Panašu, jog svajones apie tikrą Jūros periodo parką galime ilgam pamiršti. Mančesterio universiteto mokslininkai pareiškė, jog gintare įstrigusių senovinių vabzdžių organizmuose dinozaurų DNR neturi galimybės išgyventi. Būtent šis dinozaurų DNR atkūrimo metodas buvo realiausias iš visų galimų.

Mokslininkų komanda, vedama biologo Davido Penney, pasitelkė naujos kartos technologijas, siekdami atkurti dviejų 60 000 – 10 000 metų senumo begeluonių bičių DNR. Šios Kolumbijoje rastos bitės buvo „įamžintos“ kopale, medžių sakuose, kurie dar nebuvo visiškai sukietėję į gintarą. Tačiau, kaip rugsėjo 11 skelbiama žurnale „PLOS One“, mokslininkams nepavyko atkurti jokio naudingo DNR.

„Jei neįmanoma atkurti DNR iš 10 000 metų senumo kopale įstrigusių vabzdžių, nėra jokių galimybių, kad tai pavyktų padaryti iš gintaro, siekiančio milijonus metų“, – teigė D. Penney. „Tai panašu į tokių tyrimų pabaigą.“

Iš „jauniausio“ tirto mėginio mokslininkams pavyko atkurti vos 500 nukleotidų – pagrindinės DNR sudedamosios dalies. Tokio ilgio grandinės vos užtektų vienam genui, jau nekalbant apie visą rūšies genomą.

Panašu, jog naujasis tyrimas palaidoja spekuliacijas, kilusias iš ankstesnių tyrimų, teigiančių, jog iš gintare įstrigusių vabzdžių įmanoma atkurti senovinį DNR. Tuo pačiu, laidojamos ir viltys į gyvenimą sugražinti dinozaurus. Tačiau mokslinės fantastikos fanai gali guostis bent tuo, jog 2015 metų vasarą kino teatruose turėtų pasirodyti „Jūros periodo parko“ tęsinys – „Jurassic World“.

Visatos platybėse plaukioja daugybė įvairių objektų, ir gali būti įdomu, kokie gi pagrindiniai jų skirtumai. Vis dėl to, ne visi kosmoso objektai tėra paprasčiausi akmens gabalai (nors tokių taip pat yra nemažai). Ypač dažnai maišomi meteorų, meteoritų, asteroidų ir kometų pavadinimai. Kai kurie įsigudrina visus šiuos dangaus kūnus vadinti vienu vardu, ir daugiau nesigilinti, sakydami: „koks gi skirtumas?“

Tai štai, skirtumai yra tokie:

    Asteroidai įprastai yra gana dideli. Ir ne tik namo dydžio ( nors gali būti ir tokie), greičiau, futbolo stadiono dydžio. Kai kurių skersmuo gali siekti net ir iki 1000 kilometrų. Didžiausi asteroidai kartais vadinami planetoidais (mažomis planetomis). O štai patys mažiausi gali būti vos keleto metrų skersmens. Labiausiai pastebima jų savybė – šie dangaus kūnai savyje neturi jokio ledo. Asteroidai sudaryti iš mineralų ir metalų.

    Kometos sudarytos tiek iš mineralų, tiek iš ledo. Tačiau beveik neturi metalų. Kometas ypač paprasta atskirti pagal jų „uodegas“, vadinamas komomis. Šios uodegos pasirodo kometai priartėjus prie žvaigždžių. Šilumai kaitinant ant kometos esantį ledą, šis virsta garais, kuriuos žvaigždė apšviečia, ir pasimato kometos koma.

    Tiek asteroidai, tiek kometos dažniausiai skrieja beveik nekintančia orbita.  Todėl nuolat galima gana tiksliai prognozuoti tokių dangaus kūnų, kaip žymiosios Halio ar Heilo-Bopo kometų, pasirodymus.

    Asteroidai, siekiantys vos metro dydį, vadinami meteoroidais. Absoliuti dauguma meteoroidų yra tokie maži, jog jų skersmuo yra matuojamas milimetrais. Šie dangaus kūnai įprastai nebūna didesni už smėlio grūdą.  Jiems patekus į Žemės atmosferą, jie dažnai visiškai sudega, palikdami danguje švytinčią žymę, vadinamą meteoru. Meteoroidai, nesudegę Žemės atmosferoje, ir nukritę ant žemės, vadinami meteoritais.

    Kai kurie mokslininkai mano, jog ir Žemė savo egzistenciją pradėjo kaip necharakteringas akmens gabalas. Jei ne visi, tai bent dauguma metalų ir vanduo į mūsų planetą pateko po susidūrimų su kometomis ir asteroidais. Jei taip buvo iš tiesų, panašu, jog galimybę, mūsų planetoje atsirasti gyvybei, suteikė tie patys reiškiniai, kurie, kai kurių manymu, kažkada ją ir užbaigs.

Jei turite galimybę, palyginkite savo plaštaką su šimpanzės. Jei šimpanzės neradote, galime atskleisti, jog jūsų nykštys būtų kiek ilgesnis už jos. Šis skirtumas mums suteikia pranašumą mikliau kurti ir naudoti įrankius. Ir, nors dabar mums naudingiausias būtent šis gebėjimas, tačiau, pasak kai kurių mokslininkų, mūsų plaštakos taip vystėsi, kad galėtume efektyviai daužyti įvairius daiktus.

Dar kartą pažvelgę į savo plaštaką (ir, jei įmanoma, į šimpanzės), pastebėsite, jog likę jūsų pirštai yra trumpesni už jos. Taigi, mes turime ilgesnį kumštį ir trumpesnius likusius pirštus. Jutos universiteto mokslininkai mano, jog tokia mūsų plaštaka skirta gebėjimui sugniaužti kumštį.

Sugniaužus kumštį, plaštaka tampa tvirtesnė apie keturis kartus. Tai leidžia sukelti daugiau žalos, pačiam beveik nenukenčiant. Šimpanzei, kita vertus, kumščio sugniaužti nepavyktų – gautųsi forma, panašesnė į spurgą, o ne į kumštį. Mokslininkai mano, jog, skirtingai nuo kitų primatų, mums praradus poreikį karstytis medžiais, atsirado didesnis poreikis trankyti dalykus ir kovoti.

Biologas Davidas Carrieris ir studentas Michaelis Morganas atliko eksperimentą, kurio metu tyrė kovos menų meistrų smūgius, laikant plaštaką įvairiose padėtyse. Pirmiausiai buvo atrasta, jog smūgis atviru delnu generuoja mažesnę jėgą, nei smūgis kumščiu. Tuomet buvo patikrinta, kokią įtaką kumščio stabilumui daro nykštys. Pasirodė, jog prispaudus nykštį prie rodomojo ir vidurinio pirštų, rodomojo piršto krumplys tampa 4 kartus tvirtesnis, nei nykštį patraukus. Nors tyrėjai matavo tik vieno krumplio tvirtumą, tačiau manoma, jog atradimas galioja ir visiems likusiems.

Mokslininkams pertikrinus nykščio įtaką smūgio jėgai, paaiškėjo, jog šis pirštas ne tik padidina smūgio galingumą, tačiau dar ir sumažina žalą smūgiuojančiajam. Nykštys smūgio atatrankos jėga perkelia nuo plaštakos į riešą, taip sumažindamas šansą, kad žalodami kitus, susižalosime patys.

Taigi nors mūsų plaštakos yra pajėgios puikiai manipuliuoti įrankiais, atlikti nuostabius gitaros solo, ar daugybę kitų veiksmų, gali būti, jog originaliai, viena pagrindinių funkcijų buvo pakeisti vėzdą. Vis dėl to, turėkite omenyje, jog teisme tai nebūtų tinkamas pasiteisinimas.

Pasaulio pabaigos pranašams, Šėtono garbintojams ar maištingiems paaugliams reiktų įsiminti naują skaičių. Nors dauguma žmonių „žvėries skaičiumi“ laiko 666, tačiau tikrasis „Antikristo“ simbolis, greičiausiai, yra... 616.

