Parodos propaguojamos žmogiškosios vertybės atrodė ne tik universalios, bet ir amžinos ar net turinčios transcedentalų pradą: "jei žmogaus veidas yra Dievo šedevras, tuomet jis yra čia, tūkstantyje tikslių jo užfiksavimų", – rašė parodos katalogo įžangoje amerikiečių poetas Carlas Sandburgas. Ir parodos sumanytojai buvo iš dalies teisūs – tokias, atrodytų, universalias žmogiškas patirtis, kaip gimimas, meilė, šeima ar mirtis, parodoje atspindėjo fotografijos, autorių atsiųstos iš 68 skirtingų šalių. Jos pasirodė suprantamos ir artimos milijonams žiūrovų, aplankiusių vėliau po pasaulį keliavusią parodą. Neklydo parodos rengėjai ir dėl pasirinktų temų ilgaamžiškumo – net šiandien gimtojoje E. Steicheno šalyje, Liuksemburge, nuolat eksponuojama "Žmogaus šeima" vis dar sulaukia lankytojų dėmesio.

Žmogiškos prigimties idealizavimas, dėmesys paprastam žmogui ir jo kasdienybei fotografijoje suformavo vadinamąją humanistinę kryptį, kuri taip pat pasižymėjo tarptautiškumu ir ilgaamžiškumu. Jos įtaka neaplenkė ir Lietuvos: ir konkrečiai paroda "Žmogaus šeima", ir atskirų humanistinės fotografijos autorių darbai buvo svarbūs susiformuojant vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai. Humanistinės pasaulėžiūros paveikta kūrybinė kryptis Lietuvos fotografijoje dominavo net du dešimtmečius – nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios.

Vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų, kūrybiniu požiūriu, ir vienas įtakingiausių humanistinės fotografijos Lietuvoje propaguotojų, institucine prasme, buvo Antanas Sutkus. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė pastebi, kad XX a. šeštajame dešimtmetyje "A. Sutkus kaip autorius susiformavo be mokyklos", t. y. neveikiamas kitų fotografų kūrybos ir Lietuvoje dar neatgimus kūrybinei fotografijai, kurios raidą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Tačiau jau septintajame dešimtmetyje A. Sutkus kartu su bendraminčiais kolegomis (Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) suformavo savitą, lietuvišką humanistinės fotografijos atmainą, o 1969 m. įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Jai su neilgomis pertraukomis A. Sutkus vadovavo iki pat 2009 m. ir tai humanistinei fotografijos krypčiai Lietuvoje suteikė stiprų institucinį palaikymą.

Maratonas Universiteto gatvėje. / A. Sutkaus nuotr.

Tarptautinei humanistinės fotografijos krypčiai A. Sutkaus kūryba artima vertybiniu požiūriu, taip pat su ja lietuvių autorių sieja ir reportažinis kūrybinis metodas, kasdienio gyvenimo akimirkų, paprastų, miestų gatvėse ir Lietuvos provincijoje sutiktų žmonių fotografavimas, gebėjimas natūraliai viename kadre sujungti intuityvų išraiškingo momento užfiksavimą ir apibendrintą, filosofinę įamžinto vaizdo prasmę. Tačiau istorinės aplinkybės ir, galbūt, Lietuvos fotografijos tradicijos taip pat lėmė savitus, lietuviškus, šio autoriaus kūrybos bruožus. Nuo pat XX a. pirmosios pusės Lietuvos fotografams rūpėjo įamžinti lietuvių liaudies kultūrą, meną ir tradicijas. Sovietmečiu tokie tikslai, žinoma, negalėjo būti atvirai deklaruojami, tačiau tikėjimas liaudies kultūra kaip lietuviškos tapatybės pamatu aktualumo neprarado. Gyvenimas Lietuvos provincijoje ir jos žmonės visuomet buvo artimi ir A. Sutkui. Ypatingą autoriaus ryšį su Lietuvos kaimu lėmė ir jo asmeninė patirtis. A. Sutkus teigia, kad jeigu nebūtų užaugęs kaime, nebūtų pajutęs "vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą", vargu ar būtų fotografas.

Daugelis svarbiausių A. Sutkaus kūrybos bruožų atsispindi jo darbuose "Tėvo ranka" (1964) ir "Maratonas universiteto gatvėje" (1959), kurie šiandien laikomi Lietuvos fotografijos ikonomis. Fotografijoje "Tėvo ranka" atsiskleidžia fotografo gebėjimas kasdienio laiko tėkmėje išskirti iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas, nedramatiškas, intriguojančių istorijų nepasakojančias, tačiau emociniu ir prasmės požiūriu be galo reikšmingas akimirkas ir fotografijoje jas paversti apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis. Rizikuojant vaizdinę fotografijos kalbą išversti į žodinį paaiškinimą, galima būtų sakyti, kad ši fotografija įtaigi ne vien kaip praėjusio laiko dokumentas ar konkretaus asmens portretas, bet kaip glaudaus sūnaus ir tėvo ryšio metofora. Iš konkrečių gyvenimo aplinkybių kadravimu išskirtas tėvo rankos įsikibusio vaiko portretas tampa apibendrintu vaizdiniu, su kuriuo savo patirtį – besąlygišką pasitikėjimą tėvais nesaugumo, rūpesčio akimirkomis – gali tapatinti daugelis žiūrovų. Vertinant plačiau, tokia fotografija reiškia ir šeimos vertybių išaukštinimą.

Kita žinoma A. Sutkaus fotografija "Maratonas universiteto gatvėje" išryškina kiek kitokius šio autoraus braižo aspektus. Čia už apibendrinimą svarbesnis betarpiškas tikros gyvenimo akimirkos įamžinimas ir ją užpildžiusios spontaniškos emocijos išsaugojimas fotografijoje. Žinoma, ši A. Sutkaus fototgrafija, kaip ir, pavyzdžiui, pranzūzų humanistinės fotografijos kūrėjų darbai, kasdienybę poetizuoja, tačiau dėl to fotografija tampa tik dar įtaigesnė. Dinamiška, gyva šio A. Sutkaus darbo kompozicija ilgus dešimtmečius saugo jaunystės, veržlumo, atvirumo pasauliui ir gyvenimui, o kartu ir šviesaus ilgesio bei romantiško meilės pojūčio pilnatvę, kuri tikrame gyvenime gali trukti tik akimirką.

Motinos ranka. / A. Sutkaus nuotr.

