Publicistas V. Papievis prmą kartą Paryžių aplankė 1992-aisiais, o ten apsigyveno – po kelerių metų. Kaip pats pasakoja, Prancūzija jį „pasigavo“, tad darbus tęsė gyvendamas svetur: išleido keletą knygų lietuvių kalba, išvertė grožinių kūrinių, pradėjo bendradarbiauti su LRT RADIJUMI. Prieš metus V. Papieviui prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

– Prieš mūsų interviu informacijos pradėjau ieškoti internete – „Vikipedijoje“ esti jūsų biografijos faktų. Tiesa, ten aprašomi tikrai ne visi asmenys. Tai reiškia, kad esate žinomas žmogus?

– Man patinka išeiti į Kliuni, Viduramžių meno muziejaus skverelį, esantį prie pat mano namų, ten skaityti, kartais pavyksta ir kai ką parašyti. Atsakymus jums taip pat čia kuriu. Vieną pavakarę jame, šiame skverelyje, sėdžiu, pro mane praeina keista moteris, po to sugrįžta. Kreipiasi į mane lietuviškai, prisipažįsta įsimylėjusi į Paryžių, o štai dabar vaikštanti „Odilės“ [V. Papievio kūrinys – aut. pastaba] maršrutais. Didesnio žinomumo man nė nereikia – pakaktų ir vieno žmogaus.

Laikui bėgant, vis didesnis noras išnykti – lyg paspaudus „Escape“ mygtuką, kai viskas pradingsta. Ne taip seniai buvau Niujorke, nuostabus jausmas, kai niekas tavęs nepažįsta, kai pasijunti esąs visiškas anonimas, kai jau tikrai lieki vienas pats su savimi. Dideliame mieste, neaprėpiamoje minioje.

Dar labai smagu buvo, kai Žilvinas Kempinas vežiojo scooteriu (liet. motociklas) – skraidžiojome skersai išilgai gatvėmis ir aveniu. Ypač patiko lėkti per tiltus –  nyksti, išnyksti, staiga vėl atsiduri tarp mašinų ir tarp žmonių.

– Kai augote, dalis literatūros buvo uždrausta. Kokio žanro knygas skaitėte ir kaip gaudavote tų kūrinių?

– Augau Anykščių Jurzdike, biblioteka buvo kitame miesto gale – Janydžiuose, prie gelžkelio. Tempdavausi iš jos krūvas skaitinių, visokių „Drąsiųjų kelių“, „Siluetų“, kitų serijų knygas. Turbūt niekada nepatyriau ir nebepatirsiu tokio skaitymo malonumo, kokį patyriau anuomet, vaikystėje. Iš kur aš, vaikas, galėjau žinoti, kad ne visa literatūra mums buvo prieinama? To, ko nežinojome turint, mums galbūt užpildė vaizduotės žaismė? Ypač vaikystėje. Šį akimirksnį prisimenu pavadinimus: „Stebuklingos Nilso kelionės“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Pienių vynas“. Ir apima liūdesys – jaučiu, kad kai kurios durys man jau užtrenktos.

– Pradėjote rašyti dar besimokydamas mokykloje. Kas paskatino imtis popieriaus ir rašiklio?

– Nežinau, ar kas gali paskatinti rašyti, apskritai kurti, bet ką daryti. Tai ateina iš vidaus arba neateina. Kiekvienas darbas, tampantis nebe amatu, o tavo vidinės esybės dalimi, yra kūryba, man vienodai verti ir stalius, ir kompozitorius, ir dailininkas, ir kalvis. Jeigu jie įsiklauso į save, jeigu tai – jų pašaukimas. Ar mes galėtume vieni be kitų?

Prisimenu, kai motina už apvalaus stalo mane moko rašyti. Prisimenu, kai mokytoja Valerija Žemaitytė mus, mokinius, kurie lyg norėtų žinoti truputį daugiau, palieka po pamokų – kad pasakytų tai, ko negalima sakyti.

Aš nežinau, kas diriguoja mūsų gyvenimus, nė nežinau, ar pakanka įsiklausyti pačiam į save. Sykiais atrodo, kad to ir pakaktų.

– Ar gebėjimas rašyti paveldėtas? Jei taip, iš ko?

– Mano dėdė rašė eilėraščius, jausmingus, gražius. Mama linkusi į menus, tik kasdienybė jos galimybes kiek apribojo. Tėtis buvo kaimo žmogus, galbūt iš jo patirties mano prisirišimas prie žemės ir gamtos.

Visi žinome, kad yra paveldimų ligų. Jeigu rašymas – liga, tai ir ją galbūt iš ko nors paveldėjau. Reikėtų archyvuose užsisakyti geneologinį giminės medį.

– 1988–1990 metais leidote leidinį „Sietynas“. Kodėl taip nusprendėte? Ar nebijojote cenzūros, persekiojimų ir bausmių?

– „Sietyną“ leidome penkiese – su Virginiju Gasiliūnu, Liudviku Jakimavičiumi, Dariumi Kuoliu, Gediminu Mikelaičiu. Derėtų ir jų pasiklausti. Man pačiam regisi, kad jis atsirado savaime – iš mūsų jaunystės epidermiu pajausto laikmečio poreikio. Tiesiog buvo tokio leidinio būtinybė, dabar atrodo, kad mes tebuvome įrankiai.

Bijojome? Gal nelabai. Tik buvom atsargūs. Jei neklystu, iš D. Kuolio namų, kur dažniausiai rinkdavomės, išeidavom po vieną.

Prisimenu, vieną šaltą, vėlų žiemos vakarą važiuoju troleibusu, aš – vienintelis jo keleivis. Tas troleibusas trūkčioja, darda. Toks geležinis konteineris. Galvoju: kodėl man čia, šiuo laiku buvo lemta gimti? Bet mes tikėjome.

– Romaną „Ruduo provincijoje“ ir apysakų rinkinį „Užmaršties slėnis“ išleidote dar nelaisvoje Lietuvoje. Ar su daug problemų susidūrėte tuo metu, norėdamas publikuoti kūrinius?

– Nebuvau disidentas, juo labiau – koks kovotojas. Kai pradėjau rašyti „Rudenį provincijoje“, didesnių prošvaisčių dar nebuvo. Rašydamas per daug negalvojau, ar tai kada nors bus išspausdinta. „Ruduo provincijoje“ – tai veikiau atsisveikinimas su savo studijų metų jaunyste. Nežinau, kiek pavyko užčiuopti savo paties ir mane supusių žmonių patirtis, nuotaikas ir jausmus, apskritai tų laikų būseną. Juo labiau, kiek dabar tai įdomu ar svarbu, kam dabar tai gali būti įdomu ir svarbu? Tais, dabar jau tolimais metais, laikai keitėsi, radosi vis daugiau galimybių. Kad ir kaip būtų, tebelieku labai dėkingas žmonėms, prisidėjusiems prie to, kad ši mano pirmoji knyga pasirodytų. Ir iš karto po to – „Užmaršties slėnis“.

V.Skaraičio/BFL nuotr.

– Skaičiau, kad Paryžius jus „pasigavo“. Kodėl čia užsilikote? Kuo Paryžiuje geriau nei kituose miestuose, kuriuose lankėtės?

– „Vienos vasaros emigrantuose“ klausiau: ar miestai, kuriuose gimstame, būtinai yra miestai, kuriuose turėjome gimti? Kažkaip panašiai. Nenoriu ieškoti citatos, su tuo seniai viskas baigta. Iš tiesų, kai pirmą sykį atkliuvau į Paryžių, man pasirodė, kad čia kitados gyvenau. Paryžius manęs ligi šiol nepaleidžia. Po to dar yra įpročiai ir aplinka, kuri tave tarytum įkalina. Gali išvažiuoti, bet vis tiek traukia sugrįžti. Gal tai ir blogai, net labai? Tikriausiai.

– Gyvenate svetur, bet rašote lietuviškai. Kodėl nekuriate ir prancūzų kalba?

– Grįžtame prie paveldėjimo. Gal ir kalba – liga, jei mes ją paveldime? Kad ir kaip būtų, nuo šios ligos niekada nepasveiksiu. Gimtąją kalbą prancūzai vadina „motinos“ kalba. Galima įsivaizduoti, kad ją įsiurbi su motinos pienu. Visos kitos kalbos išmokstamos, pasitaiko, kai kam net tobulai tai pavyksta. Aš niekada svetima, sau dirbtine kalba negalėsiu išsakyti to, ką galiu išsakyti gimtąja. Rašant ji man atveria tai, ko pats savyje nežinau esant. Jokia kita pasaulio kalba man neatvers tiek, kiek gimtoji.

– Kokios temos vyrauja jūsų kūryboje ir kodėl būtent tokios?

– Kai kas sako, kad mano kūryboje per daug vienatvės, skausmo, kančios. Aš jiems atsakyčiau: pagrindinė mano tema – džiaugtis gyvenimu, vieninteliu ir nepakartojamu. Štai dabar žvelgiu į kaštonus, tvieskiamus saulės. Jų lapai šviežiai žali, o žiedai jau nužydėję. Jeigu mokėčiau kalbėdamas apsakyti tai, ką dabar jaučiu, nerašyčiau.

Prieš didžiausio Europos dainų konkurso finalą į LRT vykusią transliaciją „Valanda prieš „Euroviziją“ bei patį konkurso stebėjimo vakarą susirinko gausus būrys Lietuvos atstovę I. Zasimauskaitę palaikančių žmonių. Tarp jų buvo ir nacionalinės „Eurovizijos“ atrankų dalyviai – Paula, Monika Marija, „The Roop“ bei „Twosome“. Dainų konkursą stebėjo LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, etnomuzikologė Zita Kelmickaitė, LRT žurnalistė Ugnė Galadauskaitė, menininkė Jolita Vaitkutė.

I. Zasimauskaitės emociją pajautė ir žiūrovai

Dar prieš „Eurovizijos“ finalo transliaciją televizijos laidų prodiuseris Laimonas Kirkutis tikino, kad mato nemažą I. Zasimauskaitės pažangą, palyginus su nacionalinėmis atrankomis Lietuvoje.

