– Koks buvai vaikystėje? Ar svajojai apie darbą, kurį dirbi dabar?

– Buvau vietoje nenustygstantis vaikas. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro galėdavau su draugais sportuoti, žaisti gaudynių, karstytis medžių viršūnėmis ar tiesiog ieškoti nuotykių. Galbūt dėl to ir įsivaizduodavau save dirbantį pavojingą ir nuotykių kupiną darbą.

– Esi panevėžietis. Kaip atsidūrei Kaune?

– Vaikystėje pradėjau užsiimti dziudo. Kadangi buvau labai užsispyręs, šis sportas man sekėsi. Dvyliktoje klasėje gavau galimybę išvažiuoti į Kauną ir tęsti sportininko karjerą čia. Baigęs Dariaus ir Girėno gimnaziją, įstojau į KTU universitetą, kuriame baigiau biomechanikos inžinieriaus studijas ir likau gyventi Kaune.

– Kaip sugalvojai tapti ugniagesiu gelbėtoju?

– Visada aktyviai gyvenęs nesugebėjau susitaikyti su mintimi, kad teks dirbti kompiuteriu, todėl nutariau ieškoti savęs kitose srityse. Kurdamas ir plėtodamas skirtingus projektus, tarp kurių – ir "Žmogus voras", vis jausdavau, kad galiu dar daugiau.

Mano aplinkoje nėra žmonių, dirbančių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, tačiau visuomet atkreipdavau dėmesį į pranešimus spaudoje, kad trūksta ugniagesių. Todėl, prisiminęs vaikystės svajonę, vis dažniau pradėjau svarstyti galimybę prisidėti prie ugniagesių gelbėtojų. Turėjau noro ir galimybių.

– Ar sunku tapti ugniagesiu Lietuvoje?

– Pasidomėjęs sužinojau, kad turint aukštąjį išsilavinimą pakanka išklausyti dviejų mėnesių trukmės įvadinius kursus ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Juos pabaigus, prasidėjo mano kelias šioje srityje. Nėra paslapties, kad priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnai – vieni mažiausiai uždirbantys vidaus tarnyboje, bet manęs tai nesustabdė, nes į šią veiklą labiau žiūriu kaip į savanoriavimą ir pagalbą savo aplinkai.

Žmogaus voro kostiumas man padeda teikti džiaugsmą vaikams.

Įsidarbinti užtruko pusę metų nuo prašymo pateikimo. Tačiau kiekvienu atveju gali būti skirtingai, nes tenka įveikti sveikatos ir psichologinio pasirengimo patikrą Vilniuje. Visi, atitikę keliamus reikalavimus, yra kviečiami įvykdyti stojimo į ugniagesių mokyklą sportinius normatyvus. Kadangi visą gyvenimą sportuoju, nei sveikatos patikrinimo, nei normatyvų vykdymo metu nesklandumų nebuvo.

– Visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad šis darbas kupinas pavojų. Ar dažnai tenka su jais susidurti?

– Dauguma žmonių gali pagalvoti, kad ugniagesiai gelbėtojai dirba tik tuomet, kai kažkam nutinka nelaimės. Tiesa ta, kad mums kiekvieną dieną vyksta užsiėmimai, pamokos, analizuojame buvusius įvykius, treniruojamės įveikti būsimus iššūkius, tvarkome savo aplinką ir panašiai. Tiesa, dirbu dar tik pirmus metus, tačiau džiaugiuosi, kai budėjimo metu netenka išvažiuoti į iškvietimą. Ne todėl, kad nenorėčiau dirbti, bet todėl, kad tai reiškia, jog niekam mūsų rajone tą parą nenutiko nelaimė. Tai, manau, ir yra svarbiausia.

– Kovotojas su ugnimi Deividas – taip pat ir lietuviškasis Žmogus voras, žinomas iš socialinių tinklų ir įvairių vykdomų akcijų. Ne kartą dalyvavai vaikų treniruotėse, lankei sunkiai sergančius vaikus, tačiau įsimintiniausiu tapo susitikimas su Ignu. Kodėl?

