Pašauktas būti šauliu

Priešingai nei bendraamžės mergaitės, svajojančios apie dieną, kai apsivilks baltą, žemę siekiančią suknelę, Tadas nedėliojo tuoktuvių scenarijaus. Kaip ir dauguma kitų mažų berniukų, jis norėjo būti kariškiu arba policininku.

„Esu buvęs policijos rėmėju, bet šaulystės trauka buvo stipresnė. Pamenu, keli draugai lankė šaulių būrelį, todėl 2010-aisiais, būdamas penkiolikos ar šešiolikos metų, pradėjau eiti ir aš“, – užkrėstas draugų pavyzdžio, po metų T. Venskūnas davė jaunojo šaulio pasižadėjimą ir aktyviai įsiliejo į organizacijos veiklą. Sulaukęs aštuoniolikos tapo suaugusiu šauliu ir Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų savanoriu, nes kirbėjo noras kuo daugiau sužinoti. Jaunuolio maksimalizmas neliko nepastebėtas. Šaulys ne sykį buvo stovyklų komendantu, instruktoriumi, kartkartėmis vadavo savo kolegas, einančius įvairias kitas pareigas. 2018-aisiais tapęs nuolatinės tarnybos šauliu, Tadas toliau pildė savo patirčių krepšelį.

„Buvau metodininku, neformaliojo švietimo mokytoju, skyriaus vedėju, kol galiausiai tapau vado pavaduotoju ir jaunųjų šaulių vadu, – augimas kartu su organizacija, Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojo-jaunųjų šaulių vado T. Venskūno įsitikinimu, jam labai padėjo einant dabartines pareigas. – Mačiau, kaip viskas keičiasi, kur ir ką reikia tobulinti, kur link judėti. Daug domėjausi, gilinausi. Dabar mano atsakomybė – jaunųjų šaulių programos, žmonių, dirbančių su jaunaisiais šauliais, rengimas.“

Ceremonija: dviejų šaulių meilę palaimino Kauno įgulos kapelionato kapelionas mjr. T. Karklys. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kuruoja jaunimą

Nors tiesioginio kontakto su jaunaisiais sąjungos nariais Tadui tenka mažiau, jis džiaugiasi kiekvienu atėjusiuoju, kuriame mato ir dalelę savęs, kai buvo tokio paties amžiaus. Kai šių laikų jaunimas pliekiamas dėl pasyvaus gyvenimo  būdo, nenoro pakilti nuo kompiuterių, jaunieji šauliai, anot jų vado, griauna visus stereotipus – drąsiai neria į naujas veiklas, grūdina ištvermę ir mokosi, kaip reikėtų ginti savo šalį, jeigu  kiltų pavojus. Jauniesiems šauliams tenka įveikti keturių pakopų programą. Su kiekvienu įveiktu laipteliu gaunamas antsiuvas, o galiausiai duodamas jaunojo šaulio pasižadėjimas.

„Kokio jaunimo sulaukiame? Tikrai būna labai įvairių“, – tikėdamiesi, kad grįš į doros kelią, vienus vaikus, pasak T. Venskūno, į organizaciją atveda tėvai.

Kiti atseka įkandin savo draugų. Vis dėlto didžioji dauguma slenkstį mina savo noru.

„Tikrai yra ne vienas aštuonerių ar devynerių vaikas, kuris laukia, kol sueis vienuolika, kad galėtų ateiti ir tapti jaunuoju šauliu. Dažnai tokie entuziastai organizacijoje lieka iki aštuoniolikos ir ilgiau, – paklaustas, kas juos čia laiko, T. Venskūnas atsakė iš savo asmeninės patirties: – Atsirado didesnė motyvacija viskam. Noras mokytis, tobulėti. Nekalbu apie discipliną. Ji man labai padėjo gyvenime.“

Meilę sutiko stovykloje

LŠS Tadui davė kur kas daugiau nei žinios, gebėjimas styguoti darbus ir nepasimesti jų gausoje. Prieš penkerius metus tarptautinėje sukarintoje LŠS stovykloje „Žalgiris 2018“, kur derinami teoriniai užsiėmimai, praktika, aktyvus laisvalaikis ir sportas, Tadas sutiko savo būsimą žmoną Viktoriją. Tiesa, pirmasis juodviejų pokalbis romantika tikrai nedvelkė. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos trečiakursė – instruktorių vyresnioji, atsakinga už visą atvykusią grupę, Tadą palaikė jaunuoju šauliu, bet ne stovyklos komendantu, todėl nebuvo itin maloni.

„Per savaitę viską išsiaiškinome. Tada pradėjome daugiau bendrauti“, – stovyklos pabaiga, anot 29-erių šaulio, pristabdė pažinties tempą.

Vis dėlto po kelių mėnesių, žiemą, romantiški jausmai ir vėl atgijo. Tam nekliudė ir atstumas. Tadas tuo metu buvo Kaune, o Viktorija – Vilniuje.

„Viktorija kilusi iš Šventosios. Palangoje ji buvo jaunąja šaule. Paskui išvyko mokytis į Vilnių, karo akademiją“, – baigusi studijas, meilės pašaukta, Viktorija, anot T. Venskūno, persikėlė į Kauną ir tapo Vytauto Didžiojo šaulių (Kauno apskrities) 2-osios rinktinės šaule.

Pasirinkimas: kaip sako Tadas, sprendimą tuoktis su uniforma nulėmė širdies šauksmas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kirto garbės arką

Ši rugsėjį Tadas su Viktorija Dievo akivaizdoje prisiekė amžinąją meilę. Apsirengęs iškilminga uniforma, LŠS vado pavaduotojas-jaunųjų šaulių vadas ir Karo policijos profesinės karo tarnybos karininkė žengė prie altoriaus.

„Turėjau du pasirinkimus: rengtis kaip visi jaunavedžiai – civiliais drabužiais arba vilkėti uniformą. Vertybės ir pašaukimas nugalėjo“, – šaulys džiaugėsi sulaukęs mylimosios pritarimo.

Nors yra šaulė ir priklauso Kauno rinktinei, Viktorija tuoktuvėms pasirinko baltą suknelę. Ją Tadas išvydo tik prieš ceremoniją, mylimajai grįžus iš kirpyklos. Šaulių santuoką Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Kaune palaimino Kauno įgulos kapelionato kapelionas mjr. Tomas Karklys. Jaunavedžius su juo taip pat suvedė šauliškos veiklos.

„Jis vadovavo mano kuopai tuomet, kai dar buvau jaunasis šaulys", – pasakojo T. Venskūnas.

Po santuokos ceremonijos Tadą ir Viktoriją pasitiko ir pasveikino Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai, iš kalavijų ir karabinų suformavę arką, per kurią Venskūnai žengė į šeimos gyvenimą. Arkos gale stovėjo ir sutuoktinius sveikino LŠS vadas plk. ltn. Linas Idzelis. Nors pradžioje galvojo apie gegužę, galiausiai meilės šventę įsimylėjėliai nutarė švęsti rugsėjį. Tai esą buvo geriausias sprendimas. Saulė kaitino nuo pat ryto, todėl nuotakai neprireikė skraistės, o štai Tadui teko nubraukti ir prakaitą.

„Pasveikinti atėjo gal koks 100 žmonių, todėl ilgokai stovėjome priešais saulę. Uniformos medžiaga storesnė nei paprasto kostiumo. Buvo karštoka“, – vyras juokavo, kad aplinka kaito ne tik nuo saulės kaitros.

Po santuokos ceremonijos bažnyčioje įvyko ir Venskūnų dukrelės Žemynos krikštynos, o paskui – fotosesija Lietuvos karininkų ramovėje. Vakare Tadas pasipuošė kostiumu.

Suderino: santuokos dieną pakrikštyta ir mažoji Žemyna. Regimanto Zakšensko nuotr.

Gyvena šaulišku ritmu

Po šventės praėjus porai dienų sutuoktiniai išvyko kopinėti medaus, o po trumpų atostogų grįžo į jiems įprastą rutiną. Motinystės atostogų džiaugsmais besimėgaujanti Viktorija laiką leidžia su mažąja Žemyna, kuriai šiandien sueina devyni mėnesiai, o Tadas, neskaičiuodamas laiko, rūpinasi jaunaisiais šauliais.

„Mes juokaujame, kad nuo pirmadienio iki penktadienio tarnaujame už atlygį, o likusiu laiku – visuomeniniais pagrindais“, – apie savo gyvenimo būdą, kuris dažnam civiliam bičiuliui atrodo pernelyg komplikuotas, kalbėjo T. Venskūnas.

Jis pats prie to pripratęs. Viktorija – taip pat. Sunkiau gal būna tik tais momentais, kai po po poros savaičių nesimatymo su mylimąja grįžęs namo Tadas išsikrauna kuprinę, o Viktorija į savąją deda daiktus ir išvyksta. Tadas skaičiavo, kad atskirai juodviem yra tekę būti daugiau nei mėnesį.

„Žinoma, po tokio ilgo išsiskyrimo būname vienas kito labai pasiilgę ir skubame namo, – pastaruoju metu sutuoktiniai, anot jaunųjų šaulių vado, namo skuba ne tik vienas dėl kito, bet ir dėl Žemynos. – Mažas žmogutis namus visiškai užpildė laime ir meile.“

Visapusės permainos

Bičiuliaujantis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejams metus skaičiuojanti Antano Žmuidzinavičiaus velnių buveinė pasiruošusi pasitikti rudens darganas ir žiemos šalčius. Panaudojant ES struktūrinių fondų finansuoto energinio naudingumo atnaujinimo projekto lėšas, apšiltintos muziejaus sienos, pakeisti langai, atnaujinta apšvietimo sistema, sutvarkytas stogas.

V. Putvinskio gatvės 64-uoju numeriu ir memorialine lenta pažymėtas, banga vilnijančiais langais ir lenktų formų durimis praeivių žvilgsnius kaustęs namas, kuriame anuomet gyveno dailininkas A. Žmuidzinavičiaus su žmona Marija Putvinskaite, taip pat pakeitė savo išvaizdą. Po darbininkų rankų prisilietimo jo sienos atgavo savo pirmapradę spalvą. Buvo restauruoti autentiški pastato langai. Iš viso  darbų atlikta beveik už 283 tūkst. eurų.

„Buvo labai intensyvus laikas – pastato tvarkybos darbai, kurių ilgai laukėme. Tačiau ar muziejaus lankytojui įdomu klausyti, kaip mes džiaugiamės naujais stogais, naujais langais ir visais kitais ūkiniais dalykais? Ko gero, ne. Taip gimė dar vienas bandomasis projektas, skirtas vidaus erdvėms“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė plačiai atvėrė velnių buveinės duris, kurios beveik metus buvo užrakintos, ir pakvietė pasinerti į nelabojo paieškas.

Kausto: muziejaus drabužinėje atsivėrė šulinys su pragaro ratais. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Suraskite velnią

Velnias, anot muziejininkės, gali būti stiprus ir kartu labai silpnas. Protingas, o jei reikia – naivus ir kvailas. Jaunas ir nuo metų naštos sukumpęs. Jį galima sutikti požemyje stovint prie kunkuliuojančio katilo, su juo galima prasilenkti ir žmonių minioje. Kipšui nesvetimi gyvulių, paukščių ar netgi daiktų pavidalai. Nors velnias suvokiamas kaip priešiška ir destruktyvi jėga, mūsų lūpose nelabojo vardas skamba gan dažnai. Žilę galvoje, velnią uodegoje kaltiname, kai vyras ima sukti klystkeliais. Suėstus velnius skaičiuojame, kai kalbame apie patrakusią moterį.

