Taigi, kol kas niekam nekrenta žilas plaukas nuo galvos. Beveik kiekvienoje televizijos laidoje, net pačiam švietimo, mokslo ir sporto ministrui girdint, be jokių diplomatinių išvedžiojimų karingosios švietimo profsąjungos drebia iš peties: streikas bus!
Kita vertus, ir kantrybė net po įmantriausių pažadų turi ribas, todėl negalime kaltinti ir mokytojų – suaugusių žmonių, vedžiojamų už nosies.
Nepavydžiu prityrusiam ministrui Algirdui Monkevičiui, nes jis turi jaustis kaip ta kepama žuvelė ant karštos keptuvės.
Vis dėlto reikėtų mums visiems suprasti, kad nuo ministro valios tų pinigėlių skyrimas nepriklauso. Jis priverstas tik žadėti, iš "ministeriškos" galvos žerti skaičius, kiek tų pinigų trūksta, nes taip tikisi nuraminti įsiaudrinusius mokytojus, taip siekia laikinai ataušinti įkaitusias galvas. Bet žaizda net ir sveikame kūne savaime greitai negyja.
Pedagogų darbo rezultatai – mokinių žinios, jų skrydis į gyvenimo aukštumas yra kasdienis mokytojų rūpestis. Šiandien turbūt, be tėvų ir vaikų artimųjų, niekas dėl to labai nesijaudina.
Vis dėlto, mąstant apie visa tai, nenoromis įsiterpia dainininko Vytauto Šiškausko pastebėjimas: "O žmonės ir taip pavargę. Pažiūrėkite, kokie niūrūs, nusivylę jų veidai."
Tą patį galime taikyti ir pedagogams, kurių dauguma tokiais veidais praveria kabinetų duris ir susitinka su moksleiviais. Šie kasdienės buities rūpesčiai neturėtų slėgti mokytojo.
Regis, taip toli nužygiavome, o mūsų kasdienybėje tik ir girdime "pinigai pinigėliai", lyg švietimo sistemoje neliko ekonomistų, buhalterių. Ką tokia jų armija veikia šiuo suirutės laikotarpiu? Labai nejauku, kai šie specialistai, kurių apstu, vaikšto iškėlę galvas, dar pasišaipo iš pedagogų, kad šie nesugeba skaičių nei sudėti, nei atimti.
Šiandien ugdymo problemų apstu, jos išlenda kiekvieną dieną. Taigi, iš tiesų ugdymo procesą organizuojantiems vadovams reikia ne galynėtis su skaičiais, o grįžti į klases ir kabinetus, kur verda tikrasis ugdymo darbas.
Albinas Klizas, buvęs pedagogas
