Vis dažniau padangėje galima išgirsti klykiančias gerves, laukai, kur pažvelgsi, tuštėja ir pilkėja. Nors gamta liudija vis ryškesnius įsigalinčio rudens ženklus, sode ir darže darbai tolio gražu nesibaigia.

Reikėtų pasirūpinti kamienais

Spalio pradžia – tinkamas metas sodinti šalčiui atsparesnius vaismedžius ir vaiskrūmius, jautresni augalai turėtų palaukti pavasario. Visus sodinukus patariama gausiai laistyti.

Kad sode neplistų rauplės, nukritusius lapus būtina kompostuoti arba užarti. Po medžiais nukritusius vaisius reikėtų surinkti, kad nesusidarytų palankios sąlygos vaisiapūdžiams.

Nuskynus vaisius patariama supurenti pomedžius, įterpiant kompleksinių fosforo ir kalio trąšų.
Nuo senesnių kamienų nuvalomos žievės atplaišos, tada juos reikėtų nubaltinti ar aprišti (geriausia – eglišakėmis).
Pradėjus šalti vaismedžių pomedžius patartina apdėti mėšlu, nes pasitaikius besniegei žiemai mažiau nuo šalčių nukentės jų šaknys.

Ką galima pasėti iš anksto

Nuėmus daržovių derlių, dirvą rekomenduojama patręšti fosforo bei kalio trąšomis, paskleisti komposto ar mėšlo.
Patręštą žemę reikėtų perkasti, kad viršutinis, patręštasis sluoksnis atsidurtų apačioje. Būtina surinkti ir išnešti iš daržo daržovių liekanas, kad jose pasilikę ligų sukėlėjai neužkrėstų dirvos.

Salierai, vėlyvieji kopūstai, petražolės, pastarnokai ir gelteklės nebijo šalnų, todėl jie nuimami vėliausiai.
Dalį šių gėrybių galima palikti žiemoti dirvoje – anksti pavasarį bus galima džiaugtis gerai išsilaikiusiomis daržovėmis.

Kad kitais metais anksti užaugtų morkos, salotos, salierai, krapai, špinatai, juos reikėtų pasisėti iš rudens, pradėjus šalti, kad sėklos nespėtų sudygti.

Iki spalio vidurio baigiami sodinti žieminiai česnakai, nes iki šalčių jie turi spėti išleisti šakneles.
Braškyne reikėtų pašalinti ūsus, jį pamulčiuoti.
Nuėmus derlių šiltnamyje, rekomenduojama išrauti ir sunaikinti likusius augalus, piktžoles, išdezinfekuoti rėmus, perkasti žemę.

Ir dauginti, ir persodinti

Iki spalio pabaigos baigiamos sodinti svogūninės gėlės. Prieš sodinimą svogūnėliai pusę valandos pamirkomi stipriame kalio permanganato ar alijošiaus sulčių (šaukštas sulčių stiklinei vandens) tirpale.

Ateinančio mėnesio pradžioje galima dauginti ar persodinti atsparesnes daugiametes gėles: astibles, bajores, bergenijas, burbulius, flioksus, laumenes, rudbekijas. Spalis taip pat tinkamas laikas rožėms sodinti.

Tiesiai į lysves sėjamos daugiametės gėlės: plukės, zundos, sinavadai, burbuliai, lubinai. Pasodinus gėles ar pasėjus jų sėklų, dirva mulčiuojama durpėmis.
Iškasamos daugiametės, lauke nežiemojančios gėlės: gumbinės begonijos, kanos, jurginai, vėlyvųjų veislių kardeliai.

Prieš įšąlant dirvožemiui, eglišakėmis reikėtų apdengti rožes, prieš tai nuo jų nuskinami lapai bei neišsiskleidę žiedai, kerai apkaupiami.

Priklausomai nuo oro temperatūros, tai galima atlikti ir lapkričio pradžioje.

Verta pabarstyti pelenais

Ruošiant raganes žiemai, stiebai nupjaunami, paliekant juos 20 cm ilgio. Augalas apkaupiamas ir pridengiamas eglišakėmis ar sausais lapais.

Daugiamečių gėlių gėlynai paruošiami nukerpant antžemines augalų dalis. Reikėtų pelenais pabarstyti tuos plotus, kur augo šluoteliniai flioksai ir bijūnai.
Ši priemonė iš dalies padės apsisaugoti nuo miltigės, stabdys bijūnų puvinio plitimą, mat šios ligos greičiau plinta rūgščiose dirvose.

Rudenį pasodintų dekoratyvinių krūmų šakos patrumpinamos dviem trečdaliais ar perpus, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp šaknų ir šakų. Sodinukų reikėtų nepamiršti gausiai laistyti.

Jautresnius šalčiams medžius, krūmus verta pamulčiuoti susmulkinta žieve ar pjuvenomis.

Paskutinį kartą prieš žiemą nušienavus veją ją reikėtų nupurkšti fungicidais nuo žiemos pelėsio.

Rudens pradžioje sode neturėtų apsigyventi nuobodulys. Juolab kad yra augalų, kurie tik dabar pasirodo scenoje. Gėlyne nedidelėmis grupėmis susodinus augalus ryškiaspalviais žiedais ar lapais, jie ilgai trauks dėmesį, šviesdami tarp nužydėjusių daugiamečių.

Pasirinkti yra iš ko

Tam reikėtų rinktis vėsesnį orą mėgstančias gėles, kurios puikiai auga nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios ar pirmųjų šalčių.

Rudenį gausiai žydi ežiuolės, saulainės, gaurės, rudbekijos, rykštenės, šilokai, zinijos, puskrūmiai viržiai ir erikos, rudeninis vėlyvis.

Daugumos mėgstami viržiai kurie pasižymi žiedų spalvų įvairove.

Pačios ryškiausios ir puošniausios rudeninės gėlės – chrizantemos. Jos puikiai derės kartu su kitų gėlių žiedais, ryškiaspalviais vaisiais ir geltona lapija.

Astrai gražiai dera su viksvomis, smilgomis. Rudeniniam balkonui, terasai rekomenduotinos originalią lapiją ir stiprų kvapą turinčios vaistinio šalavijo (Salvia officinalis) veisles "Icterina" ir "Tricolour".

Varpiniai augalai, tokie kaip pašiaušėlė soruolė (Pennisetum alopecuroides) ir ašuotės (Stipa), traukia žvilgsnį puošniomis šluotelėmis.

Nesibaimina ir šalnų

Rudeninėmis uogomis terasą ar balkoną gali papuošti žemaūgio kaulenio (Cotoneaster) rūšys ir veislės: skėstašakis (C. adpressus), Damerio (C. dammeri) ir kitos. Perkant būtina pasidomėti, ar įsigytos veislės augalą žiemai reikia pridengti.