„Tai archetipas, kurio labai sunku atsikratyti. Jis yra mūsų pasakose, mūsų pasąmonėje“, – J. Rimkutė-Vainiuvienė skaičiavo, kad šnekamojoje kalboje yra daugiau kaip 600 velnio vardų, o muziejaus kolekcijoje – per 3 tūkst. kipšų, ožkakojų, demonų, šėtonų, liuciferių ir belzebubų.

Kiek jų pavyks rasti patirtinės kelionės metu, priklauso tik nuo jūsų. Tačiau nemanykite, kad tai bus labai paprasta.

„Kartu su menininkais Rasa Butiškyte ir Sauliumi Valiumi muziejuje norėjome sukurti naują patirtinę erdvę, nes kolekcija sulaukia labai daug įvairių vertinimų. Vieni kritikuoja, kiti žavisi“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė neabejojo, kad naujosios vizualizacijos, šviesos ir garsai dar labiau išlaisvins muziejaus lankytojų vaizduotę.

Abipusiškai: anot J. Rimkutės-Vainiuvienės, ne tik lankytojai buvo išsiilgę muziejaus, bet ir muziejininkai – lankytojų. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kunkuliuoja katilas

Vienos spalvingiausių ir ryškiausių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje paieškos prasideda muziejaus drabužinėje. Kaukšint kanopėlėms, tamsoje, kuri neatsiejama nuo velnio personažo, tarp spintelių išniro mitinis šulinys su pragaro ratais. Akylesni lankytojai turėtų pastebėti ne tik juos, bet ir grindinio akmenis.

Lankytojai galės ant jo stoti, sėsti, fotografuotis. Čia skaitysime pasakas ir vesime edukacijas mažiesiems.

„Eime toliau“, – muziejininkei kylant iš pirmojo aukšto į antrąjį, paskui ją sekęs būrys akis įmerkė į pelkę ant sienos.

Pastarasis atvaizdas pasirinktas neatsitiktinai. Lietuvoje yra maždaug 400 velniškų vietovardžių. Daugiausia tai balų, upelių, ežerų, raistų ir pelkių pavadinimai. Kitaip tariant, velnio vardu pažymėti jo kūriniai – vietos, į kurias sutemus žmonės eiti vengia. Kodėl? Senosiose lietuvių sakmėse velnią dažniausiai galima sutikti būtent prie vandens.

Antrajame muziejaus aukšte įrengta dar viena patirtinė zona – žiežirbomis besispjaudantis pragaro katilas, kurio kaitrą galės patirti kiekvienas norintis.

„Lankytojai galės ant jo stoti, sėsti, fotografuotis. Čia skaitysime pasakas ir vesime edukacijas mažiesiems“, – nusigręžusi nuo kunkuliuojančio katilo už širmos, muziejininkė pakvietė į antrojo aukšto ekspoziciją.

Joje – pirmasis į muziejų atkeliavęs velnias ir paskui jį sliūkinanti šutvė. Nors eksponatai tie patys, po menininkų įsikišimo jie nušvito kitomis spalvomis – erdves užliejo žalia ir raudona šviesos.

Tąsa: iš pragaro pirmuosiuose aukštuose – į šviesą ekspozicijos pabaigoje. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Iš tamsos į šviesą

Trečiasis aukštas pagal R. Butiškytės ir S. Valiaus sumanymą virto persikūnijimo aukštu. Erdvėse iškilo trys raudoni kubai, kuriuose skulptorius Tadas Gutauskas įkalino savo rankų darbo kaukes – velnią, ožį, raganą, gervę. Įspūdingiausiai ši erdvė esą atrodo temstant, kai kaukės ant sienų ir grindų meta įspūdingo dydžio šešėlius.

„Beje, šios kaukės buvo darytos krepšinio sirgaliams kaip priemonė priešininkui įbauginti“, – kasdien sulaukiantys pačių įvairiausių lankytojų, muziejininkai neabejojo, kad dirstelėti į šiuos meno kūrinius užsuks ir aistringiausi miesto krepšinio komandos gerbėjai.

Tai archetipas, kurio labai sunku atsikratyti. Jis yra mūsų pasakose, mūsų pasąmonėje.

Pirmuosiuose trijuose aukštuose patyrę požemių chaosą, ketvirtajame aukšte muziejaus lankytojai pajus dangišką lengvumą ir pasaulio platumą – vitrininiuose languose įsitaisę eksponatai lankytojams primins 48 šalis, iš kurių jie atkeliavo į Kauną.

„Vieni jų buvo dovanoti, kiti – palikti prie durų su rašteliais, treti mus pasiekė per tarpinius asmenis, – arčiau centrinės vitrinos, kuriai šiame aukšte patikėta ypatinga misija, žengė J. Rimkutė-Vainiuvienė. – Pažiūrėkite, kas čia vyksta! Mykolas Arkangelas kovoja su velniu. Šalia – Rapolas, Gabrielius ir visa kita kariauna, padedanti nugalėti blogį.“

Šviesos įspūdį šiame aukšte sustiprins palubėje kybantis gaublys ir vaizdas pro langą. Angelų galbūt nepamatysite, tačiau liksite sužavėti miesto panorama.

Sulaukė: savo pirmapradę spalvą atgavo namas, kuriame gyveno ir kūrė A. Žmuidzinavičius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Atviri kūrėjo namai

Velnių muziejus lankytojams atviras tik laikinai. Vėliau vyks ekspozicijos atnaujinimo darbai, todėl kipšai kurį laiką ir vėl bus neprieinami.

„Dar sunku pasakyti, manau, kad šiais metais tikrai priimsime lankytojus, nes esame jų labai išsiilgę. Jie mūsų – tai pat. Kol buvome užsidarę, sulaukėme tikrai daug užklausų, kada vėl bus galima pamatyti velnių kolekciją“, – J. Rimkutė-Vainiuvienė priminė, kad net ir tada, kai užsivers vienos durys, kitos tikrai bus atviros.

Tai velnių kolekcijos pradininko A. Žmuidzinavičiaus namai, kuriuose galima susipažinti su tapytojo ir jo šeimos gyvenimu. Šiandienę memorialinę buto ekspoziciją sudaro trys erdvės: dukters Giedrės ir žmonos kambariai, šeimos svetainė. Pastaroji erdvė reprezentatyviausia ir didžiausia. Joje išsaugotos net menkiausios autentiškos detalės – gėlių staliukai, veidrodis, Vienos baldų komplektas, pianinas, dešimtys žymių užsienio ir lietuvių dailininkų tapytų paveikslų. Svetainės erdvę buvo galima atskirti masyviomis sustumiamomis durų pertvaromis, virš kurių tuo metu kabojo tamsiai raudonos vilnonės užuolaidos. Kai susirinkdavo svečiai, jos būdavo perrišamos tautine juosta, o durys sustumiamos, kad padidėtų salono erdvė.

„Žmonės čia grįžta vėl ir vėl. Kai kurie vien dėl to, kad pažiūrėtų, kaip šviesa krinta pro langus. Kitiems smalsu dirstelėti į pusapvales duris, kurių yra net dvejos“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė visus, kurie dar nesilankė kūrėjo namuose, ragino tai padaryti.

Trečdalis atlyginimo

Rugpjūtį šlavę kanceliarines prekes, rugsėjį tėvai dar plačiau atvėrė pinigines. Dažnas suprato, kad išlaidos kuprinėms, pieštukams ir sąsiuviniams buvo juokingos, palyginti su sumomis, kurias teko atriekti už pratybų sąsiuvinius. Tėvų skaičiavimais, pagalbinės mokymosi priemonės pabrango maždaug 10 eurų, todėl vieno vaiko pratybų rinkinys šiemet atsiėjo apie 60 eurų ir daugiau.

„Trims vaikams – antrokui, ketvirtokei ir aštuntokei – per vieną dieną išleidome maždaug 170 eurų. Centų tikslumu nepasakysiu. Noriu atkreipti dėmesį, kad minimali alga, atskaičiavus mokesčius, Lietuvoje yra kiek daugiau nei 600 eurų. Taip išeina, kad pratybų kaina – vos ne trečdalis atlyginimo. Ačiū Dievui, mums pakanka pinigų ir maistui, ir pramogoms, ir dar susitaupyti galime. Neįsivaizduoju, kaip verčiasi vargingesnės šeimos, į mokyklą išleidusios savo atžalas. Jei jų ne viena, o dvi, trys? Mokykla lengvatų nesuteikia“, – pečiais gūžčiojo daugiavaikė mama Audronė.

Trims vaikams per vieną dieną išleidome maždaug 170 eurų. Taip išeina, kad pratybų kaina – vos ne trečdalis atlyginimo.

Dvi dukras auginanti Roma skaičiavo, kad šiemet pratybų sąsiuviniams išleis labai panašią sumą kaip ir Audronė. Pratybos ketvirtokei atsiėjo 58 eurus. Kiek tiksliai kainuos šeštokės pratybos, paaiškės šiek tiek vėliau, bet jau dabar suma perkopė 50 eurų. Vien geografijos atlasas su pirmąja ir antrąja pratybų dalimis kainavo beveik 40 eurų. „Jaunojo istoriko užrašai“ – per 10 eurų. Prieš kelias dienas anglų kalbos mokytoja už pratybas paprašė atnešti 10 eurų, o lietuvių kalbos mokytoja – 12 eurų.

Netoleruoja kopijavimo

Tiems, kuriems ši suma neprieinama, lituanistė pasiūlė pratybas nukopijuoti. Roma pratybas pirks, o štai kaunietė Veronika mokytojos pasiūlytu būdu taupo jau antrus metus, todėl pratybos jai atsieina tiek, kiek kainuoja kopijavimo popieriaus pakuotė – apie 6 eurus. Neturintys namuose kopijavimo aparato, moka dvigubai ar trigubai tiek, bet vis tiek kopijuodami sutaupo, palyginti su tais, kurie perka naujas pratybas.

„Sūnus nepatenkintas, kad jo pratybos kitokios nei klasiokų, bet kai aš paklausiu, geriau naujos pratybos ar, tarkim, keli kino seansai su spragėsiais, atsakymo nereikia ilgai laukti“, – šypsojosi moteris.

Tiesa, toks pratybų kopijavimas toleruojamas ne visose mokyklose. Veronika iš pažįstamų girdėjo, kad kai kuriose ugdymo įstaigose kopijuoti pratybas griežtai draudžiama, esą taip pažeidžiamos vadovėlių autorių teisės.

„Tačiau ką daryti, kai tokios kainos? Nepamirškite, kad mokykloje yra ir kitų išlaidų, ne tik už pratybas. Grįžo vakar sūnus po pamokų ir sako: važiuojame į ekskursiją, reikia 40 eurų. Be to, tėvai nutarė rinkti po 50 eurų į klasės fondą. Kur dar maitinimas, kuris šiemet vėl pabrango. Taip išeina, kad dirbi mokslui, kuris šalyje, kaip ir gydymas, yra nemokamas“, – piktinosi moteris.

Brangu: kiekvieną rugsėjį vieno moksleivio pratyboms tėvai išleidžia daugiau nei 50 eurų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pirkti internetu pigiau

Leidyklų atstovai sutinka, kad pratybų kainos yra nemenkos, tačiau primena, kad į pratybų sąsiuvinių kainą yra įskaičiuota ne tik popierius ir spauda.