Nenuostabu, kad tokia apie universalias žmogiškąsias patirtis kalbanti ir kasdienybę poetizuojanti fotografija ilgą laiką dominavo Lietuvoje ir buvo suprantama bei artima plačiam žiūrovų ratui. Net tuomet, kai Lietuvos fotografija negrįžtamai išsiskaidė į daugelį kūrybinių krypčių, gyvuojančių globalioje fotografijos scenoje, A. Sutkus, panašiai kaip prieš pusę amžiaus parodos "Žmogaus šeima" rengėjai, tik šį kartą kritiškiau, uždavė klausimą apie žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje ir 2001 m. inicijavo tarptautinę parodą "Kaip gyveni, Žmogau?" Įvairias reinkarnacijas humanistinės fotografijos tradicija patyrė ir jaunosios kartos lietuvių fotografų kūryboje.

Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.

Vienas iš šią tradiciją šiandien tęsiančių autorių – Artūras Morozovas. Jis pripažįsta humanistinės fotografijos įtaką, o Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus laiko neakivaizdžiais savo mokytojais. Su humanistinės fotografijos tradicija A. Morozovą neabejotinai sieja dėmesys žmonių gyvenimams, noras juos suprasti ir fotografijoje parodyti dažnai nelengvą žmonių padėtį. Tačiau šio autoriaus žvilgsnis atrodo labiau analitiškas, tiriantis nei vyresniųjų kolegų. A. Sutkus ir kiti Lietuvos fotografijos mokyklos klasikai apie humanistines vertybes kalbėjo apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis ir fiksavo subtilius žmogiškos patirties emocinius niuansus, o A. Morozovas žmogaus padėtį atskleidžia konkrečių istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone. Fotografui pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelnė dokumentinės fotografijos ciklai apie karinius konfliktus Sakartvele ir Ukrainoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis autorius stengėsi pastebėti ir žmogiškąją dramatiškos istorijos pusę, įamžinti karo fone besitęsianti kasdienį civilių gyvenimą ar pasakoti apie kariškių žmogiškąsias patirtis.

Dirbdamas reporterio darbą A. Morozovas nepasiduoda lemiamų momentų medžioklės karštinei ir savo požiūriu į fiksuojamus įvykius išlieka artimas humanistinei pasaulėžiūrai. Tad nenuostabu, kad jo dėmesį traukia ne tik karo veiksmai, bet ir žmonių gyvenimas po jų. Autorius fotografavo pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą, sukūrė fotografijų ciklą apie Krymą po Rusijos aneksijos, keliavo po Šiaurės Rusiją, kurdamas pasakojimus apie gyvenimą už didžiųjų Rusijos miestų ribų, vyko į Paryžių ir Briuselį fotografuoti musulmonų bendruomenes po teroro aktų ar Jungtines Amerikos Valstijas prieš ir po 2016 m. prezidento rinkimų. Kita vertus, autoriui dramatiški pasaulio įvykiai nėra būtina sąlyga gilintis į žmogaus padėtį – jis yra sukūręs dokumentinį muldimedijos pasakojimą apie Panevėžio moterų pataisos namus ir dokumentinį projektą apie politinių pabėgėlių iš Rusijos bendruomenę Lietuvoje, kuria pasakojimus apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones Lietuvoje.

Kelias: A. Morozovo įamžintas ukrainiečių snaiperis fronto linijoje netoli Luhansko.

Reporterio žvilgsnio pastabumas ir humanistinis santykis su prieš fotokemarą atsidūrusiais žmonėmis įspūdingai dera A. Morozovo 2014 m. fotografijoje iš Odesos, kur vyko demonstracija, skirta prisiminti šio miesto išlaisvinimą nuo vokiečių kariuomenės Antrojo pasaulinio karo metu. Tobulai pagrindinę figūrą išskirianti kompozicija ir tikslus išraiškingo momento pasirinkimas leido fotografui parodyti tai, ką pats pavadino gražiu karo veidu. Viena vertus, A. Morozovo įamžinta demonstracija išprovokavo susirėmimus tarp Rusijos šalininkų ir prieš separatizmą Ukrainoje kovojančių žmonių, o netrukus Ukrainoje prasidėjo ir karo veiksmai. Taigi demonstracija tarsi tapo vienu iš karo pradžios riboženklių, o jos dalyviai atstovavo agresorių pusei. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis fotografas įžvelgia žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškas. Fotografas,  kartu su juo ir žiūrovas pakliūva į paradoksalią situaciją – žvelgdamas į priešo pusę, vis dar gali jausti simpatiją konkrečiam žmogui. Tačiau kaip tik tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – nepalankiomis ar net dramatiškomis sąlygomis išsaugotas žmogiškumas ir ikoniška jo išraiška nuotraukose.

Apibendrintos vaizdinės metaforos ir konkrečių istorijos ženklų bei asmeninio žmonių gyvenimo pasakojimų sujungimas aiškus ir 2019 m. A. Morozovo fotografijoje iš Alaverdi vienuolyno Gruzijoje. Nuotraukoje matomos vienuolyno sienos mena Osmanų imperijos laikų paliktus pažeidimus, o mūsų dienomis čia žmonių kalbamos maldos ir išsakomi prašymai susiję su dramatiškomis jų asmeninio gyvenimo istorijomis. Šiuos skirtingų laikotarpių sluoksnius, istoriją ir individualių gyvenimų pasakojimus fotografijos kompozicijoje jungia pro langą krintantys šviesos spinduliai. Tai ne tik pavykęs estetinis sprendimas, bet ir prasminis akcentas – šviesa, kaip amžinybės ir dieviškumo simbolis, neribojamas istorinių aplinkybių ir vienodai nušviečiantis skirtingų žmonių asmeninius gyvenimus. Taigi čia ir vėl fotografijos užfiksuotoje akimirkoje išryškėja ilgalaikės, šiuo atveju netgi transcedentinės dvasinės vertybės.

A. Sutkaus ir A. Morozovo kūrybos palyginimą galima būtų papildyti ir kitų humanistinės fotografijos tradiciją Lietuvoje tęsiančių fotografų darbais, pavyzdžiui, subjektyvia ir šiek tiek sentimentalia Tado Kazakevičiaus fotografijų serija "Tai, ko nebebus" (2014–2018) ar etnografišku Arūno Baltėno ciklu "Namų tyloj" (2004–2016). Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.

Tačiau taip buvo ne visada. Šiandien neatskiriama miesto kultūrinio gyvenimo dalimi esanti Kauno fotografijos galerija išgyveno įvairius laikotarpius ir keitėsi kartu su pačiu miestu, miestiečiais, bendra kultūrine aplinka. Vienas iš permainomis pažymėtų ir šiandien, atrodytų, spalvingiausių galerijos gyvavimo laikotarpių buvo XX a. dešimtasis dešimtmetis ar, kitaip tariant, šiandien vėl madingais tapę devyniasdešimtieji. Dabartinė retrospektyvi nostalgija iš tiesų veda į gana dramatišką įvairiomis prasmėmis galerijos veiklos laikotarpį.

