Vienas jų – internete pagausėję raginimai paviešinti 75 metams įslaptintas prisipažinusiųjų buvus KGB bendradarbiais pavardes. Šie raginimai pasigirsta bene prieš kiekvienus rinkimus, ir visada Seime atsiranda koks nors „dundukas“, kuris įtikėjęs, kad interneto komentarai „atspindi tyliosios daugumos nuomonę“, nusprendžia pasiūlyti kolegoms imtis šio klausimo.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad buvusių KGB bendradarbių išslaptinimo neretai šaukiasi žmonės, atvirai simpatizuojantys Vladimiro Putino režimui ar besiilgintys sovietmečio, taip pat tie, kurie nemėgsta Landsbergių giminės atstovų ir šiaip yra nelaimingi nepriklausomoje Lietuvoje.

Jie, matyt, tikisi, kad tarp tų prisipažinusiųjų ir įslaptintųjų bus ne tik Vytautas Landsbergis, bet ir Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Agnė Bilotaitė, Algis Ramanauskas-Greitai, Andrius Užkalnis, Dalia Grybauskaitė ir t. t. ir taip neva bus atskleista dešiniųjų Lietuvos veikėjų dviveidystė bei patvirtintas senas marazmatiškas kliedesys, neva Landsbergiai ir jų pasekėjai tarnauja Kremliui „kyršyndami toutą“.

Nors KGB bendradarbių išslaptinimas gali itin patraukliai skambėti žmogui, kuris kartu su SSRS žlugimu prarado kone viską arba kurio vaikai emigravo į Airiją pešioti vištų, reikia pasakyti, kad šis žingsnis gali turėti ir labai neigiamų pasekmių Lietuvos valstybei bei visuomenei.

Tarkime, kad dalies lietuvių nemėgstami politiniai veikėjai jaunystėje buvo užverbuoti KGB ir jai uoliai tarnavo, o atėjus nepriklausomybei dar ir „pagrobė“ visą šlovę iš „tikrųjų laisvės šauklių“. (Kokių? Algirdo Mykolo Brazausko? Arvydo Juozaičio? O gal Mindaugo Murzos?).

O ką pasakysite apie prielaidą, kad su KGB ryšius galėjo palaikyti ir kai kurie politiškai neutralūs (po nepriklausomybės atgavimo), itin gerbiami ir mėgstami, žinomi Lietuvos žmonės?

Ką darysite, jeigu, paviešinus KGB bendradarbių pavardes, tarp jų bus jūsų mėgstamas vietinės reikšmės dainininkas, teatro ir kino aktorius, sportininkas ar poetas?

Kai prieš kelerius metus buvo paviešinti aktoriaus Donato Banionio ryšiai su SSRS slaptosiomis tarnybomis, daug kas tą neigė ir tvirtino, kad čia KGB klerkai sąmoningai viską sufabrikavo norėdami diskredituoti mūsų tautos šviesulius. O juk, kai pagalvoji, šis aktorius nebuvo kažkoks super-ultra sąjūdietis, dėl Lietuvos autonomijos besiplėšantis marškinius, ir per 1988–1991 m. įvykius laikėsi gana atokiai.

Gyvenime yra tokių paslapčių skrynelių, kurių nereikėtų atverti.

Atsižvelgiant į šį pavyzdį, būtina užduoti sau esminį klausimą: ar paviešinus įslaptintus KGB bendradarbius jūs pripažintumėte sau ir kitiems, kad gražiai dainuojantis ir eiliuojantis, įtikinamai vaidinantis arba gerai žaidžiantis krepšinį žmogus gali būti tuo pat metu eilinė vidutinybė visais kitais klausimais, bailys, prisitaikėlis arba dar blogiau – niekšas, dėl savo karjeros pasiryžęs griauti kitų, žymiai gabesnių ir talentingesnių kolegų gyvenimus?

O juk tai yra visai realu. Imkime kad ir tautos dainiumi tituluojamą Justiną Marcinkevičių, kuriam dabar veržiamasi statyti paminklą. Aš, gink Dieve, neteigiu, kad jis buvo užverbuotas KGB, tačiau grožinė literatūra buvo viena tų sričių, kuriai sovietijoje skirtas ypatingas režimo ir slaptųjų tarnybų dėmesys, o J. Marcinkevičiaus tiek literatūrinė, tiek politinė karjera buvo itin sklandžios.

