Rekordiškas dalyvių skaičius

Paroda „Ką pasėsi...2024“, ko gero, smarkiai pakoreguos tradicinės Kaziuko mugės srautus. Vietos Kauno rajono, Akademijos miestelyje, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos pašonėje kur kas daugiau nei „Žalgirio“ arenos kaimynystėje, o ir asortimentas konkurencingas.

Pirmosios parodos dienos rytą dalyviai aktyviai rikiavo žemės ūkio techniką, derliaus apdorojimo ir sandėliavimo įrangą, medžių sodinukus ir jiems skirtas trąšas, amatininkų gaminius ir įvairius skanėstus. Anot organizatorių, šiemet parodoje prisistatys apie 400 dalyvių. Tris dienas truksiančio renginio metu vyks 42 seminarai, kuriuose bus kalbama apie paramos priemonės žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, tvaraus ūkininkavimo sprendimus, skaitmeninių technologijų galimybes.

Suma gali siekti ir 200 tūkst. eurų ir pusę milijono. Papasakoti daugiau?

Kaip ir ankstesniais metais, parodos metu bus akcentuojamas bendradarbiavimas tarp akademinės bendruomenės, verslo ir žemdirbių.

Kainos – šimtatūkstantinės

Kalbinti parodos dalyviai tikino, kiekvieną pavasarį čia vykstantys dėl tradicijos, o ūkininkai – susipažinti su žemės ūkio technika. Todėl tradiciškai, pastarajai skirtos didžiausios ekspozicinės erdvės.

„Kiek kainuoja šis kombainas? Viskas priklauso nuo to, kokios komplektacijos reikia. Suma gali siekti ir 200 tūkst. eurų ir pusę milijono. Papasakoti daugiau?“, – interesantų akyse pamatę bent menkiausią susidomėjimą, traktoriais, kombainais ir priekabomis prekiaujančių įmonių atstovais nesiliovė nėręsi iš kailio. Ūkininkus viliojo nuolaidomis, dovanomis ir staigmenomis.

Ne visiems pavyko užkalbėti dantį. Dažnas lankytojas atviravo, čia ėjęs ne smalsumo vedinas, o tikslingai, žinodamas, ko reikia. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Tikrai nevaikščiosiu kaip panelė po Laisvės alėją ir neklausysiu kalbų. Žinau, ko atėjau“, – parodos lankytojas Petras nedaugžodžiavo.

Apsipirkti ir iš Akademijos miestelio ištrūkti jis vylėsi kol nesugužėjo daugiau žmonių, tiesa, to padaryti nepavyko. Lankytojai į parodą plūdo nuo ankstaus ryto, užkimšdami visus aplinkinius kelius, o šalikeles nuklodami automobiliais.

Tikisi geros prekybos

Stebėdami lankytojų srautus, parodos dalyviai buvo nusiteikę darbingai. Visgi, kalbėti apie sėkmę, iš anksto nenorėjo.

„Pradžia nebloga, bet viščiukus skaičiuosime poryt“, – aplink sodinukus tupinėjo prekeivė iš Kauno rajono. Per pirmąsias valandas pardavusi kelias dešimtis medelių, moteris už nugaros kryžiavo pirštus ir vylėsi gero pelno.

Jai antrino ir ledų pardavėjas iš mėlyno autobusiuko. Pasirinkęs prekybą Akademijos miestelyje, o ne Kaziuko mugę Kauno centre, vyras norėjo tikėti, kad „Ką pasėsi...2024“ lankytojai prie autobusiuko langelio stabtelės ir ledų porcijai, ir kavos puodeliui. Tuo metu kavinių po atviru dangumi virėjos vos spėjo suktis – į dubenėlius krėtė ir žirnius, ir troškintus kopūstus, ir kiaulės karką.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Nespėjome papusryčiauti. Bijojome, kad nerasime vietos ir teks toli pėdinti iki vietos“, – šaukštu kabindamas žirnių košę, juokėsi parodos lankytojas Vladas su žmona.

Turnyras su misija

Suderinus gerus darbus su malonumais, pastarieji tampa dar saldesniais. Akivaizdu, tinklinio entuziastams iš Kauno ir Vilniaus tai pavyko padaryti – šį šeštadienį 16 mišrių komandų išbandė savo jėgas „Paplūdimio tinklinio paramos turnyre 2x2“, tuo metu  renginio organizatoriai visas dalyvių mokesčio lėšas nusprendė skirti  labdaros ir paramos fondui „Saulės smiltys“, kuris rūpinasi Ukrainos vaikų gerove. 

„Užsiregistravo 16 komandų iš Kauno, Vilniaus, Varėnos. Kiekviena jų sumokėjo 34 eurų dalyvio mokestį“, – anot nekilnojamojo turto plėtojimo bendrovės „Centromera“ rinkodaros vadovės Kristinos Abromaitės, tai ne galutinė suma kurią pavyko surinkti.  

Dar prieš renginį viena renginio sumanytojų „Centromera“ ir idėją kūnu pavertusi VšĮ „Fortus renginiai“ fizinius ir juridinius asmenis kvietė padėti Ukrainos vaikams.  