Nauja: po 2009-ųjų rekonstrukcijos ekspozicijų erdvės tapo gerokai modernesnės.

"Kova už galerijos išlikimą vyko be taisyklių", – prisimena žinomas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas. Kauno fotografijos galerijos įkūrimo iniciatorius ir ilgametis vadovas teigia, kad finansiniu, ekonominiu požiūriu aukso amžių galerija išgyveno nuo jos įkūrimo 1979 m. iki dešimtojo dešimtmečio pradžios. Tuo laikotarpiu čia veikė ne tik dabartinė ekspozicijų salė, bet ir keturios mažesnės parodinės erdvės rūsiuose, buvo įsikūrusios fotografų laboratorijos, vyko fotografijos kursai, kurie vėliau išaugo į netoliese Kumelių gatvėje įsikūrusią moksleivių fotografijos mokyklą.

Nepaisant matomumo tarptautiniame galerijų, leidėjų, kuratorių tinkle, Kauno fotografijos galerija išlieka artima ir atvira savo miestui.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę reikėjo ne tik išsaugoti galerijos patalpas, jos veiklos tęstinumą, bet ir formuoti naujas fotografijos meniškumo sampratas, išlaikyti fotografijos kaip meno statusą tuomet ypač dinamiškoje, Vakarų meno tendencijoms ir rinkai atsivėrusioje Lietuvos meno scenoje, į kurią žengė tarpdisciplininės šiuolaikinio meno formos. Devyniasdešimtieji kūrybine prasme buvo ne mažiau laukiniai nei to meto kasdienis gyvenimas, o anuometinės permainos bei atradimai atsispindėjo fotografijos galerijos parodose: dalis fotografų nekritiškai žavėjosi naujomis, patogiomis spalvotosios fotografijos technologijomis, galerija eksponavo akto žanro fotografijas, sukėlusias audringą konservatyvių miestiečių pasipiktinimą, ir organizavo "Išprotėjusios fotografijos" parodas.

Leidyba: Kauno fotografijos galerija neapsiriboja vien parodų organizavimu – jos leidžiami albumai sėkmingai pristatomi ir meno tarptautinėje rinkoje.

Vis dėlto, nepaisant dešimtojo dešimtmečio vertybinės ir meninės sumaišties, galerija išsaugojo ne vieną dešimtmetį kurtas tradicijas ir šiandien suteikia joms naujas formas bei kokybę, plečia savo veiklų įvairovę ir geografiją. Naujas galerijos veiklos etapas prasidėjo 2010 m., kai ji lankytojams atvėrė duris atsinaujinusi ir išplėtusi pagrindinę ekspozicijos erdvę.

Nuo pat galerijos gyvavimo pradžios vykusios edukacinės veiklos tradiciją tęsia meistriškumo pamokos, vedamos žinomų užsienio ir Lietuvos autorių, bendradarbiavimas su Kauno aukštosiomis mokyklomis, rengiančiomis jaunąją menininkų kartą. Kauno fotografijos galerija šiandien taip pat sėkmingai imasi fotografijos knygų ir albumų leidybos, už kurią sulaukia įvertinimo tarptautinėje fotografijos ledinių scenoje, veikia ir kaip rezidencijų namai užsienio autoriams, norintiems kurti Kaune, planuoja įtvirtinti tarptautinės meno leidinių mugės tradiciją.

Nepaisant matomumo tarptautiniame galerijų, leidėjų, kuratorių tinkle, Kauno fotografijos galerija išlieka artima ir atvira savo miestui. Ne vienus metus čia bendradarbiauja įvairių sričių menininkai, rengdami žurnalą Kaunui "Į", kuriame atrandamas vis kitas savitas Kauno miesto ir gyvenimo jame aspektas. Kauno fotografijos galerija kartu su nomadiška projektų erdve "Kabinetas", VDU Menų galerija 101 ir šiuolaikinio meno galerija POST mieste organizavo Galerijų savaitgalio renginius bei parodas, nuolat bendradarbiauja su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerija "Meno parkas".

Deja, POST galerijos užsidarymas primena, kad Kauno kultūriniame žemėlapyje išlikę nedaug į šiuolaikinį meno lauką orientuotų galerijų, kurių ilga istorija leistų vadinti jas miesto simboliais, o veikla išliktų aktuali ir šiandien. Todėl, kaip pabrėžia dabartinis Kauno fotografijos galerijos vadovas, fotomenininkas Gintaras Česonis, "labai svarbu, kad bent šios kelios institucijos tęstų veiklą".

Ir iš tiesų – juk kaip tik šiandien mieste veikiančios meno institucijos lemia Kauno kultūrinį gyvenimą, apie kurį kalbėsime ir rašysime dar po kelių dešimtmečių. Galbūt dabartis nebus pažymėta nepažabotos permainų laikotarpio laisvės, bet kaip tik šiandienos meno lauko veikėjai gali sukurti nemažiau ryškų jau kito laiko veidą, o jų darbų tęstinumas – suteikti prasmingos laiko tėkmės ir atpažįstamo, savo miesto pojūtį kauniečiams.

Parodoje pristatomi septynerių metų fotografo ir jo darbų herojės kūrybinio bendradarbiavimo rezultatai, kurie leidžia į Lauros gyvenimą pažvelgti humanistiniu žvilgsniu. Fotografijose nesunku atpažinti daugeliui žmonių bendras patirtis, bet kartu nuotraukos leidžia nujausti ir dramatiškas, daugumos mūsų nepatirtas aplinkybes, kuriomis Laura išsaugojo žmogiškas vertybes. Fotografas įamžino jauno žmogaus gyvenimo tarpsnį, paženklintą, tikriausiai, svarbiausių to gyvenimo įvykių: šeimos sukūrimo, dukros gimimo, išsiskyrimo su mylimuoju ir mamos netekties. Tačiau naujas R.Požerskio darbas – ne dokumentinė ir ne socialinė fotografija. Konkretūs įvykiai, buities sąlygos ir kita kasdienybės proza yra tik numanomas kontekstas ir vizualus fonas, o dažnai ir apskritai lieka už kadro. R.Požerskis dažnai sąmoningai atskiria fotografijų heroję nuo jos įprastos aplinkos: jie kartu keliauja prie jūros, kitas vaizdingas Lietuvos vietas, lankosi miesto šventėse, viešuose renginiuose ir net pakyla oro balionu. Taip Lauros istorija fotografijose virsta apibendrintu, metaforiniu pasakojimu apie žmogaus ryžtą, nepaisant nieko, patirti gyvenimo pilnatvę. R.Požerskio darbai jam pozavusią moterį tartum pakylėja virš kasdienybės, o pačią fotografiją išlaisvina nuo tiesmuko dokumentalumo ar moralizuojančio socialinio angažuotumo.

