Vis dėlto Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos ekspertės Rasa Tamošiūnaitė įsitikinusi – ranka padėto parašo skaitmeninis nenurungs, nes pastarasis ne toks saugus.

Skaitmenizacija suteiks daugiau patogumo

„CUJO AI“ Kibernetinio saugumo departamento vadovas Kęstutis Malakauskas LRT.lt sako, kad, kalbant apie saugos sistemas, kuriose būtų saugomi asmens duomenys ar dokumentai, jų yra įvairių ir jos skirtos skirtingiems tikslams. Be to, sistemos skiriasi ir pagal savo saugumą. Tai lemia ne tik sistemos kokybė, bet ir jos kompleksiškumas.

„Be abejo, viskas priklauso ir nuo įsilaužėlio motyvų ir atkaklumo. Turint tikslą ir esant atkakliam galima įsilaužti beveik į bet kokią sistemą. Būdų, kaip pakliūti į sistemas, yra įvairių. Dėl to šiuolaikinės įmonės, kurioms yra svarbus jų pačių sistemų saugumas, samdo komandas – Red Team, Blue Team [liet. raudonoji ir mėlynoji komanda – LRT.lt], kurios testuoja visų informacinių sistemų saugumo lygį“, – aiškina K. Malakauskas.

Pasak jo, raudonoji komanda bando įvairiais būdais įsilaužti į vidines sistemas, o mėlynoji komanda bando aptikti įsilaužėlius ir surinkti visą aktualią informaciją bei identifikuoti scenarijus, kuriuos naudoja raudonoji komanda, kad užkirstų kelią realiems įsilaužėliams.

„Yra posakis – turėtumėte klausti ne „ar bus įsilaužta į jūsų sistemą“, o „kada bus įsilaužta“. Patyrusios komandos ir vadovai, kurie jau suprato, kokia svarbi kiekvienai įmonei (taip pat kaip ir valstybei) kibernetinė sauga, į tai žiūri rimtai ir imasi visu įmanomų priemonių stiprinti ir investuoti į komandas, procesus ir technologijas, skirtas apsaugoti jų sistemas“, – sako K. Malakauskas.

Jis priduria – minėtas posakis labiau galioja informacinių sistemų saugumo srityje dirbantiems darbuotojams. Būtent jie, įsitikinęs K. Malakauskas, turėtų taikyti tokią filosofiją.

Pas ją atėjęs garbaus amžiaus žmogus, išsiėmęs savo pensiją iš bankomato, atnešė pinigus į banko skyrių ir paprašė juos įdėti atgal į jo sąskaitą.

„Turi visada (kas dieną ar kas savaitę) pergalvoti įvairiausius scenarijus, kaip gali būti įsilaužta į tavo sistemą, ir bandyti sugalvoti priemones (tiek technologines, tiek profesines), kaip galėtum savo sistemą apsaugoti. Tai tiesiog tokia filosofija, kaip galbūt reikėtų dirbti saugumo arba kibernetinio saugumo komandai“, – teigia K. Malakauskas.

Jis įsitikinęs – paslaugų skaitmenizacija vienareikšmiškai suteiks tik daugiau patogumo gyventojams ir piliečiams, mažins biurokratinį aparatą ir paklos pamatus efektyvesniam paslaugų valdymui. Abejojantiems, kad skaitmenizuotos valstybės paslaugos gali būti nesaugios, K. Malakauskas teigia, kad negalima daryti tokios išvados.

„Manau, tai labiau nusistovėjusi mūsų garbaus amžiaus kartos (tėvelių, senelių) dogma ir požiūris, inovacijų ir technologinės raidos ignoravimas, kuris atsiranda ne dėl to, kad tai yra blogai, bet labiau iš nepakankamo informacinių technologijų raštingumo ir supratingumo. Juk tai, kas nesuprantama ir nežinoma, ir yra baisiausia“, – sako K. Malakauskas.

Jis pateikia pavyzdį, kad kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nepasitiki ir kitomis technologijomis, kurios daugeliui jau atrodo įprastos: „Aš visada prisimenu puikų pavyzdį, kurį pasakojo mano sesuo dar prieš kelis metus dirbdama viename iš banko skyrių. Pas ją atėjęs garbaus amžiaus žmogus, išsiėmęs savo pensiją iš bankomato, atnešė pinigus į banko skyrių ir paprašė juos įdėti atgal į jo sąskaitą. Jam atrodė, kad toje dėžutėje lauke nėra saugu laikyti jo santaupas. Lygiai taip pat yra ir su skaitmenizacija – daugeliu atveju vyresni žmonės yra konservatyvūs, pripratę prie nusistovėjusių procesų ir tvarkų.“

Elektroninių dokumentų saugumu abejoja

Anot Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos ekspertės R. Tamošiūnaitės, nors pasinaudoti skaitmeninėmis paslaugomis, patvirtinti sutartį jau galima ir elektroniniu parašu, rašytiniai parašai ir dokumentai daug saugesni ir patikimesni už elektroninius jų variantus. Jos teigimu, ne visos bendrovės, teikiančios elektronines paslaugas, gali užtikrinti klientų saugumą.

„Technologijoms sparčiai tobulėjant, atsiranda ir naujų įsilaužimo į informacines sistemas būdų, todėl įgudę kibernetiniai nusikaltėliai (hackeriai) gali prieiti prie kai kurių elektroninių dokumentų, juos keisti, trinti ar pasisavinti“, – sako R. Tamošiūnaitė.

Ji priduria, kad, norint naudotis elektroninėmis paslaugomis, kartais reikalingi specialūs prietaisai, pavyzdžiui, kodų generatoriai, skaitytuvai: „Kartais popieriniai dokumentai lengviau prieinami, juos lengviau peržiūrėti (nereikia prisijungimo programų, kodų ir t. t.). Be to, ne visi žmonės linkę pasirašinėti e. parašu.“

Ekspertės nuomone, atsisakę rankraštinio parašo, atimtume vyresnio amžiaus žmonių galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, pavyzdžiui, balsuoti. Taip pat, teigia R. Tamošiūnaitė, būtų sudaryta daug nepatogumų atliekant finansines operacijas, iškiltų nesusipratimų atliekant notarinius veiksmus.

„Atminties susilpnėjimas, koordinacijos sutrikimai, regos susilpnėjimas senatvėje ar sergant tam tikromis ligomis apsunkina naudojimąsi informacinėmis priemonėmis (kompiuteriu, telefonu, jau nekalbant apie įvairius kodų generatorius ir mažus mygtukus). Jau dabar žinoma šimtai atvejų, kai bankinės kortelės PIN kodas užrašomas ant tos pačios kortelės, tad senyvas žmogus bus priverstas prašyti giminių, kaimynų, draugų pagalbos, prisijungiant ir pasirašant dokumentus elektroniniu parašu“, – atkreipia dėmesį ekspertė.

Atkreipus dėmesį, kad kiekvieną kartą žmogus gali pasirašyti vis skirtingai ir niekas nėra užtikrintas, kieno šis parašas, R. Tamošiūnaitė teigia, kad tai nėra priežastis įtarti, jog parašas padirbtas.

„Tai rašysenos variantiškumas. Tai rodo, kad žmogus pasirašė truputėlį kitaip. Žmonės turi po kelis variantus. [...] Rašysenos ekspertizės vienas iš svarbiausių dalykų yra pavyzdžiai. Jeigu turime vieną tiriamąjį objektą, reikalaujame bent 10–15 pavyzdžių, kurie būtų neseni ir padėti panašiomis sąlygomis ant panašios svarbos dokumentų“, – aiškina pašnekovė.

Ji priduria, kad vis dėlto parašo autentiškumą daugeliu atvejų gali nustatyti tik rašysenos ekspertas: „Nesakau, kad idealiai 100 proc. Gal yra tokių žmonių, pavyzdžiui, menininkų, kurie gal kažką pastebės. Bet visą laiką siūlau kreiptis į specialistus, nes dažnai pastebimi tik bendrieji požymiai, o specialistas jau žiūri į smulkmenas.“

Vis dėlto R. Tamošiūnaitės nuomone, pasirašant sutartis ranka, papildomo saugumo prideda ir tai, kad su žmogumi galima susitikti akis į akį: „Pavyzdžiui, jeigu pasirašote nuomos ar dar kokią sutartį, vis tiek geriau pamatyti asmenį. Žinoma, nesame visi psichologai ir nepasakysime, ar tai geras, ar blogas asmuo, bet tiesiog jūs identifikuojate asmenį. Jeigu ir nepaprašėte dokumentų ir kažkas atsitiks, gal atsiminsite, kaip tas žmogus atrodė, galėsite nupasakoti to žmogaus portretą, galėsite jį atpažinti iš nuotraukos.“

Gina e. parašą

Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) Tinklų ir informacijos saugumo departamento direktorius V. Ramonas tikina, kad elektroninio parašo patikimumas yra netgi didesnis nei ranka rašyto parašo. Tačiau, anot pašnekovo, yra viena sąlyga – parašas turi būti kvalifikuotas, t. y. jo teisinė galia yra prilyginama rašytiniam parašui be papildomų sąlygų.

„Rašytinio parašo atveju, norint nustatyti, ar konkretus asmuo pasirašė konkretų dokumentą, reikalinga atlikti rašysenos ekspertizę (kas užtruktų nemažai laiko ir yra atliekama tik išskirtinais atvejais), o kvalifikuoto elektroninio parašo atveju korektiškai veikiančios elektroninio parašo tikrinimo priemonės tai patvirtinti gali iš karto“, – sako V. Ramonas.

Jo teigimu, elektroniniai parašai taip pat yra itin saugūs, nes, norint išduoti kvalifikuoto elektroninio parašo priemones, paslaugų teikėjams yra keliami labai griežti reikalavimai.

„Tam, kad įgytų teisę teikti šias paslaugas, paslaugų teikėjas turi įgyvendinti visus keliamus reikalavimus, gauti akredituotos atitikties vertinimo įstaigos patvirtinimą, kad atitinka visus keliamus reikalavimus, tada kreiptis į priežiūros įstaigą (Lietuvos atveju – RRT), kad ji patikrintų, ar paslaugų teikėjas atitinka reikalavimus, ir suteiktų teisę teikti paslaugas. Tik atlikęs visus šiuos veiksmus paslaugų teikėjas gali pradėti išdavinėti kvalifikuotus elektroninio parašo sertifikatus, o šių paslaugų teikimą nuolatos prižiūri priežiūros įstaiga, kurią paslaugų teikėjas turi informuoti apie visus pasikeitimus, susijusius su teikiamomis paslaugomis“, – nurodo V. Ramonas.

Jo aiškinimu, Lietuvoje gyventojai turi kelias galimybes, kaip gali pasinaudoti elektroniniu parašu. Turintys asmens tapatybės kortelę su lustu automatiškai turi ir kvalifikuotus elektroninio parašo sertifikatus. Tokiu atveju žmogui tereikia turėti lustinių kortelių skaitytuvą. Taip pat žmonės gali naudotis USB kriptografiniu raktu arba mobiliojo elektroninio parašo priemone. Pirmuoju atveju žmonėms tereikia kreiptis į Registrų centrą, papildomi skaitytuvai nereikalingi. Antruoju atveju ant dokumento pasirašoma naudojant mobilųjį telefoną ir šią paslaugą suteikia mobiliojo ryšio operatorius.

Ragina nepamiršti privatumo saugumo priemonių

V. Ramonas sutinka – norint saugiai naudotis elektroniniu parašu, reikia tam tikrų žinių, tačiau tos pačios žinios reikalingos ir norint saugiai naudotis socialiniais tinklais ar kitomis paslaugomis internete.

„Asmenys pirmiausia turi nepamiršti užtikrinti savo turimos elektroninio parašo priemonės (pvz., asmens tapatybės kortelės, SIM kortelės ar USB kriptografinio rakto) saugumo: jokiu būdu savo elektroninio parašo priemonės neperleisti kitiems asmenims, naudoti tik saugų elektroninio parašo priemonės PIN kodą ir jo neužsirašinėti, jokiu būdu neatskleisti savo elektroninio parašo priemonės PIN kodo kitiems asmenims, praradus elektroninio parašo priemonę ar kilus įtarimui, kad kas nors kitas sužinojo PIN kodą, ar galėjo ja pasinaudoti – nedelsiant kreiptis į paslaugų teikėją.“

Jis priduria, kad taip pat reikėtų užtikrinti ir įrenginio, kuriame asmuo pasirašinės elektroninius dokumentus, saugumą – naudoti tik legalią ir atnaujintą programinę įrangą, antivirusines programas, patikimus slaptažodžius ir pan.

K. Malakauskas taip pat teigia, kad žmonėms, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, reikėtų įgyti specifinių žinių. Anot jo, tai niekuo nesiskiria nuo specifinių žinių, kaip apsisaugoti nuo gripo: „Lygiai taip pat yra ir kibernetinėje erdvėje, yra sveikintina higiena kaip patartina elgtis. Pavyzdžiui, reikėtų neatskleisti per daug asmeninės informacijos socialiniuose tinkluose, kuria galėtų pasinaudoti blogi žmonės.“

Jo aiškinimu, taip pat reikėtų naudoti stiprius ir kompleksiškus slaptažodžius prieigoms prie viešai prieinamų paslaugų, nenaudoti tų pačių slaptažodžių keliuose skirtinguose paslaugų portaluose, niekada neatidarinėti laiškų ar juose esančių prisegtukų, nuorodų, jei laiško adresatas nėra jums žinomas.

