reikėtų jame įpinti lietuviškų motyvų. Su menininku iš Alytaus apie atlikimą taip pat kalbėjau. Manau, toks piešinys būtų labai naudingas ir prasmingas", – dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Baltarusiją ir Lietuvą siejančią istoriją prisiminė moteris. – Užtai aš ir sakau, kas kitas geriau supras baltarusius, jei ne lietuviai. Jūs kelias dešimtis metų buvote Sovietų Sąjungoje, o Baltarusija jau 26-erius metus su A.Lukašenka."

Baltarusijoje liko ne tik Elenos mama ir sesuo. Ten pat jos pusbrolis, vieno laikraščio savininkas. Pakalbėjus su giminaičiu moteriai esą gimė dar viena mintis – fotoparoda, atspindinti šių dienų realijas Baltarusijoje.

"Jis turi daug profesionalių nuotraukų, kurios puikiai iliustruotų tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje. Panaši paroda buvo surengta ir Sausio 13-ajai paminėti", – nors minčiai virsti kūnu reikia dar labai daug, moteris neabejojo, kad tokia paroda tikrai sulauktų daug dėmesio.

Sulaukė palaiminimo

Vos tik pamačiusi mus pro seno medinuko langą, kuriame gyvena jau septynias dešimtis metų, Stefa Navardaitienė išbėgo į lauką. Vesdama plytelėmis klotu takeliu ranka ji mostelėjo į rudenines gėles, kurių pavadinimo iki šiol nežino, obuolius, iš kurių prieš kelias dienas spaudė sultis, o tada į daugiabutį, prisišliejusį prie jos namo.

"Ten gyvena buvusi "Kauno dienos" žurnalistė Rūta Kanopkaitė. Anksčiau dažnai sėdėdavome mano kieme, o dabar ji man per langą mojuoja", – dirstelėjusi į užuolaidas trečiame aukšte, S.Navardaitienė pakvietė į terasą.

Pasiūliusi vieną iš keturių pintų krėslų ir puodelį kavos su cukruotu grybuku, namų šeimininkė neskubėjo taisytis šalia. Trumpam atsiprašiusi, po akimirkos atgal grįžo su knyga "Lietuvos moterys". Joje greta Dalios Grybauskaitės, Vaivos Mainelytės, Jurgos Ivanauskaitės ir kitų šaliai nusipelniusių moterų – S.Navardaitienės nuotrauka su trumpu gyvenimo aprašu. Netrukus 90-ąjį jubiliejų švęsianti moteris neslėpė, kad dėmesys jai malonus, todėl namuose apstu pačių įvairiausių jo išraiškų. Pradedant 1999-ųjų "Grok, Jurgeli" plakatu, ant sienos kabančiu humoristės šaržu, baigiant vasarą įteiktu popiežiaus Pranciškaus palaiminimu. Pastarąjį yra gavęs ne vienas lietuvis, tačiau už artistinius nuopelnus įvertinti vos keli. 2011 m. palaiminimą popiežius Benediktas XVI suteikė neseniai anapilin iškeliavusiai gerai Stefos bičiulei dainininkei Neli Paltinienei, o pernai popiežius Pranciškus palaiminimą atsiuntė ir N.Paltinienei, ir jos vyrui Arvydui Paltinui.

"Tokie įvertinimai neleidžia sustoti. Todėl pažadėjau sau – kol būsiu gyva, eisiu tik pirmyn", – taip ir neprisėdusi terasoje, S.Navardaitienė paragino eiti gilyn į namus.

Pasiilgę liaudiškos muzikos, į Kauno sporto halę žmonės plūdo kaip per kokius atlaidus. Į vėlesnius renginius jau driekėsi eilės prie bilietų.

Ragino eiti mokinius

Už nugaros palikusi nuotraukų alėją, skaitovė ir renginių vedėja prisėdo ant minkštasuolio. Tada stvėrė televizoriaus pultelį ir pakvietė trumpai pažiūrėti bičiulių montuotą filmą.

"Stefutės nuo pat gimimo stiproką balsą pirmiausia išgirdo Švendrių kaimo bendruomenė. Jos artistiniais sugebėjimais džiaugėsi mama Kazimiera ir tėvas Antanas. Stefutė greitai augo, visą laiką buvo graži ir greitai pražydo. Sėkmingos vedybos leido pradėti grožėtis ir naudotis gyvenimu. Stefa mokėsi, gimdė vaikus, įvykdė normą tėvynei – susilaukė Rimos, Antano ir Daivos. Keliavo ir, svarbiausia, pakilo ant scenos visam gyvenimui", – prieš tęsdama pasakojimą, S.Navardaitienė pataisė netikslumą kino juostoje.

Apie savo sėkmę Stefa sako, kad atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pirmasis "Grok, Jurgeli", anot jos, įvyko ne 1970-aisiais, kaip kad sakė užkadrinis balsas, o 1969 m. Pradžioje buvo svarstytas kitas renginio pavadinimas, vis dėlto galiausiai prilipo tas, kuris jau pusšimtį metų skamba liaudies muzikos gerbėjų lūpose. Bene tiek pat už "Grok, Jurgeli" vairo Vaidoto Stulgos siūlymu stovėjo ir S.Navardaitienė. Pirmoji šventė buvo surengta Profsąjungų kultūros rūmuose. Sumanytojai ir organizatoriai baiminosi, kad salė bus pustuštė, todėl kiekvienas ieškojo būdų, kaip privilioti kuo daugiau žiūrovų. Tuometėje 4-ojoje vidurinėje chemijos mokytoja dirbusios Stefos metodas buvo veiksmingiausias.

"Mokiniams sakiau: jei ateisite į šventę – vieną pamoką neklausinėsiu. Tų, kurie atsives draugą ar kokią močiutę – prie lentos nekviesiu dvi pamokas", – S.Navardaitienė skaičiavo, kad susirinkusiųjų tąkart buvo ne vienas šimtas.

Gebėjo valdyti minią

Pirmam "Grok, Jurgeli" Stefa apsirengė žaliai, todėl vienas partietis ją praminta rūta. Laikui bėgant linksmuolei prilipo ir daugiau pravardžių. Kažkas į ją kreipėsi Motuše, kažkas vadino renginio talismanu. Kostiumėlių taip pat būta įvairių. Antai septintais metais šventės vedėja pasipuošė ypatinga, specialiai jai austa, lietuviškais raštais puošta palaidine. Dar vėliau humoristė apsivilko dailininkės kurtu tautiniu kostiumu. Pastarasis buvo eksponuotas vienoje parodoje. Tiesa, labai greitai ilgapirščiai nugvelbė kostiumo liemenę.

"Vieni drabužiai buvo labiau, kiti mažiau vykę. Kol buvau jaunesnė, labiau puošiausi, o paskui su tokiu pačiu kostiumu į sceną ėjau", – juokėsi pašnekovė.

Po metų šventė vyko toje pačioje vietoje, tik bilietai jau kainavo pusę rublio. Trečiaisiais metais įėjimas pabrango iki rublio, mieste pasirodė informaciniai renginio plakatai, "Kauno dienoje" – skelbimai. Nedidelėje kultūros rūmų salėje žmonės neišsiteko, taip "Grok, Jurgeli" su S.Navardaitiene priešakyje, žengė į Kauno sporto halę. Tuo metu konkurentų šiai šventei nebuvo, o jos įrašus ilgą laiką rodė visuomeninė Lietuvos televizija. "Duokim garo" gerokai vėliau užėmė jo vietą eteryje.

"Pasiilgę liaudiškos muzikos, į Kauno sporto halę žmonės plūdo kaip per kokius atlaidus. Į vėlesnius renginius jau driekėsi eilės prie bilietų", – varžytuvių ilgametė pasakojo, kad patikėtą renginio vairą, jai sekėsi laikyti puikiai.