Kai žinai, kokias kančias teko patirti kai kuriems jo žymiai įdomesniems, talentingesniems ir žinomesniems kolegoms, visa tai gali atrodyti keista, ir joks M. Mažvydas (ar kitas jo pjesių personažas), populistiškai šaukiantis „Lie-tu-va!“ teatro scenoje, negali išsklaidyti to keistumo jausmo. Bet, pakartosiu, nieko neteigiu ir tikiuosi, kad man bus poeto artimųjų už šiuos samprotavimus atleista.

Per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos visuomenėje įsitvirtino daugybė mitų ir legendų (pvz., kad, siekiant nepriklausomybės, kažkokį svarbų simbolinį vaidmenį suvaidino krepšinis), ir yra didelė tikimybė, kad, paviešinus KGB bendradarbių pavardes, šios iliuzijos gali skaudžiai subliūkšti.

Dėl to gali pagausėti psichinių sutrikimų, staigių mirčių nuo širdies smūgio, savižudybių ir gali sudrebėti net valstybingumo pamatai. Ir čia kalbu ne tik apie pačius įslaptintuosius, kurių dalis veikiausiai jau mirę, bet ir apie jų artimuosius, vaikus ir anūkus, kurie iš esmės niekuo dėti.

Kitaip tariant, paviešinimo žala gali būti milžiniška, o nauda – abejotina, mat po šio „apsivalymo“ gali net nebelikti nei ko, nei kam toliau „dergti“.

Ar jūs to norite? Taip. Yra, kas to norėtų, t. y. kas suinteresuoti chaosu mūsų valstybėje. Vienas toks veikėjas, dergęs Lietuvoje visus tris dešimtmečius, netrukus gali būti greitai deportuotas į savo istorinę tėvynę, tačiau pasakysiu, kad gyvenime yra tokių paslapčių skrynelių, kurių nereikėtų atverti.

Be to, reikia neužmiršti dar vieno niuanso, kurį radijo laidoje išsakė gerbiamas Rimvydas Valatka (maždaug 2019 m.). Jis tada pabrėžė, kad kai tie įslaptinti asmenys prisipažino apie bendradarbiavimą su KGB, valstybės vardu naujosios valdžios atstovai jiems davė žodį, kad šie žmonės galės ramiai nugyventi likusį gyvenimą su savo „demonais“. Ko gi yra vertas valstybės garantas, jeigu jis bus laužomas kažkam parėkavus interneto komentaruose prieš kiekvienus rinkimus?

Prezidentūra greitai pareiškė, kad tai, kaip ir partizanų vado paminklo apdergimas, yra neva vykdoma ir ne Lietuvoje suplanuota specialioji operacija.

Su Prezidentu aš nesiginčysiu, mat, jis tikriausiai turi daugiau informacijos, tačiau taip pat negalima atmesti versijos, kad tai padarė ne kokie nors „fsb’ešnikai“ ar „gru’šnikai“, o paprasčiausi vietiniai pienburniai ir degeneratai, nes toks grubus išpuolis prieš nacionalinę trispalvę rodo labai menką intelektą ir siaurą politinį suvokimą.

Jeigu, tarkime, būtų išniekintos Ukrainos vėliavos, tada kokie nors celofanai savo feisbukuose galėtų kalbėti, kad „va, konservatorių apleisti žmonės protestuoja, dėl to, kad valdžia apleido savo gyventojų tikrąsias problemas, susipyko su rusais, „kiniečiais“ ir baltarusiais, pernelyg daug dėmesio skiria Ukrainai“ ir t. t., o dabar, kai išniekinta tautinė trispalvė, tuo tarsi parodomas tikrasis politinis veidas ir siekiai.

Kitaip tariant, noriu pasakyti, kad užsienio žvalgybos tarnyboms šita provokacija pernelyg negudri.

Žvejybos uostas arba, vietinių žargonu kalbant, „Rybportas“ yra gana liūdnos reputacijos rajonas.

Šioje jo reputacijoje yra dalis tiesos, mat čia tikrai netrūksta ir alkoholikų, ir benamių, ir narkomanų, ir šiaip nusikaltėlių ar chuliganų, tačiau tuo pat metu jo reputacija ir kiek nuvertinta, mat čia gyvena ir nemažai normalių žmonių, o Klaipėdoje yra ir baisesnių rajonų, nei Žvejybos uostas, pvz., Laukininkai.

Žvejybos uoste netrūksta ir apleisto tarybinio paveldo, kuris laukia griovėjų, tačiau dėl nežinomų priežasčių jis yra vis negriaunamas, nors jau kelia fizinį pavojų.