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Poreikis išlieka didelis

Surinkti pinigai – 1125 eurų, bus pervesti  į labdaros ir paramos fondo „Saulės smiltys“ sąskaitą. Šis fondas pasirinktas neatsitiktinai. Nuo karo pradžios „Saulės smiltys“ savanoriai į Ukrainą surengė ne vieną dešimtį humanitarinės paramos vilkstinių – kiekvieną savaitę iš Kauno Ukrainos kryptimi vyksta mikroautobusai ir kelios lengvosios mašinos su maistu, vaistais, kareiviška apranga, batais, miegmaišiais, taktinėmis priemonėmis kariams. 

Anot šio fondo vadovės Marijos Dubickienės, tęsiantis karui, įvairių priemonių poreikis išlieka labai didelis. Vėstant orams mažiesiems ukrainiečiams reikia ne tik sotesnio maisto, bet ir šiltesnių drabužių, todėl svarbus kiekvienas euras.

„Šiuo metu pagalba ir toliau yra reikalinga tiek kariuomenei, tiek gyventojams, ypač turint omenyje tai, kad jau prasideda šaltasis sezonas. Net ir viena skardinė konservų yra labai svarbi ir reikalinga, ypač kai kalbame apie vaikus“, – nelikti abejingais ir prisidėti prie paramos ragino fondo „Saulės smiltys“ vadovė M. Dubickienė.

Pakeitė renginio vietą

Dalyvauti turnyre nemokamai buvo kviečiami ir ukrainiečiai, tačiau jiems sunkiau sekėsi sudaryti mišrias komandas. Tie, kuriems nepavyko savo jėgų išbandyti su tinklinio kamuoliu tinklinio aikštelėje, užėmė žiūrovų tribūną. 

Didžiojoje taurėje pirmąją vietą užėmė Agnė Nekrošienė ir Karolis Nekrošius, antrieji liko Raimonda Putnaitė ir Edgaras Niklovas. Trečiosios vietos apdovanojimai atiteko  Kristinai Majauskaitei ir Donatui Murauskui.  Mažojoje taurėje nugalėtojais tapo Jekaterina Jankun ir Giedrius Sveklas. Antrąją vietą užėmė  Violeta Beržinskienė ir Edvinas Blėda, trečiąją – Vita Jankauskaitė ir Paulius Gedvila. Visiems prizininkams atiteko rėmėjų įsteigti prizai: dovanų kuponai, įvairūs gurmaniški delikatesai, tinklininkų aprangos ir kt.  

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pagal pirminį planą turnyras turėjo vykti Kauno miesto savivaldybei priklausančioje, tinklinio turnyro idėjos sumanytojos „Centromera“ visai neseniai sutvarkytoje  tinklinio aikštelėje Aleksote, šalia Veiverių gatvės. Visgi dėl permainingo lietuviško rudens ir savaitgalio prognozių, renginys perkeltas į  „Bangos“ sporto areną. 

„Aikštelė Aleksote kurį laiką buvo mažai naudojama, tad kilo mintis ją atnaujinti ir surengti turnyrą – kaip impulsą tolesniam jos naudojimui. Prisidėjome prie jos sutvarkymo, po žiemos uždėsime dar ir naujus tinklus“, – „Centromera“ direktoriaus pavaduotoja Vaida Šidlauskienė neabejojo, kad ši erdvė taps traukos centru, kur miestiečiai galės aktyviai sportuoti ir smagiai praleisti laiką.

Masinė nelaimė

Ketvirtadienio vakarą miesto šurmulį užgožė nepertraukiamas greitosios medicinos pagalbos, ugniagesių ir policijos automobilių sirenų gausmas, o Nepriklausomybės aikštė virto masinės nelaimės vieta. 

„Į Soborą pataikė raketa. Pirmasis greitosios medicinos pagalbos ekipažas sušaudytas. Laukiame kitų“, – situaciją vertinusio gydytojo anesteziologo-reanimatologo Nedo Jasinsko skaičiavimais pagalbos nelaimės vietoje šaukėsi maždaug 300 žmonių. Lūžusią ranką sveikąja prilaikė studentiško amžiaus jaunuolis. Atsirėmusi į šventovės sieną iš skausmo netekus kojos klykė pusamžė moteris. Kraują nuo kaktos valė ir mamos minioje ieškojo pasimetusi paauglė. 

„Su mama į kavinę ėjome atsigerti arbatos, kai išgirdome sprogimą ir pajutome bloškiančią bangą. Spėju, kad patyriau galvos traumą. O jei rimtai, tai iš draugės sužinojau apie tokias greitosios medicinos pagalbos darbuotojų žaidynes ir nusprendžiau sudalyvauti jose. Ne tik dėl pramogos, bet ir dėl naudos“, – inscenizuotos masinės nelaimės auka Laura laukė tolesnių nurodymų, kur eiti ir ką daryti. 