„Manau, kad I. Zasimauskaitės pasirodymas patobulėjo, tapo geresnis. Nors ir Lietuvoje jos atlikimas buvo jautrus, o jos nuotaika puikiai persidavė ir žiūrovams. Tiesa, tai su kiekvienu pasirodymu pavyksta vis geriau“, – kalbėjo prodiuseris.

Be to, L. Kirkutis pridūrė, kad lyriška I. Zasimauskaitės daina tikrai nenublanksta tarp kitų: „Pernai laimėjo jautri, rami, lyrinė, paprasta daina, be jokių šou elementų. Manau, kad Lietuvos atstovės pasirodymas nenublanksta.“

Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankose dalyvavęs grupės „The Roop“ vokalistas Tomas Valiukevičius pabrėžia, kad I. Zasimauskaitė jo akimis jau yra nugalėtoja.

„Linkiu jai sėkmės. Kadangi dalyvavau nacionalinėse atrankose, galiu pasakyti, kad šis konkursas Lietuvoje labai sureikšminamas. Sunku numatyti vietą, kurią galėtų užimti Lietuvos atstovė, man ji jau dabar laimėtoja. Ketverius metus bandė ir penktą kartą jai pavyko. I. Zasimauskaitė įdėjo daug darbo, man nesvarbu, kurią vietą ji užims. Taip turėtų galvoti ir visa Lietuva bei kiti balsuojantys“, – sakė dainininkas. 

Tiesa, atlikėjas T. Valiukevičius sakė, kad į šiųmetinę „Euroviziją“ nepateko jam patikę pusfinalio dalyviai: „Man įstringa tai, kas neįsimena kitiems. Atsimenu Belgijos dainą, nors ji ir nepateko į finalą. Dabartinių „Eurovizijos“ favoritų (Kipro, Čekijos ar Izraelio) muzika nėra tokia, kuri mane jaudintų, nors nieko prieš ją blogo neturiu. Ši muzika – komercinė. Noriu, kad konkursas būtų kuo įvairesnis ir galėtų skirtis nuo to, kas grojama per radiją.“

Televizijos laidų prodiuseris L. Kirkutis pasakojo, kad taip pat turi keletą favoritų, nors kai kurie jų liko už borto.

„Šiais metais man labai patinka švedai, nors jie kiekvienais metais pasirodo labai gerai. Man nepatinka Izraelio atstovė, kuri laikoma favorite bei čeko pasirodymas. Man įspūdį palikę dalyviai šiemet į konkurso finalą nepateko – tai Belgijos bei Latvijos atstovai“, – kalbėjo jis.

Pasak L. Kirkučio, nesvarbu, kelinta pasirodė I. Zasimauskaitė – jei žmonėms patiko, jie pamatys ir suras bet kurį numerį.

„The Roop“ vokalistas pabrėžia, kad Lietuvoje vyrauja liūdna tendencija: „Kai dalyvis laimi, tai laimime visi, kai pralaimi – pralaimi tik vienas žmogus, būtent tas, kuris dalyvavo. To neturėtų būti.“

Pasirodymas privertė sulaikyti kvapą

I. Zasimauskaitės pasirodymą „Eurovizijos“ finale dainininkė Rosita Čivilytė, kaip pati sako, žiūrėjo sulaikiusi kvapą.

„Man atrodo, kad ji pasirodė kur kas geriau nei atrankų metu Lietuvoje. Iš pradžių galvojau, kad su tokia liūdnoka daina ji didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje prapuls, bet buvo atvirkščiai. Jos pasirodymas priverčia sulaikyti kvėpavimą. Mes kiekvieną dieną bėgame, muzika taip pat labai skubanti ir įrodinėjanti. I. Zasimauskaitei pavyko prisibelsti į klausytojų širdis. Niekada nemaniau, kad tokia paprasta daina taip palies kiekvieną žmogų ir net patį didžiausią skeptiką“, – šypsosi R. Čivilytė.

Atlikėja viliasi, kad Lietuvos atstovė papuls į geriausiųjų penketuką: „Labai tikiuosi, kad ji bus penketuke. Dainos šerdis – gili ir stipri. Pasirodo, „Eurovizijai“ nėra būtinas toks šou, bet būtinas tikėjimas, kurį turi I. Zasimauskaitė. Lietuvoje nuoširdumas dažnai neįvertinamas. Jai pavyko patikėti, ji buvo tikra tuo, ką daro, o tai ne kiekvienam prieinama. Dalyviai bando išsiskirti – didžiausias išskirtinumas – vidinis jausmas kurį I. Zasimauskaitė ištransliavo.“

Operos solistė Nomeda Kazlaus negaili I. Zasimauskaitei komplimentų. Anot jos, tai buvo geriausias Lietuvos atstovės pasirodymas.

„Norėčiau pasveikinti I. Zasimauskaitę su gražiu, mielu ir ypatingai emocionaliu pasirodymu. Mane pradžiugino didžiulis jos susikaupimas. Tai geriausias jos pasirodymas. Pusfinalyje buvo intonacinių problemų, matėsi jaudulys. Kai 2016 ir 2017 metais buvau nacionalinės „Eurovizijos“ žiūri narė, tada sakiau, kad matau jos potencialią bei galimybes koncertuoti didžiosiose scenose“, – komentuoja operos solistė.

Be to, N. Kazlaus pridūrė, kad pasirodymas pirmajame „Eurovizijos“ pusfinalyje jai kėlė daug klausimų.

„Pusfinalyje jautėsi neužtikrintumas, šiandien ji pasirodė taip, kad beveik nėra prie ko prikibti. Manau, kad tai įrodo jos stiprų charakterį bei gebėjimą susikaupti ir reikiamu momentu padaryti viską, ką gali.

Po pusfinalio man kilo labai daug klausimų, o dabar – esu rami. Šiandien I. Zasimauskaitė pasirodė emocionaliai ir koncentruotai. Jai pavyko susikoncentruoti ir suvaldyti jaudulį – tai labai svarbu. Palyginus su pusfinaliu, jos pasirodymas finale skiriasi kaip diena ir naktis“, – džiaugiasi operos solistė.

Vis tik laikui bėgant greito baterijos išsikrovimo problema nebus išspręsta, nes naudoti talpesnius akumuliatorius – nesaugu. Taip LRT.lt sako technologijų ekspertas Arnoldas Lukošius.

Jau seniai kuriami tokie išmanieji, kurie puikiai pritaikyti filmų ar kito vaizdo turinio stebėjimui. LRT Inovacijų vadovas Arnas Zuikis aiškina, kad vaizdo medžiagą išmaniaisiais telefonais galima žiūrėti bene nuo 2012-ųjų. Mobiliųjų įrenginių procesorių ir interneto greičiai leidžia per telefonus stebėti filmus ar televiziją.

Įrenginiai, tinkamiausi filmų peržiūrai

Kompiuterinių technologijų ekspertas Džiugas Paršonis pritaria šiai nuomonei, tačiau primena, kad telefonus vis tiek turime krauti kasdien, o intensyviai naudojant išmanųjį vakare baterijos resursų filmui dažniausiai jau nebeužtenka.

Kita vertus, specialisto nuomone, jei vartotojui viena pagrindinių telefono funkcijų turėtų būti vaizdo turinio žiūrėjimas, tokiu atveju, reikėtų rinktis tam geriausiai pritaikytus prietaisus.

„Iš tiesų, pirmiausia svarbus telefono ekrano formatas. Dabar daugelis išmaniųjų yra pritaikyti plačiaformačio vaizdo žiūrėjimui. Kuo tokiam stebėjimui pasirinktas didesnis ekranas, tuo geriau, nes galima laisviau pasirinkti atstumą – nebūtina telefono laikyti rankose. Jei žmogui svarbi galimybė per mobilųjį įrenginį žiūrėti filmus, reikėtų rinktis išmanųjį su didesniu ekranu“, – pataria IT ekspertas Dž. Paršonis, ir priduria, kad tokio telefono kaina siekia 500 eurų.

Savo ruožtu LRT Inovacijų vadovas A. Zuikis pasakoja, kad, kalbant apie geriausiai filmų žiūrėjimui pritaikytą mobilųjį įrenginį, reikėtų išskirti dvi operacinių sistemų stovyklas: „Android“ bei „Apple“.

„Apple“ išmanieji telefonai yra labiau standartizuoti, jų programinė įranga – stabilesnė. Kiekvienas programinės įrangos kūrėjas žino, kad sukurti gerą ir stabilią programėlę būtent „Android“ operacinei sistemai yra sudėtingiau nei „Apple“. „Android“ turi nemažai telefonų modelių, daug skirtingų operacinių sistemų versijų, dėl to ši „stovykla“ yra mažiau stabili“, – aiškina pašnekovas.

Išmanusis turėtų „išlaikyti“ dieną

Pasak technologijų eksperto A. Lukošiaus, tyrimai rodo, jog yra mobiliųjų įrenginių, kuriais filmus galima žiūrėti 6–7 val. „Pagrindinis parametras yra baterija, tačiau svarbi ir operacinė sistema. Kuo baterija turi daugiau miliampervalandžių (mAh), tuo ji galingesnė bei geriau laikys. Vis tik jei telefono ekranas didesnis, jis suvartos daugiau energijos, tad prie didesnio ekrano turi būti ir didesnė baterija“, – atkreipia dėmesį specialistas. Anot A. Lukošiaus, akumuliatoriaus pajėgumas priklauso nuo to, kiek resursų yra naudojama kitur, todėl žiūrint filmą patartina išjungti pašalinius tinklus.