Prie kiekvieno leidinio dirba visa specialistų komanda: autoriai, metodininkai, redaktoriai, dailininkai, leidinių vadovai ir kitas pagalbinis personalas. Todėl tėvams siūlo išeitį – tiesiogiai bendrauti su leidyklomis arba apsipirkti e. parduotuvėse. Ten vadovėliai ir pratybos pigesnės, nes nėra antkainio, kurį taiko knygynai.

Kelerius metus iš eilės pratybas pirkusi knygynuose, kaunietė Ana šį rudenį pasinaudojo virtualiąja platforma ir liko labai patenkinta.

„Perkant internetu kainos mažesnės, be to, galima pasinaudoti įvairiomis akcijomis. Neseniai pirkau sūnui pratybas, tai visam krepšeliui pritaikė 10 proc. nuolaidą“, – Ana džiaugėsi sutaupyta nors ir simboline suma.

Gelbsti internetas

Ne vienoje ugdymo įstaigoje naudojamos e. pratybos. Anot pedagogų, jos yra šiuolaikiškesnės, patinka vaikams, skatina domėtis ir patiems ieškoti informacijos. Be to, yra pigesnės. Antai, kaunietei Kristinai e. pratybos pradinukei dukrai atsiėjo 19 eurų. Už surinktus pinigus esą bus perkamos licencijos „Edukos“ platformai. Joje vaikai galės naudotis tiek skaitmeninėmis pratybomis, tiek vadovėliais. Tiesa, moteris nesuprato, kodėl vieni tėvai turi mokėti, o kiti prieigą prie e. pratybų gauna nemokamai.

„Kalbėjau su drauge, jos vaikas gavo prieigos kodą, ir viskas. Jokio mokesčio kaip mano dukros mokykloje. Maniau, pratybos mokamos visiems, bet, pasirodo, yra lygūs ir yra lygesni“, – to Kristina klausė ir mokyklos, kurią lanko jos dukra, administracijos. Pastaroji aiškino, kad e. pratybos vertinamos kaip individuali mokymo priemonė, už kurią atsako tėvai. Visgi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai (ŠMSM) šiuo klausimu turi kitą nuomonę.

Mokykla, anot jų, neturi teisės iš tėvų reikalauti susimokėti už vadovėlius. Nesvarbu, ar tai būtų spausdinti, ar elektroniniai. Tais atvejais, kai mokyklai pritrūksta lėšų, pirmiausia ji turi kreiptis į savo steigėją. Reikalavimo mokėti pinigus negali būti, jeigu nėra sutarimo. Bet kuriuo atveju, kokias mokymosi priemones naudoti, kiekviena mokyklos bendruomenė sprendžia individualiai. ŠMSM atsakymas tėvų neįtikino. Anot jų, pedagogai nesitaria dėl pratybų poreikio, tiesiog mokslo metų pradžioje konstatuoja faktą.

„Kaip „Tėve mūsų“ žinome, kad pirmojo susirinkimo metu mums pasakys, kiek pinigų teks sumokėti už pratybas. Nė karto negirdėjome klausimo: tėveliai, ar reikia pratybų, ar turėsite iš ko jas nupirkti? Tiesiog pateikiamas faktas. Nežinau, bet anksčiau gyvenome be pratybų. Nereikėjo jų nei vaikams, nei mokytojams. Pedagogai buvo išradingesni, sprendimų rasdavo aplinkoje. Manau, ir dabar viskas priklauso nuo noro“, – kalbintų mamų įsitikinimu, pratybos – palengvinimas mokytojams, bet ne vaikams. Užduočių sąsiuvinius moksleiviai pildo mechaniškai, pamiršdami kūrybinį mąstymą ir saviraišką, nes žino, kad mokytojai juos tikrina rečiau.

Kalbėjau su drauge, jos vaikas gavo prieigos kodą, ir viskas. Jokio mokesčio kaip mano dukros mokykloje.

Pratybos – ne mokytojams

Su tėvų teiginiais nesutinka mokytojai. Pasak jų, tėvų finansinis indėlis į vaiko mokymąsi yra labai svarbus – turėdami daugiau priemonių, knygų, papildomos mokomosios literatūros vaikai labiau domisi, įsigilina ir pasiekia geresnių rezultatų.

Dienraščio kalbinti mokytojai stebėjosi, kad tėvai lengva ranka leidžia pinigus naujiems vardiniams sportiniams bateliams, kurie kainuoja kelis šimtus eurų, ar tūkstančiu įkainotam išmaniajam telefonui, o kelios dešimtys eurų pratybų sąsiuviniams jiems atrodo pernelyg didelė suma.

„Svarbiausia, kad būtų dialogas tarp klasės auklėtojos ir tėvų. Pastarieji linkę daugiau piktintis, kritikuoti, užuot drauge ieškoję sprendimų, – anonime norėjusios likti vienos Kauno mokyklos pedagogės manymu, mokytojų pareiga tėvus įtikinti, kad pratybų reikia. – Metų pabaigoje su tėvais vėl reikia susitikti ir aptarti, ar, jų manymu, pratybos pasiteisino. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad popierinės pratybos iki šiol yra vienas labiausiai prieinamų sprendimų. Bent jau jaunesnių klasių moksleiviams tai tikrai.“

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos komentaras

Pratybos neprivalomos. ŠMSM mokykloms pataria naudoti veiksmingesnius mokymosi būdus ir priemones, užuot pasirinkus pratybas. Žinoma, gali būti, kad mokyklos bendruomenė nutaria, jog jos reikalingos per vieno ar kito dalyko pamokas. Kiekvienas mokytojas, kuris siūlo naudoti pratybų sąsiuvinius, tėvams ir mokiniams turėtų pateikti argumentų, kodėl jie būtini, paaiškinti, kodėl nepakanka vadovėliuose esančių užduočių ar kitos laisvai prieinamos, nemokamai siūlomos medžiagos. Švietimo įstatymo 70 straipsnyje nustatyta, kad individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, skaičiuotuvais ir kitomis) mokinį aprūpina tėvai. Todėl valstybės lėšos skiriamos tik vadovėliams ir kitoms daugkartinio naudojimo mokymo priemonėms.

Daugumos mokyklų bendruomenės atsakingai sprendžia, kokių ir kiek mokymo priemonių reikia. Priimdamos sprendimus dėl jų įsigijimo ir naudojimo, tariasi su mokinių tėvais, ypač tais atvejais, kai jas įsigyti planuojama už tėvų lėšas. Mokyklos bendruomenė turi visas galimybes dalyvauti priimant sprendimus dėl visų mokymo priemonių pasirinkimo ir pirkimo.

E. pratybos taip pat gali būti mokamos, priklausomai nuo to, iš kokių šaltinių užsakomas turinys. Kokias e. pratybas užsisakyti, sprendžia mokykla. ŠMSM skiria pinigų mokyklų skaitmenizacijai, ir jos gali už tai pirkti licencijas, kad vaikai nemokamai naudotųsi pratybomis, jei yra toks poreikis. 2023 m. skaitmenizacijai iš ŠMSM skirta 3,4 mln. eurų, 2021 m. duomenimis, skaitmeninėms mokymo priemonėms įsigyti mokyklos panaudojo 3,7 mln. eurų. Praėjusiais metais startavo skaitmeninės švietimo transformacijos projektas, kurį įgyvendina įsteigtas Nacionalinės švietimo agentūros EdTech centras. Šiame projekte pagrindinis dėmesys skiriamas skaitmeninėms mokymo priemonėms kurti, skaitmeninėms kompetencijoms tobulinti ir aukštųjų mokyklų studijoms skaitmenizuoti. Planuojama sukurti, išbandyti ir įdiegti nuotolinio, mišraus, hibridinio ugdymo prototipus, kartu su mokyklomis, inovatoriais ir IT įmonėmis kurti inovatyvius sprendimus, kurie atitiks atnaujintas bendrąsias programas. Ruošiamasi įdiegti bendrojo ugdymo mokykloms skirtą skaitmeninių mokymosi išteklių bazę. Skaitmenizacijos priemonių galima įsigyti ir dalyvaujant „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje. Rengdamos savo pažangos planus savivaldybės gali numatyti norimas skaitmenines priemones.  Pvz., įsigyti SMART interaktyviųjų lentų, žaidimų, 3D ekranų, spausdintuvų, dokumentų kamerų, virtualiosios realybės rinkinių ar sistemų, įsirengti IT klases, įsigyti įvairių mokymo programų ir licencijų. Skaitmeninėmis priemonėmis rūpinasi ir savivaldybės. Savivaldybės, kurios yra daugumos Lietuvos mokyklų savininkės, yra atsakingos už mokyklų veiklos organizavimą, aprūpinimą priemonėmis. Taigi, savivaldybės taip pat planuoja ir skiria lėšų skaitmeninėms priemonėms. Pvz., Kauno miesto savivaldybė kiekvienais metais sistemiškai skiria papildomų lėšų švietimo įstaigų skaitmeninei plėtrai ir priemonėms, nes įranga sensta, o naujos priemonės reikalingos diegiant atnaujintą ugdymo turinį. 2021 m. iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto buvo skirta 394 tūkst. eurų, o 2022 m. – 330 tūkst. eurų 2021 m. IV ketvirtį savivaldybė papildomai skyrė ir rezervo lėšų – 177 tūkst. eurų.  Mokyklos už šiuos pinigus įsirengė hibridinių klasių, pirko kompiuterių, planšečių ir kt. priemonių. Ikimokyklinėms ugdymo įstaigoms, įgyvendinančioms priešmokyklinio ugdymo programą, skirta lėšų išmaniesiems ekranams įsigyti.

Netikėta pažintis

Į IX fortą su dukromis atvykstame kartą per metus. Vaikštome po masinių žudynių lauką, lankome muziejaus ekspozicijas ir kalbame apie holokausto kančių istoriją. Pastarasis mūsų trejeto apsilankymas buvo kitoks nei ankstesni – šiurpo oda, o akyse tvenkėsi ašaros. Kažką panašaus esu patyrusi tik II Aušvico koncentracijos stovykloje, kur buvo įrengtos specialios dujų kameros ir krematoriumai. Praėjus kelioms dienoms sužinojau, kad kalbinsiu kaunietę, išgyvenusią holokaustą... Mergaitę, kuriai tada nebuvo lemta mirti.

Artėjant Lietuvos žydų genocido dienai, su Fruma Vitkinaite-Kučinskiene susitikau jos namuose. Šeimininkė duris atvėrė, tačiau paprašė netraukti fotoaparato. Jaukus kelių kambarių butas Dainos gatvėje kažkuo priminė tą, kuriame gyveno mano močiutė, – daug nuotraukų, paveikslų, suvenyrų ir kitų niekučių, kurie ne tik kaupia dulkes, bet ir šildo prisiminimais.

„Įsitaisykite, kur jums patogu, tik nežinau, kiek galėsiu skirti laiko“, – nusišypsojo šviesaus veido moteris, o aš darsyk pasitikslinau, ar dokumentai sako tiesą. Nors lėtesnis žingsnis, žili plaukai ir veidą išvagojusios raukšlės liudijo gyvenimišką patirtį, sunkiai galėjau patikėti, kad birželį Frumai suėjo 90 metų.