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nugalėtojai – ryt

Jau visai netrukus nelaimėlė papuolė į vienos medikų komandos rankas, kur buvo deramai pasirūpinta jos žaizda. Dar po kelių minučių čia buvo atgabenta ir jos mama su galūnių lūžiais. Tokia užduotis teko kone 100 medikų, ketvirtadienio vakarą atvykusių į tradicines Lietuvos greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbuotojų žaidynes. Kone trys dešimtys komandų turėjo kuo skubiau reaguoti ir kiekvienam nukentėjusiam suteikti būtinąją pagalbą  lauko ligoninėse, iškilusiose prie Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje Vienybės aikštėje,  Lietuvos kariuomenės Dr. J. Basanavičiaus karo medicinos tarnybos teritorijoje.

Su mama į kavinę ėjome atsigerti arbatos, kai išgirdome sprogimą ir pajutome bloškiančią bangą.

Dvi dienas truksiančių žaidynių metu visos komandos per nurodytą laiką turės įvykdyti skirtingas užduotis. Kiekviena jų bus įvertinta atitinkamu balų skaičiumi. Renginio pabaigoje rezultatai bus sumuojami, o geriausia komanda paaiškės penktadienį.  Tądien miesto centre taip pat nestigs veiksmo. Pastarasis persikels į Laisvės alėją, į K. Donelaičio gatvėje esantį „Radisson“ viešbutį, prie kavinės „Odesa“, baro „Lizdas“, taip pat į Nemuno ir Neries santakos parką. Prie prekybos centro „Akropolis“ visuomenei bus rengiami pirmos pagalbos mokymai.

Naudinga visiems

„14-ąjį kartą geriausius medicinos darbuotojus suvienijančios žaidynės, yra tapusios kone tradicija. Jų metu ne tik puoselėjamas ir stiprinamas bendruomeniškumas, bet ir, svarbiausia, atnaujinamos, tobulinamos jau turimos praktinės ir teorinės žinios“, – kalbėjo  vienas iš žaidynių organizatorių, VšĮ Kauno m. GMPS direktorius Nerijus Mikelionis.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anot jo, tokios žaidynės padės atsiskleisti geriausiems šios bendruomenės nariams, o miesto gyventojams ir svečiams bus suteikiama galimybė pažinti GMP darbo kasdienybę, patiems pamatyti kaip teikiama pagalba nukentėjusiems ar ūmiai susirgusiems asmenims.

Šiemetines GMP žaidynes organizuoja: Lietuvos greitosios medicinos pagalbos įstaigų asociacija, Lietuvos skubiosios medicinos draugija, Krizių tyrimo centras, Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ekstremalios medicinos katedra, Lietuvos šaulių sąjunga ir kiti partneriai, aktyviai bendradarbiauja ir Krašto apsaugos ministerija.

Nesulaukė entuziastų

Savaitgalis ne tinginystėms skirtas – vadovaudamiesi tokiu šūkiu, atkakliausi miestiečiai šeštadienio rytą ginklavosi ne iešmais, malkomis ir nešiojamomis kepsninėmis, o vienkartinėmis pirštinėmis, kelių dešimčių litrų talpos šiukšlių maišais, lietsargiais ir neperšlampamais apsiaustais. Pagal pirminį planą didžiausios pajėgos turėjo būti mestos į keturis labiausiai žmonių lankomus taškus –  Marvelės upės slėnį, Kauno marių prieigas prie Neptūno įlankoje, Nemuno ir Neries upių pakrantes. Šiose vietose turėjo būti dalijamos švarinimui skirtos priemonės. Iš čia pasibaigus akcijai, miesto savivaldybė turėjo išvežti surinktas šiukšles. Keturiose lokacijose buvo numatyti 6 atliekų surinkimo taškai.

Deja, 10 val. ryto. Neries krantinėje šalia Varnių stotelės pasirodė tik vienas žmogus ir tas pats buvo iš Šilainių seniūnijos. Pasiruošęs entuziastams dalinti maišus ir pirštines, vyras liko nieko nepešęs – pabūgę lietaus, sutartu laiku Neries krantinėje talkos dalyviai taip ir nepasirodė.

„Vakar buvo tokia graži diena. Kas galėjo pagalvoti, kad orai taip pasikeis“, – pečiais gūžčiojo seniūnijos atstovas.

Jei nekibs žuvys, rinkti šiukšles pasižadėjo vietinis žvejys. Ramiai žiūrėti į pakrantėse besimėtančius butelius, vienkartinius kavos puodelius ir tuščias traškučių pakuotes jam esą per sunku.

„Vanduo buvo pakilęs, o kai atslūgo, štai kiek turto liko. Anksčiau čia matydavau mokinius, o dabar, greičiausiai, teks ir pačiam prisidėti,– Kol seniūnijos atstovas labai nenutolo, žvejys suskubo jį vytis būtiniausių priemonių.– Į žuvų krepšį juk nedėsiu šiukšlių, o ir netilptų viskas!“

Geriausias teorija – praktika

Dar po keliolikos minučių Varnių stotelėje pasirodė Šilainiuose gyvenanti kaunietė Armanda. Šeštadienio rytą nusprendusi skirti Neries pakrantės valymui, į talką ji atvyko ne viena – drauge su savimi pasiėmė sūnus ir kaimynų berniuką.