Specialistai sutinka, kad išmaniojo įrenginio baterijos išlaikymas priklauso nuo daugybės faktorių. Tačiau kompiuterinių technologijų ekspertas Dž. Paršonis kalba, jog akumuliatoriaus laikymo norma – intensyvus telefono naudojimas visą dieną: „Vartotojai privalo gebėti naršyti internete, skaityti, žaisti, susirašinėti, o vakare dar turi būti likę pakankamai telefono energijos resursų ir filmo peržiūrai.“

Eksperto A. Lukošiaus pasiteiravus, kiek laiko reikia krauti mobiliuosius, kurie pritaikyti vaizdo turinio žiūrėjimui 6–7 val., pašnekovas atsako, jog tam gelbsti greito įkrovimo funkcija, esanti jau keletą metų leidžiamuose mobiliuosiuose įrenginiuose.

„Dauguma naujų telefonų turi greito įkrovimo funkciją, bet tikrai ne visi. Tai priklauso nuo to, ar procesorius palaiko rezoliucijos kiekį. Procesorius reglamentuoja energijos padavimą į bateriją, kad ji nesprogtų ir greičiau išsikrautų. Todėl beveik visi lyderiai turi greito įkrovimo funkciją, o pigesni – tik kai kurie. Dažniausiai operacinės sistemos įrenginiai, turintys USB C tipo įkrovimo lizdą, įkraunami greičiau. Kartais ir telefonai su storesniu micro-usb lizdu turi greitą įkrovimą“, – sako A. Lukošius.

Tačiau ne visada greitas pakrovimas yra laikomas privalumu, pažymi IT specialistas Dž. Paršonis. „Būna atvejų, kai ši funkcija mažina akumuliatoriaus pajėgumą, o daugumos telefonų baterijos nėra keičiamos. Viskas, kas trumpina akumuliatoriaus amžių – nėra gerai.“

Norint, kad baterija laikytų ilgiau, galima griebtis paprastų gudrybių: sumažinti ekrano ryškumą, uždaryti nenaudojamas programėles, valyti atmintį arba su savimi turėti išorinį akumuliatorių.

„Išorinės baterijos skirtos tokiems atvejams, kai vykstame į kelionę, kurioje nepasieksime kroviklio. Šie akumuliatoriai – papildomas svoris kišenėje ar kuprinėje. Kita vertus, tai vienintelis būdas pratęsti baterijos išteklius, neribojant savo vartojimo“, – kalba kompiuterinių technologijų ekspertas Dž. Paršonis.

Išsikrovimo problema ateityje ir 5G ryšys

Technologijų specialistas A. Lukošius spėlioja, ko galėtume laukti ateityje: „Nemanau, kad dėl mobiliojo įrenginio akumuliatoriaus išsieikvojimo bus įvykdyta kažkokia revoliucija. Į telefonus didesnės baterijos tikrai nebus talpinamos, nes tai pavojinga. Ekrano kokybė gerėja, tačiau ji vartos vis daugiau energijos. Manau, kad su laiku operacinė sistema bus labiau optimizuota ir eikvos mažiau pašalinių resursų, todėl bus koncentruota į pagrindinę užduotį. Tai padės akumuliatoriui išlaikyti energiją. Žinoma, toliau matysime HDR kokybės turinį, gerės įrenginių ekranų raiška.“

LRT Inovacijų vadovas A. Zuikis aiškina, kad didžiausi pokyčiai įvyks, kai bus sukurtas 5G interneto ryšys. „Jis leis pasiekti daug didesnius greičius. Tada vaizdo turinio žiūrėjimas bus natūralus procesas. Pasaulį kažkada pakeitė „Youtube“ bei „Netflix“ (pradėjusi kaip DVD nuomos kompanija, kuri išaugo į didžiausią internetinį filmų ir serialų kanalą) platformos, todėl 5G technologija taip pat prisidės prie kaitos.“

Specialistas A. Lukošius mano, kad atsiras didesnis kiekis tokių paslaugų, kokias siūlo „Netflix“ ar muzikinė programėlė „Spotify“ – „online“ turinį bus galima naudoti būnant „offline“, t. y. dalį turinio, kuris pasiekiamas naudojant internetinį ryšį, įmanoma žiūrėti ir klausyti be mobiliųjų duomenų.

Visų trijų specialistų nuomonė sutapo – jie kaip verčiausius pasirodyti didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje Portugalijoje išskyrė Ievą Zasimauskaitę bei grupę „The Roop“.

Dainininkė bei nacionalinių „Eurovizijos“ atrankų komisijos narė D. Filmanavičiūtė nenorėjo išduoti jai labiausiai patikusio dalyvio, tačiau pripažino nujaučianti, kurie finalininkai sulauks daugiausiai žiūrovų simpatijų.

„Aš labai bijau komentuoti, bet jaučiu asmenines simpatijas konkretiems žmonėms. Tačiau jų įvardijimas būtų neobjektyvus, nes šį sekmadienį būsiu komisijos narė. Nors mano širdis jaučia, kad kovo 11-ąją žmonės labiausiai palaikys I. Zasimauskaitę, o aš pati statyčiau už grupę „The Roop“, – kalba pašnekovė.

D. Filmanavičiūtei pritarė ir renginių organizatorius bei vadybininkas M. Tyla, kuris šių metų Lietuvos „Eurovizijos“ dalyvius įvertino kritiškai. Pasak jo, favoritą išskirti sunku, nes aiškaus atrankų lyderio nėra.

„Mano akimis, tinkamos dainos „Eurovizijai“ nėra. Tikrai nesu nei už vieną, nei už kitą dalyvį, bet jei manęs paklaustų, už ką statyti lažybų punkte – tai būtų „The Roop“. Jų atliekamos dainos priedainis yra tai, kas veikia „Eurovizijoje“. Pavyzdžiui, I. Zasimauskaitės istorija graži, tačiau didžiojoje scenoje ji to neištransliuos“, – komentuoja M. Tyla.

Muzikos kritikė E. Visockaitė Lisabonoje norėtų išvysti būtent I. Zasimauskaitę: „Ji atkreiptų dėmesį, nes išsiskirtų iš „Eurovizijos“ triukšmo su savo tyliu bei romantišku atlikimu. Galbūt jos pasirodymui trūksta sceninio efekto, nes kol kas ji tiesiog sėdi ant scenos.“

Nacionalinės atrankos komisijos narė D. Filmanavičiūtė I. Zasimauskaitės atlikimą pateikia kaip puikų pavyzdį kitiems. Anot pašnekovės, „ji visoms jaunoms merginoms demonstruoja, kaip reikia nepamesti savo vertybių ir kaip scenoje daryti tam tikrus dalykus“.

Kiek kitaip I. Zasimauskaitę vertina prodiuseris M. Tyla, kuris sako, kad „tokia daina šiemet mums neatneš pergalės“. Vadybininkas kritikos negaili ir kitų atrankos dalyvių pasirodymams.

„Monika-Marija Paulauskaitė turi savitą balsą, tačiau atliekama daina jai per silpna. Paulai Valentaitei nereikėjo keisti dainos į akustinę jos versiją – buvo vakarietiškas skambesys, geras pop muzikos variantas. Kotryna Juodzevičiūtė yra puiki mergina, jos balsas vienas stipriausių, tačiau bendras atlikimo vaizdas ir pati daina nėra nugalėtoja. Jurgis Brūzga – senas ąžuolas, bet vėlgi daina nėra tinkama, nors visa kita šis atlikėjas turi“, – atrankos dalyvius aptaria M. Tyla.

Muzikos kritikė E. Visockaitė pritaria, kad naujoji atlikėjos P. Valentaitės pasirodymo versija – prastesnė. Pasak pašnekovės, M. M. Paulauskaitė neįsiminė, o K. Juodzevičiūtei dar reikia augti.

„P. Valentaitės pasirodymas man labai patiko, tačiau nauja versija – ne. Tikiuosi, kad finale bus pirmasis variantas – pagal vakarietišką standartą parašyta daina. K. Juodzevičiūtė turi gerą dainą, tačiau jos veido išraiška nesikeičia per visą pasirodymą, tarsi pati iš savęs netransliuotų jokios žinutės. M. M. Paulauskaitė nelabai įsiminė, nors balsas – stiprus. Ji atlieka standartinę „Eurovizijos“ baladę, kuri niekuo neišsiskirtų“, – savo nuomonę dėsto E. Visockaitė.

Dainininkė D. Filmanavičiūtė neslepia, kad jaučia nerimą dėl jaunųjų atlikėjų – P. Valentaitės, K. Juodzevičiūtės bei M. M. Paulauskaitės.

„P. Valentaitė dar turėtų treniruotis, nors žmonės ją mėgsta ir palaiko. K. Juodzevičiūtė turi tarptautinės patirties, dalyvauja džiazo festivaliuose, jaučiu, kad ji žino, kaip lipti ant didelių užsienietiškų scenų. Apie M. M. Paulauskaitę turiu susidariusi mažiausią įspūdį. Ji stipri vokalistė, turi gražų balsą“, – tikina dainininkė. Pašnekovę sužavėjo „The Roop“ – anot jos, grupė skleidė ramybę – vaikinai žino, ką daro.

Prodiuseris M. Tyla pripažįsta, kad „The Roop“ tikrai galėtų tapti lyderiais, tačiau „jiems trūksta kokybiškesnės muzikinės dalies“. Ši grupė nustebino ir muzikos kritikę E. Visockaitę. „Man patiko vizualinė pasirodymo estetika, tačiau dainos tekstas gana banalus. Jie turi daug patirties ir gerai atrodo, bet ši daina – ne „Eurovizijai“, – tvirtina moteris.

Pašnekovė neliko sužavėta ir J. Brūzgos atlikimu – jis pasirodė ne itin originalus. Dainininkė D. Filmanavičiūtė džiaugiasi, kad atlikėjas pagaliau atrado save: „Jurgis pasirinko visai kitokį žanrą, kuris jam tinka, akivaizdu, kad labai gerai jaučiasi – tai jo arkliukas.“

„Lietuvoje „Eurovizijos“ konkursas labai sureikšmintas. Dėl šio dalyko galbūt nenorėčiau ten važiuoti, nes žmonės apsimeta žinovais, kišasi, teisia“, – sako dainininkė ir prisipažįsta esanti jautri. Bet, jei ne tai, J. Starinskaitė net labai norėtų dalyvauti didžiausiame Europos dainų konkurse: „Būtų linksma, tai būtų didelis gyvenimo nuotykis, puiki istorija.“

Interviu LRT.lt J. Starinskaitė taip pat papasakojo, kaip ji pateko į „Saulės kliošą“, kodėl nusprendė nestudijuoti muzikos ir kodėl kurdama dainas nebelaukia įkvėpimo. 