Skamba jis, žinoma, mažiau patraukliai, tačiau būtent tokį skaičių atskleidžia dar 2005 metais atrastas fragmentas iš Biblijos. Šis fragmentas yra ankstyvesnis už visus kitus Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui tekstus, kuriuose minimas „žvėries skaičius“.

Apreiškimas Jonui yra paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje pasaulis galų gale sulaukia pabaigos, o gėris nugali blogį. Tačiau iki tol žmonija dar sulaukia šūsnio baisybių. Keturi apokalipsės raiteliai: Karas, Badas, Nesantaika ir Mirtis atkeliauja siaubti ir naikinti pasaulio. Prieš pat galutinai sunaikinant Žemę, ištikimieji Dievui sulaukia išgelbėjimo ir atleidimo nuo visų dar laukiančių katastrofų.

Tuomet pasakojime iš dangaus prapliupo ugnis, o „³ iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. ⁴ Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo. ⁵ Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti penkis mėnesius. Jų kankinimas it skorpiono, kai jis įgelia žmogų. ⁶ Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų. – Apreiškimas Jonui, ⁹ skyrius“. Šios demoniškos atakos nušluoja trečdalį žmonijos.

Galiausiai pasirodo du „žvėrys“, kurių vienas liepia žmonėms garbinti kitą. Tai yra Apokalipsės metas, kuomet likusiems žmonėms privaloma pasidaryti ant savo kūno žvėries simbolį, vardą ar skaičių, idant jie galėtų „pirkti ir parduoti“:

„¹⁴ Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgyveno. ¹⁵ Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, idant žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi. ¹⁶ Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, ¹⁷ kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus. ¹⁸ Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši. – Apreiškimas Jonui, 13 skyrius“. Tai yra fragmentas, iš kurio atsirado skaičiaus 666 interpretacijos.

Tačiau 2005 metais šis skaičius sulaukė pataisymo. Istoriniuose senovės Egipto griuvėsiuose, esančiuose netoli Oxyrhynchus miesto, buvo atrasti senoviniai dokumentai ir popieriai. Dauguma jų buvo neįskaitomi, tačiau keletas pasirodė pakankamai gerai išsilaikiusių. Tarp jų buvo ir 3 amžiaus rankraštis, kurio vieta – Apreiškimo Jono knygoje. Šiame rankraštyje „žvėries skaičius“ nurodomas 616, o ne 666.

Tai nėra tik atsitiktinis skaičius. Pasak Naujojo Testamento žinovo ir paleografijos profesoriaus Davido Parkerio, šie skaičiai buvo naudoti siekiant užkoduoti priešo vardą. Šiuo atveju, skaičius 616, pagal hebrajų ir aramėjų abėcėles, atitinka tuometinio Romos imperatoriaus Gajaus Cezario Kaligulos vardą.

„Tai yra gematrijos [angl. gematria] pavyzdys, kuomet raidės žmonių varduose atitinka skaitines reikšmes. Ankstyvieji krikščionys tai naudodavo, siekdami užkoduoti savo priešų asmenybes.“ – teigė Davidas Parkeris.

Skaičiaus 666 pakeitimas į 616, suteikia galimybę tinkamiau suprasti Apreiškimo Jonui tekstus. Taip pat, yra dar vienas argumentas už tai, jog knyga nėra Apokalipsės pranašystė, o, greičiau, politinė kritika Romos imperijai, užkoduota simboliais ir skaičiais, siekiant išvengti imperijos atsako.

1987 metų filme „Wall Street“ iš aktoriaus Michaelo Douglaso lūpų nuskamba mintys: „Godumas yra gerai. Godumas yra teisinga. Godumas veikia. Godumas padeda susivokti, pasiekti tikslą. Godumas yra evoliucinės dvasios esmė. Godumas, visomis savo formomis: gyvenimui, pinigams, meilei, žinioms traukė žmoniją į viršų<…>“. Ir iš tiesų, natūralios atrankos taisyklės yra gana egoistiškos.

Darvinistai teigia, jog egzistenciją ilgiausiai tęsia tie vienetai, kuriems pavyksta įveikti tame pačiame hierarchijos lygyje esančius konkurentus. Taigi, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog norėdamas pereiti natūralios atrankos barjerą, privalai būti egoistiškas ir daryti viską, kas naudinga tavo išlikimui. Biologo Richard Dawkins žodžiais, gamta yra labai šykšti buhalterė, prie savęs spaudžianti kiekvieną centą, stebinti laikrodį, baudžianti už menkiausius nuostolius. Jei gyvūnas nuolat atlieka beprasmiškus veiksmus, natūralioji atranka suteikia pirmenybę jo konkurentams, laiką naudojantiems išlikimui ir dauginimuisi.

Vis dėl to, dauguma mūsų turi empatijos jausmą – gebėjimą įsijausti į kito padėtį, jį užjausti. Daugelis mūsų dalinasi įvairiais savo resursais: maistu, drabužiais, daiktais su vargingiau gyvenančiais. Anonimiškai aukojame pinigus visiškai nepažįstamiems žmonės, nukentėjusiems nuo gamtos stichijų. Liejame nuoskaudą komentuodami straipsnius apie skriaudžiamus gyvūnus. Kenčiame, matydami artimojo netekusį žmogų. Kokia šių veiksmų prasmė? Ar mūsų gebėjimas jausti empatiją kitiems gyviams yra „sistemos klaida“, bereikalingas laiko, bei resursų švaistymas?

Smegenys „užprogramuotos“ jausti empatiją

Empatija bei geranoriški veiksmai nėra nereikšmingi atsitiktinumai, – rodo Kolumbijos universiteto tyrėjų Kevin Ochsner ir Niall Bolger atradimai. Mūsų smegenys „užprogramuotos“ jausti empatiją. Funkcinio magnetinio rezonanso įrenginiu tyrėjai stebėjo deguonies prisotinto kraujo tekėjimą, susietą su nervų sistemos veikla. Proceso metu jie atskleidė kaip smegenyse kyla empatija. Pasirodo, jog iš dalies mes svetimo skausmą jaučiame taip, tarsi jis būtų mūsų pačių.

Stebint žmones, krečiamus elektros srovės, badomus adatomis, ar mušamus plaktuku, mūsų smegenys aktyvuoja kai kuriuos tuos pačius smegenų tinklus, tarsi mes patys būtume žalojami. Pasak Tania Singer, Londono Universiteto koledžo mokslininkės, panašiai mūsų smegenys reaguoja ir į kitas žmonių emocijas.

Įdomių rezultatų davė neuropsichologo Nicolas Danziger eksperimentas. Paryžiaus ligoninėje Pitié-Salpêtrière buvo tiriami žmonės, nuo gimimo nepajėgūs jausti skausmo. Tiriamiesiems buvo rodomi vaizdo klipai su kenčiančiais žmonėmis, tuo metu stebint jų smegenų veiklą. Nervų sistemos skenografija atskleidė, jog žmonės kliaudavosi empatija, įsivaizduodami jausmą, kurio nėra niekuomet patyrę.

„Empatija nutiesė jiems tiltą į visiškai egzotiško ir nepažįstamo dalyko supratimą. Tikroji empatija yra galimybė įsivaizduoti kaip jaučiasi kiti žmonės. Ypač, kai žmonės visiškai skiriasi nuo tavęs paties“, – paaiškino tyrimo iniciatorius N. Danziger.

Kevin Ochsner teigia, jog tai gali būti pagrindinis principas, kaip mes suprantame, bei sąveikaujame vienas su kitu. Pavyzdžiui, autizmą turintys vaikai, neturintys socialinių bendravimo įgūdžių, neužsikrečia žiovuliu. Manoma, noras žiovauti, pamačius taip besielgiantį žmogų, kyla dėl empatijos.

Tačiau – pastebi Pekino universiteto neurologai, – ryškiau empatiją jaučiame žmonėms, su kuriais mus jau sieja kažkoks ryšys: giminystė, draugystė, rasė ir t. t.