Visuomet sudrausminu žmones, jei matau, kad jie ne vietoje numeta šiukšlę.

„Visuomet sudrausminu žmones, jei matau, kad jie ne vietoje numeta šiukšlę. Nesvarbu, tai būtų vaikas ar vyresnio amžiaus žmogus. Man pačiai nuo mažens buvo diegiama, kad suvalgius ledus popierėlį meti šiukšlių dėžę, o jei jos tuo metu nerandi, popierėlį dedi į kišenę“, – Armanda tikino, to paties mokant ir savo sūnus. Mamos pamokas šešiametis Tajus ir trylikametis Kajus išmoko gerai. Vaikinai ne tik žinojo kaip teisingai rūšiuoti atliekas, bet ir puikiai išmanė, kokios baudos gresia už ne vietoje paliktas didelių gabaritų atliekas.

„Kažkada per žinias girdėjau, kad už didelių gabaritų atliekas, paliktas prie konteinerių, gyventojai gali gauti 30 eurų ir didesnes baudas. Mes niekada nepaliekame. Neseniai atsikratėme senu šaldytuvu, tai vežėme jį į specialią aikštelę, bet tikrai kelis kartus esu matęs panašių daiktų paliktų tiesiog kiemuose arba atvežtų ir numestų gamtoje“, – šeštokas Kajus vylėsi, kad šios dienos „laimikiai“ bus mažesni ir tilps į jo šiukšlių maišus. Pastaraisiais, tarsi nujausdami, kad bus vieninteliai talkos dalyviais, jie pasirūpino patys.

Iškvietė aplinkosaugininkus

Gerą pusvalandį praleidę automobiliuose ir galiausiai sulaukę, kol bent šiek tiek aprims lietus, Aleksoto bendruomenės centro nariai su grėbliais ir kastuvais pabiro po Marvelės upės slėnį. Vieni jų rinko teritorijoje žmonių numestas šiukšles, kiti tvarkė praėjimą link upelio.

„Jau radome numestų padangų šlaite ir upelyje. Dar ir aplinkosaugininkus iškvietėme. Pamatėme, kad iš lietaus kanalizacijos eina kažkokie teršalai.  Čia ne skalbimo mašinos putos, nes teka jau gerą valandą“, – belaukdama kol atvyks Aplinkos apsaugos skyriaus darbuotojai, buvusi Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė į plastikinį butelį pasėmė šiek tiek vandens, kad šis būtų ištirtas. Moteris vylėsi, kad bus nustatyti ir aplinkos teršėjai.

Aleksoto bendruomenės centras kartu su Aleksoto seniūnija jau dvidešimt metų kiekvieną pavasarį tvarko slėnį, renka šiukšles, valo upės vagą ir upės pakrantę. Tiek pat metų čia pasirodo ir Liukrecija su bendraminčiais.

„Visuomet valome užsikišusią pralaidą, upės vagą išvaduojame nuo sankaupų ir šiukšlių. Šiuos darbus darysime ir šiandien, bet panašu, kad reiks organizuoti dar vieną talką, kai bus kiek geresnis oras“, – kalbėjo L. Navickienė. 

Kitoks šeštadienis

Iki kauliukų įbridęs į vandenį, Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos moksleivis Ugnius rinko stiklo šukes. Vos už keliolikos metrų nuo jo, teritoriją nuo šiukšlių vadavo vyresnis brolis Nojus ir tėtis.

„Ne aš sūnus, o sūnus atsivedė mane į talką. Netoli gyvename, todėl pagalvojome, kad galime padaryt gerą darbą“, – Ugniaus ir Nojaus tėčio Aivaro lietus netrikdė. Svarbiausia, anot jo, tinkama avalynė, apranga, nusiteikimas ir užsibrėžtas tikslas. Pastarasis gana aiškus – Marvelės upių slėnį matyti švaresnį, nei jis buvo iki tol.

Bent pora valandų Neries miesto švarinimui skyrė ir bičiulės Toma su Lėja. Moterys pasakojo, akcijoje „Darom“ dalyvaujančios jau ne pirmus metus. Kartu ir atskirai jos dūzgė netoli Žemųjų Šančių kapinių, Kauno VIII forto teritorijoje, Kleboniškio miške.

„Nedideles talkas esame surengusios ir savo kiemuose. Tikrai nereikia visuotinės akcijos, norint gyventi švariai ir tvarkingai“, – pasakojo moterys.

Entuziastų, savarankiškai tvarkančių teritorijas, nepažymėtas „Darom“ žemėlapyje, buvo ir šiemet. Visi jie turėjo savarankiškai pasirūpinti maišais ir pirštinėmis, o surinktas atliekas nuvežti ir priduoti į artimiausią didelių gabaritų ir pavojingų atliekų priėmimo aikšteles. Visos aikštelės buvo pažymėtos ir „Mes darom“ mobilioje programėlėje. Čia vartotojai galėjo rasti visas savivaldybių rekomenduojamas tvarkyti viešąsias erdves. Žaliųjų atliekų priėmimo aikštelės dirbs įprastai. Atliekų aikštelėse bus priimamos tik tinkamai išrūšiuotos atliekos. Į aikšteles nebus priimamos sunkvežimių, sunkiasvorių transporto priemonių padangos ir kitos automobilinės detalės. Atliekas atvežę asmenys privalės turėti asmens dokumentą.