Pardavėjams atsiskaitymas virtualia valiuta – savaime suprantamas

Pastaruoju metu vis dažniau prekybos tinklai siūlo galimybę už prekes ar paslaugas atsiskaityti ne tik įprastais mokėjimo būdais, bet ir kriptovaliutomis. Viena pirmųjų iš didžiųjų prekybos tinklų šią galimybę pasiūlė UAB „Topo grupė“. Kaip teigia bendrovės rinkodaros projektų vadovas Žilvinas Kulvinskis, tokia galimybe pasinaudoti internetinėje parduotuvėje klientams buvo pasiūlyta dar 2016 m. Nuo to laiko kriptovaliutomis už prekes atsiskaitė beveik 2 tūkst. klientų.

„Jų „krepšelis“ vidutiniškai 2,5 karto didesnis nei kitų elektroninės parduotuvės pirkėjų. Didžiausia vienu pirkimu išleista suma – beveik 2 tūkst. eurų. Už šią sumą pirkėjas įsigijo svarbiausią buities techniką savo namams“, – sako Ž. Kulvinskis.

Jo teigimu, paprastai kriptovaliutomis atsiskaitantys pirkėjai renkasi brangesnes IT prekes ir aksesuarus, mobiliuosius telefonus, kokybišką buities techniką. „Mes atsiskaitymą kriptovaliutomis laikome įprastu ir nekvestionuojame jo reikalingumo“, – situaciją apibendrina Ž. Kulvinskis.

Tokios pačios pozicijos laikosi ir galimybę atsiskaityti bitkoinais teikianti internetinė parduotuvė varle.lt. Kaip teigia jos komunikacijos projektų vadovė Alina Kazakevič, šia siūloma galimybe klientai domisi ir ja naudojasi. Paklausta apie tai, kaip vertina ne kartą išreikštas Lietuvos ekonomistų ir Lietuvos banko rekomendacijas nesinaudoti kriptovaliutomis, A. Kazakevič tvirtino, kad šiuo atveju nėra dėl ko jaudintis, nes atsiskaitymai yra visiškai saugūs.

„Atsiskaitymus šia valiuta priima ir prižiūri speciali elektroninių pinigų įstaiga (jos veiklą prižiūri Lietuvos bankas), todėl visi atlikti mokėjimai apdorojami pas juos. [...] Nuomonė nelygi draudimams. Atsiskaitymas virtualiomis valiutomis yra prižiūrimas anksčiau minėtos įstaigos. Griežtai laikomasi pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo“, – užtikrino A. Kazakevič.

Lietuvos bankas perspėja – galite prarasti dalį ar visas lėšas

Lietuvos banko Investicinių paslaugų priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto Andriaus Šilgalio teigimu, nepaisant vykdomos virtualių pinigų įstaigų priežiūros, kuri turėtų užtikrinti operacijų saugumą, negalima lyginti tradicinių ir virtualių valiutų, nes pastarosios yra spekuliacinė priemonė.

Virtualios valiutos yra ypač rizikinga priemonė, kurią naudojantys asmenys ar įmonės gali prarasti reikšmingą dalį ar net visas lėšas.

„Ji retais atvejais naudojama atsiskaitymams. 2017 m. Lietuvos bankas paskelbė poziciją dėl virtualių valiutų, o dar anksčiau ne kartą įspėjo vartotojus dėl kylančių rizikų bei rekomendavo finansų rinkos dalyviams susilaikyti nuo tokio tipo priemonių naudojimo. Virtualios valiutos yra ypač rizikinga priemonė, kurią naudojantys asmenys ar įmonės gali prarasti reikšmingą dalį ar net visas lėšas“, – akcentuoja A. Šilgalis.

Jis primena, kad virtualių valiutų nereglamentuoja nei Europos Sąjungos (ES), nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Šioje srityje veikiančių subjektų veikla nėra licencijuojama, o tokių valiutų vartotojai nėra apsaugoti, pabrėžia A. Šilgalis.

„Kadangi tokios rūšies valiutas sukuria ir valdo asmenys ar asmenų grupės, kurių niekas neprižiūri, kyla labai didelė rizika, kad „kūrėjai“ gali dingti su visais žmonių pinigais. Kasdien atsiranda bei dingsta keletas valiutų“, – sako Lietuvos banko ekspertas.

Jis atkreipia dėmesį, kad milžiniškas vertės svyravimas, vagystės iš keityklų ar virtualių piniginių, sandorių neatšaukiamumas, labai mažas atsiskaitymo vietų skaičius – tik keletas iš daugybės rizikų, susijusių su virtualiomis valiutomis.

„Kadangi tokios valiutos yra virtualios ir neturi jokio susiejimo su realiu turtu, jos vertos tiek, kiek jas vertina žmonės ir koks jų poreikis. Staiga sumažėjus žmonių, norinčių ar galinčių naudoti tam tikrą valiutą, skaičiui, jos vertė gali labai nukristi“, – pabrėžia A. Šilgalis.

Įvertino prekybininkų siūlomą galimybę: tai tėra reklama

A. Šilgalio teigimu, šiuo metu virtualios valiutos atsiskaitymams naudojamos labai retai, o patys atsiskaitymai dažnai yra brangesni ir lėtesni, nei naudojant tradicinius būdus. Be to, teigia pašnekovas, įmonės galimybę atsiskaityti virtualia valiuta dažniausiai suteikia reklamos tikslais.

Panašios pozicijos laikosi ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis, kuris pasiūlymuose atsiskaityti kriptovaliutomis įžvelgia ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Anot jo, kriptovaliutos iš tiesų yra technologiškai svarbi revoliucija, bet šiuo metu ji naudojama netinkamai – kriptovaliutos suteikia galimybę vengti mokesčių, gauti pajamas iš nelegalios veiklos. Be to, priduria N. Mačiulis, šiuo metu atsiskaityti, pavyzdžiui, bitkoinais, dar yra labai brangu.

Pagrindinis neigiamas aspektas, susijęs su atsiskaitymais bitkoinais, yra tas, kad tai nėra pigi atsiskaitymo priemonė, nes šiuo metu vienas sandoris kainuoja 20–30 dolerių.

„Pagrindinis neigiamas aspektas, susijęs su atsiskaitymais bitkoinais, yra tas, kad tai nėra pigi atsiskaitymo priemonė, nes šiuo metu vienas sandoris kainuoja 20–30 dolerių. Tai reiškia, kad perkant kažkokį nelabai didelės vertės daiktą, pavyzdžiui, virdulį už 50 eurų, už jį reikės iš esmės sumokėti 70 eurų. Tai nėra efektyvi atsiskaitymo priemonė“, – pabrėžia N. Mačiulis.

Jo aiškinimu, bitkoinų sandoriai išlieka brangūs, nes sandorio įvykdymui sunaudojama daug elektros energijos: „Šiuo metu vienas bitkoinų sandoris sunaudoja apie 300 kWh. Tai daugiau nei vienas vidutinis butas per mėnesį Lietuvoje. Dėl to tokios didelės sandorių kainos. Jie labiau tinkami stambiems sandoriams, ypač tokiems, kai norima išvengti mokestinės naštos, norima įvykdyti kažkokius nelegalius atsiskaitymus, plauti pinigus ir t. t.“

Ekonomistas taip pat sutinka su A. Šilgalio nuomone – siūlydami galimybę atsiskaityti kriptovaliutomis prekybos tinklai labiau siekia pasireklamuoti: „Tai truputėlį oportunizmas, šokimas ant tos bangos, puikiai suvokiant, kad 99 proc. pirkėjų tikrai nenaudoja ir neplanuoja naudoti tų egzotiškų atsiskaitymo priemonių [...] – tai yra brangu, nepatogu ir nesaugu daugeliu atvejų.“

Žmonės bitkoinus labiau vertina kaip investiciją

N. Mačiulio teigimu, vertinant tai, kaip per pastaruosius dvejus metus keitėsi sandorių bitkoinais skaičius, matyti, kad beveik jokio augimo nebuvo, nors pačių bitkoinų kaina išaugo 10 kartų. Ekonomisto aiškinimu, tai rodo, kad žmonės bitkoinus vertina kaip investiciją, o ne atsiskaitymo priemonę.

„Tai iliustruoja, kad didelė dalis bitkoinų pirkėjų juos pirko ne tam, kad atsiskaitytų už prekes ar paslaugas, bet tiesiog tikėjosi, kad bitkoinas toliau brangs ir iš jo bus galima praturtėti. Tai rodo faktas, kad sandorių skaičius beveik neaugo. Žinoma, prie to taip pat prisideda ir technologijų ribotumas“, – sako N. Mačiulis.

Anot jo, šiuo metu per sekundę gali įvykti daugiausia septyni sandoriai, o tai neprilygsta alternatyvioms atsiskaitymo priemonėms. Ekonomisto tvirtinimu, dėl šios priežasties atsiskaitymas bitkoinais išlieka nišine atsiskaitymo priemone, kurią galima naudoti labai stambiems pirkiniams, kai nėra svarbu, kad sandoris kainuos 20 ar 30 dolerių, arba tada, kai svarbus anonimiškumas.

„[Ši priemonė naudojama, kai] svarbu greitai pervesti pinigus į kitą vietą ir neatkreipti priežiūros institucijų dėmesio. Bet priežiūros institucijos kreipia vis didesnį dėmesį į kriptovaliutas. Kai kurios valstybės jau apskritai uždraudė atsiskaitymus virtualiomis valiutomis, uždraustos jų keityklos. Didžiųjų pasaulio valstybių priežiūros institucijos atkreipia dėmesį, kad tai yra tikrai rizikinga priemonė“, – komentuoja N. Mačiulis.

Jis argumentuoja – viena tokio rizikingumo priežasčių yra dideli virtualių valiutų svyravimai. Ekonomistas primena, kad pastarąjį mėnesį teko stebėti bitkoino vertės kritimą, kuris siekė daugiau nei 50 proc.: „Tie, kas bitkoinus pirko praėjusių metų pabaigoje ar šių metų pradžioje, turbūt šiuo metu nekaip jaučiasi. Ir Europos Centrinis Bankas (ECB) ketvirtadienį išsakė labai kritišką nuomonę apie bitkoinus, apie kriptovaliutas apskritai.“

VMI: net ir atsiskaitant kriptovaliuta būtina mokėti mokesčius

Kaip teigia N. Mačiulis, priežiūros institucijos dėl kriptovaliutų populiarėjimo nerimauja ne veltui – tai gali tapti priemone, leidžiančia ne tik realizuoti nelegalias pajamas, bet ir vengti mokesčių: „Natūralu, kad priežiūros institucijos nerimauja dėl to, kad tai gali tapti labai populiaria mokesčių vengimo priemone, kai ir pirkėjas, ir pardavėjas gali atsiskaityti už prekes ar paslaugas ir nemokėti nei pajamų mokesčio, nei pridėtinės vertės mokesčio (PVM), nei akcizo.“

N. Mačiulio pastebėjimu, jei įsivyrautų tokia tendencija, sugriūtų valstybių funkcionavimo pamatai, nes, išvengus mokestinės naštos, mažėtų valstybės biudžeto pajamos ir nebūtų iš ko finansuoti viešųjų paslaugų, mokėti socialinių išmokų ir kt.

„Tai tikrai yra technologiškai svarbi revoliucija, bet tai, kam ji dabar naudojama, tai, kokia forma dabar yra paplitusios tos kriptovaliutos ir kaip į jas žiūri spekuliantai, nėra tai, kas yra svaru. Manau, kad tikrai šis burbulas dar turės subliūkšti, o ateityje turbūt iškils naujos kriptovaliutos, kurios bus tinkamesnės atsiskaitymams, kurios turės tam tikras priežiūros institucijas, užkirsiančias kelią piktnaudžiavimui, mokesčių vengimui, nusikaltimų finansavimui“, – sako N. Mačiulis.

Vis dėlto Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Verslo elektroninėje erdvėje ir elektroninėmis priemonėmis kontrolės skyriaus vedėjas Rolandas Puncevičius tvirtina – mokesčių atžvilgiu nėra jokio skirtumo, kokiu būdu bus atsiskaitoma.

„Mokesčių atžvilgiu nėra jokio skirtumo, ar su įmone ir gyventoju, vykdančiu individualią veiklą, atsiskaitoma virtualia valiuta, ar grynaisiais pinigais, ar banko pavedimu – bet kuriuo būdu gautas lėšas yra privaloma apskaityti“, – sako R. Puncevičius.

Jo aiškinimu, atsiskaitant virtualia valiuta, kaip ir atsiskaitant realia, galioja tos pačios taisyklės, todėl mokesčius turėtų susimokėti tiek pardavėjas, paslaugos teikėjas, tiek klientas: „Atsiskaitant kriptovaliuta galioja lygiai tokios pačios taisyklės ir įstatymų nuostatos, kaip ir vykdant atsiskaitymus eurais.“

Vertindamas idėją kurti pozityvių naujienų laidą, D. Radzevičius tvirtina, kad verčiau reikėtų išmokti kalbėti apie nelaimes: „Pradedame galvoti, kad reikia kažką apriboti, kažko neleisti, kad dėl to bus geresnis gyvenimas. Gyvenimas dėl to geresnis nebus ir viešoji erdvė nebus geresnė.“

– Puslapyje idejalietuvai.lt buvo pasiūlyta idėja, kad televizijos kanalai privalėtų turėti tokią laidą, kurioje rodomos tik pozityvios naujienos, įkvepiantys pasakojimai. Kaip vertinate tokį pasiūlymą?

