Visų pirma, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad metinės infliacijos rodiklis rodo ne kiek kainos pasikeitė vasario mėnesį, o kiek jos padidėjo per metus – nuo 2022 metų vasario iki 2023 metų vasario. Būtent dėl itin spartaus kainų didėjimo per 2022 metus dabartinis metinės infliacijos rodiklis vis dar yra dviženklis.

Šių metų vasarį, lyginant su sausiu, kainos padidėjo tik 0,6 procento, o per pastaruosius keturis mėnesius vidutinės kainos pakilo vos 1,6 procento. Apie kainų mažėjimą dažnai galima išgirsti reklamose, bet realybėje tai yra gana retas reiškinys. Vis tik būtent dabar galime pildyti vis platesnį pingančių prekių sąrašą.

Pavyzdžiui, vidutinė benzino litro kaina Lietuvoje pernai lapkričio pradžioje siekė apie 1,70 euro, o šių metų vasarį nukrito iki 1,50 euro. Dyzelino kaina per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 1,85 euro iki 1,55 euro. Neišsipildė kai kurios niūrios prognozės, kad ES nuo vasario pradžios nustojus pirkti dyzeliną iš Rusijos gali smarkiai pašokti jo kainos europiečiams.

Šiemet toliau sparčiai mažėja ir energijos kainos. „Baltpool“ biržoje medienos skiedrų kainos nuo šių metų pradžios sumažėjo net 30 procentų. Dėl šios priežasties daugelyje savivaldybių vasarį atpigo centralizuotai tiekiamos šilumos kainos, pigesnė šiluma buvo ir besišildantiems savarankiškai.

Pernai gruodžio mėnesį gamtinių dujų kaina biržoje dar viršijo 100 eurų už MWh, o dabar jau nukrito iki 50 eurų. Gruodį elektros kaina biržoje siekė beveik 300 eurų už MWh, o šį mėnesį kainavo tik trečdalį to – šiek tiek daugiau nei 100 eurų. Tiesa, ne visi vartotojai moka biržos kainą, tačiau čia svarbu ir tai, kad įmonės pirkdamos pigesnius energijos išteklius nebedidina produkcijos kainos, o kai kurių produktų kainas jau sumažino ir dar sumažins.

Praėjusiais metais akis badė ir vartotojus erzino ne tik energijos kainos, bet ir itin sparčiai brangę pieno produktai. Tačiau ir šiame fronte matyti teigiamų pokyčių. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, žaliavinio pieno supirkimo kainos nuo lapkričio mėnesio pasiekto rekordo – 58 centų už litrą – sumažėjo penktadaliu ir dabar kainuoja maždaug tiek pat, kiek kainavo prieš metus.

Žaliavos ir energijos išteklių pigimas pradeda atsispindėti ir pienų produktų kainose. To paties šaltinio duomenimis, per pastarąjį mėnesį kefyras ir sviestas atpigo maždaug 3 procentais, varškė – 5 procentais, o kietieji brandinti sūriai – net 12 procentų.

Pingančių žaliavų, transporto ir energijos išteklių pasekmes šiemet pajaus daugelis vartotojų – labai tikėtina, kad dar ne vieną mėnesį šiemet matysime bent kai kurių prekių kainų mažėjimą, o daugelis jų bent jau nebebrangs. Tačiau mažiau džiugios prognozės tikėtinos dėl paslaugų kainų – kol kas jų augimas nesulėtėjo ir, tikėtina, išliks panašus, kaip ir pernai.

Pagrindinė to priežastis – vis dar sparčiai augantys atlyginimai, kurie sudaro didžiąją dalį paslaugų sektoriaus sąnaudų. Nuo šių metų pradžios 15 procentų padidėjo minimalus atlyginimas, ir šis pokytis vers daugelį įmonių panašiais tempais didinti ir daugelio mažiau nei vidutinį atlyginimą uždirbančiųjų algas.

„Swedbank” klientų duomenys rodo, kad šių metų sausio mėnesį vidutinis darbo užmokestis buvo net 15,5 procento didesnis nei prieš metus. Taip, atlyginimai tokiais tempais didėja ne visiems, pavyzdžiui, bankininkams jie augo gerokai mažiau.

Taigi, didžiausia praėjusių metų ekonominė problema – infliacija ir gyventojų perkamosios galios sumažėjimas – lieka praeityje. Šiemet stebime tebesitęsiantį spartų atlyginimų augimą, išsikvepiančią infliaciją ir netgi daugelio prekių kainų mažėjimą.

Jau ketvirtą mėnesį Lietuvai gyvenant antrojo karantino režimu daugelis gyventojų ir verslininkų vis garsiau reikalauja jo pabaigos ir grįžimo prie įprasto gyvenimo. Įprasto gyvenimo, kurio per pastaruosius metus daugeliu aspektų nepatyrėme.

Ekonomikos nuosmukis – vienas mažiausių ES

Lietuvos BVP 2020 m. susitraukė vos 0,9 procento, palyginimui – visos euro zonos BVP krito beveik 7 proc. Užimtumas šalyje sumažėjo mažiau nei 2 proc., o daug didesnis nedarbo lygio šuolis buvo šiek tiek butaforinis – užimtumo tarnyboje aktyviai registravosi iš emigracijos grįžę bei iki tol šešėlyje dirbę arba iš viso niekur nedirbę asmenys.

Gyventojų lūkesčiai šių metų pradžioje viršijo ilgalaikį istorinį vidurkį, daugelis gyventojų teigiamai vertino savo asmenines finansines perspektyvas.

Apie nepakirstą daugelio gyventojų ir įmonių būklę signalizuoja ir indėlių statistika – gyventojų indėliai per metus išaugo net penktadaliu, o įmonių daugiau nei 40 proc. Iš dalies prie tokio indėlių augimo šuolio prisidėjo valstybės parama, bet labiausiai – pajamų augimas ir ribotos galimybės tuos pinigus išleisti.

Ekonominės tendencijos visai nesuprastėjo ir antrosios pandemijos bangos bei antrojo karantino metu. Šių metų sausio mėnesį Lietuvos apdirbamosios gamybos apimtys (išskyrus naftos produktus) buvo net 16 proc. didesnės nei prieš metus. Eksporto užsakymai toliau didėjo, o pramonės pasitikėjimo rodiklis artėjo prie rekordinių aukštumų.

Gyventojų lūkesčiai šių metų pradžioje viršijo ilgalaikį istorinį vidurkį, daugelis gyventojų teigiamai vertino savo asmenines finansines perspektyvas. Žinoma, agreguota statistika slepia labiausiai tiesiogiai nuo pandemijos ir karantino nukentėjusių verslų bei gyventojų praradimus ir finansines problemas. Tačiau pažeistieji verslo sektoriai sudaro mažiau nei dešimtadalį ekonomikos, todėl diskutuoti reikia apie tiesioginę paramą jiems, o ne apie nacionalinę ekonominę krizę, kuria nekvepia net ir užsitęsus antrajam karantinui.

Pagal perviršines mirtis – Lietuva tarp lyderių

Deja, geros naujienos ekonomikos fronte turėjo savo kainą. ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, praėjusių metų gruodžio mėnesį Lietuva buvo antroje vietoje visoje Europos Sąjungoje pagal mirčių perviršį. Lietuvoje mirusiųjų asmenų skaičius net 77,5 proc. viršijo 2016-2019 m. laikotarpio vidurkį. Tūkstančių mirčių negalime nurašyti kaip atsitiktinumo, kurio nebuvo galima išvengti.

Daugėja ženklų, kad pastarosiomis savaitėmis stebėtas spartus progresas, kai naujai užsikrėtusių asmenų skaičius mažėjo, išsikvėpė. Galbūt prie to prisidėjo ir kai kurių ekonominių veiklų išlaisvinimas, o gal tiesiog gyventojų nuovargis ir noras artimiau bendrauti.