„Švęsti jubiliejų atsisakiau. Užtai dieną prieš sulaukiau IX forto administracijos atstovų vizito. Įteikė įrėmintą padėką, kurioje surašyta, kokia aš nuostabi“, – F. Vitkinaitė-Kučinskienė tikino nesijaučianti verta tokios gausos žodžių, todėl oficialaus rašto iš lentynos netraukė. Užtai ant stalo išskleidė pluoštelį nuotraukų, o šalia padėjo laikraščių iškarpų ir kelias knygas, kuriose aprašyta ir jos gyvenimo istorija.

Optimizmas: holokausto kančių istorijoje F. Vitkinaitė-Kučinskienė stengiasi įžvelgti ir šviesių dalykų. F. Vitkinaitės-Kučinskienės nuotr.

Namai, atviri visiems

Ne sykį žurnalistams pasakojusi apie savo išgyvenimus, moteris laikėsi tos pačios chronologijos. Pirmiausiai mintimis persikėlė į 1933-iuosius, kai savo riksmu pasveikino pasaulį ir tėvus – kauniečius Rivą ir Vulfą Vitkinus.

„Iš vaikystės menu, kad mama man buvo labai graži, tik kai šeštadieniais eidavo į „Metropolį“ pabendrauti ir paklausyti muzikos, užsukdavo dar ir į kirpyklą. Tada man jos plaukai nepatikdavo, – juokėsi pašnekovė. – Koks buvo tėtis? Jis nebuvo iš tų, kur labai demonstruoja meilę, bet viską, ką darė, jis darė dėl mūsų.“

Fruma pasakojo, kad jos tėtis dirbo prie  veidrodžių gamybos, vėliau buvo gamyklos „Cotton“ gamyklos inžinierius. Mergaitė su juo praleisdavo labai daug laiko – minkštai įsitaisiusi furgone, kartu vežiodavo kojines po Kauną, o tada grįždavo namo, kur jos laukdavo septyneriais metais vyresnis brolis Josifas ir mama.

Namų durys Šančiuose būdavo atviros ir giminaičiams, kurie atvažiuodavo studijuoti į Kauną. Jų visuomet laukdavo balta staltiese padengtas stalas, duonos riekė ir dubenėlis karštos sriubos. Nors dabar gyvena miesto centre, Fruma iki šiol jaučia sentimentų Senamiesčiui, kur buvo įsikūrę jos seneliai. Šventinėmis dienomis autobusai nekursuodavo, todėl pas juos mergaitė važiuodavo vežimu su stogu.

„Velykų metu valgydavome patiekalus pagal mūsų tikėjimą. Tetos ir dėdienės mus nuvesdavo į kitą vietą ir paslapčia duodavo tai, ko pagal papročius nebuvo galima. Labai gerai atsimenu tuos linksmus veidus, – atsidususi F. Vitkinaitė-Kučinskienė pratęsė: – Linksmus veidus, kurių neliko...“

Pradžia: nuo Rivos ir Vulfo Vitkinų prasidėjo ir Frumos istorija. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anksti subrendo

Mudviem kalbant už lango pasigirto vaikiškas balsas. Įsikibusi mamai į ranką, maždaug penkerių mergaitė šokinėjo šaligatviu ir traukė negirdėtą, greičiausiai pačios sugalvotą dainą. Klausydama jos Fruma sustingo.

„Mano vaikystė buvo nuostabi. Aš buvau guvi ir smalsi mergaitė. Mokėjau net kelias kalbas. Mama pasakojo, kad mano auklė buvo lenkė, todėl dar būdama visai maža mokėjau kelis lenkiškus žodžius. Kaimynystėje gyveno panašaus amžiaus berniukas, kuris šnekėjo tik vokiškai, taip aš prisijaukinau ir šią kalbą. Namuose skambėjo žydų kalba. Tik tais kartais, kai tėvai nuo manęs ir brolio norėdavo ką nors nuslėpti, prabildavo rusiškai. Netrukus aš pramokau ir tą kalbą. Žinoma, kalbėjau ir lietuviškai“, – jei ne karas, mažoji poliglotė, veikiausiai, būtų išmokusi dar daugiau.

Viskas pasikeitė tą dieną, kai kartu su mama kulniuodama Drobės gatve namo, Fruma pamatė virš galvų skrendančius Sovietų Sąjungos lėktuvus. Ant miesto pradėjus kristi bomboms šeima nusprendė bėgti kartu su besitraukiančia sovietų armija.

Gete žmonės iš vakaro žinojo, kad laukia kažkoks įvykis.

„Tėtis gavo vežimą su arkliu, žinau, kad mes vykome Jonavos kryptimi. Atsimenu, kad iš abiejų pusių buvome apšaudomi, bet pabėgti mums nepavyko. Sustojome pailsėti“, – būtent tada, anot F. Vitkinaitės-Kučinskienės, tėtis pasakė, kad nebėra prasmės bėgti – vokiečiai jau priekyje. Šeima laikinai prisiglaudė Petrašiūnuose, pas ten gyvenusius žydus. Baimės sukaustytų likimo brolių ir seserų namuose buvo daugiau. Kiek vėliau Vitkinai ryžosi grįžti atgal į namus.

„Ėjome aplinkiniais keliais. Siūlų gatve leidomės iš Aukštųjų Šančių. Tačiau baltaraiščiai pažino mano tėvą ir brolį. Suėmė juos. Likome su mama. Prisimenu, kaip ji man sakė bėgti, kiek tik galiu. Taip mes atbėgome į savo namus. Po poros dienų grįžo ir tėtis su broliu“, – pasakojo moteris.

Aptvėrė spygliuota tvora

1941-ųjų liepos 15-ąją mažos mergaitės pasaulis buvo apjuostas spygliuota tvora, o namai iš Šančių persikėlė į getą Vilijampolėje. Frumos seneliai iš mamos pusės turėjo namus Žaliakalnyje, todėl valdžia leido jiems apsikeisti vietomis su geto teritorijos gyventojais. Taip Vitkinai pateko į A. Krikščiukaičio gatvės 58-ąjį namą, stovėjusį visai šalia geto vartų. Be Rivos ir Vulfo su vaikais, įsikėlė ir Frumos mamos seneliai, jos brolio Samuelio, pusbrolių Birgerių šeima ir dar viena jauna pora. Ankštuose kambariuose nebuvo jokių baldų, tik šaltos metalinės lovos. Jaukiau būdavo nebent virtuvėje, kai prie stalo po darbų susėsdavo artimieji.

„Aš namuose megzdavau pirštines. Visi aplink žinojo, kad A. Kriščiukaičio gatvėje esančiame name gyvena mergaitė, kuri iš rankų nepaleidžia virbalų“, – pasakojimą tęsė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Gete visi žydų tautybės žmonės nešiojo po geltoną žvaigždę, Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu tapusią žydų kančios ir atskyrimo ženklu. Tokią pat turėjo ir Fruma. Šio ženklo savininkai negalėjo vaikščioti gatvėmis, lankytis parkuose, skveruose, jiems buvo draudžiama naudotis viešuoju transportu ir eiti į parduotuves. Vis dėlto Frumai į kelias pavykdavo prasmukti. Mergaitė buvo nepanaši į žydaitę – šviesių plaukų, be to, puikiai kalbėjo lietuviškai, todėl mama nuimdavo žvaigždę nuo jos drabužių ir siųsdavo nupirkti maisto į kelias nedideles parduotuvėles dabartiniame A. Juozapavičiaus prospekte. „Žinau, kad buvau šiek tiek paliegusi, bet alkio jausmo tikrai nepamenu“, – F. Vitkinaitei-Kučinskienei įsiminė kiti momentai – nevaikiški vaikų žaidimai ir nuo kulkų krentantys žmonės, kurie daržuose tenorėjo pasirinkti daržovių.

Atsidavimas: paleidusi dukrą, F. Vitkinaitės-Kučinskienės mama liko gete su vyru ir sūnumi, iš kur jie visi trys nebesugrįžo. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Įrengė slėptuvę

1941-ųjų rudenį Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vadinamos Didžiąja akcija. Spalio 28 d. Demokratų gatvėje buvusioje aikštėje atrinkta daugiau nei 9 tūkst. Kauno geto žydų, iš kurių beveik pusė – vaikai. Kitą dieną pėsčiomis visi jie nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke. Tai vienos didžiausių Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką įvykdytų gyventojų žudynių.

„Gete žmonės iš vakaro žinojo, kad laukia kažkoks įvykis. Tą naktį niekas nemiegojo, nes 6 val. ryto privalėjo būti aikštėje“, – prisiminimais dalijosi kruvinos akcijos liudininkė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Daugiau nei 30 tūkst. žydų tądien stebėjo, kaip Saugumo policijos vyresnysis seržantas Helmutas Rauka piršto mostu sprendė žmonių likimus – gyvensi ar mirsi?

„Puikiai prisimenu momentą, kai atėjo mūsų eilė. Tėvelis turėjo darbo pažymėjimą, todėl ruseno viltis, kad papulsime į gerąją pusę… Iš pradžių atskyrė senelius ir brolį į blogąją pusę, bet tėvas gerai kalbėjo vokiškai ir kažką pasakė. Brolį pavyko įtraukti į gerąją pusę“, – deja, grįžus namo, F. Vitkinaitė-Kučinskienė pasigedo senelių ir iš mamos, ir iš tėčio pusės.

Po įvykdytos Didžiosios akcijos buvo aišku, kad tai ne pabaiga, todėl Vitkinai namo rūsyje įrengė slėptuvę. Fruma tiksliai nepamena, kaip, tačiau jos tėčiui pavyko slapta gauti plytų ir kitų statybinių medžiagų.

„Apie tai, kada slėptis, mums pranešdavo žydų policininkai. Rūsio patalpos plotą tėtis buvo užmūrijęs, po lovomis iškirto angą“, – F. Vitkinaitė-Kučinskienė pasakojo, kad patalpa buvo labai maža, dažniausiai ten slėpdavosi jos šeimos nariai ir keli kaimynai. Tie, kurie netilpdavo, turėdavo uždengti slėptuvę dangčiu, ant jos užstumti lovą, o spintą – ant durų. Tik tų, kurie netilpdavo į slėptuvę, dėka iš jos vėliau ištrūkdavo besislapstantys.

„Buvo baisu. Stovi ir virš savęs girdi balsus, žingsnius“, – kaunietė užsimerkė. Tamsa jos nebaugina, nes ilgą laiką Fruma buvo įpratusi gyventi be šviesos.

Vieną dieną vokiečių kareiviai aptiko slėptuvę ir visus joje buvusius žmones.

„Mes buvome vedami už vartų, į kažkokį kiemą. Kareivis su šautuvo buože puolė mano tėvą. Brolis gulėjo ant vartų su spygliuota viela ir verkė“, – prisiminimais dalijosi F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Moteris su sege

Kartą sėdėdama namuose mergaitė išgirdo nepažįstamą balsą. Kažkas teiravosi, ar čia gyvena Fruma.

„Pagalvojau, kad atėjo mano numegztų pirštinių pažiūrėti. Klydau. Buvo pasiūlymas mane išvesti iš geto ir paslėpti. Tėvai sutiko. Ilgai mane ruošė tam, kalbėjo, aiškino, kas manęs laukia, o aš labai nenorėjau, – F. Vitkinaitė-Kučinskienė prisiminė nemigos naktis ir laikrodį, mušantį valandas. – Iki dabar negaliu nei matyti, nei girdėti tokių laikrodžių. Turiu išeiti iš patalpos, jei joje toks yra.“

1943-iųjų rudenį Frumą ir dar vieną mergaitę žydų policininkas nusivedė prie geto vartų. Ten stovėjo didžiulė minia iš darbo grįžusių žmonių. Prasibrovus pro visus juos, mergaičių laukė dvi moterys – Natalija Fugalevičiūtė ir Natalija Jagorova. Viena jų buvo pasipuošusi fosforine sege. Būtent prie jos turėjo prieiti mergaitės ir klustelėti, kelinta dabar valanda. Nors buvo tamsu, moteris turėjo atsakyti, kad trečia valanda.