Kai kurie smegenų regionai panašiai aktyvuojami tiek skausmo, tiek empatijos. 

Empatija – ne tik žmogiškoji savybė

Empatija nėra svetima ir kitų gyvūnų pasaulyje. Atlantos nacionalinio primatų tyrimo centro mokslininkas Frans de Waal teigia, jog empatija, simpatija, bei užuojauta yra būdingi bruožai visoms gyvūnų rūšims, turinčioms bent elementarų gebėjimą suvokti save. Šimpanzės, pavyzdžiui, nors gali būti karingos ir žiaurios, dažniau padeda, bei guodžia viena kitą. Kapucinai noriai dalinasi maistu, rodo tam tikrą sąžiningumo ir lygybės jausmą. Drambliai ir banginiai gali padėti savo gentainiams, kitiems gyviams. Eksperimentas atliktas Čikagos universitete atskleidė, jog net ir žiurkės gali turėti tam tikrą empatijos jausmą.

Eksperimento metu į patalpą buvo įleistos dvi žiurkės: viena uždaryta plastmasiniame narvelyje, atsidarančiame tik iš išorės. Kita žiurkė buvo paleista lakstyti laisvai. Tyrėjai pamatė, jog laisvoji žiurkė negaišdama laiko nuolat tyčia išlaisvindavo įkalintąją draugę. Net kai laisvajai žiurkei buvo pateikiamas pasirinkimas pirmiau išvaduoti kalinę, ar pasiimti kitame narvelyje esantį šokoladą, ji pusę kartų pirmiau išvaduodavo įkalintąjį graužiką. Kai narvelis būdavo tuščias, žiurkės jį ignoruodavo. Taip pat jos elgdavosi ir į narvelį patupdžius pliušinį žaislą.

Vis dėl to, tyrėjai atkreipė dėmesį ir į galimybę, jog tokie žiurkių poelgiai galėjo kilti ne dėl empatijos, o dėl asmeninio diskomforto. Galbūt įkalintosios ir įbaugintos žiurkės skleidžiami garsai buvo pernelyg erzinantys laisvąją, ir pastaroji tik stengėsi nutraukti savo kančią, užčiaupiant kalinę. Pasirinkimas palikti patalpą laisvajai žiurkei nebuvo suteiktas.

Vienas ryškiausių eksperimentų, atskleidusių empatijos demonstravimą tarp gyvūnų, buvo įvykdytas 1964 metais, grupės psichiatrų, vadovaujamų Jules Masserman. Tyrėjai pranešė, jog rezus rūšies beždžionės nedrįsdavo patraukti grandinės, atnešančios joms maistą, jei po šio veiksmo kita beždžionė gaudavo elektros šoką. Šie primatai marino save badu, siekdami nesukelti skausmo kitoms rūšies atstovėms.

Empatijos evoliucija

Filosofas Adam Smith 1759 metais savo knygoje „Theory of the Moral Sentiments“ rašė: „Kai aš reiškiu tau užuojauta dėl vienturčio sūnaus netekties, stengdamasis suprasti tavo skausmą, aš negalvoju, kaip kankinčiausi aš, būdamas savimi, netekęs savo vienturčio sūnaus. Tačiau aš galvoju, kaip kankinčiausi, jei būčiau tavimi. Aš ne tik sukeičiu situaciją, tačiau ir veikėjus, bei asmenybes. Mano užuojauta yra skirta tik tau, neturint omenyje savęs. Taigi, tame nėra nei trupinėlio savanaudiškumo.“ Iš tiesų, empatijos vedami, mes dažnai elgiamės ir reaguojame tik norėdami padėti kitiems, be lašo egoizmo. Tačiau ar empatijos kilmės istorija tokia pat altruistiška?

Dauguma biologų darvinistų sutaria, jog kooperacijos ir empatijos link mus nuvedė evoliucija. Mūsų protėviams dar gyvenant Afrikos savanose bendradarbiavimas buvo privalomas, norint užtikrinti rūšies išlikimą. Žmogaus jaunikliai gana negreit išauga į atsakingus suaugusiuosius. Tam reikia, kaip ir anksčiau, daugybės resursų: maisto, apsaugos nuo grobuonių, kitų žmonių.

Tam, kad išliktų šios medžiotojų-rinkėjų grupės, reikėjo juos jungiančio elemento – empatijos. Be bendradarbiavimo būtų buvę neįmanoma apsisaugoti nuo išorės pavojų, daugybė vaikų būtų mirę nesulaukę giminės pratęsimui tinkamo amžiaus. Resursų suvienijimas užtikrino ir didesnes suaugusiųjų išlikimo galimybes. Taigi pabėgti nuo darvinistinio natūralios atrankos egoizmo nepavyksta. Manoma, kad pagrindinė empatijos atsiradimo priežastis – rūšies siekis užtikrinti geresnį savo išlikimo galimybę.

Empatijos evoliucija prasidėjo, greičiausiai, dėl visiems žinduoliams būdingo tėvystės instinkto. Pranešdami apie savo būsenas, žmonių vaikai šypsosi ar verkia, taip siekdami sulaukti atsako iš globėjo. Tai taip pat galioja ir kitiems primatams. Pavyzdžiui, primatologo Frans de de Waal knygoje „Chimpanzee Politics: Power and Sex among Apes“ aprašyta kurčia šimpanzė vardu Krom, kuri nepajėgė tinkamai rūpintis savo jaunikliais. Nors ji rodydavo didelį dėmesį ir rūpestį jiems, tačiau, kadangi buvo kurčia, negirdėdavo jų pagalbos šauksmų. Jaunikliai negalėdavo atkreipti dėmesio, net kai ant jų atsisėsdavo pati jų motina Krom. Šis pavyzdys iliustruoja, jog be tinkamo ir veikiančio mechanizmo, skirto suprasti atžalos poreikius, rūšis negalėtų ilgai išlikti.

Per 180 milijonų metų žinduolių evoliucijos, moteriškosios giminės narės, atidžiau reagavusios į atžalos poreikius, nukonkuravo tas, kurios buvo šaltos ir abejingos savo palikuoniams. Dabartiniams žmonėms, kilusiems iš daugybės kartų motinų, besirūpinusių, prižiūrėjusių, guodusių savo atžalas, neturėtų būti keista, kodėl būtent moterys linkusios turėti ryškesnį empatijos jausmą. Tai taip pat gali paaiškinti, kodėl autizmą turinčių berniukų skaičius yra žymiai didesnis, nei mergaičių, – teigia Frans de Waal.

Be kita ko, empatija reikšminga sėkmingam visos rūšies bendradarbiavimui. Siekdamas efektyviai bendradarbiauti, vienas individas privalo atidžiai sekti kito individo veiksmus ir siekius. Liūtė privalo mikliai sureaguoti, kai kitos liūtės pradeda medžioklę, idant galėtų mėgautis grobiu. Šimpanzės patinas turi stebėti savo bičiulį, bei jo priešininkus, kad susirėmimo atveju galėtų padėti, užsitikrindamas sėkmingą padėtį politinėje hierarchijoje. Efektyvus bendradarbiavimas reikalauja stipraus ryšio su kitų individų emocinėmis būsenomis ir veiksmais.

Empatijos evoliuciją sudarė tiek rūšies individų emocijų ir siekių bendrumas, tiek ryškėjantis aš/kitas suvokimas. Tai yra, ryškėjanti savimonė nuo kitų individų. Išsiugdėme gebėjimą save atskirti nuo kitų, tuo pačiu nuolat patirdami milžinišką šalia esančių individų įtaką sau. „Šis procesas nulėmė kognityvinį kito individo elgesio ir situacijos vertinimą: tapome pajėgūs pažvelgti iš kito individo perspektyvos“, – apibendrina Frans de Waal.