Į vazonus tarp esamų augalų galima pasisodinti keletą svogūninių gėlių svogūnėlių – pavasarį jos pradžiugins pirmaisiais žiedeliais.

Dekoratyvieji kopūstai – tai rudenį savo ryškiomis spalvomis įvairias kompozicijas puošiantys augalai.

Jų lapai žėri įvairiomis spalvomis, ir kuo lauke šalčiau, tuo jos yra intensyvesnės. Vėsios rudens naktys ir pirmosios šalnos nekenkia.

Rudenį vazonuose pasodintų augalų reikėtų perlaistyti – tam į indo dugną būtina įpilti keramzito. Padėklai reikalingi tik tiems indams, kurie stovi nuo lietaus apsaugotoje vietoje.

Jei pastogės nėra, būtų geriau, kad indai turėtų nedideles kojeles ir nereikalingas vanduo greitai ištekėtų. Laistyti reikia mažai, o tręšti visai nereikia.

Džiugina ne vieną sezoną

Augalus patariama susodinti glausčiau, nes rudenį jie nesiplečia, auga labai lėtai. Nužydėjusius žiedus reikia pašalinti.

Žydinčius augalus nuo šalnų nakčiai patartina uždengti lengva medžiaga ar laikraštiniu popieriumi. Labai nedaug rudeninių augalų, susodintų į vazonus, auga vieną sezoną.
Dauguma išgyvena žiemą ir pavasarį ir vėl gali džiuginti savo grožiu. Todėl, priklausomai nuo augalo, juos reikia atitinkamai paruošti žiemos periodui.

Jei nėra galimybių augalą įnešti į patalpą ar įkasti į dirvą, galima bandyti išsaugoti lauke. Patariama indų apačią ir sieneles apsukti putplasčiu ar kita šilumą sulaikančia medžiaga.

Ant viršaus reikėtų paberti durpių, pjuvenų, lapų. Indus pastatyti vėsioje, nuo šalčių apsaugotoje vietoje ir žiemą retkarčiais palieti.

Geriau augalų, kuriuos norime išlaikyti kelis metus, nesodinti į plastikinius vazonus. Labiau tiks medžio, keramikos, betono gaminiai.

Kad rožės augtų sveikos ir stiprios, džiugintų ilgu ir gausiu žydėjimu, visą vegetacijos laikotarpį nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens jas reikia rūpestingai prižiūrėti. Šis dekoratyvus augalas reikalauja nemažai priežiūros ir, anot gėlininkų, yra gana kaprizingas.

Džiugina ilgus metus

Rožes reikia mokėti laistyti, genėti, žinoti, kada tręšti ir kaip kovoti su jas puolančiais kenkėjais. Renkantis rožes derėtų atkreipti dėmesį į žiedų spalvų derinius, atsparumą kenkėjams ir šalčiui. Pasak specialistų, tinkamai prižiūrimos rožės gali augti ir 20 metų.

Kaip teisingai laistyti rožes? Tam reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Aplink kiekvieną rožių krūmą būtina padaryti žemės pylimėlį. Tada palaisčius krūmą vanduo nutekės tiesiai prie šaknų. Vanduo rožėms laistyti turi būti nusistovėjęs ir pašilęs. Gėles rekomenduojama palieti kartą per savaitę. Jeigu laikosi karšti orai, rožes galima laistyti ir dukart.

Vienam rožių krūmui reikia ne mažiau kaip kibiro vandens, o kitais atvejais gali prireikti ir pusantro kibiro. Po rožių laistymo visada vertėtų papurenti žemę, kad nesusidarytų pluta. Ji neleidžia kvėpuoti augalo šaknims.

Rožių nereikėtų laistyti dieną, nes ant gėlių lapų likę vandens lašai gali augalą nudeginti. Taip pat nepatartina laistyti rožių vėlai vakare, nes per naktį nespės išdžiūti. Tai gali sukelti grybelines ligas. Rožių negalima laistyti iš sodo žarnos, nes stipri šalto vandens srovė gali pažeisti augalą. Rožes patogu laistyti laistytuvu, liejant kiekvieną plotelį atskirai.

Ne visos karpomos vienodai

Gėlės genimos specialiomis žirklėmis, kirpti ūglius reikėtų virš antro ar trečio lapo su gerai išsivysčiusia akute, nukreipta į krūmo išorinę pusę. Jokiu būdu negalima kirpti koto iki pat krūmelio apačios, nepaliekant akutės, iš kurios galėtų išaugti naujas ūglis.

Pavasarį genima dažniausiai balandį ar gegužę, kada mažesnė šalnų tikimybė ir rožės greitai išleidžia naujus ūglius. Jei norima stipriai praretinti rožių krūmą ar pašalinti senas šakeles, tai kuo puikiausiai galima padaryti rudenį. Šakelė kerpama 5 mm virš pumpuro. Kad po karpymo nesutankėtų rožių krūmas, būtina parinkti ant šakelės reikiamą pumpurą.

Ne visi rožių krūmai karpomi vienodai. Vadinamosios parkų rožės ir angeliškosios žydi visą vasarą. Jas reikėtų praretinti anksti pavasarį, pirmiausia – pašalinti sausas, pažeistas šakeles. Vieną kartą žydinčias rožes reikia apkarpyti iš karto nužydėjus. Miniatiūrinių rožių pavasarį apskritai nereikia apkarpyti – vasarą nukarpomi nužydėję žiedai ir pora lapelių.

Kai kurios sodo rožių rūšys užauga iki 2 m aukščio. Jas galima patrumpinti iš karto, kai tik pražydi. Dideli rožių krūmai patys išlaiko formą, jie apkarpomi nestipriai. Viso sezono metu reikia neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių iš kultūrinių ūglių daug maisto medžiagų.

Kai trūksta maisto medžiagų

Daugumos rožių ūgliai per vegetacinį laikotarpį atauga 3–4 kartus, todėl jų normaliam augimui dirvoje turi būti pakankamai atitinkamų maisto medžiagų – per sezoną rožes reikia 5–7 kartus tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kurios papildo viena kitą.

Požymiai, kai rožėms trūksta maisto medžiagų: susmulkėję žiedai, blyškūs lapai, ploni, silpni stiebai, sulėtėjęs augimas, susiraitę lapų kraštai.

Iš organinės kilmės trąšų tinka mėšlas, pelenai. Perpuvęs mėšlas pakasamas po krūmu, užpilamas žemėmis. Toks tręšimas yra ilgalaikis.

Pelenus galima išbarstyti arba, sumaišius su mėšlu ar kompostu, įterpti į žemę. Iš mineralinių trąšų geriausia naudoti kompleksines, kuriose yra subalansuotas pagrindinių maisto medžiagų santykis. Makroelementų – azoto, kalio, fosforo, kalcio – yra kompleksinėse trąšose, tik reikia neužmiršti, kad tręšiant pavasarį jose daugiausia būtų azoto, vasarą – kalio, rudenį – kalio ir fosforo. Mikroelementai reikalingi rožėms labai mažais kiekiais, jie būtini lapų augimui skatinti ir padidina krūmų atsparumą ligoms.