Ar naujuose R.Požerskio darbuose gyva Lietuvos fotografijos mokyklos tradicija? Ar juose galima įžvelgti paties autoriaus ryškiausius kūrybos bruožus? Pažvelgus giliau, pro šį kartą spalvotų atvaizdų ir naujos istorijos paviršių į fotografijų prasmę, akivaizdu, kad fotografas lieka ištikimas humanistinei pasaulėžiūrai ir kūrybiniams principams, kuriuos jau ne kartą įtvirtino ankstesniuose savo darbuose. R.Požerskio fotografijos iš senelių namų ("Paskutinieji namai", 1983–1990) leidžia įsitikinti, kad autorius atranda gryniausią žmogiškumo ir gyvenimo džiaugsmo išraišką, kur ją, regis, turėtų negailestingai užslopinti fizinė negalia. Dešimtmetį kurtas ciklas apie mažaūgį Alfonsą ("Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai", 1992–2008) R.Požerskį Lietuvoje išskyrė kaip autorių, nuosekliai įsigilinusį į vieno žmogaus asmenybę ir įamžinusį jo neįprastą likimą.

Serijoje "Laura – spinduliuojanti tamsa" fotografas tęsia iš esmės tą patį pasakojimą, tik naujomis aplinkybėmis ir dalyvaujant kitiems herojams. Naujieji R.Požerskio darbai ne tik gyvenimiškos dramos, bet ir gyvenimo šventės centre parodo tuos, kuriuos neretai tikimės sutikti tik jos prieangyje. Tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – pastebėti ir pasakoti apie žmones, kurie, nepaisydami nepalankių aplinkybių, nors trumpomis akimirkomis patiria gyvenimo džiaugsmą ir taip žiūrovui leidžia tikėti žmogiškosiomis vertybėmis, kurios atrodo amžinos.

Komentaras

Romualdas Požerskis

Fotografas, parodos autorius

Fotografijų serija "Laura – spinduliuojanti tamsa" apie regėjimo negalią turinčią jauną moterį Laurą. Tai fotografinis pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą, svarbiausius jo įvykius ir išraiškingą kasdienybę.

Su regėjimo negalią turinčia Laura susipažinau 2013 m. Dėl gydymo klaidų ji kūdikystėje tapo nerege. Mokėsi Kauno Prano Daunio ugdymo centre, vėliau – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje, 2014 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą.

Per penkerius bendravimo ir kūrybinio bendradarbiavimo su fotografijų heroje metus jos gyvenimą ženklino dramatiški, žmogaus egzistencijos esmę apibrėžiantys įvykiai: 2013 m. Laura susilaukė dukros Liepos, juodviem su vyru, taip pat nuo gimimo neregiu, buvo per sunku gyventi kartu, taigi jie nesugebėjo išsaugoti šeimos. 2017-aisiais po sunkios ligos mirė Lauros mama, ir moteris dabar gyvena kartu su dviem jaunesnėmis seserimis.

Fotografuoju Lauros kasdienį sudėtingą gyvenimą, drauge keliaujame po istorines Lietuvos vietas, miestus, prie jūros. Fotografijose įamžinu šeimos istoriją ir bendresnius socialinius, kultūrinius pokyčius herojų aplinkoje, o galbūt ir visoje Lietuvoje apskritai.

Tokio pobūdžio fotografijos serijos tęstinumas ypač svarbus – tik ilgalaikis bendravimas, dalyvavimas fotografuojamų žmonių gyvenime leidžia užmegzti ir išlaikyti žmogiškuosius ryšius ir sukurti visavertę darbų seriją.

Fotografijų serija "Laura – spinduliuojanti tamsa" yra apie ryžtingą, tvirtą, trokštančią žinių jauną moterį, kuri nepasiduoda nevilčiai, pesimizmui, viena augina, auklėja ir ruošia gyvenimui savo dukterį Liepą.

Fotografija išvertus reiškia šviesoraštį. Parodoje susitiks du skirtingi pasauliai – Laura gyvena nakties tamsoje, aš jos gyvenimą su saulės šviesa piešiu fotografijomis. Laura šių fotografijų negali matyti. Aš tamsoje nieko negalėčiau nupiešti.

Dosjė

Romualdas Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje. 1975 m., baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje.

Nuo 1980-ųjų tapo laisvu fotografu ir rengė fotografijas Lietuvos bei užsienio spaudai.

1990 m. jam suteiktas Lietuvos nacionalinės premijos laureato vardas.

1993 m. pradėjo eiti Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto lektorius pareigas.

Nuo 2011-ųjų – Šiuolaikinių menų katedros profesorius.

Ne vienus metus fotografuodamas tango šokėjus autorius apkeliavo ir kaimynines, ir tolimas šalis, tarp kurių, be abejo, ir šio egzotiško šokio gimtinė – Argentina. Kokius tango aspektus, siejančius šokėjus skirtingose pasaulio šalyse, pavyko įžvelgti E.Kolevaičiui? Kokius paties fotografo kūrybos bruožus išryškino pasirinkta tema? Ir svarbiausia: kodėl naujasis albumas vertas dėmesio, net jei pats tango šokis nėra jūsų aistra?

Albume perteikiamą požiūrį į tango, kaip kultūrinį ir socialinį reiškinį, taikliai apibūdina leidinio sudarytojo Aleksandro Macijausko įžanginiai žodžiai. "Ši knyga – apie žmones kovotojus, kurie įveikė save, visuomenės prietarus, kad suteiktų savo sielai laisvę – Tango", – teigia žymus fotografas. Šį kovos, dramos įspūdį sustiprina ir solidžios apimties albumo suskirstymas į atitinkamas dalis, kurios išryškina tango sujungiamas priešingybes: asmenišką, artimą partnerių ryšį ir viešą šokio atlikimą, aistrą ir garbų šokėjų amžių ar fizinę negalią, ryškius vyro ir moters vaidmenis šokyje ir meilę tarp tos pačios lyties šokėjų, įtampą pasigirdus pirmiesiems muzikos garsams ir visišką pasitikėjimą partneriu šokio metu. Kita vertus, E.Kolevaitis įamžino ir ne tokias dramatiškas, rečiau matomas tango šokėjų gyvenimo akimirkas: bendruomenių susitikumus, repeticijas, poilsį ir bendravimą ne šokio metu. Dar iš arčiau į tango leidžia pažvelgti albumo dalis, kurioje publikuojami garsių šio šokio meistrų portretai ir šalia pateikiamos jų mintys apie tango esmę ir reikšmę jų asmeniniams gyvenimams.