S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos pedagogė, vokiečių kalbos mokytoja ekspertė Birutė Pukelienė savo pavyzdžiu darsyk paliudijo ne kartą girdėtus žodžius, esą geras mokinys pranoksta savo mokytoją. Todėl atsiimdama pirmąjį šalyje Metų vokiečių kalbos mokytojo apdovanojimą, B. Pukelienė dėkojo žmonėms, kurie ją atvedė į kalbų pasaulį, lydėjo ir padėjo kopti aukštyn.

Apdovanojimą šalies mastu inicijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (VU FLF) Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Vokiečių filologijos katedra. Apdovanojimu siekiama įvertinti vokiečių kalbos mokytojų indėlį puoselėjant vokiečių kalbos mokymąsi Lietuvos mokyklose ir stiprinti vokiečių kalbos pozicijas Lietuvoje.

Mums pasisekė, nes turime ne tik geriausią šalyje vokiečių kalbos mokytoją, bet ir pačią nuostabiausią auklėtoją.

„Šį apdovanojimą įsteigėme norėdami padėkoti vokiečių kalbos mokytojas, kurių yra tikrai be galo, padėkoti, atkreipti dėmesį į jų darbą ir skatinti moksleivių susidomėjimą vokiečių kalba“, – į Kauną atvykusi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Vokiečių filologijos katedros vedėja, docentė Vaiva Žeimantienė pažadėjo, kad tradicija bus tęsiama.

Pasveikinti B. Pukelienės drauge su V. Žeimantiene atvyko VU FLF Baltijos kalbų ir kultūrų institutas Vokiečių filologijos katedros dėstytoja, mokslų daktarė Justina Daunorienė, asistentas, mokslų daktaras ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Alumnų draugijos vadovas Daumantas Katinas, o taip pat įmonės „Stevila“ atstovė Irma Senkuvienė.

„Esu dėkinga visai mokyklos bendruomenei – Direktorei Nijolei Šimkevičienei, atveriančiais visus kelius, kuratorei Daivai Ivanovienei, kolegėms, kurios pasiūlius projektą visuomet sako „taip“ ir žinoma, savo mokiniams, kuriuos myliu, globoju ir su kuriais noriu eiti tik pirmyn“, – vokiečių kalbos mokytojos žodžius lydėjo garsios susirinkusiųjų ovacijos.

Birutė Pukelienė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Muzikinį sveikinimą B. Pukelienei skyrė auklėtinė. Kita gimnazijos mokinė dovanojo fortepijono muzikos skambesius. Lietuvos švietimo įstaigų vaikų ir mokinių vokiškų dainų festivalio laureatė  Ula Jonaitytė – dainą, atliktą vokiečių kalba. Kiti mokiniai mokytojai skyrė gražiausius žodžius.

„Mums pasisekė, nes turime ne tik geriausią šalyje vokiečių kalbos mokytoją, bet ir pačią nuostabiausią auklėtoją, – šiemet mokyklą baigiantys B. Pukelienės auklėtiniai džiaugėsi, kad į gyvenimą juos paleis mokytoja iš didžiosios M raidės.

Mažiau kirtimų atvejų

Nenumaldomai artėjant didžiausioms metų šventėms namai užsipildo įvairiausiomis dovanomis. Žinoma, anksčiau nei jos, į kambarius atkeliauja žaliaskarės –  lietuviškos sidabrinės ir ispaniniai kėniai, didelės ir mažos, kirstos ir vazoninės. Laikai, kai žmonės egles kirto ir slapčia jas kišo į automobilių bagažines – praeityje. Anot Valstybinės miškų urėdijos (VMU) specialistų, atvejai kai žmonės kerta medžius ar plėšia jų šakas yra pavieniai. Nepaisant besikeičiančio visuomenės požiūrio, VMU drauge su Lietuvos policija surengė prevencinę akciją „Eglutė“, kurios metu žmonėms priminė lankymosi miške taisykles ir apdovanojo žaliaskarėmis.

„Kirsti eglaites ar jų šakas valstybiniame miške yra draudžiama. Kalėdinius medelius galima įsigyti prekybos vietose. Pažiūrėkite į medelyną! Žmonės stovi, renkasi. Kas vazonuose, kas kirstas, –  VMU Miško išteklių specialistas, vykdantis vyriausio miškininko pareigas Evaldas Vitkevičius dalijosi profesinėmis įžvalgomis ir patarimais. – Miške sunkiai galima rasti prekinės išvaizdos eglutę, nes jos nėra formuojamos, o ir paskirtis jų kita. Miško eglių tikslas auginti lają, siekti aukštumų ir kuo greičiau užimti vietą po saule.“

Vilmanto Raupelio nuotr.

