Aplenkėme ne tik kitas Baltijos kaimynes, bet ir tokias šalis kaip Vokietija, Jungtinė Karalystė ar net Jungtinės Amerikos Valstijos. JT ataskaitoje Lietuva įvardijama kaip šalis, padariusi vieną didžiausių progresų laimės link. Visgi, vienas siurprizas šiemet buvo – JT ataskaitoje atsiradęs laimės indeksas tarp skirtingų amžiaus grupių.

Viena grupė išsiskiria

Šiemet, kitaip nei anksčiau, JT skelbiamoje ataskaitoje galima matyti ne tik bendrą laimės indeksą šalyje, bet ir jo reikšmes tarp skirtingų amžiaus grupių – jaunimo (gyventojų iki 30 metų), vyresnio amžiaus (kuriems virš 60 metų) ir tų gyventojų, kurie patenka tarp šių dviejų grupių.

Šalys ir amžiaus grupės yra reitinguojamos pagal pačių gyventojų gyvenimo vertinimus, atsižvelgiant į šešis komponentus – ekonomiką, socialinę paramą ir sanglaudą, sveiko gyvenimo metus, pasirinkimo laisvę, dosnumą ir korupcijos lygį.

Nors visose amžiaus grupėse yra pastebimas progresas laimės link, viena grupė išsiskyrė ne tik šalies viduje, bet ir visame pasaulyje. Tai – jauni Lietuvos gyventojai. Pagal jų pateiktus laimės vertinimus, jie yra laimingiausi visame pasaulyje. Palyginti vyresnio amžiaus gyventojai pagal laimės lygį ataskaitoje užima tik 44-ą vietą. Tai rodo, kad progresą laimės link šalyje labiausiai lėmė augusi jaunimo laimė.

Iš kur ta laimė?

Kyla natūralus klausimas, kaip taip gali būti, kad jauni gyventojai Lietuvoje jaučiasi tokie laimingi? Tiesa, apskritai yra pastebima tendencija, kad jauni žmonės yra linkę būti kiek laimingesni nei vyresni. Visgi, tai tikrai nėra taisyklė. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse vyresnio amžiaus asmenys nurodo esantys laimingesni nei jaunimas. Išvystyta socialinė apsauga, orų gyvenimą užtikrinančios pensijos ir turimos santaupos dažnai reiškia mažesnius rūpesčius ir didesnes galimybes nei dar tik savo karjerą pradėjusiems ir dažnai skolų prispaustiems jauniems gyventojams. Pastarieji Skandinavijos šalyse įvardijami kaip esantys mažiausiai laimingi.

Lietuvos jaunimo laimei paaiškinti galima atrasti ne vieną argumentą. Nepaisant mūsų polinkio dažnai kritikuoti švietimo sistemą, jaunimas mūsų šalyje turi geras galimybes siekti nemokamo aukštojo išsilavinimo, neprisiimant didelių finansinių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, JAV apie pusė visų bakalauro laipsnį įgijusių studentų turi ir daugiau nei 25 tūkst. eurų siekiančią studijų paskolą.

Kita priežastis – mažesnė konkurencija, norint gauti norimą išsilavinimą. Pavyzdžiui, didelėje dalyje Azijos šalių, taip pat ir Šiaurės Amerikoje, konkurencija gauti ne tik nemokamą aukštąjį išsilavinimą, bet ir apskritai įstoti į universitetą, yra gerokai didesnė. Tai lemia ne tik didelį stresą, bet ir galimą nusivylimą, jeigu norimų tikslų pasiekti nepavyksta.

Atrodo, laimės suvokimo transformacija vyksta ir Lietuvoje, kur augant ekonomikos išsivystymui vis didesnį svorį įgauna pinigais nepamatuojami dalykai.

Jauni Lietuvos gyventojai turi geresnes galimybes įsigyti būstą nei Skandinavijos ar Vakarų Europos jaunimas. Nepaisant to, kad būstas pastaraisiais metais Lietuvoje brango, atlyginimų augimas buvo spartesnis. Negana to, 36 proc. jaunų gyventojų atlyginimai Lietuvoje yra didesni už vidutinį šalies atlyginimą. Palyginti 40–59 metų grupėje tokių žmonių yra 35 proc. Taigi jaunų žmonių uždirbamas atlygis yra beveik toks pat, kaip ir 20 metų darbo rinkoje praleidusių darbuotojų. Šioje vietoje jauniems gyventojams gelbsti ne tik reikalingi skaitmeniniai įgūdžiai, bet ir anglų kalbos išmanymas, dažnai ir didesnis pasitikėjimas savo jėgomis.

Vyresni gyventojai yra dažniau nusivylę ne tik dėl pajamų stokos, bet ir dėl vis dar gana trumpos sveiko gyvenimo trukmės. Vyrų sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia maždaug 55 metus, moterų – beveik 60 metų. Palyginti Švedijoje tiek moterų, tiek vyrų sveiko gyvenimo trukmė siekia beveik 70 metų.

Pinigais nepamatuosi

Jaunimo pavyzdys tik dar kartą primena, kad turėjimas daugiau pinigų ne visada suteiks taip trokštamą laimės jausmą. Ir nors daugiau nei trečdalis jaunų gyventojų uždirba daugiau nei vidutinį atlyginimą, jie dar tik pradeda karjeros kelią, turi sukaupę itin mažai santaupų.

Taigi ne ką mažiau svarbiais aspektais, nulemiančiais laimės lygį, išlieka gyventojų socialinė parama ir sanglauda, kuri, pasak JT, padeda žmonėms išlikti atsparesniems stichinių nelaimių, ekonominių ar geopolitinių krizių akivaizdoje. Ji matuojama ne valstybės skiriamomis socialinėmis išmokomis ar garantijomis, o gyventojų pasitikėjimu artimaisiais ir institucijomis. Visada šalia yra tų, kurie padės esant sunkiam laikotarpiui.

Taip pat svarbu, kad gyventojams būtų suteikiama daug laisvių ir galimybių priimti asmeninius sprendimus, būtų fiksuojama kuo mažiau diskriminacijos apraiškų. Sveiko gyvenimo trukmė, dosnumas ir korupcijos suvokimo lygis taip pat yra svarbios sudedamosios dalys mūsų laimei.

Atrodo, laimės suvokimo transformacija vyksta ir Lietuvoje, kur augant ekonomikos išsivystymui vis didesnį svorį įgauna pinigais nepamatuojami dalykai.

Nesame saugumo oazė

Graikija, Ispanija, o neseniai ir atostogų rojumi vadinami Havajai nukentėjo nuo milžiniškų gaisrų. Jie nusinešė dešimtis gyvybių, o šalių ekonomikoms pridarė žalos už milijonus eurų. Evakuojami turistai, siaučiančios audros ir virstantys medžiai šiemet, atrodo, taps vyraujančiu prisiminimu apie šią vasarą.

Nors Lietuvoje su tokio masto gamtos stichijų šėlsmu kol kas nesusiduriame, neseniai kai kuriuos šalies regionus nusiaubusi stichinė audra priminė, kad nesame visiškai saugūs. Iš dangaus krintantys ledo gabalai suvarpė namų stogus, apgadino automobilius, sunaikino derlių, o dalis savivaldybių buvo priverstos paskelbti ir ekstremalią situaciją. Kituose šalies regionuose staiga iškritusio kritulių kiekio neatlaikė lietaus nuotekų sistemos, dėl to buvo užlieti pastatai ar apsemti automobiliai.