Stefa visada žinojo, kur ir ką pasakyti arba kaip suvaldyti publiką. Nors programa būdavo sudėliota iš anksto, scenoje Stefa viską darydavo ne iš lapo, o kaip ji sako – iš širdies.

"Būdavo, išverdu bulvių, kopūstų, dešrelių. Susėdame prie stalo su V.Stulga, kuris ilgus metus režisavo "Grok, Jurgeli", ir jis sako: susirašome viską, bet tu daryk, kaip išeina. Aš ir darydavau", – šventės šeimininkė su mediniu samčiu džiaugėsi visuomet sėkmingais ekspromtais.

S.Navardaitienė pasakojo, kad nei vieno jos vaiko scena taip ir nesuviliojo. (Tomo Raginos nuotr.)

Priverstinė pertrauka

Tiesa, buvo laikų, kai dėl programos tekdavo pasukti galvą. Kaip suvaldyti publiką, kad ši per daug neįsismarkautų? Kaip neištarti ko nors ne laiku ir ne vietoje?

"Kartą viena kapela uždainavo : tegul kitur upeliais auksas teka, niekur nebus gražiau kaip Lietuvoj. Publikai taip patiko žodžiai, kad ji plojo nesustodama. Bandau raminti – neišeina. Vėliau prie manęs priėjo kažkoks ponas ir sako: vakariniame renginyje to negali būti, priešingu atveju "Grok, Jurgeli" daugiau nebus. Ką daryti? Paleidome kapelą su ta daina, o kita kapela stovi pasiruošusi. Vos tik pirmoji baigė, antroji tekina užėmė vietą scenoje, kad neliktų tarpo žmonių plojimams", – humoristė džiaugėsi susidorojusi su šia užduotimi. Ne kartą jai teko atremti ir aštrius saugumiečių žvilgsnius. Sovietinės ideologijos sargai, anot pašnekovės, ateidavo pažiūrėti, ar scenoje ir salėje per kraštus nesilieja tautiniai jausmai. Koncertai būdavo įrašomi, šventės scenarijus peržiūrimas.

Kai saugumiečiams prasikalto Stefos vyras, jai buvo uždrausta lipti ant "Grok, Jurgeli" scenos. Moteris juokavo, kad toks sprendimas buvo naudingas – pertrauka patikrino jos ir žiūrovų santykius. Tuo metu organizatoriai įsitikino, kad posakis, esą nepakeičiamių nėra, Stefai negalioja.

"Kai grįžau atgal, žmonės mane pasitiko su tokiais audringais plojimais. Stovėjau scenoje ir negalėjau žodžio ištarti per ašaras", – net ir prabėgus daug metų, S.Navardaitienė dėkojo žiūrovams, atmintyje palikusiems tokius jautrius prisiminimus.

Veiklos turėjo sočiai

"Niekada negyvenau laukimu nuo vieno iki kito "Grok, Jurgeli" – visą gyvenimą turėjau begalę įvairios veiklos", – S.Navardaitienė dirstelėjo į iliustruotas namų sienas, pasakojančias jos gyvenimo istoriją. Antai, vienoje nuotraukoje Stefa su gimine, kuri anot jos, tvirta kaip kumštis. Kitoje – humoristė su D.Grybauskaite, trečioje ji prie mokyklos suolo. Pasirodo, baigusi tuometį Kauno politechnikos institutą, Stefa daugiau nei trisdešimt metų dėstė chemiją dabartinėje S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijoje. Internetiniame mokyklos puslapyje, įstaigą garsinusių pedagogų skiltyje, dar ir dabar galima rasti humoristės vardą.

"Nežinau ar gera mokytoja buvau, bet pamenu, kad po vienos mano pamokos, kurioje pasakojau apie sacharozę, direktorė sakė, kad tai stebuklas. Tikiu, kad ne visiems mokiniams patikau, bet dauguma mena tik geruoju, – paklausta, ar geriau jautėsi prie mokyklos lentos, ar scenoje, S.Navardaitienė akimirką sudvejojo: – Tikrai negaliu pasakyti. Man patiko ir ten, ir ten."

Turi ji ir teatralės išsilavinimą. Pastarąjį įgijo J,Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Teatro skyriuje.

"Įgijau jį kiek vėliau. Turbūt todėl taip ir atsiskleidžiau", – S.Navardaitienė pasakojo, kad išėjusi iš mokyklos ji visa atsidavė scenai.

Ne kartą svarbiais valstybės apdovanojimais įvertinta moteris kelias dešimtis metų rengė humoro vakarus su garsiomis Lietuvos aktorėmis Regina Varnaite, Nijole Narmontaite, Doloresa Kazragyte ir dainininke N.Paltiniene. Keliavo po šalį ir visą pasaulį.

Norėjau lipti ant scenos, bet vaikai kategoriškai pasisako prieš. Viskas dėl tos koronos.

Nemėgsta pyrago

Tik dabar Stefa šiek tiek sulėtino tempą. Nevairuoja ir automobilio, nors dar visai neseniai be jo negalėjo apsieiti.

"Kai išsilaikiau teises, Kaune buvau septinta vairuojanti moteris. Būdavo, važiuoju su savo moskvičiumi, o praeiviai net atsisukę žiūri į mane", – dėmesio S.Navardaitienė ir dabar nestokoja. Žmonės ją iki šiol prisimena, sutikę sveikinasi, dėkoja ir dalijasi prisiminimais.

"Prieš kelerius metus kieme susilaužiau ranką. Ligoninėje chirurgas pamatė ir sako: visą laiką buvau ištikimas jūsų gerbėjas, "Grok, Jurgeli" žiūrovas. Ir ką? Surinko, sušriubavo man ranką", – anot šmaikštuolės, būta ir daugiau panašių malonių susitikimų. – Kažkada ligoninėje, bet jau kitoje, sutikau dar vieną daktarą. Pasakojo, kad būdamas vaiku su tėvais eidavo į halę ir vis laukdavo, kada nulipusios nuo scenos kapelos užleis man vietą. Juokiausi tada, kad gerą klausytoją užauginau."

Praėjusiais metais minėjęs savo penkiasdešimties metų gyvavimo sukaktį, "Grok, Jurgeli" spalio 17-ąją ir vėl pakvies liaudies muzikos mylėtojus. Tądien Stefai sueis 90 metų.

Tomo Raginos nuotr.

"Norėjau lipti ant scenos, bet vaikai kategoriškai pasisako prieš. Viskas dėl tos koronos. Praėjusiais metais ėjau, miniatiūras sakiau, žmonės plojo", – humoristė krimtosi, kad pandemija sujaukė visus jos planus. Juolab kad scenos legenda jau buvo paruošusi ir eiles, rašytas poetės Ramutės Skučaitės.

"Būčiau sakius: aš gimtadienį švenčiu, į svečius visus kviečiu, bet esu keista teta, nevaišinsiu arbata ir vargu, vargu, vargu pavaišinsiu pyragu. Virt nemėgstu, kepti nemoku, jei darau ką – tik dėl juoko . Kaip svečius aš sutinku? Taip, kaip pridera, – juoku, – paklausta, ar spalio 17-ąją netikėtai užsukusių svečių tikrai nevaišins pyragu, S.Navardaitienė nusijuokė: – Geriau jau grybais. Vaikai šiemet privežė pilnas pintines."