Praėjusiais metais Žvejybos uoste kažkas itin dažnai šaudydavo fejerverkus, kai kone kasdien būdavo skleidžiama žinia, neva „Wagner“ užėmė Bachmutą.

Šiame rajone taip pat yra nemažai prastų ugdymo įstaigų, kuriose gyvenimui ruošiasi proletariškoje aplinkoje gimęs ir augęs „maištingas“ jaunimas.

Dažnam šio jaunimo atstovui seneliai ir tėveliai vaikystėje ir paauglystėje pasakodavo, kaip gera buvo gyventi „prie ruso“, kaip visi neva turėjo darbus, niekam nieko netrūko, nebuvo jokių iškrypėlių ir kaip rusiška žiema padėjo griežtam, bet teisingam J. Stalinui nugalėti fašizmą, o jaunųjų kartų atstovai tuo nuoširdžiai tiki.

Juos ugdantys pedagogai dažnai verkia dėl prastų algų, nors jų pačių darbo kokybė leidžia teigti, kad šios algos netgi pernelyg didelės, o tai dar labiau jaunimui skiepija priešiškumą Lietuvai.

Prasidėjus specialiajai operacijai Ukrainoje, Žvejybos uosto butuose ir gatvėse dažnai buvo girdėti kikenimai ir žvengimas, kai rusams kažkas fronte pasisekdavo, arba pikti kriuksėjimai ir lojimas, kai kažkas pavykdavo ukrainiečiams.

Praėjusiais metais Žvejybos uoste kažkas itin dažnai šaudydavo fejerverkus, kai kone kasdien būdavo skleidžiama žinia, neva „Wagner“ užėmė Bachmutą, o šiemet fejerverkai buvo šaudomi vasario 16 d. ir kovo 1 d. vakarais, t. y. tomis dienomis, kai mirė A. Navalnas ir vyko jo laidotuvės.

Sunku patikėti, kad vasario 16 d. fejerverkai buvo šaudyti dėl Lietuvos nepriklausomybės dienos, nes visą šį laiką iki pat šiemet niekas fejerverkų dėl Lietuvos laisvės Žvejybos uoste nešaudydavo, nebent per Naujuosius. Dabar, kai Švedija tapo NATO nare, Žvejybos uosto gatvėse tvyro toks pats gedulas, kaip ir tada, kai buvo likviduotas J. Prigožinas. Ar tai sutapimai? Gal, tačiau labai jau įtartini.

Taip pat svarbu paminėti, kad Žvejybos uosto rajone gyvena buvęs kandidatas į prezidentus, labai žinomas žmogus.

Trumpai tariant, įtariamųjų vėliavų išniekinimu tikrai netrūksta.

Nors, panašu, jog kai kurie laukė dar vieno košmaro, matyt, tikėjosi Garliavos-2 istorijos ir kovos su iškrypėlių klanu, įtraukiančiu vaikus į šulinius, tęsinio, o kai kas, atrodo, jau dėliojo, kaip išnaudoti šį atvejį šturmuojant Seimą arba prezidentūrą.

Mūsų visų džiaugsmui viskas šį kartą baigėsi gana paprastai, buitiškai ir gana greitai.

Labai džiugu, kad pavyko išvengti siaubingos tragedijos, tačiau aš, kaip pridera prisiekusiam mizantropui, norėčiau įpilti į euforijos medų šiek tiek deguto.

Itin daug kas džiaugėsi, kad policijai šį kartą surasti ir išgelbėti vaiką padėjo pilietiški visuomenės nariai.

Tai, kad žmonės neliko abejingi mažametės dingimui ir jos artimųjų nerimui, aktyviai prisidėjo ieškant mergaitės, išties labai miela.

Tačiau viešojoje erdvėje jau nuskambėjo skandalas, kaip vienas prorusiškas politinis marginalas ir, nepabijokime to žodžio – „vatnikas“, dėl šios mergaitės dingimo socialiniuose tinkluose apkaltino niekuo dėtą asmenį, kuris, jeigu neklystu, yra seksualinių mažumų atstovas, ir užsiundė ant jo savo socialinių tinklų sekėjus.

Tai yra itin puikus pavyzdys, parodantis, kad kai kurių visuomenės narių tariamas pilietiškumas ir kova su jiems vieniems matomais „iškrypėliais“ gali nesunkiai virsti linčo teismu ir raganų medžiokle, per kuriuos niekuo dėtas žmogus, kuo nors išsiskiriantis iš kitų ir dėl to jiems nepatinkantis, gali tapti įtarimų, kaltinimų ir net išpuolių auka.