Praėjusios savaitės varginantys karščiai, kai termometrų stulpeliai perkopė 30 °C žymą, skatina vis daugiau resursų skirti jų įtakai sušvelninti. Vis daugiau gyventojų ryžtasi įsidiegti oro kondicionierius, kurie ilgainiui gali tapti daugiausia elektros naudojančiu prietaisu namuose. Kai kuriose ES šalyse sąskaitos už būsto vėsinimą vasarą jau viršija sąskaitas žiemos metu už šildymo energiją.

Pasaulio lyderiams nesėkmingai kovojant su klimato kaitos stabdymu, mums ir visiems pasaulio gyventojams teks vis plačiau praverti savo pinigines dorojantis su ekstremalių gamtos reiškinių padariniais.

Kiek žalos patyrėme?

Gamtos stichijos ekonomiką paveikia keliais skirtingais būdais. Pirmiausia, tai yra tiesioginė žala pastatams, miestų infrastruktūrai, laukuose auginamiems maistiniams augalams. Europos aplinkos agentūros skaičiavimai rodo, kad per 1980–2020 m. ekstremalūs gamtos reiškiniai mūsų šaliai pridarė nuostolių daugiau nei už 1 mlrd. eurų. Vadinasi, vienam šalies gyventojui tenkančių nuostolių suma per minėtą laikotarpį siekė apie 400 eurų. Tiesa, ES žalos vidurkis buvo kur kas didesnis – beveik 900 eurų vienam gyventojui.

Vis dėlto stichinės nelaimės ekonomikai turi ir netiesioginį poveikį, pavyzdžiui, dėl karščio kritusį darbuotojų produktyvumą ar ribojamas darbo valandas lauke. Neįprastos oro sąlygos taip pat gali lemti pasikeitusius vartojimo įpročius, t. y. skatinti daugiau laiko leisti patalpų viduje ir mažiau naudotis įvairiomis lauke teikiamomis paslaugomis. Galiausiai, vis daugiau lėšų tenka skirti būstui ir infrastruktūrai pritaikyti prie intensyvaus karščio ar kritulių kiekio.

Kadangi Lietuva yra gana atvira ekonomika, čia greitai galime pajusti įvairių pasaulinių pokyčių. Pavyzdžiui, dėl karščio bangų sumažėjęs kavos derlius Brazilijoje ar Kolumbijoje prisideda prie brangesnės kavos ir Lietuvoje. Dėl karščių poveikio elektros tinklams sustabdyta pramonė Kinijoje ar kitoje šalyje gali virsti Lietuvos verslui svarbių tiekimo grandinių sutrikimais.

Norėdami įvertinti tikrąją ekstremalių gamtos reiškinių kainą ekonomikai, tiesioginę jų žalą, anot kai kurių mokslinių tyrimų, turėtume padidinti nuo dviejų iki dešimties kartų. Atsižvelgus į tai ir panaudojus dviejų kartų daugiklį, per pastaruosius keturis dešimtmečius sukaupti gamtos stichijų nuostoliai Lietuvoje prilygsta maždaug 7 proc. šalies BVP.

200 mln. eurų per metus

Stichinių gamtos reiškinių sukeliami nuostoliai pasaulio ekonomikai kasmet didėja, o neigiamas jų poveikis ateityje gali dar labiau apriboti ekonomikos augimą. „Swedbank“ ekonomistų skaičiavimu, klimato kaitos sukeltų ekstremalių gamtos reiškinių žala iki 2040 m., įskaitant ir netiesioginius nuostolius, Lietuvoje beveik padvigubės ir pasieks maždaug 200 mln. eurų per metus. Vadinasi, vienam gyventojui tenkančių gamtos stichijų nuostolių suma sudarys apie 70 eurų per metus.

Kai kuriuos ekstremalių oro reiškinių padarinius galima sušvelninti aktyviai prisitaikant – diegiant techninius sprendimus ar naudojantis draudimo užtikrinama finansine apsauga. Nepaisant to, tai reikalauja papildomų išlaidų. Pasaulio lyderiams nesėkmingai kovojant su klimato kaitos stabdymu, mums ir visiems pasaulio gyventojams teks vis plačiau praverti savo pinigines dorojantis su ekstremalių gamtos reiškinių padariniais.

Tvyrantys karščiai ne tik verčia laiką leisti patalpose, kad sumažėtų sveikatai kylantis pavojus, bet ir lemia miškų gaisrus, lydo asfaltą, prastina oro kokybę ar trikdo paslaugų teikimą. Tokios ne pirmą vasarą kylančios karščio bangos kelia klausimų, kaip mūsų atostogos atrodys ateityje. Kaip visa tai paveiks tarptautinį ir vietos turizmo sektorių?

Turbūt ne vienas Lietuvos gyventojas, šiuo metu atostogas leidžiantis pietinėse Europos šalyse prie Viduržemio jūros, turi mažiau galimybių jomis pasimėgauti ir dar susiduria su sveikatai kylančiomis rizikomis. Atrodo, dėl intensyvėjančių ir ilgiau trunkančių karščių, kuriuos lemia klimato kaita, vis rečiau atostogų planus vasarą susiesime su pietinėmis šalimis. Tad vasarą leisti Lietuvoje gali atrodyti vis patraukliau ne tik mums, bet ir svečiams iš užsienio.

Įtaka kelionėms

Dėl tvyrančių karščių Jungtinės Karalystės institucijos neseniai išplatino raginimą gyventojams susilaikyti nuo turistinių kelionių į Pietų Europos šalis. Kad būtų išvengta nelaimių dėl perkaitimo, kai kurios Pietų šalys pačios ėmėsi riboti lankymąsi turistų pamėgtose vietose. Pavyzdžiui, Graikija apribojo Atėnuose esančio Akropolio lankymą ir dėl siaučiančių miškų gaisrų evakuojami gyventojai ir turistai iš įvairių Ispanijos ir Graikijos regionų.

Nors turistų srautas piką dažniausiai pasiekia liepos ir rugpjūčio mėnesiais, Europos kelionių komisijos (EKK) duomenimis, dėl išaugusių karščio bangų rizikos gyventojai vis dažniau į Pietų Europos šalis renkasi keliauti pavasario arba rudens mėnesiais.

Tie gyventojai, kurie dėl vaikų atostogų turi mažiau galimybių keliauti pavasarį ar rudenį, vis dažniau pasirenka keliauti į Vidurio ar Šiaurės Europos šalis, pavyzdžiui, Čekiją, Daniją, Norvegiją ar Islandiją. Taip pat populiarėja kalnų vietovės, kuriose vyrauja žemesnė temperatūra.