Su beždžionėmis ir žmogbeždžionėmis mus sieja gana artimi giminystės ryšiai. Todėl visai nekeista, jog turime keletą panašių savybių, neapsiribojančių vien tik išvaizda. Ir, nors dar yra daugybė mus nuo kitų primatų skiriančių bruožų, šis sąrašas atskleidžia, jog galbūt su jais mes gerokai panašesni, nei kartais esame linkę manyti.

Virimas

Kanzi – 31 metų mažoji šimpanzė, gyvenanti „Great Ape Trust“ prieglaudoje, esančioje Ajovoje. Šio primato gebėjimai neapsiriboja įrankių panaudojimu, siekiant pagauti maistą. Kanzi geba savo laimikius išsivirti. Taip pat mėgsta ugnyje pasikepinti zefyrus ar keptuvėje išsikepti mėsainius. Žinoma, pati Kanzi keptuvių ar grilių nesigamina, tačiau gana gerai moka šiais įrankiais naudotis.

Ji taip pat moka susikurti ugnį. Norėdama ką nors išsivirti, ji išnaršo savo aptvarą, ieškodama šakelių, jas sukrauna į krūvelę ir degtuku įžiebia ugnį. Taip, teisingai, Kanzi moka naudotis degtukais. Šito išmokti ji užsimanė pažiūrėjusi filmą apie urvinius žmones, atradusius ugnį, o ją prižiūrintys mokslininkai padėjo įgyvendinti jos norą. Pasak jų, mažajai šimpanzei tai puikiai sekasi, degtukus naudoja atsargiai, savęs nesusižalodama. Taip pat saugiu atstumu laikosi nuo ugnies, mėtydama į ją šakeles, kad neužgestų.

Naudojimasis pinigais

Kelių Konektikuto mokslininkų dėka 7 beždžionės išmoko suvokti pinigų koncepciją. Keletą mėnesių beždžionės buvo mokomos, jog joms duotus pinigus jos gali iškeisti į vynuoges, obuolius arba želatinos desertą „Jell-O“. Galiausiai primatai suvokė, kaip veikia pinigai,
ir galėjo gautas 12 monetų leisti taip, kaip tik širdis geidė.

Gali pasirodyti, jog beždžionės tiesiog mechaniškai išmoko atlikti veiksmą, už kurį gaudavo maisto. Tačiau mokslininkams pastebėjus, kurie produktai tapo paklausesni, buvo įvestas valiutos
kurso svyravimas. Beždžionės prie to prisitaikė ir pakeitė savo išlaidavimo įpročius. Pavyzdžiui, jei pradžioje už vieną monetą galima buvo nusipirkti saują vynuogių arba vieną „Jell-O“, tai po kiek laiko deserto vertė nukrito, ir už vieną monetą tapo galima nusipirkti du „Jell-O“ drebučius.  Tai pastebėjusios beždžionės pradėjo dažniau rinktis desertus, o ne vynuoges. Beždžionės turėjo ribotą monetų skaičių, todėl privalėjo jas leisti išmintingai. Mokslininkai pastebėjo, jog dažniausiai primatai rinkdavosi pigesnį maistą, taip įgydami didesnę perkamąją galią.

Prostitucija

Pradėję savo eksperimentą Jeilio „New Heaven“ ligoninės mokslininkai tikrai nesitikėjo šitokio atradimo. Išmokę beždžiones naudotis pinigais, jie nustebo pamatę, jog primatai pradėjo pirkti tai, ko meniu įrašyta tikrai nebuvo. Pradžioje pradėjusios vogti pinigus viena iš kitos, po kiek laiko beždžionės suprato galinčios iškeisti juos į intymius paslaugas. Beždžionė prostitutė papildomą uždarbį išleido vynuogėms. Nors šis atradimas nebuvo planuotas, tačiau parodė, jog beždžionės iš tiesų suvokė, jog pinigams buvo priskirta vertė. Nepaisant naudos tyrimui, mokslininkai ėmėsi priemonių, kad toks beždžionių uždarbiavimo būdas nebepasikartotų.

Azartiniai lošimai

Šis Konektikuto mokslininkų eksperimentas suteikė galimybę beždžionėlėms pasijusti kaip kazino. Jo metu beždžionėlės žaidė du praktiškai identiškus žaidimus, kurie skyrėsi tik tuo, jog vienas sukurdavo pozityvų, o kitas negatyvų įspūdį.

Pirmojo žaidimo metu beždžionėlė prieidavo prie stalo ir gaudavo vieną vynuogę. Būdavo metama moneta ir, jei beždžionė atspėdavo kuria puse ji atsivers, gaudavo dar vieną vynuogę. Jei pralaimėdavo, antrosios negaudavo, tačiau galėdavo pasilikti pirmąją.

Antrojo žaidimo metu beždžionės jau pačioje pradžioje gaudavo po 2 vynuoges. Laimėjus, jos gaudavo pasilikti abi, o pralaimėjus – tik vieną. Nepaisant to, jog abiejų žaidimų rezultatai vienodi, beždžionės mieliau rinkdavosi tą, kurio metu laimėdavo vieną vynuogę, o ne vieną prarasdavo.

Kito eksperimento metu rezus beždžionėlės lošė iš sulčių. Joms buvo suteiktas pasirinkimas žiūrėti į vieną iš dviejų švieselių. Jei žiūrėdavo į pirmąją – gaudavo nustatytą kiekį sulčių. Jei pasirinkdavo antrąją švieselę, rizikuodavo gauti daugiau arba mažiau sulčių, nei pasiūlydavo pirmoji. Netgi tuomet, kai eksperimentas buvo sureguliuotas taip, kad antroji švieselė visuomet duotų mažiau sulčių, nei pirmoji, rezus beždžionėlės vis tiek rinkdavosi azartinį lošimą. Mokslininkai mano, jog laimėjimo jaudulys beždžionėlėms kompensuodavo mažesnį sulčių kiekį, todėl jos buvo linkusios rizikuoti. Tyrėjai tikisi, jog šis atradimas gali padėti suprasti, kaip veikia nuo azartinių žaidimų priklausomų žmonių smegenys.

Kūno kalba

Mažosios šimpanzės, kaip ir gorilos, orangutangai ir žmonės, priklauso tikrųjų žmoginių beždžionių šeimai. Kadangi mažųjų šimpanzių DNR 98 procentais primena žmonių, daugelis mokslininkų mano, jog šie primatai yra artimiausi mūsų giminaičiai. Mūsų panašumai apima ir kūno kalbą bei garsinę komunikaciją. Vienas iš įdomesnių panašumo pavyzdžių: mažosios šimpanzės kartais purto galvą, norėdamos parodyti nepritarimą.

Darvinas manė, jog šis įprotis mums atsiranda dar vaikystėje. Kūdikiai, kurie nori žįsti, pakelia savo galvas į viršų, o tie, kurie nenori – papurto savo galvas. Įpratus tai daryti, galvos linkčiojimas nurodyti pritarimui, ir purtymas atsisakymui, kūno kalbos žodyne išlieka net ir suaugus. Nors šia teorija kai kurie mokslininkai abejoja, tačiau pastaroji galėtų paaiškinti, kodėl panašiai elgtis išmoksta ir mažosios šimpanzės.

Įrankių naudojimas

Vienas iš svarbiausių įvykių žmonijos evoliucijoje buvo įrankių įvaldymas. Per paskutinius metus panašūs įvykiai pastebėti ir beždžionėse. Daugybė beždžionių buvo pastebėtos besinaudojančios įrankiais net ir laukinėje gamtoje. Pavyzdžiui, kapucinai ne taip seniai susilaukė daug dėmesio dėl gebėjimo naudotis akmenimis kasant duobes ir skaldant riešutus.

O štai šimpanzės dažnai nusilaužia šakeles, jas nulupa ir, įkišdamos į medžių dreves, naudoja „išžvejoti“ termitus.  Skirtingoms reikmėms jos netgi naudoja skirtingas šakeles. Pavyzdžiui, skruzdėles šimpanzės „žvejoja“ su ilgesnėmis ir tvirtesnėmis lazdelėmis, kad galėtų išlaikyti didesnį atstumą ir nelikti sukandžiotomis.