Autentiškos detalės

Nors susitiko prie senųjų durų, vidun neskubėjo – įveikę kelių dešimčių metrų atstumą, pasakojantį 95 metų V.Kudirkos bibliotekos istoriją, ekskursiją miestiečiai pradėjo prie 72-uoju numeriu pažymėto Laisvės alėjos pastato. Kultūrinės veiklos vadybininkė Monika Straupytė čia stabtelėjo neatsitiktinai. Ten, kur dabar kvepia skrudinta kava, 1925-ųjų balandį buvo atidaryta pirmoji Kauno miesto savivaldybės V.Kudirkos biblioteka-skaitykla. Į dabartinį pastatą biblioteka persikėlė kur kas vėliau – po 35 metų. Iki tol ten veikė krautuvės, buvo įrengti prabangūs butai, įstaigų biurai, mergaičių gimnazija, o nuo 1922 iki 1940 m. veikė brolių Juozo ir Jono Vailokaičių įkurtas ūkio bankas.

"Nors lentelėje prie durų rašoma, kad jis veikė nuo 1919-ųjų, tačiau tai netiesa. Bankas įsteigtas tais metais, bet broliai Vailokaičiai šį pastatą nusipirko 1922-aisiais", – ūkio banko aukso metus, anot bibliotekos atstovės, mena įvairios detalės, įtrauktos į kultūros paveldo vertybių registrą. Tai puikiai išsilaikiusios monolitinio teraco grindys, aptakūs laiptų turėklai, greta kurių dabar atsirado konstrukcija, kelianti neįgaliųjų vežimėlius ar pagrindinės pirmo ir antro aukšto durys.

"Vitražas naujesnis. Spėjame, kad jis – aštuntojo dešimtmečio palikimas. Tik labai gaila, kad autoriaus niekas neprisimena", – lipdama aukštyn M.Straupytė džiaugėsi, kad po nedidelio kosmetinio remonto, iš naujo surinktas vitražas grįžo į bibliotekos laiptinę ir vėl džiugins lankytojų akis. Kaip ir Anatolijaus Michailovo-Klošaro paveikslas "Miestelėnai", autoriaus dovanotas prieš 20 metų.

M.Straupytė pasakojo, kiekvieną dieną sulaukianti klausimų, kada biblioteka ir vėl atvers duris. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Seifo gamintojo nerado

Naujai įrengtoje bibliotekos mokymų klasėje "Dizaino inovacijų laboratorijoje", skirtoje Kauno miesto bendruomenei, o ypač 14–19 metų jaunuoliams, susipynė istorija ir moderni dabartis. Tiesa, lazerinės pjaustyklės ir plačiaformatės spaudos įrangos neišvydome – nors į biblioteką ir atvežta, visa reikalinga technika kol kas dar neprijungta. O štai į seifą, kuriame anuomet bankininkai laikė svarbius dokumentus ir pinigus, nosį galėjome kyštelėti.

"Pagal lipduką ant durų bandžiau surasti seifo gamintoją. Tačiau susisiekus paaiškėjo, kad tai ne šios įmonės darbas", – prieiti arčiau grotų, saugančių nuo įkyrių smalsuolių, kvietė ekskursijos vadovė.

Banko vidaus nuotraukų nelikę. Daugiausia apie įstaigą esą pasakoja 1937-ųjų raštas, adresuotas Kauno miesto Statybos komisijai. Juo banko šeimininkai prašo leidimo atkurti gaisro suniokotas patalpas. Medinę laiptinę keisti betonine, skardinį stogą kloti čerpėmis, o virš banko apgyvendinti tik savus darbuotojus.

Kada atversime duris? Labai greitai. Spalio 20-ąją. Todėl visų jūsų labai laukiame.

"Salkose kaip prieš gaisrą, taip ir atremontuotose patalpose gyvena tiktai banko sargyba-kurjeriai, nes tas bankui labai svarbu, kad per medines lubas nakties metu neįsilaužtų į banką. Per gaisrą į salkas laiptai buvo mediniai, dabar viską sutvarkome gaisro atžvilgiu saugiau ir laiptus dirbame cementinius", – savo sąlygas popieriuje dėstė bankininkai.

Mįslė už užraktų

Pagrindinėje bibliotekos, anksčiau – pagrindinėje banko salėje radome dar vieną, tik gerokai mažesnį seifą. Dabar jame saugomos seniausios bibliotekos knygos su specialiu spaudu, kurias nuo gaisro išgelbėjo ne kas kitas, o bibliotekoje laiku nepasirodę skolininkai. Vis dėlto ne jos, o trys neįveikti užraktai yra didžiausia antrojo ūkio banko seifo intriga.

"Raktų nuo šių skyrelių neturime. Nežinome, kas yra jų viduje, bet kai tik bus aišku – visiems pranešime", – M.Straupytė pasakojo, kad bibliotekininkai iki šiol nebandė įveikti slaptų durelių.

Nors žymės prie spynų rodo, kad anksčiau į jas kažkas kėsinosi. Deja, nesėkmingai.

Antrojo seifo pašonėje išdėliota nedidelė ekspozicija. Joje – senos, tam tikrus bibliotekos gyvavimo etapus pasakojančios nuotraukos ir to meto laikraščių iškarpos. Vienoje tokių liaupsinamos erdvios ir šviesios patalpos Ugniagesių rūmuose, į kuriuos 1930 m. buvo perkelta V.Kudirkos biblioteka. Darbuotojai gi tuo metu manė kitaip.

"Kas sugalvojo tokią nesąmonę? Biblioteka – trečiame aukšte! Kiek reikia energijos norint į jį užlipti ir išvis, kokie architektai galėjo tiek daug vietos skirti laiptams", – Kultūrinės veiklos vadybininkė M.Straupytė dalijosi tuomečių bibliotekos darbuotojų mintimis.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Įspūdinga transformacija

Atnaujinimo darbų metu kultūros paveldo pastate perplanuotos erdvės, naujai įrengti sanitariniai mazgai, atsirado vėdinimo, renovuota šildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektrotechninė, priešgaisrinė sistemos. Restauruoti langai, durys, laiptai ir jų turėklai, perdažytos sienos ir lubos, jose įtaisyti nauji šviestuvai. Pagal erdvių stilistiką pritaikyti jungikliai. Po remonto darbų į kitą vietą persikėlė ir bibliotekininkių stalas. Todėl dabar bibliotekos darbuotojai lankytojus pasitiks priešingoje nei anksčiau pusėje.

"Netrukus išdėliosime akustinius fotelius suaugusiesiems", – smalsuolius po atnaujintas erdves vedžiojo M.Straupytė. Baldai mažiesiems ir paslapčių namelis, kurio patogumą išbandė bibliotekininkai, jau stovi didžiojoje salėje. Pastaroji, esant reikalui, panaudojus stumdomąsias duris, bus dalijama į dvi erdves, viena kurių bus skirta įvairiems kameriniams renginiams, mokymams arba tiesiog virs tylos zona.

"Kaip matote, viskas sutvarkyta. Patalpos šviesios ir erdvios. Nežinome, kokios anksčiau buvo sienos, todėl dažėme jas kaip mums atrodė tinkama. Pastato paskirtis nepasikeitė. Nuo XIX a. vidurio ji tebėra gyvenamoji-komercinė, o virš bibliotekos ir toliau gyvena žmonės", – apie pokyčius ir dalykus, kurie nepavaldūs laikui, pasakojo bibliotekos atstovė, o prieš atsisveikinant priminė tai, kas ekskursijos dalyviams rūpėjo ne mažiau nei trijų neįveikiamų seifo skyrelių turinys. – Kada atversime duris? Labai greitai. Spalio 20-ąją. Todėl visų jūsų labai laukiame."

Pažįsta visi lankytojai

"Jūs pas Vytautą?" – sporto klubo administratorės klausimas, vos tik įžengus vidun, maloniai nustebino.

Nors kiekvieną rytą į salę ateina dešimtys klientų, Vytautą Kamilijų žino visi. Ne tik todėl, kad jis vyriausias, bet dar ir todėl, kad yra pats ištikimiausias sporto klubo lankytojas. Duris ėmęs varstyti praėjus maždaug savaitei nuo atidarymo, 79-erių kaunietis sportuoja keturis kartus per savaitę.