– Daugelis jus pažįsta kaip atlikėją, grupės „Saulės kliošas“ vokalistę. Kaip atrodo jūsų dienos be muzikos?

– Buvo metas, kai studijavau vizualinę komunikaciją. Tai studijos, susijusios su reklama, jos kūrimu, idėja, realizavimu. Ši specialybė buvo nauja, todėl jautėsi chaosas: dėstytojai nežinojo, kas bus, nežinomybė persiduodavo ir studentams.

Baigusi šią specialybę supratau, kad kažko man vis gi trūksta. Įstojau į visiškai kitokį universitetą, sakyčiau lyderį tarp Lietuvos mokslo įstaigų, – ISM, ten mokiausi metus. Buvo labai sunku, daug skaičiau, skaičiavau. Sunkiausius žingsnius nuėjau ir pagalvojau – kam aš visa tai darau? Juk tai ne aš. Supratau, kad mokytis verslo ir ekonomikos nenoriu. Noriu daryti tai, ką sako širdis: dainuoti, kurti ir judėti muzikos srityje.

Be muzikos, man labai patinka keliauti. Dabar esu prie nieko „nepririšta“, turiu visas galimybes pamatyti, pajusti ir susipažinti su pasauliu. Džiaugiuosi, kad šiuo metu galiu sau tai leisti. Stengiuosi keliauti kuo daugiau – tai labai didelė investicija į save. Tikiu, jog keliaudami kuriame savo gyvenimo istorijas.

– Kodėl nebandėte studijuoti dalyko, kuris susijęs su muzika?

– Todėl, kad į šio dalyko mokymo lygį būtent Lietuvoje aš žiūriu skeptiškai. Mano nuomone, mūsų šalyje daugiau gali išmokti nebūdamas tam tikroje institucijoje. Turiu sau artimų žmonių pavyzdžių, kurie mane sulaikė nuo muzikos studijų Lietuvoje.

– Koks buvo jūsų kelias į muziką?

– Iš tikrųjų labai organiškas, bet netikėtas. Vaikystėje mūsų namuose buvo daug muzikos. Mano tėtis – muzikantas, klausydavo džiazo, į koncertus vesdavosi ir mus. Taip mano sesuo pradėjo dainuoti, ją visą laiką turėjau kaip pavyzdį. Vėliau Daiva prisijungė prie „Saulės kliošo“ kolektyvo, o aš tuo metu dainavau a cappella muzikos grupėje. Su kolektyvo merginomis daug keliaudavome po įvairius konkursus, bet visa tai buvo veikla šalia mokyklos – mano hobis. Laikui bėgant keitėsi sesers norai ir vizijos. Taip nutiko, kad Daiva nusprendė išeiti iš grupės „Saulės kliošas“. Kolektyvo vadovas ir būgnininkas Laurynas [Šarkinas] pasiūlė vokaliste tapti man. Nors su sese mes buvome ir esame labai skirtingos, Laurynas juokaudavo, kad niekas neatskirs.

Šis pasiūlymas buvo netikėtas. Man buvo 15 metų, mokiausi mokykloje, visiškai nesijaučiau pasiruošusi žengti tokio didelio žingsnio. Tuo metu Lietuvoje „Saulės kliošas“ buvo gerai žinoma grupė. Tačiau viskas įvyko labai organiškai. Koncertas po koncerto, ir aš – grupės vokalistė. Su laiku tai tapo mano pagrindine veikla ir viskas nuvedė ten, kur esu šiandien.

– Jie turėjo jumis labai pasitikėti, jei 15-metę merginą priėmė į jau patyrusią grupę.

– Taip. Kolektyvo vadovo Lauryno ideologija yra tokia, kad svarbiausia yra žmonės ir tai, kaip tu su jais jautiesi. Vienas gali būti labai geras dainininkas, tačiau ne tiek malonus ar atsidavęs žmogus, o su kitu – smagu, norisi ir yra lengva bendrauti, kurti. Aš buvau antrasis variantas. Neturėjau tiek daug gerų vokalinių gabumų, bet turėjau asmeninių savybių, kurios privertė atsirasti grupėje ir joje pasilikti.

Mano solo karjera prasidėjo dėl noro būti nepriklausoma. Turėjau asmeninių ambicijų. Taip pat buvo metas, kai grupė išgyveno tam tikrą santykių ir vidinių reikalų krizę.

– Kokią įtaką jums padarė tai, kad šeimoje muzikuoja sesuo Daiva?

– Mes su Daiva buvome labai skirtingos, tik pastaruosius metus mūsų klausoma muzika ir skonis kiek panašesnis. Bet kokiu atveju Daiva – mano vyresnė sesė. Mano pavyzdys.

– Be koncertų su „Saulės kliošu“, dainuojate ir ant scenos pasirodote kaip solo atlikėja. Kodėl nusprendėte kurti ne tik su grupe, bet ir atskirai?

– Mano solo karjera prasidėjo dėl noro būti nepriklausoma. Turėjau asmeninių ambicijų. Taip pat buvo metas, kai grupė išgyveno tam tikrą santykių ir vidinių reikalų krizę.

– O kaip pats kolektyvas reagavo į jūsų sprendimą?

– Visi grupės nariai turi savo gyvenimus, savo asmenines ambicijas ir norus. Mes palaikome vienas kitą. Dalinamės patirtimi ir idėjomis.

– Kas yra jūsų kuriamos muzikos klausytojas?

– Mano muzika nėra lengva popmuzika, kuri priimtina visiems. Tikiu, kad mano klausytojas kažkiek yra melomanas.

– Kokią žinią skleidžia jūsų kūriniai?

– Mano dainos toli nenueina nuo meilės ir santykių temos. Aš nesuprantu politikos ar to, koks turi būti pasaulis. Rašau iš savo asmeninės patirties, apie tai, kas mane jaudina ir kokius jausmus aš išgyvenu ar norėčiau išgyventi.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Ar būna, kad labai netikėtai mintyse pradeda suktis tam tikri žodžiai ir turite juos kuo greičiau užrašyti ant balto popieriaus lapo?

– Kartais būna, bet retai. Anksčiau aš labai laukdavau įkvėpimo, kol supratau, kad įkvėpimas – tai tiesiog sunkus darbas. Kiek tu jo įdėsi, tiek įkvėpimo ir parašytų dainų turėsi. Iš dangaus man niekas nenusileidžia. Aš esu pakankamai racionali.

– Su „Saulės kliošo“ vaikinais koncertuojate vienuolika metų – galima sakyti, kad su grupe užaugote. Ką jums asmeniškai reiškia „Saulės kliošas“?

– Grupės vaikinai yra mano šeimos nariai. Su keliais grupėje grojančiais žmonėmis aš užaugau, dėl jų supratau, kokia esu ir kokia noriu būti. Pati grupės veikla išugdė mano pasitikėjimą savimi, savarankiškumą. Esu dėkinga už tai, kad atsiradau grupėje, jog kartu tiek daug visko išgyvenome.

– Ar pasitaiko atvejų, kai pasirodymo metu suklystate? Kaip su tuo tvarkotės?

– Aišku. Kai įsijungiu analizuoti, pavyzdžiui, „Eurovizijos“ pasirodymus, pastebiu net mažiausius dalykus ir klaidas. Labai stengiuosi padaryti viską, kad būtų geriau ir ateityje tų pačių klaidų išvengčiau.

Jei suklystu gyvo garso koncertų metu, viskas kiek kitaip. Turiu daug laiko, galiu kalbėti su žmonėmis, ištaisyti klaidą kitu būdu. Kartais klaida tampa juoku visiems ir tai tik pakelia bendrą nuotaiką. Koncertuose labai daug improvizuojame, todėl, manau, kad ir klysti yra nedidelė to dalis.

– Kodėl į „Eurovizijos“ atrankas ėjote visi kartu?

– Tuo metu, kai reikėjo pateikti paraišką, su grupe kūrėme dainą ir pagalvojome, kodėl nesudalyvavus. Pamąstėm, kad bus šioks toks sujudimas. Tai buvo labiau spontaniškas sprendimas, kuris nuvedė ten, kur dabar esame. Jei nuoširdžiai, nesitikėjau, kad žmonėms taip patiks mūsų daina. Nors man asmeniškai ji yra viena geriausių „Saulės kliošo“ kūrinių. Dažnai turiu skeptišką nuomonę apie Lietuvos masinį klausytoją.

Apskritai Lietuvoje „Eurovizijos“ konkursas labai sureikšmintas. Dėl šio dalyko galbūt nenorėčiau ten važiuoti, nes žmonės apsimeta žinovais, kišasi, teisia. Noriu, kad žmonės džiaugtųsi muzika, kurią kuriame ir dovanojame jiems. Nenoriu jaustis kalta, jog kažkam ji nepatinka. Gal kiek pergyvenu, nes negatyvios emocijos mane paveikia. Aš gana jautrus žmogus.

Komisija taip pat šiuolaikiška, nebėra tiek daug beskonybės, cirko, žmonių vien dėl šou. Nors neslėpsiu, pamačiusi pirmąsias atrankas, buvau skeptiškos nuomonės.

Iš kitos pusės, labai norėčiau dalyvauti „Eurovizijoje“. Būtų linksma, tai būtų didelis gyvenimo nuotykis, puiki istorija. Manau, pasirodytume puikiai, be to, išnaudotume visas galimybes kuo geriau praleisti laiką. Tai būtų ir asmeninis, ir muzikinis tobulėjimas.