Tai yra svarbu, nes atskleidžia, jog jos suvokia, jog tam tikri įrankiai gali būti tinkamesni konkrečioms užduotims. Taip pat svarbu pastebėti, jog šimpanzės šakeles nusilaužia nuo medžių ar krūmų, o ne naudoja rastas. Tai reiškia, jog šis veiksmas yra racionalus ir skirtas konkrečiam tikslui pasiekti, o ne atsitiktinis lazdelės panaudojimo atradimas.

Kultūros perdavimas

Kultūros perdavimas arba kultūrinis išmokimas yra būdas, kaip visuomenė perduoda naują informaciją. Daugybę metų buvo manyta, jog žmonės yra vieninteliai gyvūnai, turintys kultūrą, tačiau dabar jau žinoma, jog tai nėra tiesa. Išmoktas elgesys gali būti vieno gyvūno perduotas kitiems grupės nariams ir visiškai pakeisti tai, kaip funkcionuoja toji grupė. Geriausiai tai iliustruoja makakos Imo pavyzdys.

Imo kartu su kitomis makakomis gyveno penktajame dešimtmetyje mažoje Japonijos saloje, Koshimoje, kurioje jas mokslininkai maitino bulvėmis ir grūdais. Imo visame pasaulyje išgarsėjo dėl savo inovacijų, kurias perdavė ir kitoms savo būrio makakoms.

Nepaisant to, jog šios beždžionės įprastai stengiasi laikytis atokiau nuo vandens, Imo nusinešė gautas bulves prie jūros ir nuplovė joje smėlį nuo savo maisto. Sūrus jūros vanduo ne tik nuplovė bulvę, tačiau ir padarę ją skanesne. Po kurio laiko praktiškai visos makakos prieš valgydamos nešėsi nardinti bulves į vandenį.

Laikui bėgant, beždžionės vis labiau drąsėjo ir brido vis tolyn į vandenį. Galiausiai, netgi pradėjo jame maudytis ir žaisti. O Imo pasiūlė dar vieną revoliucinę idėją: į vandenį įmesti grūdai likdavo plaukioti paviršiuje, o prie jų prilipęs smėlis nuskęsdavo. Tai buvo gerokai lengvesnis būdas nuvalyti smėlį nuo grūdų, kurį vėlgi perėmė ir kitos makakos.

Ženklų kalba

Beždžionės yra pirmieji gyvūnai, kurie geba tarpusavyje, ar su žmonėmis, bendrauti sudėtingomis žinutėmis. Nors yra keletas beždžionių, kurios buvo išmokytos ženklų kalbos, pats ryškiausias pavyzdys yra gorila Koko. Ši gorila ženklų kalbos pradėjo mokytis būdama vos vienerių metų, o nuo to laiko susikrovė 1000 ženklų žodyną. Be kita ko, ji dar supranta apie 2000 angliškų žodžių.

Ji gali suprasti anglų kalbą ir žmonėms atsakyti ženklais. Tačiau kai kurie tyrinėtojai abejoja Koko gebėjimais. Pasak jų, Koko kalbos nesupranta, o ženklus rodo tik tam, kad gautų apdovanojimą ar paskatinimą. Kita vertus, mokslininkai, dirbantys su šia gorila, griežtai su tuo nesutinka. Pasak jų, per vienas Kalėdas ji pasiprašė dovanų kačiuko.

Iš pradžių jai buvo padovanotas pliušinis žaislas, tačiau Koko jis visiškai nepatiko. Taigi galiausiai jai buvo leista išsirinkti tikrą kačiuką ir pasilikti jį kaip augintinį. Koko savo augintiniu rūpinosi, net buvo davusi jam vardą. Tačiau po kurio laiko kačiukas žuvo po automobilio ratais, o Koko ženklų kalba išreiškė, kad yra labai nuliūdusi.

Žaidimas su „iPad‘u“

„Apps for Apes“ yra orangutangų užimtumo programa, kurioje pagrindinė priemonė – „iPad‘as“. Šios beždžionės yra ypač protingos, o planšetinis kompiuteris yra naudojamas palaikyti jų protinę veiklą, apsaugant gyvūnus nuo nuobodulio ir depresijos. Kai 2010 metais „iPad‘as“ buvo pristatytas, Richardas Zimmermanas pamanė, jog tai galėtų būti puikus žaidimas orangutangams. Iki šiol šios žmogbeždžionės dievina „Apple“ kūrinį, daugiausiai žaisdamos vaikiškus žaidimus, ar žiūrėdamos dokumentinius filmus apie gamtą. Tačiau, bijodami, jog orangutangai galėtų „iPad‘ą“ sulaužyti, prižiūrėtojai patys laiko juos prieš beždžiones.

Kai kurios makakos buvo išmokytos žaisti žaidimą, kurio metu turėjo atspėti objekto tankumą, pasirinkdamos iš variantų: „tankus“ arba „retas“. Teisingas atsakymas reikšdavo gautą saldumyną, o neteisingo atsakymo atveju, makakos, neapkenčiančios laukimo, turėdavo laukti naujo klausimo. Jos taip pat turėjo pasirinkimą praleisti klausimą, kas reiškė, jog nebus laukimo bausmės. Mokslininkai atrado, jog beždžionės abejojo panašiai, kaip abejotų ir žmonės: greitai atsakinėjo klausimus, į kuriuos jautėsi žinančios atsakymus, tačiau praleisdavo sudėtingesnius. Nors kai kuriems žmonėms tai gali nepasirodyti, kaip didis atradimas, tačiau tyrėjams tai reiškė, jog makakos gali turėti aukštą savęs suvokimo lygį.

Žvejyba

Žvejyba yra gana sudėtingas įgūdis, tačiau tai beždžionių neatbaido. Borneo saloje pamatęs žmogų, gaudantį žuvis su ietimi, orangutangas nusprendė tai išbandyti pats. Nors jam nepavyko pričiupti laisvai plaukiojančių žuvų, orangutangas ietimi žuvų prisigaudė žvejų, kuriuos kopijavo, tinkluose.

Orangutangams nenusileidžia ir jų pusbroliai makakos. Nors pastarosios žvejoja be įrankių, tačiau jau nuo 1998 metų stebima, kaip šios beždžionės Indonezijoje sėkmingai žuvis gaudo rankomis.

Vieninteliai identiški dvyniai NASA astronautai turėtų padėti daugiau sužinoti apie ilgalaikių kosminių misijų įtaką genams. Astronautas Markas Kelly, vadovavęs 4 kosmoso misijoms, įskaitant ir paskutiniam erdvėlaivio „Endeavour“ skrydžiui, pasiliks būti tiriamu Žemėje, kol jo brolis dvynys atliks misiją orbitoje.

M. Kelly iš NASA pasitraukė 2011 metais, norėdamas paskirti savo laiką rūpinimuisi žmona, JAV Atstovų Rūmų nare Gabrielle Giffords, kuri 2011 metų vasarį buvo pašauta į galvą. Tuomet politinio renginio metu Arizonoje, šaulys pasikėsino nužudyti G. Giffords, o tuomet atidengė ugnį į atsitiktinius praeivius, nužudydamas 6 ir sužalodamas 26 žmones.

Astronauto brolis Scott Kelly ruošiasi metus truksiančiai misijai Tarptautinėje Kosminėje Stotyje (TKS). Tai bus ilgiausias laiko tarpas, kurį kosmose praleis NASA astronautas. Iki šiol tik 4 rusų astronautai ilgiau nei metus gyveno dabar jau nebeegzistuojančioje kosminėje stotyje MIR.

„Tai bus pirmasis žvilgsnis į kosminių skrydžių poveikį genams“, – teigė NASA mokslininkas Johnas Charles. „Toks tyrimas daugiausiai bus tik stebimasis. Pažiūrėsime, ką naujo sužinosime“.