– Ši idėja nėra nauja. Ją jau buvo bandyta realizuoti. Bent jau tokiu būdu, kaip suprato kai kurios redakcijos. Neminėsiu pavadinimo, bet buvo viena redakcija, kuri kartą per savaitę stengdavosi nedėti jokių kriminalų, jokių blogų naujienų, tik pozityvias. Deja, bet praktika parodė, kad žmonėms kažkodėl tokia diena be jokių blogų naujienų buvo nelabai įdomi. Tokių laikraščių žmonės nenorėjo, todėl ta idėja neprigijo.

Jeigu atvirai, visą laiką labiau tikiu, kai žmonės sako vieni kitiems tiesą. Tikiu tokia idėja labiau negu idėja kažkaip dirbtinai kurti pozityvą. Prikurti labai daug pozityvo, mano giliu įsitikinimu, neįmanoma. Gyvenimas labai įvairus. Man, pavyzdžiui, tikrai nėra baisu, kad kartais yra sunkių minučių ar valandų. Daug svarbiau, kad žmonės mokėtų gyventi tomis sunkiomis minutėmis, sunkiomis valandomis ir mokėtų iš jų išeiti į šiek tiek gražesnį gyvenimą.

Jau seniai pasakyta – jeigu negali palyginti, kas yra blogai ir kas yra gerai, niekada ir nežinosi, kas yra viena ar kita. Aš už tai, kad gyvenimas būtų įvairesnis. Nesakau, kad man patinka, kai yra daug blogų dalykų, bet labiau tikėčiau tiesos sakymu. Man atrodo, tai daug nuoširdžiau, bet lietuviams nuoširdžiai kalbėti apie gerus dalykus ne taip lengva. Deja, bet ar pavydo, ar kitų jausmų turime ne ką mažiau. Kažkieno pozityvią žinią pateikti kaip įkvepiančią, mano galva, itin sunki kūrybinė užduotis.

Jeigu pažiūrėsime į lietuvių literatūrą, netgi muzikos pasaulį, pastebėsime, kad įkvepiančių lietuviškų maršų ar įkvepiančių didelių literatūros kūrinių turime tikrai mažiau negu tų, kurių dramaturgija ir drama vystosi aplink sunkius laikus, apie sunkią situaciją. Manau, kad galbūt lietuviams kažkuria prasme tai yra stiprybė – kuo mums sunkiau, tuo lengviau susitvarkyti, išsispręsti problemas.

Nenorėdamas jokios idėjos nei paneigti, nei patvirtinti, pasakysiu, kad man asmeniškai nuoširdumo ir tiesos sakymo idėja daug labiau patinka. Dėl to labai norėčiau, kad mūsų žurnalistai grįžtų prie ištakų ir nuoširdžiai kalbėtų tiesą. Tai labai sunku. Sakyti tiesą neįžeidžiant, nebūtinai kritikuojant, žiūrint kritiškai į įvairius dalykus, taip, kad žmonėms tai būtų įdomu, kad žmonės nesusipriešintų, yra labai sunkus darbas. Tam reikia daug diplomatijos, tolerancijos, išsilavinimo, kultūros – daugybės dalykų, kad sugebėtum žmogui nuoširdžiai pasakyti neįžeidžiančią tiesą.

Sakyti tiesą neįžeidžiant, nebūtinai kritikuojant, žiūrint kritiškai į įvairius dalykus, taip, kad žmonėms tai būtų įdomu, kad žmonės nesusipriešintų, yra labai sunkus darbas.

– Estijoje buvo nuspręsta kriminalines naujienas pranešti kartą per savaitę. Jeigu Lietuvoje būtų bandoma įgyvendinti tokią idėją, kaip tai vertintumėte? Kaip tai derintųsi su spaudos, žodžio laisve?

– Niekada netikėjau, kad galima žmonėms nurodyti, ką jie turi galvoti ir apie ką kalbėti. Man tai niekaip nesiderina su tikėjimu, kad pamatinė žmogaus laisvė – galvoti ir kalbėti tai, kas jam svarbu, įdomu, aktualu, kas, galų gale, skaudina.

Manau, kad tai, ką žiniasklaidoje vadiname kriminalinėmis naujienomis ar kriminalais, yra XX a. reliktas, kurio seniai galėjome atsisakyti. Ne dėl to, kad tai būtų ribojama, o dėl to, kad tokia kalbėjimo maniera labiau primena sausos policijos kronikos konstatavimą, bet tikrai ne padorių žmonių kalbėjimą apie bėdas ir nelaimes.

Bučiau linkęs kalbėti lietuviškais žodžiais ir nevadinti žmonių nelaimių kriminalais. Pasakysiu labai paprastą dalyką – kai žodį „nelaimė“ pakeičiame žodžiu „kriminalas“, susikoncentruojame į nusikaltimus ir nusikaltėlius. Kiekviena nelaimė pirmiausia turi auką – žmogus patyrė nelaimę. Tai reikalauja solidarumo, nukentėjusiems žmonėms, kuriems atsitiko nelaimė, reikalinga pagalba.

Jeigu pradėtume į žmogaus nelaimę žiūrėti kaip į galimybę padėti ir tik po to aiškintumėmės, ar tai buvo kriminalas, ar nebuvo kriminalo (galbūt net ne mes, o teisėsauga), tai būtų pozityvu. Bet visa tai patys sau turime atrasti.

Jei manęs kas nors paklaustų, kaip vertinu kasdienes kronikas, kai, pavyzdžiui, net automobilių avarijos atveju žmonės skirstomi į kaltininkus ir nukentėjusius, aš jau sakiau seniai – vadinkime abu juos nelaimėliais. Vienam tai, greičiausiai, yra nelaimė, ir kitam, greičiausiai, nelaimė. Gal kažkuris formaliai yra kaltesnis, gal kažkuriam daugiau atsakomybės tenka, bet iš esmės nuotaika subjūra abiem. Vienam nuostoliai ir finansiniai, ir moraliniai. Kitam – ir moraliniai, ir finansiniai. Kaip bepavadinsi, vis tiek jie abu nelaimėliai.

Jeigu vieni kitus taip vertintume, manau, solidarumo būtų daugiau. Galbūt patys galėtume tiesiog apie tą patį įvykį kalbėti šiek tiek kitaip, koncentruodamiesi ne į „kriminalą“, o į tą, kuriam reikia pagalbos.

– Jeigu gerai suprantu, jūsų nuomone, dėl, pavadinkime, pozityvių ir nepozityvių naujienų santykio problemos nėra?

– Problema ne ta, apie ką kalbame, bet kaip kalbame. Didžioji dalis naujienų arba įvykių apskritai gyvenime yra nei geri, nei blogi. Didžioji dalis jų – natūralūs. Nenoriu sakyti (tai skambėtų ciniškai), kad kiekvieno žmogaus mirtis yra geras dalykas. Tikrai ne, bet gyvenime yra tokie dėsniai, kad kažkas miršta, kažkas gimsta, kažkam pasiseka, kažkam nepasiseka. Gyvenime visaip būna.

Realiame gyvenime, tose situacijose, dažniausiai mokame elgtis tinkamai. Jeigu reikia švęsti, tikrai tai mokame. Jeigu reikia kažką paguosti, padėti, daugybė įvykių įrodė, kad galime ir sušelpti, ir surinkti pinigų, ir namus padovanoti ar juos atstatyti, jeigu reikia – susikabinti už rankų. Labai daug gerų, pozityvių dalykų mokame padaryti, jei žmogų ištiko nelaimė, mokame susitelkti. Realiame gyvenime dėl to didelės problemos nėra, bet apie tai šnekėtis viešojoje erdvėje dar nesame išmokę.

Tai galbūt yra mūsų skirtumas nuo kitų tautų. Realiame gyvenime esame žymiai geresni, nei patys sau atrodome viešojoje erdvėje. Tikrai gyvenime esame geresni ir gerose, ir blogose situacijose, bet kartais, žiūrėdami į savo atvaizdą viešojoje erdvėje, savęs neatpažįstame ir net išsigąstame. Dėl to pradedame galvoti, kad reikia kažką apriboti, kažko neleisti, kad dėl to bus geresnis gyvenimas. Gyvenimas dėl to geresnis nebus ir viešoji erdvė nebus geresnė.

Manau, tai labiau susiję su pačiu mokymusi kalbėti. Reikia pripažinti, kad neturime didelės istorinės patirties, kaip taip kalbėtis. Tie dvidešimt keli metai nepriklausomos, kitokios Lietuvos yra dar labai nedaug. Prieš dvidešimt su trupučiu metų turėjome gana sunkią vadinamąją kriminalinę Lietuvą, netgi turėjome Vito Lingio žūtį. Tų sunkių gyvenimo akimirkų buvo tiek daug, kad kalbėti apie gražius gyvenimo dalykus, atrodė, nėra kaip. Dabar galbūt kartais norime patys save išgelbėti nuo tų blogų žinių. Tuo irgi netikiu. Manau, kad galime išmokti ir užjausti vieni kitus, ir gailėtis.

Pasakysiu nepopuliariai apie politikus. Tikrai mokame nulinčiuoti politikus viešojoje erdvėje anksčiau, nei jų partijos juos išmeta ar jie atsistatydina. Jei politikas penktadienį socialiniuose tinkluose pasako „atsistatydinsiu“, tai pirmadienio jis gali nebelaukti. Per savaitgalį jį visi atstatydins iš bet kur.

Išmokti viešai atleisti yra ne mažiau sunku, nei išmokti viešai atsiprašyti. Visą laiką sakau, kad „ačiū“, „prašom“ ir „atsiprašau“ lietuviams yra labai sunkūs žodžiai. Visi labai mėgstame, kai mums juos taiko, bet kitiems sunkiai mokame pasakyti. Tai ne žurnalistams reikia sakyti. Politiniai konkurentai turėtų mokėti pasveikinti vieni kitus po pergalių, paguosti po pralaimėjimų, piktdžiugiškai nesidžiaugti, jei kas nors įkliuvo su kyšiu.

Tai kultūriniai, mentaliniai dalykai, kurių galima išmokti. Mes ir išmoksime, tik dar reikia šiek tiek metų. Vis tiek matau gerą tendenciją.

– Kad jau kalbame apie idėjas Lietuvai, kokia būtų jūsų idėja?

– Norėčiau, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus turėtų savo idėją. Aš visą laiką džiaugiausi, žiūrėdamas į tą mūsų praeities istoriją, kai Lietuva buvo atvira, labiau kvietė, nei ką nors išvijo iš savo šalies. Tai buvo Lietuva, kuri bandė suprasti, kuri bandė keliauti (nors dabar tai dažniausiai vadinama emigracija). Man tokia Lietuva labai patiko ir labai patinka. Norėčiau, kad ateityje taip būtų.

Labai džiaugiuosi lietuviais, kurie keliauja po pasaulį, gyvena kitose šalyse ir jaučiasi lietuviais, nori jais būti. Nenoriu sakyti „globali“, bet man tai yra Lietuva, kuri neužsidaro kažkokiomis sienomis. Tokia ji man labai graži. Man patinka, kad mes su Europos Sąjunga (ES) nugriovėme daug sienų į kitą pusę. Labai norėčiau, kad sugebėtume pasiūlyti ES nugriauti sienas ir į Rytų pusę. Gal kada nors tai pavyks. [...]

Norėčiau džiaugtis, kad turime daugiau nei vieną dalyką vienu klausimu. Man patinka, kad turime daugiau nei vieną vėliavą – istorinę ir valstybinę. Jei bus dar kelios, bus visai gražu. Man patinka visi mūsų regionai. Patinka, kad pas mus yra žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai ir dar visokie kitokie, pavyzdžiui, zanavykai. Man patinka, kad Lietuvoje dažniausiai galime kalbėti ir suprantame vis dėlto daugiau nei vieną kalbą.

Neturiu vienos idėjos Lietuvai ir nenorėčiau jos siūlyti ar primesti. Labai norėčiau, kad visi turėtų savo idėją. Taip daug smagiau. Jeigu tų idėjų bus labai daug, tai didžiausias pasiekimas – maža Lietuva, turinti daug idėjų. Tai tobula, nes yra daug didelių valstybių, didelių tautų, kurios turi tik vieną galingos valstybės idėją. Man dėl to labai liūdna. [...]

Jeigu bus 3 mln. lietuvių ir 3 mln. idėjų, bus dar geriau. Linkiu kiekvienam turėti po idėją, o dar geriau – po dvi.

Anot jo, šį laiką reikėtų perskirstyti – žmonės vėliau išeitų į senatvės pensiją, bet, kol vaikai pradės eiti į mokyklą, galėtų mėgautis mažesniu darbo krūviu.

Kaip teigia F. Harenas, paklaustas apie iniciatyvą „Idėja Lietuvai“, bene geriausias būdas sugeneruoti puikias idėjas – jas pavogti iš kitų: „Yra daug idėjų, kurias galima pavogti iš kitų šalių. Žinoma, jos gali būti adaptuotos ar pakeistos, kad tiktų jūsų visuomenei, bet apskritai visuomenės daug panašesnės, nei žmonės mano. [...] Manau, kad pasiteisinimas, jog esame kitokie, labai tingus. Tai tiesiog tinginystė.“

– Šiuo metu Lietuvoje įgyvendinama iniciatyva „Idėja Lietuvai“. Žiniasklaidos atstovai renka idėjas, kurias siūlo tiek profesionalai, tiek paprasti žmonės. Kaip vertinate tokią iniciatyvą?

– Man patinka viskas, kas paskatina žmones galvoti apie naujas idėjas. Nemanau, kad tie, kurie jas atsiųs, būtinai turės geriausias idėjas, bet tai nėra svarbu. Net dabar, kai manęs paklausėte šio klausimo, savaime pradedu galvoti, kas galėtų būti padaryta, kad šalis būtų geresnė, pavyzdžiui, kalbant apie emigraciją. Žinoma, nesiųsiu savo idėjos, bet bent jau pradėjau apie tai galvoti. Vien prašymas spręsti, susikoncentruoti į kokias nors problemas yra gera mintis.