Vasaros pabaigos vienatvėje ir izoliacijoje, tikėtina, laukti nereikės.

Bet kuriuo atveju, kitų šalių patirtis ir praktika rodo, kad skubėjimas ir nenoras aukoti kai kurių ekonominių rodiklių veda prie pakartotinių pandemijos bangų ir dar didesnių ekonominių bei humanitarinių nuostolių.

Kada pabaigti tą karantiną?

Stebint teigiamas ekonomikos tendencijas ir nesuvaldytas perviršines mirtis bei vėl paspartėjusį viruso plitimą būtų neatsakinga raginti kuo greičiau baigti karantiną. Vis tik reikia pripažinti, kad dideli ir ilgai besitęsiantys suvaržymai atsiliepia ne tik ekonomikai (dėl to, kaip matome, nerimauti reikia mažiausiai), bet ir gyventojų psichinei sveikatai ir, pavyzdžių, moksleivių pasiekimams.

Nors visa ES pagal skiepijimo greitį labai atsilieka nuo lyderių, kaip Izraelis ar JAV, pastarieji nauji susitarimai dėl papildomų skiepų dozių greičiausiai paspartins šį procesą. Iki vasaros pabaigos visa ES planuoja paskiepyti apie 75 proc. gyventojų, o Lietuva, pagal paskiepytų asmenų skaičių, šiuo metu yra tarp pirmaujančiųjų valstybių ES.

Tačiau vasaros pabaigos vienatvėje ir izoliacijoje, tikėtina, laukti nereikės. Stebint gyventojų skiepijimo progresą bei planus, galima numatyti, kada karantino sukeliamos problemos bus didesnės nei atnešama nauda.

Masinis imunitetas nėra diskretus dvinaris kintamasis – prie jo artėjama nuosaikiai ir kažkuriuo metu karantino kaštai tampa jau didesni už jo naudą. Akivaizdu, kad laukti daugumos visuomenės paskiepijimo nereikia, užtenka, kad nuo ligos bus apsaugoti vyriausieji, sergantys, kiti labiausiai pažeidžiami bei kovos su virusu fronto linijose dirbantys gyventojai.

To neužteks, kad viruso plitimui būtų užkirstas kelias, tačiau tikėtina, kad jau po mėnesio bus minimizuota rizika matyti mirčių perteklių ir perkrautą sveikatos apsaugos sistemą. Žinoma, artėjant prie horizonte aiškiai matomos izoliacijos ir suvaržymų metų pabaigos, niekur negali dingti ir asmeninė atsakomybė bei individualios pastangos minimizuoti viruso plitimą.

Bitkoinas tapo gana poliarizuojančiu objektu. Tai yra, vieni, ypač jų turintys, mato tik bitkoino privalumus ir ignoruoja trūkumus, kiti – priešingai. Tarp privalumų įvardinama tai, jog tai yra decentralizuota, nuo jokios valstybės ar institucijos nepriklausanti skaitmeninė atsiskaitymo priemonė, kuria sandoriai patvirtinami daugybės nepriklausomų tinklo dalyvių, naudojant jų kompiuterių skaičiavimo galią. Visi sandoriai įrašomi į viešą ir įsilaužimams atsparią duomenų bazę, vadinamą blokų grandine (angl. blockchain).

Ar tai valiuta?

Nors pats pavadinimas „kriptovaliuta“ sufleruoja, kad pagrindinė šio instrumento funkcija yra valiuta, tai nėra perspektyvi globali atsiskaitymo priemonė. Kaip trūkumus galima paminėti nepatrauklias vartotojo sąsajas ar lėtus sandorius – tik iki 7 sandorių per sekundę, tai yra, kelis šimtus kartų mažiau nei kitų mums įprastų priemonių ir technologijų. Nors šios technologinės problemos yra išsprendžiamos, yra kitų, daug rimtesnių ekonominių barjerų.

Bitkoino gerbėjai kaip vieną iš jo pagrindinių privalumų pabrėžia tai, kad jo pasiūla yra ribota – į apyvartą išleistų bitkoinų kiekis didėja labai lėtai ir niekada neviršys 21 milijono. Ši jo savybė tapo vis aktualesne didiesiems pasaulio centriniams bankams nustačius nulines arba neigiamas palūkanas, bei spausdinant pinigus moderniose ekonomikose dar nematytais tempais.

Tačiau ribota bitkoinų pasiūla jam populiarėjant tampa pagrindiniu trikdžiu, dėl ko jis negali tapti kasdienine atsiskaitymo priemone. Nedidėjantis bitkoinų skaičius vis labiau didintų jo paklausą ir keltų jo kainą tiek kitų valiutų, tiek prekių ir paslaugų atžvilgiu. Kitaip sakant, tai būtų defliacinė valiuta – jos vertė vis didėtų, o už jos vienetą įsigyjamų prekių ir paslaugų kiekis sparčiai didėtų.

Kas čia blogo, paklaustų bitkoino apologetai. Faktas, kad rytoj už tokios valiutos vienetą gali nusipirkti daugiau nei šiandien, lemtų tai, kad jos kaupimas visuomet būtų patrauklesnis už jos išleidimą ir jis nebebūtų naudojamas atsiskaitymams.

Tokio reiškinio iliustracija gali būti chrestomatinis pavyzdys, kuomet prieš dešimtmetį vienas pirkėjas už 10 tūkst. bitkoinų nusipirko dvi dideles picas – skaičiuojant dabartinėmis bitkoino kainomis, tai prilygtų maždaug 300 mln. JAV dolerių. Kitaip sakant, bitkoinas užprogramuotas taip, kad jo sėkmė jį pražudytų kaip valiutą.

Ar tai taupymo priemonė?

Tuomet galbūt bitkoinas taptų jei ne valiuta, tai „skaitmeniniu auksu“, kaip jį vis dažniau įsivaizduoja ir propaguoja jo pasekėjai. Taip, atsiradus kritinės investuotojų masės konsensusui, jis gali tapti alternatyvia taupymo ir pinigų vertės išsaugojimo priemone. Tokia jo funkcija sužibėjo, kai centriniai bankai pasileido plaukus ir spausdindami pinigus galimai pasėjo didesnės infliacijos sėklą.

Investuotojai pradėjo ieškoti būdų apsidrausti nuo galimo pinigų nuvertėjimo šuolio, ir dėl šios priežasties pernai rekordines aukštumas pasiekė auksas, brango nekilnojamasis turtas, daugelis akcijų, išsipūtė ne vienas burbulas. Ir, kaip matome, pabrango ir bitkoinas. Vis tik, priešingai nei daugelis tauriųjų metalų, nekilnojamojo turto ar finansinių aktyvų, bitkoinas turi didelį trūkumą – jo kainos svyravimai yra milžiniški.

Metų pradžioje dar kainavęs virš 40 tūkst. dolerių, per savaitę jis krito žemiau 30 tūkstančių dolerių. Tokie dideli kainos išsipūtimai ir subliuškimai jam buvo būdingi ir praeityje – 2017 metų gale jo kainai pasiekus 20 tūkst. dolerių, gana greitai ji nukrito daugiau nei 80 proc. Tokie kainų svyravimai, žinoma, mažina jo kaip taupymo instrumento ir ypač, kaip atsiskaitymo priemonės, patrauklumą.

Teršiantis aplinką ir sulaukiantis vis daugiau kritikos

Vis tik visi decentralizuoto bitkoino privalumai nublanksta prieš pagrindinius jo trūkumus. Visų pirma, jo sandorių tvirtinimas, kuris populiariai vadinamas „kasimu“, norint sukurti asociacijas su tauriaisiais metalais, reikalauja labai daug elektros energijos.