„Eidama su jomis nepratariau nei žodžio. Priėjusi namų slenkstį pamačiau Rivką. Tada man atlėgo ir aš pravirkau", – pasakojo F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Rivka Šmuklerytė-Ošerovičienė buvo jos pusseserė, iš geto dingusi iškart po Didžiosios akcijos, o 1943-iųjų pabaigoje iš jo padėjusi pasprukti ir pačiai Frumai.

„Rivką laikau didžiausia savo gelbėtoja. Ji taip ir nesusilaukė savo vaikų, bet turėjo kitų. Aš buvau viena jų. Ir pirmoji odinė kuprinė, su kuria ėjau į V. Kudirkos mokyklą, būtent jos pirkta", – prisiminimais dalijosi Fruma.

Daug gerų žmonių

Apie tolesnį savo likimą Fruma kalbėjo glaustai. Moteris prisiminė našlaičių globos namus, kuriuose glaudėsi kelis mėnesius, kunigą, savo gelbėtojas Heleną Holzman, Olgą Kuzminą-Dauguvietienę, kunigą, kuris parūpino naują gimimo liudijimą, ir kitą gyvenimą su Danutės Vitkauskaitės vardu ir pavarde.

„Ar pasprukusi iš geto mačiau tėvus? Pamenu, buvau pas H. Holzman, kai atėjo Rivka ir pakvietė pasivaikščioti. Tąkart ėjome link Savanorių prospekto, kur gyveno abi Natašos. Tada Rivka pasakė, kad ten yra mano mama. Ji liepė neverkti ir sakyti, kad viskas gerai, kitaip mamai skaudės širdį. Mama buvo visiškai pasikeitusi nuo tada, kai išėjau iš geto. Ji buvo sulysusi, liūdna, matėsi, kad tramdo save. Susitikimas nebuvo ilgas. Ji išėjo, o aš visą likusį gyvenimą su pagarba menu savo mamą, kad ji nepaliko tėvo ir brolio vienų gete“, – gerklėje užstrigus žodžiams, F. Vitkinaitės-Kučinskienės akyse suspindo ašara.

Tėčio su broliu Fruma taip pat daugiau nebematė, nors šventai tikėjo, kad vieną dieną jie visi trys sugrįš iš koncentracijos stovyklų. Mergaitė vis eidavo prie sinagogos, kur kabėdavo grįžtančiųjų iš stovyklų sąrašai, tačiau Vitkinų pavardės juose taip ir nerado.

„Aš niekada nesijaučiau našlaite. Kodėl? Nes visoje šioje situacijoje patyriau ir labai daug gero. Atjautos, meilės. Kalbu ne tik apie savo gelbėtojus. Omenyje turiu ir savo nuostabų vyrą. Man teko ypatinga laimė. Ne kiekvienai moteriai tai lemta patirti“, – žvilgsniu į nespalvotą  sutuoktinio nuotrauką pokalbį baigė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Lietuvos žydų genocido diena

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Masiniai Vilniaus žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Suimtieji iš pradžių buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten – sušaudyti į Panerius. Areštus ir konvojavimą vykdė vokiečių gestapininkai, lietuvių viešoji policija, savisaugos daliniai ir ypatingojo būrio nariai. Masines žudynes Paneriuose dažniausiai vykdė vokiečių saugumo policijai ir SD pavaldus ypatingasis būrys (Sonderkommando). Iki 1941 m. rugsėjo galėjo būti nužudyta apie 7 tūkst., vien 1941 m. rugsėjį – daugiau kaip 8 tūkst. Vilniaus žydų.

Vilniaus getas buvo suformuotas 1941 m. rugsėjo 6 d. Senamiestyje veikė du getai (Didysis ir Mažasis). Didžiajame gete buvo įkalinta apie 29 tūkst., Mažajame – apie 9 tūkst. žydų. Per kelias 1941 m. spalio mėnesį vykusias akcijas visiškai likviduotas Mažasis getas. Tačiau masinės žudynės tęsėsi beveik iki pat 1941 m. pabaigos. Nuo karo pradžios iki 1942 m. nužudyta apie 33 tūkst. žydų (iš 58 tūkst., gyvenusių iki karo).

1943 m. kovo mėnesį buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į Vilniaus getą, kiti traukiniu nuvežti į Panerius ir čia sušaudyti (iš viso apie 5 tūkst. žmonių).

Nuo 1943 m. rugpjūčio pradėta laipsniškai likviduoti Vilniaus getą. Paskutinis geto likvidavimo etapas – 1943 m. rugsėjis. Dauguma moterų ir vaikų (5–7 tūkst.) buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Žydų vyrai (apie 2 tūkst.) išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, o jaunos moterys (1,4–1,7 tūkst.) – į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Dar keli šimtai senelių ir ligonių geto likvidavimo metu sušaudyti Paneriuose.

Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 2–3 tūkst. Vilniaus žydų.

Šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Skanus pristatymas

Savaitei perkopus į antrą pusę, Jaukiuose namuose Šančiuose pakvipo lietuviškos virtuvės patiekalais, kurių vilionėms nepavyko atsispirti. Lino gaminių parduotuvėlės svečiai gurkšnojo spanguolių kisielių, laužė šviežutėlę duoną, o viešnios iš Japonijos noriai ragavo keptų baravykų, silkės ir kūčios.

„Tai yra grūdų patiekalas, skirtas protėvių vėlėms vaišinti. Į kūčią dėjau riešutų, saulėgrąžų, kviečių, kruopų, aguonų, džiovintų spanguolių ir šiek tiek medaus. Žinoma, galima apsieiti ir be jo. Minimalus saldumas jausis nuo uogų“, – pasėmęs kupiną šaukštą deserto kaunietis Žygimantas Vaičius juo pavaišino Japonijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Yuriką Kakami.

Japonų skaitytojams ir ragautojams skirtoje K. Sasaki knygoje, kurios pristatymui Jaukiuose namuose ir buvo surengta vakarienė, Žygimanto ruoštos kūčios recepto nėra, tačiau versdami knygos puslapius skaitytojai sužinos, kas yra vėdarai, kuo ypatingos dzūkiškos bandos ir kodėl lietuviai taip pamišę dėl šaltibarščių.

„Viskas prasidėjo nuo bičiulės Ayos Kimuros. Iš jos sužinojau, kad viena kulinarė ieško lietuvių ir latvių, nes nori rašyti kulinarijos knygą. Pakalbėjus su K. Sasaki, gimė mintis apsilankyti tų žmonių namuose, drauge su jais gaminti patiekalus, fotografuoti juos ir aprašyti receptūrą“, – kalbėjo Jaukių namų šeimininkė Asta Kavaliauskaitė, nemažai prisidėjusi prie knygos kūrybos proceso.

Patiko: knygos pristatyme dalyvavusias viešnias iš Japonijos sužavėjo Žygimanto ruošti patiekalai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Susitikimai virtuvėse

Neseniai pasirodžiusiame leidinyje japonų kalba aprašomos trys Baltijos šalys. Kaip jau supratote, knyga ne apie Kauno pilį, Rygos senamiestį ar Toompea kalvą Taline, o apie gastronominius nuotykius, kuriuos autorė patyrė su trijų Baltijos valstybių žmonėmis. Taip knygos bendraautoriais tapo A. Kavaliauskaitė su namiškiais ir dar keli bičiuliai.

Vienas pirmųjų į savo namų virtuvę Keiko pakvietė Astos tėtis Viktoras. Jo čirškinti bulviniai blynai ir vištienos kepsnelis su daržovėmis keliavo į viešnios lėkštę, o patiekalų receptai – į jos knygą. Nors mėgsta eksperimentuoti ir išbandyti vis naujus patiekalus, Viktoras neslėpė, kad šie du jam pavyksta geriausiai, o ir knygos autorei jie labai patiko.

„Pamenu savo kulinarijos kelio pradžią. Pirmiausia bandžiau išvirti vištą. Žmonai išėjus į paskaitas, nusipirkau už rublį su kapeikomis. Nepagalvojau, kad prieš tai reikia išvalyti visus vidurius... antroji kulinarijos pamoka buvo labiau pasisekusi. Dalytei išvykus į kelionę, dukroms reikėjo kažką paruošti. Suraikiau daktarišką dešrą, pačirškinau bulves ir prašau – puikus patiekalas“, – bėgant metams, anot Viktoro, jo ranka įgudo, o ir akis tapo aštresnė.

Todėl dabar jam nereikia jokių receptų knygų. Labiausiai jis pasikliauja savo skonio receptoriais, o ne gramais ir mililitrais.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ragavo dzūkiškų bandų

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Užsienio kalbų instituto direktorė dr. Teresė Ringailienė Keiko nusivežė į Dzūkiją. Merkinėje knygos autorė paragavo gardžiųjų dzūkiškų šiuškių sviesto padaže ir garsiųjų dzūkiškų bandų. Knygos autorei buvo įdomu stebėti, kaip krosnyje ant džiovintų kopūstų lapų kepamas bulvių tarkių blynas vėliau suplėšomas, sudedamas į molinį indą, užpilamas spirgučių padažu, grietine ir dar pusvalandžiui stumiamas į krosnį. Sužavėta galutinio rezultato Keiko buvo tikra, kad bulvinį blyną japonai galės išsikepti ir be krosnies, o spirgučius su grietine – pakeisti sūrio padažu.

Pažintis su Terese Keiko leido patirti ir gardžiausio „Medučio“ skonį, kurį juodvi iškepė Šilainių bibliotekoje. VDU dirbanti Veronika su šypsena prisiminė ne tik gamybos procesą, bet ir įspūdingą kepinio kelionę. Išvykęs iš Kauno, aplankęs Rygą, pagal močiutės receptą gamintas „Medutis“ buvo suvalgytas Taline, per Estijos nepriklausomybės dieną.

„Mano šviesaus atminimo močiutė kepė labai daug tortų. Aš pildavau miltus, maišydavau, plakdavau. Esu jai dėkinga, kad ji man leido viską daryti kartu su ja“, – į Jaukius namus atnešusi tokį patį „Medutį“, kokį skanavo Keiko, anglų kalbos specialistė T. Ringailienė kvietė įvertinti, kaip jai pavyko iškepti šį sykį.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Cepelinų nevirė

Kaunietė Lina Jurėnienė kulinarijos knygos autorei parodė, kaip ruošiami tradiciniai lietuvių Kūčių stalo gėrimai – avižų, spanguolių kisielius ir aguonpienis su kūčiukais. Žygimantas, kurio kulinariniais sugebėjimais knygos metu galėjo įsitikinti visi susirinkusieji, Keiko pavaišino vėdarais ir kremine grybų sriuba.

„Pagalvojau, kad cepelinais Keiko tikrai kas nors pavaišins, bulviniais blynais – irgi. Taip šovė mintis kepti vėdarus“, – prieš tai, anot Ž. Vaičiaus, jis paruošė tirštą grybų sriubą.