– 2014 m. teko lankytis konferencijoje, kurioje jūs buvote vienas iš pranešėjų. Tada minėjote, kad per metus gyvenate trijose skirtingose valstybėse: Singapūre, Švedijoje ir Filipinuose. Ar matote tose šalyse ką nors, ko galėtų pasimokyti kitos?

– Dabar gyvenu dviejose šalyse, nebegyvenu Filipinuose. Per šiuos metus jau dirbau 21-oje valstybėje, taigi dirbu daugybėje skirtingų šalių. Esu įsitikinęs, kad vienas paprasčiausių būdų, kaip galima tapti geresniam, – pasižiūrėti, ką žmonės daro kitose šalyse. Yra tiek daug gerų idėjų, kurias galima pritaikyti.

Rugpjūtį buvau Nepale ir mačiau reklamą iš Indijos, kurią rodė konferencijoje. Jie turi daug duobių keliuose, kurių niekas netaiso. Kažkas pasamdė dailininką, kuris [ant kelio] nupiešė valdančio politiko karikatūrą – duobė buvo politiko burna. Vos po dienos darbininkai jau buvo ten, kad sutvarkytų duobę, tačiau jie tiesiog uždažė piešinį. Iniciatoriai žinojo, kad tai bus padaryta, todėl nufilmavo, kaip uždažoma karikatūra. Jie paviešino vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose ir parašė – neuždažykite problemos, ją turite išspręsti. Tas vaizdo įrašas plačiai pasklido. Jau kitą dieną jie galiausiai užtaisė duobę.

Dabar į pensiją išeiname 65-erių, kai mūsų vaikai jau suaugę. Paskyrėme per daug laiko senatvei ir per mažai laiko vaikams auginti. Tikrai tai keisčiau.

Maždaug po mėnesio buvau Kanadoje. Kažkas pasakė, kad Toronto keliuose gausu duobių. Užsiminiau apie šią idėją iš Indijos. Jie atsakė – tai gera mintis, turėtume tai padaryti ir Toronte. Manau, kad nuostabi idėja mokytis iš to, ką daro kiti.

– Esate ne kartą sakęs, kad nėra naujų idėjų, yra tik senos, taigi ar manote, kad, siūlydami šias idėjas, sulauksime kažkokio rezultato? Siūloma idėja gali būti „mums reikia didesnės minimalios algos“, bet tai logiška ir aišku. Kai siūlome tokią idėją, kalbame apie problemą, bet iš esmės niekas nepasikeičia.

– Pirmiausia, kai sakau, kad nėra naujų idėjų, turiu omenyje, kad kiekviena idėja pastatyta ant senos. Nėra naujų idėjų, bet jos remiasi ankstesnėmis. Yra šioks toks skirtumas.

Kai organizuojamos tokios iniciatyvos (ar įmonės viduje, ar už jos ribų), reikia suprasti, kad didžioji dalis idėjų, kurias žmonės pasiūlys, bus blogos. Jos bus blogos dėl kelių priežasčių. Pirma – jos akivaizdžios. Sakyčiau, kad idėja pakelti minimalią algą yra akivaizdi. Tai idėjos, apie kurias žmonės kalba nuolat, ir tai, vystant dialogą, neturi pridėtinės vertės. Tai tiesiog akivaizdi idėja.

Antra priežastis – žmonės sugalvoja nerealias idėjas: visi turėtų būti milijonieriai, visi turėtų vieną dieną pabūti prezidentu. Tokios idėjos – neįprastos, šokiruojančios, bet nelabai praktiškos. Jas išgirsti ir nekreipi dėmesio.

Vis dėlto didžioji dalis idėjų bus akivaizdžios. Ne tik akivaizdžios, bet ir bendro pobūdžio. Pavyzdžiui, reikia pagerinti darbo kokybę. Tai nėra idėja, tiesiog kryptis, kur turėtume eiti.

Geros idėjos, pirmiausia, yra labai konkrečios. Antra, vartoju žodį „įdomios“. Įdomios – tai neįprastos ar jaudinančios ta prasme, kad prikausto dėmesį – „niekaip negaliu pamiršti tos idėjos, apie kurią girdėjau anksčiau“.

Kai idėja tiesiog šokiruoja, tai dažniausiai nėra gera idėja – visi turėtų būti nuogi. Turi ją prisiminti galvodamas, kad tai buvo įdomu. Idėja turi būti neįprasta ir jaudinti ta prasme, kad negali jos užmiršti. Dauguma idėjų žlunga, nes arba nėra neįprastos, arba nėra jaudinančios, o jeigu ir yra, tai jas greitai pamiršti.

Žinoma, kai kalbame apie kitų šalių pavyzdį, galima ginčytis, ar tai idėjos, ar išminties pasidalijimas. Pavyzdžiui, tas duobių užtaisymas nėra idėja. Tai tiesiog išmintis – kažkas tai pritaikė kitur, todėl turėtume pritaikyti ir mes.

– Kalbantis apie iniciatyvą su skirtingais žmonės tenka pastebėti, kad yra dvi žmonių grupės. Dalis žmonių, pavyzdžiui, siūlo kreipti didesnį dėmesį į saugumą, o kiti – būti laimingesniais. Pirmieji antriesiems dažniausiai sako – tai ne idėja, mes tiesiog turėtume taip gyventi. Tai kaip apibendrintumėte, kas yra idėja?

– „Turėtume būti laimingesni“ nėra idėja. „Turėtume įteisinti, kad kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį visi turi daryti juoko jogą“ – idėja. Tai turės tą patį efektą – daugiau žmonių bus laimingi, bet tai konkretu. Idėjas turėtų būti įmanoma įgyvendinti. „Mes turėtume būti laimingi“ – kaip tai įgyvendinti?

– Minėjote, kad tikite, jog reikėtų mokytis iš kitų šalių. Lietuvoje, turbūt ir kitose šalyse, politikai ar visuomenės veikėjai dažnai argumentuoja, kad negalime kopijuoti kitų šalių praktikos, nes skiriasi visuomenės, įstatymai, valdžios. Kaip pateikti idėją, kad ji nebūtų nustumta šio vieno argumento?

– Manau, kad tai tingus argumentas. Taip būna ir su verslais. Verslininkai sako – bet mūsų verslas skiriasi. Ne, tiesą sakant, jūsų verslo šaka ne tiek daug skiriasi nuo kitų, jūsų šalis ne tiek daug skiriasi nuo kitų.

Yra daug idėjų, kurias galima pavogti iš kitų šalių. Žinoma, jos gali būti adaptuotos ar pakeistos, kad tiktų jūsų visuomenei, bet apskritai visuomenės daug panašesnės, nei žmonės mano. Žmonės hiperbolizuoja skirtumus, nes tai būdas sukurti savo identitetą, padaryti taip, kad jaustumėmės kitokie, unikalūs.

Esu dirbęs 65 skirtingose šalyse ir galiu pasakyti – žmonės daug panašesni, nei mano. Žmonės yra žmonės, jie turi tuos pačius poreikius. Žmonių poreikiai pasaulyje labai panašūs. Manau, kad pasiteisinimas, jog esame kitokie, labai tingus. Tai tiesiog tinginystė.

– Iniciatyvai siūlomos idėjos skirstomos į kategorijas. Skirtingos kategorijos surinko skirtingą idėjų skaičių, tačiau išsiskiriančios yra trys: ekonomika, švietimas ir vidaus reikalai. Pastaroji kategorija labai plati. Ar iš šios tendencijos galima padaryti kokių nors išvadų?

– Pastebiu vieną problemą – jei sritis labai apibendrinta, gausi labai bendras idėjas. Pavyzdžiui, kai seminaruose rengiu dirbtuves ir žmonių klausiu, kokia jūsų didžiausia problema, žmonės atsako – pinigai. Pasakymas „pinigai“ nesugeneruoja daug idėjų. Jeigu sukonkretini problemą, pavyzdžiui, „kaip galiu padvigubinti savo algą per mėnesį“, tai daug geriau kūrybiniam procesui, nei tiesiog pasakyti „pinigai“. Jeigu paklausiu, kaip galima padvigubinti sumą, smegenys automatiškai pradeda galvoti, kaip tai padaryti.

Jeigu tektų spręsti problemą, susijusią su vidaus reikalais, būčiau daug konkretesnis. Kokią turime problemą, susijusią su vidaus reikalais? Emigracija. Kokia yra problema su emigracija? Problema ta, kad daug jaunų žmonių palieka šalį, todėl šalis sensta. Kodėl problema yra tai, kad šalis sensta? Iš tikrųjų kodėl tai yra problema? Gal tai yra privalumas? Patirtis yra geras dalykas, gal mes turime vidutiniškai daugiau patirties nei dauguma valstybių. Kaip didelis vidutinis šalies amžius gali būti privalumas? Apsukčiau problemą. Tai paskatintų daugiau kūrybiškumo nei pasakymas „emigracija“. Kuo konkretesnė problema, tuo konkretesnių idėjų sulauki.

– Jeigu gerai suprantu, geriau būtų ne klausti idėjų, o klausti, kaip išspręsti konkrečias problemas?

– Būtent. Jeigu vykdyčiau šią iniciatyvą, sakyčiau – štai, sritys, kurias išskyrėme, bet, prieš siųsdami idėjas, nurodykite konkrečias problemas, kurias norite šiose srityse išspręsti.

Norėčiau išspręsti problemą, kad žmonės palieka šalį. Kodėl tai yra problema? Kodėl norite ją spręsti? To klausčiau, rengdamas iniciatyvą. Prieš pradedant kažką daryti, reikia penkis kartus paklausti „kodėl“. Tada sugalvosite daug geresnių ir konkretesnių idėjų. [...]

– Viena iš idėjų – sutrumpinti darbo laiką. Jei žmogus dirba pagal standartinį darbo grafiką, darbe jis praleidžia aštuonias valandas per dieną. Kai kurios Skandinavijos šalys tokią praktiką jau taiko. Kaip manote, ar tai gera idėja ir ko reikėtų, norint ją įgyvendinti?

– Manau, kad tai gera mintis. Žmonės sako, kad nėra pakankamai darbo. Manau, gera idėja, kad žmonės turėtų darbus. Gera idėja padalinti tuos darbus didesniam skaičiui žmonių. Seniau žmonės dirbo 12 valandų per dieną šešias dienas per savaitę be jokių atostogų. Su laiku vis duodame sau daugiau laisvės. Nemanau, kad pasiekėme tokį tašką, kai žmonėms nebereikia daugiau laisvo laiko. Manau, kad būtų gerai, jei žmonės dirbtų šiek tiek trumpiau, ypač turintys mažų vaikų.

Aš vaikų susilaukiau vėlai. Žiūrėdavau į savo draugus, kurie jau turėjo vaikų, mačiau, kokie jie išvargę. Nusprendžiau – kai turėsiu vaikų, sumažinsiu darbo krūvį ir tiek nedirbsiu, kol mano vaikai nepradės eiti į mokyklą. Maždaug ketverius metus dirbau tik pusę darbo laiko. Niekada nepatyriau mažiau streso kaip tada, kai turėjau mažus vaikus. Tai labai neįprasta.

Manau, kad ateityje visuomenė taip ir elgsis. Pirmiausia esi vaikas, eini į mokyklą, pradedi dirbti, o, kai pats susilauki vaikų, sumažini darbo krūvį, galbūt dirbi 75 proc. ar 50 proc. laiko ketverius ar penkerius metus, kol vaikai išeina į mokyklą, o tada vėl dirbi 100 proc. iki kol tau sueina 70–75 metai. Dabar į pensiją išeiname 65-erių, kai mūsų vaikai jau suaugę. Paskyrėme per daug laiko senatvei ir per mažai laiko vaikams auginti. Tikrai tai keisčiau.

– Pastebima, kad Kinijos ekonomika vis stiprėja. Jūsų nuomone, kokios to priežastys?

– Kad atsakyčiau į šį klausimą, bandysiu situaciją apibūdinti per produkto gyvavimo ciklo koncepciją. Kiekvienas produktas turi savo gyvavimo stadijas: vystymas, pristatymas, augimas, branda ir smukimas. Skirtingos kompanijos, gaminančios įvairius produktus, kuria savo strategijas ir bando užsiimti kuo geresnę rinkos poziciją, kad galėtų toje rinkoje pasilikti kuo ilgiau.

Vystymo stadijoje sukuriamas naujas produktas. Kai priimamas sprendimas, produktas pristatomas rinkai. Po to seka augimo stadija, kai technologinės žinios apie šiuos produktus labiau prieinamos, naujos kompanijos gali įeiti į rinką. Susidariusi konkurencija lemia kainos kritimą ir produktą padaro labiau prieinamą pirkėjams.

Kita vertus, pats produktas tampa labiau standartizuotas, todėl pakaitalo kaina pirkėjams mažėja. Prekės kaina neretai tampa svarbiu kriterijumi, kai renkamasi, kurį produktą pirkti. Tai – brandos stadija, po kurios seka smukimas. Pastarasis įvyksta tada, kai sukuriami nauji produktai, iš rinkos išstumiantys pirmuosius.