– Komentuodamas pirmąjį jūsų pasirodymą šių metų „Eurovizijos“ atrankoje, Ramūnas Zilnys pasiūlė sukurti anglišką dainos versiją. Ką apie tai galvojate?

– Buvo toks momentas, kai pasisakiau visiškai prieš. Galvojau, kam dainuoti angliškai, jei mes turime savo kalbą. Juk ir atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiame. Tai didelė galimybė apie tai pranešti Europai ir likusiam pasauliui. Vėliau nuomonė kiek keitėsi, pagalvojau iš kitos pusės – daina labai gera ir, jei mes ją parašytume angliškai, palikę tik tam tikrus motyvus lietuvių kalba, būtų daugiau galimybių dainą transliuoti ir skleisti Europoje. Žiūrėsime, kaip seksis.

– Tiesa, kodėl pakeitėte dainos pavadinimą?

– Jis toks ir buvo. Čia nesusipratimas – prodiuseris išsiuntė dainą, pavadinimu „Man gaila“. Aš nepatikrinau, o kūrinys jau buvo pasiekęs LRT. Bet viskas susiklostė sėkmingai – „Įkvėpk ir nepaleisk“ yra originalus dainos pavadinimas.

– Paskutinį kartą „Saulės kliošas“ „Eurovizijos“ atrankose dalyvavo prieš aštuonerius metus. Kas paskatino grįžti šiemet?

– Viskas įvyko labai spontaniškai. Mano akimis, šiais metais konkursas intelektualesnis, dalyviai ir dainuoja, ir atrodo gerai. Be to, dalis atlikėjų pristato savo kurtas ir tikrai labai geras dainas. Komisija taip pat šiuolaikiška, nebėra tiek daug beskonybės, cirko, žmonių vien dėl šou. Nors neslėpsiu, pamačiusi pirmąsias atrankas, buvau skeptiškos nuomonės. Net turėjau minčių nedalyvauti konkurse. Bet greitai viskas susitvarkė, konkursas tapo įdomus ir patrauklus.

– O kokie jūsų ateities planai?

– Dabartinis planas – pasirodyti kuo geriau „Eurovizijos“ pusfinalyje. Išvažiuosim ar ne, kurią vietą užimsime – tai ne tiek svarbu, nes balsuos ir rinks žiūrovai. Aš pati noriu visas savo jėgas atiduoti pasirodymui. Pasibaigus „Eurovizijai“, trumpam išvažiuosiu į kelionę, o grįžusi toliau koncertuosiu, dirbsiu su savo albumu. Nenoriu planuoti, sako, Dievas juokiasi.

Rytinės LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjo I. Krupavičiaus gyvenime netrūksta nuotykių. Prieš metus iš karinės tarnybos grįžęs žurnalistas ir toliau džiugina žiūrovus tiesioginėmis transliacijomis. Nors komandiruotė Palangoje jau baigta, pašnekovas žada naujų vaizdų iš Nidos, kurioje vieši šiuo metu.

– Kiek metų esate televizijoje? Kodėl pasirinkote būtent žurnalistiką, o vėliau – televizijos ekraną?

– Televizijoje esu jau gerą dešimtmetį, jeigu ne daugiau. Didžiąją dalį laiko vedu laidą „Labas rytas, Lietuva“. Pasirinkau žurnalistiką dėl to, nes ji pasirodė dinamiška specialybė ir aš pats dar nebuvau apsisprendęs, ką man veikti. Todėl maniau, kad žurnalistika bus puikus tramplynas ar tiesiog žingsnis, kuris supažindins su daugybe dalykų – ekonomika, teise, istorija ir pan. Galvojau, jog kažkur užsikabinsiu, dėl to ji man pasirodė žavi. Be to, ši specialybė įpareigoja komunikuoti, o pabendravus – rašyti, kalbėti arba transliuoti. Aš visai natūraliai pasirinkau televiziją, nes mane visada žavėjo kinas. Pasakoti vaizdais yra labai patogu ir gražu.

– Kalbama, kad užsienyje – visai kitokia žurnalistikos samprata nei Lietuvoje. Ar niekada negalvojote dirbti žurnalistu svetur?

– Manau, kad puikios galimybės yra ir Lietuvoje. Studijų metu nepasinaudojau galimybe keliauti su „Erasmus“ mainų programa, tačiau apie išvykimą dabar visai negalvoju.

– Kaip vertinate dabartinę žiniasklaidą? Ką reikėtų keisti, ko trūksta, o gal atvirkščiai – viskas su ja gerai?

– Manau, kad jai trūksta kokybės. Einame link to, kaip surinkti kuo daugiau paspaudimų ant nuorodų, kad pateikta medžiaga būtų paprastai suvartojama be jokio kritinio mąstymo. Einame masių žurnalistikos link. Turime ir tiriamosios žurnalistikos, tačiau nedaug. Manau, kad jau mokame objektyviai nušviesti, bet mums tikrai trūksta geros ir kokybiškos žiniasklaidos.

– Prieš pora metų sustabdėte savo darbus televizijoje. Nusprendėte atlikti karinę tarnybą.

– Išėjau, kad žinočiau, kaip apginti šeimą, o apgynus šeimą – tėvynę. Kai per paskutiniuosius metus visi drauge netekome Krymo, o kaimynė savo veiksmais pradėjo demonstruoti, kad gali eiti ir toliau, man natūraliai gimė tokia mintis. Be to, jaučiau, kad turiu atiduoti skolą, nes kažkada jau išvengiau tarnybos. Todėl dabar nusprendžiau, kad reikia eiti savanoriškai, kadangi suspėjau ir pagal savo amžių. Manau, kad neužtenka paskaityti ploną knygutę, kurioje parašyta, kaip elgtis karo metu.

Galų gale man, kaip žurnalistui, buvo įdomu ten pabūti, pamatyti, kas pasikeitę ar nepasikeitę, nes vyrauja daug mitų. Norėjosi tiesti tiltą su visuomene ir ją šviesti. Atsiranda daug „verktinių“, tokiu buvau ir aš prieš daugiau nei dešimt metų. Vienas iš tikslų, baigus karinę tarnybą, buvo šviesti jaunuolius, važiuoti į mokyklas, kalbėti su jais apie patriotiškumą, pilietiškumą, pasakoti, kaip iš tikrųjų yra Rukloje. Tikrai džiaugiuosi, jei po pokalbio su manimi vienas kitas jaunuolis apsisprendžia atlikti karinę tarnybą.

Manau, kad pirmiausia žmogus turi būti įdomus pats sau, kad galėtų kažką duoti ar papasakoti kitam.

– Ko išmokė griežtas kariuomenės ritmas?

– Išmokė nesiveržti į priekį, žiūrėti, kas yra tau už nugaros. Įgijau bendruomeniškumo, tikėjimo žmogumi ir pagalba vienas kitam, taip pat – bendro siekio tikslo vardan, nes esame išsibarstę. Gavau daugiau disciplinos, pasitikėjimo savimi, aišku išmokau ir karinių niuansų, dabar jau žinočiau, kaip man tam tikru atveju elgtis. Tas užtikrintumas ir žinojimas nuteikia pozityviai.

– Sakėte, kad karinei tarnybai ryžotės tik po daugiau nei dešimtmečio. Galbūt tam reikia tiesiog pribręsti?

– Ne. Manau, kad tai turėtų būti dalis jaunuolių ugdymo proceso. Pasirodo, dar gyvename tais laikais, kai negalime būti tikri dėl savo saugumo, o niekas kitas mūsų nepagins. Daugelis jaunuolių po mokyklos baigimo dvejoja, ar studijuoti, ar metus pasiimti laisvus. Tokiu atveju tiek vaikinai, tiek merginos turėtų devynis mėnesius skirti tarnavimui. Tai padėtų apsispręsti, kokią karjerą rinktis, o galbūt paskatintų likti kariuomenėje.

– Skaičiau, kad nežinojote, ar grįšite į televizijos ekranus. Kaip pasikeitė darbas po to, kai vis dėlto vėl pradėjote vesti laidą „Labas rytas, Lietuva“?

– Mano dvejonės kilo dėl to, nes norėjau šviesti visuomenę. Tikėjausi, kad bus įmanoma suderinti šiuos dalykus, tačiau televizija mano gyvenime užima daugiau vietos.

Aš jaučiau, kad turiu padaryti pertraukėlę, jog naujomis akimis pažiūrėčiau į savo darbą, įvertinčiau, ką turiu, ir nuspręsčiau, ar noriu kažkokių pokyčių, naujų iššūkių. Karinėje tarnyboje „atsišviežinau“ ir grįžau su naujomis jėgomis, idėjomis bei mintimis. Televizija yra galingas ginklas, kuris gali daryti poveikį auditorijai, ir jeigu tas poveikis yra teigiamas, rezultatai greitai pasimato.

– Ne vienas svajoja pasikeisti su jumis vietomis. Kokiu žmogumi reikėtų būti, kad jis atsidurtų televizijos ekranuose?

– Jei kalbame konkrečiai apie mano vietą laidoje, tai žmogus turėtų būti susidūręs su žurnalistika. Nebūtinai mokęsis keturis metus, užtektų ir profesinių studijų, tačiau privalu žinoti pagrindinius dalykus. Akivaizdu, kad jis turi būti komunikabilus, mokėti klausti, išklausyti, turi domėtis tuo, kuo gyvena pasaulis, kodėl taip gyvena. Manau, kad pirmiausia žmogus turi būti įdomus pats sau, kad galėtų kažką duoti ar papasakoti kitam.

– Papasakokite įsimintiniausią kuriozą, nutikusį tiesioginiame eteryje. Kaip reaguojate į tai, jei suklystate ar kažkas nepavyksta?

– Tokia laidos „Labas rytas, Lietuva“ specifika – ji tiesioginė. Negalima lyginti laidų, kurios nufilmuojamos, kai vedėjai gali pasitaisyti. Čia viskas vyksta iš karto – tuo mane labiausiai ir žavi šis darbas. Juokų ir netikėtumų pasitaiko praktiškai kasdien.