Šiuo metu metinės visų bitkoino sandorių tvirtinimo išlaidos sunaudoja apie 100 TWh elektros energijos – maždaug dešimt kartų daugiau nei visa Lietuva sunaudoja per metus. Du trečdaliai sandorių tvirtinimo resursų yra Kinijoje, kur didžioji dalis elektros energijos pagaminama deginant anglį. Taigi, ši decentralizuota valiuta palieka labai purviną ir nelabai reikalingą pėdsaką.

Šiemet Iranas patyrė itin nemalonius elektros tiekimo nutrūkimus (angl. blackout), dėl kurių kaltina būtent išpopuliarėjusį bitkoiną ir net 1600 Irane įsikūrusių jo sandorių tvirtinimo centrų. Bitkoinas Irane išpopuliarėjo tuomet, kai JAV pritaikė jam sankcijas ir apribojo tarptautinius atsiskaitymus JAV doleriais. Čia išryškėja dar vienas didelis bitkoino trūkumas – dažniau jis naudojamas ne taupymui ir ne picoms pirkti, o sankcijų apėjimui, atsiskaitymui už nelegalias prekes ar net terorizmo finansavimui.

Apie šias rizikas pastaruoju metu užsiminė buvusi JAV Federalinio rezervo vadovė bei naujoji JAV iždo sekretorė Janett Yellen, paraginusi įvertinti būdus, kaip reguliuoti ir apriboti jų naudojimą nelegaliems ir nedoriems tikslams.

Europos centrinio banko (ECB) vadovė bitkoiną pavadino „itin spekuliatyviu aktyvu, kuris naudojamas smerktinoms veikloms“, bei paragino imtis globalaus jo reguliavimo. Kad ir kaip tai nepatiktų bitkoino decentralizacija ir nepriklausomybe besidžiaugiantiems libertarams, panašu, kad priežiūros institucijų ranka spustels jį, ir tam turės svarių priežasčių.

Ateities – skaitmenizuota, bet be bitkoino dominavimo

Skaitmenizacijai užimant vis naujas gyvenimo ir veiklos sritis, nekyla abejonių, kad ir valiutų ateitis yra skaitmeninė. Daugelis centrinių bankų vertina galimybes ar jau kuria savo kriptovaliutas, pagrįstas blokų grandinės technologija. ECB kuria skaitmeninį eurą, kuris turės jau dabar aiškiai įvardinamus kriterijus – prieinamumą, atsparumą, saugumą, efektyvumą, privatumą ir teisėtumą.

Galbūt rinkoje bus ir daugiau decentralizuotų, nuo centrinių bankų nepriklausomų, nišinių, bet turbūt vienaip ar kitaip reguliuojamų kriptovaliutų. Tačiau labai mažai tikėtina, kad tik vienam iš jų – bitkoinui – turinčiam nemažai aukščiau išvardintų trūkumų, lemta tapti dominuojančia globalia atsiskaitymo ar taupymo priemone.

Pavasarį ne viena valstybė atsidūrė niekada nematytoje arba jau seniai užmirštoje situacijoje – bent trumpam ekonominis aktyvumas buvo susitraukęs ketvirtadaliu. Šios krizės priežastis irgi buvo labai neįprasta – ne ekonominės politinės klaidos, ne godumas, ne geopolitiniai konfliktai ar karai, bet mažiau nei pusės mikrometro skersmens virusas.

Nauja ekonomikos paradigma

Krizės pasekmių fronte matome ryškią naujovę – daugelis išsivysčiusių valstybių užmerkia akis į biudžeto deficitą ir skolą, centriniai bankai „spausdina“ trilijonus eurų ir dolerių precedento neturinčiais tempais, o šalių vyriausybės juos... dalina.

Ši situacija iš esmės skiriasi nuo to, ką Europos Sąjungoje stebėjome po pasaulinės finansų krizės, kai daugelis Europos valstybių buvo priverstos skubiai mažinti išlaidas, didinti mokesčius ir bandyti kuo greičiau gyventi pagal galimybes. Tokia „diržų veržimo“ ekonominė politika bent jau kol kas lieka tik istorijos vadovėliuose.

Labiausiai prasiskolinusios pasaulio valstybės skolinasi už neigiamas palūkanas – joms primokama už tai, kad jos paimtų pinigus.

2020-ųjų pandemija labai greitai pakeitė visą ekonomikos paradigmą – Europa išjungė visas fiskalinės drausmės taisykles, visos valstybės ėmėsi ne bandyti subalansuoti valstybės finansus, kaip tai darė prieš dešimtmetį, o priešingai − dar labiau didinti išlaidas ir mažinti mokesčius.

Vokietijoje fiskalinis skatinimas, tai yra, biudžeto išlaidų didinimas, mokesčių mažinimas, paskolų garantijos ir kitos priemonės, siekia beveik 40 proc. BVP, Prancūzijoje – beveik 25 proc. BVP. Net Italija, kurios skola viena didžiausių pasaulyje ir dėl kurios mokumo praėjusį dešimtmetį ne kartą buvo kilusios abejonės, numatė ekonomikos skatinimui skirti daugiau nei 35 proc. BVP.

Iš kur tokie pinigai?

Kas pasikeitė, kad net labai didelių skolų slegiamos valstybės gali skolintis už neigiamas palūkanas? Svarbiausias šių metų pasikeitimas – tai centrinių bankų vaidmuo. Suvokdami, kad pandemija nėra nei vienos vyriausybės klaidų pasekmė, jie ištiesia neišsemiamą pagalbos katilėlį, tai yra, spausdina ir skolina pinigus net ir toms valstybėms, kurios dar iki pandemijos neatrodė labai mokios.

Per pastaruosius kelis mėnesius ir Europos centrinis bankas, ir JAV Federalinių rezervų sistema „atspausdino“ po maždaug tris trilijonus eurų bei dolerių. Ši suma prilygsta maždaug 120 metų Lietuvos BVP. Naujai sukurtus pinigus jie skolina už labai žemas ar net neigiamas palūkanas, perka vyriausybių ir įmonių skolos vertybinių popierius ir kiekvieną dieną galvoja kaip čia dar padidinti pinigų pasiūlą, ką dar nupirkti, kam dar paskolinti, kam dar duoti.

Mes atsidūrėme visiškai naujoje ekonominėje realybėje. Labiausiai prasiskolinusios pasaulio valstybės skolinasi už neigiamas palūkanas – joms primokama už tai, kad jos paimtų pinigus. Niekam – bent jau kol kas – nebeįdomūs biudžetų deficitai ir valstybių skolos.

„Valstybės skolos tvarumo“ sąvoka, deja, liko praėjusio dešimtmečio ir praėjusio amžiaus vadovėliuose. Ekonomistų, politikų, vyriausybių ir centrinių bankų vadovų galvose vietos atranda nauja ekonominė paradigma – MMT (angl. Modern Monetary Theory). Jos nepriimantys ją pašiepiančiai vadina magiškuoju pinigų medžiu (angl. Magic Money Tree). Jos esmė – tam, kad finansuotum valstybės išlaidas, nereikia surinkti mokesčių, jei pinigus galima... atspausdinti.

Ne mokesčių didinimui

Laiku nepristabdžius pinigų pasiūlos didinimo ir jų dalinimo, gali įsibėgėti ir daugelio vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimas.

Čia išryškėja vienas iš geriausių ir svarbiausių kitų metų Lietuvos biudžeto elementų – nesiūloma didinti esamų ar įvedinėti naujų mokesčių. Daugelis ES valstybių eina dar toliau – jau sumažino ar dar planuoja mažinti daugelį mokesčių.

Iš tiesų, turint beveik neribotus alternatyvius pajamų šaltinius, kriziniu laikotarpiu apkrauti gyventojus ir įmones papildomais mokesčiais būtų sadomazochistinė klaida, kurią darė daugelis ES valstybių po pasaulinės finansų krizės, ir kurios nebekartoti primygtinai ragina Tarptautinis valiutos fondas ir kitos tarptautinės institucijos.