Fotografijomis perteikti tai, kas svarbiausia, E.Kolevaičiui padeda ir jo asmeninė patirtis jau ne vienus metus šokant tango ir dalyvaujant šio šokio vienijamos bendruomenės veikloje. "Tango – ne figūrų atlikimas, bet energija, sukuriama šokio metu", – teigia E.Kolevaitis. Prisimindamas susitikimus su šokėjais įvairiose pasaulio šalyse, fotografas neabejoja, kad jiems "tango – ne pramoga, ne tik šokis, bet gilus egzistencinis patyrimas, be kurio šie žmonės negali gyventi". Albumo autorius stebisi, kad fotografuodamas skirtingose šalyse ne kartą sutiko tuos pačius šokėjus, keliaujančius į įvairius tango festivalius, o pokalbiai su jais tęsdavosi iki paryčių, net jei kitą rytą tango entuziastai turėjo skubėti į darbus ir tęsti savo kasdienius gyvenimus.

Tango – ne figūrų atlikimas, bet energija, sukuriama šokio metu.

Tokį požiūrį į tango perteikia atitinkama albumo fotografijų estetika: eskpresyvi, formos taisyklėms nepaklūstanti, neretai fragmentiška ir spalvinga. Nenuostabu, kad emocinį šokio turinį siekiantis sugauti autorius daugiausia dėmesio skiria stambiu planu užfiksuotiems portretams, kurie tango aistrai tarsi suteikia vis kitokią žmogišką, asmeninę išraišką šokėjų veiduose. Fotografui taip pat svarbi kūno kalba, judesio dinamika, šviesų ir formų vizualūs sąskambiai. Albume vyraujančius stambių planų portretus paivairina kadrų sekos, leidžiančios lengviau pajusti šokio trajektorijas ir šokėjų santykį su aplinka, kur kartais tvyro beveik mistiškos, o kartais priešingai – neįpareigojančios ir žaismingos nuotaikos. Bendrame albumo kontekste išsiskiria ir panoraminio formato fotografijos, kurios veikia tartum vizualios pauzės, leidžiančios žvilgsniui atitolti nuo fragmentiškų, stambių planų, o vaizduotei – pailsėti nuo emocijų pripildytų šokio akimirkų. Monotonijos padeda išvengti ir vis kita fotografavimo aplinka – tango šokėjus E.Kolevaitis įamžino ir Buenos Airių gatvėse, ir Vilniaus šokių salėse.

Šioje įvairovėje, kaip ir didelėje albumo apimtyje, slypi ir tam tikri kūrybiniai pavojai bei iki galo neatsakyti klausimai: ar panašių kadrų pasikartojimas reiškia, kad albumo autoriui ir sudarytojui dokumentinis pasakojimas, išsamus informacijos perteikimas toks pats svarbus, kaip ir vaizduose bei jų asociacijose atsiskleidžiančios vaizdinės metaforos? Ar fotografijas reikėtų suvokti kaip apibendrintos prasmės kūrinius, ar labiau kaip pažintines, kelionių fotografijas? Žinoma, geriausių fotografų darbų niekada negalima apriboti viena paskirtimi ar interpretuoti tik vienu teisingu būdu, tačiau konteksto ir autoriaus kūrybinių sprendimų sukuriamos atvaizdų suvokimo nuorodos visada padeda žiūrovui lengviau įsitraukti į intriguojantį fotografijos pasaulį. Juk kai žiūrime, pavyzdžiui, lietuviškos fotografijos klasiko Antano Sutkaus fotografiją, įamžinusią rašytoją Jeaną-Paulį Sartre’ą Nidos kopose, iš esmės matome išgrynintą egzistencialistinės pasaulėžiūros vizualią metaforą. Tačiau fotografijų serijoje, pasakojančioje apie žymiojo prancūzų rašytojo apsilankymą Lietuvoje, šis geriausiai žinomas darbas tampa tik viso ciklo dalimi, viena pasakojimo grandimi, o ne atskiru ir užbaigtu kūriniu. Kuri fotografijų suvokimo kelią rinktis, albumo "Tango" žiūrovui tenka spręsti pačiam, nes leidinys aiškių užuominų nepateikia.

Tačiau vienos temos pasirinkimas ir siekis ją visapusiškai atskleisti fotografijose yra neabejotinai naujas ir įdomus posūkis E.Kolevaičio kūryboje. Iki šiol autorius besidominčiai fotografija auditorijai buvo geriausiai žinomas iš albumų "Pangea" ir "Pangea2". Juose fotografas pasakojo apie įvairiose pasaulio šalyse sutiktų žmonių gyvenimus, tiksliau, apie universalias žmogiškas patirtis, kurios išlieka svarbios ir atpažįstamos, nepaisant geografinių nuotolių, kultūrų įvairovės ar skirtingos socialinės situacijos. Tiesa, jau antrasis autoriaus albumas "Pangea2" buvo padalytas į dalis, skirtas tolimas šalis ir egzotiškas tautas charakterizuojantiems reiškiniams, pavyzdžiui, tradicinei žvejybai Indijoje ar gaidžių kautynėms Filipinuose. Tačiau ankstesniuose leidiniuose autoriaus žvilgsnis buvo ypač platus, ilgiau neužsibūnantis vienoje vietovėje ir nuosekliai nesekantis kurios nors vienos temos. Pasaulio žmonių vienybės, juos siejančių išgyvenimų universalumo fotografas ieškojo bandydamas aprėpti kuo platesnę ir įvairesnę mūsų pasaulio panoramą. Tango šokiui skirtame albume akcentai tarsi susikeičia vietomis. Autorius renkasi, lyginant su ankstesniais darbais, siaurą ir savitą tango temą bei gilinasi į jos niuansus skirtingose šalyse ir kultūrose. Tačiau net ir tuomet, kai fotografo žvilgsnis yra sutelktas į konkrečią tematiką, jo pasaulėžiūra išlieka plati. "Albume "Tango" yra daug gražių, meniškų subtilumų, patvirtinančių fotografo gebėjimą sugauti šviesą, mikrodetalę, netikėtą situaciją, išraišką, nuotaiką. Bet visumą galima apibendrinti tais pačiais žodžiais, kurie tinka visai Edmundo kūrybai – jis mato ir fiksuoja ne objektą, bet fotoobjektyvu lyg tinklu išgriebia universalias, kiekvienam svarbias, todėl visada įdomias ir artimas būsenas, išryškinančias žmogiškosios prigimties unikalumą ir trapumą", –  teigia poetė Erika Drungytė apie naująją E.Kolevaičio knygą. Taigi nors fotografijos akivaizdžiai parodo tik šokį, tačiau metaforinis, nematomas jų turinys tęsia pasakojimą apie žmogiškumą.