Prisiminiau vieną atvejį, kai į laidą atvyko antropologė Birutė Galdikas, daug metų gyvenanti užsienyje. Moteris pareiškė, kad norės kalbėti lietuviškai, tačiau jai nesisekė. Aš stengiausi padėti, jei ji užsimiršdavo, bandydavo sakyti angliškai, stengiausi priminti, kalbėjau ir angliškai, ir lietuviškai, kol galiausiai pasimečiau tarp kalbų – nežinojau, kaip versti tekstą, nes ir lietuviškas jos tarimas buvo ne visada suprantamas. Galvojau, ką daryti – ar tęsti pokalbį, ar nutraukti laidą. Vis dėlto svarbiausia natūralumas ir paprastumas, jei kažką ne taip pasakei ar padarei, reikia nusijuokti ir eiti toliau. Mes dažnai nemokame pasijuokti iš savęs, dėl to ir nukenčiame.

– Jūs esate viešas asmuo, apie kurį žmonės kalba – vieni giria, kiti peikia. Ar vis dar kreipiate dėmesį į žmonių kritiką ar pašaipas, o galbūt jums niekada nerūpėjo?

– Jau seniai nereagavau į žmonių apkalbas. Nuo pat pradžių man buvo įdomūs pastebėjimai, komentarai. Dabar anoniminių nuomonių neskaitau, man svarbi bet kokia į akis pasakyta kritika. Ją gerbiu ir vertinu. Esu užsiauginęs odą, tad apkalbos neturi reikšmės. Kiekvienas žmogus gali išsakyti savo nuomonę, bailiai tai daro tyliai ir už akių, o tie, kurie nori padiskutuoti, pasako tiesiai šviesiai.

– Vedate rytinę LRT laidą, įvairius renginius, darote reportažus, kažkada dalinote „Eurovizijos“ balus. Kuri iš visų veiklų jums artimiausia?

– Kelionės. Mėgstu keliauti ir susitikti su kitų šalių žmonėmis, susipažinti su jų kultūra bei tradicijomis. Jaučiu, kad tai man įdomiausia. Aš stengiuosi išsiaiškinti, kokioje planetoje gyvenu. Tai didžiausias mano hobis.

– Dirbate intensyviai, kaip randate laiko kelionėms?

– Prie didelių norų gali atrasti laiko. Dirbu tokį darbą, kuris suteikia galimybę keliauti, esu be galo laimingas, nes man pavyksta tai suderinti. Neseniai vyko vasaros transliacijos iš Palangos, artimiausiu metu kolegė vyks į Klaipėdą, o pats dabar esu Nidoje ir jau galvoju, ką parodyti žmonėms. Taip yra – mėgaujiesi, bet kartu ruošiesi darbui.

– Kokie įspūdžiai grįžus iš komandiruotės Palangoje?

– Nesibaigiantys. Toks jau gyvenimas – tu nuolatos stengiesi, kad jų nepritruktų. Svarbu džiaugtis laimingomis akimirkomis, o problemas spręsti greitai, iš jų pasimokyti ir pamiršti. Aš esu už džiaugsmingą laiko leidimą – reikia dalintis su žmonėmis tuo, ką gero patyrei. Čia ir dabar yra tik šią akimirką.

– Viename tekste skaičiau, kad labai jaudinatės, kai reikia kalbinti vaikus. Kodėl taip yra? Ar situacijos nelengvinama jūsų atžala?

– Jau ilgai nekalbinau vaikų, o tuo metu, kai teko kalbinti – maniškis neatsakinėjo į klausimus. Tai, ko išmokau iš vaikų, palinkėčiau visiems – nesuaukime per greitai. Vaikas yra tas tikras, paprastas, nuoširdus, atviras žmogus, kuris sako tai, ką galvoja. Dėl šių priežasčių, prieš užduodant jam klausimus, reikia specialaus pasiruošimo. Kalbinti vaiką yra iššūkis.

– Neretai tiesioginiame eteryje jums kyla įvairių išbandymų – šuolis parašiutu, mankštos, joga vandenyje ir daugybė kitų užsiėmimų. Kuo jus vis dar stebina darbas televizijoje?

– Stebina sutiktais naujais žmonėmis, kurie ateina į laidą, kurie atneša į tavo gyvenimą naujovių. Tai nebūtinai turi būti ekstremalu, svarbiausia, kad būtų tikra. Manau, kad kiekvienam sutiktam žmogui, tuo metu nesuvokdamas, duodi kažką iš savęs, o jis – tau atgal.

„Sodros“ statistika rodo, kad 2012-aisiais vaiko priežiūros išmoką gavo 2,9 tūkst. vyrų, o pernai tokių vyrų buvo tris kartus daugiau.

Teisiniai ir politiniai instrumentai

Lietuvoje galioja du vaiko priežiūros atostogų tipai. Tėvai gali pasirinkti gauti išmoką, kol vaikui sukaks vieneri. Tokiu atveju mokama 100 proc. kompensuojamojo uždarbio. Taip pat galima siekti išmokos, kuri skiriama iki mažyliui sukaks dveji. Tada pirmaisiais metais mokama 70 proc., o antraisiais – 40 proc. kompensuojamojo uždarbio.

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė mano, kad Lietuvoje skiriamų išmokų dydis – pakankamas, keisti reikėtų laikotarpį, per kurį teikiama parama šeimai.

„Jei pažvelgtume į išsivysčiusias šalis, Lietuvoje išmokos – vienos dosniausių. Tačiau laikotarpiai, per kuriuos teikiama valstybės pagalba, per trumpi. Vaiko augimas nesibaigia po dvejų metų. Galbūt parama neturėtų būti tokia didelė pirmaisiais metais, tačiau turėtų būti teikiama ilgesnį laikotarpį“, – aiškina L. Galdikienė.

Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) ekspertė Margarita Jankauskaitė siūlo atkreipti dėmesį į Skandinavijos šalis: „Svarbu turėti teisinius ir politinius instrumentus – tokį įstatymą, kuris nusakytų, kad vaiko priežiūra yra abiejų tėvų privilegija ir pareiga. Pavyzdžiui, Islandijoje vaiko priežiūros atostogų išeina 90 proc. vyrų. Ekspertai sako, kad tai ne stebuklingas skandinavų mentalitetas, o įstatymas, kuris atostogų laikotarpį padalina į tris dalis – trečdalis mamai, trečdalis tėčiui, o trečdalį dalinasi kaip nori.“

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė sako, kad priversti pasiimti vaiko priežiūros atostogas – ne išeitis: „Turi būti suteiktos palankios bei motyvuojančios sąlygos tėčiams išeiti vaiko priežiūros atostogų. Tai negali būti prievarta, nes kiekvienas renkasi pagal savo galimybes.“

Turi būti suteiktos palankios bei motyvuojančios sąlygos tėčiams išeiti vaiko priežiūros atostogų. Tai negali būti prievarta, nes kiekvienas renkasi pagal savo galimybes.

Kontrolierė kaip paskatą vyrams eiti minėtųjų atostogų siūlo nustatytų išmokų lubų didinimą. Minimali vaiko priežiūros išmoka per mėnesį yra 161,74, o maksimali – 1617,40 eurų. Tam pritaria ir ekonomistė L. Galdikienė. Šis variantas svarstomas dėl to, nes šeima drauge sprendžia, kuris iš jų liks su atžala.

M. Jankauskaitė mano, kad, kol privalomo įstatymo nėra, tol vyrai neis vaiko priežiūros atostogų: „Jie nenori laužyti vyriškumo normų bei stereotipų. Nors šių praktikų pakeitimas turėtų papildomą teigiamą poveikį ir rezultatus.“

Tradicinė valstybė – mažesnis gimstamumas

Pastebėtina, kad, nors tėčiai rečiau renkasi vaiko priežiūros atostogas, pastarųjų reikšmė didelė tiek patiems vyrams, tiek mūsų visuomenei, tačiau, kol tokių tėčių pavyzdžių nedaug, situacija kinta lėtai.

„Tyrimai rodo, kad buvimas su vaiku lemia, kad partneriai linkę dalintis pareigomis, o atžalai tenka abiejų tėvų dėmesys. Taip pat – vyrai, išėję minėtųjų atostogų, labiau rūpinasi savo sveikata“, – sako LGPC ekspertė M. Jankauskaitė.

Ekspertė neabejoja, kad pakeitus įsitvirtinusias praktikas, naudą pastebėtų ir darbdaviai. Jiems nebereikėtų galvoti, ar moterį, ar vyrą priimti į darbo vietą, nes ir tėtis privalėtų eiti atostogų. Tada būtų atsižvelgiama į žmogaus kompetenciją, nebe į lytį ar rizikas.

M. Jankauskaitės teigimu, „kai lyginamos Šiaurės ir Pietų Europos šalys, pastebime, kad kuo tradiciškesnė valstybė, tuo mažesnis gimstamumas“. Tad vyro įsitraukimas į vaiko priežiūrą daro įtaką ir valstybių demografiniam lygiui.

Psichologė Irma Skruibienė teigia, kad „tolygesnis vaidmenų pasiskirstymas poroje gali turėti teigiamą poveikį tiek poros santykiams, tiek abiejų tėvų ryšio su vaiku mezgimui, tiek ir vaikui, kuris matytų platesnes savo galimybes ateityje, ne tiek nulemtas nuostatų apie lyčių vaidmenis“.

Moteris atsiduria užburtame rate

Pašnekovės sutinka, kad viena didžiausių problemų, lėmusi lėtai augančią statistiką, – įsitvirtinę stereotipai, kurie Lietuvoje vis dar gajūs.