Miško svečiams – dovanos

Kalėdinių eglučių misija – savo grožiu džiuginti žmones, todėl šie medeliai, anot E. Vitkevičiaus, yra specialiai formuojami, tręšiami. Jie auga greičiau, yra tankesni, spygliai – sodresnės spalvos ir tvirtesni.

„Visai ne tokie kaip šių“, – miškininkas palinko virš tarnybinio visureigio, iš kurio kyšojo kelios dešimtys nedidukių eglaičių.

Miške sunkiai galima rasti prekinės išvaizdos eglutę, nes jos nėra formuojamos, o ir paskirtis jų kita.

Nei viena jų į medelyną tądien negrįžo – vazonuose įtupdyti kalėdiniai medeliai buvo išdalinti atsitiktiniams miško lankytojams. Vieni laimingųjų – pora iš Kauno, į Dubravos miškų labirintus šeštadienio vidudienį atvykusi nepaisant subjurusio oro. 

„Prieš artėjantį švenčių maratoną atėjome pasivaikščioti ir įkvėpti gyvasties. Grįšime ir atsigavę, ir kiaurai permirkę ir dar su eglaite, – Sutiktų kauniečių pora džiaugėsi netikėta dovana, kuri praskaidrino jų nuotaiką ir papuoš kiemą. – Gyvename nuosavame name, todėl ją pasodinsime. Lai sau auga.“

Nuskilo ne tik Dubravos miškų lankytojams – policijos pareigūnų ir miškininkų ekipažai šeštadienį prevencinius veiksmus vykdė ir dovanas dalijo prie įvažiavimų į miškus šalia Vilniaus, Klaipėdos.

Gaudo  pažeidėjus

Po E. Vitkevičiaus patarimų kaip sodinti ir kaip prižiūrėti naujakurę, miško svečius pasveikino policijos pareigūnai. Dovanų įteikę ne kvepiančias eglutes, kurios neretai kybo priešais vairuotojų nosis, ant veidrodėlių,  o aromatais prisotintus policijos automobilius, pareigūnai priminė pagrindines kelių eismo taisykles miškuose. 

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Jos tokios pačios, kaip ir keliuose. Vairuotojas privalo turėti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, techninės apžiūros dokumentą, transporto priemonė turi būti įregistruota“, – anot  Kauno apskrities VPK kelių policijos valdybos kelių patrulių kuopos I būrio vadės Agnės Griškevičiūtės, yra tik vienas esminis skirtumas – su automobiliais po mišką galima važiuoti tik planuose žymėtais keliais. Vairą sukantys žmonių pramintais takeliais gali užsitarnauti baudą. A. Griškevičiūtė džiaugėsi, kad su naujaisiais keturračiais, kuriuos padovanojo Kauno rajono savivaldybė, taisyklių laužytojus kur kas lengviau pričiupti. 

„Prie to prisideda ir mūsų naujosios transporto priemonės, su kuriomis galime patekti ten, kur negalėjome su automobiliais, ir žmonės, pranešantys apie atvejus, kai nepaisoma tvarkos“, – pareigūnė pabrėžė, kad tik bendruomeniškumo dėka galima pasiekti rezultatų.

Pasirinko angelus

Po vienu stogu būrusios Kauno rajono gyventojus, artėjant didžiausioms metų šventėms kalėdinės „Mazgas po mazgo“ dirbtuvės persikėlė į Kauną. Susibičiuliauti su siūlais ir sukurti šventines dekoracijas šeštadienio vidudienį panoro keliolika miestiečių.

„Išties tai žodis „dirbtuvės“ labai taikliai apibūdina tai, ką darome. Žmonės čia nesėdi vienoje vietoje“, –  šurmulys aplink kalėdinių dirbtuvių sumanytoją, „Mazgas po mazgo“ įkūrėją Aistę Motiečę, tik darsyk paliudijo jos žodžius.

Kol kalbėjomės, viena moteris pilstė žolelių arbatą, kita kartu su vaikais taisėsi prie kalėdinės eglutės atminimo nuotraukai, trečia dirbtuvių dalyvė niekaip negalėjo apsispręsti, blizgius ar vienspalvius siūlus naudoti kūrybiniame procese. Galiausiai sėdo prie stalo ir laukė, kada ant peties nutūpusi mūza pakuždės, į kurį siūlų ritinį jai tiesti ranką.

Pasveikinusi susirinkusiuosius ir išdalijusi kūrybinius rinkinius, A. Motiečė supažindino su macrame technika, istorija, o tada pasiteiravo, ką norėtų gaminti kalėdinių dirbtuvių dalyviai.

„Vaivorykštes ar angelus?“, – vienbalsiu nutarimu, vaivorykštė buvo patraukta į šalį, o ant rėmo pakibo pavyzdinis angelas, su ilgais kutais. 

Išbandė siūlų magiją

A. Motiečė į panašias dirbtuves kvietė jau ne pirmą kartą, o visus norinčius mokė gaminti žvakides, kalėdinius papuošimus ir eglių žaisliukus.

