Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos (Harvard School of Public Health) mokslininkai peržvelgė trijų didelio masto JAV atliktų tyrimų duomenis bei nustatė, kad 2-4 puodelius kavos kasdien išgeriančių suaugusiųjų savižudybės rizika sumažėja perpus palyginus su mažą kavos kiekį suvartojančiais asmenimis. Kava be kofeino rizikos taip pat nemažino.
Mokslininkai apibendrino trijų tyrimų duomenis, kuriuos susumavus tirtų asmenų skaičius viršijo 200,000. Išvados paskelbtos žurnale „The World Journal of Biological Psychiatry“

Autorių manymu, kofeino poveikis neapsiriboja centrinės nervų sistemos stimuliavimu. Jis taip pat gali veikti nestipraus antidepresanto principu: skatinti tam tikrų neurotransmiterių – serotonino, dopamino ir noradrenalino – gamybą smegenyse. Mokslininkų teigimu tai paaiškintų anksčiau pastebėtą kavos poveikį mažinant savižudybės riziką.

„Priešingai nuo ankstesnių tyrimų, mes galėjome patikrinti kofeino turinčių ir neturinčių gėrimų poveikį. Tikėtina, jog kofeinas yra apsauginių kavos savybių priežastis,“ – sakė Michel Lucas, Mitybos departamento tyrėjas ir pagrindinis darbo autorius.

Kaip minėta, tyrimo autoriai peržvelgė 3 didžiausių JAV atliktų mokslinių studijų rezultatus: 1988–2008 metų, kurioje dalyvavo 43599 vyrai, 1992–2008 metų, tyrusioje 73820 moteris ir 1993–2007 metų, kurioje dalyvavo 91005 moterų. Kavos, kofeino ir dekofeinizuotos kavos suvartojimo kiekiai buvo matuojami kas ketverius metus rengiant apklausas. Kofeino kiekis buvo apskaičiuojamas įtraukiant ir arbatos, kofeino turinčių gaiviųjų gėrimų, šokolado suvartojimą.  Vis dėl to, būtent kava buvo pagrindinis kofeino šaltinis. Per visų tyrimų laiką tarp tiriamųjų įvyko 277 savižudybės.

Mokslininkai atrado, jog 2–4 puodelius per dieną išgeriantiems suaugusiems savižudybės rizika statistiškai yra dvigubai mažesnė, nei tų, kurie geria labai nedaug kavos, arba kavą be kofeino.

Nepaisant to, mokslininkai nesiūlo depresija sergantiems asmenims smarkiai didinti kofeino vartojimą, kadangi dauguma asmenų natūraliai pasirenka jiems reikalingą optimalų kiekį. Jį drastiškai padidinus, galima būtų sulaukti kenksmingo šalutinio poveikio.  „Tačiau mūsų tyrimo išvados skelbia, jog gali būti naudinga suvartoti apie 2–3 puodelius kavos per dieną, arba 400mg kofeino“, – rašo mokslininkai. „Rezultatai neatskleidė papildomo teigiamo poveikio vartojant daugiau nei 4 puodelius per dieną,“ – teigia autoriai. Pasak jų, mažas savižudybių skaičiaus abejose grupėse neleido rasti statistiškai reikšmingų pokyčių.

Kita vertus, anksčiau šioje mokykloje atliktas tyrimas pranešė, kad geriant keturis puodelius ir daugiau savižudybės rizika sumažinama labiausiai. O Švedijos mokslininkai pastebėjo didesnę savižudybės riziką 8-9 puodelius kavos geriančiųjų asmenų tarpe. Papildomi tyrimai būtini tiksliau išnagrinėti skirtingų kofeino dozių poveikį.