Karščio bangos prisideda ir prie didesnių paslaugų kainų. Pavyzdžiui, Ispanijoje vasaros laikotarpiu elektros suvartojimas yra kur kas didesnis nei žiemos mėnesiais. Bene visą parą veikiantys kondicionieriai, išaugęs vandens suvartojimas lemia didesnes energijos sąnaudas ir mokesčius už jas. Be to, kai kuriuose regionuose dėl karščių jaučiamas vandens trūkumas, o jo suvartojimas apribojamas, tai gali kelti papildomų sunkumų paslaugų sektoriui.

Temperatūros rekordai

Prasidėjus liepai vidutinė Žemės temperatūra pasiekė naują visų laikų rekordą, kuris dar tą pačią savaitę buvo viršytas tris kartus. Anksčiau rekordai buvo viršijami vidutiniškai kas 3–15 metų.

„World Weather Attribution“ klimato modeliuotojai skaičiuoja, kad didėjant anglies dioksido emisijai, karščio bangų atsiradimo tikimybė padidėja 100 kartų. Mokslininkai taip pat prognozuoja, kad karščio bangos, kai temperatūra sieks daugiau nei + 45 °C, taps įprastu reiškiniu šalia Viduržemio jūros įsikūrusiose šalyse. Tikėtina, kad šio amžiaus pabaigoje temperatūra šiose šalyse vis dažniau perkops ir + 50 °C ribą.

Vis dėlto pripažįstama, kad tiksliai prognozuoti klimato kaitos padarinius yra itin sudėtinga. Pasiekus vadinamąjį lūžio tašką, klimato pokyčių įtaka gali būti sunkiai nuspėjama. Tačiau, nors ir negalima tiksliai įvardyti ekstremalių gamtos reiškinių dažnumo ir intensyvumo, tikėtina, kad karščio bangos suintensyvės, bus dažnesnės ir plėsis apimdamos vis daugiau šalių.

Poveikis ir galimybės

Lietuva dėl savo klimato tampa vis patrauklesne lokacija turizmui vasaros metu. Klimato kaitai veikiant pasaulio ekonomiką ir turizmo sektorių, Lietuvai yra proga susigrąžinti iki pandemijos buvusį turistų skaičių.

Remiantis EKK duomenimis, Lietuvoje per šių metų pirmą pusmetį, palyginti su analogišku laikotarpiu 2019 m., sulaukta apie 30 proc. mažiau turistų. Pagal šį rodiklį atrodome prasčiausiai Europoje, o žemiau yra tik kaimynė Latvija. Prie turistų skaičiaus kritimo prisidėjo ne tik pandemija, bet ir Rusijos karas Ukrainoje, ir geopolitinė įtampa, sumažėję turistų srautai iš Rusijos ir Baltarusijos, pastaruosius kelerius metus sparčiai augusios paslaugų kainos.

Karščių alinamai Pietų Europai vasarą tampant vis mažiau patrauklia vieta atostogoms, Lietuvai tai yra galimybė parodyti lietuviškos vasaros pranašumus. Atrodo, kad, kol pasaulio lyderiai ne itin veiksmingai kovoja su klimato kaita, vis daugiau žvilgsnių atostogoms vasarą ir ateityje kryps tolyn nuo seniai pamėgtų kurortų.

Kaip sekasi atskiriems sektoriams?

Nuo pat karantino pabaigos buvo stebimas itin spartus atsigavimas beveik visuose sektoriuose ir blogąja prasme išsiskyrė tik apgyvendinimo veiklos sektorius bei oro uostai. Šie du sektoriai vis dar lieka ypač didelių praradimų zonoje.

Tiesa, apgyvendinimo sektorius vasarą buvo beveik išlipęs iš neigiamos zonos, tačiau atėjus rudeniui ir gyventojams po atostogų grįžus į darbus, vos per kelias savaites šio sektoriaus mokėjimų apimtys sunyko daugiau nei per pusę.

Panaši situacija ir su oro uostais – mokėjimo duomenys, vasarą rodę minimalius atsigavimo ženklus, vėl krito ir dabar nesiekia net ketvirtadalio prieš metus gautų pajamų.

Visgi panašu, kad kiti sektoriai nerimo vis dar nejaučia. Pavyzdžiui, „Swedbank“ duomenys rodo, kad šių metų rugsėjo pabaigoje mokėjimų kortelėmis apimtys vis dar gerokai lenkė praėjusių metų apimtis šiose veiklos srityse: namų apyvokos (+33 proc.), sveikatos ir grožio (+27 proc.), kavinių ir restoranų (+34 proc.).

Didžiausias augimas fiksuotas išlaidų maistui ir būtiniausioms prekėms prekybos centruose srityje – čia augimas siekė daugiau nei 40 proc.

Apskritai, bendra atsiskaitymų kortelėmis suma rugsėjo mėnesį, palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, paaugo daugiau nei penktadaliu. Tikėtina, kad nemaža šio augimo dalis yra susijusi su pasikeitusiais gyventojų įpročiais atsiskaitymams nebenaudoti grynųjų pinigų.

Augantys gyventojų lūkesčiai

Tai, kad kol kas gyventojai baimės dėl viruso nejaučia, įrodo ne tik mokėjimo kortelių duomenys, bet ir teigiami gyventojų lūkesčiai.

Pavyzdžiui, rugsėjo mėnesį namų ūkio finansinės padėties pasikeitimus per pastaruosius 12 mėnesių gyventojai vertino geriau nei rugpjūtį. Apskritai, vartotojų pasitikėjimo rodiklis, palyginus su rugpjūčiu, padidėjo 2 procentiniais punktais.

Iki šiol Lietuvos ekonomikos atsigavimui įtakos turėjo ne tik teigiami gyventojų lūkesčiai ir entuziastingas jų vartojimas, bet ir augę atlyginimai bei didėjantis užimtumas. Gyventojus išlaidauti skatino ir dosnios valdžios socialinės išmokos.

„Swedbank“ duomenimis, dėl išmokų pensininkams, vaikus auginančioms šeimoms bei kitoms jautresnėms socialinėms grupėms, grynųjų pinigų išgryninimo operacijos liepos ir rugpjūčio mėnesiais smarkiai šovė į viršų.

Lietuva išsiskiria iš kaimynių

Priešingai nei Lietuvoje, kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje mokėjimų kortelių apimtys iki karantino buvusio lygio nei vasarą, nei rudenį vis dar nepasiekė. Įdomu tai, kad Estijoje pastarąsias savaites netgi fiksuojamas kritimas.

„Swedbank“ duomenimis, rugsėjo pabaigoje bendra atsiskaitymų kortelėmis suma Estijoje buvo maždaug 1 proc. mažesnė nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, o Latvijoje ji paaugo vos keliais procentais.

Tiesa, šios tendencijos labai stebinti neturėtų – Lietuvos ekonomika pirmąjį šių metų pusmetį taip pat traukėsi minimaliai, ir kol kas mažiausiai visoje euro zonoje. Prie to prisidėjo palanki eksporto struktūra, stabili vidaus paklausa bei laiku suteikta valstybės parama.

Nežinomybė ateinant šaltajam sezonui

Visgi artėjant šaltajam metų sezonui bei sparčiai augant užsikrėtusiųjų skaičiui, atsiskaitymų mokėjimo kortelėmis augimas, tikėtina, pamažu išsikvėps ir Lietuvoje.