Nuo pat augimo iki brandos nauji rinkos dalyviai prisiima sekėjų strategiją – jie bando jau esamą produktą komercializuoti, padaryti jį pigesnį ir lengviau prieinamą. Kinija prisiėmė pagrindinį vaidmenį kaip efektyvios gamybos šalis. Per pastarąjį dešimtmetį mes stebėjome, kaip tarptautinės kompanijos perkėlė savo produktų gamybą į Kiniją, taip savo prekes paversdamos pigesnėmis ir lengviau prieinamomis.

Vis dėlto kyla klausimas – ar šalis išlaikys prisiimtą vaidmenį. Spėju, kad atsakymas yra „ne“. Visų pirma, per pastaruosius metus stebėjome, kaip didėja kinų vartotojiškumas. Tai lėmė miestuose gyvenančios vidurinės klasės pajamų pakilimas. Taigi Kinijos vartotojai gali daryti ir jau daro didelę įtaką pasaulio ekonomikai.

Remiantis tarptautine vadybos konsultavimo įmone „McKinsey & Co.“, miestuose gyvenančių kinų disponuojamos pajamos iki 2020 m. pasieks 8 tūkst. JAV dolerių per metus. Panašų lygį yra pasiekusi Pietų Korėja, tačiau Kinijos populiacija daug didesnė. Tarptautinėms kompanijoms tai – didžiulė vartotojų armija. Kinija tampa ne tik produktų gamybos, bet ir jų vartojimo šalimi.

Antra, šalis išreiškė ambiciją tapti ne produktų kopijuotoja ar idėjų įgyvendintoja, bet technologijų kūrėja. Kaip tvirtina „Financial Times“, Kinija – šalis, išradusi kompasą ir paraką, – pastaraisiais metais labiau išgarsėjo ne inovacijomis, o už kopijavimu gamyboje. Dabar Kinija lėtai bando susigrąžinti turėtą statusą.

Pastaruosius metus valdžios įgyvendinamą politiką galima vadinti palaikančia. Statistika rodo, kad moksliniams tyrimams ir plėtrai Kinija kasmet išleidžia 20 proc. daugiau. Šiuos pinigus skiria tiek viešasis, tiek privatus sektoriai. Skiriamų pinigų suma pasiekė 159 mlrd. JAV dolerių.

– Kinija turi įgūdžių, patirties (angl. „know how“), nes Kinija buvo viena pagrindinių šalių, kuriose didžiosios kompanijos gamindavo savo produktus. Ar tų žinių, įgūdžių užtenka, kad Kinija galėtų konkuruoti su tarptautinėmis bendrovėmis? Ar Kinija yra konkurentė?

– Į inovacijų koncepciją galima pažvelgti per ardančiųjų inovacijų (angl. disruptive innovation) perspektyvą. Tai teorija, sukurta Harvardo profesoriaus Christenseno Claytono.

Ardančiosios inovacijos komplikuotas technologijas transformuoja į kažką paprasto, ką visi vartotojai gali įsigyti. Tai į rinką atneša kažką įperkamo ir paprasto bei galiausiai išstumia pagrindinį lyderį. Amžiuje, kai informacija ir žinios yra atviros ir lengvai prieinamos, valstybės turi galimybes pakeisti savo poziciją ardančiųjų inovacijų atžvilgiu.

„Wanda“ siekia nurungti „Disney“ atrakcionų parkų kovoje Kinijoje, „Didi Chuxing“ sėkmingai konkuruoja su „Uber“ mobiliųjų transporto programėlių industrijoje, „Li Ning“ varžosi su „Adidas“, o „Apple“ susiduria su stipriu konkurentu „Xiaomi“.

Remdamasi minėta teorija, darau prielaidą, kad Kinija gali tapti ir gal jau tapo galvos skausmu didžiosioms kompanijoms. Įdomu ir tai, kad Kinijos bendrovės dažnai skirtingose srityse sukuria analogą, skirtą vidaus rinkai. Šie analogai Kinijoje tampa konkurentais tarptautinėms kompanijoms.

Pasak „Bloomberg“, „Wanda“ siekia nurungti „Disney“ atrakcionų parkų kovoje Kinijoje, „Didi Chuxing“ sėkmingai konkuruoja su „Uber“ mobiliųjų transporto programėlių industrijoje, „Li Ning“ varžosi su „Adidas“, o „Apple“ susiduria su stipriu konkurentu „Xiaomi“. Teko skaityti, kad tik kavinių tinklas „Starbucks“ kol kas nenukentėjo nuo konkurentų, nes bendrovė gerai dirba, o jos klientai išlieka lojalūs. Tai jau laikoma keista tendencija.

– Kinija yra didelė šalis, turinti didelę vidaus rinką. Ar šis faktas daro įtaką sėkmei?

– Taip, žinoma. Jau minėjau, kad Kinijos atveju tai vienas iš pagrindinių aspektų. Šiandieniniame pasaulyje po naftos antru turtu būtų galima laikyti vartotojus, turinčius perkamąją galią. Tarptautinės bendrovės nori didinti ne tik savo produkciją, bet ir pardavimų apimtis tokiose didžiosiose rinkose, kaip Kinija ar Indija. Pavyzdžiui, „Apple“ Kinijoje parduoda ketvirtadalį savo produkcijos.

– Daugelis produktų, sukuriamų Kinijoje, tarsi taikosi ar bent bando vizualiai priminti konkrečius prekės ženklus. Pavyzdžiui, jau minėti „Xiaomi“ telefonai vizualiai panašūs į „Apple iPhone“ telefonus. Prekės ženklai, į kuriuos taikosi Kinija, paprastai gerai žinomi. Ar Kinijos bendrovės galėtų „pavogti“ dalį didžiųjų kompanijų klientų?

– Kinija žingsnis po žingsnio tampa „ardančiąja inovatore“. Manau, kad tokie prekės ženklai, kaip „Xiaomi“, „Huawei“, „OPPO“, „Vivo“, iš tiesų turi galimybę pasiekti rinkos viršūnę.

Iš pradžių Kinija pritraukdavo tarptautines kompanijas, pasiūlydama geriausias sąlygas, jeigu šios sukurtų darbo vietų. Prieš kelerius metus Kinijoje buvo įkurtas Zhengzhou miestas, kuriame šiuo metu gyvena apie 6 mln. gyventojų. Miestas buvo pastatytas Taivano bendrovės „Foxconn“ pastangomis. „Foxconn“ – gamybos bendrovė, bendradarbiaujanti su tarptautine kompanija „Apple“. Pagrindinis bendrovėje dirbančių žmonių darbas – surinkti „Apple“ telefonus. Per sekundę surenkama maždaug 5,8 telefono.

Vietinė Kinijos valdžia prisidėjo prie to, kad į šalį būtų pritrauktos tarptautinės kompanijos. Šalis miestuose kūrė infrastruktūrą, statė namus. Valdžia buvo suinteresuota kurti darbo vietas, pritraukiant tarptautines kompanijas – „Dell“, „Hewlett-Packard“, „Samsung“ ir kt. – per tokius gamybos tarpininkus, kaip „Foxconn“.

Vėliau, kaip jau minėta, šalis pradėjo skirti daugiau dėmesio technologijų vystymui. „Xiaomi“ tapo didele grėsme tarptautinėms kompanijoms, ypač „Apple“. Pasak International Data Corporation (IDC), IDC Worldwide Quarterly Mobile Phone Tracker, du indikatoriai – pardavimai Kinijos rinkoje ir tarptautiniai siuntimai – atskleidė, kad 2015 m. „Xiaomi“ netgi pralenkė „Apple“. Jie pardavė 64 mln. telefonų, kai „Apple“ rodikliai siekė 58,4 mln.

Dar vienas įdomus faktas – 2016 m. krito abiejų bendrovių pardavimai. „Apple“ pardavimo rodikliai tais metais krito nuo 17,1 mln. telefonų iki 14,9 mln., o „Xiaomi“ – nuo 16,9 mln. telefonų iki 10,1 mln. Skaičiai rodo, kad kitos Kinijos bendrovės – „Huawei“, „OPPO“ ir „Vivo“ – pagerino savo pozicijas Kinijos rinkoje.

Vis dėlto „Xiaomi“ pardavimai viršijo 1 mlrd. JAV dolerių 2016 m. Tai daugiausia lėmė pardavimai Indijoje. „The Economic Times“ užsiminė, kad „Xiaomi“ pardavimai galėjo sumažėti dėl dar vienos priežasties – „Xiaomi“ tarptautinių ryšių vadovas Hugo Barra paliko kompaniją ir pradėjo vadovauti „Facebook“ virtualios realybės projektui.

Dar viena priežastis galėtų būti ta, kad „Xiaomi“ labiau pasikliovė internetine prekyba, kuri sudaro apie 30 proc. išmaniųjų telefonų pardavimų Kinijoje. Bendrovės konkurentai atidarinėjo parduotuves Kinijoje, užimdami dalį vidaus rinkos. Tai rodo ir kainos: kitos Kinijos bendrovės sugebėjo pakelti savo produktų kainas, o „Xiaomi“ pasiliko ties ta pačia 150 JAV dolerių riba.

Bet kuriuo atveju, nemanau, kad „Xiaomi“ istorija jau baigiasi, nes bendrovė ieško naujų galimybių pasiekti konkurencinį pranašumą. Dar 2014 m. „Xiaomi“ įkūrė naują padalinį „Beijing Pinecone Electronic“. Padalinys vykdo projektą, kurio metu kartu su gamintojais „Taiwan Semiconductor Manufacturing Co.“ kuria savo procesorius. [...]

Išmaniuosiuose telefonuose procesorius yra turbūt svarbiausia ir brangiausia dalis. Pasak „Bloomberg“, iš beveik 220 JAV dolerių kainuojančio „Iphone“ telefono „Apple“ dalis yra 27 JAV doleriai, o nuo „Samsung Galaxy“ telefono, kainuojančio 250 JAV dolerių, bendrovei atitenkanti dalis yra 62 JAV doleriai. Lyderiai, kuriantys procesorius, yra „Qualcomm Inc“ ir „MediaTek Inc.“ Tai sudaro sunkumų Kinijos bendrovėms, norinčioms konkuruoti su tarptautinėmis kompanijomis.

Remdamasi ardančiųjų inovacijų teorija, turėčiau pastebėti, kad bendrovė pasirinko strategiją tapti ardančiąja inovatore ateityje. Nors šiuo metu 95 proc. bendrovės produkcijos parduodama Indijoje, manau, kad ateityje ji gali tapti pasauline įmone.

Panašų vaizdą pastebiu ir kitose srityse. Internetinių pardavimų bendrovė „Alibaba“ paskelbė, kad 50 proc. jos pajamų iki 2025 m. sudarys tarptautiniai pardavimai. Tai reiškia, kad ši bendrovė taps stipria konkurente tokioms Vakarų bendrovėms, kaip „Amazon“. Kinijos kelionių platforma „Ctrip“ šiuo metu jau turi 0,5 mln. klientų. Tai vietinėje rinkoje sukuria konkurenciją „Expedia“. „Mastercard“ ir „Visa“ konkuruoja su kinų „Union Bay“ ne tik Kinijoje, bet ir pasaulinėje rinkoje. „Union Bay“ paskelbė, kad 80 proc. JAV prekybininkų jau naudoja jų sistemą.

– „Union Bay“ paskelbė, jog 80 proc. JAV prekeivių jau naudojasi jų sistema. Kitos Kinijos bendrovės taip pat prognozuoja didelius pasiekimus savo srityse. Tačiau tai primena mokėjimo sistemos „Revolut“ situaciją. Iš pradžių bendrovė buvo matoma kaip grėsmė tradiciniams bankams, tačiau praėjusių metų pabaigoje ji jau turėjo bent laikinai nutraukti veiklą kai kuriose šalyse. Kaip manote, ar Kinijos bendrovės gali būti tik butaforine grėsme?

– Tai gali būti laikinos grėsmės. Tai viena iš galimybių. Viską lemia tai, kaip didžiosios išsivysčiusių šalių (ypač JAV) bendrovės į tai reaguos. Jie turi reikiamų išteklių.

Vis dėlto mikroelektronikoje viskas greitai kinta. Daug ką lemia ateities inovacijos. Turint galvoje visą kontekstą, manau, kad jūsų prielaida gali būti iš dalies teisinga, tačiau idėja, kad Kinija gali nurungti aukščiau inovacijų srityje esančias šalis, taip pat stipri.

– Kinija nėra vienintelė šalis, kuri buvo žinoma dėl mažų gamybos kaštų. Kenija, Indija, Vietnamas, Venesuela, Kuba, Meksika ir kitos šalys taip pat rikiuojasi šiame sąraše. Vis dėlto šios šalys bent šiuo metu nekuria savo produktų, kaip tai daro Kinija. Kodėl?

– Negaliu atsakyti, kodėl kai kurios šalys atsisako savo „efektyvios gamintojos“ vaidmens ir prisiima inovatorių vaidmenį, o kitos pasilieka su pirminiu vaidmeniu. Inovacijų teorija nurodo, kad valstybės, norinčios kurti inovacijas, privalo turėti keturis ramsčius: gerą edukacinę sistemą, inovacijoms pritaikytą aplinką, išvystytas informacines ir komunikacines technologijas ir išvystytas institucijas. Žinoma, Kinija neturi nuostabių ar efektyvių institucijų. Žinome apie korupcijos skandalus, tačiau šalis nuolat tobulino kitus tris ramsčius. Manau, kad šis klausimas lieka atviras tolimesniems tyrimams ar teorijoms.

– Ar įžvelgiate perspektyvų, kad minėtos šalys ar bet kuri kita šalis galėtų sekti Kinijos pavyzdžiu ir pradėti kurti savo produkciją?