Tyko ligos ir kenkėjai

Viršutinis dirvos sluoksnis aplink šaknis visą laiką turi būti purus ir neapaugęs piktžolėmis. Dirva purenama anksti pavasarį, atšilus žemei, paliejus ar po stipraus lietaus, patręšus, rudenį nukirpus nužydėjusius žiedynus, prieš uždengiant rožes žiemai.

Mulčiavimui geriausiai tinka nurūgštintos durpės, sodo kompostas, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę lapai, medžio drožlės. Mulčiavimo nauda akivaizdi: kai sausa, mulčias neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, lyjant neužsistovi vanduo, mažiau auga piktžolės, dirvoje padidinamas humuso kiekis, tad krūmeliai papildomai maitinasi, mažiau serga grybelinėmis ligomis.

Rožių kenkėjai – tai amarai, voratinklinės erkutės, ūgliniai pjūkleliai, lapsukiai ir kiti. Profilaktiškai galima purkšti lengvais, biologiškai žmogui nekenksmingais augalų nuovirais.

Pasirodžius didesnėms kenkėjų kolonijoms reikėtų purkšti insekticidais ir akaricidais. Insekticidai veikia daugumą kenkėjų, tačiau silpnai – voratinklinę erkutę, čia jau reikalingi akaricidai. Rožių ligos – tikroji miltligė, rūdligė, raudonjuodis dėmėtumas. Nuo grybinių ligų naudojami fungicidai.

Šiltuoju metu sodyboje tenka laistyti ne tik sodą, daržą, dekoratyvinius augalus, bet ir veją. Naudoti tokioms reikmėms vandentiekio vandenį neretam yra per didelė prabanga, o šulinį ar tvenkinį pašonėje turi ne visi.

Vasarą, ypač užklupus sausrai, džiaugiasi tie, kurie turi pakankamai sukaupę lietaus vandens.

Specialistų teigimu, ant vidutinio namo stogo patenka tiek kritulių, kiek užtektų vejai laistyti viso sezono metu.

Tačiau dažniausiai jis be jokios naudos patenka į drenažo sistemą. Toli gražu ne visi žino, kad lietaus vandenį galima sukaupti ir juo patenkinti iki 50 proc. visų poreikių.

Lietaus vanduo puikiai tinka ne tik vejai ar daržui laistyti, bet ir skalbti, papildyti tualeto bakeliui bei kitoms buitinėms reikmėms.

Krituliams surinkti ir kaupti reikėtų įsigyti norimo dydžio požeminę talpyklą. Jai pripildyti reikia nuvesti vamzdį nuo lietaus, patenkančio ant pastatų stogų, latako.

Ištisus metus vandens temperatūra požeminėje talpykloje išlieka nuo 6 iki 8 laipsnių šilumos. Tokiame šaltame vandenyje ir tamsoje nesivysto mikroorganizmai bei dumbliai, todėl užtikrinama stabiliai aukšta vandens kokybė.

Taip pat reikėtų įrengti filtrą (smulkų tinklą), kuris išvalo atitekantį vandenį nuo lapų bei kitų nešvarumų.

Vandeniui tiekti geriausia naudoti siurblį su integruotu slėgio davikliu, kuris įsijungia automatiškai kiekvieną kartą, kai atsukama vandens paėmimo sklendė. Tad ar gali būti paprasčiau?

Paskutinysis kalendorinės vasaros mėnuo neleis tinginiauti – įvairių darbų nestigs nei sode, nei darže. Kai kurie jų – itin svarbūs, nes nuo jų priklausys, ar augalai bus tinkamai paruošti artėjančiam šaltajam sezonui.

Ligotas šakas reikia sudeginti

Nuskynus uogas verta praretinti senus uogakrūmius, nes gerai matomos sutankėjusios šakos, kurias reikia išpjauti.
Rugpjūtis – tinkamas metas kaulavaisiams, obelims, kriaušėms skiepyti, patrumpinti ilgesnius kaip 30 cm vaismedžių ūglius, augančius ant skeletinių šakų.
Būtina išpjauti visas sausas ir ligotas serbentų, taip pat agrastų šakas bei jas sudeginti.

Šį mėnesį labai sparčiai auga rudeniniai ir žieminiai vaisiai, todėl per sausras vaismedžiai turėtų būti gausiai paliejami, o tie, kurie prasčiau auga, dar kartą nupurškiami 0,5 proc. karbamido tirpalu (10 litrų vandens – 50 g karbamido).

Reikėtų nepamiršti išretinti aviečių atžalas – padidės derlius, užaugs stambesnės uogos.

Kad vaismedžiai būtų atsparesni žiemos šalčiams, juos verta patręšti fosforo ir kalio trąšomis arba medžio pelenais.

Gausiai derančias obelis patartinas paremti atramomis, kad nenulūžtų šakos.

Taip pat reikėtų nepamiršti kovos su ligomis ir kenkėjais bei piktžolėmis.

Ką verta pasėti

Iki rugpjūčio vidurio dar galima akiuoti bei atlankomis prisidauginti vaiskrūmių.

Žieminių veislių obelis, kurių vaisiai ruošiami ilgam laikymui per žiemą, rugpjūčio pirmoje pusėje rekomenduotina nupurkšti 0,6 proc. kalcio salietros tirpalu, o mėnesio pabaigoje – 0,7 proc.

Iki rugpjūčio vidurio baigiami akiuoti vaismedžiai.
Šiuo metu jau reikėtų sodinti gerai įsišaknijusius braškių daigus. O nuskynus paskutiniąsias žemuoges, augalus rekomenduojama šiek tiek patręšti.

Rugpjūčio pradžioje galima pasėti špinatus, salotas, taip pat vasarinius ir ilgašaknius ridikėlius, rūgštynes, daugiamečius svogūnus.

Į ankstyvųjų daržovių, bulvių vietą galima pasėti rapsų, garstyčių – nekaupia azoto, nustelbia piktžoles, švarina dirvą.

Kad žiedinių kopūstų galvutės netamsėtų ir neišretėtų, jas galima pridengti įlaužtais lapais.

Kad neplistų maras

Reikėtų nepamiršti periodiškai šalinti pageltusius apatinius pomidorų lapus, kaskart nuskinant ne daugiau kaip po porą, kad jų neliktų po nokstančiais vaisiais.
Iki rugpjūčio vidurio pomidorus dar sykį verta patręšti. Augalus galima tręšti per lapus kartą per savaitę kompleksinių trąšų tirpalais.

Jei rugpjūčio naktys tampa šaltos, dažnai lyja, pradeda plisti pomidorų maras – rekomenduojama nupurkšti daržoves 1 proc. bordo skysčiu.