„Pilietiškiems“ žmonėms reikėtų prisiminti, kad Lietuvoje teisingumą vykdo ne „normalių“ žmonių minia, o teismai, kuriems talkina policija.

Svarbiausią vaidmenį, patvirtinant arba paneigiant žmogaus kaltę, vaidina ne sąmokslo teoretikų dievinamas klausimas: „kam tai naudinga?“, o įrodymai.

Žmogus gali nepatikti kitiems dėl savo pažiūrų, išvaizdos, elgesio arba gyvenimo būdo, tačiau tai savaime nėra nusikaltimas.

Jis taip pat gali elgtis „įtartinai“ ir „keistai“ dėl daugybės priežasčių, kurios nebūtinai yra nelegalios (pvz., „įtariamasis“ turi fizinės ar psichinės sveikatos bėdų), ir tol, kol jūs neturite patikimų įrodymų, kad konkretus fizinis ar juridinis asmuo vykdo nusikalstamą veiklą, tol nėra pagrindo sekti, tyrinėti, šnipinėti, analizuoti jums neįtinkančių žmonių ir apskritai kišti nosies ne į savo reikalus.

Maža to, viso šito apskritai jūs neturėtumėte daryti, nes tai yra policijos darbas.

Sovietiniais laikais buvo įprasta, kad visi visus sekė, šnipinėjo, skundė, tačiau santvarka jau daugiau nei trisdešimt metų yra pasikeitusi.

Kitaip tariant, žmonės turėtų suvokti, kad pernelyg įsijautus į pilietiško seklio Kalio-Morkos vaidmenį, galima pačiam nesunkiai atsidurti teismo salėje ar kalėjime dėl šmeižto, neteisėto šnipinėjimo ir persekiojimo, lindimo į privačią erdvę, grėsmės žmogaus ir jo artimųjų sveikatai, gerovei ar reputacijai sukėlimo.

Tikiuosi, kad pakankamai sugadinau nuotaiką ir prigesinau pilietišką entuziazmą.

Kadangi ši šventė populiariausia anglosaksiškose kraštuose (JAV ir JK), burbėjimas dėl jos pritaikymo Lietuvoje ir keliamos grėsmės „taribinės“ Lietuvos „toutiniam“ paveldui visiškai nestebino, tačiau šiemet buvo pasiektas visiškai naujas lygis, mat skelbta, kad naktis iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. yra blogio jėgų šėlsmo naktis.

Tarkime, kad yra taip, ir kad deganti žvakė išskobtame moliūge yra okultinio pobūdžio atributas, nubaidantis protėvių dvasias, kenkiantis Lietuvos nacionaliniam išskirtinumui ir negailestingai virkdantis sovietinės tautos dainiaus Justino M. vėlę.

Okultizmas apskritai nėra gerai jokiu požiūriu. Netikinčio ir mokslu besiremiančio žmogaus nuomone, tai yra nesąmonės, o tikinčio krikščionio – žaidimas su blogio jėgomis ir lindimas į teritorijas, neskirtas gyviesiems.

O kaip, leiskite paklausti, yra dėl okultizmo apraiškų, kurias didelė dalis žmonių praktikuoja kiekvieną dieną? Ką apie tai mano bažnyčios atstovai?

Kalbu apie ateities spėjimą ir žmonių charakteristiką iš žvaigždžių. Beveik kiekviena Lietuvos žiniasklaidos priemonė turi savo ateities numatymo skyrelį.

Taip pat nemažai portalų turi ateities spėjimo iš kortų ar skaičių skyrelius bei sapnininkus, o televizijos kanalai – netgi etatinius šarlatanus.

Skaičiuojame paskutines metų savaites ir jau dabar vis dažniau teks per televizorių išgirsti saldžias poros poniučių ir vyrų (vienas jų dar ir apie orus pasakoja) kalbas, kad „ateinantys metai kinų tradicijoje bus Mėlynosios sojų pupelės metai, o remiantis čionykštėmis tradicijomis, tais metais Rudasis mėnulis užbaigs tiesiosios žarnos trajektoriją, pereidamas iš Nosies grandytojo ženklo į Išangės krapštytojo ženklą, todėl Santechniko ženklo atstovams derėtų pagalvoti apie naujas karjeros perspektyvas, daugiau skirti laiko poilsiui, šeimai ir gal net perkelti indėlius į kitą banką...“

Iki šiol negaliu pamiršti, kaip viena tokių aiškiaregių kadaise aiškino, kad Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas taip pagal žvaigždes puikiai dera, kad jie veikiausiai kitomis aplinkybėmis būtų meilužių pora.