Markas Kelly, su žmona gyvenantis Arizonoje, sutiko tyrimo metu keletą kartų nuvykti į Hiustoną atlikti testus, kol jo brolis dirbs TKS.

Scottas Kelly yra dalyvavęs dvejose kosminiuose skrydžiuose, taip pat dirbo kosminėje stotyje tiek kaip paprastas komandos narys, tiek kaip vadovas. Vienam iš dvynių gyvenant nesvarumo būklės aplinkoje, mokslininkai bandys atrasti genetinius pakitimus tarp šių brolių.

„Aš tikiuosi, jog tyrimams užteks paimti kraujo mėginių, taip pat astronautams bus pateikiamos apklausos ir klausimynai. Tai būtų lengviausia įgyvendinti.“ – teigė J. Charles. „Tačiau mes pasiruošę priimti bet kokius pasiūlymus, kuriuos pateiks mokslo bendruomenė. Sieksime sužinoti daugiau apie kosminio skrydžio įtaką vienam iš identiškų dvynių“.

Planuojama, jog Scottas Kelly, kuris misijoje dalyvaus kartu su Rusijos astronautu Mikhailu Kornienko, kosminę stotį pasieks 2015 metų kovą. Dvyniams tuo metu bus neseniai sukakę 50 metų.

2011 metais abu broliai galėjo tapti pirmaisiais kraujo giminėmis, vienu metu esančiais kosmose, tačiau dėl techninių gedimų ir pavėluoto erdvėlaivio paleidimo šie planai žlugo.

„Mokslas gali būti įdomus!” – tai tiesiog šaukte šaukia įvairiose šalyse vykstantys mokslo populiarinimo festivaliai, siūlantys kiekvienam žmogui patirti atradimo džiaugsmą, naujovių ir mokslo magijos skonį. Festivaliai, laboratorijas perkeliantys į gatves, priartinantys prie žmonių, suteikiantys joms meninio žavesio bei poezijos, atlieka nuostabią funkciją, padedančią mokslo atradimus ir pasiekimus suprasti kiekvienam žmogui, net ir labiausiai nutolusiam nuo matematinių lygčių ir technologijų.

Pasaulio mokslo festivalis, JAV

Susitinka fizikas, matematikas ir filosofas, ir pradeda diskutuoti apie amžinybę. Tai gali pasirodyti kaip anekdoto pradžia, tačiau, iš tiesų, tai tik vienas iš daugybės renginių, kurie Niujorke vyko šių metų gegužės 29 – liepos 2.

Nuo 2008 metų vykstantis festivalis jau yra sutraukęs daugiau, nei 850 000 žmonių, ir pasiūlęs daugiau, nei 250 įvairiausių renginių, išbarstytų po visą Niujorko miestą. Tai didžiausias JAV ir vienas didžiausių pasaulio mokslo festivalių, siūlančių patirti mokslą unikaliu ir jaudinančiu būdu. „Štai kas yra mokslas – jaudulys, nuostaba, atradimo nuotykis“, – teigia fizikas Brian Greene, kuris kartu su Emmy laimėtoja žurnaliste Tracy Day davė pradžią šiam mokslo, meno ir muzikos festivaliui.

Nuo įkūrimo pradžios renginys nuolat sutraukia pačias ryškiausias mokslo žvaigždes, atradėjus, geriausius mokslo populiarinimo specialistus. Tarp dalyvių pavardžių galima rasti ir kosmologą Stephen Hawking, biologą Richard Dawkins, astrofiziką Neil DeGrasse Tyson ir daugybę kitų. Šie garsiausi JAV ir pasaulio mokslininkai kiekvienam žiūrovui suprantamu stiliumi pakviečiami tarpusavyje įsivelti į diskusijas apie žmogaus sąmonę, Visatos begalybę, ateivių egzistavimą, svarbiausius mokslo atradimus, laiką sąvokas, ar net alų, ar vabzdžių dauginimąsi.

Iš pirmų lūpų lengvai suprantamu mokslo nupasakojimo [angl. storrytelling of science] pristatomos net ir sudėtingiausios mokslinės teorijos apie mūsų Visatą. Kai kurie renginiai papildomi ir paįvairinami meno elementais, muzika, vaidyba. „Tiek mokslininkai, tiek menininkai susirenka drauge, norėdami mums atskleisti realybę, kuri yra stulbinančiai įdomi“, – sako renginio organizatoriai.

Paskutinės festivalio dienos būna skirtos patiems mažiausiems lankytojams, nors renginių įvairovėje įdomybių gali rasti ir suaugusieji. Vašingtono aikštės parkas virsta mokslo ir technologijų muge, kurioje lankytojai gali patys tapti mokslininkais, patirti nesvarumo būklę, ar tiesiog mėgautis muzikos ir šokių renginiais. Kaip teigė vienas iš festivalio dalyvių, stengiamasi patenkinti vaikų smalsumą, atradimų ir nuostabos poreikį, kol to iš jų neatėmė mokykla.

Neturintiems progos aplankyti šį renginį, didelę dalį diskusijų, renginių ir pranešimų galima pažiūrėti festivalio internetiniame puslapyje.

Tarptautinis Edinburgo mokslo festivalis, Škotija

Žymiausio ir didžiausio Europos mokslo festivalio titulas priklauso šiemet 25 metų jubiliejų atšventusiam Tarptautiniam Edinburgo mokslo festivaliui. Dvi savaites trunkantis renginys pirmą kartą buvo surengtas 1989 metais.

Festivalio organizatoriai savo tikslu įvardina būtinybę suteikti lankytojams neįtikėtinų patirčių, įkvėpti bei pakelti pasitikėjimą savo jėgomis. Taip pat pabrėžiama būtinybė įdomiai ir patraukliai skelbti apie mokslo, inovacijų ir technologijų svarbą.

Tarptautinis Edinburgo mokslo festivalis siekia skatinti jaunus žmones suprasti juos supantį pasaulį. Miesto meno centre kiekvieną Balandį veikiantis festivalis sutraukia tūkstančius jaunųjų Niutonų, kurie aiškinasi pasaulio paslaptis tuzinuose įvairių renginių. Visai šeimai tinkantis festivalis siūlo savo rankomis paliesti unikalius mokslo eksponatus ar technologijas, išvysti pristatymus, ar patiems tapti mokslininkais, sudalyvaujant mokslo dirbtuvėse.

„Visa tai skirta padėti vaikams ar suaugusiesiems išgyventi „vau“ akimirką, neįtikėtinus dalykus jiems aiškinant smagiais ir jaudinančiais būdais. Robotai,
žmogaus kūno paslaptys ir kiti įspūdingi bei sudėtingi dalykai paaiškinami paprastai šeimoms, kurios po išvykų tikisi parsivežti kiek daugiau, nei suvenyrinę futbolo kepurėlę, ar raktų pakabuką.“, – teigia organizatoriai.

Nors pats festivalis vyksta balandžio mėnesį, tačiau įgudusi mokslo komunikacijos specialistų komanda kiekvienais metais nuo sausio iki gegužės rodo pavyzdį, kaip reikia vaikus sudominti mokslu. Keliaudami po visą Škotiją jie mokyklų mokiniams suteikia galimybes išvysti įvairius renginius, sudalyvauti mokslo dirbtuvėse, iš arti pamatyti, kokius stebuklus gali kurti ir atskleisti mokslas.

2012 metais ši komanda aplankė 55 000 mokinių ir mokytojų, ir sulaukė daugybės gerų atsiliepimų. „Mes nuolat tobuliname savo renginius, stengiamės derinti juos su mokytojais, mokymo programomis, ir siekiame tobulybės“, - sako festivalio organizatoriai.