Psichologė I. Skruibienė pabrėžia, kad „mūsų visuomenėje yra daug stereotipinių nuostatų apie tai, koks/-ia turi ar neturi būti vyras/moteris, ką jie, kaip savo lyčių atstovai, turėtų ar ko neturėtų daryti. Šios nuostatos dažnu atveju riboja asmens galimybes save realizuoti srityse, kurios jo lyčiai visuomenės požiūriu nėra priskiriamos. Panašiai gali atsitikti ir su vaiko priežiūra – galbūt labai nemažai tėčių galėtų puikiai save realizuoti augindami vaiką, bet to nedaro dėl vyraujančių nuostatų, kad tai yra ne jų sritis“.

Pasak „Swedbank“ vyresniosios ekonomistės L. Galdikienės – įsitvirtinę nuostatos daro spaudimą tiek vyrams, tiek moterims.

„Mes gyvename patriarchalinėje visuomenėje, kai vyro pareiga yra nešti pinigus, o moters – auginti vaikus, rūpintis šeima. Netgi tada, kai partneriai uždirba panašiai, ši priežastis lemia tai, kad moterys renkasi motinystės kelią, o vyrai turi uždirbti pinigus. Vėlgi, tai nesąžininga jų atžvilgiu, patiriamas spaudimas“, – teigia ekonomistė.

Nuomonė, kad motina turi eiti vaiko priežiūros atostogų, apsunkina moters padėtį. Lygių galimybių kontrolierė A. Skardžiuvienė pažymi, kad „vėliau joms sugrįžti į darbo rinką kur kas sunkiau“. Kita vertus, kiekviena šeima renkasi pagal savo finansines galimybes, darbo pobūdžius, nulemiančius, kuris liks su atžala.

Nepaisant to, L. Galdikienė tikina, kad taip moterys atiduria užburtame rate: „Jei moteris, uždirbdama mažiau, renkasi vaiko priežiūros atostogas, grįžusi į darbą, ji ir vėl uždirbs mažiau.“

Ekonomistė pastebi, kad vyrų bei moterų atlyginimų atotrūkiai rodo, kad didžiausias skirtumas atsiranda 25–30 gyvenimo metais, kai moteris išteka, partneriai planuoja šeimos pagausėjimą. Atsiradęs atotrūkis niekur nedingsta ir moteris neturi galimybės gauti didesnę algą.

Vaiko (ne)galima atskirti nuo motinos

Kalbama, kad dar viena priežastis, dėl ko vyrai baidosi vaiko priežiūros atostogų, tai – įsitikinimas, kad vaiko negalima atskirti nuo maitinančios motinos.

„Išsivysčiusiose valstybėse šis klausimas efektyviai sprendžiamas. Įmonėse įrengiami specialūs maitino kambariai ir problemų nekyla“, – sako L. Galdikienė. Moteris linkusi manyti, kad Lietuvoje trūksta darželių vaikams iki dvejų metų.

A. Skardžiuvienė pritaria, kad, be auklių ir giminių, tėvai neturi kam palikti atžalų. Todėl spręsti infrastruktūros problemas tiesiog būtina, norint sukurti palankesnes sąlygas vyrams. 

Statistikos augimas rodo, kad situacija gerėja. Ekonomistė daro išvadą, kad „atsirado moterų, kurios užima aukštas pareigas, o jų pajamos viršija vaiko priežiūros išmokų lubas arba yra didesnės nei vyro, todėl sąlygos lemia tai, kad su vaiku pasilieka vyras.“

Psichologė I. Skruibienė viliasi, kad Lietuva jau seka kitų pasaulio valstybių pavyzdžiu: „Galbūt iš tiesų mokomės iš Vakarų bei Skandinavijos šalių plačiau žiūrėti į lyčių vaidmenis. Norisi tikėti, kad atsiranda tendencija bei galimybės labiau gilintis į savo norus bei poreikius, net jei dėl to reikia laužyti stereotipus, nusistovėjusias nuostatas.“

Pasak M. Jankauskaitės, valstybėse, kuriose vyrai linkę įsitraukti į vaikų priežiūrą, lyčių lygybės lygis aukštas.

Klubo „Vaikų sportas“ įkūrėjas Giedrius Junevičius sako, kad į būrelius einantys vaikai susiranda draugų, o sportas tampa įpročiu, kuris tęsiasi kone visą gyvenimą. „Kai vedu pamokas mokyklose, pastebiu vaikų, kurie neturi papildomų užsiėmimų, jie laisvą laiką leidžia gatvėse, kartais papuola ir į blogas kompanijas“, – pastebi G. Junevičius.

Vilniaus sveikatos biuro Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Liudmila Sliaužienė kalba, kad „fizinė veikla – tai alternatyva sveikatą žalojančiam elgesiui: rūkymui, alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimui. Taip pat sportas – pagrindinis būdas stiprinti sveikatą“.

Pramoginių šokių studijos „Vijūnas“ vadovė Ala Karpenko, paklausta, kaip vertina savo jaunųjų šokėjų užimtumą, sako, kad vaikams naudinga turėti kuo daugiau veiklų.

„Vaikai, kurie lanko būrelius, yra įvairiapusiškai išsilavinę – pasižymi gera koordinacija, greitai adaptuojasi. Manau, kad nereikia apsiriboti tik darželiais ar mokyklomis“, – dėsto šokėja.

Svarbu motyvuoti

Nors sportas turi daug privalumų, jaunuoliai dažnai vengia kūno kultūros pamokų ar kitos fizinės veiklos. Pasak pašnekovų, tai lemia tiek šeimos nuostatos, tiek naujosios technologijos.

„Manau, kad vaikai nenori sportuoti, nes gyvena šiuolaikinių technologijų amžiuje, kai aplink vien telefonai, kompiuteriai, planšetės, kurios atrodo įdomesnės“, – svarsto G. Junevičius.

Pramoginių šokių trenerė pažymi, kad vaikų pasyvumui įtakos turi ir jų šeimoje vyraujantis požiūris: „Tėvai mano, kad treneriai bei mokytojai turi duoti daugiau nei patys vaikai. Dažnai laukiama, kad vadovai padarys, išmokys, nors vaikai įdeda per mažai pastangų arba visai nesidomi.“ Anot pašnekovės, suaugusieji dažnai priekaištauja, sako, kad jų atžaloms per sunku, arba stebisi, kodėl skiriasi vienodo amžiaus vaikų fizinis pajėgumas.

Savo ruožtu būrelio „Vaikų sportas“ įkūrėjas G. Junevičius tikina, kad motyvacija jaunam žmogui būtina.

Vaikai nenori sportuoti, nes gyvena šiuolaikinių technologijų amžiuje, kai aplink vien telefonai, kompiuteriai, planšetės, kurios atrodo įdomesnės.

„Vaikus motyvuoju nuo pat mažens, sakau jiems, kad sportas yra džiaugsmas. Mano akimis – jie sportuoja, tačiau jiems patiems neretai atrodo, kad žaidžia su draugais. Todėl svarbu, kaip treneris pateiks fizinę veiklą, kaip užmegs ryšį, nes vaikas turi jausti pasitikėjimą suaugusiuoju“, – kalba G. Junevičius.

Šokių trenerė A. Karpenko taip pat stengiasi sudominti mažuosius šokėjus, kurie dažnai būna išsiblaškę: „Stengiamės motyvuoti tuo, kad jie gali dalyvauti varžybose, laimėti prizines vietas bei medalius. Vaikus skatina ir konkurencija, jie nori varžytis, pranokti kitus.“

Vilniaus sveikatos biuro Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros skyriaus vedėja L. Sliaužienė vardija, į ką turėtų atkreipti dėmesį tėvai, išleidę vaiką į papildomą veiklą.

„Reikėtų išsiaiškinti, ar vaikas nepervargsta, ar krūvis parinktas atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, ar aplinka, kurioje vyksta užsiėmimai, yra saugi fizinei veiklai, atitinka higienos normų reikalavimus“, – aiškina specialistė.

Galima išbandyti viską

Tam, kad vaikai nuspręstų, kokia veikla užsiimti, jiems siūloma išbandyti kuo daugiau būrelių. G. Junevičius pažymi, kad tinkamiausias laikas rinktis – iki šešerių metų: „Pas mane į būrelį sportuoti atėję vaikai išbando visas sporto šakas – krepšinį, tinklinį, tenisą, futbolą ir kt. O nuo šešerių ar septynerių renkasi sporto šaką ir dirba ties tuo, kas geriausiai sekasi.“

L. Sliaužienė pabrėžia, kad norint tinkamai pasirinkti veiklą, „profilaktinio vaiko sveikatos patikrinimo metu reikėtų pasitarti su gydytoju, kokia fizinė veikla geriausiai tiktų.“

Pašnekovai pasakoja, kad per paskutiniuosius metus pakito vaikų fizinė būklė. Pasak trenerio G. Junevičiaus, vangumą, tingumą bei antsvorio problemas pastebi tarp mokinių, o mažesni vaikai, lankantys darželius, būna kur kas aktyvesni. Vyresnius, jo teigimu, sunku sudominti.

Pramoginių šokių trenerė A. Karpenko pritaria, kad vaikai darosi silpnesni: „Kai ateina vaikai, neturėję jokio fizinio lavinimo, dažniausiai jie turi nesuformuotų raumenų, turi stuburo problemų, dėl to prasta ir jų laikysena. Per repeticijas pradedame nuo mažų krūvių, žingsnis po žingsnio judame į priekį, o vėliau pastebimi ir rezultatai.“

Anot pašnekovės, prieš dešimtmetį vaikų fizinis išsivystymas ir sugebėjimai buvo geresni, o dabar regresuoja.

L. Sliaužienė aiškina, kad tokia situacija susidarė dėl „visagalio“ kompiuterio, kuris blogina vaikų regėjimą, iškraipo laikyseną, o virtuali erdvė izoliuoja nuo išorinio pasaulio: „Įtakos turi ir per daug sveriančios ar netaisyklingai nešiojamos kuprinės, dienos režimo nesilaikymas.“ Dar jaunam žmogui reikalinga ir tinkama mokytis aplinka.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, 50 proc. žmogaus sveikatos lemia jo gyvensena. Dėl šios priežasties PSO rekomenduoja, kad 5-17 m. vaikai ir paaugliai sportuotų bent vieną valandą per dieną. PSO skelbia, kad didžiąją dalį treniruočių turėtų sudaryti aerobinės užduotys, kad susiformuotų raumenys, tvirtėtų kaulai, o intensyvesni pratimai rekomenduojami tris kartus per savaitę.