Tiesa, panašu, kad po šios pandemijos sukeltos krizės gyventojai tapo gerokai labiau įgudę naudotis skaitmeninėmis paslaugomis – toliau augant prekybai internetu, vis didesnė įmonių dalis savo veiklą stengiasi perkelti į virtualią erdvę.

Tad šiuo atveju gyventojai turi gerą pandemijos situacijos padiktuotą išeitį – reikiamas prekes ir paslaugos įsigyti čia pat, niekur neinant iš namų ir taip sumažinant viruso plitimo riziką.

Didžiausias skirtumas matomas žvelgiant į paslaugų kainas, kurios Lietuvoje per metus pakilo net 5,5 proc. Palyginimui, per tą patį laikotarpį Latvijoje paslaugų kainos ūgtelėjo vos 1,3 proc., o Estijoje atpigo kiek daugiau nei vienu procentu. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje gyvename blogiau, o verslas mūsų šalyje nori uždirbti daugiau nei kitose Baltijos valstybėse? Visgi, neretai pirmas įspūdis būna klaidingas.

Kas brango, o kas pigo?

Birželio mėnesio duomenimis, Lietuvoje praėjusį mėnesį, palyginus su geguže, vartojimo prekių kategorijoje labiausiai brango dalis vaisių, kosmetikos priemonės, nežymiai kilo kuro kainos. Tuo tarpu dėl išaugusios pasiūlos sezono metu atpigo dalis daržovių, sodo įrankiai.

Žiūrint į paslaugų kainas, tendencijos kiek kitokios. Čia labiausiai brango poilsio namų paslaugos − jos kilo beveik 30 proc. Tai siunčia ženklą, kad kurortiniai miesteliai bei kaimo turizmo sodybos dingusiais turistais skųstis tikrai negali. Dėl pandemijos įvestų apribojimų kelionėms užsienyje Lietuvos piliečiai šiemet mieliau renkasi atostogas pajūryje ar kaimo sodybose, tad išaugusi paklausa aukštyn stumia ir kainas.

Smogusi pandemija itin pristabdė gyventojų vartojimą, kurį atgaivinti įmonės kartais bando mažindamos kainas.

Tuo tarpu viešbučiai, kurių didžioji dalis yra būtent miestuose, kritus užsienio turistų srautams yra priversti kainas mažinti. Čia jos pigo maždaug 7 proc.

Praėjusį mėnesį taip pat itin brango odontologų paslaugos (virš 12 proc). Tikėtina, kad taip nutiko dėl papildomų apsaugos priemonių nuo covid19 poreikio.

Latvijoje bei Estijoje tendencijos panašios – labiausiai pigo daržovės bei vaisiai. Tiesa, viešbučių bei restoranų kainos Latvijoje išliko beveik nepakitusios, tuo tarpu Estijoje šiek tiek sumažėjo. Tai rodo, kad vidaus paklausa Baltijos šalyse atsigauna netolygiai, ir Estija, kurios ekonomika nuo turizmo priklauso labiausiai, vis dar kenčia itin smarkiai.

Kodėl Lietuvoje kyla paslaugų kainos?

Smogusi pandemija itin pristabdė gyventojų vartojimą, kurį atgaivinti įmonės kartais bando mažindamos kainas. Kaip bebūtų, kartu su kainų kirpimu mažėja ir įmonių galimybės išsaugoti darbo vietas, didinti atlyginimus, o mažėjančios gyventojų pajamos dar labiau smukdo jų galimybes vartoti.

Beveik visuose paslaugų sektoriuose paslaugų kainos labai tiesiogiai ir didžiąja dalimi priklauso nuo darbo sąnaudų, ypač jeigu jos yra orientuotos į vidaus rinką ir nepatiria tarptautinės konkurencijos. Taigi, paslaugų kainų mažėjimas yra tiesiogiai susijęs ir su darbuotojų algų kritimu.

Tai, kad Lietuvoje praėjusį mėnesį itin kilo, pavyzdžiui, poilsio namų paslaugų kainos rodo, kad Lietuvos ekonomika atsigauna greičiau nei kaimyninės valstybės, o gyventojai yra linkę išlaidauti atostogoms. Nors pandemija ir įvesti karantino suvaržymai finansiškai palietė didelę dalį šalies gyventojų, daugumai jų praradimai buvo tik trumpalaikiai ir gyventojai grįžta prie jiems įprasto gyvenimo ritmo.

Šią tendenciją rodo ir „Swedbank“ mokėjimo kortelių duomenys, indikuojantys, kad Lietuva atsigauna sparčiausiai iš Baltijos šalių, o mokėjimų apimtys jau yra net 23 proc. didesnės nei prieš metus, taip pat sparčiai gerėja gyventojų lūkesčiai.

Ir nors nedarbas vis dar auga, tam, panašu, pandemija įtakos turi mažai − atsiradusi galimybė nedirbantiems asmenims gauti darbo paieškos išmoką paskatino anksčiau darbo rinkoje nedalyvavusius gyventojus užsiimti darbo paieška.

Lietuvą ekonominės pandemijos pasekmės kol kas palietė mažiausiai iš Baltijos šalių.

„Sodros“ duomenimis, birželį į darbą buvo priimta maždaug 6 tūkstančiais daugiau darbuotojų nei jų buvo atleista, o tai yra itin teigiamos tendencijos.

Ar tikėtis atlyginimų kilimo?

„Swedbank“ ekonomistų skaičiavimu, šiemet Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis kils maždaug 2 proc., tuo tarpu Latvijoje jis išliks nepakitęs, o Estijoje augs vos puse procentinio punkto. Taigi, čia ir matome atsakymą, kodėl kainos Lietuvoje vis dar kyla. Ir tuo turėtume džiaugtis, o ne liūdėti.

Lietuvą ekonominės pandemijos pasekmės kol kas palietė mažiausiai iš Baltijos šalių − matome ne tik vis dar augančius atlyginimus, bet ir atgal į Lietuvą grįžtančius tautiečius. Vien birželį grynoji migracija siekė daugiau nei 2 tūkst., tad labai tikėtina, kad šiais metais gyventojų skaičius šalyje nemažės, bet priešingai – augs.

Tiesa, nerimo vis dar kelią šalies eksporto rinkos, tačiau tikėtina, jog Europai sėkmingai kovojant su virusu, matysime atsigavimą. Reiktų nepamiršti ir valstybės pagalbos, kuri šiuo metu turėtų būti orientuota ne į vidaus paklausos skatinimą ir socialines išmokas, bet į paramą į eksporto rinkas orientuotoms gamybos įmonėms.

Ir nors Lietuva yra maža valstybė, tarp regionų egzistuoja nemaži skirtumai, kurie bėgant laikui dar labiau gilėja. Visgi šalia įsisenėjusių regioninių problemų dabartinė krizė atneša ir visą puokštę galimybių jas spręsti. Klausimas, ar sugebėsime jomis pasinaudoti.

Regionuose padėtis be išeities?

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva, pasitelkusi ir Europos Sąjungos paramą, regionų infrastruktūrai gerinti išleido milijonus eurų. Regionuose matome ir renovuotus pastatus, ir naujomis trinkelėmis išklotus šaligatvius, ir puikias viešąsias erdves. Kaip bebūtų, atskirtis tarp trijų pirmaujančių Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos regionų ir likusios Lietuvos toliau didėja. Šiose trijose apskrityse yra sukuriama maždaug trys ketvirtadaliai šalies bendro vidaus produkto.