Prieš purškimą būtina nuskinti vos pradedančius gelsti vaisius ir baigti juos nokinti patalpoje, nes po purškimo vaisių valgyti negalima mažiausiai 8 dienas.

Svogūnų – nebelaistyti

Šį mėnesį labai sparčiai auga šakniavaisinės daržovės. Tad būtina pasirūpinti, kad joms nestigtų drėgmės ir dirva būtų puri.

Jei svogūnai dar žali, jų laistyti nebereikia. Antraip jie blogai laikysis žiemą. Pageltusius svogūnus ir česnakus jau laikas nurauti.

Rugpjūtį jau galima kasti ankstyvąsias ir vidutinio ankstyvumo bulves. Šiltnamyje ar saulėtą dieną darže reikėtų plonu sluoksniu paskleisti sėklai skirtas bulves ir taip jas laikyti apie savaitę, kad gumbai pažaliuotų.
Tokios bulvės geriau laikysis žiemą, bus atsparesnės ligoms, užaugins gausesnį derlių.

Šį mėnesį taip pat svarbu gerai prižiūrėti augančias ar pradėjusias bręsti daržoves. Todėl būtina nepamiršti ravėti piktžoles, purenti tarpueilius, kovoti su daržovių ligomis ir kenkėjais.

Lengviau ištvers žiemą

Kad ilgiau žydėtų ir kerai atrodytų vešlūs, būtina patręšti vasarines gėles.

Laikas persodinti daugiamečius augalus bei pavasarį žydinčių gėlių svogūnėlius, žaliuojančius krūmus ir medžius – taip jie geriau ištvers žiemą.

Daugiametės gėlės išaugins daugiau naujų žiedų, jei bus pašalinti nuvytę, jau nužydėję žiedai.
Pats metas sodinti ir rudenį žydėsiančius augalus: viržius, chrizantemas, žiles, erikas.

Rugpjūčio viduryje galima apkarpyti gyvatvores. Būtina patręšti veją, pakedenti grėbliu, kad šaknys gautų daugiau oro, be to, svarbu neleisti augti samanoms.

Šį mėnesį geriausia dauginti vilkdalgius. O jei lobelijų ir laibenių kereliai atrodo nedekoratyviai, reikėtų juos nupjauti – ims formuotis nauji žiediniai pumpurai, kurie žiedus kraus iki vėlyvo rudens.

Kad laipiojančios rožės geriau žiemotų, ūglių viršūnėles patartina nugnybti. Taip pat galima akiavimo būdu dauginti rožes.

Birželį pasėtas našlaites, saulutes, neužmirštuoles rugpjūčio pabaigoje reikėtų susodinti į nuolatinę vietą gėlyne.

Laikas apsirūpinti sėklomis

Rugpjūtis – tinkamas metas dauginti ir persodinti daugiametes gėles.

Šiuo metu reikėtų nepamiršti laistyti žydinčias gėles, iki rugpjūčio vidurio tręšti jas azoto trąšomis. Vėliau tinka tik fosforas, kalis, mikroelementai ar skystos organinės trąšos.

Rugpjūtį orai dar gana šilti, tad jei trūksta drėgmės, apskritai visus dekoratyvinius augalus būtina laistyti bei, žinoma, prižiūrėti.

Reikėtų nuolat šalinti nužydėjusius žiedus, purenti dirvą, naikinti piktžoles, tręšti kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, purkšti nuo ligų bei kenkėjų.
Ši mėnesį laikas rinkti vienmečių, dvimečių ir kai kurių daugiamečių gėlių sėklas.

Nuo rugpjūčio vidurio taip pat galima sodinti įvairius spygliuočius. Geriausia pirkti išaugintus vazonuose ar konteineriuose, nes tokius augalus patogiausia pasodinti, jie lengvai prigyja.

Išpuoselėta veja sodyboje džiugina akį ir lyg minkštas kilimas traukia pailsėti. Tinkamai prižiūrima ji išliks graži keliolika ir daugiau metų.

Nepakanka maisto medžiagų

Intensyviausiai žolė auga gegužės rugpjūčio mėnesiais. Viena svarbiausių priežiūros taisyklė – šienauti 1/3 vejos aukščio dukart per savaitę.

Reguliariai pjaunant, priklausomai nuo žolių rūšies, vejos paskirties ir metų laiko, ji sutankėja, pasidaro sveikesnė ir išvaizdesnė. Jeigu šienaujama nereguliariai bei drastiškai, pastebimai suprastėja ir vejos kokybė.
Karštu ir sausu oru pjaunama rečiau ir aukščiau – taip užtikrinama, kad vanduo garuos lėčiau. Per sausras žolės geriau visai nepjauti, kad ji nenudžiūtų.

Šienaujant aukštesnę kaip 10–12 cm žolę, apsinuogina jų krūmijimosi centrai ir saulė iškaitina viršutinį velėnos sluoksnį, todėl reikėtų stengtis, kad veja neperaugtų. Kad žolė atrodytų gražiai ir būtų sodriai žalios spalvos, ją reikia reguliariai tręšti. Kokia bebūtų dirva, augalams nepakanka joje esančių maisto medžiagų.

Mineralinėmis trąšomis tręšiama du tris kartus per sezoną (pavasarį ir vasarą) azoto (N) turtingomis trąšomis. Taip pat rekomenduojamos kompleksinės trąšos su mikroelementais. Negalima tręšti šlapios vejos, nes prilipusios prie žolės trąšos ją nudegins. Patręšus veją būtina gausiai palaistyti.

Laistyti – papildomai

Užsitęsus sausrai žolės išlieka gyvos, bet karštis visada pakenkia vejos grožiui.

Skirtingos žolių rūšys skirtingai atsparios sausrai ir drėgmės reikalauja nevienodai. Palijus jos atgyja ir ima augti vėl, bet nukenčia dekoratyvumas.

Kad veja išliktų dekoratyvi, ją reikia laistyti papildomai, nelaukiant, kol žolė pradės džiūti ir ruduoti. Nerekomenduotina laistyti per vidudienio kaitras, nes vandens lašai gali nudeginti žolę.

Gerai prižiūrimose, tręšiamose bei laiku šienaujamose vejose piktžolių paprastai nebūna. Pasirodžiusias piktžoles reikia išrauti arba kuo giliau žemėje pakirsti jų šaknis, stengiantis kuo mažiau pažeisti vejos žolių šaknis.

Piktžoles galima naikinti ravint arba naikinti herbicidais. Pastaruoju atveju būtina saugoti vejos plotuose greta augančius dekoratyvinius augalus.

Vienmetės trumpaamžės piktžolės sunaikinamos reguliariai pjaunant veją.

Kova su kenkėjais

Dažni ir visai nelaukiami vejų "svečiai" – kurmiai. Kovoti su jais reikia iš karto, vos pastebėjus išraustą kauburėlį.