"Ateinu maždaug 7 val. ryto. Būna, kad randu jau kelis žmones, o būna, kad ir pirmas pasirodau. Susiformavo toks įprotis ir kitaip negaliu. Patikėkite, kaip sunku buvo per karantiną. Kas savaitę skambinau klubo vadovei ir klausiau, kada atsidarys", – Vytautas Kamilijus Vaičkus neslėpė, kad, nepaisant begalinės meilės sportui, būna rytų, kai noro sėsti į automobilį ir važiuoti į Dirvos gatvę, pristinga.

Tada jis išgeria kavos, suvalgo vieną sumuštinį su sūriu arba dešros riekele ir noras grįžta. Juolab kad sporto klube Vytautas Kamilijus visuomet laukiamas. Čia su šypsena jį pasitinka administratorės, pakalbina treneriai ir kiti klubo lankytojai.

79-erių kaunietis net nepastebi, kaip sporto klube ištirpsta pustrečios valandos. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Nėra taip, kad 2,5 valandos sportuoju. Pasišneku tai su vienu, tai su kitu. Pažiūriu į gražias moteris ir laikas prabėga", – paklaustas, ar dėl klube besisukančių moterų žmona nė kiek nepavyduliauja, Vytautas Kamilijus nusijuokė.

Drauge praleisti 56 bendro gyvenimo metai išmokė pagarbos ir pasitikėjimo vienas kitu, o jei ir kiltų koks įtarimas, žmona į sporto klubą kojos nekeltų. Aktyvus judėjimas ne jos aistra.

"Ji daug metų dirbo medike, stomatologe. Dėl to ir nesportavo – saugojo rankas, o aš jos ir nebandžiau pratinti. Gerai ji atrodo", – apie savo gyvenimo moterį kalbėjo Vytautas Kamilijus.

Užkietėjęs smaližius

"Tai vis dėlto labiau Vytautas ar labiau Kamilijus?" – kol dar neįsibėgėjo pokalbis paklausiau priešais stovinčio garbaus amžiaus vyro.

Žmonės, anot jo, pasidaliję į dvi stovyklas. Vieni šaukia Kamilijaus, kiti – Vytauto vardu, tačiau pats jis švenčia Vytautines. Po įžangos apie vardus pašnekovas nesėdo ant minkštasuolio.

Pasišneku tai su vienu, tai su kitu. Pažiūriu į gražias moteris ir laikas praeina.

"Ar galite šiek tiek palaukti? Norėčiau nusiprausti", – V.K.Vaičkus žadėjo neužtrukti, o aš, kad ir kiek sugaištų, – laukti.

Maždaug po dešimties minučių, sportinius drabužius pakeitęs į baltus susagstomus marškinėlius ir tokios pat spalvos kelnes, Vytautas Kamilijus įsitaisė šalia. Ant minkštasuolio nusėdo ir jo kvepalai. Stiprūs, bet neįkyrūs.

"Gal norėtumėte kavos?" – pasiūlęs man karšto gėrimo ir sulaukęs neigiamo atsakymo, pastarojo pats neatsisakė. Paprašė puodelio balintos kavos.

"Cukriuko jau įdėjau", – maloniai nusišypsojo klubo administratorė, o Vytautas Kamilijus suskubo atsakyti anksčiau, nei spėjau paklausti, ką mano apie greituosius angliavandenius. – Taip, geriu su cukrumi. Dietų nesilaikau, viską valgau. Mėgstu saldumynus, ypač visokius tortus. Vaisius."

Tada iš sportinio krepšio ištraukė maišelį ir ištiesė jį man. Dar prieš kelias akimirkas varvinusi seilę į tamsiaplaukę trenerę, su malonumu kremtančią obuolį, iš Vytauto Kamilijaus jų gavau visą glėbį. Tame pačiame maišelyje gulėjo ir paties virtos obuolienės stiklainis. Taip, Vytautas Kamilijus iš tų vyrų, kuriems gaminti maistą patinka, todėl virtuvėje su žmona jie sukasi pakaitomis. Tai vienas, tai kitas prie viryklės stoja.

"Pusryčius darausi pats, dar ir katiną pamaitinu. Tik savaitgalių rytais žmona gamina", – apie savo kasdienę rutiną pasakojo V.K.Vaičkus.

Iš lovos jis keliasi apie 5.30 val., o po pusryčių važiuoja į netoliese esantį sporto klubą. Grįžęs prieš 10 val., tolesnę dienos eigą jis derinasi su savo žmona. Vasarą kone kasdien važiuoja į sodą. Rudenį atsiranda kitų reikalų, dėl kurių ne nuodėmė ir sportą praleisti.

"Visko gali būti, kad rytoj neateisiu čia. Kol tokie geri orai, noriu pagrybauti. Įdomu, yra dar miške grybų?" – svarstė garbaus amžiaus vyras.

Sportuoja nuo vaikystės

Rytinis ritualas sporto klube – vyro mankšta. Todėl jis pats, o ne salės instruktoriai sprendžia, kaip pastaroji turi atrodyti. Perskaitęs ne vieną knygą, kitąmet liepos 18-ąją 80-ąjį jubiliejų švęsiantis kaunietis vadovaujasi taisykle, kad veikla, kuria užsiimi, pirmiausia turi būti maloni tau pačiam, o gražus žmogus ne tik tas, kurio kūnas kaip Michelangelo Dovydo, bet dar ir galvoje šis tas yra. Todėl vien dėl aplinkinių pagyrų Vytautas Kamilijus daugiau svorių ant štangų nededa. Kelia tiek, kiek nori ir kiek gali.

"Prieš tai lankiausi kitame sporto klube, bet jis bankrutavo. Tada pradėjau čia sportuoti, o šiaip aš judu visą gyvenimą. Daug sporto šakų esu paragavęs", – pasakojo V.K.Vaičkus.

Viskas, anot jo, prasidėjo dar vaikystėje, kai drauge su kitais Žaliakalnio rajono vaikais krepšinio kamuolį mėtė į varžtais prisuktą metalinį statinės žiedą, o tos pačios statinės lentas naudojo vietoje slidžių.

"Turėjo vienas draugas iš Suomijos parsiųstas slides, tai būdavome laimingi, jei gaudavome iš jo prasukti ratuką. Pačiūžų ir nebuvo tokių kaip dabar, tvirtindavome prie batų peilius. Po gatves čiuožinėdavome, nes mašinų nebuvo. "Pobeda" kokia, "Volga" ar "Moskvičius" pravažiuodavo. Palikdavo provėžas, smėliu juk niekas jų nebarstė", – pasakojo V.K.Vaičkus.

Išbandė Vytautas Kamilijus stalo ir lauko tenisą. Pastarasis ne itin patiko, o štai stalo tenisas visai neblogai sekėsi.

"Žaidžiau su draugu dar iki šio pavasario, bet pasitempiau vieną koją, ir viskas. Baigiau su šiuo sportu", – pasakojo sportininkas entuziastas.

Pasišneku tai su vienu, tai su kitu. Pažiūriu į gražias moteris ir laikas praeina.

Prilipo rankinis

Visgi didžiausia Vytauto Kamilijaus aistra vaikystėje ir paauglystėje buvo futbolas. Todėl kasdien po pamokų, nusimetęs kuprinę, jis tekinas skuosdavo į kiemą.

"Žaisdavome su brezentiniais kamuoliais. Jei kas duodavo odinį kamuolį paspardyti, patikėkite, šventė būdavo, – V.K.Vaičkus pasakojo, kad labiausiai jam patiko stovėti vartuose. – Nežinau, gal dėl geros mano reakcijos? Nors metimų daug nebūdavo, bet po keliolikos minučių šlapias likdavau."