Pastaruoju metu didelė mokslo išteklių dalis skiriama sudėtingiausio žmogaus organizme esančio organo – smegenų – tyrimams. Tiek amerikiečių „BRAIN Initiative“, tiek Europos Sąjungos milijardo eurų vertės „Human Brain Project“ gali pasigirti stulbinančiais užmojais. Amerikiečiai bando išstudijuoti kiekvieną iš 100 milijardų smegenyse esančių neuronų bei jų pokyčius erdvėje ir laike, o europiečiai – sukurti pilną, veikiantį smegenų modelį superkompiuteryje.

Tuo tarpu Ziuricho universiteto ir Šveicarijos Federalinio Technologijos instituto mokslininkai, kartu su kolegomis iš JAV bei ES, žvelgia kitu kampu. Nebandydami modeliuoti smegenų kompiuteriuose, naudojančiuose tradicines mikroschemas, mokslininkai kuria pačių neuronų pagrindu veikiančias elektrines grandines. Šios grandinės panašios į neuronus savo greičiu, dydžiu ir energijos poreikiu. „Mūsų tikslas – pamėgdžioti neuronų ir tarp jų esančių sinapsių savybes tiesiogiai ant mikroschemų,“ – teigia Neuroinformatikos institute dirbantis profesorius Giacomo Indiveri.

Šiuo metu joks kompiuteris negali prilygti žmogaus smegenų efektyvumui, tad daugelis mokslininkų neriasi iš kailio bandydami paspartinti informacijos apdorojimą bei sumažinti energijos suvartojimą kompiuteriuose imituojant smegenų architektūrą. To siekdami jie turėjo įveikti sudėtingą kliūtį – išmokti priversti dirbtinius neuronus atlikti specifines funkcijas. Galiausiai jiems pavyko sukurti sensoriniais-motoriniais gebėjimais pasižyminčią sistemą, veikiančią realiu laiku.

Neuroinformatikos instituto mokslininkai teigia, kad ši sistema geba atlikti užduotis, reikalaujančias trumpalaikės atminties ir sprendimų priėmimo atsižvelgiant į kontekstą. Komanda apjungė keletą neuromorfinių neuronų į tinklus, veikiančius pagal kompiuterinėse programose naudojamos „ribotos būsenos mašinos“ (angl. finite-state machine) principą. Šiuo būdu tapo įmanoma sistemai diktuoti informaciją, nurodančią kaip sistema turi elgtis.

„Tokio tinklo jungčių dėsningumas gana tiksliai imituoja žinduolių smegenyse esančias struktūras, o šiuo metodu galime konfigūruoti neuromorfines mikroschemas įvairiems elgsenos modeliams. Tai ypatingai svarbus žingsnis iš smegenų įkvėpimo besisemiančioms technologijoms.“ – sako Indiveri.

Vienas iš potencialių šios novatoriškos technologijos panaudojimų gali būti jutimų srityje. Pasitelkiant mokslininkų sukurtas neuromorfines mikroschemas bei apjungus jas su jutiminiais neuromorfiniais komponentais – tinklaine ar sraige – galima sukurti gyvai su aplinka sąveikaujančią, gebančią priimti sprendimus sistemą.

Oksitocinui niekad netrūko žiniasklaidos dėmesio. Painų vaidmenį psichologiniuose procesuose turinčios medžiagos pavadinimų būta įvairių: meilės hormonas, draugystės, moralės, pasitikėjimo molekulė. Rezultatai, paskelbti žurnale "Nature Neuroscience", praplės mūsų supratimą apie šį svarbų junginį.

Psichologinės oksitocino savybės visada buvo įdomesnės nei fiziologinės (gimdos sienelių susitraukimo bei pieno gamybos skatinimas). Naujo tyrimo autoriai taip pat nagrinėjo būtent psichologinius oksitocino veikimo aspektus. Mokslininkų gauti rezultatai buvo visiškai netikėti. "Northwestern Medicine" atliktas tyrimas pirmą kartą atskleidė, kad oksitocinas sukelia ilgalaikį nerimą ir baimę dėl ateities.