Tarptautinis Giotenburgo mokslo festivalis, Švedija

Dar vienas Europoje vykstantis festivalis, kasmet sutraukiantis daugiau, nei 100 000 lankytojų – Giotenburgo mokslo festivalis, vykstantis Švedijoje. Didžiausias šalyje, bei vienas didžiausių Europoje, festivalis stengiasi sujungti mokslo bendruomenę su mokyklomis, bei visuomene. Taip pat suteikia patalpas tyrėjams ir mokslininkams. Festivalio tikslas: skatinti pozityvų požiūrį į mokslą ir tyrimus, pastūmėti į priekį šalyje vykdomus tyrimas.

Festivalis padalintas į 3 pagrindines dalis: viešąją, mokyklinę ir profesionalų. Organizatoriai teigia, jog kažką įdomaus sau čia atranda kiekvienas: paskaitos, muzika, teatras, debatai, parodos įvairiomis temomis, nuo socialinių iki gamtos mokslų, – visa tai skirta priartinti mokslo atradimus prie kiekvieno žmogaus.

„Erdvėlaivis Žemė“, Lietuva

Neturintieji galimybių nuvykti į didžiausius ir garsiausius pasaulio festivalius, panašius įspūdžius gali patirti ir Lietuvoje. Mokslo populiarinimas neužmirštas ir šioje šalyje. Šiais metais veiklos dešimtmetį švenčiantis mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“ suteikia galimybę susipažinti su Lietuvos mokslininkų išradimais ir inovacijomis.

Šiais metais festivalis vyks rugsėjo 10–19 penkiuose šalies miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje organizuojamas festivalis per savo gyvavimo istoriją surengė daugiau, nei 1000 renginių, teigiama festivalio internetiniame puslapyje. Festivalis jau trečius metus yra projekto „Nacionalinės mokslo populiarinimo priemonių sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“ dalis.

„Erdvėlaivis Žemė“ įprastai siūlo paskaitas įvairiomis mokslo temomis, skatina gyventojus susipažinti su naujovėmis, technologijomis ir populiarina Lietuvos mokslo įstaigas. Šiais metais bus rengiama ir užsienio mokslo festivaliuose populiari „Tarptautinė Mokslo populiarinimo mugė“, siekiant dar labiau mokslo pažinimą ir pasiekimus priartinti prie eilinio gyventojo, studento ar mokinio. Organizatorių puslapyje teigiama: „Šia iniciatyva norima Lietuvoje sukurti naujo formato mokslo populiarinimo renginį, ateityje išaugsiantį į masinę šventę, kokias ne vieną dešimtmetį turi daugelis Europos šalių.“

Valdžia žmogų gali sugadinti, gali ir nesugadinti, tačiau tikrai pakeičia. Mokslininkai pažvelgė, kokie pokyčiai įvyksta žmonių, pajutusių valdžią, smegenyse.
Neuromokslininkai ištyrė, kodėl valdžią turintys žmonės mažiau linkę suprasti kitų padėtį. Buvo atrasta, jog valdžios jausmas sumažina smegenų tinklo, atsakingo už kitų žmonių patirčių suvokimą, veiklą. „Motorinio rezonanso sistema“ [angl. motor resonance system] veikia taip, jog, pavyzdžiui, pamatę kitą žmogų metantį kamuolį, mes šį įvykį susiejame su savo patirtimi mėtant kamuolį.

Kognityviniai pokyčiai, valdžią turinčių smegenyse, trukdo pastariesiems pažvelgti iš kitų žmonių „vizualines, kognityvines ir emocinės perspektyvos“, – rašo mokslininkai, savo tyrimą paskelbę žurnale „Experimental Psychology“

Gali būti diskutuotina, ar tokie pokyčiai valdžios žmonėms sumažina empatijos jausmą, tačiau tyrimo rezultatai teigia, jog valdingai besijaučiantys žmonės linkę mažiau klausyti, griežčiau bausti, daugiau veidmainiauti ir stereotipizuoti kitus.

Motorinio rezonanso sistema taip vadinasi, nes jos dėka mūsų smegenų veikla „rezonuoja“ su kitais žmonėmis. Už tai atsakingas priekinis parietalinis smegenų regionas, esantis smegenų viršuje.

Kanados Wilfrid Laurier universiteto neuromokslininkas Jeremy Hogeveenas kartu su kolegomis atliko tyrimą su 45 savanoriais. Pastarųjų buvo paprašyta parašyti rašinius apie prisimenamą laikotarpį, kuomet jie jautėsi bejėgiais ir kuomet jautėsi turintys valdžią. Taip pat, vieną kontrolinį rašinį apie tai, kas jiems nutiko vakar.

Šios užduoties tikslas buvo savanoriams sukelti bejėgiškumo, neutralumo arba valdingumo emocijas. Tuomet savanoriams buvo duota pažiūrėti videoįrašus, kuriuose buvo matoma dešinė ranka, spaudžianti kamuolį. Žiūrint šiuos vaizdus jiems buvo atliekama procedūra, vadinamoji transkranijinė magnetinė stimuliacija. Šis metodas parodo smegenų regionų, atsakingų už konkrečius raumenis, aktyvumą. Šiuo atveju, procedūra atskleidė ir savanorių motorinio rezonanso sistemos veikimą.

„Tyrimo rezultatai atskleidžia tiesioginį ryšį tarp valdžios jausmo ir motorinio rezonanso aktyvumo. Esant stipresniam valdžios jausmui, susilpnėja motorinio rezonanso atsakas“, – rašo tyrimo autoriai.

Paprastai sakant, žmonės, besijaučiantys valdingai, jautė mažesnė motyvaciją suprasti tai, ką išgyvena kiti žmonės. Taip pat, mažiau linkę vertinti kitus pagal individualius kriterijus. „Mūsų tyrimas taip pat parėmė požiūrį, jog turintieji valdžią linkę stereotipizuoti kitus žmones, o ne vertinti pagal individualiai gaunamą informaciją“, – teigia tyrimo autoriai.
 

Virgulių naudojimas ieškant vandens, mineralų, įvairiausių objektų ir netgi žmonių, turi milžinišką istoriją. Tasilio Adžere (Alžyras, Afrika) randami net 8000 metų senumo piešiniai, kuriuose galimai vaizduojami virgulininkai. Teigiama, jog šiuo menu užsiiminėjo šumerai, egiptiečiai, senovės graikai.

Užtikrintai žinoma, jog virgulių naudojimas buvo populiarus vėlyvuosiuose viduramžiuose. Iki šių laikų išlikęs metodas plačiai naudojamas dar ir dabar, jo patikimumu tiki daugybė žmonių. Tačiau, kaip teigia patarlė, kad ir kiek šakalys gulėtų baloje, krokodilu jis netaps. Ar šitokia biolokacija iš tiesų veikia? Kokia šio metodo ilgaamžiškumo paslaptis?

Įprastai virgulininkai naudoja Y formos šakeles arba du L formos metalinius virbalus. Po teritoriją vaikštoma, kol žmogus pajaučia timptelėjimą šakelėje ar virbaluose į tą pusę, kurioje tariamai yra vanduo ar kitas objektas. Kartais virš žemėlapio yra naudojama švytuoklė, kuri sujuda (ar nustoja judėti) tam tikroje vietoje. Teigiama, jog toje vietoje turėtų būti ieškomas objektas. Kai kurie praktikai teigia, jog šiais metodais galima surasti bet ką ir bet kada: dingusius žmones, požeminius vamzdžius, netgi archeologines iškasenas.

Tačiau, jei virgulių metodas iš tiesų veikia, kaip tai vyksta? Kaip medžio šakelė ar du metaliniai virbalai gali žinoti, ko ieško jų savininkas: vandens, pinigų, mineralų, pamestos kojinės ir t. t.? Tuo labiau, kaip virgulės gali žinoti, kur tie daiktai slepiasi? Kai kurie teigia, jog objektai spinduliuoja stiprią specifinę energiją, kurią virgulininkas aptinka. Kitiems logiškiausias paaiškinimas yra vaiduoklių ar dvasių įsikišimas. Dar kitiems – paslaptingos Žemės spinduliuotės, kurių dėka virgulės nurodo ieškotojui reikiamą vietą.