– Nuostabiam trejų metų Ignui gyvenimas nuo pat mažens siunčia nemažai išbandymų. Jo silpnos akytės, todėl gyvybiškai reikalingi akinukai. Berniukas nemėgsta naujovių, neįprasti dalykai jam baugūs. Taip reikalingi akiniai jam buvo didžiausias priešas, su kuriuo berniukui susidraugauti niekaip nesisekė. Tėveliai su baime laukė dienos, kai ateis metas juos uždėti ir nešioti. Tačiau Ignas tikrai ne iš tų, kurie pasiduotų. Jis, kaip ir kiekvienas vaikas, turi mėgstamiausią superherojų – Žmogų vorą. Mano širdis suvirpėjo sužinojus, kad galbūt aš galėsiu padėti Ignui užsidėti akinukus ir pamatyti pasaulį.

Išaušus susitikimo dienai, berniukas pasitiko mane nedrąsiu žvilgsniu iš už namo kampo. Stipriai įsikibęs į mamos ranką, nors ir nedrąsiai, bet smalsumo vedamas priėjo arčiau. Kartu išpakavome Žmogaus voro figūrėlę, o vėliau atėjo laikas pasimatuoti akinius. Tyliai į ausį Ignui papasakojau apie tai, kokią stebuklingą galią noriu jam suteikti: jis galės matyti tokius dalykus, kurių paprastas žmogus nemato – su sąlyga, kad tai išliks pačia didžiausia paslaptimi, kuri turi likti tarp mūsų. Berniukas stovėjo lyg įbestas ir laukė savo supergalios. Po akimirkos, kai atsargiai uždėjau jam akinukus ir jis pažvelgė į mane, aš vos laikiausi – užplūdo neapsakomų emocijų banga.

Žmogaus voro kostiumas man padeda teikti džiaugsmą vaikams, tačiau pradėjęs dirbti ugniagesiu gelbėtoju įsitikinau, kad superherojai nebūtinai turi dėvėti kaukes. Tad, jeigu galiu aš, tai gali bet kuris kitas.

Važiuojant gatve niekada negali žinoti, kas slypi už vienų ar kitų namų durų. Aleksote, Veiverių gatvės pradžioje, dviaukščiame name prie pašto prieš dešimtis metų rinkosi žmonės iš visos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, nes ten buvo visiems puikiai žinoma Reškevičienės sodyba. Privatus Botanikos sodas – taip buvo vadinamas kaunietės Marijonos kiemas. Šimtai matytų ir nematytų Lietuvoje gėlių puošė darbščios moters rojaus kampelį. Ir dabar čia auga vienas iš trijų tokių įspūdingų medžių Lietuvoje – sekvoja.

Šią savaitę M.Reškevičienė atšventė 100-ąjį savo gimtadienį. Jubiliejaus proga aleksotiškę sveikino Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė su kolega ir Kauno miesto tarybos narys Rosvydas Marcinkevičius, įteikęs jubiliatei sveikinimą nuo Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio.

Nors silpnai girdinti ir matanti ponia Marijona visus žavi labai šviesiu protu. Moteris prisimena ne tik vardus, pavardes žmonių, su kuriais bendravo jaunystėje, bet ir augalus, kuriuos augino. Ir ne šiaip juos prisimena, tačiau žino ir jų lotyniškus pavadinimus, ir pamena, kaip jie atkeliavo į jos visą gyvenimą puoselėtą sodą. Sekvoja – medis, kuris įprastai auga Šiaurės Amerikos žemyne ir nepritaikytas augti Lietuvoje – stūkso pas Marijoną viduryje kiemo nematydamas vargo.

Turi dirbti tai, ką mėgsti, tai, ką moki, ir tai, kas tau patinka.

