Dažnai mėgstama diskutuoti apie Kauno miesto esamą situaciją ir kontempliuoti įvairius jo vystymosi kelius, tad Kaunas kaip pokalbio tema tiek viešosios erdvės retorikoje, tiek kasdieniniame pokalbyje nepalieka abejingų.

Tokie apibūdinimai, kaip akademinis ir studentų miestas, pensininkų miestas, sportiškas miestas, žalias miestas, apleistas miestas, logistikos centras, verslininkų ar spekuliantų miestas ir pan., reprezentuoja diskursų įvairovę, šnekant apie Kauno praeitį, dabartį ar net ateitį. Po šiais epitetais gali slėptis tiek ironija, tiek pasididžiavimas, tiek nusivylimas, o tai nėra tik kalbėtojo nuomonė ar laikysena Kauno atžvilgiu. Ši Kauno diskursų įvairovė reprezentuoja istorinę praeitį, esamą plėtros ir dinamizmo potencialą ar to potencialo neišnaudojimą bei numanomas tolimesnes miesto vystymosi kryptis.

Tuo tarpu, fundamentaliu pagrindu, norint nespekuliatyviai šnekėti apie Kauną ir jo ateitį, reikia kalbėti ne tik apie fizinės infrastruktūros, viešųjų paslaugų, architektūrinio paveldo, rekreacijos zonų, būsto fondo ar kitas materialiąsias formas miesto ribose, bet ir apie pačius gyventojus, jų pasirinkimus, lūkesčius ir miesto bendrą demografinę situaciją.

Bet kuris šiuolaikinio miesto strateginis planavimas ir vizijos įgyvendinimas neįmanomas be demografinių procesų stebėsenos, kai daugelis miestų konkuruoja tiek dėl naujų miesto gyventojų ir verslo pritraukimo, tiek dėl esamų gyventojų gyvenimo kokybės ir esamo verslo mieste skatinimo.

Konkurencija dėl gyventojų tampa ypač aktuali Lietuvos ir Kauno miesto demografiniame kontekste, nes pagal 2001 m. ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenis Kauno miesto gyventojų skaičius sumažėjo net 16,5 proc. Visgi, šis skaičius apibendrina ne tik Kauno, bet ir daugelio Lietuvos didmiesčių demografinę situaciją: pavyzdžiui, gyventojų skaičius per dešimtmetį Klaipėdos mieste sumažėjo 15,8 proc., Panevėžio – 16,7 proc., o Šiaulių – net 18,3 proc.

Kita svarbi tendencija – jeigu Kauno miesto gyventojų skaičiaus mažėjimas panašus į kitų didmiesčių situaciją, tai Kauno rajono savivaldybės gyventojų skaičius per minėtą laikotarpį padidėjo 3,2 proc. Taigi, miesto gyventojų depopuliacija ir priemiesčių plėtra tampa rimtais ateities Kauno iššūkiais.

Vienas iš rodiklių, parodančių potencialią Kauno ne tik kaip besitraukiančio, bet dar ir kaip senėjančio miesto situaciją, yra Lietuvos statistikos departamento pateikiamas demografinės senatvės koeficientas. Jis parodo, kiek savivaldybėje šimtui vaikų (iki 15 m. amžiaus) tenka pagyvenusių žmonių (65 m. ir vyresni). 2015 metais Kauno miesto savivaldybės koeficientas buvo 141, rajono – 96, Klaipėdos miesto – 120, o Vilniaus miesto – 101. Taigi, šis rodiklis suponuoja laikinosios sostinės demografinio senėjimo problemas: neabejotinai jau dabar mažėjantis bendras gyventojų skaičius ir Kauno rajonui pralaimima kova dėl jaunų gyventojų tampa šiandienos aktualiais klausimais, kuriuos reikėtų spręsti miesto politikos formuotojams ir vykdytojams.

Šias demografines depopuliacijos, gyventojų senėjimo ir vidinės migracijos tendencijas patvirtina ir VDU Socialinių tyrimų centro atliktas tyrimas „Socialinė atskirtis Lietuvos didmiesčiuose: Erdvinės segregacijos ir poliarizacijos formos“, kuriame atskleidžiama vidinė Kauno miesto kaimynysčių segmentacija. Tyrimas parodė, kad Kauno miestas senėja netolygiai, o tam tikri rajonai turi didesnę senų gyventojų koncentracijos augimo riziką.

Pavyzdžiui, yra net 69 procentais didesnė tikimybė Dainavos seniūnijoje, o ne likusiame Kauno mieste, aptikti namų ūkį su didesniu pensijinio amžiaus asmenų skaičiumi, tuo tarpu Kauno miesto savivaldybės ir Kauno rajono priemiesčiuose yra ženkliai didesnė tikimybė (81 proc.) rasti namų ūkį, kuriame yra nepilnamečių vaikų.