Nors gyvename XXI a., didelė dalis žmonių vis dar yra labiau linkę tikėti šiais ikikrikščioniškais sukčių kliedesiais, o ne racionalia, faktais pagrįsta informacija. Taip pat žmonės neretai, remdamiesi dangaus kūnais, aiškina savo charakterio ypatybes arba santykius su kitais žmonėmis.

„Ji – varpa, tu – išangė, natūralu, kad judu ne visada sutariate“, – panašių pusiau rimtai, pusiau juokais sakomų frazių esame girdėję kiekvienas.

Visi šie paistalai ne tik iracionalūs, bet ir priešiški krikščionybės idėjoms, tačiau Bažnyčios atstovai kažkodėl tyli.

Tačiau šiemet buvo pasiektas naujas lygis, kai viena mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma neaiški institucija paskelbė, kad Helovyno šventimas yra kone šėtono garbintojų šventė, tuo perkeldama senų marazmatikų dejones į naują kliedesių dimensiją.

1. Vaikai nešvenčia Helovyno. Vaikai maivosi, kvailioja ir linksminasi. Taip yra JAV bei Didžiojoje Britanijoje, kur jau seniai, be antropologų, niekas nebepamena šios šventės simbolių ir ritualų reikšmės.

Taip yra ir Lietuvoje, kurioje ši šventė pažįstama daugiausia iš prastų siaubo filmų apie girtaujančius bendraamžius žudančius maniakus.

Niekas net JAV neprisimena, ką reiškia tas degantis moliūgas ir iš kur jis kilęs.

2. Helovynas nėra satanistų šventė, Helovynas yra krikščioniška šventė, adaptavusi kai kuriuos pagonių (keltų) ritualus, lygiai taip pat, kaip, beje, Kalėdos ir Velykos.

Ar per Jonines girtaujantys ir rusiškos muzikos besiklausantys buduliai užsiima velnio garbinimu?

Net jeigu Helovynas būtų grynai pagoniška šventė, kaltinimai blogio jėgų garbinimu būtų absurdiški.

Vasaros saulėgrįža yra gryniausia pagoniška šventė visa savo esme. Ar per Jonines girtaujantys ir rusiškos muzikos besiklausantys buduliai užsiima velnio garbinimu? O gal velnio garbinimu užsiima tie pamaivos, pasiskelbę romuviečiais, ir kiti neopagonys?

3. Katalikų bažnyčios atstovai turėtų perdėtai rūpintis ne tariamu Helovyno šventimu, o savomis bėdomis. Vaikų tvirkinimo atvejai ir viso to dangstymas padarė itin didelę žalą Katalikų bažnyčios reputacijai, nepaisant to fakto, kad vaikai yra tvirkinami ne vien kunigų ir ne vien bažnyčiose.

Taip pat jai pakenkė ir dabartinio popiežiaus prielankumas seksualinėms mažumoms bei klimato kaitos teorijoms, o tikintieji, kurių neatgrasė Šventojo Tėvo progresyvumas, yra pasišlykštėję jo sofizmu dvelkiančia retorika dėl Vladimiro Putino agresijos prieš Ukrainą.

4. Mano giliu įsitikinimu, tikroji velnio garbinimo šventė yra Gegužės 1-oji. Kodėl ji vis dar raudona? Kodėl neaiškios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos institucijos nekelia šio klausimo? Kodėl vaikai vis dar yra dresuojami garbinti šėtonišką stalinizmo saulę atvežusius venclovas, nėris ir cvirkas? Kodėl juos bandoma reabilituoti?

Kodėl stringa viešųjų erdvių desovietizacija ir desolomėjizacija? Kodėl iki paskutinės sekundės buvo bandoma išsaugoti Klaipėdos skulptūrų parką bjaurojusį velnio kardą? Kodėl šėtono stabai, užuot sunaikinti, yra laikomi Grūto parke? Gal laukiama patogios progos juos grąžinti į viešąsias erdves? Ir kodėl Širvintų valdžia, užuot pašalinusi raudoną skeltanagio žvaigždę, ją išblizgino?