„Oksitocinas pastaruosius dešimtmečius buvo žinomas dėl gebėjimo malšinti stresą. Naudodami naujovišką gyvūnų modeli parodėme, kokiu būdu ir kurioje centrinės nervų sistemos vietoje oksitocinas sustiprina baimę,“ – teigė pagrindinė tyrimo autorė doktorantė Yomayra Guzman.

Mokslininkų teigimu oksitocinas sustiprina socialinių, tarpasmeninių įvykių atmintį. Esant pakankamai stipriam neigiamam emociniam stimului, prisiminimai formuojasi geriau. Vadinasi, molekulė gali būti ta priežastis, dėl kurios negalite pamiršti vaikystėje ar prieš kelis metus patirtų skaudžių emocinių sukrėtimų. Šiuo metu vykstantys tyrimai nagrinėja ir tikėtiną atitinkamai priešingą hipotezę, jog oksitocinas gerina ir stiprių teigiamų stimulų prisiminimus.

Tyrimo išvada gauta remiantis kelių įdomių eksperimentų su pelėmis rezultatais. Pirmasis įrodė oksitocino vaidmenį stiprinant skaudžius prisiminimus, o antrasis – vystantis nerimui ir baimei dėl ateities.

Pirmojo eksperimento metu buvo naudojamos trys grupės pelių, turinčių skirtingą oksitocino receptorių kiekį. Visos trys grupės narvelyje susidūrė su agresyviomis pelėmis, buvo iškeltos ir po 6 valandų vėl sugražintos. Paaiškėjo, kad oksitocino receptorių neturinčios pelės agresyviųjų pelių nebijojo, o pelės su receptorių pertekliumi kaip įmanydamos jų vengė.

Antrojo eksperimento pradžia sutapo su pirmojo, tačiau po 6 valandų pelės nebuvo sugražintos pas agresyvias peles. Kitoje dėžėje jos patyrė nestiprų, trumpą elektros šoką. Po 24 valandų gražintos į tą pačią dėžę receptorių neturinčios pelės jautėsi ramiai, o pelės su receptorių pertekliumi buvo ypatingai baikščios, nervingos.

Taip yra todėl, kad po 6 valandų oksitocinas aktyvina svarbią signalus perduodančią molekulę, kuri savo ruožtu stimuliuoja neuronus smegenų srityje, vadinamoje šonine pertvara (angl. lateral septum). Būtent šia dalimi keliauja dalis baimės signalų.

Tyrimo vyriausioji autorė profesorė Jelena Radulovic tikisi, kad dvigubo oksitocino vaidmens mažinant ir stiprinant nerimą supratimas leis užtikrinti geresnį kuriamų nerimą mažinančių vaistų veikimą. Kaip tik šiuo metu vyksta klinikiniai tyrimai, kurių metu stebimas oksitocino veiksmingumas malšinant nerimą.

Mokslininkų rezultatai leidžia pamąstyti apie galimą šio naujai atrasto mechanizmo svarbą žmonių santykiams. Šalia esantys žmonės gali ir padėti, ir nuraminti sprendžiant nerimą keliančias problemas, o meilė artimiesiems bei baimė jų netekti visada žengia koja kojon. Tad nebūtų keista, jei nerimą sukeldamas oksitocinas skatintų plėtoti ir įtvirtinti malonius ir šiltus santykius su mus supančiais asmenimis.

Naujas mokslininkų sukurtas su adenovirusais susijęs virusas (adeno-associated virus, AAV) gali tapti nauju genų terapijos būdu atstatyti regą sergantiems makulos degeneracija ar pigmentiniu retinitu.

Diagrama rodo su adenovirusu susijusį virusą (adeno-associated virus, AAV). Prof. Schaffer su komanda pakeitė 10 aminorūgščių viename iš kapsidės baltymų (oranžinė spalva), tikėdamiesi prasibrauti pro tinklainės ląsteles ir pasiekti fotoreceptorius. (University of California, Berkeley).