Į ją kaunietis dėjo ne tik pievagrybių, bet ir Lietuvos miškų karalių – baravykų.

„Keiko patiko. Be to, aptarėme visas galimas patiekalo improvizacijas, nes kai kai kurių produktų rasti Japonijoje yra sudėtinga“, – Ž. Vaičius leido suprasti, kad japoniški šaltibarščiai, net jei ir būtų rožinės spalvos, greičiausiai savo skoniu skirtųsi nuo pirmtakų.

Slėnis virto mariomis

Ekstravagantiška dama su miniatiūriniais akiniais, įmantriai susukta skara ant galvos, puošniu kaklo vėriniu ir liūdnu žvilgsniu – tokia mudviejų susitikimo dieną Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje man pasirodė menininkė Irena Mikuličiūtė-Mika.

„Kaip matote, vaizdai čia gedulingi“, – tapytojai pakilus nuo kėdės ir stabtelėjus prie savo darbų supratau, kodėl jos akys nesišypsojo.

Skirtingų dydžių paveikslais nusagstytos muziejaus sienos prikėlė 1959-uosius, kai Nemuno slėnis, kuriame iki tol virė gyvenimas, virto 6 350 ha dydžio Kauno mariomis. Dėl pigesnės elektros, potvynių reguliavimo ir „šviesesnio rytojaus“, 1956 m. buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, o po trejų metų – užtvenktas Nemunas. Prieš tai iš slėnio buvo iškeldinta maždaug 40 kaimų ir 725 sodybos su gyventojais, jų auginamais gyvuliais, ūkio pastatais, bažnyčiomis, kapinaitėmis, papročiais ir tradicijomis. Nuo tada vietiniai gyventojai vadinami dugniečiais, o jų prisiminimuose – skaudūs išgyvenimai per prievartą palikus savo namus.

Terminas: paroda A. ir P. Galaunių namuose veiks iki mėnesio pabaigos. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Istorija gyva prisiminimuose

Netekties jausmas Irenai labai artimas. Anuomet Fredoje, šalia tilto turėję rąstinį medinuką, dėl rusų okupantų gobšumo ir jų planų įsirengti štabą, menininkės seneliai taip pat turėjo palikti savo namus. Sutuoktiniai krūvon suvertė daiktus, baldus, svarbiausius dokumentus ir viską padegė. Patys išėjo į visišką nežinią.

„Likimas tragiškas. Senelis nenorėjo trauktis iš Lietuvos ir, būdamas vos 46 metų mirė“, – pro I. Mikuličiūtės-Mikos akinius suspindo ašara, o lūpose suskambo naujas prisiminimas, kuris ją grąžino į vaikystę.

Būdama maždaug trejų, mažoji Irena stovėjo Nemuno slėnyje, o jos tėvai sakė, kad netrukus čia bus vanduo. Taip ir nutiko. Marios užtvindė žemes, bet nenuplovė praeities. Ji gyva dugniečių pasakojimuose ir dainose, kurias, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, daug metų atlieka folkloro ansamblis „Samylų Senoliai“. Dugniečiai prisimenami ir Samylų įlankos bendruomenės organizuojamose šventėse „Pėdos marių dugne“.

Istorija: „dugniečių“ prisiminimai gyvi jų lūpose ir kūrėjos darbuose. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Jausmai ant drobės

I. Mikuličiūtės-Mikos atmintyje istorija taip pat gyva. Savo jausmus, kurie kaskart susipina su prisiminimais apie senelius, akriliniais ir aliejiniais dažais ji perkėlė ant drobių.

„Kažkas pasakė, kad mano darbuose jaučiamas laisvas, bet skausmingas potėpis. Taip ir yra“, – kartu su pirmaisiais parodos „Paskendęs Nemuno slėnis“ lankytojais vaikščiodama po muziejaus erdves, autorė kelių dešimčių metų įvykius išgyveno vėl ir vėl.

Kažkas pasakė, kad mano darbuose jaučiamas laisvas, bet skausmingas potėpis. Taip ir yra.

Stabtelėjo prie senolio, kuris vienas paskutiniųjų paliko savo sodybą Nemuno slėnyje, paskui įsitaisė šalia Aštragų kaimo žvejo, kuris daugiau niekada nebemerkė meškerės, galvą nulenkė laidotuvėse Apmarų kaime, galvą kilstelėjo į bažnyčios fragmentą, o tada papurtė apsižiedavusią Šilėnų kaimo obelį.

„Norėjosi kažko šviesaus visoje šioje tamsoje ir neviltyje – taip gimė šis paveikslas“, – kalbėdama nušvito ir pati kūrėja.

Gyvenimus, kuriuos nuplovė marių vanduo, ir istoriją, kurios tie patys vandenys nesunaikino, A. ir P. Galaunių muziejuje bus galima pamatyti iki rugsėjo 30 d.

Įstrigo matytas vaizdas

Gydytojai ir seselės rūpinasi fizine vaiko sveikata, tačiau teikti nuolatinę emocinę paramą jie negali. Šią misiją jau ne vienus metus atlieka iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai, plačiai pabirę po visą Lietuvą. Vieni tai daro dėl širdies ramybės, kiti – gyvenimo pilnatvės. Nepaisant motyvų, tikslas vienas ir tas pats – vaikų laimė ir kuo mažiau vienatvės gydymo įstaigose, kuriose jie praleidžia ne vieną dieną.

Ašarą Balčiūnienę į savanorystę pastūmėjo mamos pavyzdys ir asmeninė patirtis – su pirmagime atsidūrusi ligoninėje, sykį eidama koridoriumi pro palatos langą ji išvydo lopšelyje gulintį kūdikį. Šalia nebuvo nei mamos, nei slaugytojos, tik varvantis mišinuko buteliukas, atremtas į stiklą. Kaip vėliau išsiaiškino Ašara, mažylio atsisakė mama. Jis buvo paliktas vaikų namuose. Ligoninės vaizdą moteris ilgai nešiojosi atmintyje, todėl, kai tik sužinojo apie organizacijos „Savanoriai vaikams“ iniciatyvą „Niekieno vaikai“, nusprendė prie jos prisijungti. Tai pavyko padaryti ne iš karto. 2020 m. prasidėjo pandemija, o kartu su ja – apribojimai, dėl kurių Ašarai savo svajonę teko laikinai atidėti.

„Šeimoje buvo didesnės rizikos asmuo – vyras, vartojantis vaistus nuo aukšto kraujospūdžio, todėl tąsyk tarp savanorių nepatekau“, – anot A. Balčiūnienės, jos laikas išaušo 2021-ųjų gruodį.

Priežastis: Ašarą prisijungti prie „Niekieno vaikų“ paskatino ligoninėje matytas vienišas kūdikis, kuriam net mišinuko nebuvo kam sumaitinti, – buteliukas buvo padėtas taip, kad mišinukas pats varvėtų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Po atrankos ir specialių mokymų, kurių metu buvo kalbama apie vaikų ir suaugusiųjų prieraišumą, emocijas ir jausmus, netinkamą vaikų elgesį ir reakciją į jį, moteris kartu su kitais bendraminčiais gavo savanorio pažymėjimą, jai atvėrusį ligoninių ir jose esančių mažųjų ligoniukų palatų duris. Savanorystės kelio pradžią Ašarai mena keturių mėnesių Greta (vardas pakeistas), kuri iš globėjų namų atkeliavo į Kauno klinikas. Čia jai buvo įvesta gastrostoma, pro kurią mergaitė buvo maitinama kelis mėnesius. Vėliau mažylė išvyko, o maždaug po pusmečio grįžo atgal į gydymo įstaigą. Iš savo koordinatorės apie tai Ašara sužinojo viena pirmųjų.

„Į Klinikas grįžo Greta. Gal nori su ja susitikti?“ – A. Balčiūnienė neslėpė, kad po koordinatorės skambučio pas mažylę, kuri į gydymo įstaigą grįžo ūgtelėjusi ir gerokai sustiprėjusi, ji skriejo tarsi ant sparnų. Panašūs jausmai esą užsimezga kaskart, kai su ligoniuku tenka praleisti daugiau laiko.

Dabar daugiau klauso

Pirmuosius metus Ašarai teko bendrauti daugiausia su kūdikiais. Moteris juos mylavo, čiūčiavo, kalbėjo ir dainas dainavo. Nors savanoriams nepriklauso, keitė sauskelnes, maitino mišinukais, vežė juos į lauką.

„Man nesunku, juolab kad pati tris vaikus užauginau ir žinau, kaip ką daryti“, – kalbėjo A. Balčiūnienė.

Sykį jai buvo paskirtas paauglys, tačiau pastarojo savanorė taip ir neišvydo – likus kelioms valandoms iki jųdviejų susitikimo, Ašara sužinojo, kad vaikinas mirė. Pastaruosius metus savanorė lankosi Kauno klinikų Nefrologijos klinikoje, kur kaip sako pati, patyrė visai kitokią savanorystę ir įgijo naujų įgūdžių.

„Per pirmuosius metus aš kalbėjau, o per antruosius klausau – kalba vaikai“, – šypsojosi moteris.

Dabar ji nemažai laiko praleidžia su devynerių Dmitrijumi (vardas pakeistas) – kiečiausiu Kauno klinikų dailininku iš Ukrainos, kuriam labai patinka Ašaros masažas. Todėl, kai tik juodu susitinka hemodializių metu, berniukas jai ištiesia kojas. Anot savanorės, kiekvienas vaikas tarsi spyna, kurią atrakina skirtingi raktai, todėl labai svarbu rasti tinkamą. Vienam patinka pokalbiai, kitam – vartyti žurnalus, trečiam – žaidimai. Dmitrijui labai patinka piešti, todėl ateidama pas savo bičiulį Ašara visuomet atsineša flomasterių.

Visi mes esame kaip grybai, kuriuos jungia grybiena – paguoda.

„Jis prašo, kad filmuočiau, kai piešia. Tada mes abu žiūrime vaizdo įrašus“, – kalbėjo A. Balčiūnienė, savanorystei kiekvieną savaitę skirianti po penkias valandas, kurios esą prabėga kaip penkios minutės.

Nori dalytis paguoda

Tų pačių metų gruodį kartu su Ašara savanoriauti pradėjo ir Aurelija Liutkevičienė. Iki tol dalyvavusi „Maisto banko“, Raudonojo Kryžiaus iniciatyvose, į organizacijos „Savanoriai vaikams“ veiklą moteris įsitraukė dėl kelių priežasčių.

„Visi mes esame kaip grybai, kuriuos jungia grybiena – paguoda. Yra taškų, kurių ji nepasiekia, todėl man norėjosi dalyvauti tame cirkuliacinių medžiagų apsikeitime, – A. Liutkevičienė džiaugėsi, kad, pradėjus tai daryti, jos gyvenimas įgavo didesnę prasmę, o laikas – vertę. – Būnant su vaikais negaila nė vienos minutės. Tu supranti, kad duotąją akimirką buvai ten, kur turėjai būti, ir darei tai, ką turėjai daryti.“

Nors palatų duris varsto jau beveik dvejus metus, prieš pirmuosius susitikimus Aurelija vis dar jaučia jaudulį, nes nežino, kaip ją pasitiks vaikas. Galbūt sėdės sunėręs rankas ir nepratars nė žodžio, galbūt paprašys išeiti ir daugiau nesirodyti. Nors į panašias situacijas moteris nė sykio nebuvo papuolusi, žino, kaip reikėtų elgtis išgirdus „ne“.