Analizuojant pajamų nelygybės parametrus, labiausiai išsiskiria sostinė. Čia gyventojai uždirba maždaug 10 proc. daugiau nei likusi Lietuva, ir tas skirtumas sudaro beveik 100 eurų „į rankas“. Tačiau žvelgiant į atskirus regionus, o ypač mažesnius miestelius, pajamų praraja tik didėja.

Pavyzdžiui, Tauragės gyventojai gali tikėtis daugiau nei 200 eurų mažesnio atlyginimo nuo to, ką gautų šalies sostinėje. Maždaug toks pat skirtumas egzistuoja ir Marijampolėje bei Utenoje gyvenantiems šalies gyventojams.

Tiesa, šie skirtumai nėra tokie dideli, vertinant skirtingų miestų gyventojų perkamąją galią − būsto bei daugelio profesinių paslaugų kainos Vilniuje yra kur kas didesnės nei mažesniuose miesteliuose. Visgi atskirtis kiekvienais metais tolygiai auga, o tai yra glaudžiai susiję ir su išaugusia skurdo rizika, kuri Utenos ir Marijampolės regionuose yra didžiausia visoje Lietuvoje.

Užburto rato dilema

Jeigu regionų vystymuisi yra skiriamos milijoninės lėšos ir apie tai kalbama daugiau nei dešimtmetį, kyla natūralus klausimas, kodėl situacija nesikeičia. Čia svarbu pasakyti, kad regionų problema nėra tik mūsų šalies iššūkis. Ji opi daugelyje pasaulio šalių ir ją išspręsti yra pakankamai sudėtinga.

Ekonomistas Paulas Krugmanas yra pasakęs, kad produktyvumas nėra viskas, bet ilguoju laikotarpiu tai yra beveik viskas. Trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose gyventojų produktyvumas yra bene dvigubai didesnis nei likusiuose regionuose. Tai parodo, kad didžioji dalis aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslų yra koncentruoti didžiuosiuose miestuose arba šalia jų.

Pirmiausia, taip yra todėl, nes mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažesniuose regionuose apsunkina investicijų pritraukimą. Vien Vilniaus apskritis sulaukė daugiau nei 70 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų šalyje, o Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys drauge pritraukė daugiau nei 90 proc. visų užsienio investicijų. Tuo tarpu Tauragės apskritis negavo nė pusės procento užsienio investicijų.

Taip pat svarbu tai, kad investicijų ir darbo vietų trūkumas neskatina atlyginimų augimo, o miestas negali pritraukti jaunų ir ką tik išsilavinimą įgijusių specialistų. Esant jų trūkumui, sunku tikėtis sulaukti tiek vidaus, tiek užsienio investicijų, kadangi įmonėms reikia kvalifikuotų specialistų.

Čia ir įsisuka užburtas ratas. Regionai nesugeba prisitaikyti ir atrasti naujų augimo šaltinių naujame globaliame ir vis labiau automatizuojamame pasaulyje, tad atskirtis kasmet tik didėja.

Skurdūs regionai yra skurdūs ne dėl to, kad ten yra daug skurdžiai gyvenančių žmonių, bet dėl to, kad mažesnė dalis gyventojų uždirba aukštas pajamas.

Gali skambėti paradoksaliai, tačiau dabartinė krizė yra pakankamai unikali galimybė daugeliui regionų.

Kokių galimybių suteikia ši krizė?

Gali skambėti paradoksaliai, tačiau dabartinė krizė yra pakankamai unikali galimybė daugeliui regionų. Didėjant skepticizmui globalizacijos klausimu ir siekiant kiek įmanoma supaprastinti tiekimo grandines, daugiau įmonių Europoje norės perkelti gamybą arčiau savęs.

Lietuva, kurioje atlyginimai vis dar atsilieka nuo Vakarų Europos vidurkio, gali atsidurti investuotojų akiratyje. Visgi, tam reikalingas ir aiškesnis valstybės vaidmuo, kuriuo būtų užtikrintos palankesnės sąlygos šioms investicijoms ateiti.

Negana to, pasikeitusi darbo specifika, kai didelė dalis aukštas pajamas gaunančių miesto darbuotojų dirba nuotoliniu būdu, suteikia galimybes dirbti bet kurioje interneto ryšį turinčioje vietoje. Tad, tikėtina, kad šie darbuotojai didesnę laiko dalį praleis ne miestuose, kaip įprasta, bet nuo jų triukšmo atsiribojusiose sodybose ar mažesniuose miesteliuose.

Galiausiai, į turizmą orientuotiems regionams neužtenka vien gražių gatvių ir parkų, tačiau reikia ir viešbučių bei maitinimo įstaigų bei kitos infrastruktūros, reikalingos didinti turistų srautus į mažesnius miestelius ne tik vasaros sezono metu. Taip būtų išspręsta priklausomybė nuo sezoniškumo, o vietos gyventojai galėtų užsitikrinti stabilias pajamas ištisus metus.

Dvi kryptys regionams

Regionų atskirties problema yra gili ir vieno lengvo sprendimo jai nėra. Visgi šis metas suteikia pakankamai netikėtą šansą regionams, kurie gali pasinaudoti viena iš šių galimybių – pritraukti investicijas į pramonę arba vystyti turizmo ir rekreacijos infrastuktūrą, kurios mažuose miesteliuose vis dar trūksta.

Kuriant miesto identitetą ir siekiant pritraukti investicijų, nereikia tikėtis paramos tik iš centrinės šalies valdžios ar Europos Sąjungos – čia itin svarbūs tampa ir savivaldybių tarybų bei administracijų vaidmuo bei vietos verslo ir bendruomenių entuziazmas ir iniciatyva.

Remiantis lygybės indekso duomenimis, prasčiausiai buvo įvertintos mūsų šalies finansų ir valdžios sritys. Finansų srityje labiausiai išryškėjo moterų ir vyrų pajamų bei skurdo atotrūkis, valdžios – maža moterų dalis biržoje kotiruojamų bendrovių valdybose, centriniame šalies banke bei šalies parlamente. Pastarajame moterys sudaro vos penktadalį visų parlamento narių, o biržoje kotiruojamų bendrovių valdybose šiek tiek daugiau nei dešimtadalį.

Čia ir atsiranda lyčių lygybės lygtis – kai Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų yra trečdaliu daugiau nei vyrų, jų pasiekimai yra kur kas kuklesni. Tiesa, šioje lygtyje yra labai svarbūs keli dėmenys – stereotipai ir socialinės normos. Kiek tai prisideda sprendžiant, o gal vilkinant lyčių lygybės klausimą?

Problema – moterų pasirinkimai

Atlyginimų atotrūkis tarp vyrų ir moterų per kelis pastaruosius dešimtmečius sumažėjo gana minimaliai ir jis šiuo metu Lietuvoje siekia 13 proc. Tuo tarpu senatvės pensijų dydis tarp skirtingų lyčių skiriasi daugiau nei 17 proc.