Kelios mokslininkų grupes per pastaruosius šešerius metus sėkmingai gydė retomis paveldimomis akių ligomis sergančius asmenis, suleisdami tinkamais genais pripildytus virusus į tinklainę, turinčią pažeistus genus. Nepaisant invazinės procedūros, virusai nesugebėdavo pasiekti visų pažeistų tinklainės ląstelių, kurioms buvo reikalingi tinkami genai.

„Adata atliekama sukurto viruso injekcija į tinklainę yra rizikinga chirurginė procedūra,“ – aiškina profesorius David Schaffer, dirbantis Kalifornijos universitete Berklyje (University of California, Berkeley) ir pagrindinis tyrimo, publikuoto žurnale Science Translational Medicine, autorius. „Nepaisant to, gydytojai neturi kitos išeities, nes jokie genų pernašos virusai negali nukeliauti iki pat akies dugno ir pasiekti fotoreceptorius – šviesai jautrias ląsteles, kurioms reikalingas gydomasis genas.“

Prof. Schaffer pagamino apie 100 milijonų AAV variantų, iš kurių kiekvienas turėjo skirtingus kapsidės (išorinio viruso sluoksnio) baltymus. Mokslininkas kartu su kolegomis atskyrė 5 variantus, sugebėjusius prasibrauti pro tinklainę pelės modelyje.

Tuomet tyrėjai genų transportui panaudojo veiksmingiausią iš jų, pavadintą 7m8. Naudojant šį AAV variantą jiems pavyko išgydyti du įgimto aklumo tipus, kurių mechanizmai sumodeliuoti pelėse: su X chromosoma susijusią retinošizę (tinklainės atsisluoksniavimą), kuri pasireiškia tik berniukams ir pažeidžia jų tinklaines taip, jog šios tampa panašios į Šveicarišką sūrį, ir Lėberio įgimtą amaurozę. Abejais atvejais į stiklakūnį įleistas virusas transportavo reikiamus genus į visas tinklainės dalis ir atstatė tinklainės ląsteles į beveik normalią būklę.

Norėdami išgauti gydymui tinkamiausią AAV, mokslininkai sukūrė virš 100 milijonų AAV (kairėje) ir suleido juos į gelį panašų akies centrą. Tie virusai, kurie sugebėjo nukeliauti per visus tinklainės sluoksnius (dešinėje) naudojami reikalingų genų transportui į pažeistą geną turinčias ląsteles – šviesai jautrius fotoreceptorius ir tinklainės pigmentinį epitelį (retinal pigment epithelium, RPE). (University of California, Berkeley).

„Remdamiesi keturiolikos metų tyrimais, sukūrėme virusą, kuris saugiu ir neinvaziniu būdu suleistas į stiklakūnį gali nugabenti genus į sunkiai pasiekiamą jautrių ląstelių populiaciją tinklainėje. Tai penkiolikos minučių procedūra, po kurios namo galima vykti tą pačią dieną.“

Naujasis virusas kovodamas su dviem žmonių degeneracinėmis akių ligomis graužikų modeliuose veikia žymiai efektyviau nei dabartiniai terapijos būdai bei gali pasiekti fotoreceptorius beždžionių akyse.

„Komanda šiuo metu bendradarbiaudama su gydytojais ieško pacientų, kuriems šis genų transporto metodas galimai atstatytų regėjimą. Atlikusi tolesnius ikiklinikinius darbus, komanda tikisi pradėti klinikinius tyrimus,“ – sako Prof. Schaffer.

Galbūt nesusimąstėte, tačiau aplinka daro įtaką net ir tokiam spontaniškam veiksmui, kaip jūsų čiaudulys.

Čiaudėjimas atrodo vienas labiausiai nevaldomų reiškinių. Nepaisant to, turėdami klausą žmonės gali pakoreguoti čiaudulio sukuriamą garsą. Anglakalbiams būdingu „achoo” kurtieji nepasižymi – jų čiaudulio skambesys yra tiesiog oro, staigiai išsiveržiančio iš kvėpavimo takų, sukeliamas garsas.