– Nesu šių šalių ekspertė, tačiau paminėčiau, kad šiuo metu gyvename galimybių eroje. Esu įsitikinusi, kad internetinė prekyba yra galimybių sritis šalyse, kur naujokai gali užsiimti poziciją rinkoje. Tai galimybė ir ardančiosioms inovacijoms, nes internetinės prekybos rinkoje iš pradžių atsiduriat apačioje.

Turime dar viena kinų inovaciją – „Didi Taxi“. Jeanas Liu, mobiliosios taksi „Didi Chuxing“ įkūrėjas, minėjo, kad jauni žmonės išleisdavo visus savo pinigus internetinėje parduotuvėje „Taobao“. „Mūsų karta taupydavo juodai dienai, tačiau naujajai kartai tai nerūpi. Jie nesitiki susitaupyti būstui Pekine, tad kodėl visko tiesiog neišleidus?“ – sakė J. Liu.

Galime sakyti, kad gyvename visiško vartotojiškumo laiku. Vadinasi, pigios ir prieinamos technologijos ras savo vietą.

Dėvimų technologijų mums nereikia, bet mes jų norime ir jos mus žavi bei padeda lengviau gyventi. Taip LRT.lt teigia šių technologijų kūrėja Despina Papadopoulos. Anot jos, šie išradimai kol kas sunkiai suderinami ir su mada, nes pastaroji – konservatyvus verslas, labiausiai besiorientuojantis į pinigus.

– Jūs dirbate su dėvimomis technologijomis (angl. wearable technologies). Gal galėtumėte paaiškinti, kas tai yra?

– Dėvimos technologijos yra terminas, kuris nuolat kinta. Prieš 20 metų, kai pradėjau su tuo dirbti, kalbėjome apie „dėvimą kompiuteriją“. Vėliau tai tapo „dėvimomis technologijomis“. Dabar taip pat kalbama apie išmaniąją tekstilę. Apskritai, kai kalbama apie dėvimas technologijas, žmonės turi omenyje technologiją, kuri įterpta į drabužius ar aksesuarus. „Fitbit“ [apyrankė, stebinti žmogaus fizinį aktyvumą – LRT.lt] ar kiti sveikatos sekėjai, kuriuos žmonės dedasi ant kūno, yra tai, kas vadinama dėvimąja technologija.

Kai kurie sako, kad ir „Google Glass“ buvo dėvima technologija, taigi tai yra bet kas, ką galima dėvėti. Žinoma, būtų galima ginčytis, kad, pavyzdžiui, „Fitbit“ yra aksesuaras. Kai pradedame galvoti apie tikrąsias dėvimas technologijas, galvojame apie tas, kurias galime įterpti į audinius, įpinti, prijungti technologijas prie audinio.

– Ar šiais laikais yra daug dėvimų technologijų?

– Ne, jų nėra daug. Sakoma, kad spėti ateitį – kvailių darbas. Nenutuokiu, kas nutiks po dvejų ar dešimties metų, bet esu beveik įsitikinusi, kad per ateinančius 5–7 metus atsiras dėvimų technologijų, kurios bus daug sudėtingesnės. Dabar darome tai, kas lengva. Pavyzdžiui, „Fitbit“ iš tiesų niekuo nesiskiria nuo žingsniamačio, kuris buvo naudojamas ir prieš 20 metų.

Viena iš svarbių „Fitbit“ dalių – bendruomenė. Daug žmonių tuo domisi dėl bendruomeniškumo jausmo. Galbūt esi konkuruoti mėgstantis vyras ir gali palyginti – o, aš nuėjau daugiau nei Džekas. Galbūt kaip tik jauti paramą – eime bėgioti, nes mano draugai bėgioja ir aš tai noriu daryti.

Galiausiai tai tėra triukas smegenims. Dažnai juokauju – jei ant rankos užsisegsi juostelę ir pasakysi – lipk laiptais ir valgyk sveikiau, iš esmės tai bus tas pats, kas „Fitbit“. Ši technologija vis dar kvailoka ir ji su mumis elgiasi taip, lyg kvailoki esame mes.

Vis dėlto galima pradėti naudoti technologijas, kurios labiau suderintos su tuo, kokie mes norime būti, o ne kokie esame. Dabar esame du dideli nykščiai, baksnojantys telefono ekraną.  Ar yra būdų tai panaudoti kūrybingiau? Manau ir tikiuosi (nors galiu ir siaubingai klysti), kad, kai ši platforma taps lengvesnė, kai bus lengviau kurti prototipus ir eksperimentuoti su šiomis idėjomis, matysime daugiau kūrybingo pritaikymo.

Didelę pažangą žada ne tik dabar naudojamas silikonas ir duomenys. Tai svarbu, bet daug žada ir medžiagos, padedančios išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, lengviau perdirbamos ar ilgiau naudojamos. Kai kurios jų turi savitų savybių – gali šildyti ar vėsinti, saugoti kūną. Jei tai sujungtume su elektronika, manau, galėtume matyti įdomesnio pritaikymo pavyzdžių.

– Ar naujosios technologijos, dėl kurių audiniai padaromi atsparūs nešvarumams, yra vienas tokių pavyzdžių?

– Teisingai. Tai taip pat laikau technologija. Galbūt tai audiniai, kurie negali būti sutepti, galbūt jie lengviau pagaminami, reikalauja mažiau išteklių, galbūt juos lengva perdirbti. Pavyzdžiui, dabar dažnai dėvimus poliesterio drabužius labai sunku perdirbti, nors jie patvaresni ilgiau nei kai kurie natūralūs pluoštai. Gausu įdomių technologijų.

– Ar manote, kad mada ir dėvimos technologijos eina koja kojon?

– Dauguma žmonių nesupranta, kad mada – labai konservatyvus verslas. Pokyčiai madoje vyksta labai lėtai. Visi apsėsti galutinio rezultato – pinigų. Tai nėra eksperimentams tinkama aplinka. Kitas dalykas – žmonės, kurie kuria madą, ir tie, kurie kuria technologijas, yra tarsi dvi skirtingos planetos. Skiriasi jų požiūris, darbo procesas. Pagalvokime apie greitąją madą – nueini į parduotuvę ir kas dvi savaites joje gali pamatyti ką nors naujo. Su technologijomis yra kitaip. „Apple“ bando tapti mada – kas devynis mėnesius privalai įsigyti naują telefoną, bet vis dėlto tai yra devyni mėnesiai, o ne dvi savaitės.

Technologijų ir mados kūrimo procesas, darbo kalendorius labai skiriasi. Taip pat skiriasi ir požiūris, turimi įgūdžiai. Dar svarbiau – gamyba visiškai kitokia. Neseniai teko keliauti po daugybę audinių fabrikų. Jie tokie skirtingi. Kad į audinius būtų įtaisytos elektroninės detalės, reikalinga kitokia įranga. Jei nueitume pas audinių gamintojus ir paprašytume prie audinių prijungti elektronikos įrenginius, reikėtų tuos įrenginius padarytų ypač paprastus. Be to, juos reikėtų pritaisyti labai greitai. Vieni džinsai šiais laikais pasiuvami per šešias minutes. Tai yra grafikas, pagal kurį dirba drabužių gamintojai.

Man, kaip dizainerei, tai – bandymas išspręsti problemą – yra smagioji dalis. Manau, kad sprendimas slypi elegancijoje. Tai turi būti elegantiška, išmanu. Dėvima technologija turi sujungti skirtingus žmones. Ši veikla nėra kažkas, kuo gali užsiimti viena žmonių grupelė. Reikalingas tarpdalykinis požiūris.

– Tačiau, kai dėvimos technologijos taps populiarios, elegantiškos ir jų bus visur, ar jos netaps lygios mados industrijai ir nebus kuriamos tik dėl pinigų?

– Tai neišvengiama. Manau, kad mada pradės kreipti didesnį dėmesį į dėvimas technologijas ir jas pritaikys. Išlieka didysis klausimas – kodėl? Koks pritaikymo būdas? Galbūt yra kažkas, ką norėtume žinoti apie savo aplinką? Kūnus? Žinoma. Ar galime tai padaryti? Tai dar vienas įdomus klausimas. Žinoma, yra tam tikrų sveikatos būklių, apie kurias norėtume žinoti, bet tada kyla papildomų klausimų – kiek galima tuo pasitikėti ir kada nustoti pasitikėti savo pojūčiais? Įsivaizduokite, visuomet lauktumėte, kad kažkas už jus viską padarytų. Tai kelia riziką. Reikia nuspręsti, kaip šias technologijas kurti etiškai. Technologijose šiuo atžvilgiu geros patirties neturime.

Pavyzdžiui, „Google“ skyrė daug pinigų, kad jų išradimas „Google Glass“ būtų reklamuojamas kaip madingas aksesuaras. Jie bandė šiuos akinius įtraukti į mados pasirodymus. Jie netgi susitarė, kad mados žurnalų redaktoriai šiuos akinius dėvėtų. Bet ar iš tiesų norėtume, kad, kalbantis su žmogumi, jis tikrintų savo užrašus, elektroninį paštą? Ar norėtumėte būti su savo vaikinu ir net nežinoti, ar jis tikrina rungtynių rezultatą, ar iš tiesų su jumis vakarieniauja? Ne. Visa tai beprotiška.

Ar tai nuostabu? Jei aš remontuoju lėktuvą ir per specialų ekraną galiu matyti kiekvieną laidą, esantį lėktuve, žinoma, tai neįtikėtina. Mums trūksta konteksto suvokimo ir tai veda iš proto.

– Kokias pagrindines savybes privalo turėti naujas išradimas, kad jis atrastų vietą rinkoje?

– Manau, kad visų pirma tai turėtų spręsti kokią nors problemą. [...] Tai turi padėti žmonėms jaustis geriau. Tai turėtų teikti malonumą, mažinti nuobodulį. Nekalbu apie tai, kad technologijos turėtų sumažinti globalinį atšilimą, nors tai ir būtų nuostabu.

Kitas svarbus aspektas – tai turi būti gerai apgalvota. Būtina suvokti visą sistemą. Kokia visa istorija? Apie tai reikia galvoti holistiškai. Deja, daug tokių pavyzdžių neturime. Vienas jų – neseniai sukurta medžiaga, kuri yra panaši į putplastį, bet nuo smūgio ji sukietėja. Tai jau naudojama gaminant motociklininkų, ledo ritulininkų įrangą. Be to, tai turi perspektyvų – ši medžiaga gali būti naudojama vyresniems žmonėms skirtų drabužių pamušalui. Reikia sukurti kažką, kas pritraukia. Reikia suprasti vartotojus – ko jie nori, kokios jų svajonės.

– Ar Jūs tikite, kad žmonėms dėvimų technologijų reikia?

– „Reikia“ – per stipriai pasakyta. Nemanau, kad mums jų reikia. Manau, kad mes jų norime, jos mus žavi. Manau, kad yra tiek daug žmonių, dirbančių su dėvimomis technologijomis ir informacija, jog labai svarbu užtikrinti, kad išradimai netaptų nežmoniški.

– Minėjote, jog nereikia, kad už mus viskas būtų padaroma, tačiau, jei technologijos mums pasakys, ar mes sergame, ar ne, ar ką tik sutiktas žmogus mums tinka, ar tai nepavers mūsų robotais?

– Būtent tai ir yra pagrindinis pavojus. Kaip galime su juo kovoti kaip vartotojai, dizaineriai, technologai? Žinoma, grėsmė yra ir ta, kad mes tikimės, jog galime surinkti visą informaciją, visus duomenis apie save ir savo aplinką, nes tuomet turėsime daugiau įžvalgų. Pati informacija bereikšmė. Mašinos mums teikia informaciją, žmonės – įžvalgas.

Jau dabar kompanijos susijungia, kad galėtų surinkti daugiau informacijos ir sukurti paveikslą to, kas tu esi, bet tai supaprastinta. Iš kur žinai, kad turi visą informaciją? Iš kur gali žinoti, kad tas žmogus tikrai tau tinka? Gal tiesiog įtakos turi tai, kad šiandien saulėta diena ir dėl to tu laimingas? Yra daug veiksnių: oras, hormonai, naujienos, įvykiai. Jų skaičius begalinis.

– „Gopogle Glass“ įvardijote kaip vieną iš populiarų dėvimų technologijų pavyzdžių. Gal galite paminėti daugiau pavyzdžių, kuriuos galbūt jau naudojame?

– Daugiausia tokių pavyzdžių galime matyti sporte. „Under Armour“ neseniai išleido tai, ką jie vadina „Sveikatos dėže“ (angl. Healthbox). Joje yra svarstyklės, apyrankė, dirželis. Šie įtaisai renka skirtingą informaciją, kad nustatytų, kaip jums sekasi sportuoti. Yra bent kelios įmonės, kurios kuria kompresinius marškinėlius. Tai gera idėja, nes šis drabužis gali rinkti informaciją apie organizmo būklę. Yra bendrovė, gaminanti kojines, kurios, jums bėgant, analizuoja, kaip tai darote. Vėliau duodami patarimai, kaip būti geresniu bėgiku.

Įdomu tai, kad visos apyrankės, kurios dabar yra dėvimų technologijų rinkoje, tampa vis išvaizdesnės. Seniau tai tebuvo plastikinė juostelė, net nebuvo smagu ją nešioti. Dabar tai panašėja į papuošalus, atrodo daug rafinuočiau.

Bėda, kad dauguma žmonių, kuriuos pažįstu, yra apsėsti informacijos rinkimo, bet jie nesugeba jos suprasti, nežino, ką ji reiškia. Daugumai žmonių tai yra papildoma motyvacijos priemonė, priminimas. Manau, kad esmė vis dėlto yra ne pati informacija, o psichologinis triukas.