„Dirbtuvės nenuspėjamos ne tik savo kulminacija – darbais, bet ir žmonėmis. Su vienais visas procesas vyksta greičiau, su kitais prireikia šiek tiek daugiau laiko“, – prieš susitikimą su kauniečiais kūrėja neslėpė jaudulio ir vylėsi geriausio scenarijaus.

Pastarasis išsipildė su kaupu.  Susirinkusieji žingeidžiai klausė Aistės patarimų, todėl siūlai nesipainiojo, o darbas ėjosi sklandžiai. Viena pirmųjų kūrybinėse dirbtuvėse pasirodžiusi kaunietė Dalia pasakojo, įvairius rankdarbius iš siūlų gaminusi ir anksčiau. Tiesa, tai darė pasitelkusi virbalus arba vąšelį. Dabar juos nustūmė į šalį, o siūlus panoro sutramdyti plikomis rankomis.

„Išties, labai smagus laiko leidimo būdas. Savotiškas meditacija“, – kalbinta moteris prasitarė, kad jai svarbus ir kūrybinis procesas, ir galutinis rezultatas. Jei pastarasis ją tenkins, dar bent kelis angelus entuziastė žadėjo pagaminti namuose, o tada juos padovanoti bičiuliams. Jei ne šiemet, tai kitąmet.

„Dar ir dukrą pamokysiu. Šiandien juk turėjome būti drauge, bet jai išpuolė darbo diena“, – baigusi pokalbį, Dalia palinko virš baltų ir melsvų siūlų ritinių. Toks buvo jos spalvinis pasirinkimas.

Dovana – jausmai

Ne sykį Aistės darbus mačiusi internete ir kirbėjusi smalsumu juos pamatyti gyvai, kaunietė Živilė į kalėdines dirbtuves atvyko ne viena. Kartu su kalėdinių dirbtuvių slenkstį mynė sūnus Oskaras ir krikšto dukra Paulina. Įvairius rankdarbius mėgstanti mergaitė savo gamintą angelą žadėjo dovanoti mamai, tuo metu Živilė dar nebuvo apsisprendusi, dekoraciją tupdys ant namų sienų ar juo ką nors nudžiugins per šventes.

„Kai baigsiu, tada ir nuspręsiu. Galbūt pavyks padaryti tokį mielą angelą, kad nenorėsiu su juo skirtis, o gal kaip sugalvosiu padovanoti ir tuo mielumu dalintis su kitais. Tam juk ir skirtos šventės!“, – paklausta ar pati norėtų gauti panašią dovaną, Živilė nei akimirką nedvejojo.  Dovanoti dalelę savo širdies ir šilumos, anot jos, yra kur kas svarbiau, nei nusiaubti parduotuves, o į blizgius popierėlius pakuoti menkaverčius suvenyrus.

„Išties, tai labai smagu, kad žmonės vėl ima vertinti rankų darbą. Sutikite, juk taip gera gauti dovaną ir žinoti, kad kurdamas ją žmogus galvojo apie tave“, – Živilei paantrinusi A. Motiečė  šventinius stebuklus kvietė kuo dažniau kurti patiems.

Masinės žudynės

Pagerbiant Kauno IX forto memorialiniame komplekse nužudytų Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo žydų atminimą, o taip pat minint 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, į Kauną atvyko delegacijos iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos.  Kaip pasakojo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tragiški Holokausto įvykiai muziejaus vietoje paliko ryškius pėdsakus. Žmonės čia buvo masiškai žudomi nuo 1941 metų spalio mėnesio iki pat Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos okupacijos 1944-ųjų rugpjūtį. Niekada iki tol Lietuvos žemėje per tokį trumpą laiką nebuvo sunaikinta tiek daug žmonių, kaip 1941-ųjų spalį. Skaičiuojama, kad šis mėnesis pareikalavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių mirčių.

„Šių akcijų metu šaudyti ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai, seneliai“, – laikas, F. Kukliansky skaudulio nesumažino.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kartu su vietiniais gyventojais, Kauno IX forte buvo kalinami ir naikinami žmonės iš kitų Europos valstybių: Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos. Užsienių šalių piliečiai žydai į IX fortą pradėti gabenti 1941-ųjų lapkritį. Tada Vokietijos saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje pulkininko Karlo Jėgerio  įsakymu IX forte buvo atlaisvintos patalpos naujai atvežtiems kaliniams. Per keletą dienų atgabenta tūkstančiai žmonių, didelė dalis jų netilpo forte įrengtose kamerose, todėl buvo laikomi kieme po atviru dangumi.

Vežė iš kitų šalių

1941 metų lapkričio 25-ąją prasidėjo naikinimo akcijos. Dar tą pačią dieną  masinių žudynių lauke, greta IX forto iškastose tranšėjose sušaudyta beveik 3 tūkst. žydų, atvežtų iš Berlyno, Miuncheno ir Frankfurto prie Maino. Dar po kelių dienų myriop buvo pasiųsta 2 tūkst. žydų iš Vienos ir Vroclavo. 