100-metė aleksotiškė didžiuojasi savo šeima: 3 vaikai, 13 anūkų ir 24 proanūkiai ir proanūkės puošia senolės giminės medį. Moteris juokauja, kad tai ne pabaiga, nes pasaulį turi išvysti ir 25-asis, jubiliejinis proanūkis. Vienas iš Marijonos vaikų, sūnus Arimantas Raškinis, buvęs Seimo narys, užsiminė apie mamos kelionę po Lietuvą pėsčiomis, tačiau, tik pradėjus jam pasakoti istoriją, Marijona nutraukė jį, nes norėjo tai padaryti pati.

Maždaug 1938 m., prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, Marijona ir dvi jos draugės sugalvojo keliauti po Lietuvą pėsčiomis. Trys draugės, susikrovusios kuprines, mėnesį keliavo po šalį, aplankydamos įspūdingas vietas. Tai tik parodo, kokia stipri tiek fiziškai, tiek psichologiškai buvo ir yra šimtametė senolė.

Pasiteiravus, kokia yra ilgo ir gražaus jos gyvenimo paslaptis, moteris atsakė vienu žodžiu: "Darbas". "Turi dirbti tai, ką mėgsti, tai, ką moki, ir tai, kas tau patinka", – pridūrė jubiliatė.

Jaunystėje sulaukusi priekaištų, kad nebaigė studijų, nedirbo, anot kitų, rimto darbo, moteris neišsižadėjo savo gyvenimo nuostatų ir sakė sau, kad svarbiausia yra užauginti gražią šeimą ir daryti tai, kas patinka. Taip ji tapo viena garsiausių gėlininkių, sukūrė gražią šeimą ir užaugino puikius vaikus.

Viena iš M.Reškevičienės dukrų užsiminė, kad sulaukti 100 metų mamai padėjo ir jos užsispyrimas. Nė karto per savo gyvenimą ponia Marijona negulėjo ligoninėje, o sušlubavus sveikatai nesutikdavo gerti ir vaistų. Sakydavusi, kad geriausias vaistas – savo sode liestis prie žemės ir augalų, su jais kalbėtis. Tai ir padėjo jai išlikti stipriai ir sveikai.

Pagrindinė renginio idėja ir mintis – prisiminti Lietuvos, Estijos ir Latvijos istoriją nulėmusią 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją.

Renginį pradėjo Kauno miesto muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis.   Jo kalba buvo jautri, už „širdies griebianti. G.Sužiedėlis pasidalijo šeimos prisiminimais iš istorinės dienos stovint susikibus už rankų prie Ukmergės plento. Viso renginio metu tvyrojo nostalgiška ir šilta nuotaika.

Susirinkusieji buvo maloniai nustebinti vaizdo sveikinimais iš mūsų sesių Latvijos ir Estijos. Latvijai atstovavo Dainis Ivansas, buvęs Latvijos liaudies fronto pirmininkas ir Baltijos kelio Latvijoje organizatorius, o Estijai – Elmaras Gamsas, Estijos istorinės atminties instituto istorikas, kuris sveikinime kalbėjo lietuvių kalba.

Renginio kulminacija – trumpametražis filmas „Kauniečių atmintis kalba: 1989 08 23“. Filmas sukurtas iš žmonių siųstų nuotraukų, vaizdo medžiagos ir interviu, darytų praėjus trisdešimtmečiui po Baltijos kelio.

Po renginio ir filmo premjeros, pavyko pakalbinti vieną iš interviu davusių moterų – Reginą: „Aš tos dienos nepamiršiu niekada. Tokio jausmo niekada nebuvau jautus ir nepajutau dar iki dabar. Visiškai kitoks nei kiti. Atrodo, kad mūsų rankomis teka elektros srovė, kad mes esame stiprūs. Laikai žmogaus, stovinčio šalia, ranką ir nenori paleisti. Atrodo, kad galėtum taip stovėti amžinai”.

1989 m. rugpjūčio 23-ioji – diena, kai beveik 2,5 milijono žmonių iš Baltijos šalių nutiesė gyvą žmonių grandinę nuo pat Talino iki Vilniaus, taip parodydami savo tvirtą valią, ryžtą ir norą būti laisviems. Diena, kai Baltijos kelio ideologija „tapo kūnu“ ir iki šiol yra pavyzdys visam pasauliui.