Futbolą keitė dviračių sportas, bet po vienų nesėkmingų varžybų, kurias sugadino nukritusi dviračio grandinė, Vytautas Kamilijus dviračius metė. Gal dvejus metus lankė bokso treniruotes, turėjo šešias kovas. Kelias jų laimėjo. Tada atletišką jaunuolį pastebėjo rankininkai.

"Treneris Rimgaudas Skinderis sako: ateik, palaikysi mums vartus", – po minėtojo pasiūlymo Vytautas Kamilijus vartininko pozicijoje išstovėjo net keturiolika metų.

1962 m. buvo surengtas pirmas Sovietų Sąjungos rankinio čempionatas. Būtent tada jį, žaidžiantį už "Politechnikos" komandą, pamatė Kauno "Atleto" treneris.

"Pakvietė ateiti pas save. Tai nebuvo Lietuvos rinktinė, bet atstovavome su klubu Lietuvai. Išvažiavome į čempionatą ir nugalėjome. Jei neklystu, buvo aštuonios komandos. Tai buvo didžiausias pasiekimas mano gyvenime", – deja, pergalės skonį menančio medalio V.K.Vaičkus neišsaugojo.

Vyras spėjo, kad kraustantis į naują butą jis tiesiog pasimetė. Kaip ir sporto meistro vardą liudijantis ženkliukas.

Vytautas Kamilijus prasitarė, kad daug metų ne tik sportuoja, bet ir skaito "Kauno dieną". (Vilmanto Raupelio nuot.)

Juda ne tik salėje

Iš profesionalaus sporto, kaip pasakojo Vytautas, jis pasitraukė maždaug 33-ejų, nes reikėjo rūpintis šeima, tačiau savo malonumui žaidė dar ilgai – vartus paliko tik prieš penkerius metus dėl patirtos stiprios rankos nykščio traumos.

"Patikėkite, kiek esu jų turėjęs per visą gyvenimą – ranka išnirus, raumuo surištas, keliai sudaužyti. Bet ligoninėje niekada negulėjau. Nedarbingumo pažymėjimą irgi tik vieną kartą esu ėmęs. Šiaip mano sveikata gera. Nesiskundžiu nei širdimi, nei kraujospūdžiu. Dėl akies tik problemų yra, todėl nešioju akinius. Ir kojų sąnariai šiek tiek paveda. – Vyras neabejojo, kad judėjimas jį sustiprino ir užgrūdino. – Va, visai neseniai keičiau vairuotojo pažymėjimą, tai nežinojau, kas mano šeimos gydytoja. Dabar dar dvejiems metams teises pratęsė. Galėsiu toliau važinėti į sodą, sporto klubą."

Tiesa, dar visai neseniai Vytauto Kamilijaus maršrutai buvo kiek įvairesni. Metus vežiojo spaudą, prieš tai keturiolika metų jis dirbo SEB banko kurjeriu. Gabeno įvairius dokumentus ir kanceliarines prekes. Didžiąją gyvenimo dalį Vytautas Kamilijus atidavė Kauno šilumos tinklams. Juose dirbo apie 40 metų.

"Papuoliau į tokią įmonę, kurioje buvo skiriamas labai didelis dėmesys sportui ir sveikatingumui. Turėjome didelius poilsio namus Juodkrantėje, keturis namukus Šventojoje. Suprantate, mes pasistatėme savo salę. Turėjome savo krepšininkų, salės futbolo komandas, vykdavo energetikų varžybos toje salėje. Prakaitą liejome, – baigdamas pokalbį V.K.Vaičkus dar spėjo papasakoti ir apie savo sporto salę, kurią įsirengė sode Lapėse. – Esu ragavęs ir statybų. Visą kvartalą Partizanų gatvėje stačiau. Kai prieš 35 metus nusipirkome sodą, ten buvo tik laukai, todėl viską pradėjome nuo nulio. Turiu aš ten ir suolelį, ir kelis hantelius, štangą, skersinį. Yra tvenkinys, jame ir anūkus išmokiau plaukti. Žodžiu, ten pusė gyvenimo ir praėjo. Gamta, savo pačių užaugintos gėrybės. Visa tai prisidėjo prie gyvenimo kokybės."

Nepataisoma klaida

Daugiau nei septyneri metai – būtent tiek praėjo nuo lemtingos klaidos, į šipulius sutrupinusios kauniečio Dariaus Liaugaudo valdomą sklandytuvą. Patyrusiam sklandytojui pasisekė labiau.

Lūžus čiurnos kaului, šonkauliams, vienuoliktam ir dvyliktam stuburo slanksteliams, pirmasis, medikų terminais, liko be dislokacijos. Priešingu atveju Dariaus gyvybę vargu ar būtų pavykę išgelbėti.

"Pasirodo, žmogus sunkiai palaužiamas", – D.Liaugaudas mintimis persikėlė į 2013-ųjų gegužės vidurį, į Lietuvos 15 m klasės sklandymo čempionatą, kuriame jis paskutinį kartą sklandytuvą valdė rankomis ir abiem kojomis. Po finišo, skraidymo aparatui leidžiantis žemyn, Darius pamiršo išleisti ratuką. Po radijo skrydžių operatoriaus priminimo dar bandė tai daryti, bet aplinkybės tąkart nebuvo palankios.

Pasirodo, žmogus sunkiai palaužiamas.

"Paleidęs vairalazdę, kad galėčiau išleisti ratą, pražiopsojau momentą, kai sklandytuvas smarkiai pasviro priekiu žemyn. Po sekundės vėl čiupau ir pritraukiau vairalazdę", – kaip įvykiai klostėsi toliau, pilotas sužinojo tik vėliau, iš kitų žmonių pasakojimų. Pats jis tepamena greitosios pagalbos automobilį, kuriame atmerkė akis, ir operacinėje kerpamus šortus. Pirmos operacijos metu jam buvo išimtos skeveldros, paskui įdėtos metalinės plokštelės, sutvirtinusios stuburą. Vėliau atlikta ir čiurnos šokikaulio operacija. Klinikose pilotas praleido maždaug mėnesį. Netrukus po to Dariaus laukė ilga reabilitacija. Pradžia, anot jo buvo sunki. Vyras gulėjo tik ant nugaros, skausmai kūną raižė net ir kosėjant, o dešiniąja ranka jam sunkiai pavyko iškelti ir 3 kg svarelį.

"Per reabilitaciją mane vartė kaip kokį koldūną. Buvo reikalinga visiška priežiūra, tiesa, tų trijų mėnesių buvo mažai, todėl ėmiau dar papildomus tris", – patyręs pilotas, daugkartinis čempionas pasakojo, per pusmetį atsitiesęs, tačiau ant savų kojų taip ir neatsistojęs. Liepą jis persėdo į vežimėlį.

Pakeitė gyvenamąją vietą

Po nelaimės Dariaus šeimai teko atsisveikinti su namais Šiaurės prospekte. Seno, dar sovietmečio laikais statyto dvylikaaukščio laiptų nuovažos vežimėlyje sėdinčiam vyrui buvo neįveikiamos. Be to, bute buvo netinkamas tualetas ir vonia.

"2013-aisiais rugsėjo 15 d. pasirašėme dvi sutartis. Viena buvo senojo buto pardavimo, antra – naujojo buto pirkimo, todėl kaip tik šiandien yra lygiai septyneri metai, kai butas priklauso mums", – kalbėjo D.Liaugaudas.

Name, kuris anot pašnekovo, vienintelis toks Lietuvoje ir, ko gero, visame pasaulyje, mes ir susitikome. Daugiau nei prieš trisdešimt metų Savanorių prospekte, šalia "Ortopedijos technikos", pradėtas statyti daugiaaukštis buvo rengtas negalią turintiems žmonėms. Čia erdvūs liftai, platūs koridoriai ir tokie patys butai.