Šis tyrimas atskleidžia ne tik tai, kad sovietinio laikotarpio daugiabučių statybos rajonai pirmieji patiria vidutinio namų ūkio senėjimo ir depopuliacijos riziką Kauno mieste, bet ir tai, kad jaunos šeimos su mažamečiais vaikais, linkusios rinktis ilgesnio laikotarpio finansinius įsipareigojimus, susijusius su būstu (t. y. ilgalaikę būsto paskolą), įsikuria priemiestiniuose rajonuose, kur pradeda dominuoti jaunesni finansiškai ir demografiškai produktyviausi gyventojai.

Tyrimo rezultatai patvirtino, kad tokie namų ūkiai strategiškai pasirenka įsipareigoti už nuosavą būstą priemiestyje kaip ilgalaikę gyvenamąją vietą. Minėtos demografinės gyventojų grupės pasirinkimai yra aktualūs Kaunui klausimai: potencialiai mažėjančios mieste darbingo amžiaus ir dirbančių žmonių grupės pasirinkimai, likti ar nelikti Kaune, lemia ne tik demografinius iššūkius, bet ir reikšmingus mokestinės bazės (GPM surinkimo), miesto viešųjų finansų ar infrastruktūros palaikymo ir išlaikymo bei verslui patrauklios aplinkos sukūrimo klausimus.

Suburbanizacijos ir priemiesčių plėtros etapas, kuris tolygiai vyksta su miesto depopuliacijos procesu, būdingas ne tik Lietuvos, bet kitų išsivysčiusių Europos šalių miestams. Pavyzdžiui, daugelio buvusios Rytų Vokietijos miestų demografinė ir migracijos situacija yra santykinai panaši į prieš tai aptartą Kauno miesto padėtį – Dresdenas, Leipcigas ir kiti Žemutinės Saksonijos federalinės žemės miestai dažnai yra apibūdinami miestų planavimo dokumentuose kaip „besitraukiantys“ (vok. Schrumpfende Stadt): priemiesčių plėtra, senėjanti miestų populiacija, depopuliacijos grėsmės ir neigiamas migracijos saldo (skirtumas tarp atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų skaičiaus – red. past.) reikalauja municipalines valdžias gerai apgalvoti miesto valdymo procesus šių iššūkių kontekste. Bandant sukurti ir padėti municipalitetams priimti gerai apgalvotus ir įrodymais pagrįstus ilgalaikius politinius sprendimus miesto planavime, daugelis Žemutinės Saksonijos miestų senokai naudojasi Miesto ir regioninės plėtros Leibnizo instituto tyrimais ir įžvalgomis.

Taipogi, Kauno miesto depopuliacijos rizikos situacija gali koreliuoti su jo pozicija Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse. LLRI  parengtame naujausiame 2015 metų sėkmingiausios savivaldybės indekse Kauno miestas užima tik penktąją vietą iš šešių indeksuotų, o Kauno rajonas, savo ruožtu, užima pirmą vietą tarp ne didžiųjų miestų savivaldybių.

Šie reitingavimai, kuriuose išskiriami skaidrumo, vartotojų pasirinkimo, konkurencijos skatinimo, mažesnės mokesčių naštos ir efektyvaus viešojo turto valdymo kriterijai, išryškina „idealios savivaldybės“ bruožus. Kartu šie indekso aspektai atspindi ir miesto gyventojo  lūkesčius ir poreikius, nukreiptus į vietinę valdžią – Kaunas kaip sėkmingas poindustrinis Lietuvos didmiestis, norėdamas pritraukti investicijų, turi įsitraukti į konkurenciją dėl gyventojų, jų gyvenamosios vietos pasirinkimo, mokesčių ir verslo pritraukimo. Bet siekiant miesto plėtros reikia suprasti esamą demografinę, politinę, ekonominę ir  socialinę situaciją, kad būtų galima daryti nuoseklius, ilgalaikius ir jautrius esamai situacijai strateginius politinius sprendimus.

Taigi, norint suprasti Kauno miesto vystymosi ateitį ir nupiešti jo ateities vizijas, reikia suvokti dabarties realijas, įvertinant fundamentalius praeities pasirinkimus ar bendrai vykstančius socialinius ir demografinius procesus. Prieš bandydami prognozuoti, kaip gyvensime Kaune rytoj, turime sau atsakyti, ką mes pasirinkome, kaip mes susidorojome su įvairiais iššūkiais vakar ir kaip mes gyvename dabar.