Kaip LRT.lt teigia V. Varanavičius, po liūčių Varėnos rajone padaugėjo voveraičių, išaugo vienas kitas raudonviršis ir keli rudeniniai grybai, o iš jo rastų 10–12 baravykų tik du buvo tinkami valgyti.

„Grybai tikriausiai galvoja, kad jau ruduo, o iš tiesų – vidurvasaris. Nieko labai džiugaus nėra – jų atsirado, bet ne toks kiekis, kokio tikėjomės. Tam, matyt, įtaką padarė šaltos naktys“, – kalba Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas.

Savo ruožtu Lazdijų rajono Šadžiūnų kaime gyvenantis žurnalistas, kuris mėgsta ir grybauti, Romas Sadauskas pasakoja, kad Dzūkijos miškai atsigavo, toliau lapoja ir klesti.

„Vilniečiams atrodo, kad lietaus buvo per daug, bet mano krašte vanduo iškart susigėrė į žemę. Čia lietaus nebūna per daug – yra sakoma, kad dzūkui geri metai tada, kai kepurė ant galvos supūva“, – juokiasi R. Sadauskas.

Šiemet derlius vėluoja

R. Sadauskas pasakoja savaitgalį buvęs Kapčiamiesčio miške: „Einant samanos traškėjo po kojomis, atrodė, kad mėnesį nelijo, o juk buvo kitaip.“ Anot jo, šiemet derlius kur kas geresnis nei pernai, nes netrūksta drėgmės, o ir paskutiniuosius trejus metus aptikta kur kas mažiau grybų.

Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas V. Varanavičius patvirtina, kad tik dzūkai mėgaujasi grybais: „Jei oro sąlygos leis, bus pakankamai drėgmės ir šilumos – laukia gausesnis derlius. Dabar naktys šaltos, temperatūra siekia 7–8 laipsnius, o tam, kad augtų, pavyzdžiui, voveraitė, naktimis reikėtų 12 laipsnių šilumos.“

Pašnekovas komentuoja, kad, lyginant su praėjusiais metais, derlius vėluoja 2–3 savaitėmis.

„Aš linkęs manyti, kad tikrasis derlius pasirodė prieš savaitę, o tai, kad vienas kitas kilogramas buvo parduotas anksčiau, nieko nereiškia“, – LRT.lt dėsto V. Varanavičius.

Praėjusį savaitgalį grybavęs R. Sadauskas Dzūkijoje matė labai nedaug grybautojų, o miške aptiko gausius voveraičių plotus, taip pat ir kazlėkų, tačiau jie buvo sukirmiję. Pasitaikė raudonviršių bei vasarinių baravykų.

„Raudonviršiai dygsta gražiai, o vasariniai baravykai jau baigiasi – likę tik seni ar sukirmiję. Voveraitės ir toliau auga, bet ne vien žaliose samanose, o ir jaunuolynuose, baltose samanose, spyglių paklotėje“, – vardija žurnalistas.

Grybauti geriausia antradienį ir trečiadienį

Paklaustas, kokių grybų dar galime tikėtis, V. Varanavičius pažymi, kad „rudeniop atsiras šilbaravykių, raudonviršių, baravykų. Tai – prekiniai grybai.“

Lazdijų rajone gyvenantis R. Sadauskas prognozuoja, kad voveraičių bus galima rasti iki vėlyvo rudens. Jo teigimu, kai užtenka drėgmės, o žemė neįšalusi – joms dygti pats tas. Mat prieš porą metų sausio mėnesį namo parsinešė saują voveraičių – tai lėmė atšilęs oras.

Pašnekovai vienbalsiai aiškina, jog vasaros sezonu populiariausių grybų – voveraičių – kainos nuolatos svyruoja, tačiau išlieka nemažos.

„Šiuo metu grybų kainos šiek tiek krenta, nes jų atsirado Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje bei Lenkijoje. Būtent voveraičių kaina dabar pakankamai aukšta – už kilogramą prašoma 4 eurų“, – pabrėžia Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas. Anot V. Varanavičiaus, jei oro sąlygos nekis, o kaimyninėse šalyse grybų daugės, kainos Lietuvoje turėtų mažėti.

Žurnalistas R. Sadauskas, neseniai lankęsis Kalvarijos, Druskininkų bei Veisėjų turguose, sako, kad kainos kritę: „Kainos keičiasi vos ne kasdien. Kai voveraičių buvo mažai, pardavėjai lupo žvėriškas sumas, dabar jos nukritę.“

R. Sadauskas pataria grybauti darbo dienomis, nes savaitgalį grybų randama kur kas mažiau.

„Pirmadienį turėtume laukti ir leisti grybams užaugti, o antradienį ar trečiadienį vykti į mišką. Grybauti patartina kuo anksčiau, kai jau šviesu arba vakare, kol dar šviesu, nes tos pačios voveraitės, kurios ryte lieka nepastebėtos, vakare jau būna išdygę“, – paaiškina žurnalistas.

Pasak S. Vosyliaus, A. Meliešiaus personažas – paslaptingas, o tikrasis Gimbuto vaidmuo seriale paaiškės tik paskutiniuose kadruose. Jo bei aktorės Gabijos Jaraminaitės įkūnyti herojai žiūrovams žada siurprizą. Maža to, prie serialo jungiasi ir Vidas Petkevičius, kadaise jau vaidinęs šiame seriale.

Žiūrovams žadamas siurprizas

„Seriale filmuojasi nauji aktoriai A. Meliešius bei Vidas Petkevičius, kuris jau vaidino „Giminėse“. Atsiranda dar nematyta pora – tėvas Robertas ir sūnus Gimbutas“, – apie pasikeitimus kalba režisierius S. Vosylius.

Pats A. Meliešius portalui LRT.lt pasakoja, kad Gimbutas – nuoširdus: „Jis labai paprastas, šiltas, be jokių „atgalinių minčių“. Tačiau laukia daug siužeto vingių, kurių atskleisti negaliu.“

Aktorius tikina, kad personažo profesija jam tolima, vis dėlto tai nesukelia didelių sunkumų, nes dėmesį atkreipia į vaidmens būdo bruožus, charakterį.

„Jis yra verslininkas, teisininkas, dirba su dokumentais, konsultuoja žmones – tai man tamsus miškas. Tačiau „kabinuosi“ už Gimbuto nuoširdumo, atvirumo. Nesusigaudau verslo srityje, tad ieškau paprasto žmogaus savybių“, – atvirauja A. Meliešius.

Režisierius S. Vosylius džiaugiasi nauju serialo aktoriumi: „Man pirmą kartą tenka dirbti su Aurimu, bet jis pasirodė įdomus žmogus. Gaila, kad nepastebėjau jo anksčiau.“

Jau nufilmavome pagrindines scenas su Regina Varnaite, Gediminu Girdvainiu, Vytautu Rumšu. Nors orai nelepina, jau įpusėjome.

Naujos serijos – žiemą

„Giminių“ filmavimai prasidėjo vasaros pradžioje, kaip sako režisierius, komandai nesutrukdė ir prasti orai – nufilmavo pusę būsimų serijų.

„Jau nufilmavome pagrindines scenas su Regina Varnaite, Gediminu Girdvainiu, Vytautu Rumšu. Nors orai nelepina, jau įpusėjome. Tokia mūsų tradicija – filmuojame vasarą, o rodome žiemą, sausio mėnesį, kai už lango šalta, sninga. Ištikimas žiūrovas laukia“, – komentuoja S. Vosylius.

Aktorius A. Meliešius neslepia, kad pirmieji filmavimai su naujais žmonėmis sukėlė jaudulį: „Man tai ir garbė, ir iššūkis, ir atsakomybė. Serialas jau tapęs tradicija, todėl tai nėra toks darbas, į kurį galima įšokti visiškai nepasiruošus. Aikštelėje tikrai jaudinausi, nes pirmieji kadrai buvo su garsiais aktoriais: V. Petkevičiumi, Sauliumi Bareikiu.“

A. Meliešius sako, kad šios iškilios asmenybės iš tiesų yra paprasti žmonės. Jis pažymi, kad darbinė aplinka – šilta, o santykiai tarp komandos narių – žmogiški, nes kiekvienas linkęs padėti, jei tik iškyla sunkumų. A. Meliešius juokauja, kad tokiam bendravimui įpareigoja serialo pavadinimas.

Paklaustas, ar nejaučia įtampos, prisijungęs prie daugelį metų kartu dirbančių aktorių, pašnekovas atsakė: „Tai mane ir nustebino – viena vertus, tai serialas, turintis ilgą istoriją, iš kitos pusės, nebuvo jausmo, kad įšokau į važiojantį traukinį ir turiu skubėti.“

Serialas vystosi ir keičiasi

Režisierius S. Vosylius pabrėžia, kad 2018-ųjų balandžio mėnesį serialui „Giminės“ sukaks 25 metai. Per tiek laiko keitėsi tiek patys aktoriai, tiek supanti aplinka.

„LRT KULTŪROS kanalas kartoja serijas nuo pačių pradžių. Žiūrovai gali pamatyti, kaip atrodo aktoriai Ilona Balstytė, V. Rumšas, Vidas Petkevičius ir sulyginti. Keičiasi personažai, jų gyvenimo linijos, santykiai. Matos ir tai, kaip keičiasi Vilniaus gatvės, lietuviški kaimai bei automobiliai“, – nostalgiškai pasakoja pašnekovas.

Režisierius tikina, kad naujų aktorių ieško retai – stengiasi nepamiršti savų: „Turime 25 personažus, juos įkūnija garsūs ir įdomūs žmonės, tad, rašant scenarijų, stengiamės užimti visus, nepalikti nei vieno už kadro.“