"Mums reikėjo įsirengti tik tą nedidelį pandusą prie įėjimo į butą ir pritvirtinti rankeną šalia klozeto. Minėti dalykai svarbūs ne tik namie", – todėl prieš keliones su šeima ar sklandymo varžybas Darius visuomet iš anksto pasidomi, ar apgyvendinimo įstaigos pritaikytos judantiems vežimėlyje. Deja, labai dažnai aprašymas internete neatitinka tikrovės. Dėl to viešbučių paieškos gerokai apsunksta. Prieš dvejus metus Lenkijoje, kur vyko pasaulio čempionatas, lietuvis šiaip ne taip rado jam tinkantį viešbutį, o praeitais metais Slovakijoje, kur vyko Europos čempionatas, Dariui prireikė net organizatorių pagalbos susirandant, kur apsigyventi trims savaitėms. Tąkart vyras įsitaisė viename pensionate, kuriame buvo vienintelis judantiems vežimėliu pritaikytas kambarys.

"Visuomet prašau atsiųsti vonios ir tualeto nuotraukas. Pažiūriu į jas ir man aišku, galiu važiuoti ar ne. Tarkim, viešbutis skelbiasi, kad yra pritaikytas neįgaliesiems, o dušas įrengtas su aukštu padėklu, kurio ratukais niekaip neįveiksi. Dušo kėdės – taip pat retas reiškinys, bet čia nedidelė bėda. Galiu savo atsivežti", – D.Liaugaudas pasakojo, kad rankenas tualetuose taip pat nedažnai galima rasti.

Nesiliovė sklandyti

Po nelaimės Darius nenustojo vairuoti automobilio, tik funkcijas, kurias iki tol atlikdavo kojos, perėmė jo rankos. Lygiai tas pats ir su sklandytuvu. Nors po avarijos manė, kad savo aistrą teks pamiršti visam laikui, vyras skraido iki šiol. Pirmą kartą po nelaimės į orą jis pakilo dviviečiu sklandytuvu, turinčiu dubliuotą valdymą. Priekyje sėdėjo Darius, antroje kabinoje – draugas sklandymo instruktorius Viktoras Kukčikaitis, kuris valdė pedalus kojomis. Vis dėlto didžioji negalią turinčio piloto svajonė buvo varžybos. Paskatintas likimo brolio, nuo 2009-ųjų neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio Lenkijos sklandytuvų piloto Adamo Czeladzkio, 2015-aisiais Darius kartu su juo sėdo į su dubliuotu rankiniu valdymu sklandytuvą ir dalyvavo pirmosiose savo varžybose po traumos.

Lietuvos čempionu tapau keliolika kartų. Po nelaimės man dar du kartus pavyko tai padaryti – 2016 ir 2018 m. Koks jausmas? Prie pergalių jau buvau pratęs, bet šios buvo kitokios.

"Lietuvos čempionu tapau keliolika kartų. Po nelaimės man dar du kartus pavyko tai padaryti – 2016 ir 2018 m. Koks jausmas? Prie pergalių jau buvau pratęs, bet šios buvo kitokios", – atviravo vyras, šiuo metu pilotuojantis 1983 m. sklandytuvą, kurį prieš kelerius metus jam padėjo įsigyti geradariai.

Paklaustas, ar triukus, kuriuos atlikdavo ore, perkėlė ant žemės, vyras nusijuokė. Saulių jis esą neraižo, iš septinto į pirmą aukštą ant dviejų ratų laiptais nesileidžia, nors žino ne vieną neįgalųjį, kuris tai sugeba atlikti.

"Monciškėse organizuojamos stovyklos vadinamiesiems pirmamečiams. Ten aiškinama, kaip įlipti į vežimėlį, šiam apsivertus, kaip įveikti aukštesnius bortus ir t.t. Asmeniškai aš nedalyvavau tokioje stovykloje. Žinių gavau reabilitacijoje, Palangoje, o šiaip mano Monciškės – Pociūnai", – entuziazmo nestokojo 55-erių vyras.

Įrenginį pamatė internete

Kai įėjome į Dariaus namus, prie durų stovėjo vienas neįgaliojo vežimėlis, antrame sėdėjo patyręs sklandytojas. Vyras juokavo, kad pirmasis vežimėlis šiuo metu ilsisi ir gelbsti tais momentais, kai reikia vykti į kokią nors kelionę. Tada jis nuima senojo vežimėlio ratą ir įsideda į bagažinę kaip atsarginį. Taip kur kas patogiau, nei nešiotis priemonių plyšusiai padangos kamerai taisyti.

"Kai tu važiuoji dviračiu ir nutinka tokia bėda, lipi nuo balnelio ir tvarkai padangą. Man kur kas sunkiau tai padaryti. Buvo kartą Vroclave panaši situacija, ir ką – visą savaitgalį važiavau su nuleista padanga", – paklaustas, ar patikimi ratai yra pagrindinė geram vežimėliui keliama sąlyga, D.Liaugaudas jų išvardijo bent kelias. Svarbiausia, anot jo, kad priemonė būtų lengva, patogi ir patikima.

"Įsivaizduokite, atvažiuoju įsipilti degalų. Vadinasi, turiu išlankstyti vežimėlį, uždėti ratus. Įsipilti degalų, sumokėti už juos, grįžti prie automobilio, vėl nuimti ratus ir sulankstyti vežimėlį. Tas pats scenarijus kartojasi, jei iš degalinės važiuoju į parduotuvę", – apie kasdienį savo palydovą pasakojo pašnekovas. Vežimėlis, kuriuo šiuo metu naudojasi Darius, yra gana geras, o ir kaina jo nėra maža – 4 tūkst. eurų. Tiesa, vyro svajonė įkainota kone keturiais kartais daugiau. "Liežuvis nesiverčia šio prietaiso vadinti vežimėliu", – apie balansinę judėjimo priemonę "Chronus KIM1", kurią pamatė internete, kalbėjo pilotas. Rankenų, už kurių įsikibtų ir stumtų pagalbininkas, nėra, o ir juda minėta priemonė kiek kitaip nei įprastas vežimėlis. Kur kas labiau ji panaši į riedį.

"Ji turi tik du ratus ir nuleidžiamas kojeles, kad būtų galima saugiai į jį persėsti", – įrenginio pranašumus vardijo D.Liaugaudas.

Norėtų įsigyti šiemet

Rugpjūčio pabaigoje Pociūnų aerodrome išbandęs balansinę judėjimo priemonę pilotas džiaugėsi, kad iš jos nekrenta dešinė koja važiuojant nelygiu paviršiumi arba per kliūtis. Jai valdyti žmogus velkasi liemenę su sensoriais, kuri siunčia signalus elektroninėms smegenims, padedančioms įrenginį valdyti be rankų. Vadinasi, pastarosios lieka visiškai laisvos.

Laisvos rankos yra didelis pranašumas.

"Laisvos rankos yra didelis pranašumas. Pavyzdžiui, lyjant lietui skėčio virš galvos nepasilaikysi, nes sukti dabartinio vežimėlio ratus reikia abiem rankomis", – apie savo kasdienybę ir nepatogumus, su kuriais tenka susidurti pasakojo vyras.

Vis dėlto vienas didžiausių vežimėlio pranašumų – bent kelios aukščio padėtys, kurios Dariui su žmonėmis leis bendrauti neužvertus galvos, o buityje, darbe – apsieiti ir be aplinkinių pagalbos.

"Iš indaplovės paėmęs puodelius, į aukštai esančios spintelės lentyną juos sudedu labai sunkiai. Parodyti, kaip paimu, kai noriu arbatos? – iš stalčiaus ištraukęs didžiulį peilį, jo geležte Darius užkabino lentynoje stovinčio puoduko ąselę. – Su knygomis blogiau. Jų nepasiekiu, todėl turi laukti kol kas nors grįš namo ir paduos. Tas priklausomybės jausmas nuo kažko, turbūt ir patys suprantate, kad nėra labai malonus."