Parduotuvėse galima įsigyti prietaisų, skleidžiančių elektromagnetinius virpesius, taip pat atbaidančių preparatų. Senesnėje velėnoje galima įkasti specialius spąstelius.

Kai veja pjaunama per trumpai (1–2 cm), ją gali gadinti sliekai, į paviršių išverčiantys dirvos gumulėlius. Jei viename kv. m aptinkama apie 50 gumulėlių, su sliekais reikia kovoti. Veją patartina dusyk patręšti amonio salietra arba fiziologinėmis rūgščiomis trąšomis, geriausia – amonio sulfatu.

Skruzdėlynus galima naikinti insekticidu deciu (1 ml preparato litrui vandens) ir kitais preparatais.

Nuo šunų šlapimo vejoje lieka rudos dėmės. Pastebėjus, kad keturkojis nusišlapino ant žolės, tą vejos vietą reikėtų nedelsiant gausiai palieti vandeniu.

Lietuvoje etnografinių gėlių grupei priskiriami bijūnai – viena gražiausių daugiamečių gėlių, tinkanti tiek aplinkai apželdinti, tiek skynimui. Bijūnai dekoratyvūs ne tik žiedais, bet ir krūmo forma – vasaros metu tamsiai žaliais, o pavasarį – tamsiai vyšniniais lapais.

Nežydi tik mėlynai

Liaudiški bijūno vardai: pinavija, pivonija, panavėja. Bijūnai žydi visomis spalvomis, išskyrus mėlyną.

Vaistinis bijūnas (lot. Paeonia officinalis, angl. European Peony, vok. Gembine Pfingstrose) – bijūninių šeimos bijūnų (Paeonia) genties augalas. Pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio paeon – gydymo dievas.

Gėlynuose daugiausiai auginama puikusis bijūnas (Peonia lactiflora Pall.), kiek mažiau – kitos žolinių bijūnų rūšys.

Anksčiausiai, gegužės pradžioje, pražysta sibirinis (P. anomala L.), krūminis (sumedėjęs) bijūnas (Paeonia arborea Donn.) žydi gegužės viduryje.

Birželį žydi labiausiai paplitę puikieji bijūnai, stambiais, spalvingais ir maloniai kvepiančiais žiedais. Pastaruoju metu populiarėja hibridiniai bijūnai – jie yra ryškių spalvų, dažniausiai tuščiaviduriai ir pusiau pilnaviduriai, rečiau – pilnaviduriai.

Jei bijūnai žydi gausiai, žiedkočiai tvirti, lapai žvilgantys, galima teigti, kad jie auginami teisingai. Sodinimas ir priežiūra nėra paprasti, bet augdamas toje pat vietoje augalas žiedais gali džiuginti net du dešimtmečius.

Bijūnai geriausiai auga derlingoje, patręštoje, vidutiniškai drėgnoje dirvoje, saulėje arba daliniame pavėsyje.

Mėgsta erdvę ir saulę

Smėlingas dirvožemis skatina lapų susidarymą, molingas – išaugina geresnius žiedus, bet tada augalai auga pamažu.

Jei dirvožemis nederlingas, jį reikia visą, ne mažiau kaip 90 cm gyliu, pašalinti ir pakeisti derlingu. Bijūnai nepakenčia rūgščios, užmirkusios dirvos, todėl prieš metus iki sodinimo rūgščias dirvas reikia pakalkinti. Taip pat šios gėlės nemėgsta šviežiu mėšlu tręštos dirvos.

Bijūnai mėgsta erdvę ir saulę. Jie turi būti atokiau nuo medžių, krūmų bei vienas nuo kito, kad gautų pakankamai maisto ir cirkuliuotų oras.

Sodyboje galima sodinti po vieną krūmą, kaip akcentą, arba grupėmis su kitais augalais. Pavėsingoje vietoje bijūnai nežydi arba žydi silpnai.

Prieš sodinimą žemė turi būti įdirbta pakankamai giliai, nes bijūnų šaknys išsikeroja iki 100 cm ilgio. Duobes rekomenduojama ruošti prieš mėnesį ar pusantro iki sodinimo, kad susigulėtų žemė.
Jei duobė iškasama prieš pat sodinimą, reikia sutrypti duobėje esančią žemę, kad pasodinus augalą žemė neįdubtų.

Sunkiose, užmirkusiose dirvose duobės dugne įrengiamas drenažas (iškasus duobę pirmiausia 10–15 cm pilama žvyro ar stambaus smėlio). Jei žemė lengva ir pralaidi vandeniui, į duobės dugną dedamas molio pamatas, po to – reikiamas derlingos žemė sluoksnis.

Kerą reikia padalyti

Vidurinis sluoksnis – storiausias (30–50 cm) ir derlingiausias. Supilamas paruoštas kompostas arba pagerintas viršutinis dirvožemio sluoksnis: į jį įmaišoma komposto, perpuvusio mėšlo, lengvoje žemėje – ir molio, lėtai veikiančių kompleksinių ar mineralinių trąšų (2–3 kg/kub. m), pelenų.

Viršutinis (20–30 cm) dirvožemio sluoksnis neturi būti labai derlingas, kad į sodmenis neįsimestų puviniai, tačiau į jį galima įmaišyti pelenų, kiaušinio lukštų, kaulamilčių. Prieš sodinimą žemė gerai paliejama.

Bijūnus geriausia sodinti ankstyvą rudenį, bet galima ir ankstyvą pavasarį. Sodinami 3–4 pumpurus turintys sodmenys, kurių šaknų ilgis patrumpinamas iki 10–15 cm.

Nupjaunama antžeminė dalis, paliekant 10–15 cm ilgio stiebelius. Keras apkasamas, po to kastuvu ar šakėmis iškeliamas, saugant prie stiebų esančius augimo pumpurus ar aplink juos besiformuojančias šakneles.

Galima šiek tiek (2–4 val.) kerą pavytinti pavėsyje. Keras atsargiai padalijamas į keletą stambių dalių. Persodinus neskaldytą kerą, pirmaisiais metais jis gausiai žydės, tačiau po dvejų trejų metų gali ir nebežydėti.

Šaknis galima apvelti

Pačios veikliausios ir gyvybiškai labai svarbios yra smulkiosios vienametės siurbiamosios šaknelės, kurios apauga storąsias šaknis. Stambiausias dalmuo turi turėti ne daugiau kaip 5 augimo pumpurus, o kiekvienas pumpuras nors vieną storąją šaknį, patrumpintą iki 10–15 cm.

Bijūnų sodmenų šaknis galima apvelti molio tyrėje. Molio tyrę reikėtų paruošti taip: išmaišyti džiovinto mėšlo, mineralinių trąšų, kuriose yra daug fosforo, pelenų, kalio permanganato ar kitų fungicidų.
Tyre apveltus sodmenis reikėtų apdžiovinti. Taip apdorotos šaknys neapdžius, apsaugos nuo ligų.