„Kurtieji čiaudi natūraliai, o klausą turintys asmenys jaučia būtinybę pridėti garso efektų,“ – teigia dalinai kurčias žurnalistas Charlie Swinbourne.

Skirtingose kultūrose pastebimas savitas čiaudėjimo stilius, todėl jums įprastas garsas gali būti visiškai svetimas kitakalbiams. Pavyzdžiui, prancūzai čiaudi „achoum”, o japonai savo čiaudulį vadina „hakashun“. Lietuviai, kaip turbūt pastebėjote, dažniausiai savo čiaudulį apibūdina „apči“.

Šio keisto reiškinio priežastį bandė paaiškinti Bencie Woll, kurčiųjų bendravimą tiriantis mokslininkas, dirbantis University College London.

Nors dalis čiaudulio skambesio neišvengiamai yra nevaldoma, žmonės geba subtiliai koreguoti garsą atsižvelgdami į tai, koks skambesys jų aplinkoje laikomas normaliu. Panašiu principu vadovaujasi ir juokas. Juokiantis būtinai išleidžiame garsą, tačiau mokame jį patylinti ar pagarsinti.

Swinbourne mano įžvelgęs tai žmonių elgsenoje. „Vos tik žmonės jaučia artėjantį čiaudulį, jų smegenys išsiunčia pavojaus signalus: ‚Atsargiai, tu ruošiesi čiaudėti. Viešumoje. Skambėk normaliai.‘ Ir akimirksniu atsiranda reikalingas garso efektas – ah-choo.“

Toks nepastebimas spaudimas neišsiskirti savo čiaudulio sukeliamu garsu paveikia net pusiau kurčią Swinbourne. Jo paties čiaudulys viešumoje nesąmoningai tampa panašus į „achoo“, o namie – tylesnis ir natūralesnis.

Pietų Kalifornijos universiteto (JAV) biologai kartu su dr. Donu Arnoldu bei dr. Richardu Robertsu paviešino įspūdingą nuotrauką, užfiksavusią pelės smegenyse besiformuojančius prisiminimus.

Nuotrauka rodo gyvą neuroną kultūroje: žali taškeliai žymi žadinančias (angl. excitatory) sinapses; raudoni taškeliai žymi slopinančias (angl. inhibitory) sinapses.

Tyrėjai sukūrė gyvame neurone sinapses nušviečiančius mikroskopinius zondus prie sinapsės baltymų prijungę fluorescencinius markerius. Jie leidžia mokslininkams pirmą kartą gyvai stebėti žadinančias bei slopinančias sinapses ir matyti jų pokyčius formuojantis prisiminimams. Rezultatai publikuoti žurnale Neuron.

Sinapsės matomos ryškių taškelių pavidalu išilgai dendritų. Smegenims apdorojant naują informaciją, šie taškeliai keičiasi ir vizualiai parodo, kaip nauji duomenys koreguoja sinapsių struktūrą smegenyse.

„Mokantis ar kuriant prisiminimus smegenyse vyksta fiziniai pokyčiai. Pasirodo, kad pasikeičia sinapsinių jungčių pasiskirstymas,“ – aiškino dr. Arnold.

Zondai veikia kaip antikūnai, tačiau jų jungimasis yra žymiai stipresnis ir prisitaikęs vykti ląstelės viduje. Jie jungiasi prie sinapsėse randamų endogeninių baltymų - PSD-95 ir Gephyrin.

„Naudodami mRNR išdėliojimo metodą (angl. mRNA display), galime iš trilijonų potencialių baltymų atrinkti tą, kuris geriausiai jungiasi prie taikinio,“ – sakė dr. Roberts.