Šiame kontekste pasigirdę pavieniai siūlymai mažinti Lietuvos įmonių konkurencingumą ir šalies patrauklumą užsienio investicijoms, didinant pelno mokestį, yra, švelniai tariant, didelis nesusipratimas iš praeities.

Vis tik reikia pripažinti, kad pinigų spausdinimo ir dalinimo politika tolimesnėje ateityje gali turėti ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, didesnę infliaciją ir pinigų perkamosios galios mažėjimą. Spartesnis kainų kilimas kai kuriose turto klasėse stebima jau dabar – nepaisant besitęsiančios pandemijos, kai kur akcijų kainos pasiekė naujas aukštumas, daug kur naujus rekordus fiksuoja ir nekilnojamo turto kainos.

Laiku nepristabdžius pinigų pasiūlos didinimo ir jų dalinimo, gali įsibėgėti ir daugelio vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimas. Tiesa, daugeliui vyriausybių ir centrinių bankų toks scenarijus yra ne visai slapta siekiamybė – didesnė infliacija yra vienas lengviausių, nors ir ne teisingiausių, būdų sumažinti realią skolų naštą.

Kokius magiškus vaisius skins Lietuva?

Tačiau kol kas daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių lipa į „magiškąjį pinigų medį“ ir per daug negalvoja apie sparčiai augančias skolas. Šiame kontekste Lietuva išsiskiria tik tuo, kad jos valstybės skola yra labai maža – net šiemet jai padidėjus iki maždaug 45 proc. BVP ir kitais metais išaugus iki beveik 50 proc. BVP, ji vis tiek išliks viena mažiausių ES. Palyginimui, Prancūzijos skola šiemet pašoks iki 120 proc., o Italijos – virš 150 proc. BVP.

Todėl ir matome, kad labai skiriasi ekonomistų bei politikų požiūris į 2021 metų biudžetą – žiūrintiems į Lietuvos skolos augimo dinamiką atrodo, kad reikėtų stabdyti arklius, o vertinantiems kitų šalių kontekstą ir pinigų kainą atrodo neprotinga tų pinigų nepaimti ir neįdarbinti. Tiesa slypi kažkur pusiaukelėje – skatinti vartojimą skolintais pinigais Lietuvoje nėra poreikio, bet transformuoti ekonominį potencialą – pageidautina.

Bet kuriuo atveju beveik beribės naujos galimybės skolintis nereiškia, kad Lietuva gautus negrąžintinus ar nemokamus pinigus gali išleisti bet kur, bet kam ir bet kaip. Poreikis naudoti šias lėšas atsakingai bei jų pagalba kurti ateities augimo potencialą niekur nedingo. Šių pinigų panaudojimo efektyvumas nulems, kurios valstybės iš šios krizės išbris sustiprėjusios, o kurios – tik su didesne skolų kupra.

Turbūt niekam nekyla abejonių, kad neturime prabangos skolintas lėšas išdalinti vienkartiniams trumpalaikiams poreikiams patenkinti, o privalome nukreipti juos į projektus, kuriančius tvaresnę, išmanesnę ir konkurencingesnę Lietuvos ekonomiką. Šiame naujame pasaulyje diskutuoti turime ne kiek galime pasiskolinti, o kaip pasiskolintas lėšas ir gautą paramą įdarbinsime ateities kartų poreikiams.

Pastaraisiais mėnesiais labiausiai pigo įvairiausios prekės – jų kainos gegužės mėnesį buvo vidutiniškai 1,6 proc. mažesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tiesa, to buvo galima tikėtis, nes prekių pigimui buvo nemažai priežasčių – atpigo nafta bei daugelis kitų žaliavų, kai kurie gamintojai dėl kritusios pasaulinės paklausos bandė padidinti pardavimus mažindami kainas. Be to, karantino metu didesnė dalis pirkėjų įprato pirkti internetu, kur lengviau palyginti ir išsirinkti mažiausias kainas.

Tačiau defliacija – kainų mažėjimas – beveik visai nepalietė Lietuvos paslaugų sektoriaus.

Gegužės mėnesį paslaugos buvo beveik 5 proc. brangesnės nei prieš metus. Tai neturėtų nei piktinti, nei stebinti – svarbiausias paslaugų kainų veiksnys yra darbuotojų atlyginimai. Kadangi nuo šių metų pradžios beveik dešimtadaliu didėjo minimalus atlyginimas, be to, vidutinis darbo užmokestis pastaraisiais metais augo panašiu tempu, visa tai vis atsispindi ir paslaugų kainose.

Lietuvoje populiaru reklamuoti žemą kainą. Nemažiau populiaru ir kone įprasta yra piktintis aukštomis kainomis.

Nereikėtų užmiršti ir sparčiai augusių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų, kurie atsispindi, pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos paslaugų kainose, net jei už jas sumoka valstybė, o ne pats paslaugos gavėjas. Taigi, daug kas turbūt pripažintų, kad toks atlyginimų augimo sukeltas kainų kilimas nėra problema.

Galbūt gali stebinti, kad dar didesnė infliacija buvo stebima restoranuose, kavinėse ir baruose, kur kainos buvo net 6,5 procento didesnės nei prieš metus. Didelė dalis šio kainų augimo įvyko dar iki pandemijos ir karantino – nuolat didėjant darbo sąnaudoms didėjo ir kainos.

Gajus mitas, kad paslaugų sektoriuje nėra konkurencijos, todėl „kainos yra neadekvačios“. Vis tik ten, kur konkuruoja tūkstančiai viešbučių, kavinių ir restoranų, išlieka tik tie, kurie gali pasiūlyti patraukliausią kainos ir kokybės santykį. Atitrūkę nuo realybės bankrutuoja, jų vietą užima kiti – reiškia, rinka veikia. Abejojate tuo?

Vien Vilniaus apskrityje veikia daugiau nei tūkstantis maitinimo ir gėrimų teikimo veikla užsiimančių įmonių. Kiekvienais metais vidutiniškai 66 arba kas dvidešimtai šia veikla užsiimančiai įmonei yra pradedami bankrotų procesai. Šiemet tokių įmonių bus turbūt dvigubai daugiau. Turbūt nereikėtų tikėtis, kad du mėnesius pajamų beveik negavusios ir ant išlikimo ribos atsidūrusios įmonės papildomus klientus bandytų vilioti mažindamos kainas.

Kainų mažinimas sumažina įmonių galimybes išsaugoti darbo vietas ir didinti atlyginimus.

Ekonomikos nuosmukis, o jei tiksliau, mažėjantis gyventojų vartojimas, besitraukiančios investicijos bei eksportas reiškia mažesnę paklausą, kurią atgaivinti įmonės kartais bando mažindamos kainas. Tačiau kainų mažinimas sumažina įmonių galimybes išsaugoti darbo vietas ir didinti atlyginimus, o nedidėjančios ar net mažėjančios gyventojų pajamos dar labiau mažina jų perkamąją galią ir visuminę paklausą.

Tokiu būdu gali įsisukti taip vadinama „defliacinė spiralė“ – vienas kitą vejantis ir sustiprinantis kainų bei atlyginimų mažėjimas. Būtent šio scenarijaus vyriausybės bando išvengti didindamos išlaidas bei biudžeto deficitus, o centriniai bankai – mažindami palūkanas ir didindami pinigų pasiūlą.

Tiesa, persistengus su šiomis priemonėmis galima perkaitinti ekonomiką ir sukurti nepageidaujamai didelę infliaciją, tačiau tai tikrai dar ne šių metų problema.

Lietuvoje populiaru reklamuoti žemą kainą. Nemažiau populiaru ir kone įprasta yra piktintis aukštomis kainomis. Vis tik nereikėtų užmiršti, kad dažniausiai žemos kainos yra skurdžiausių valstybių bruožas ir turi mažai ką bendro su gerove, o kainų mažėjimas koja kojon žengia su gyventojų pajamų mažėjimu.