„Lygiai prieš 80 metų iš Miuncheno buvo išvežti 997 žydai ir lapkričio 25 dieną drauge su maždaug 2 tūkst. iš Vokietijos atvežtų Abraomo Izaoko Jokūbo palikuonių nužudyti čia šioje vietoje. Miuncheno sinagogos, kuri buvo sudeginta 1938 metais lapkričio 10 dieną, vietoje šiandien stovi atminimo akmuo ir joje įrašyta citata iš 74 Dovydo psalmės“, – kruviną istorijos puslapį susirinkusiųjų akivaizdoje vertė Kauno arkivyskupas metropolitas JE Kęstutis Kėvalas.

Kęstutis Kėvalas/Vilmanto Raupelio nuotr.

1943 metais karo eigai pasisukus Vokietijai nepalankia linkme, naciai pradėjo likviduoti masinių žudynių pėdsakus. Šiuo tikslu IX forte buvo sudarytas specialus kalinių būrys, įslaptintas įsakymu Nr. 1005B. Nuo 1943 metų lapkričio mėnesio jis užsiėmė genocido aukų palaikų iškasimu ir deginimu. Bijodami gręsiančio susidorojimo, IX forto kaliniai 1943 metų gruodžio 25 dieną suorganizavo sėkmingą pabėgimą. Jo metu iš forto pabėgo visi 64 kaliniai, tačiau tik 11 pavyko sulaukti Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pranešti pasauliui apie nacių įvykdytus nusikaltimus IX forte.

1941 metais, čia buvo nužudyti mano šeimos nariai. 2021-aisiais, praėjus lygiai 80 metų aš stoviu čia. Tai labai jautri akimirka ir tuo pačiu žinutė iš praeities.

Negyjančios žaizdos

Drauge su užsienio svečių delegacijomis į Kauno IX forto memorialinį kompleksą atvyko rabinai iš Vilniaus. Pirmiausiai aukas jie pagerbė malda, o tada tyla ir prisiminimais.

„1941 metais, čia buvo nužudyti mano šeimos nariai. 2021-aisiais, praėjus lygiai 80 metų aš stoviu čia. Tai labai jautri akimirka ir tuo pačiu žinutė iš praeities, kurią mes – dabarties žmonės turėtumėme perskaityti“, – kalbėjo ceremonijoje dalyvavęs rabinas.

Tuo metu Kauno arkivyskupas metropolitas JE K. Kėvalas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į kančių vietą, o tada prabilęs pontifiko žodžiais kvietė melstis, kad liūdesys dėl tragedijos, kurią žydai iškentėjo šį šimtmetį, būtų paskata naujiems santykiams su žydų tauta.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Praeities nuodėmių suvokimą norėtume paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį, kurioje niekada nebebūtų antijudaizmo tarp krikščionių ar antikrikščioniškų jausmų tarp žydų, bet priešingai, vyrautų abipusė pagarba kaip ir dera tiems kurie garbina vienatinį kūrėją ir Viešpatį, ir turi bendrą tikėjimo Tėvą Abraomą“, – kalbą baigęs ištrauka iš nežinomo kalinio laiško, arkivyskupas K. Kėvalas uždegė žvakelę aukų atminimui, o tada padėjo akmenėlį su vardu, primenantį, kad čia nužudyti ne skaičiai, o žmonės, su vardais ir istorijomis.

Su lyg pirmuoju gausiu sniegu miestiečiai užgulė parkus, miškus ir kitas atviras erdves. Kai kuriose jų žmonių būta tiek daug, kad saugaus 2 m atstumo niekaip nepavyko išlaikyti. Negana to, dalis žmonių nepaisė ir kaukių dėvėjimo taisyklių. Vieni jas grūdo į kišenes, kiti kabino ant vienos ausies, treti laikė po smakru.

„Miške bent leiskite pakvėpuoti“, – klausimas, kodėl kaukė rankoje, o ne ant nosies, kauniečiui su šunimi, nelabai patiko.

Panašiai atšovė ir Draugystės parke sutikti kauniečiai, čia atvykę pačiuožinėti nuo kalnų. Vaikams esą šiaip ar taip apsauginių veido kaukių neuždėsi – belakstant jos nukris, o patys suaugusieji tikino, kad lauke jokie virusai nebaisūs.

„Uždaroje erdvėje visada dėvime kaukes, bet čia juk grynas oras, kas blogo gali nutikti?“ – kalbėjo sutiktieji.

Tiesa, parke išvydę netikėtai pasirodžiusius policijos pareigūnus, visi nepaklusnieji akimirksniu pakeitė savo nuomonę – buvusios po nosimis, apsauginės veido kaukės ir respiratoriai nerukus atsidūrė ant jų. Nespėjusius to padaryti, pareigūnai drausmino. Ragino nesiburiuoti, laikytis saugaus atstumo, o kaukes dėvėti taip, kad šios visiškai uždengtų nosį.

„Baudos negavome, tik įspėjimą“, – reikalavimų nepaisiusi pora jaunuolių lengviau atsiduso, o pareigūnams dingus horizonte, savo medžiagines kaukes ir vėl nusmaukė nuo veidų.