Kerelius svarbu sodinti tinkamu gyliu. Tam po jais esančią žemę reikia pakankamai suslėgti, o pačius kerelius sodinti taip, kad virš jų pumpurų užsipiltų tik 5–6 cm storio žemės sluoksnelis.
Per giliai pasodinti bijūnai žydi menkai arba visai nežydi, o per sekliai sodintųjų pumpurai žiemą kenčia nuo šalčių, o vegetacijos pradžioje – nuo sausros.

Pasodintus augalus būtina palieti, kad žemė geriau priglustų prie šaknų, bei užberti sausa žeme arba apmulčiuoti durpėmis. Kiekvienas bijūno krūmas pilnai žydi apie 10 dienų. Tačiau tam tikros veislės gegužės birželio mėnesiais žydi iki 6 savaičių.

Nemažai individualių namų ir sodų savininkų susiduria su problema, kaip atsikratyti organinėmis atliekomis. Išmesti jas į bendrus konteinerius – lengviausias, tačiau vargu ar protingas sprendimas. Juk puoselėjant sodo ir daržo augalus organinių atliekų kompostas – aukso vertės medžiaga.

Infekcijų neplatina

Kompostavimas namų ūkyje yra puikus biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo būdas.

Dar kartą panaudojus maisto atliekas dirvai tręšti ar dirvožemiui gerinti, mažiau teršiama gamta, taip pat mažėja išlaidos atliekoms tvarkyti.

Kompostavimo metu organinės medžiagos sugrąžinamos atgal į medžiagų apykaitos ratą. Komposte vyksta tie patys procesai, kaip ir dirvoje, tačiau daugelį kartų greičiau ir efektyviau.

Visiškai perpuvęs kompostas ligų infekcijų neplatina. Paskleistas nevisiškai subrendęs kompostas gali privilioti šimtakojus, kurie lysvėse gali pagraužti gležnus daigelius, dygstančias sėklas.

Kompostuoti geriausia pradėti pavasarį arba vasaros pabaigoje, rugpjūčio rugsėjo mėnesiais. Pūdymo būdu galima perdirbti daugiau kaip 50 proc. buitinių atliekų. Iš sodo ir daržo atliekų nesunkiai galima pasigaminti vertingo komposto.

Lėtai pūvančios medžiagos

Medžio šakos, pjuvenos ir žievė pūva lėtai, bet ir jas galima kompostuoti. Subertos storu sluoksniu kompostinės dugne jos pamažu pus, sugers skysčių perteklių ir bus puikus drenažas.

Stambias šakas reikia sukapoti arba susmulkinti smulkintuvu. Kad atliekos irtų, krūvos viduje turi būti pakankamai drėgmės ir šilumos.

Labai sausą ir karštą vasarą krūvą reikia keletą kartų palaistyti. Lietingu metu drėgmės čia bus per daug – tada įmaišoma sausų atliekų (lapų, šiaudų, durpių) arba perkasama, kad prieitų oro ir greičiau džiūtų (kompostines galima uždengti, kad neprilytų ir neišgaruotų drėgmė).

Šviežias, drėgnas ir sausas atliekas geriausia sluoksniuoti su durpėmis arba šienu. Storesnis kaip 50 cm šviežios žolės sluoksnis kompostinėje sukris, suslūgs ir be oro pradės rūgti.

Vietoje sluoksniavimo su durpėmis galima rinktis kitą būdą – dieną kitą padžiovinti žolę ir tada sukrauti ją į kompostinę, tačiau ne storesniu kaip 1 m sluoksniu.

Tiks nuošalesnė vieta

Atliekas galima sluoksniuoti ir su žeme. Ir dar – kompostą būtina dažnai perkasinėti, judinti, kad į jį patektų deguonies.

Į kompostinę negalima mesti piktžolių su sėklomis, nes pribyrėjusios į krūvos pakraščius jos nesupus ir vėl užterš
lysves.

Jeigu yra vietos, patartina statyti ne vieną, bet dvi arba tris kompostines. Tai leis nuolat turėti vertingų organinių trąšų.
Pirmąją kompostinę reikėtų pradėti krauti rudenį (šakos, lapai, pjuvenos, žievės) arba pavasarį ir pildyti visą ateinančią vasarą.

Kitą rudenį reikia persijoti pirmąją krūvą, subrendusį kompostą supilti į antrą kompostinę, pusiau supuvusį palikti pūti toliau, o trečiojoje kompostinėje pradėti kaupti naują krūvą.

Kompostavimo vieta parenkama nuošalesnėje sklypo vietoje, geriau – nedideliame šešėlyje, kad neišdžiūtų.

Konteineriai – patogiau

Nepatartina kasti duobės, nes joje stovės vanduo, neprieis oras – augalų organinės atliekos ne pus, o rūgs ir dvoks.

Atliekas galima krauti tiesiog į krūvą arba į kompostinę. Paprasčiausia aptverti numatytą plotelį tinkline tvora, kad krūva vėdintųsi, bet nevirstų į šonus.

Kompostuojant ant žemės, kompostas ilgiau bręsta (vienus dvejus metus), sunkiau palaikyti tvarką.
Mažuose sklypeliuose, kai komposto krūvos neįmanoma paslėpti, tinka medinės arba plastikinės kompostinės.

Medinę be dugno nesunku pasigaminti ir patiems.
Kompostuoti specialiuose konteineriuose yra patogiau, nes jie užimama mažiau vietos, greičiau pakyla kompostuojamoms medžiagoms irti reikalinga temperatūra, geriau išsilaiko drėgmė ir kompostas greičiau subręsta (iki vienerių metų ).

Be to, tokius konteinerius lengviau prižiūrėti ir palaikyti tvarką.

"Vitaminų" dozatorius

Kompostą galima naudoti ir dozuojant. Jį reikėtų sumaišyti su naminių paukščių ar galvijų mėšlu. Iš plastikinio tinklo galima pasidaryti cilindro formos įrenginį, kuris bus naudojamas kaip komposto paskirstytojas.

Žemėje įtvirtintą paskirstytoją reikia užpildyti komposto mišiniu. Lietui lyjant arba laistant vanduo patenka į cilindrą ir komposto mišinys po truputį natūraliai skverbiasi į žemę, maitindamas augalų šaknis.

Komposto paskirstytojas ypatingas tuo, kad apsaugo augalų šaknis nuo "nudegimo". Jis atlieka trąšų dozatoriaus funkciją, paskirsto jas augantiems augalams mažomis dozėmis.

Be to, toks tręšimo būdas sutaupo nemažai laiko. Šį komposto paskirstytoją galima statyti bet kurioje daržo ar gėlyno vietoje, pavyzdžiui, kur labiausiai žemei trūksta trąšų.