Išbandęs priemonę vasarą ir lygiame kelyje, Darius spėjo, kad žiemą ratus teks atremti kambaryje į sieną – ratų praslydimai, pasak pašnekovo, išderina balansinę sistemą ir judėti ja neįmanoma. Todėl net ir įsigijus balansinę judėjimo priemonę, senojo vežimo Darius neplanuoja atsisakyti. Juolab kad jį lengva išardyti ir įsikelti į automobilį, o ir svoris jo kur kas mažesnis – vežimėlis, kuriuo dabar naudojasi kaunietis, sveria kiek daugiau nei 7 kg, o "Chronus KIM1" – apie 38 kg.

"Jei tik pavyks nusipirkti šią priemonę, žinau, į tolimesnes keliones teks dėti ir ją, ir vežimėlį. Bet čia jau menkniekis. Sugalvosiu, kaip juos abu sutalpinti į automobilį", – kaunietis nuoširdžiai vylėsi, kad jo svajonei bus lemta išsipildyti dar šiemet, nesulaukus pirmojo sniego.

Darius kreipiasi į "Kauno dienos" skaitytojus:

Draugų raginamas skelbiu labdaros ir paramos fondo "Suteik sparnus" sąskaitą, į kurią galite pervesti pinigus nurodydami – CHRONUS KIM1. Norintiems paremti per įmones atsiusime prašymus, kaip to reikalauja įstatymai, ir pasirašysime paramos sutartis, jei tai būtina pagal jūsų įmonių vidaus tvarkas. Viskas bus skaidru – periodiškai skelbsiu informaciją apie surinktą pinigų sumą šiam projektui.

Labdaros ir paramos fondas "Suteik sparnus"

Organizacijos kodas: 304045679

Sąsk. Nr. LT577180300006700780

Keturkojai svečiai

Ketvirtadienio popietę Vytauto Didžiojo karo muziejus priminė minų lauką – "Stop" juosta aptvertoje teritorijoje sukiojosi trys kariai ir tiek pat keturkojų. Išgirdę komandas, pastarieji ieškojo sprogmenų, tiesa, ne tikrų, o imitacinių. Mokymai? Tikrai ne. Baigiantis darbo savaitei į muziejų grįžo dar prieš kelerius metus startavęs ir jaunimo pamėgtas pokalbių ciklas "Susipažinkite – karinės specialybės". Su moksleiviais jau bendravo karo medikai, karo psichologai, išminuotojai, karinių oro pajėgų, kibernetinio saugumo atstovai, o šįsyk – Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos kinologai Darijus Mirijauskas, Vygantas Kazlovas, Raimundas Brazys ir jų keturkojai pagalbininkai.

"Gilzė, Kaira ir Bornas", – pristatęs gauruotąją trijulę seržantas D.Mirijauskas arčiau savęs pakvietė Borną.

Jiedu – neišskiriamas tandemas, įvairių šunų biatlono, orientacinių varžybų prizininkai ir nugalėtojai. Belgų aviganio patino sugebėjimais vykdyti komandas galėjo įsitikinti visi moksleiviai ir mokytojai, bet prieš tai susirinkusieji iš svečių lūpų išgirdo pasakojimus apie kinologo darbo džiaugsmus ir sunkumus. Nors retas galėjo patikėti, kad pastarųjų dirbant su keturkojais būna.

"Jei atvirai, nelabai įsivaizduoju kinologo kasdienybės. Tik suprantu, reikia daug pastangų, kad mažas šuniukas virstų rimtu tarnybiniu šunimi", – turiningos valandos su kiek neįprasta kompanija vylėsi "Aušros" gimnazijos devintokė.

Pateko po atrankos

Tarnybinius šunis Lietuvos kariuomenės Karo policija ar Specialiųjų operacijų pajėgos, naudoja jau seniai. Tuo metu koviniai padaliniai dar prieš penkerius metus sprogmenų ieškojo pasitelkę specialia įranga, kuri, be abejonės, šuns uoslei neprilygo. 2015-aisiais į Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną atkeliavo pirmieji du belgų aviganiai: Lietuvoje gimęs, santūrusis Bornas ir kiek aštraus būdo viešnia iš Belgijos – Gilzė. Jiedu čia pateko po ypač griežtos atrankos. Vykdant šunų paiešką, didelis dėmesys buvo skiriamas jų tėvų, senelių ir netgi prosenelių pasiekimams. Ieškota šunų, kurių giminė ilgą laiką tarnavo jėgos struktūrose.

Prieš trejus metus keturkojų komandą papildė dar du kompanionai – belgų aviganė Kaira ir vokiečių aviganis Goras. Kaip ir pirmieji du, pastarieji praėjo tą pačią mokyklą – pradžioje šuneliai buvo pratinami vaikščioti šalia karių ir civilių, įvairiais žaidimais kinologai lavino jų refleksus. Vėliau keturkojai buvo mokomi bendro paklusnumo komandų.

"Tai tik pradinis mokymas. Jo metu stengiamasi šunis išmokyti tiksliai vykdyti gautas komandas", – eigą dėstė kinologai.

Tam, kad atitiktų vienodus standartus, tarnybiniai šunys ruošiami pagal specialią ES programą. Vėliau, kai kiekvienas keturkojis pareigūnas pradeda savo darbą, mokymai nesibaigia. Šunys reguliariai dalyvauja varžybose, konkursuose.

Nesvajojo būti kinologais

Prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus susirinkusios kelios dešimtys vyresniųjų klasių moksleivių kinologus stebėjo susižavėjimo kupinais žvilgsniais. Tik klausimus užduodavo vangiai. Pasidomėjusi, ar tarnybinius šunis gali glostyti svetimi žmonės, mergina iš minios sužinojo, kad keturkojams tai nepatinka. Kaip ir ją, veikiausiai, erzintų nepažįstamųjų prisilietimai.

Kinologas gali turėti kelis šunis, bet šuo – tik vieną šeimininką.

"Įsivaizduokite, prieina ir glosto jūsų galvą tai vienas, tai kitas. Patiktų? Turbūt ne. O šunis reikia glostyti ne dėl grožio", – šypsojosi D.Mirijauskas.

Netrukus po to, moksleiviai sužinojo, kad kinologas gali turėti kelis šunis, bet šuo – tik vieną šeimininką. Arba tai, kad baigęs tarnybą ir išėjęs į pensiją, šuo ir toliau dienas leidžia su savo ilgamečiais partneriais.

Kad ir kaip būtų patikęs susitikimas su Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos kinologais, nė vienas kalbintas moksleivis savęs nematė svečių vietoje. Nebent kelioms akimirkoms, kai seržantai į aptvertą aikštelę kvietė savanorius, kad šie išbandytų kelis triukus su tarnybiniais šunimis.

"Įdomi pažintis, bet ne daugiau", – kiek tolėliau nuo minios, kad nereikėtų dėvėti kaukės, stovėjęs "Aušros" gimnazijos devintokas tikino, kad jo planuose – chemijos studijos ir darbas laboratorijoje, o ne karinė uniforma. Šuniui gimnazistas esą taip pat nerastų laiko.

"Manau, jei turi gyvūną, tai prisiimi už jį atsakomybę. Nepakanka tiesiog turėti – reikia dresuoti, vedžioti. Bet pažiūrėti į tarnybinius šunis buvo įdomu", – valandą su kinologais ir padėjėjais reziumavo moksleivis.

Išsikėlė sau tikslą

Pastaraisiais metais tarp jaunimo populiarūs įvairūs iššūkiai. Pradedant ledinio vandens voniomis ir šokimu šalia važiuojančio automobilio, baigiant – vaikystės nuotraukų kėlimu į virtualiąją erdvę ar mėnesiu be pridėtinio cukraus. Abiturientė Evelina Kazlauskaitė nusprendė nesekti paskui minią – svetimais iššūkiais nesusigundė, bet sugalvojo savąjį.