„Never let a good crisis go to waste“ arba neiššvaistykime gerų galimybių, kurias suteikia didelė krizė. Taip po Antrojo pasaulinio karo sakė britų premjeras Vinstonas Čerčilis, tuo metu dėjęs pastangas, kad būtų sukurta Jungtinių Tautų organizacija, padėsianti užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą.

Panašiai būtų galima pasakyti ir apie šią krizę – jos sukeltas ekonominis šokas buvo didelis, bet jis sukuria ir nemažas galimybes išbristi sustiprėjus, sukurti konkurencingesnę, dinamiškesnę ir atsparesnę ekonomiką, bei išmanesnę ir harmoningesnę visuomenę.

Naujausioje „Swedbank“ Šiaurės ir Baltijos šalių verslo apžvalgoje išskiriami makroekonominiai, socialiniai, aplinkosauginiai ir viešojo valdymo rodikliai rodo, kad mūsų regiono šalys krizę pasitinka pasiruošusios daug geriau nei 2008-aisiais ir geriau nei daugelis Vakarų Europos šalių. Lietuva išsiskiria rekordiškai dideliu užsienio prekybos pertekliumi, subalansuotais valstybės finansais, maža privataus sektoriaus bei valstybės skola, nedidele infliacija bei stabiliu finansiniu sektoriumi.

Dėl subalansuotos ekonomikos ir narystės euro zonoje Lietuva šiuo metu gali skolintis itin nebrangiai, o vidaus rinkoje kelių metų laikotarpiui gali pasiskolinti net ir už neigiamas palūkanas.

Deja, tačiau vis dar gerokai atsiliekama nuo Šiaurės šalių pagal aplinkosaugos, socialinio įtraukimo bei viešojo valdymo efektyvumo rodiklius. Subalansuota ekonomika leidžia tikėtis švelnesnių globalios pandemijos ir karantinų sukeltų pasekmių. Tuo tarpu išskirtos silpnybės rodo neišspręstas įsisenėjusias problemas ir sufleruoja, kokias struktūrines reformas reikia įgyvendinti, siekiant išeiti iš krizės ne išsekus, o dar labiau sustiprėjus.

Dėl subalansuotos ekonomikos ir narystės euro zonoje Lietuva šiuo metu gali skolintis itin nebrangiai, o vidaus rinkoje kelių metų laikotarpiui gali pasiskolinti net ir už neigiamas palūkanas. Be to, tikėtina, kad Europos vadovų taryba netrukus turėtų pritarti pusės trilijono finansiniam planui, kuris nuo krizės nukentėjusioms valstybėms finansinę paramą skirtų ne tik paskolų, bet ir negrąžintinų dotacijų pavidalu.

Vis tik „Swedbank“ ekonomistų skaičiavimais, šiemet Lietuvos skola gali išaugti daugiau nei 4 milijardais eurų. Todėl net ir nemokant didelių palūkanų nereikėtų užmiršti, kad kiekvienas išleistas euras turi alternatyviuosius kaštus – jį galima įdarbinti geriau arba prasčiau. Šiuo metu jau reikia galvoti ne tik apie tai, kaip sušvelninti Covid-19 krizės pasekmes šiais metais, bet ir kaip išspręsti įsisenėjusias problemas bei sukurti ilgalaikį augimo potencialą.

Deja, didžioji lėšų dalis šiuo metu yra nukreipiama tik į gelbėjimą ir pasekmių švelninimą, per daug nesusimąstant apie tai, kaip gyvensime ateityje. Pavyzdžiui, laikinai didesnės socialinės išmokos ar laikinas GPM mažinimas ir NPD didinimas būtų vartojimo sustiprinimas tiek didinant gyventojų perkamąją galią, tiek gerinant jų lūkesčius. Tačiau tai būtų tik laikinas impulsas, galintis šiek tiek paskatinti darbo vietų kūrimą į vidaus rinką orientuotuose sektoriuose, bet nesukuriantis tvaraus klestėjimo potencialo.

Tiesa, laikinas dirbančiųjų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas iki 15 proc. besibaigiant „nuolaidos“ galiojimui paskatintų dar kartą susimąstyti, kodėl samdomi darbuotojai moka didesnį GPM tarifą nei kitokiu teisiniu pagrindu, bet tokios pačios kilmės pajamas gaunantys gyventojai. Tai būtų gera proga reformuoti gyventojų apmokestinimo sistemą ir galbūt pasiekti, kad samdomų darbuotojų mokestinė našta nepadidėtų ir pasibaigus krizei.

Lietuvos viešojo sektoriaus investicijos pastarąjį dešimtmetį sudarė apie 3,5 proc. BVP per metus. Tai yra mažiausiai tarp Šiaurės ir Baltijos šalių ir beveik dvigubai mažiau nei Estijos viešojo sektoriaus investicijos. Todėl naujasis Finansų ministerijos ilgalaikių investicijų ekonomikos skatinimui planas, kuriame numatyta papildomi 1,8 mlrd. eurų, yra sveikintinas.

Vis tik dėliojant ir perdėliojant ekonomikos skatinimo priemones verta atsiminti, kad BVP augimas nėra lygus BVP augimui. Pakeistas vamzdis ir pertinkuota siena savo funkcijų neatliekančiame pastate pakels šių metų BVP, bet nebeturės jokios įtakos kitų metų ekonomikos augimo potencialui ir visuomenės gerovei.

Taip, šiame ilgalaikių investicijų plane nemaža dalis lėšų numatoma skirti žmogiškojo kapitalo ugdymui ar ekonomikos skaitmenizavimui. Deja, ir Lietuvos, ir kitų šalių patirtis rodo, kad po „žmogiškojo kapitalo ugdymu“ gali patekti daugybė mokymų, veiklų ar net pramogų, kurios galbūt suteikia džiaugsmo, bet nesukuria ilgalaikės naudos nei tariamai besimokančiam asmeniui, nei valstybei. Ši krizė apnuogino daugybę švietimo sistemos ydų, nepasiruošimą mokyti ir mokytis nuotoliniu bei kombinuotu būdu.

Dar kartą galima prisiminti ir tai, kad EBPO vertinimu, ketvirtadalio Lietuvos moksleivių gebėjimai nepasiekia minimalios kartelės. Šie milžiniški finansiniai ištekliai turėtų būti nukreipi ir į, pavyzdžiui, pustuščių mokyklų transformavimą į užimtumo, laisvalaikio, sporto ar kultūros centrus, moksleivius išsiunčiant efektyviau ir sėkmingiau mokytis į šiek tiek toliau esančias, bet didesnes ir geresnes galimybes suteikiančias mokyklas.

Galbūt ši pandemija atslūgo ir artimiausiu metu nepasikartos, tačiau nusipirkus daugiau respiratorių ir kitų apsaugos priemonių nereikėtų galvoti, kad sveikatos apsaugos sistema jau tinkamai pasiruošusi tenkinti pažangios valstybės piliečių poreikius. Nemažai diagnostikos, konsultavimo ir gydymo parinkimo paslaugų galima atlikti ir nuotoliniu būdu, pasitelkiant skaitmenines technologijas, taip šiek tiek išsprendžiant kai kurias perpildytų didmiesčių sveikatos apsaugos institucijų problemas.

Be to, daug kam turbūt nekyla abejonių, kad privatus kapitalas efektyviau identifikuoja sritis, kuriose yra daugiausiai neišnaudotų galimybių ir kurios ateityje gali duoti didžiausios finansinės ir socialinės grąžos. Todėl greta visų ekonomikos skatinimo priemonių nereikėtų palaidoti ir kol kas labiausiai stringančios – paskolų garantijų.

Stebint pasaulines deglobalizacijos, tiekimo grandinės trumpinimo ir gamybos susigrąžinimo tendencijas, reikėtų svarstyti, kokios mokesčių lengvatos ar kitos priemonės galėtų padidinti Lietuvos patrauklumą šioje kovoje dėl plyno lauko investicijų, sukuriančių ilgalaikio augimo potencialą ir naujas gerai apmokamas darbo vietas.