Ar tai savaime lemia albumo originalumą? Fotografijos raida Vakaruose ir Lietuvoje sufleruoja, kad toks humanistinis požiūris šiandien tikrai nėra naujas. Žmones siejančių, o ne skiriančių mūsų gyvenimo aspektų ieškojo žymiausi humanistinės fotografijos kūrėjai dar XX a. viduryje Niujorke surengtoje parodoje "Žmogaus šeima". Ši garsi paroda, kaip ir humanistinės fotografijos kryptis bendrai, padarė svarbią įtaką ir lietuvių fotografams, kurie praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje suformavo savitą kūrybinės fotografijos kryptį, dabar laikomą mūsų šalies fotografijos klasika ir vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla. Taigi humanistinis žvilgsnis į pasaulį turi gilias tradicijas tarptautinėje fotografijos scenoje ir, ko gero, nepralenkiamus pavyzdžius Lietuvos fotografijoje. Tačiau nors E.Kolevaitis savo pasaulėžiūra artimas Lietuvos fotografijos tradicijai ir ją sukūrusiems vyresniems kolegoms, vis dėlto renkasi kiek kitokį, savitą kūrybinį kelią. Autorius sąmoningai kreipia savo žvilgsnį į tolimas šalis ir egzotiškas kultūras, o ne į mūsų šalį, jos gamtą, žmones ir tradicijas, kurias jau įamžino žymiausi Lietuvos fotografai. Nors šiandien keliaudami fotografuoja vis daugiau autorių, tačiau turinčių savitą požiūrį ir nuosekliai šioje srityje kuriančių fotografų vis dar nėra daug.

Taigi naujasis E.Kolevaičio albumas gali sudominti ir tuos žiūrovus, kurių gyvenime tango neužima svarbios vietos. Albumas pasakoja ne tiek apie šokį, kiek apie jame atsiskleidžiančius žmonių jausmus, emocijas, gyvenimišką patirtį, kurią perteikdami fotografijose humanistinės fotografijos atstovai jau daugiau kaip pusę amžiaus lengvai pasiekia ir suvirpina vis naujų žiūrovų kartų širdis. Tokia fotografija suprantama ir, regis, artima daugeliui. Ne išimtis ir E.Kolevaičio naujasis albumas – tai ne apgalvotas tango kultūros ir jos vienijamų bendruomenių tyrimas, bet intuityvus ir emocionalus žvilgsnis į šį išraiškingą ir fotogenišką šokį, kuriame telpa spalvingi žmonių santykiai.

Parodos dalyviai ir jos kuratorius I.Švelnys tartum kviečia žiūrovus nueiti kelią nuo to, kas asmeniška, iki visuotinai svarbių vertybinių nuostatų.

**

Parodos tema lemia autorių siekį savo darbuose išreikšti filosofines įžvalgas, apibendrintas mintis, o tai reikalauja peržengti fotografijos, kaip atsitiktinumų meno, nuotraukos, kaip momentinio atvaizdo, sampratos ribas. Šią kūrybinę kryptį nurodo I.Švelnio darbai. Autorius, kitaip nei reportažiniu metodu dirbantys fotografai, nefiksuoja pasirinktų natūralios gyvenimo tėkmės akimirkų, bet pats kuria, režisuoja metaforinę prasmę turinčias mizanscenas. Kaip ir ankstesnėje savo kūryboje, vaizdinėms metaforoms kurti I.Švelnys naudoja žmogaus kūno kalbą, aplinką ir kūrybinį sumanymą paryškinančius objektus. Metaforų kalba perteikiamas mintis emociniu turiniu užpildo fotografijų koloritas, šviesos panaudijimas, be to, šį kartą fotografas minties įtaigumą sustiprina ir grafičio stiliaus užrašais fotosesijų lokacijose.

**

L.Šileikaitė renkasi kitokį kūrybinį metodą – dokumentuoja jai pažįstamų jaunųjų kūrėjų kasdienybę, gyvenamąją aplinką, įamžina pačius jaunuosius menininkus. Nepaisant kūrybinio metodo, kuris leidžia fiksuoti tikrą gyvenimą, L.Šileikaitės darbuose už individualius žmones ir konkrečią jų gyvenamąją aplinką vis dėlto svarbesnė yra apibendrinta metaforinė prasmė. Apibendrinimo pasiekiama išraiškingais kūrybiniais sprendimais – už kadro paliekant ar šešėliu uždengiant žmonių veidus, fotografuojant juos iš nugaros, pasirenkant mažą ryškumo gylį. Taip naikinamos nuorodos į konkrečias asmenybes ar buities detales, o jų vietą užima metaforinis ir emocionalus kalbėjimas apie kūrybą ir nuoširdžius santykius kaip pamatines vertybes.

**

R.Maciulevičiūtė, kaip dauguma šios parodos autorių, nepasitiki atsitiktinumu ir renkasi pati kurti fotografuojamas scenas, fotografijose įkūnydama įsivaizdavimą apie pirmapradį žmogaus ir gamtos ryšį. Jos fotografijose nesunku atpažinti tokius gamtos elementus kaip ugnis, vanduo ar žemė, simbolius, kuriuos visuose darbuose papildo žmogaus kūno motyvai. Žmonės čia taip pat yra nuasmeninti, pasirodo fotografijose kaip dalis gamtos, jie vaizduojami dar laisvi nuo civilizacijos primetamų suvaržymų ir socialinių vaidmenų. Išskirtinis R.Maciulevičiūtės darbų bruožas – kelių kadrų sujungimas į vieną atvaizdą. Toks fotomontažas kuria tęstinumo, laiko tėkmės cikliškumo, nuolatinio virsmo įspūdį, kuris atitinka autorės siekį vaizdais pasakoti apie priešistorinę, mitinę gamtos ir žmogaus būtį.

**

Nuo konkretaus laikotarpio ir apibrėžtos erdvės vaizdavimo atsiriboja ir L.Sakalauskienė. Parodoje ji pateikia vienodu rakursu – tiesiai iš viršaus – nufotografuotų vaikų nuotraukų seriją. Toks, atrodytų, paprastas, bet kūrybine prasme efektyvus pasirinkimas ne tik suteikia serijai estetinio vieningumo, bet ir galimybę išvengti nereikalingų detalių, buitinės aplinkos fragmentų. Pasirinktas rakursas, vizualiai neutralus fonas, švelni, išsklaidyta šviesa leidžia fotografijose vaikus tarsi perkelti iš kasdienio į svajonių pasaulį, kuriame, kaip ir nuotraukose, juos lydi mėgstami žaislai. Atsiribojimo, nugrimzdimo į fantazijų pasaulį įspūdį sustiprina ir tai, kad daugelis vaikų neužmezga akių kontakto su fotografe, o kartu ir žiūrovu – jie tartum sklendžia kitoje, besvorėje vaizduotės erdvėje. Tokia fotografija neleidžia abejoti autorei svarbiausiomis vertybėmis: vaikais, vaikyste ir ją nuolat lydinčiu pažinimo bei nuostabos jausmu.