Garsusis skeptikas James Randi savo knygoje „Apsimetėlių, melagysčių, okultizmo ir paranormalybių enciklopedija“ [angl. Encyclopedia of Claims, Frauds, and Hoaxes of the Occult and Supernatural] rašo, jog net patys virgulininkai dažnai nesutaria kaip veikia jų prietaisai. „Kai kurie teigia, jog jokiu būdu negalima naudoti virgulių avint guminę avalynę. Tačiau kiti teigia, jog guminė avalynė – ypač svarbus atributas. Kai kurie praktikai nurodo, jog vandens vietą nurodo susikryžiavę virbalai. Kitiems, atvirkščiai, metaliniai virbalai turi pasisukti vienas nuo kito 180 laipsnių.“

Kartais šis tikėjimas gali privesti ir prie labai skaudžių pasekmių. 2013 metų pavasarį verslininkas James McCormick buvo nubaustas 10 metų kalėjimu už savo veiklą, pardavinėjant netikrus bombų detektorius saugumo darbuotojams Irake ir kitose šalyse. Prekiaudamas virgulių veikimo principu besiremiančiais aparatais, jis uždirbo apie 50 milijonų svarų. Buvo teigiama, jog šie detektoriai turėtų aptikti net iki kilometro gylyje esančią bombą. Šie prietaisai turėjo veikti net ir ieškant narkotikų, žmonių, dramblių, ar net 100 dolerių banknotų. Turint galvoje veikimo principą, visai nekeista, jog jie neveikė. O to pasekmė – galimai šimtai prarastų gyvybių, ieškant bombų su neveikiančiais prietaisais.

Įrodyti veiksmingumo iki šiol nepavyko

Nors virgulių naudotojai dažnai galėtų galvą guldyti dėl metodo veiksmingumo, vis dėl to, kontroliuojamomis sąlygomis su lazdelėmis aptikti ieškomą objektą jiems nesiseka – radimo dažnumas ne didesnis, nei atsitiktinumo. Tačiau kyla klausimas: kokio dar patvirtinimo kontroliuojamomis sąlygomis gali reikėti, jei akivaizdu, jog daugybė virgulininkų visame pasaulyje nuolat atranda, kuriose vietose telkšo vandens telkiniai. Tačiau prie klaidingų išvadų, jog surasti ieškomą objektą padėjo virgulė, gali privesti rezultatų analizavimas, prieš tai nenustačius eksperimento kriterijų. Palyginti nemažu subjektyvumu pasižyminti vadinamoji „post hoc" duomenų analizė ypač dažna priežastis, kodėl įtikima paranormaliais reiškiniais, ir yra toli nuo moksliškumo kriterijų. Moksliniai metodai skirti kiek įmanoma panaikinti savęs apgaudinėjimo galimybę, intuiciją pakeičiant preciziškais empiriniais eksperimentais. Šią kliūtį virgulininkams peržengti sekasi sunkiau.

Ironiška, tačiau vienas iš stambiausio masto eksperimentų, atmetusių virgulių patikimumą, iš pradžių buvo rengtas šio fenomeno egzistavimo įrodymui. 1987–1988 metais Vokietijoje, specialiai parengtoje daržinėje netoli Miunheno, 500 virgulininkų dalyvavo daugiau nei dešimtyje tūkstančių dvigubai aklų eksperimentų. Nors tyrimo autoriai paskelbė, jog jų darbas patvirtino virgulių veikimą, tačiau Scripps okeanografijos tyrimų instituto mokslininkas Jim T. Enrightas, išanalizavęs duomenis nurodė, jog „virgulės veikimo fenomenas“ buvo neefektyvesnis, nei atsitiktinio atspėjimo galimybės. Jo analizės išvadose rašoma: „Daržinėje atlikti eksperimentai neįgyvendino pakartojamumo kriterijaus. Tie patys virgulininkai antrą kartą savo rezultatų pakartoti negalėjo. Iš 500 dalyvių tyrėjai atrinko 43 jų nuomone geriausiai preliminariame tyrime pasirodžiusius virgulininkus. Tačiau net ir patys organizatoriai liko patenkinti vos poros šios 43 žmonių grupės rezultatais galutiniame eksperimente. Tačiau, svarbiausia, jog net ir tie virgulininkai, kurie vienu ar kitu metu pademonstruodavo geresnius rezultatus, kartodami eksperimentą, pasirodydavo ne geriau, nei likę už preliminaraus eksperimento borto.

Panašius rezultatus pateikė ir kiti tyrimai. 1949 metais eksperimentą atliko pirmoji pasaulyje paranormalius reiškinius tirianti organizacija „Society for Psychical Research“. 27 virgulininkams visiškai nepavyko nustatyti nei gylio, kuriame telkšojo vanduo, nei jo kiekio. Eksperimentas buvo atliekamas teritorijoje, kurioje buvo pašalintos bet kokios paviršiuje esančios užuominos apie požeminį vandenį. Vis dėl to, geologas ir inžinierius sėkmingai nuspėjo 16 toje pačioje teritorijoje esančių vandens telkinių vietų. Kiti reikšmingiausi tyrimai buvo atlikti 1971 metais Britanijos armijos ir apsaugos ministerijos, 1984 metais Bostono universiteto profesorius Michael Martin tyrė Amerikos virgulininkų asociacijos prezidento gebėjimus. 1980 metais skeptikas James Randi ir Australijos verslininkas Dick Smith žmogui, kontroliuojamomis sąlygomis įrodžiusiam virgulių veiksmingumą, siūlė 40 000 dolerių. Nei viename iš šių, ar kitų, kontroliuojamoje aplinkoje atliktų eksperimentų metu, virgulininkų spėjimai neviršijo atsitiktinumo galimybių.

Kodėl virgulės duoda ženklus?

Vis dėl to, kaip virgulininkai atranda vandenį? Pasak tyrėjo ir mokslišką skeptiškumą propaguojančio žurnalo „Skeptical Inquirer“ redaktoriaus Benjamin Radford, vandens radimas virgulėmis visiškai nestebina. Jei kasi pakankamai giliai – vandenį rasi beveik visur. Ieškotojams dar labiau darbą palengvina ant žemės paviršiaus esančios užuominos: augalų tankumas, teritorijos akmeningumas, įdubos ar kalniukai. Į šias užuominas virgulininkai dėmesį atkreipti gali net pasąmoningai, o tuomet savo rankomis nejučia sujudinti laikomas virgules. Šių savo rankų judesių naudotojas gali nepajusti dėl nevalingus judesius aiškinančio vadinamojo ideomotorinio efekto, kuriam virgulių veikimas ir priskiriamas.

Tai yra psichologams gerai žinomas fenomenas, kuomet dėl kylančių minčių, idėjų ar įtikėjimo, įvyksta pasąmoningi raumenų mikrojudesiai. Kaip kūnas gali refleksiškai sureaguoti į skausmo dirgiklį, taip raumenys gali nesąmoningai sujudėti, reaguodami vien į žmogaus mintis. Šiems veiksmams net nereikia sąmoningo žmogaus sprendimo juos atlikti. Kaip, pavyzdžiui, ašarojimas kyla dėl nesąmoningo kūno atsako į stiprias emocijas. Todėl dažnas virgulininkas labai nuoširdžiai nustemba, kai nepavyksta savo gebėjimų pakartoti kontroliuojamoje aplinkoje. Ideomotoriniam efektui priskiriamas ir automatinio rašymo fenomenas bei Ouija lentų naudojimas, kviečiant dvasias.

Mokslas nuo pseudomokslo skiriasi tuo, jog mokslas save nuolat tikrina, taiso ir todėl progresuoja. Technologijos ir medicina nuolat tobulėja, kadangi šios sritys savo metodus ir technikas keičia arba pamiršta, priklausomai nuo to, ar jos yra veiksmingos. Virgulių naudojimas, kita vertus, per šimtus metų nepajėgė patobulėti tiek, jog būtų įrodytas jų veikimas.