Neįprasta krizė, apnuogintos problemos ir milžiniški finansiniai ištekliai sukuria galimybę, jei ne prievolę, pagalvoti ir apie ilgalaikę valstybės strategiją bei išskirtinumą. Kuo mes dar norime ir galime būti garsūs pasaulyje? Gal galime tapti moderniu rekreacijos, gydymo, sveikatingumo paslaugų centru? Gal visą valstybę galime paversti laisva ekonomine zona?

Ši krizė neturėtų tapti iššvaistyta galimybė. Finansiniai ištekliai turi būti nukreipti ne tik į trumpalaikį paklausos skatinimą, kuris metų pabaigoje išblės, bet išspręsti įsisenėjusias socialines bei struktūrines problemas, transformuoti ekonomiką ir pakelti ilgalaikį jos augimo potencialą.

Nepaisant neblogos šių metų pradžios, antrasis ketvirtis atrodo gerokai niūriau. „Swedbank“ ekonomistų skaičiavimais, vertinant dabartinį elektros vartojimą, gyventojų atsiskaitymus mokėjimų kortelėmis, išduodamas paskolas bei registruojamus bedarbius, nuo karantino pradžios Lietuvos ekonomika susitraukė dešimtadaliu.

Pamažu švelninant karantino sąlygas, atsidarant parduotuvėms ir maitinimo bei kitų paslaugų įstaigoms vidaus paklausa pradės atsigauti, tačiau tikėtina, kad iki prieš krizę buvusio lygio šiemet nesugrįš. Vidaus paklausą slopins ne tik išaugęs nedarbas ir atsargesni gyventojai, bet ir išsekęs bei iki metų galo vargu, ar atsigausiantis turistų srautas.

Ne mažiau svarbūs ir pramonė bei eksportas, kurie gali pradėti atsigauti netgi vėliau nei gyventojų vartojimas. Kol kas Lietuvos pramonės duomenys nebuvo itin neraminantys – apdirbamoji gamyba (išskyrus naftos perdirbimą) pirmąjį šių metų ketvirtį vis dar augo 3,7 procento.

Deja, antrasis ketvirtis Lietuvos pramonės įmonėms bus daug prastesnis dėl smukusio vartojimo beveik visose eksporto rinkose. Tai rodo ir balandžio mėnesio pramonės pasitikėjimo rodiklis, nukritęs į žemiausią lygį nuo 2009-ųjų metų. Tiesa, nors eksporto užsakymų lygis ir lūkesčiai dėl darbuotojų skaičiaus taip pat sumažėjo, jie išlieka gerokai aukštesniame lygyje nei praėjusios krizės metu.

Čia išryškėja šios krizės specifika − labai gilus karantino sukeltas, bet, vis dar tikėtina, trumpalaikis ekonomikos nuosmukis, kuris nepavirs į finansų krizę su didele bankrotų banga, valstybės nemokumu ar finansų sektoriaus problemomis. Todėl itin svarbu, kad šią giliausią duobę išgyventų kuo daugiau įmonių ir kuo mažiau išaugtų bedarbių skaičius. Nors nuo karantino pradžios jau atsirado apie 30 tūkst. naujų bedarbių, reikia pripažinti, kad horizonte – ne tik juodi debesys.

Deja, antrasis ketvirtis Lietuvos pramonės įmonėms bus daug prastesnis dėl smukusio vartojimo beveik visose eksporto rinkose.

Pirma ir svarbiausia, viruso plitimas daugelyje pasaulio šalių slopsta ir nusineša vis mažiau gyvybių. Nors pakartotinos jo bangos ir židiniai yra galimi, gydymo ir valdžios institucijos bus daug geriau pasiruošę suvaldyti situaciją netaikant griežčiausių karantino priemonių. Be to, labai greitai vystomi ir jau bandomi vaistai, efektyviai kovojantys su ligos padariniais, o pirmosios vakcinos tikimasi jau šį rudenį.

Antra, centriniai bankai ir vyriausybės skyrė nematyto masto išteklius krizės padariniams sušvelninti. Lietuvos suplanuotos (nors ir lėtokai gyvenimą pasiekiančios) įmonių likvidumo ir mokumo išsaugojimo priemonės bei tiesioginės išmokos turėtų skatinti užimtumą, didinti gyventojų perkamąją galią ir slopinti jų nerimą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad didžiausios Lietuvos eksporto rinkos imasi dar didesnio ekonomikos skatinimo, kurių tiesioginę naudą galiausiai pajus ir mūsų eksportuotojai.

Trečia, Europos Komisija artimiausiu metu turėtų pristatyti paramos programą, kuri gali siekti ir trilijoną eurų – iš jų keli šimtai milijonų teks ir Lietuvai. Covid-19 krizės ir karantino pasekmes padės sušvelninti ir bankų moratoriumas, tai yra, galimybė iki šešių mėnesių atidėti paskolų grąžinimą.

Besibaigiant karantinui ir veiklos suvaržymams, vienas iš svarbiausių veiksnių, lemsiančių atsigavimo greitį, be abejo, bus gyventojų lūkesčiai. Baimės ir nerimo sukaustyti gyventojai net ir pasibaigus karantinui gali vengti didinti vartojimo išlaidas. Vis tik naujausios apklausos rodo, kad gyventojai itin didelio nerimo nejaučia.

Nors balandžio mėnesį vartotojų pasitikėjimo rodiklis nukrito į žemiausią lygį per pastarąjį dešimtmetį, tačiau įdomiausia slypi detalėse. Smarkiai krito tik gyventojų nuomonė apie Lietuvos ekonomikos perspektyvas – tai buvo rekordinis vieno mėnesio kritimas.

Tuo pat metu, daugelio gyventojų vertinimu, jų asmeninė finansinė padėtis beveik nepasikeitė ir manoma, kad daugelio šeimų asmeniniams finansams ši krizė neturės labai didelės įtakos. Be to, tik šiek tiek sumažėjo gyventojų planai išleisti pinigus stambiems pirkiniams, automobiliui ar būstui.

Lietuvos ekonomikos spaudimas šiuo metu itin žemas, tačiau ši hipotenzija laikina – mieguistumas, nuovargis ir silpnumas netrukus turėtų praeiti.

Ne visos ES valstybės išgyveno vienodą pandemijos bangą – kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Italija ar Ispanija ne tik patyrė daug žmogiškųjų praradimų, bet ir turėjo pasitelkti ilgą ir griežtą karantiną. Kitos, pavyzdžiui, Baltijos šalys išvengė nevaldomo viruso ir ligos proveržio.

Ne ką mažesni skirtumai išryškėja ir vertinant valstybių finansinius gebėjimus sušvelninti pandemijos pasekmes. Latvijos ir Lietuvos skolos ir BVP santykis siekia apie 40 proc. BVP, o Estijos – tik 20 proc. BVP. Šios valstybės turi daugiau galimybių skolintis už žemas palūkanas nesukurdamos problemų ateities kartoms.

Tačiau sudėtingesnėje situacijoje yra, pavyzdžiui, Graikija ar Italija, kurių skola siekia, atitinkamai, beveik 180 proc. ir 140 proc. BVP. Šios valstybės yra dar ir labiausiai priklausomos nuo turizmo, todėl patirs didesnį ekonomikos nuosmukį. Adekvatus jų ekonomikų skatinimas pareikalautų apie 10 proc. BVP išlaidų, tiek išaugtų ir jų skola. Deja, tai anksčiau ar vėliau sukeltų investuotojų abejonių – ir nebe pirmą kartą – dėl šių valstybių mokumo ir galimybių sugražinti skolas.