"Pamenu buvo vasara, vaikščiojau kieme ir pagalvojau, kad niekas dar taip nedarė!" – pati sau metusi iššūkį, Evelina startavo 2019-ųjų rugsėjo 11-ąją.

Tądien mergina šventė septynioliktąjį gimtadienį ir paėmė pirmąją knygą iš 100, kurias užsibrėžė perskaityti lygiai per metus. Taip, supratote visiškai teisingai, abiturientė per 356 dienas nutarė įveikti 100 knygų – plonesnių ir labai storų, romantinių ir istorinių, skirtų paaugliams ir vyresniems skaitytojams. Skaitymo iššūkis – ne motyvacija pamilti knygas. Pastarąsias Evelina tiesiog dievina! Drauge su jomis laiką leidžia po pamokų, prieš miegą ir net per atostogas. Todėl tuo metu, kai kitos bendraamžės į kelioninius lagaminus kemša sukneles, aukštakulnius ir parfumuoto vandens buteliukus, Evelina į krepšio kamputį atsargiai deda Heather Morris, Noelle's Salazar, Marinos Abramovič ar kitų kūrėjų rašytas istorijas.

Sakote, elektroninės užimtų mažiau vietos? Galbūt, tačiau Evelina šiuo klausimu – visiška konservatorė: tarp pirštų čežančių lapų garso ir popieriaus kvapo esą neatstos jokios naujosios technologijos. O ir pačiai skaityti kur kas smagiau, nei klausyti, kaip kažkas kitas skaito.

Visai neseniai namuose aš pradėjau kaupti savo asmeninę biblioteką. O šiaip pas mus begalė knygų, nes skaityti mėgstame visi.

Namie – sava biblioteka

Evelinos pomėgis skaityti, kaip sako ji pati, – paveldėtas. Dar vaikystėje mergina kartu su dviem sesėmis ir broliu matė, kaip tėvai iš rankų nepaleisdavo knygų. Todėl ir į savo mažus rankutes pirmąją knygą ji paėmė gana anksti. Dabar Evelinos kambaryje išrikiuota dešimtys pačių įvairiausių knygų, pasakojančių, kaip, bėgant metams, keitėsi jos skonis.

"Visai neseniai namuose aš pradėjau kaupti savo asmeninę biblioteką. O šiaip pas mus begalė knygų, nes skaityti mėgstame visi", – abiturientė juokėsi, kad knygų pasirinkimas jos namuose vos ne kaip Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Vis dėlto savojo iššūkio šimtuką ji rinko ne iš namų lentynų.

"Ėjau į vietos biblioteką. Kiekvieną perskaitytą knygą fotografavau ir kėliau į savo instagramo paskyrą", – ne itin daug sekėjų turinti E.Kazlauskaitė skaičiavo, kad kiekviena tokia nuotrauka sulaukdavo apie šimto "patinka" paspaudimų. – Žinoma, skaičiau ne dėl jų, o tik dėl savęs."

Mergina pasakojo, kad sužinoję apie jos iššūkį ne visi tikėjo, kad Evelinai pavyks su juo susidoroti. Kiti siūlė gudrauti ir nė neliestas knygas pristatyti kaip skaitytas

"Ką aš apgaučiau? Kitus žmones ar save?" – pečiais tik gūžtelėjo dvyliktokė.

Kai nori – viską spėja

Evelina pasakojo mėgstanti įvairią literatūrą. Pasirinkimą neretai diktuoja nuotaika. Vis dėlto dažniausiai į jos rankas patenka romanai ir detektyvai. Pastarieji žanrai esą sudarė ir didesnę iššūkio šimtuko dalį. Buvo ir kitokių knygų, kaip garsių asmenybių biografijos ar fantastika.

"Rinkausi ir skaičiau labai įvairias knygas. Taip dariau sąmoningai, norėdama atrasti daugiau širdžiai artimų žanrų, todėl skaičiau ir istorines knygas, ir biografijas", – mergina pasakojo, kad ieškojimai buvo sėkmingi, o jos mėgstamiausių knygų sąrašą papildė dar bent kelios.

Kai skaitau, prarandu laiko ir vietos suvokimą. Skaitymas yra neapsakomas malonumas.

Tai Jay Asherio "Trylika priežasčių kodėl", Patricios McCormik "Niekada nesuklupk" ar Janos Frey knyga "Oras pusryčiams. Kaip aš lioviausi valgyti". Įdomesnes Evelina perskaitė per dieną ar dvi, likusioms skirdavo tris ar keturias dienas. Kaip netrukus paaiškėjo, abiturientė – ne tik užkietėjusi knygų graužikė, ji – muzikos mylėtoja, šiuo metu dainuojanti ir skambinanti fortepijonu. Prieš tai kelerius metus mergina griežė smuikas.

"Kai nori – viską spėji", – paklausta, kaip 365 dienose tilpo pamokos, užsiėmimai muzikos mokykloje, dramos būrelis, kurį lankė, ir krūva knygų, mergina tikino viskam radusi laiko.

Kaip sakė ji pati, geriau atsisakys kokios kitos veiklos, bet tik ne skaitymo, mat šis leidžia išskleisti fantazijos sparnus ir nukeliauti ten, kur širdis geidžia, bet galimybės neretai neleidžia.

"Kai skaitau, prarandu laiko ir vietos suvokimą. Skaitymas yra neapsakomas malonumas", – spindinčios abiturientės akys tuo neleido abejoti.

Galvoja, ką studijuoti

Kaip į dukros iššūkį reagavo tėvai? Jie esą buvo labai laimingi. O lietuvių kalbos mokytoja, tik šiais mokslo metais sužinojusi apie moksleivės pasiekimą, buvo maloniai nustebusi. Už tai abiturientei dienyne ji įraitė net keturis dešimtukus. Perleisti iššūkio bendraklasiams ar draugams mergina nebandė. Tokiam žingsniui, anot jos, kiekvienas turi ryžtis pats, be kito pastūmėjimo. Tačiau jei atsirastų norinčių prisijungti, ji mielai rekomenduotų vieną ar kitą knygą.

"Ar skolinu knygas? Žinau, kad tokioms knygoms neretai lemta pradingti. Todėl renkuosi, kam skolinti. Tarkim, turiu vieną draugę,kuri, kaip ir aš, myli knygas, todėl jai jas skolinu ramia širdimi. Žinau, kad tikrai grąžins ir jos nebus sulamdytais lapais", – E.Kazlauskaitė, su knygomis besielgianti kaip su porceliano lėlėmis, prasitarė negalinti pakęsti, kai žmonės lanksto lapų kampus, kad nepamirštų, kurioje vietoje baigė skaityti.

Tam, anot jos, yra skirtukai. Nors ir nedidelę, pastarųjų kolekciją Evelina jau ėmė kaupti. Kol kas joje tik septyni mediniai, popieriniai ir plastikiniai skirtukai, tačiau mergina įsitikinusi, kad netrukus atsiras dar daugiau. Vienus planuoja pati įsigyti, kitus galbūt gaus dovanų.

"Mėgstu dovanoti knygas ir pati jas gauti dovanų. Neseniai švenčiau gimtadienį, tai gavau ne tik knygų, bet ir knygynų dovanų kuponų", – kalbėdama su "Kauno dienos" žurnalistais, Evelina svarstė, kokie naujieji pirkiniai galėtų papildyti jos namų biblioteką.

Tiesa, jos pomėgis literatūrai kol kas dar nenulėmė tolesnio kelio. Evelina – vis dar pasirinkimo kryžkelėje, o ką pasirinks – lietuvių kalbos ar muzikos studijas, parodys laikas.