„Atsisakymas bendrauti išduoda problemas. Tokių vaikų palikti nevalia“, – anot A. Liutkevičienės, savanoriai turi rasti būdų, kaip prakalbinti užsisklendusį vaiką ir jam padėti.

Tais atvejais, kai sunku patiems rasti sprendimą, gelbėja organizacijos psichologai. Įprastai pirmojo susitikimo metu mezgasi vaiko ir savanorio pažintis. Vieniems susibičiuliauti pavyksta greičiau, kitiems reikia laiko. Aurelijai dažniausiai padeda jos gebėjimas už durų palikti dalį savęs, o likusią dalį sutapatinti su vaiku.

Pasiaukojimas: Aurelijos įsitikinimu, laikas, kurį ji praleidžia su vaikais – pats prasmingiausias. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Visi nori dėmesio

Nors visi vaikai skirtingi, šį tą bendro jie turi – kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, nori dėmesio, kurio poreikį išreiškia skirtingais būdais. Vienas vaikas gali kąsti į ranką, kitas tą pačią ranką suspausti savo delne ir nepaleisti.

„Beveik visi vaikai prisiriša ir laukia savanorių. Nelaukia tik labai išskirtiniais atvejais, nes mato mus kaip daiktus, – A. Liutkevičienė to taip pat nepatyrė, tačiau žino, kaip atrodo prie lifto lūkuriuojančių vaikų akys, kai pamato ją išlipančią. – Atrodo, kad jie savo meilę kibirais gali pilti. Todėl tikrai žinau, kad duodu jiems mažiau, nei gaunu. Tarkim, būdama savanore išmokau žaisti su mašinėlėmis. Patikėkite, man, užauginusiai dvi dukras, tai buvo iššūkis.“

Nors nenaujokė, Aurelijai vis dar sunku susitaikyti su negalia, kurią mato ligoninėse, todėl, kaskart išvydusi prie lovos prikaustytą jauną žmogų, ji išgyvena visą jausmų gamą. Pirmiausia – sukrėtimą, paskui – suvokimą, kad jo gyvenimas yra lygiavertis tavajam.

„Jis jaučia skausmą ir džiaugsmą, kurį galbūt ne visada supranti. Jo gyvybė – ta pati duotybė kaip ir tavo“, – A. Liutkevičienė prisiminė kelias istorijas, kurios atrodė beviltiškos, o baigėsi laimingai. Tarkim, vienas vaikinas, kuriam medikų prognozės buvo nepalankios, ne tik pabudo iš komos, bet ir ėmė judėti. Svarbiausia, anot savanorės, – stengtis. Išgelbėti gal ir nepavyks, bet dieną padaryti prasmingesnę tikrai įmanoma. Krustelėjęs pirštas ar į viršų kilstelėję ligoniuko lūpų kampučiai yra saldžiausias medus savanorio sielai.

Ne vien tik negalia ir netektis Aurelijai širdį drasko. Moteriai ypač sunku matyti socialinę nelygybę ir žmonių abejingumą šalia esančiam.

„Iš vaiko girdi, kad jis gyvena rajone kartu su mylinčia mama, močiute, kuri kepa nuostabius blynus. Tuo metu iš kitur sklinda kalbos, kad šeima neturi vandens, o didžiausia mamos svajonė – nusitiesti vamzdį iš šulinio į jų būstą. Tie žmonės yra orūs ir drovūs, o aplinka abejinga“, – moteris prisiminė ir daugiau panašių situacijų, kurios ją privertė susimąstyti. – Apie ką svajoja vaikai? Vienas nori paspirtuko, kitas – planšetės, o čia vaikas tikisi, kad galbūt šiemet jis turės žieminius batus...“

Paklausta, kaip atsikrato sunkių minčių, Aurelija džiaugėsi savo kolegomis. Savanoriams, anot jos, labai padeda bendruomeniškumo jausmas ir kartą per mėnesį vykstantys susitikimai, kurie yra geriau už bet kokią grupinę psichoterapiją. Kai garsiai išsakai savo emociją ir sužinai, kad ir kitas išgyvena tą patį, pasidaro kur kas lengviau.

Laukiami nauji savanoriai

Iniciatyva „Niekieno vaikai“ jau penkerius metus rūpinasi, kad vaikai ligoninėse neliktų vieniši. Daugiau nei 200 iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorių pacientus lanko ligoninėse ir krizių centruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje. Savanoriai lankosi ne tik darbo metu, bet ir vakarais, savaitgaliais, prireikus – naktį. Konkretus budėjimo grafikas sudaromas pagal poreikį, atsižvelgiant į vaiko interesus. Visais atvejais siekiama, kad būtų kuo mažesnė savanorių kaita prie vieno vaiko, kad užsimegztų ir išliktų emocinis ryšys.

Supranti, kad duotąją akimirką buvai ten, kur turėjai būti, ir darei tai, ką turėjai daryti.

Savanorių poreikis visuomet išlieka didelis. Ypač laukiami vyrai savanoriai. Aurelija su Ašara pasakojo, kad pastaruosius vaikai ypač myli. Mokyklose įpratę matyti moteris mokytojas, poliklinikoje – moteris medikes, parduotuvėje – moteris pardavėjas, vaikai į vyrus savanorius žiūri visai kitaip.

„Konkuruoti su dėmesiu, kurį jie gauna, mes, moterys savanorės, tikrai negalime“, – atviravo A. Balčiūnienė.

Žinoma, savanoriauti kviečiami ne tik vyrai. Organizacija laukia visų, kurie jaučia norintys tai daryti ir turintys tam laiko. Savanoriais gali tapti ne jaunesni kaip 18 metų asmenys, galintys vaikams skirti mažiausiai 25 valandas per mėnesį arba 300 valandų per metus ir papildomai 2 valandas per mėnesį savanorių susitikimui. Savanoriai patys nurodo, kada gali skirti savo laiką. Visuose miestuose prieš kiekvienas atrankas nuotoliniu būdu yra vykdomi informaciniai renginiai, kurių metu pasakojame apie tai, ko reikia, norint pradėti savanorystę organizacijoje, kaip vyksta savanorystė ir kodėl ji tokia reikalinga vaikams. Artimiausias informacinis renginys vyks rugsėjo 20 d. 18 val. „Zoom“ platformoje (registracija čia: bit.ly/45jtzBw). Po jo ir dar trijų tą patį mėnesį numatytų renginių visiems dalyviams bus išsiųsta atrankų anketa. Vėliau vyks atranka, po jos – mokymai, sveikatos patikra ir galiausiai bus pasirašoma terminuota vienų metų sutartis.

Apie iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorius

– Savanoriai pasirūpino, kad daugiau nei 900 vaikų ligoninėse nebūtų vieniši, nes šie vaikai – visų mūsų vaikai.

– Kasdien savanorių palaikymo ligoninėse laukia vidutiniškai 6 vieniši vaikai.

– Prie vienišo vaiko savanoriai budi tiek, kiek reikia. Ilgiausias budėjimas truko net dvejus metus ir 9 mėnesius.

– Savanoriai budi ir prie kūdikių, ir prie paauglių, nes tiki, kad bet kokio amžiaus vaikas ligoninėje neturi likti vienišas.

– Nuo veiklos pradžios savanoriai su vienišais vaikais ligoninėse jau praleido daugiau nei 71 176 valandas. Jei jas sudėtume į vieną budėjimą, jis truktų net aštuonerius metus.

Pelėdų kalne, po atviru dangumi susibūrę  menininkai, šeštadienio popietę miestiečius viliojo ne skoniais, o potyriais. Serena Pečiūnaitytė pikniko dalyvius kvietė išsinerti iš savojo kailio ir apsiplunksnuoti. Sutikusieji avantiūrai, po menininkės prisilietimo vos per kelias minutes virto mielais pelėdžiukais. Norintys čia pat galėjo įsigyti ir Serenos iliustruotą knygelę „Per balas į salas. Vėžliuko istorija“.

„Vėžliukas išvyko į ilgą ir pavojingą kelionę upeliu. Netrukus jis pasiekė tolimą salą. Ką jis veiks saloje? Kaip jis susikalbės su saloje gyvenančiomis varlėmis? Ar jam pavyks susisiekti su savo šeima, kurios taip ilgėsis? O šiaip šis pasakojimas apie mano vėžliuką“, – pikniko svečius, kurie nepanoro virsti pelėdomis, iliustratorė S. Pečiūnaitytė ragino įsigyti knygą.

Lankausi čia jau ne pirmus metus ir kaskart sužinau kažką naujo.

Menininkės Valda Verikaitė ir Audronė Andrulevičienė kvietė kurti kaleidoskopą Kaunui, o Kauno dailės gimnazijos moksleiviai – įspūdingus ornamentus iš kartono, lipnios juostos ir karpinių.

Odos užkalbėtoja Lolita Grabauskienė mokė apgauti vilką ir iš odos pasigaminti savąjį  Nif-Nifą, Naf-Nafą ir Nuf-Nufą.

Kiekvienas atėjęs į „Meno pikniką“ galėjo pasijausti tikru kūrėju. Iš kanceliarinių adatėlių susmaigstyti optinį amerikiečių dailininko, filmų kūrėjo ir pop art meno judėjimo atstovo Endžio Varholo portretą arba į kybančius balionus svaidant strėlytes, ištaškyti originalų paveikslą.

„Vieni balionai su dažais, kiti su vandeniu. Strėlytei pataikius į balioną, skystis ištikš ant popieriaus“, – apie kūrybinį procesą pasakojo kalbinta menininkė.

Medžių pavėsyje pikniko dalyvių laukė įranga, skirta filigrano kūrybai. Kiek tolėliau šakose kybojo įspūdingos pinjatos, pripildytos maloniomis staigmenomis mažiausiems svečiams.

Azartiškiausi iškylautojai būriavosi prie meninio „Jenga“, kur galėjo išbandyti ne tik rankų miklumą, bet ir savo atidumą.

Apsilankiusieji sveikino tokią Kauno menininkų iniciatyvą ir vylėsi,  kad tradicija gyvuos daug metų, o programa vis labiau plėsis.

„Lankausi čia jau ne pirmus metus ir kaskart sužinau kažką naujo. Būčiau nieko prieš, jei renginys truktų ir ilgiau“, – kalbėjo pikniko viešnia Roma.

Persirengėlių margumo Jurgio Mačiūno aikštėje, penktadienio vakarą galėjo pavydėti pats Venecijos karnavalas. Likus pusvalandžiui iki oficialaus eitynių starto, kalno papėdėje buvo galima sutikti ir kino juostų herojus, ir pasakų personažus, ir savo baisiausių sapnų baubus. Vieni miestiečiai „Fluxus festivalio“ eitynėms ruošėsi paskutinę minutę, kiti paaukojo ne vieną vakarą ir išleido ne vieną dešimtį eurų.

„Ieškojau plokščių, jas dažiau, laukiau kol išdžius, tada tvirtinau, prisukinėjau visokias detales. Vienas pirkau, kitas radau tėvų rūsyje“, – nuosavame kosminiame laive įsitaisęs eitynių dalyvis skaičiavo, transporto priemonės konstravimui sugaišęs maždaug savaitę.

Panašiai tiek jis esą ruošėsi ir praėjusių metų „Fluxus festivaliui“, kai į Parodos kalną kopė įkūnijęs robotą. Pikų damomis apsirengusios kaunietės savo kostiumams išleido apie 20 eur. Tiek kainavo šokoladiniai saldainiai iš kurių popierėlių jos pasigamino įspūdingas sukneles.