**

Į neapibrėžtą erdvę savo modelį nukelia ir G.Ryženinas. Jo fotografuojama mergina taip pat neužmezga kontakto su fotografu, nepažvelgia žiūrovui į akis ir lieka uždaroje, beveik klaustrofobiškoje fotografijų erdvėje, kurią užpildo aukso spalvos šviesa. Tokia fotografijų estetika, kartu su modelio pozomis, įvaizdžiu, dirbtiniu spindesiu simbolizuoja netikras vertybes, materializmą, kurį fotografas savo darbais siekia kritikuoti.

**

D.Paršonienės darbų serijoje derinami skirtingi kūrybiniai metodai: autorė ir fiksuoja gatvės gyvenimą reportažiniu būdu, ir nevengia pati kurti aiškiai perskaitomas vaizdines metaforas. Fotografės darbuose kaip viena žmogaus gyvenimą papildančių vertybių parodoma senų žmonių sukaupta patirtis. Nors šiuose darbuose senatvė įgyja idealizuotą formą, jos vaizdavimas neatitrūksta nuo tikro gyvenimo. Fotografės įamžinti senoliai, įvairi jų patirtis atrodo tikresni už dabarties gyvenimo akimirkas, kurios šmėsteli vitrinų atspindžiuose. Parodos temą ypač taikliai apibendrina šios fotografės darbas, kuriame matomos tik jaunos rankos, perduodančios gėles į vyresnio žmogaus delnus. Taip sukuriama vertybių tęstinumo, abipusio dalijimosi metafora.

Vardai ir veidai

Parodos dalyviai: Iridijus Švelnys (kuratorius), Laura Šileikaitė, Raminta Maciulevičiūtė, Laima Sakalauskienė, Gediminas Ryženinas, Danguolė Paršonienė. Koordinuojant fotomenininkui I.Švelniui, pusę metų skirtingi kūrėjai tobulino žinias apie meninę fotografiją. Fotografijų ciklas "Vertybės" – bendras mokymosi rezultatas.

Kas: Fotografijų paroda "Vertybės".

Kur: Kauno kūrybinių industrijų centre, galerijoje "Ars et mundus" (Mapu g. 20).

Kada: Atidarymas vasario 22 d. 18 val. Veiks iki kovo 15 d.

Joje pristatomos klaipėdiečių fotografų Viktoro Trublenkovo, Artūro Šeštoko, Arvydo Stubros, Juozo Meškio ir Raimundo Urbono fotografijos, kurias autoriai kūrė XX a. pabaigoje. Paroda veiks iki vasario 28 d.

Projektą parengė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, kuratorius – Darius Vaičekauskas, kuris, be to, sausio 23 d. Charkove, galerijoje "Come In", atidarė ir savo personalinę parodą "Dekonstrukcijos".

Klaipėdiečių fotografijos projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba. Projektą remia Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje.

Klaipėdiečiai fotografai Viktoras Trublenkovas, Artūras Šeštokas, Arvydas Stubra, Juozas Meškys ir Raimundas Urbonas kūrybinės fotografijos srityje debiutavo ir įsitvirtino XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje. Lietuvos fotografijos raidoje tai buvo ryškių permainų laikotarpis, kurį ženklino ir kitose šalies didžiuosiuose miestuose išryškėjusios tuomet naujos kūrybinės tendencijos.

Vilniuje nuo ankstesnės humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos atsiriboję autoriai sukūrė savitą nuobodulio estetiką: „niveliavo kontrastus, aiškumą pakeitė ambivalentiškumu, sumažino atspaudų dydį ir kartais tyčia naikino kokybę [...]“. Tokia fotografija, vertinant tradiciniu požiūriu, atrodė, pasiūlė „tarsi jokios vertės neturinčias patirtis“ (A. Narušytė, Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, 2008). Panašius pokyčius Kaune žymėjo neformalios fotografų grupės – „Plėšriųjų sekcijos“ – veikla. Jai priklausę fotografai „atsiribojo nuo tiesioginių sovietinės tikrovės refleksijų“ bei „dominavusios dokumentalizmą plėtojusios lietuvių fotografijos mokyklos“ ir „kalbėjo apie tai, kas slypi juose pačiuose ir bandė parodyti realybę taip, kaip suprato, o ne tik matė“ (M. Matulytė, I. Mazūraitė-Novickienė, Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis, 2011).

Klaipėdos bei kitų Lietuvos miestų fotografų kūrybos bruožus XX a. aštuntajame-devintajame dešimtmetyje formavo bendras tuometinis politinis kontekstas bei socialinė terpė, kur vyravo monotonija, reikšmingų pokyčių trūkumas ir ateities perspektyvų neapibrėžtumas. Anuo metu nauja fotografijos kryptis reiškė ne tik pasipriešinimą dominavusioms lietuviškos humanistinės fotografijos tradicijoms, bet ir „tylią“, dažnai tiesiogiai neparodomą rezistenciją sovietinei santvarkai, jos paskutinio gyvavimo dešimtmečio sąstingio netiesioginę kritiką.

Tačiau avangardinės aštuntojo-devintojo dešimtmečių Klaipėdos fotografijos saviti bruožai buvo tiek pat ryškūs, kiek ir jos sąsajos su bendrais to meto Lietuvos fotografijos pokyčiais. Ypatinga pajūrio šviesa, erdvės pojūtis, neapsiribojimas vien daiktiškuoju pasauliu ir dėmesys žmogiškiems santykiams – tai klaipėdiečių fotografų kūrybos bruožai, praplėtę tuomet Lietuvos fotografijoje beįsitvirtinančios nuobodulio estetikos ribas. Be to, sugretinus uostamiesčio fotografų darbus tarpusavyje, aiškėja ir kiekvieno autoriaus kūrybos saviti niuansai. Taigi užuot sekus modernistine meno istorijos tradicija ir kalbėjus apie meno „centrų“ įtaką „periferijai“, prasmingiau sakyti, kad fotografijos raida Klaipėdoje vyko lygiagrečiai kitų Lietuvos miestų fotografijos pokyčiams, tačiau kartu buvo ir savarankiškas kūrybinis reiškinys.