FingR (angl. fibronectin intrabodies generated with mRNA display) vadinami zondai prikabinami prie žaliai švytinčių baltymų, gautų iš mėlynoje šviesoje ryškiai žaliai spindinčių medūzų. Kadangi patys FingR yra baltymai, jų genus galima inkorporuoti į gyvūnų ląsteles ir priversti jas gaminti zondus savaime.

Zondų dizaine randama reguliacinė sistema gali apriboti FingR-GFP (angl. green fluorescent protein) gamybą, kai 100 proc. taikinio baltymų yra pažymėti. Tai panaikina foninę fluorescenciją ir leidžia išgauti ryškesnę, aštresnę nuotrauką.

Šie zondai gali būti patalpinami į gyvų pelių smegenis ir tuomet stebimi per kaukolės langelius (angl. cranial windows) dviejų-fotonų mikroskopijos (angl. two-photon microscopy) pagalba.

Žurnale Nature savo darbo rezultatus paskelbusi tarptautinė mokslininkų komanda atrado biocheminę reakcijų grandinę, susiejančią nagų augimą su pirštų galiukų regeneracija.

„Tai nuostabus tyrimas“, apibūdinęs molekulinius ir ląstelinius žinduolių regeneraciją lemiančius procesus, -sakė Hansas-Georgas Simonas, tyrime nedalyvavęs vystymosi biologas Northwestern universitete. Gauti duomenys parodė, kad žinduolių regeneraciją valdantys molekuliniai mechanizmai glaudžiai susiję su panašiu procesu, vykstančiu varliagyviuose. Galbūt tai išlikusi regeneracijos programa, galinti būti panaudota kitų audinių atkūrimui.

Žinduoliai pasižymi įspūdinga savybe atauginti prarastus pirštų galiukus, įskaitant nagus, nervus ir net kaulus. Iki šiol nebuvo suprantama, kodėl žmonėms prarasti pirštų galiukai gali ataugti vos per kelis mėnesius.

„Kiekvienas žino, kad nagai auga nesustodami, tačiau niekas nežino kodėl,“ – sako vyriausiasis straipsnio autorius dr. Mayumi Ito iš Niu Jorko universiteto Medicinos mokyklos (New York University‘s School of Medicine).

M. Ito su kolegomis ištyrė šį gebėjimą žinduoliuose naudodami genetiškai modifikuotas peles. Pirmą kartą išaiškintos biocheminės reakcijos, pradedančios vykti iškart po piršto galiuko amputacijos.

Mokslininkai atrado svarbią nuorodą aiškinant šį procesą: atsinaujinančių kamieninių ląstelių populiaciją nago matrikse – pačiu nagu uždengtoje odoje, kurioje gausu nago augimą skatinančių kraujagyslių ir nervų. Toliau paaiškėjo, jog norint atkurti prarastą piršto galiuko kaulinį audinį, šioms kamieninėms ląstelėms yra būtina šeima baltymų, vadinamų „Wnt signalų perdavimo tinklu“ (angl. Wnt signalling network), taip pat turinčių svarbų vaidmenį plaukų augime bei audinių regeneracijoje.

„Amputuotus pirštų galiukus turinčiose pelėse užblokavus Wnt signalų perdavimo tinklą kaulai ir nagai neataugo,“ – sakė M. Ito.

Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad manipuliavus Wnt signalų perdavimo tinklą, galima stimuliuoti kaulo ir audinių regeneraciją šiek tiek toliau nei piršto galiukas.

„Tokio lygio amputacijos paprastai neatauga,“ – pabrėžė M. Ito.

Rezultatai rodo, kad Wnt signalų perdavimas būtinas pirštų galiukų regeneracijai bei teikia vilčių naujiems prarastų galūnių atkūrimo žmonėms būdams. „Šis darbas dar kartą įrodė, kad žinduoliai nėra visiškai praradę regeneracijos galimybę – tiesiog tam reikalingi vystymosi signalai nėra įjungti,“ – sako Jamesas Monaghanas, regeneracijos biologas Northwesterno universitete.