Kol kas šią problemą užglaistė Europos centrinis bankas, pažadėjęs dar 750 mlrd. eurų skirti euro zonos vyriausybių ir įmonių vertybinių popierių pirkimui. Tačiau tai yra laikina pagalba, todėl ir vėl pasigirdo raginimai išleisti bendras euro zonos obligacijas, už kurias garantuotų visos jos valstybės narės.

Pandemija yra aiškus pretekstas ir trumpalaikė priežastis sukurti bendras euro zonos obligacijas, todėl ir siūloma ja pavadinti koronos arba pandemijos obligacijomis. Bet giluminės jų poreikio priežastys buvo aiškios jau beveik prieš dešimtmetį, euro zonos skolų krizės įkarštyje. Euro zonos valstybės yra labai skirtingos ir neturi pakankamų bendrų instrumentų tarpusavio pagalbai suteikti ir tiems skirtumams mažinti.

Šiuo metu Europa išgyvena didžiausią krizę pokario istorijoje.

Šiuo metu labiausiai bendrų euro zonos obligacijų išleidimui priešinasi Olandija ir Vokietija, tačiau tarp devynių valstybių, išsakiusių joms paramą, nėra ir Lietuvos. Viena iš pagrindinių, o gal vienintelė priežastis, kurią įvardino aukščiausias pareigas užimantys Lietuvos politikai – tokia parama labiau reikalinga Pietų Europos valstybėms, o ne Lietuvai.

O, kokia trumpa mūsų atmintis, kokia nelaki vaizduotė ir kokia silpna empatija! 2009-aisiais Lietuva vos sugebėjo pasiskolinti už beprotišką kainą ir po dešimtmečio klestėjimo sunkiai beįsivaizduoja panašias bėdas. Žinoma, Lietuva šią krizę pasitinka su viena mažiausių skolų euro zonoje bei su subalansuota neperkaitusia ekonomika, todėl šiuo metu mūsų šalis neturi problemų skolintis net ir už nulines palūkanas.

Vis tik net jei Lietuvai neprireiks skolintis palankesnėmis sąlygomis (nemažas „jei“), tokia maža ir atvira euro zonos periferijos valstybė kaip Lietuva turi ir daugiau priežasčių parodyti solidarumą, iš kurio šiandien gal jokios tiesioginės naudos ir neturės. Jei nebus rastas sprendimas, kaip išspręsti labiausiai pažeistų ir mažiausiai pasiruošusių euro zonos valstybių problemas, gali pradėti kartotis praėjusio dešimtmečio euro zonos skolų krizės scenarijus – viena ar kelios valstybės, nualintos ekonominių nuosmukių, nuspręs, kad narystė tokiame valstybių klube nebeturi prasmės.

Tiesa, negalima atmesti ir priešingo scenarijaus. Jei būtų nuspręsta išleisti bendras euro zonos obligacijas, kurių naudą pirmiausiai gaus Pietų Europos šalys, o dalį ar net visą kainą turės sumokėti turtingesnių ir taupesnių šalių mokesčių mokėtojai, būtent jie gali būti nepatenkinti ir nuspręsti nebenorintys būti tokio klubo nariais. Ir vienu, ir kitu atveju įgalinami skirtingo plauko populistai, galintys prisidėti prie euro zonos skilinėjimo.

Greta įvairiausių alternatyvų kaip, kiek ir kokias bendras obligacijas galėtų išleisti euro zonos valstybės yra dar viena, galimai pati tvariausia. Obligacijas galėtų išleisti Europos komisija, o euro zonos (arba net visos ES) valstybės įsipareigotų, pavyzdžiui, skirti vieną procentinį punktą surenkamo PVM šių obligacijų aptarnavimui – tai yra, bendriems Europos poreikiams. Šiandien tai sukurtų instrumentą gelbėti labiausiai nuo pandemijos nukentėjusias šalis, o ilguoju laikotarpiu tai būtų puikus instrumentas vieningos socialinės apsaugos tinklui kurti.

Tiesa, dabar visos valstybės labiausiai susirūpinę nacionalinėmis problemomis, jų sprendimų būdais ir finansavimu. Tačiau tai, kas šiandien atrodo svetima problema kitame Europos krašte, į kurį net negalime nuskristi ar nuvažiuoti, netrukus gali pavirsti didele visų europiečių netektimi.

Todėl verta prisiminti, ką beveik prieš pusę amžiaus sakė prancūzų ekonomistas bei vienas iš Europos Sąjungos kūrėjų Žanas Monė: „Europa bus nukaldinta per krizes ir bus tų sprendimų suma, pritaikyta toms krizėms“. Ir iš tiesų praėjusį dešimtmetį, euro zonos skolų krizės metu, gimė naujos institucijos ir taisyklės, turėjusios padidinti jos atsparumą krizėms.

Tačiau, akivaizdu, kad jos nebuvo pakankamos. Šiuo metu Europa išgyvena didžiausią krizę pokario istorijoje. Jei jos metu priimti sprendimai bus kosmetiniai, o nacionaliniai interesai pamins bendrus europiečių interesus, tai gali būti paskutinioji vieningos Europos krizė, kuri padės pamatus jos fragmentacijai, izoliacijai ir dekadansui.

Tokios ir panašios melagienos – netikros naujienos – pastaruoju metu vis dažniau bado akis. Pavyzdžiui, niekad anksčiau nematytas internetinis puslapis, apsimetantis naujienų portalu, skelbia, kad kažkieno internetiniu balsavimu Lietuva „oficialiai“ laimėjo atšauktą Eurovizijos dainų konkursą. Namie užsibuvę piliečiai, visai nesuabejoję jos autentiškumu, su entuziazmu dalinasi šia džiugia žinia socialiniuose tinkluose.

Ne, gulbės niekada nebuvo išnykusios iš Venecijos salos Burano kanalų. Ne, delfinai į Venecijos kanalus negrįžo, o tas žaismingas filmukas su jais buvo nufilmuotas Kaljario uoste Sardinijos saloje, ten kur juos galima pamatyti gana dažnai. Ir tikrai ne, tūkstančiai žmonių nuo koronaviruso miršta ne dėl to, kad jų dar nepasiekė Lietuvos žolininkių išmintis.

Kuo naujiena labiau intriguojanti ir kuo daugiau emocijų sukelia, tuo didesnė tikimybė, kad ji nėra tikra, ir tuo atsargiau reikėtų ją vertinti.

Ir ne, tai nėra tik nekalti juokeliai, nesusipratimai ar netyčinės klaidos. Pavargę nuo naujienų apie viruso plitimą pasaulyje ir mirtis nuo jo, gyventojai laukia šviesos spindulio, ir jiems į pagalbą ateina entuziastingi melagienų skleidėjai. Greta melagienų pas patiklesnius vartotojus slenka įvairiausios konspiracijos teorijos, magiškų piliulių pardavėjai bei įvairiausios sukčių pinklės, pasibaigiančios tikrai nebe juokais.

Socialiniuose tinkluose pamačius itin įdomias, intriguojančias, neįtikėtinas ar net šokiruojančias naujienas, pirma mintis turėtų būti ne jomis dalintis, o patikrinti jų patikimumą. Kuo naujiena labiau intriguojanti ir kuo daugiau emocijų sukelia, tuo didesnė tikimybė, kad ji nėra tikra, ir tuo atsargiau reikėtų ją vertinti. Gavote netikėtą laišką, raginantį paskubėti pasinaudoti unikalia galimybe sustiprėti ar praturtėti? Trinkite neskaitę.

Būtina pradėti nuo bazinių klausimų – kas platina tokią informaciją, koks yra duomenų šaltinis, kokie yra naujieną platinančių asmenų motyvai? Jei intriguojanti naujiena publikuota tik nematytuose naujienų portalais apsimetančiuose puslapiuose, jos galite net neskaityti. Jei nenurodomas duomenų šaltinis – taip pat. Net jei pirminis duomenų šaltinis nurodomas, reikėtų jį patikrinti ar bent jau pažiūrėti, ar tokią pat statistiką pateikia bent keli patikimi šaltiniai.