Vis dėlto, kuo senai pasibaigusį sovietinį laikotarpį dažniausiai netiesiogiai, o kartais ir atvirai kritikavusi fotografija gali būti aktuali šiandien? Klaipėdiečių darbai, kaip ir jų bendraminčių kituose Lietuvos miestuose kurta fotografija, nėra politinis ar socialinis manifestas, netenkantis savo aktualumo keičiantis santvarkoms, nes žmogaus būtį parodo iš labai asmeniškos perspektyvos. Iš tokio požiūrio taško, bet kuris sutartiniais racionalumo principais bei tikslingos veiklos iliuzija pagrįstas visuomenės modelis ir individo funkcionavimo jame schema (nesvarbu, ar ji atitinka socialistines utopijas, ar „amerikietišką svajonę“) atrodo neperspektyvūs ar net absurdiški. Todėl prieš keletą dešimtmečių sukurtos fotografijos šiandien, jau kitomis aplinkybėmis nepraranda kritinio potencialo ir įtaigos. Fotografijose intuityviai perteiktas subjektyvus pasaulėvaizdis tampa alternatyva dirbtinai konstruojamai politinei bei socialinei realybei ir įtikina pačios kūrybos autentiškumu, nepriklausomai nuo kintančių fotografijos interpretacijos kontekstų.

Be to, XX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečių Klaipėdos kūrybinės fotografijos aktualizavimas šių dienų kontekste leidžia išvysti platesnį tuometinės fotografijos krypčių spektrą ir iš naujo Lietuvos fotografijos istorijoje įrašyti originalių uostamiesčio fotografų pavardes.

Atlaidus R.Požerskis fotografavo daugiau nei du dešimtmečius (1974–2001) ir apkeliavo įvairias Žemaitijos bei Dzūkijos vietoves, tačiau nuostabos jausmas, kitoniško pasaulio įspūdis išliko visame fotografijų cikle. Jame įamžintos religinės apeigos, išraiškinguose žmonių veiduose atsispindinčios emocijos ir jų nekasdieniška išvaizda. Ne vienoje fotografijoje autorius užfiksavo ir įspūdingas atlaidų dalyvių minias civilizacijos dar mažai paliestos, tartum amžinos gamtos fone.

Žmonės ir jų atliekami ritualai R.Požerskio fotografijose betarpiškai susiję su natūraliu gamtos pasauliu, kuris, regis, turi ne tik matomą, bet ir transcendentinį matmenį. Apeigų dalyvių dvasinius išgyvenimus padeda perteikti jų drabužius plaikstantis vėjas, vėliavos atgyja nušviestos saulės, o netikėtai užklupusi audra neleidžia pamiršti žmogaus ir jo apeigų trapumo amžinybės akivaizdoje.

R.Požerskio fotografijose mažasis Alfonsas įamžintas paties fotografo iš anksto apgalvotose ir surežisuotose situacijose. Paplūdimiu su specialiai fotografuoti pakviesta jauna mergina einantis fotografijų herojus neabejotinai pabrėžia kontrastą tarp idealo ir laimės kaip siekiamybės, ir dažnai netobulos bei skaudžios tikrovės. Kitose fotografijose Alfonso likimą simbolizuoja Kryžių kalno vaizdai, o jo žmogiškumą – šiltas bendravimas su auginamais gyvulėliais. Tokiose fotografijose tartum įvyksta tikrovės redukcija iki apibendrintos idėjos, dėl kurios aiškumo netgi paaukojama galimybė fotografijoje perteikti kasdienio gyvenimo prieštaravimus, nepasiduodančius vienareikšmiškai interpretacijai. Be to, ir R.Požerskio, ir kitų lietuvių autorių darbų turinys pirmiausiai yra susijęs su žmogiškumo išaukštinimu, todėl atrodo universalus ir visiems suprantamas.

Kas? R.Požerskio fotografijų albumo "Atlaidai" pristatymas.

Kur? Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

Kada? sausio 26 d. 17.30 val.

Šias fotografijas R. Požerskis sukūrė 2011 m., tris savaites keliaudamas po JAV Vakarų valstijas ir aplankydamas Nevadoje, Juodojo kalno dykumoje vykstantį festivalį "Degantis žmogus". Parodoje pristatomos fotografijos leis žiūrovams susipažinti su kelio "Route 66" dabartimi ir išvysti jo šlovingos praeities reliktus. Vaizdinį pasakojimą apie žymųjį greitkelį autorius sukūrė parodydamas jį įvairiais aspektais. Parodos fotografijose užfiksuoti ir įspūdingi peizažai, ir pakelės degalinės bei užeigos, ir jų interjerus puošiantys amerikietiškos svajonės simboliai.

Per Centrinės Amerikos lygumas iš Čikagos į Los Andželą vedantis 3940 km ilgio greitkelis jau yra tapęs neatskiriama Amerikos kultūros dalimi ir laisvės simboliu. 1926 m. atidarytas greitkelis nuo 1985 m. nenaudojamas pagal savo pirminę paskirtį, tačiau, įgijęs nacionalinio kraštovaizdžio kelio statusą, iki šiol simbolizuoja laisvę keliauti ir būti nepriklausomiems.

Nuo kelio "Route 66" neatsiejama bitnikų kultūra bei jos puoselėtos laisvės ir kelionių idėjos, kurios turėjo atgarsį ir sovietinių laikų Lietuvoje. 1972 metais išleistas Džeko Keruako romanas "Kelyje" tapo kultine hipių knyga, keliautojų Biblija, padariusia milžinišką poveikį gyvenimo būdui. Ji propagavo laisvo, niekuo nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietos ir daiktų keliaujančio žmogaus idėją. Iš Vakarų atėjusios vertybės nebuvo svetimos ir R. Požerskiui – jaunystėje jis su draugais keliavo motociklais po Lietuvą, fotografavo po Romo Kalantos susideginimo Kaune vykusius mitingus, o atsiradus galimybei automobiliu apvažiavo ir ne vieną Europos šalį.

Vedinas atviro požiūrio į pasaulį bei noro pažinti kitas kultūras, R. Požerskis ir šiandien nuolat leidžiasi į keliones. Dažnai jos nuveda ten, kur laisvės pojūtis ypač ryškus: autorius jau surengė ne vieną parodą ir išleido albumą, skirtą alternatyvaus meno ir kultūros festivaliui "Degantis žmogus", o dabar siūlo žiūrovams kartu mintimis keliauti greitkeliu, kuris ne vienai kartai reiškė galimybę atrasti, patirti ir geriau pažinti ne tik pasaulį, bet ir patį save.

Paroda vyks iki spalio 15 d.