Žvelgdama į ateitį, dr. M. Ito komanda planuoja tyrinėti molekulinius mechanizmus, lemiančius Wnt signalų perdavimo tinklo ir nago kamieninių ląstelių tarpusavio sąryšį ir vaidmenį kaulų ir nagų augimui.

Regeneracijos tyrimai dar tik „žengia į naują erą,“ – sakė H.G. Simonas, tikintis, kad tikslas pereiti nuo varliagyvių regeneracijos iki „atitinkamos sistemos modelio žinduoliuose sukūrimo yra tikrai, tikrai pasiekiamas.“

Nauji tyrimai atskleidė priežastinį ryšį tarp aukšto kūno masės indekso (KMI) ir padidėjusios rizikos susirgti tulžies pūslės akmenlige. Rezultatai publikuoti Amerikos Asociacijos Kepenų Ligų Tyrimams (American Association for the Study of Liver Diseases) žurnale Hepatology.

Nacionalinis Diabeto ir Virškinimo ir Inkstų Ligų Institutas (National Institute of Diabetes and Digestive and Kidney Diseases (NIDDK)) tulžies akmenis apibūdina kaip į žvirgždą panašią medžiagą, kuri gali atsirasti esant cholesterolio – kuris sudaro apie 80 proc. tulžies akmenų – tulžies druskų ar bilirubino pertekliui tulžies pūslėje.

Tulžies pūslės akmenligė yra viena dažniausių ir daugiausiai lėšų pareikalaujančių virškinimo sistemos ligų, kurios gydymas Amerikoje pareikalauja 5,8 milijardų dolerių. Ankstesni tyrimai jau yra parodę didesnę tikimybę sirgti tulžies pūslės akmenlige turint aukštą KMI, tačiau iki šiol nebuvo aišku, ar šiuos reiškinius sieja priežastinis ryšys.

Norėdami pagilinti ryšio tarp KMI ir tulžies pūslės akmenligės rizikos supratimą dr. Anne Tybjærg-Hansen su komanda iš Kopenhagos Universitetinės Ligonines Danijoje tyrė 77 679 dalyvius iš bendrosios populiacijos pasitelkiant Mendelio randomizaciją – metodą, naudojantį genetinę variaciją tirti modifikuojamų rizikos faktorių vaidmenį sukeliant ligas. Per 34 tyrimo metus 4 106 dalyvių išsivystė simptomatinė tulžies pūslės akmenligė.

Susirgę dalyviai Dažniau buvo moteriškos lyties, pagyvenę, mažiau fiziškai aktyvūs. Mokslininkai pastebėjo, kad lyginant su sveikais, sirgę asmenys labiau linkę naudoti hormonų pakaitos terapiją (hormone replacement therapy, HRT) bei vartoti mažiau alkoholio. Duomenų analizė parodė KMI padidėjimo ir tulžies pūslės akmenligės rizikos sąryšį su apibendrinta 2,84 santykine rizika (hazard ratio, HR). Nagrinėjant KMI ir lytį, mokslininkai pastebėjo didesnę santykinę susirgimo riziką moterims nei vyrams (atitinkamai HR=3.36 bei HR=1.51).

Šie duomenys rodo, kad kiekvienas papildomas KMI vienetas (1kg/m2) riziką sirgti tulžies pūslės akmenlige didina 7 proc‥ „Nutukimas yra žinomas rizikos faktorius tulžies pūslės akmenligei. Mūsų tyrimas rodo svarbų aukšto KMI vaidmenį šios ligos atsiradime,“ apibendrina dr. Tybjærg-Hansen. „Duomenys patvirtina žalingą nutukimo poveikį sveikatai ir pabrėžia gyvenimo būdo pokyčių, padedančių mesti svorį nutukusiems ir viršsvorį turintiems asmenims, svarbą.“