Kaip rodo įvairūs tyrimai, didžiausios pajamų atotrūkio priežastys yra dvi. Tai ir pačių moterų pasirinkimas rečiau rinktis STEM sektoriaus studijas, kurios apima mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos sritis, ir jų sugrįžimas į darbo rinką po motinystės atostogų, kai renkamasi dirbti mažiau valandų ar prasčiau apmokamus, bet lankstų darbo grafiką turinčius darbus.

Žvelgiant istoriškai, šis fenomenas dažnai įvardijamas kaip „pasirinkimo laisvė“. Juk tikriausiai šeimos nusprendžia, kad moterys turi geresnius įgūdžius auginti vaikus, taigi jos turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už „namų židinio kūrenimą“. Tuo tarpu vyrams, teigiama, geriau sekasi siekiant karjeros ir didinant šeimos biudžetą. Ekonomikos Nobelio premijos laureatas ekonomistas Gary Becker nurodo, kad būtent taip šeimos specializuojasi, kad būtų efektyvesnės.

Praėjusiais metais mūsų šalyje atlikta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apklausa parodė, kad net 58 proc. lietuvių mano, jog žmonos pareiga yra pasirūpinti vyro buitimi. Taip pat net 53 proc. apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad vyrai turi rūpintis savo karjera labiau nei moterys.

Socialinės normos nepajudinamos?

Ar gali būti taip, kad moterims labiau patinka rūpintis vaikais ir buitimi nei dirbti, bei rinktis tokias studijų kryptis, kuriose nėra matematikos? Ar galime ir, apskritai, ar turėtume kovoti su žmonių pasirinkimais? Kaip byloja klasikinis posakis, de gustibus non est disputandum – skonis negali tapti ginču.

Deja, tačiau tikriausiai, kad turėtume. Lėtas, ar net neigiamas progresas moterų ir vyrų lygybės srityje patvirtina − nors pati problema ir yra suprantama, ją kuriantys veiksniai vis dar yra sprendžiami per lėtai.

Tuo tarpu sąsajos tarp pasirinkimų ir socialinių normų yra žinomos jau gana seniai. Esame linkę priimti tuos sprendimus, kurie atitinka normas bei elgtis taip, kaip visuomenėje yra priimta. Taigi, darbo jėga skirtinguose sektoriuose yra iš dalies pasiskirsčiusi ne pagal žmonių gebėjimus, bet socialinių normų atitikimą.

Tai įrodo ir skaičiai. Pavyzdžiui, agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje informacinių ir komunikacijos technologijų (IKT) sektoriuje moterys sudaro vos ketvirtadalį visos darbo jėgos.

Pokytis – per lėtas

EIGE skaičiuoja, kad sumažinus lyčių lygybės skirtumus, Lietuvoje BVP vienam žmogui iki 2050 metų galėtų papildomai pakilti net 12 proc. Pabrėžiama, kad tai taip pat pakeltų darbo jėgos aktyvumo lygį, nes daugiau moterų įsilietų į darbo rinką. Lyčių paritetas taip pat didina darbo našumą bei duoda impulso pažangesniam ir tvaresniam ekonomikos augimui.

Deja, tačiau progresas lyčių lygybės srityje vis dar vyksta labai lėtai. Remiantis naujausia lyčių lygybės ataskaita, Pasaulio ekonomikos forumas savo prognozę, kada moterų ir vyrų atlyginimai pasaulyje taptų vienodi, pailgino iki 257 metų. Pasirodo, socialinės normos ir stereotipai prie to itin prisideda.

Niūrios prognozės ne tik neišsipildė, tačiau ilguoju periodu pakreipė šalies prekybos trajektoriją teigiama linkme. Lietuvos BVP auga pavydėtinu tempu, eksporto apimtys muša visų laikų rekordus, o gamintojų prekyba diversifikuota ne tik pagal eksporto šalis, bet ir prekes. Nors Rusija vis dar išlieka svarbia eksporto partnere, lietuviškos kilmės produktai sudaro labai nedidelę dalį visos prekybos prekėmis, užleisdami vietą reeksportui iš kitų Europos Sąjungos šalių.

Nuo 2013 metų lietuviškos kilmės produktų eksportas į Rusiją susitraukė daugiau nei 400 milijonų eurų. Šiuo metu Rusijai tenka kiek mažiau nei 2 proc. viso lietuviškos kilmės eksporto. Tuo tarpu net ir įskaitant reeksportą, Rusijos dalis eksporto struktūroje susitraukė nuo penktadalio 2014 metais iki 13 proc. šiemet. Svarbiausios mūsų šalies prekybos rinkos šiuo metu yra Lenkija, Vokietija bei Švedija, į kurias ir keliauja didžiausias kiekis šalies pramonės gaminių.

Tačiau kokia dabar yra Rusija, ir kaip šis konfliktas paveikė mūsų kaimynę Rytuose? Panašu, kad šioje situacijoje galima pritaikyti seniai žinomą patarlę: nekask kitam duobės, nes pats įkrisi.

Sankcijos kirto ekonomikai

Vakarų ekonomikoms pritaikius įvairias sankcijas Rusijai, Rytų kaimynė iškart atsakė atsakomaisiais veiksmais, kurie sutrikdė Rusijos vidaus prekybą, rublio kursas smarkiai krito, o ekonomiką ištiko recesija.

Per pastaruosius penkerius metus realus metinis šios šalies BVP augimas vidutiniškai siekė vos 0,5 proc. Tokio mažo augimo priežasčių sąrašas yra pakankamai ilgas − be įvairių Vakarų šalių sankcijų, geopolitinės įtampos, nežinomybės, kuri slopino vidaus ir užsienio investicijas, žemo darbuotojų produktyvumo, smarkiai prisidėjo ir kritusi naftos kaina.

Pabrėždama šalies priklausomumą nuo gamtos išteklių – bene 40 proc. federalinio biudžeto pajamų ateina vien iš šio sektoriaus − svyravusi naftos kaina tuo metu paveikė ir rublio vertę. Dėl to šalyje sparčiai augo infliacija, kuri 2015 metais siekė net 16 proc., tad realios Rusijos namų ūkio pajamos gerokai smuko, o centrinis bankas buvo priverstas pakelti bazinę palūkanų normą iki 17 proc.

Tarptautinis valiutos fondas nurodo, kad kritusios naftos kainos bei įvestos Vakarų šalių sankcijos realų šalies ekonomikos augimą kasmet stabdė maždaug po 1 proc. Tiesa, sankcijos gerokai apribojo užsienio investicijas šalyje bei Rusijos įmonių galimybes gauti finansavimą, tad tikroji patirta žala, tikėtina, buvo dar didesnė. Rusijos gamintojai susidūrė su sunkumais įsivežant ar finansuojant naujas technologijas iš Vakarų, ir tai atsiliepė sumažėjusiam produktyvumui ilguoju laikotarpiu.

Tiesa, šiuo metu Rusija turi stiprius fiskalinius buferius, žemą valstybės skolą bei didelius rezervus, tad išoriniams sukrėtimams yra gerokai labiau pasiruošusi nei prieš penkerius metus.