Apie šį klausimą daug kalbama jau keletą dešimtmečių – sukurta daug laidų ir filmų, reguliariai vis pasisako įvairūs politiniai ir visuomeniniai veikėjai, įvairūs kvaišeliai rengia protesto akcijas. Vieni klimato kaitą neigia, kiti tvirtina, kad žmonija pasmerkta, ir barstosi galvą pelenais, treti tvirtina, kad reikėtų atsisakyti viso techninio progreso ir grįžti gyventi į urvus. Buvo ir tokių, kurie aiškino, neva COVID-19 pandemija tiesiogiai susijusi su klimato kaita.

Aš šiuo klausimu norėčiau užimti kiek kitokią poziciją. Mano nuomone, klimato kaita egzistuoja, tačiau kovoti su ja nereikia. Taip. Perskaitėte teisingai, klimato kaita nėra blogai. Aš netgi drįsiu pareikšti, kad klimato kaita gali būti naudinga žmonijai ir ją būtina skatinti.

Pradėkime nuo to, kad šiltas oras sumažina dirbtinės šilumos poreikį ir iškastinio kuro paklausą. Tai reiškia, kad tokios iš žaliavų (daugiausia dujų ir naftos) pragyvenančios autoritarinės valstybės kaip Rusija nebegalės manipuliuoti savo turimais ištekliais, siekdamos politinių tikslų ir primesti savo valią kitoms valstybėms (ypač smulkesniems kaimynų kraštams).

Pasikeitus klimatui ir atšilus orams Lietuvoje ir kitose šiaurietiškose valstybėse, gali atsiverti naujų ekonominių galimybių. Šiltas oras ne tik pritrauks daugiau turistų, bet ir leis pritaikyti Lietuvoje naujas žemės ūkio kultūras, apie kurias iki šiol net svajoti negalėjome, pvz., persikus ir vynuoges.

Taigi, klimato kaita nėra taip jau blogai.

Apie šį klausimą daug kalbama jau keletą dešimtmečių – sukurta daug laidų ir filmų, reguliariai vis pasisako įvairūs politiniai ir visuomeniniai veikėjai, įvairūs kvaišeliai rengia protesto akcijas. Vieni klimato kaitą neigia, kiti tvirtina, kad žmonija pasmerkta, ir barstosi galvą pelenais, treti tvirtina, kad reikėtų atsisakyti viso techninio progreso ir grįžti gyventi į urvus. Buvo ir tokių, kurie aiškino, neva COVID-19 pandemija tiesiogiai susijusi su klimato kaita.

Aš šiuo klausimu norėčiau užimti kiek kitokią poziciją. Mano nuomone, klimato kaita egzistuoja, tačiau kovoti su ja nereikia. Taip. Perskaitėte teisingai, klimato kaita nėra blogai. Aš netgi drįsiu pareikšti, kad klimato kaita gali būti naudinga žmonijai ir ją būtina skatinti.

Pradėkime nuo to, kad šiltas oras sumažina dirbtinės šilumos poreikį ir iškastinio kuro paklausą. Tai reiškia, kad tokios iš žaliavų (daugiausia dujų ir naftos) pragyvenančios autoritarinės valstybės kaip Rusija nebegalės manipuliuoti savo turimais ištekliais, siekdamos politinių tikslų ir primesti savo valią kitoms valstybėms (ypač smulkesniems kaimynų kraštams).

Pastebėjau, kad V. Putino gerbėjai tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose dažnai neigia klimato kaitą. Tai tik įrodo, kad dauguma Kremliaus marionečių nelabai adekvačiai vertina realybę.

Pasikeitus klimatui ir atšilus orams Lietuvoje ir kitose šiaurietiškose valstybėse, gali atsiverti naujų ekonominių galimybių. Šiltas oras ne tik pritrauks daugiau turistų, bet ir leis pritaikyti Lietuvoje naujas žemės ūkio kultūras, apie kurias iki šiol net svajoti negalėjome, pvz., persikus ir vynuoges.

Taigi, klimato kaita nėra taip jau blogai.

„O ar pagalvojai, kad visa Žemė, ištirpus Antarktidos ir Arkties ledynams, gali atsidurti po vandeniu?“ – jau girdžiu klausimą.

Atsakysiu, tai lengvai išsprendžiama. Dalį neištirpusių ledynų galima būtų išvežti į dykumas, pvz., Sacharą, o vandens perteklių „išpilti“ į kosmosą. Išmaniosios technologijos padės tą padaryti ir išvengti grėsmių, kurios labiausiai jaudina Gretą Thunberg ir popiežių.