Dar vienas šio paskirstytojo privalumas, jog ten, kur daugiau augmenijos, jis nekrenta į akis, bet puikiai atlieka savo funkciją.

Atgaivina nualintas dirvas

Perpuvusiu kompostu tręšti galima bet kada, tačiau geriausia – rudenį. Subrendęs kompostas įterpiamas į viršutinį dirvos sluoksnį 5–8 cm gyliu (būtinai sekliai, nes ten vyksta intensyviausi dirvos gyvybiniai procesai).

Nesubrendusio įterpti nebūtina – jį galima naudoti kaip mulčą. Lengvoms dirvoms reikia daugiau komposto negu sunkioms.

Į dirvą patekęs kompostas suyra, išskirdamas pagrindines augalų maistines medžiagas: azotą, fosforą, kalį ir mikroelementus. Tai natūrali trąša, kurios per daug nebūna nei dirvai, nei augalams.
Priešingai nei mineralinės trąšos, jis neturi neigiamo šalutinio efekto.

Kompostas palengvina molingų dirvų struktūrą ir pagerina oro laidumą, o smėlingose – sulaiko drėgmę, atgaivina nualintas dirvas.

Pastaroji komposto ypatybė yra daug labiau vertinama už trąšų savybes. Jį galima naudoti vejose ir gėlių lysvėse, taip pat sumaišyti su augalams sodinti skirtomis žemėmis.

Tinkamos kompostuoti medžiagos

Buities atliekos: vaisių ir daržovių gabaliukai bei žievės, kiaušinių lukštai, arbatos pakeliai, kavos tirščiai bei jų filtrai, medžio pelenai ir anglys.

Sodo atliekos: augalų lapai, nupjauta žolė, jaunos piktžolės (be subrendusių sėklų), sena vazonų žemė, triušių, vištų, arklių, karvių mėšlas, smulkios šakos, seni šiaudai ir šienas, daugiametės piktžolės, išrautos su šaknimis ir žemės grumstu, velėna.

Kompostui nenaudojama: mėsa, žuvis, riebalai, kaulai, pieno produktai, plastikinės arba sintetinės atliekos, sergantys augalai, šunų bei kačių fekalijos, piktžolės, turinčios subrendusias sėklas, skerdienos atliekos, virtos daržovės, sauskelnės, laikraščiai, žurnalai.

Terminų žodynėlis

Kompostavimas – tai augalų likučių, atliekų bei panaudotų medžiagų irimas, kurio metu susidaro puiki tamsi žemė. Tai yra vienas būdų perdirbti atliekas ir, svarbiausia, atsikratyti šiukšlių.

Kompostas, pūdinys – skirtingo mineralizacijos lygio įvairių organinių medžiagų mišinys. Jame esančios puvenos (ne visai supuvusios šakelės, žolių stiebeliai ir įvairios organinės liekanos) užtikrina žemės purumą ir ilgalaikį trąšumą.

Komposte yra gausybė bakterijų, mielių, pelėsinių grybų, pirmuonių ir kitų mikroorganizmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai maitinasi organinėmis liekanomis.

Informacija

Skaitytojų atsiliepimai ir klausimai laukiami e. paštu sodas@kl.lt arba paštu: "Mano sodas", "Klaipėdos" laikraščio redakcija, Naujojo Sodo g. 1A, 92118 Klaipėda.
 

Pirmąjį kalendorinės vasaros mėnesį sode ir darže darbų nestinga. Praėjus vėlyvųjų šalnų pavojui į gėlynus sodinti vienmečių gėlių daigus – tik viena iš daugelio laukiančių užduočių.

Piktžolės nokina sėklas

Birželį dauguma svogūninių ir dvimečių gėlių baigia žydėti, jas pakeičia vienmetės gėlės. Mėnesio antrojo dešimtadienio pradžioje gėlynuose taip pat patariama sodinti jurginus ir įšaknytus chrizantemų auginius, gumbines begonijas. Birželio pabaigoje laikas pasisėti dvimetes gėles: trispalves našlaites, neužmirštuoles, šiurpinius gvazdikus ir kitas.

Pirmoje birželio pusėje gėlynų augalus būtina patręšti: rekomenduojama 20–30 g mineralinių trąšų 1 kv. m.

Gėles reikėtų palaistyti natrio ir fosforo trąšomis, organinių trąšų tirpalais. Pradėjus ryškėti žiedpumpuriams tręšiama kalio ir fosforo trąšomis (30–40 g/1 kv. m). Birželį rečiau vertėtų tręšti svogūnines gėles.
Mėnesio pradžioje reikėtų nupjauti baigusius žydėti alyvų žiedynus, neliečiant šakelių, nes jų galuose kraunasi žiedpumpuriai kitų metų pavasariui.

Taip pat reikėtų nupjauti svogūninių gėlių žiedstiebius. Birželio pabaigoje ankstyvųjų tulpių, hiacintų, krokų svogūnėliai iškasami tik tada, jei norima jų pasidauginti.

Birželį piktžolės žydi ir nokina sėklas. Todėl šį mėnesį kova su piktžolėmis – vienas svarbiausių rūpesčių. Kai jos išravimos, vertėtų dirvos paviršių supurenti bei mulčiuoti.

Sode piktžoles reikėtų naikinti ar nupjauti – jos ne tik sausina dirvožemį, bet ir pasisavina daug maistinių medžiagų, be to, jose gali pasislėpti daugybė augalų kenkėjų ir ligų sukėlėjų.

Ką reiškia lapų dėmės

Pirmąjį vasaros mėnesį soduose žydi mažai augalų, bet visi labai sparčiai auga. Tiek vaismedžiams, tiek vaiskrūmiams šiuo metu reikia daug šviesos, vandens, šilumos ir maisto medžiagų.

Dirva drėkinama intensyviau, kad vandenį galėtų paimti ir giliau esančios šaknys. Vaismedžiai azoto trąšomis gali būti tręšiami pro lapus, bet tai daroma, kai jie blogai auga. Birželį sodo augalus jau gali pakenkti ir įvairių vabzdžių lervos. Joms atsiradus, sodo augalų viršūnėlėse susisuka lapai, ant jų atsiranda tai pilkšvos, tai rausvos dėmės.

Patariama naudoti priemones, kurios vienu metu gali naikinti ir lapus graužiančius vikšrus, ir jų sultis čiulpiančias erkes, ir amarus, taip pat stabdyti grybelinių ligų vystymąsi.

Jei pradeda vysti jaunos avietynų atžalos, tai požymis, kad šiuose augaluose atsirado avietinių muselių lervų. Tokias atžalas reikėtų išpjauti iki pat žemės ir sudeginti.

Birželį vaismedžiai masiškai numeta vaisių užuomazgas – tai natūralus biologinis procesas. Pirmiausia nukrenta neišsivysčiusios, kenkėjų pažeistos, todėl reikėtų jų nepalikti sode, o surinkti ir sunaikinti.