Valdžios pastangos išlipti iš duobės

Susidurdama su nemenkais ekonominiais iššūkiais, Rusijos valdžia šiemet pakėlė PVM tarifą, ir dėl to krito algų augimas bei vartotojų pasitikėjimas. Tuo tarpu namų ūkio kreditai auga dviženkliu tempu, o tai gali sukelti rimtų problemų finansiniam šalies stabilumui, jeigu šalies makroekonominė aplinka pradėtų blogėti.

Prognozuojama, kad šiais metais Rusijos ekonomika augs vos 1 proc., o dėl ateityje išaugsiančių pačios Rusijos investicijų į vidaus rinką augimas šiek tiek įsibėgės.

Šalies valdžia skelbia gana ambicingus tikslus ir siekia šalies BVP augimą iki 2025 metų pakelti aukščiau pasaulinio vidurkio, gerokai pakelti nacionalines investicijas, prailginti žmonių gyvenimo trukmę ir per pusę sumažinti skurdo lygį.

Siekiant šių tikslų ketinama didinti investicijas į šalies infrastruktūrą bei energetikos sektorių. Prie investicijų skatinimo prisideda ir šalies centrinis bankas, kuris bazinę palūkanų normą šiemet jau kirpo tris kartus, tiesa, ne drastiškai – šiuo metu palūkanos siekia 7 proc.

Quo vadis?

Su visomis nesibaigiančiomis problemomis Rusija kol kas tikrai neprimena klestinčios šalies. Jos ekonomika auga vėžlio greičiu, o užsienio investicijas riboja vis dar galiojančios Vakarų šalių sankcijos.

Spaudos laisvė šalyje smarkiai suvaržyta, ir valdžia pasitelkdama įstatymus ir naują stebėjimo infrastruktūrą nori įgyti ir socialinių tinklų kontrolę. Iš interneto gigantų, tokių kaip „Google“ ir „Facebook“, valdžia reikalauja ne tik pašalinti politiškai nenaudingą medžiagą, bet ir atskleisti privačius duomenis apie savo vartotojus. Taigi, Rusijos valdžios planuose yra ir utopiškai skambantis planas − sukurti atskirą bei nepriklausomą interneto sistemą Rusijoje.

Gaubiama paslapčių bei pasižyminti antidemokratiniu valdymu, Rusija vis labiau tampa uždara ekonomika, o nesibaigiantis konfliktas Ukrainoje, autoritarinis valdymas bei korupcija suteikia mažai žavesio užsienio investuotojų akyse.

Kaip bebūtų, Lietuva būdama viena atviriausių pasaulio ekonomikų, kurioje eksportas šiuo metu sudaro net 81 proc. šalies BVP, ne tik atsilaikė prieš nepalankius pasaulio vėjus, bet net ir paspartino greitį. Deja, panašu, kad apsukos jau lėtėja, ir tai įrodo naujausi eksporto statistikos duomenys. Ar Lietuvai užteks jėgų atlaikyti nepalankius vėjus?

Pirmoje metų pusėje – netikėtas javų koziris

Šalies makroekonominiai rezultatai pirmąjį pusmetį ne tik džiugiai nustebino, bet ir privertė aukštyn pakelti BVP augimo prognozes. Lietuvos ekonomikos varomoji jėga – eksportas – buvo 7,6 proc. (be naftos produktų) didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Bene tiek pat augo ir lietuviškos kilmės prekių eksportas. Užsienio prekyba į svarbiausias šalies rinkas taip pat augo pavydėtinu tempu – 9,2 proc. į Vokietiją ir 10,7 proc. į Lenkiją.

Prie išaugusios užsienio prekybos skaičių prisidėjo net 90 proc. pirmąjį šių metų pusmetį didesnis javų eksportas. Dėl kritusių grūdų supirkimo kainų praėjusių metų rudenį ūkininkai neskubėjo parduoti produkcijos, dėl to didžiąją dalį užaugintos produkcijos pardavė vėliau sausio-balandžio mėnesiais, kai supirkimo kainos pakilo. Ekonomikai svarbus žemės ūkio sektorius prie augančių eksporto apimčių prisidėjo pakankamai nebūdingu laikotarpiu – pavasarį.

Prie augimo prisidėjo daugelis pramonės šakų

Tiesa, istorinėse aukštumose atsidūrusi užsienio prekyba nėra vien tik ūkininkų nuopelnas. Prie to prisidėjo ir didesnės pramonės sektoriaus apimtys, ypatingai chemijos produktų, baldų ir elektronikos prietaisų. Kitaip nei javų eksportas, geri pramonės prekybos rodikliai, tikėtina, nėra susiję su vienkartinis veiksniais − tai greičiau yra nuosaikių vietos ir užsienio kapitalo įmonių investicijų rezultatas.

Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos apdirbamoji gamyba be naftos produktų buvo net 6,6 proc. didesnė nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Gamybinių pajėgumų panaudojimas siekė rekordines aukštumas, o Lietuvos pramonė jau dešimtmetį neišklysta iš nuoseklaus augimo kelio. Investicijos bei nauji žaidėjai pramonės rinkoje taip pat padeda Lietuvai ne tik auginti eksporto apimtis, bet ir ilgiau atsilaikyti prieš neigiamas ekonomines tendencijas itin svarbiose eksporto rinkose.

Nežinomybė dėl „Brexit“ taip pat prisidėjo prie eksporto augimo − dėl galimo chaoso Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES metu šios šalies prekybininkai sandėlius užpildė prekėmis, taip bandydami sumažinti neigiamą poveikį prekybai.

Eksportas pradėjo mažėti

Visgi Lietuva nėra saugus užutėkis pasaulio jūrose ir paskutinio mėnesio duomenys rodo ne tik eksporto lėtėjimą, bet ir mažėjimą – tiek lietuviškos kilmės prekių eksporto, tiek reeksporto. Tai indikuoja, kad neigiamus pokyčius Europos sąjungoje jau pradeda jausti ir Lietuvos gamintojai.

Lyginant šių metų rugpjūčio duomenis su tuo pačiu mėnesiu prieš metus, eksportas sumažėjo 1,8 proc., tuo tarpu lietuviškos kilmės prekių eksportas smuko net 4,5 proc. Tiesa, atmetus mineralinių produktų įtaką, dramos dar nėra – Lietuviškos kilmės prekių eksportas padidėjo 0,3 proc. Dalis nominalaus eksporto mažėjimo yra susijęs su naftos kainų mažėjimu.

Žvilgsniai krypsta į pagrindinę eksporto rinką

Tiesa, kol kas paslaugų eksportas dar nerodo lėtėjimo ženklų ir, antrojo ketvirčio duomenimis, jis per metus paaugo beveik penktadaliu. Visgi daugėja ženklų, kad Vokietijos pramonės problemos plinta ir į paslaugų sektorius, taigi, tikėtina, kad tai nėra trumpalaikis ekonomikos sulėtėjimas. Dėl šios priežasties paslaugų sektoriaus augimo lėtėjimą galime netrukus išvysti ir Lietuvoje.

Lietuvos ekonomikai prieš pasaulį kaustančias protekcionizmo bangas, lėtėjančias pagrindinių prekybos partnerių ekonomikų augimą bei „Brexit“ nežinomybę pavyko atsilaikyti stebėtinai ilgai, tačiau šalies padangėje pradeda kauptis juodi debesys.