– Technologijos mus apgauna ir priverčia stengtis būti geresniais žmonėmis?

– Taip, būtent, bet tai yra gerai. Labai svarbu suprasti žmogaus psichologiją ir kaip apgauti smegenis. Tokiu būdu galime būti geresni pačiai planetai. Reikia suprasti, kas tas vartojimas: ar mums tikrai reikia 50 marškinėlių, ar puikiai galime išsiversti su penkeriais? Šiuos įrenginius galime vadinti sąmoningumo įrenginiais.

– Nors, kaip sakėte, spėti ateitį – kvailių darbas, kokią vis dėlto ją matote?

–  Iš tiesų nežinau. Tai labai sunkus klausimas. Galiu sugalvoti niūrių istorijų, kaip žmonės, vos išlipę iš metro, išsitraukia savo telefoną. Tačiau galiu sugalvoti kitų istorijų, kaip žmonės susirenka kaip bendruomenė, dalijasi informacija.

Dažnai girdžiu žmones sakant, kad pasaulis blogėja. Ar tikrai? Nežinau, ar mano močiutė, kuri išgyveno du pasaulinius karus ir holokaustą, gyveno geriau. Žmonės mirdavo dėl nieko. Šveicarijoje moterys negalėjo balsuoti iki 1971 m. Manau, kad viskas gerėja arba viskas taip pat, bet pasisuka į kurią nors vieną pusę.

Norėčiau matyti sąmoningesnę ateitį, naudojančią nuostabius išradimus, kuriuos jau turime, kad žmonės galėtų gyventi linksmiau, kad būtų labiau susiję, daugiau bendrautų, kad rūpintųsi aplinka, atskirtais žmonėms. Tikiuosi, kad technologijos gali mus labiau sujungti. Dėl to nekyla klausimų.

Aš neatsakiau į klausimą. Nežinau, kokią ateitį matau. Noriu tikėti, kad būsime vieningesni, sąmoningesni. Turiu tikėti, kad, kuo daugiau žinosime apie tai, ką patiria žmonės, kuo geriau suprasime, kaip viskas vyksta, tuo geresni tapsime. Deja, yra žmonių, lyderių, kurie tokie nėra.

– Dauguma žmonių, kai kalba apie technologijas (ypač dėvimas technologijas, apie kurias nemažai žmonių net nėra girdėję) sako, kad tai yra ateities išradimai. Kai kurios bendrovės netgi skelbia, kad jos kuria kažką naujo ateičiai. Kaip jaučiatės Jūs – ar kuriate ateičiai?

– Ne, aš kuriu dabarčiai. Manau, tai labai svarbu suprasti. Viskas, ką darome, yra dabarčiai. Ateityje gyvename dabar. Tuo esu visiškai įsitikinusi. Mes turime aiškiai suvokti, ko norime iš ateities, nes visa tai vyksta dabar.

Po ilgos kovos, besikeičiant lyderiams, buvo išrinkta, kas atstovaus Lietuvą Austrijoje vyksiančiame „Eurivizijos“ konkurse. Tai – Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės duetas.

Šeštadienio vakarą galiausiai išrinkta, kas atstovaus Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse. Dėl šios garbės kovojo trys atlikėjai: Vilija Pilibaitytė–Mia, Vaidas Baumila ir Monika Linkytė, tačiau pastarieji atlikėjai žiūrovams pateikė staigmeną ir sujungė jėgas. Žiūrovai galėjo balsuoti už V. Baumilos ir M. Linkytės duetą.

Atlikėjai atliko savo mėgstamas dainas, o vakarą vainikavo išrinktosios dainos „This Time“ atlikimas. Juos vertino net penki komisijos nariai. Net trys - svečiai iš užsienio: mažosios „Eurovizijos“ organizatorius Rene Romke, atlikėjas iš Latvijos Ralf Eilands ir radijo didžėjus Erikas Lemanas. Lietuviškąją komisijos dalį atstovauja muzikos ekspertas, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Ramūnas Zilnys ir atlikėja Rosita Čivilytė.

Pirmoji ant scenos užlipo Mia. R. Čivilytė jos pasirodymą įvertino labai teigiamai, bet turėjo neigiamų komentarų su Mia pasirodžiusioms penkioms merginoms. „Mano simpatija Miai išliks tokia pat kaip ir šį vakarą, bet tos penkios merginos už tavęs dar nepasiruošusios“, – apibūdino R. Čivilytė ir pridėjo, kad atlikėja turėtų įgyvendinti viską, ką ji jaučia, nes jos jausmai – teisingi.

„Apgink savo žodžius“, – ragino R. Čivilytė.

R. Romke  laikėsi panašios pozicijos, pripažindamas, kad Mia buvo viena iš jo favoričių nuo pat konkurso pradžios.

Antrasis ant scenos pasirodė vienintelis konkurse dalyvaujantis duetas – V. Baumila ir M. Linkytė. Jie atliko Lino Adomaičio dainą „Saulės pėdomis“.

Paklausta, ar mieliau į Vieną važiuotų vieną, ar su V. Baumila, M. Linkytė nusišypsojo, kad „kelio jau atgal nėra“.

„Kartu „Eurovizijos“ atrankos scenoje jūs esate stipresni negu po vieną“, – pasirodymą apibendrino R. Zilnys. Jo teigimu, po dviejų pasirodymų dar nėra įmanoma numanyti, kas atstovaus Lietuvą.

„Manau, kad tai išjudins Mios gerbėjus [...] Kažkuria prasme tai naudinga ir jai. Galbūt būtų teisingiausia, jei dainuotumėte po vieną, būtų išrinktas vienas, o tada jau jis spręstų, ką vežtis su savimi“, – svarstė R. Zilnys, kalbėdamas apie tai, kad atlikėjai susijugė į duetą ir tokiu būdu padvigubino savo galimybes keliauti į Austriją.

E. Lemanas  pagyrė porą už stiprų pasirodymą ir puikius vokalinius sugebėjimus. Be to nusijuokė, kad R. Čivilytė visą dainą niūniavo kartu.

Žiūrovai šį vakarą galėjo pasiklausyti ne tik dalyvių atliekamų kūrinių, bet ir komisijos – po dviejų pasirodymų dainą atliko R. Eilands.

Dar kartą ant scenos užlipusi Mia atliko praėjusiais metais į „Euroviziją“ nenukeliavusią dainą „Take a Look at Me Now". Anot R. Zilnio, pažiūrėjus pasirodymą, galima spėti, kad Mia laimėti nori labiau nei V. Baumila ir M. Linkytė.

„Šiandieną atiduodi 100 proc. Šis pasirodymas man atrodo geresnis nei pirmasis tavo pasirodymas“ – sakė R. Eilands.

Dar kartą ant scenos užlipus V. Baumilai ir M. Linkytei, R. Čivilytė neslėpė susižavėjimo.

„Gerai jūs dainuojate. Esate tikri profesionalai. Neturiu jums jokių priekaištų dėl dainavimo, muzikavimo. Bet kažin, ar jūs galite pakovoti su Mios emocionalumu“, – tvirtino R. Čivilytė.

V. Baumila po tokio komentaro suskubo paaiškinti, kad daina buvusi apie merginą, kuri išėjo ir paliko vaikiną, todėl duetas tu pat metu buvo ir dviejų atlikėjų atskiri pasirodymai.

R. Romke nesutiko su R. Čivilytės nuomone, prisipažindamas, kad, vos pamatęs V. Baumilą ir M. Linkytę, pamanė, jog jiedu pora.

Trečiąjį kartą ant scenos užlipusi Mia žiūrovams padovanojo išrinktąją dainą „This Time“.

R. Čivilytė prisipažino, kad jaudinosi dėl Mios, o taip pat ir dėl jai padedančių merginų. „Tu be jokios abejonės esi verta „Eurovizijos“ scenos. Aš su visa atsakomybe tau pareiškiu. Pergyvenau dėl to, kaip tu dainavai, nes girdėjau šiek tiek nepatogių gaidelių. Gal galima tai ištaisyti“, – sakė R. Čivilytė, pridėjusi, kad tikslesnę išvadą bus galima padaryti po V. Baumilos

E. Lemanas pajuokavo taip pat jaudinęsis dėl Mios, nes jį išgąsdino atlikėjos batelių aukštis. „Tave laikau kovotoja. Ant scenos atrodai nuostabiai“, – nedaugžodžiavo komisijos narys.

Atsakydami į Mios pasirodymą tą pačią dainą atliko ir V. Baumila su M. Linkyte. Jų pasirodymas sulaukė gausių žiūrovių plovimų. „Su šita daina, kai jūs išeinate į sceną, niekam nekyla abejonių, kas ją turi atlikti. Man nekyla abejonių“, – didelių simpatijų duetui neslėpė R. Zilnys.

R. Eilands prisipažino, kad jis, kaip ir visa Europa, nežino Lietuvos atlikėjų. Anot jo, iki šio vakaro jis težinojo Jurgą, nes ji – puiki atlikėja, ir Minedą. „Manau, kad jūs patys geriausi. Tai – jūsų daina“, – pridėjo komisijos narys.

Be to, komplimentus pasakyti pabandė ir lietuviškai, dar kartą pasakydamas, kad Vaido ir Monikos duetas jam labai patikęs. „Jums reikia pagalvoti apie vestuves“, – lietuviškai prakalbo E. Eilands.

Po šio pasirodymo kova susilygino ir žiūrovų balsai parodė, kad simpatijos tolygios abiems kandidatams.

Po Šveicarijos atstovų pasirodymo žiūrovų balsai pakeitė padėtį ir į pirmąją vietą iškopė V, Baumilos ir M. Linkytės duetas.

Komisijos vertinimai buvo vieningi. R. Čivilytė pripažino, kad Mia šį vakarą atrodė stipresnė iki tol, kol V. Baumila ir M. Linkytė atliko dainą „This Time“. Jai pritarė ir R. Zilnys.

E. Lemanas pagyrė ne tik konkurso dalyvius, bet ir dainos kompozitorių, sakydamas, kad tai – nuostabi daina. „Bučinys turbūt taptų „Eurovizijos“ bučiuniu, todėl balsuoju už porą“, – sakė komisijos narys.

R. Romke laikėsi tokios pat pozicijos, užtikrinęs, kad daina paklius į finalą ir Lietuvai atneš geriausius rezultatus per visą dalyvavimo „Eurivizijos“ konkurse istoriją. R. Eilands taip pat neišsiskyrė iš komisijos narių – geriausiai įvertino duetą.

Nors daugelyje technologiškai pažangių pasaulio valstybių darbdaviams jau įprasta darbuotojus tikrinti ir socialiniuose tinkluose, Lietuvoje ši tendencija dar neįsitvirtino. Tačiau personalo atrankos specialistai patarė atidžiai pasižiūrėti, kokia informacija virtualioje erdvėje dalijatės su savo draugais.

Kalbintos pašnekovės tikino, kad ieškodami darbo žmonės turėtų nepamiršti savo paskyrų socialiniuose tinkluose, patikrinti, kokia informacija apie juos pasiekiama internete. Tačiau pripažino, kad dauguma darbdavių kol kas netikrina potencialių darbuotojų socialinių tinklų paskyrų.

„Viskas labai priklauso nuo darbdavio. Nepasakyčiau, jog kiekvieną kandidatą kiekviena darbovietė tikrina. Vis tiek didžiausias dėmesys yra skiriamas tam, kaip žmogus save pristato tiesiogiai: jo gyvenimo aprašymui, savęs pateikimui per pokalbį. Gal kiek didesnę įtaką daro „Linkedin“ profilis, nes jis vis tiek profesionalesnis“, – svarstė personalo atrankos bendrovės „People Link“ vadovaujanti partnerė Jurgita Lemešiūtė.

Ji atskleidė, kad yra tekę girdėti komentarų iš vadovų, esą pasižiūrėjus kandidato ar darbuotojo „Facebook“ ar kito socialinio tinklo profilį, jame esančios nuotraukos pasirodė netinkamos. Tačiau ji išsyk pridūrė nemananti, kad tam yra skiriamas labai didelis dėmesys, kad tokiu būdu naudojasi labai daug darbdavių.

Jai pritarė ir personalo atrankos bendrovės „Talent Lab“ vykdančioji partnerė Laura Gylienė. Pašnekovė teigė, kad labai daug darbdavių ar personalo atrankos bendrovių patikrina, ko žmogus yra pasiekęs, ieškodami informacijos interneto paieškos sistemose. Tačiau tokius veiksmus lemia pozicija, į kurią kandidatuojama ir jai keliami reikalavimai.

L.Gylienė akcentavo, kad reikėtų socialinius tinklus skirstyti į profesinius ir asmeninius. Pastariesiems priklausytų, pavyzdžiui, „Facebook“ ar jo lietuviški atitikmenys, bet kurie socialiniai tinklai, kurie yra skirti žmogaus laisvalaikiui, hobiams, pavyzdžiui „Pinterest“. Profesijai skirtu tinklu laikomas „Linkedin“.

„Jei mes žiūrime į asmeninius socialinius tinklus, tai natūralu, kad ten talpinama žmogaus asmeninė informacija: vakarėliai, gimtadieniai, kelionės. Ten žmogus turėtų riboti informaciją kitiems. Draugams skirta informacija, turėtų būti kitiems nelabai pasiekiama“, - apie asmeniniams tikslams naudojamus socialinius tinklus kalbėjo L.Gylienė.

Ji pabrėžė, kad socialiniuose tinkluose, naudojamuose profesiniais tikslais, turėtų būti kuo tiksliau pateikiama profesinė informacija: pasiekimai, atliekamos pareigų funkcijos, rekomendacijos.