Neretai socialiniuose tinkluose, ignoruojant faktus ir loginius argumentus, tiesiog atsiremiama į autoritetą. „Youtube“ filmuke kalbinamas išmintingai atrodantis barzdotas profesorius, kuris mano, kad skiepyti vaikus nėra būtina. Net jei jis profesorius, nepatikslinama, kad jis yra paleontologijos, o ne medicinos mokslų profesorius. Ir, žinoma, neužsimenama, kad daugiau nei 99 proc. medicinos mokslo ekspertų nuomonė būtų priešinga nei jo.

Į bet kokią informaciją kasdien reikėtų žiūrėti taip, lyg kiekviena diena būtų balandžio 1-oji.

Melagingą ar klaidinančią informaciją platinančių asmenų motyvai gali būti labai įvairūs. Kartais kažkoks internetinis puslapis tiesiog nori sulaukti daugiau lankytojų ir parduoti daugiau reklamos. Kartais tokiu būdu socialiniuose tinkluose ieškoma dėmesio ir sekėjų. Deja, neretai melagienų skleidėjų motyvai gali būti daug tamsesni.

Kelios minutės su „Google“ pagalba gali išsklaidyti daugelį iliuzijų, apsaugoti jūsų asmeninius finansus ir sveikatą, ar bent jau padėti išvengti apsijuokimo, skleidžiant nesąmones socialiniuose tinkluose. Abu informacijos priėmimo kraštutinumai – viskuo tikėti ir niekuo netikėti – yra pavojingi.

Ignoruodami mokslininkų atradimus ir išradimus ir pasikliaudami įtikinėjimo meną įvaldžiusių netikrų pranašų, sukčių bei šarlatanų pasakomis, rizikuojame pakenkti sau ar savo artimiesiems.

Šiandien, kai mus kasdien, kas valandą, kas minutę bombarduoja milžiniškas informacijos srautas, mums būtinas sveikas skepticizmas ir kritinis mąstymas, padedantis atsijoti melagienas nuo vertingos informacijos. Į bet kokią informaciją kasdien reikėtų žiūrėti taip, lyg kiekviena diena būtų balandžio 1-oji.

Kalbos apie galimai artėjančią krizę padažnėjo šių metų rugsėjį, praėjus dešimtmečiui nuo pasaulinės finansų krizės apogėjaus. Vis tik krizės įvyksta ne dėl to, kad verslo ciklui sukanka dešimtmetis, o dėl to, kad susiformuoja struktūrinės problemos arba atsiranda išorinis šokas.

Dažniausiai pasitaikančios problemos, galinčios sukelti regionines ar net pasaulines krizes, yra perteklinis įsiskolinimas bei didėjanti skolinimosi kaina, taip pat karai arba geopolitiniai konfliktai, energijos ar žaliavų kainų šuolis ir, galiausiai, ekonominės politikos klaidos.

Šiuo metu turbūt pagrindine problema išlieka galimai netvarus skolų lygis – bendra pasaulinė skola nuo pasaulinės finansų krizės išaugo net 70 trilijonų JAV dolerių. Pastarąjį dešimtmetį skolinimosi kaina buvo istorinėse žemumose, todėl nemažai įmonių ir valstybių svaiginosi žema pinigų kaina ir neatsakingai padidino savo skolos lygį. Šį kartą daugiausiai skolinosi ne išsivysčiusios, o besivystančios šalys, ir ypač žemesnio kredito reitingo įmonės.

Pradėjus kilti palūkanų normoms, paaiškės, kuriose valstybėse ir sektoriuose buvo daugiausiai nepagrįsto apetito. Kita vertus, tai nebūtinai bus didelis pasaulinis šokas. JAV federalinių rezervų sistema, padidinusi palūkanas 2 procentiniais punktais, padidino įtampą finansų rinkose, tačiau jau pradėjo signalizuoti, kad ateityje palūkanos kils lėčiau, o jų pikas visai netoli.

Geopolitinių konfliktų ir, pavyzdžiui, naftos kainų šokų  rizika visuomet išlieka nemaža. Tačiau ši rizika atrodė grėsmingesnė vos prieš du mėnesius, kai nafta kainavo 85 dolerius už barelį. Per gana trumpą laikotarpį ši rizika sumenko – dėl perteklinės pasiūlos naftos  kaina sumažėjo trečdaliu, o tai suteiks teigiamo impulso vartotojų perkamajai galiai.

Ekonominės politikos klaidų – ypač agresyvesnės protekcionistinės politikos – rizika išlieka didelė, bet ji pastarąjį mėnesį taip pat sumažėjo. JAV ir Kinijos santykiai išlieka įtempti, tačiau panašu, kad bandoma rasti abi puses tenkinantį kompromisą ir užkirsti kelią tolimesniam tarptautinės prekybos suvaržymui.

Padidėjusios pasaulinės įtampos kontekste yra vienas svarbus „bet“ – Lietuvos ekonomika išlieka subalansuota. „Swedbank“ skaičiuojamas ekonomikos perkaitimo indeksas rodo, kad visose trijose Baltijos šalyse ekonomikos temperatūra išlieka normali, perkaitimo ženklų yra labai mažai, ir jie susiję tik su darbuotojų trūkumu.

Daugelis struktūrinių rodiklių rodo, kad Lietuva išlieka atspari išoriniams šokamas – būsto įperkamumas yra šalia istorinių aukštumų, eksportuojama daugiau nei importuojama, valdžios sektoriaus biudžetas perteklinis, gyventojų ir įmonių finansinės santaupos rekordinės, skolų lygis – vienas žemiausių ES, o kreditavimas auga panašiu tempu, kaip ir pajamos.

Nors savaiminio išsipildymo krizės nėra labai dažnas reiškinys, bet, deja, jis pakankamai dažnas, kad būtų aprašytas ekonomikos ir finansų vadovėliuose. Nesunku įsivaizduoti tokį scenarijų, kad krizė įvyksta net tuomet, kai ekonomikos plėtra yra subalansuota ir nėra gilių struktūrinių problemų.

Tarkime, kad daugelis gyventojų ir įmonių įtiki, jog artėja krizė, ir jie pradeda bijoti prarasti pajamas. Gyventojai staiga daug didesnę dalį pajamų nukreipia į santaupas, dėl to sumažėja vartojimas – mažiau investuojama į būstą, jo atnaujinimą ir apstatymą, kitas ilgalaikio vartojimo prekes. Tai reiškia mažesnes pajamas įmonėms bei dar labiau sustiprina jų baimes dėl ateities.

To pasekmė –  pristabdomos investicijos į plėtrą, nebekuriamos naujos darbo vietos ir atsiranda argumentas, kodėl dabar nėra geras metas kelti atlyginimus. Netrukus „išlenda“ labiau pažeidžiamų įmonių mokumo ar likvidumo problemos, išauga bankrotų skaičius, padidėja nedarbo lygis ir dar labiau mažėja vartojimas, sustiprindamas nuosmukį.

Todėl nepaisant to, kad pasaulyje problemų nemažai, panikuoti ir pulti veržtis diržus nereikėtų. „Ruošimasis krizei“ turi būti natūrali ir nuolatinė būsena, nepriklausanti nuo vyraujančių baimių ir pasaulinių tendencijų. Susilaikymas nuo perteklinio skolinimosi ir bent dešimtadalio pajamų atidėjimas taupymui gali padėti sukurti pakankamą finansinę pagalvę ir leisti ramiau miegoti.

Per dažnai ant liežuvio voliojant žodį „krizė“, verta prisiminti filosofo Friedricho Nyčės mintį, išsakytą knygoje „Virš gėrio ir blogio“: jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. Dabar yra tinkamas metas pasidžiaugti pasiekimais ir progresu, atsakingai planuoti ir kelti naujus ambicingus tikslus, o ne žiūrėti į bedugnę.