Tokioje aplinkoje tampa ypač svarbu užtikrinti valstybės institucijų pagalbą verslui, o papildoma mokestinė našta tik apsunkintų nuo eksporto ypač priklausomos šalies ekonomikos sveikatą.

Finansiniai padariniai

Anglies dvideginio kiekis atmosferoje auga, nepaisant investicijų į atsinaujinančius energetikos išteklius ar mokslinę fantastiką primenančias technologijas, kurios geba iš atmosferos "išfiltruoti" šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Nors klimato kaitos įtaką pripažįsta ne visi, apskaičiuota, kad jos sukelti tokie ekstremalūs gamtos reiškiniai kaip ilgalaikės sausros, smarkios liūtys ar potvyniai kiekvienais metais pasauliui kainuoja daugiau nei 100 mlrd. eurų. Ši suma per pastaruosius 20 metų išaugo daugiau nei dvigubai.

Neįprastos karščio bangos, kurios Lietuvą aplankė dar pačioje birželio pradžioje, dėl klimato kaitos, tikėtina, kartosis vis dažniau. Tik sulaukę tokių šaliai neįprastų orų pastebime, kad didžioji dalis šalies infrastruktūros yra tam nepritaikyta: mokyklose buvo atšaukiamos pamokos, trumpinamas darbo laikas įmonėse, didėjo išlaidos patalpų vėsinimui, fiksuojami besilydantys greitkeliai ar net geriamojo vandens trūkumas. Dėl šių veiksnių mažėja darbuotojų produktyvumas, o gyventojai yra priversti patuštinti pinigines norėdami atsigaivinti.

Klimato kaitos sukeliami nuostoliai dažnai nėra matomi tiesiogiai. Ilgalaikės sausros ar liūtys sumažina grūdų bei daržovių derlių. Pavyzdžiui, 2018 m. trečiąjį ketvirtį dėl neįprastų vasaros sausrų žemės ūkio sektoriaus neigiama įtaka BVP augimui siekė net 1 proc. punktą, arba 100 mln. eurų.

Negana to, retai susimąstome, kad sausros ir karšti orai gali paveikti šalies ekonomiką ir netiesiogiai. Dar vienas pavyzdys − pernai Vokietijoje dėl karštų vasaros orų ir dėl to nusekusios Reino upės kurą gabenantys tanklaiviai negalėjo pristatyti reikiamo kiekio degalų. Ir nors rinkoje kuro kainos krito, Vokietijoje jos išliko aukštos dar kurį laiką. Įvairių prekių gabenimas upe, kuri yra itin svarbi regiono prekybai, taip pat buvo sutrikdytas. Dėl šios priežasties išaugo kainos vartotojams, o metiniam Vokietijos BVP augimui kainavo net 0.7 procentinio punkto. Panašus scenarijus, atrodo, kartojasi ir šiemet.

Tikėtina, kad ir mums Lietuvoje klimato kaita kasmet kainuos vis daugiau. Netolimoje ateityje teks susidurti ne tik su buitinėmis ir lengvai erzinančiomis problemomis, tokiomis kaip tinkamas patalpų vėsinimas ar sutrikęs geriamojo vandens tiekimas. Kylantis jūros lygis koreguos geografinį kraštovaizdį, gyventojai susidurs su ilgalaikiu švaraus vandens trūkumu, o miškai vis dažniau bus niokojami gaisrų.

Ryžtingi kovos su klimato kaita sprendimai dažnai yra politiškai sudėtingi.

Daugėja protesto balsų

Ir nors diskusijų apie klimato kaitą Lietuvoje nėra daug, stiprėjantį spaudimą politikams jau galima matyti kitose Europos šalyse. Londono centrą neseniai paralyžiavo protestuotojai, reikalaudami valdžios skirti didesnį dėmesį kovai su klimato kaita. Šešiolikmetė švedė Greta Thunberg yra atsakinga už nesiliaujančius moksleivių streikus visame pasaulyje, kuriais reikalaujama ryžtingų politinių veiksmų mažinant klimato kaitą. Dėl savo pasiekimų atkreipiant dėmesį į klimato kaitą šiais metais ji pretenduoja ir į Nobelio taikos premiją.

Deja, ryžtingi kovos su klimato kaita sprendimai dažnai yra politiškai sudėtingi. Didesni benzino ir dyzelino mokesčiai, kuriais buvo siekiama vairuotojus pastūmėti rinktis mažiau taršius automobilius, įžiebė geltonųjų liemenių protestus Paryžiuje. Per didelė mokestinė našta vidutiniam mokesčių mokėtojui tapo pagrindiniu argumentu besitęsiantiems "geltonųjų liemenių" streikams. Išaugęs degalų mokestis ypač paveikė regionuose gyvenančius asmenis, kuriems automobilis yra būtina susisiekimo priemonė. Kova su klimato kaita sukėlė neproporcingą finansinę žalą bei tapo nuolatinių protestų Prancūzijoje priežastimi.

Kanados politikai neseniai įvedė kiek kitokią praktiką. Jie pristatė ne tik taršos mokesčius, bet ir taršos dividendus. Taršos mokestį moka ir įmonės, ir gyventojai, kurių mokestis yra apskaičiuojamas nuo jų "sukuriamos" taršos. Surenkami mokesčiai vėliau yra padalijami namų ūkiams lygiomis dalimis ir veikia kaip finansinė parama, leidžianti gyventojams prisitaikyti: įsigyti mažiau taršų automobilį ar investuoti į pastatų energetinį efektyvumą. Ši sistema ne tik formuoja aplinkai palankų gyventojų elgesį, bet ir neužkrauna finansinės naštos.

Žalieji Europos Parlamente

Šį pavasarį vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose, kuriuose rinkėjų skaičius buvo didesnis negu įprastai, Žaliųjų partijos beveik padvigubino savo narių skaičių parlamente. Daugelį metų buvę nuošalyje, jaunųjų rinkėjų dėka žalieji užsitikrino reikiamą vietų skaičių ir, tikėtina, taps vienu iš esminių partnerių valdančioje koalicijoje.

Žalieji, pasisakantys už naujus taršos mokesčius bei skatinantys imtis ryžtingesnių priemonių, ragins ES tapti visuotiniu kovos su klimato kaita standartu. Neatmestina tai, kad žalieji taip pat sieks priimti ambicingą Europos Komisijos pasiūlymą – iki 2050-ųjų pasiekti vadinamąją nulinę emisiją visoje Bendrijoje. Tai reikštų drastiškus pokyčius ne tik verslui, bet ir mums, gyventojams. Neseniai vykusiame Europos vadovų susirinkime šį pasiūlymą palaikė net 24 bloko šalys.

Ryžtinga ES pozicija klimato kaitos akivaizdoje dabar tėra politinės valios klausimas, kuris artimoje ateityje bus išspręstas. Tačiau kol laukiame aktyvių veiksmų iš politikų, galime tik bandyti prisitaikyti prie besikeičiančio klimato padarinių. O svarbiausia − suprasti kovos su klimato kaita svarbą, palaikyti ateities iniciatyvas.