„Konstravimas užtruko neilgai, kur kas daugiau sugaišome, kol išgryninome idėją“, – trijulė iš kortų kaladės vylėsi,  kad kostiumai bus tvirti ir atlaikys visas eitynes. Drakulą įkūnijęs miestietis šventei pasirinko praėjusių metų Helovyno kostiumą, tiesa, jį patobulino žybsinčiomis kalėdinėmis lemputėmis. Pastarosiomis savo skėtį apsuko ir musmire persirengusi mergina. Įjungus atbulinį laiko skaičiavimą, su lyg „0“, persirengėlių kolona pajudėjo nuo J. Mačiūno namo, kuriame įsikūrė laikinoji registratūra, keičiančia visus tuos, kurie į ją užėjo. Į kalną žmonės kopė, kaip kas išmanė. Vieni šokio žingsneliu, kiti atbulomis. Būrelis jaunuolių tapė ant draugų nugarų, prodiuseris ir keliautojas Mantas Bertulis praeivius vaišino šakočiu, trumpiem pokalbiam stabdė  po kalną pabirę animatoriai. Finišo tiesiąją žymėjo reivo kabinetas, kuriame dalyvius pasitiko elektroninės muzikos orkestras, paties J. Mačiūno personažas ir jo asistentė.

Patraukė dėmesį

Pažintis su Gabriele Laukaityte prasidėjo nuo intrigos. Taip pavadinčiau eilutes virtualiojoje erdvėje, po kurių tiesiog kirbėjau noru susipažinti su jaunąja kūrėja.

„Esu G. Laukaitytė, man 27-eri, gyvenu Kaune. Augau Valavičių kaime, Marijampolės rajone, – kaip žmogus ir kaip kūrėja. Kol mama teoriškai tikėjosi, kad išmoksiu melžti karvę, aš praktiškai mėgau klausytis klasikinės muzikos ir rašyti. Ir klausiau, ir rašiau“, – kaip netrukus supratau, toks jaunos moters prisistatymas pasirodė įdomus ne tik man.

Ne sykį sulaukusi neigiamo atsakymo iš leidyklų, esą potencialo turi, tačiau reikia dar šiek tiek paūgėti ir subręsti, poetė savo šmaikščiu gyvenimo aprašymu ir prie jo prisegtu poezijos rinkiniu patraukė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gedimino Jankaus dėmesį. Susipažinęs su Gabrielės kūryba, prozininkas, publicistas, teatro kritikas ir dramaturgas negailėjo gerų žodžių originaliai išraiškai, temų platumui, o svarbiausia – gyvam, skausmingam ir itin nuoširdžiam autorės atsivėrimui.

„G. Laukaitytė, be abejonės, talentinga poetė, patraukianti dėmesį ir poetinės formos įvaldymu, ir metaforų gausa. Eilėraščiuose nemenką dalį užima išpažintinė lyrika, tačiau nemažai yra ir ironiškų, netgi sarkastiškų, groteskiškų motyvų. Moderni išraiška kaitaliojasi su tradiciniu klasikiniu eiliavimu. Įdomios ir netikėtos jos prozinės impresijos, kuriose gyva poetinė dvasia ir mintis. Daugelis poetės eilėraščių – it įmantrios arabeskos, kuriose gausu aliuzijų, simbolių ir paradoksalių metaforų“, – asmeninius vertinimus G. Jankus palydėjo pluošteliu eilėraščių iš Gabrielės rinkinio, kurį galite rasti virtualiojoje Kauno rašytojų buveinėje.

Jai pakluso plunksna

Darsyk prisiminus eilutes, kuriomis prisistatė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkui G. Jankui, Gabrielė mintimis grįžo į savo vaikystę. Apie karvių melžimą, šieno grėbimą ir daržų ravėjimą nekalbėjome. Kūrėja juokavo, kad per visus šiuos darbus ji nuolat pristigdavo laiko skaitymui, kuris buvo pats mėgstamiausias jos užsiėmimas. Moksleivė knygas vieną po kitos grauždavo iki aušros, o tada, pamiegojusi kelias valandas, kildavo iš lovos ir keliaudavo į mokyklą.

„Labiausiai patiko fantastinių romanų serija „Haris Poteris“. Skaičiau, verkiau, juokiausi ir svajojau, kad vieną dieną pasirodys pelėda, pasakys, kad esu įvaikinta ir pakvies studijuoti magiją“, – šypsojosi G. Laukaitytė.

Pelėda į namus neatskrido ir nepakvietė į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą, užtai besimokant pradinėse klasėse lietuvių kalbos mokytoja pastebėjo, kad Gabrielei geriau nei kitiems paklūsta žodis. Mergaitė raiškiai skaitė ir puikiai rašė eiles. Tarptautinio jaunųjų literatų konkurse „Auksinis rudenėlis“ ji tapo viena iš laureačių.

Dar darželyje užčiuopusi talentą dainuoti, moksleivė toliau skleidėsi muzikos mokykloje. Vėliau lankė dailės mokyklą, o savo baigiamajame darbe sujungė grafiką ir pačios rašytas eiles.

„Skambėjo maždaug taip: šaknim į pragarą, šakom į dangų įsirėžę mano norai... Daugiau nepamenu“, – pečiais gūžtelėjo G. Laukaitytė.

Baigusi vidurinę Gabrielė nepasirinko menų. Negalvojo ji ir apie lietuvių filologiją. Sostinėje mergina studijavo politikos mokslus, o baigusi juos įstojo į Kauno technologijos universitetą, kur visai neseniai įgijo tarptautinio verslo vadybos magistro diplomą.

„Studijuodama dirbau su pardavimų operacijomis. Pradėjau nuo startuolių, o paskui dirbau finansų sektoriuje vienoje didelėje korporacijoje, – išvydusi nuostabą mano veide, G. Laukaitytė užbėgo už akių ir atsakė į klausimą, kurio nespėjau užduoti. – Sunku patikėti? Taip, nes žmonės sako, kad aš panaši į menininkę. Dabar šio darbo nebedirbu. Esu atsidavusi kūrybai.“

Įsimylėjo Šilainius

Kaunas, kuriame Gabrielė skaičiuoja pastaruosius kelerius metus, dar labiau išryškino menininkės gyslelę. Įsikūrusi Šilainiuose, kuriuos vadina miestu mieste, moteris per devynis mėnesius parašė prozos rinkinį.

„Apie ką rašau? Apie meilę. Viskas apie meilę ir iš meilės. Iki šiol prisimenu mamos kurso draugų susitikimą. Skambina gitara vienas jos bičiulis ir sako: ar žinai, apie ką visos dainos, Gabriele? Apie meilę“, – vedama šio jausmo, G. Laukaitytė eiles skyrė ir Šilainiams. Mikrorajonui, kur kitaip bėga laikas, kur ilgai neužsilaiko debesys, kur saulė ryškiau šviečia ir žmonės daugiau šypsosi.

„Šilainiuose yra kažkoks ypatingas mikroklimatas. Šalia turgus, sporto klubas, ekosistemos. Tu pažįsti kaimynus, daug nekalbi su jais, bet būtinai pasisveikini. Kažkoks šilumos jausmas apima“, – apie kasdienę rutiną, kurią paįvairina savo pačios sugalvotais iššūkiais, pasakojo G. Laukaitytė.

Visai neseniai jauna moteris 48 valandoms atsisakė išmaniojo telefono, o vietoj to sugalvojo 48 veiklas, kurios pakeistų įrenginio klavišų maigymą ir akių varvinimą ekrane. Negana to, sausį Gabrielė davė žodį iki pat metų pabaigos lankyti kaimynystėje esantį sporto klubą ir taip stiprinti ne tik kūno raumenis, bet ir valią. Iki šiol jauna moteris prieš save nenusidėjo nė sykio.

„Į sporto klubą einu kiekvieną dieną. Žinau visus ten dirbančius žmones, jų vardus. Mane taip pat daug kas žino ir galvoja, kad aš ten dirbu“, – užvėrusi salės duris, G. Laukaitytė namo neskuba – ją galima sutikti gretimai esančioje kavinėje besišnekučiuojanąią su baristomis.

Todėl neretai kasdienis Gabrielės kavos gėrimo ritualas užsitęsia iki poros valandų, o tada gimsta naujos eilės.

Man neateina joks nušvitimas, tiesiog jaučiu, kad nėra nei ką pridėti, nei atimti.

Kūrybai įkvepia žmonės

Supratote teisingai – poetė neieško mūzų, nes ją įkvepia aplinka: sutikti žmonės, jų istorijos arba situacijos, kuriose atsiduria pati Gabrielė. Visai neseniai parkeriu ant balto popieriaus lapo ji surimavo apsilankymą savitarnos skalbykloje. Laikas, praleistas joje, jaunai moteriai priminė ištrauką iš geros kino juostos, o sutikti žmonės – antraplanius aktorius.

„Manau, kad mano, mano kūrybai labai daug davė kelionės, pamatytos šalys, sezoniniai ir nesezoniniai darbai“, – paprašyta išvardyti bent kelis jų, G. Laukaitytė lenkė pirštus.

Pirmiausia ji savo jėgas išbandė duonos kepykloje. Vėliau – automobilių fabrike Anglijoje. Ten Gabrielė klijavo gumas ant automobilių langų ir durų. Norvegijoje jauna moteris išbandė viešbučio kambarinės darbą, o Naujajame Džersyje, kavinėje prie Atlanto vandenyno, išmoko gaminti įvairius patiekalus ir pačią skaniausią kavą.

„Nuo tada labai mėgstu šį gėrimą“, – šypsojosi jauna moteris, mudviejų susitikimui išrinkusi vienus populiariausių kavos namų mieste.

Keista skaityti

Įkvėpta tam tikrų įvykių, mintis, kad šios nepabėgtų, kūrėja suveda telefono ekrane, o grįžusi rašalu lieja ant popieriaus. Būna, pajaučia aukštesnes jėgas, kurios ant mėgstamo minkštasuolio tupdo čia ir dabar.

„Kada jaučiu, kad eilėraštis baigtas? Geras klausimas. Kažkada dailės mokytojas man pasakė, kad didžiausias tapytojo talentas – žinoti, kada padėti teptuką. Man neateina joks nušvitimas, tiesiog jaučiu, kad nėra nei ką pridėti, nei atimti, – apie savo kūrybos vaisius poetė kalbėjo santūriai. – Kol kas neturiu didelių pasiekimų. Rašau be užuolankų, mano saldžiausia medžiaga yra grynas jausmas. Gal todėl žmonės sako, kad esu įdomi. Ant to ir statau visas savo kortas. Pažiūrėsime, kas iš to rasis.“

Gabrielė prisipažino, kad jai pačiai skaityti savo poeziją vis dar labai keista. Kartais net apima jausmas, kad eilės ne jos, o kieno nors kito rašytos. Todėl jaunoji kūrėja svajoja, kad jos poezija suskambėtų skaitovų lūpose, o visa kūryba vieną dieną sutilptų į knygą. Tereikia rasti leidyklą ir savo skaitytoją.

„Turiu ir kitų svajonių. Tarkim, noriu išmokti siūti. Prieš tai mokiausi didžėjauti. Man patinka mokymosi procesas. Kai jis stoja, atrodo, kad aš šiek tiek mirštu“, – baigusi pokalbį G. Laukaitytė pradingo Senamiesčio horizonte.