„Jei kalbame apie profesinius socialinius tinklus, tai jie padeda ieškoti darbo, kilti karjeros laiptais, leidžia pažiūrėti, su kuo žmogus yra susijęs, kokiose kompanijose dirbęs, kas jį rekomenduoja“, – aiškino L.Gylienė.

Kad socialiniai tinklai gali padėti susirasti darbą, pripažino ir J.Lemešiūtė. Ji teigė, kad socialinius tinklus dažnai naudoja personalo atrankos bendrovės, kurios ne tik skelbia informaciją apie tai, kokių darbuotojų ieško, bet ir pačios juose su potencialiais kandidatais kontaktuoja.

Pašnekovės įsitikinusios, jog keblumų dėl socialinių tinklų, ieškant darbo, galima lengvai išvengti pritaikius tinkamus privatumo nustatymus. Be to, jos ramino, kad informacija socialiniuose tinkluose tėra papildoma informacija, į kurią beveik arba visai nekreipiamas dėmesys.

Kaip išvengti bėdų dėl socialinių tinklų

Pasiryžusius ieškoti darbo socialinių tinklų džiunglėse arba bent jau tikinčius, kad socialinis tinklas galėti padėti arba pakenkti ieškant darbo, „Talent Lab“ siūlo atkreipti dėmesį į šiuos patarimus:

1. Būkite profesionalūs.

Protingiausia būtų atskirti profesinį ir asmeninį gyvenimą socialiniuose tinkluose. Jei nenorite gadinti savo kaip profesionalo įvaizdžio susikurkite atskirus profilius: asmeninį ir profesinį. Asmeniniame profilyje skelbkite informaciją, skirtą draugams, o profesiniame profilyje prenumeruokite jums aktualią verslo informaciją, dalyvaukite profesionalų diskusijų grupėse.

Atminkite, kad darbdaviai ieškodami profesionalių darbuotojų vis dažniau peržiūri ir potencialių kandidatų socialinius tinklų profilius, todėl venkite skelbti jus kompromituojančią ar klaidingą nuomonę apie jus galinčią lemti informaciją.

2. Būkite tinkamose vietose.

Jei esate aktyvus socialinių tinklų dalyvis, jau turbūt žinote apie diskusijų grupes. Siekdami būti pastebėti, dalyvaukite specialistų grupėse, būkite aktyvūs diskusijose. Nepamirškite, kad profesionalų grupėje galbūt dalyvauja ir potencialus jūsų darbdavys, kuris tikrai įvertins jūsų kompetenciją. Internetinė erdvė neapsiriboja vien tik "Facebook", "Twitter" ar "Linkedin" – būkite aktyvūs forumuose, specializuotuose karjeros tinklalapiuose ar komentuokite straipsnius. Nebūkite anonimas.

3. Reklamuokite save.

Šalia patrauklaus profilio susikurkite kompetentingo profesionalo reputaciją. Jei kas nors paskelbia jus dominančią žinutę ar nuorodą aktyviai komentuokite ir dalyvaukite diskusijoje. Būkite aktyvūs jus dominančiais profesiniais klausimais, užduokite klausimus, klauskite patarimų ir nebijokite duoti jų patys, jei manote kad esate kompetentingas vienu ar kitu klausimu.

4. Būkite kūrybingi.

Kūrybiškumas visada vertinamas. Parodykite, kad sugebate netradiciškai mąstyti, galite generuoti ir įgyvendinti naujas idėjas. Sukurkite asmeninį blogą ar "YouTube" kanalą ir skelbkite aktualią profesinę informaciją – jūs būsite ne tik matomas, bet ir turėsite galimybę papildomai uždirbti, jei jūsų projektas kurs vertę lankytojams.

Elektroniniam parašui skaičiuojant keturioliktus metus, naudojimosi juo galimybės daugumai lietuvių vis dar nėra žinomos. Tyrimų duomenimis, elektroniniu parašu nesinaudoja apie 82 proc. Lietuvos gyventojų, nors tai naudojimąsi skatina net ir bankai.

Daugumai nereikalingas

Iš nesinaudojančiųjų elektroniniu parašu daugiau nei pusė – 58 proc. – teigia, kad tokio parašo jiems dar niekur neprireikė.
Taip dažniau mano vyresni nei 30 m. ir aukštesnes pajamas uždirbantys lietuviai.

"Rezultatai rodo, kad daugumai lietuvių elektroninio parašo niekada neprireikė. Tai liudija apie paslaugų, leidžiančių naudotis šia technologija, spektrą – šiuo metu veikiančių paslaugų visumos nepakanka, o pati technologija pristatoma per daug sudėtingai, kad visuomenė būtų skatinama naudoti elektroninį parašą. Tai patvirtina ir naujų asmens tapatybės kortelių skaičiai – jas turi tik 30 proc.", – teigia Mindaugas Pelanis, asociacijos "Infobalt" atstovas.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad asmens tapatybės kortele, kaip asmeniniu parašu, nesinaudoja nė 0,5 proc. lietuvių.

Turi dvi paskirtis

Bandydamas paprastai paaiškinti, kas yra elektroninis parašas, M.Pelanis tai įvardijo kaip technologiją, naudojama tapatybės nustatymui ir valios išreiškimo patvirtinimui.

Dar paprasčiau tariant, tai yra technologija, padedanti patvirtinti savo tapatybę ir leidžianti pasirašyti dokumentus ar kitaip patvirtinti sprendimą.

Elektroninis parašas gali būti naudojamas per tapatybės kortelę ar specialų raktą, pavyzdžiui, USB raktą ar specialią kortelę.

Taip pat gali būti naudojamas elektroninis parašas mobiliajame telefone, kuriam reikalinga speciali SIM kortelė.

"Jeigu palyginti, tai ne ką sudėtingiau, negu naudotis banko išduotu atitikmeniu: kodų generatoriumi, kodų kortele ar kitais įrankiais, kuriais yra stengiamasi identifikuoti vartotoją", – elektroninį parašą apibūdino pašnekovas.

Tačiau derėtų atkreipti dėmesį, kad elektroninis parašas toli gražu nėra visiškai tas pats, kas prisijungimas prie tam tikros paslaugos per elektroninę bankininkystę.

Esame jau įpratę, kad prie daugelio elektroninių paslaugų, kurioms reikalingas tapatybės patvirtinimas, galime prisijungti per elektroninę bankininkystę.

Šią galimybę teikia ir daugelis valstybės institucijų ar įstaigų.

Kuris būdas – saugesnis?

M.Pelanis teigė, kad įprotis prisijungti prie daugelio elektroninių paslaugų, naudojant elektroninę bankininkystę atsirado tuomet, kai elektroninis parašas dar nebuvo gerai žinomas.

Jis tikino, esą tuo metu tai buvo neblogas sprendimas, nes dauguma žmonių, kurie naudosis elektroninėmis paslaugomis, galima daryti išvadą, naudojasi ir elektronine bankininkyste.

Be to, prisijungimas prie banko yra gerokai saugesnis negu įprastas prisijungimas prie paskyrų, kai naudojamas vienintelis slaptažodis.
Tačiau jis akcentavo, kad tai buvo būdas sukurtas prisijungti būtent prie banko sistemos, o ne patvirtinti tapatybę kitose.

"Tai yra tam tikras palikimas, kurį turime. Šią dieną tokiu būdu nėra patenkinta nei valstybė, nei patys bankai, kurie suteikia šias paslaugas. Kai yra tvirtinama tapatybė, kažkuri šalis turėtų būti atsakinga už tai", – įsitikinęs pašnekovas.

Jis teigė, kad šiuo metu būtų sunku nustatyti, kas yra atsakingas, jei sukčiai įsibrautų į kokią nors elektroninę paskyrą, prie kurios žmonės jungiasi naudodamiesi elektronine bankininkyste.

Todėl, jo manymu, reiktų naudoti patobulėjusias priemones, kurios gali garantuoti saugumą.

Įmonės suskubo pirmos

M.Pelaniui pritarė Darius Jasinskis, "Danske Bank" Verslo plėtros tarnybos direktorius. Jis įsitikinęs, kad elektroninis parašas – viena saugiausių šiandien egzistuojančių elektroninių asmens identifikavimo priemonių, kuri savo patogumu pranoksta įprastas slaptažodžių korteles ar kodų generatorius.

Būtent dėl šios priežasties elektroninio parašo naudojimą siekia skatinti ir patys bankai.

Tiesa, kol kas šis skatinimas labiausiai paveikė tik įmones, o ne gyventojus, kuriems elektroninėmis paslaugomis naudotis tenka gerokai rečiau.

"Įmonių finansininkai, dirbantys su keliais bankais, greitai pamatė, kad elektroninį parašą naudoti žymiai patogiau, nei turėti kiekvieno banko kodų generatorių, prisiminti aibę PIN kodų", – kodėl įmonės labiau linkusios naudotis elektroniniu parašu, bandė paaiškinti D.Jasinskis.

Jis taip pat pridėjo, kad kai kurios valstybės institucijos neretai reikalauja įvairias atskaitas teikti tik elektronine forma. Jų patvirtinimui ir reikalingas elektroninis parašas.

Turi ir minusų

Nors elektroninis parašas teikia nemažai patogumų, jis turi ir nemažų minusų. Tą pripažino ir pašnekovai.

D.Jasinskis įsitikinęs, kad platesnę elektroninio parašo sklaidą riboja vis dar nedidelės jo panaudojimo galimybės.

M.Pelanis taip pat atkreipė dėmesį, kad naudotis elektroniniu parašu yra labai patogu, jei naudojamasi mobiliuoju jo variantu.
Tačiau naudojant elektroninį parašą asmens tapatybės kortelėje ar panašiu būdu, jo nuskaitymui reikalinga speciali įranga – kortelės skaitytuvas, kuriam mažiausiai išleisite 25–30 litų.

Be to, tam reikia specialiai paruošti kompiuterį ir įsigyti sertifikatą, patvirtinantį tapatybę ir leidžiantį pasirašyti elektroniniu parašu.

"Kortelių skaitytuvais prekiauja daugiausiai specializuotos elektronikos parduotuvės. Skaitytuvų pasiūla kol kas nėra didelė, todėl išimties tvarka pateikiame keletą adresų. Norime atkreipti dėmesį ir į tai, kad kartais pasitaiko probleminių skaitytuvų. Pavyzdžiui, yra buvę atvejų, kai pavieniai skaitytuvo N99 (parduodamas kaip skaitytuvas Trendnet USB PC/SC) egzemplioriai neveikė su asmens tapatybės kortelėmis, gaminamomis nuo 2012 m. liepos 4 d. Todėl nusprendusiems įsigyti šį konkretų skaitytuvo modelį patartume pirkimo metu aptarti su pardavėju skaitytuvo grąžinimo atvejį", – apie galimas problemas iš anksto informuoja Vidaus reikalų ministerija.

Daugėja, bet mažai

Kaip atskleidžia Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys, pateiktų deklaracijų, pasirašytų elektroniniu parašu, skaičius nuosekliai auga – pernai tokiu būdu pateiktų deklaracijų buvo bemaž 11,6 tūkst. arba 1,7 karto daugiau nei 2012 m.

Nuo pernai mobilųjį elektroninį parašą išduodančio "Danske Bank" statistika rodo, jog elektroninio parašo naudotojų skaičius banke 2013 m. augo dvigubai, bet taip patvirtinamų finansinių operacijų kol kas nėra daug.

"Danske Bank" specialistai kelerius metus stebi tendenciją, jog elektroninio parašo naudotojų skaičius kiekvieną ketvirtį paauga 25 proc.
"Nors elektroninio parašo naudotojų skaičiaus augimas ir yra progresinis, tačiau lūžio dar teks palaukti. Lietuvoje sukurta palanki teisinė bazė, išplėtota infrastruktūra, tačiau elektroninio parašo naudojimas dar nėra labai aktyvus", – sakė D.Jasinskis.

Didžiąją dalį VMI deklaracijų, patvirtintų elektroniniu parašu, pernai pateikė įmonės – 9551.

Nors gyventojų, besinaudojančių elektroniniu parašu, teikiamų deklaracijų skaičius didėja tais pačiais tempais, tačiau fizinių asmenų taip patvirtintos deklaracijos pernai sudarė vos 17 proc.

Skatinti per prievartą

"Vienas būdų, kaip būtų galima paskatinti vartojimą Lietuvoje, galbūt griežtai skambantis, bet tam tikra prievarta. Žmonės kuo toliau, tuo labiau naudoja elektroninį mokesčių deklaravimą. Įeinant į deklaravimo sistemą, tapatybę galima patvirtinti tiek elektroniniu parašu, tiek kitomis priemonėmis. Jeigu tų kitų priemonių nebūtų, būtų, aišku, tam tikro nepasitenkinimo, bet ir atsirastų tam tikras motyvas pradėti naudoti elektroninį parašą. Po to viskas būtų paprasčiau", – įsitikinęs M.Pelanis.

Pašnekovai nesiryžo tiksliai prognozuoti, kiek laiko prireiks, kol elektroninis parašas taps įprastu tapatybės patvirtinimo būdu daugumui Lietuvos gyventojų. Tačiau yra tikimybė, kad labai ilgai laukti nereikės.

"Kai apie 2000 m. Lietuvoje bankai pradėjo siūlyti elektroninę bankininkystę, irgi prireikė laiko, kol ji tapo neatsiejama kasdieninės bankininkystės dalimi. Todėl prognozuočiau, kad didesnei elektroninio parašo plėtrai prireiks dar dvejų-trejų metų", – sakė D.Jasinskis.