Daigus būtina retinti

Birželį įprastai baigiamos sėti daržovės. Pradėjus žydėti rugiams ir paprastajam erškėčiui (birželio 7–22 dienomis) sodinami visų šilumą mėgstančių daržovių daigai.

Ravėti piktžoles patariama po lietaus ar paliejus daržoves. Tada jos lengviau išsitraukia. Be to, drėgname dirvožemyje mažiau pažeidžiamos daržovių šaknys.

Vos tik pasirodžius pirmiems daigeliams, būtina dirvos paviršių papurenti po laistymų ar po lietaus atsiradusią kietą dirvos plutą.

Taip purendami dirvožemį neleisime augti ir piktžolėms. Paaugus daigams reikėtų juos retinti, nes bus gausesnis derlius. Prieš tai būtina palaistyti dirvą – tada daigai ne tik lengviau išsiraus, bet ir persodinanti geriau prigis.

Šiltadaržiuose auginamos daržovės vėdinamos, laistomos, papildomai tręšiamos.

Patariama reguliariai skabyti šoninius agurkų ir pomidorų ūglius. Pomidorai laistomi rečiau, bet gausiai, geriausia – iki pietų. Agurkai mažiau vėdinami ir geriau auga drėgnesniame grunte, geriausia juos laistyti apie pietus.

Numatoma vieta braškėms persodinti ir iš anksto paruošiama. Braškių daigai imami tik iš derlingų ir sveikų kerų ūsų.

Kovojant su daržovių kenkėjais, dažniau purenama dirva, augalai tręšiami amonio trąšomis, jei reikia, nupurškiami būtinomis priemonėmis.

Verta žinoti

Nepakankamai laistomų agurkų vaisiai apkarsta bei kartais sutrūkinėja.
Nereguliariai laistomų pomidorų vaisiai sutrūkinėja, be to, juos gali pažeisti viršūnėlių puvinys.
Jei lauke augantys kopūstai pradėjo vysti, jų lapai – gelsti, vertėtų atkreipti dėmesį į šių daržovių šaknis, ant jų galima pastebėti balsvų kopūstinių muselių kirminėlių.
Jei pradeda garbanotis darže auginamų morkų lapai, tai požymis, kad šias daržoves pažeidė lapų blakutės.
Piktžolės ne tik sausina dirvožemį, bet ir pasisavina daug maistinių medžiagų, be to, jose gali pasislėpti daugybė augalų kenkėjų ir ligų sukėlėjų.

Bėgant laikui neišvengiamai keičiasi mūsų tradicijos ir gyvenimo būdas. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens įvairiaspalviai darželiai, kadaise buvę neatskiriama kiekvienos sodybos dalis, nyksta – juos keičia modernūs gėlynai. Tikėtina, kad tai, kas dabar yra madinga, po kiek laiko atrodys sena ir nebeįdomu.

Pirmenybė atspariems augalams

Senuosiuose Lietuvos darželiuose augalų įvairovė nebuvo labai didelė. Daugiausia sodinti atsparūs, žiemą neiššąlantys augalai, kuriems nereikia daug priežiūros. Dėl pastarosios priežasties gerokai mažiau auginta ir vienmečių gėlių. Buvo auginamos tik tos, kurios subrandina sėklas.

Augalai buvo skirti ne vien sodybai papuošti, bet ir turėdavo būti kitaip naudingi. Gėlės įprastai pasižymėdavo ir maloniu aromatu, skleidžiama ramybe ir darna, maistinėmis bei vaistinėmis savybėmis.

Savaime paplitę laukiniai augalai, nors ir daug gražesni už kai kurias tų laikų gėles, nebuvo populiarūs, nes kam tokius puoselėti darželyje, jei jų apstu šalia pievoje, pamiškėje ar pakrantėse.
Darželiuose būdavo auginami tik tokie augalai, kurių prireikus ne visur būdavo galima rasti, arba tuos, kurie žydi ankščiau už tuo metu augintas gėles. Iš laikinių augalų darželiuose auginti vaistiniai putokliai, paprastosios bitkrėslės, trispalvės našlaitės, paprastosios pakalnutės.

Prieskoniai – atskirai

Geltonos gėlės Lietuvoje buvo mažiau vertinamos nei baltos, raudonos, mėlynos, violetinės ar žydinčios kitų spalvų žiedais. Priežastis gali būti ta, kad daug vietinių augalų pavasarį sušvinta geltonai, tad prie namų geltonų gėlių darželiai neišsiskirtų iš geltonuojančių pievų.

Dauguma tradicinių darželio augalų yra kilę iš Pietų Europos (žalioji rūta, vaistinis bijūnas, tikrosios levandos), Vidurio Europos pietinės dalies (mažosios žiemės, mėlynosios kurpelės, šiurpiniai gvazdikai).

Iš Amerikos augalai į Europą pradėti įvežti XVI a. pr., o kai kurie XVIII a. pab. ar XIX a. pr.

Gėlės būdavo sodinamos ir grupuojamos pagal aukštį, augimo būdą bei gyvenimo trukmę. Aukščiausios sodintos prie trobos sienos, tvoros ar darželio viduryje.

Aplink aukštesnes gėles būdavo sodinamos žemesnės, o prie kraštų – žemiausios. Taip susodinti augalai geriau matomi ir juos lengviau prižiūrėti.

Darželiuose auginamiems prieskoniniams augalams būdavo skiriamas atskiras darželio kraštas, kuris ne kasmet sukasamas.

Augindavo ir krūmus

Griežtos tvarkos, kokioje darželio vietoje sodinti daugiametes ir vienmetes gėles, nebuvo. Vienuose darželiuose daugiamečiai augalai būdavo sodinamos viduryje, o vienmečiai – aplink arba atvirkščiai.

Prie namų darželiuose būdavo auginami ir dekoratyviniai krūmai. Juos sodindavo prie darželio tvoros – šalia prieangio ties kampu. Krūmai būdavo sodinami ne tik darželiuose, bet ir kitose sodybos vietose – prie kiemo tvoros, ties trobos galu.

Beveik prie kiekvienos sodybos augdavo diemedis, paprastosios alyvos, darželiniai jazminai, kelių rūšių erškėčiai ir putinai. Pasitaikydavo guobalapių ir baltųjų lanksvų, šermukšnialapių lanksvūnių, baltauogių meškyčių.

Kiekviename Lietuvos krašte darželiai buvo įrengiami ir tvarkomi skirtingai, tačiau iki XX a. pr. regioninių skirtumų beveik neliko.

Regioniniai darželių skirtumai pagal auginamų gėlių įvairovę beveik galutinai sunyko apie XX a. vidurį. Iki šių dienų išlikusių tradicinių darželių augalai skiriasi tik dėl sodybos savininko skonio, norų ir galimybių.