Taigi, nepraėjo nė ketveri metai nuo to laiko, kai meras Remigijus Šimašius porino apie Šiaurinės gatvės svarbą Vilniui ir pasauliui ir, sukvietęs visus į priešrinkiminę diskusiją, pristatė šį itin reikšmingą projektą. Tai buvo gūdžiais 2019 m. Ir štai išaušo 2023 m. ir R. Šimašius vėl kviečia visuomenę diskutuoti apie tą patį – Šiaurinę gatvę! Tiesa, į šią diskusiją jau įsiliejo ir Europos Komisija. Tačiau apie viską iš eilės.

Tai apie ką gi taip nori padiskutuoti kadenciją baigiantis, bet Vilniaus tarybos nario mandato sieksiantis meras? Gal apie tai, kaip pernai liepą jo vadovaujama savivaldybė išdavė statybos leidimą Šiaurinės gatvės atkarpos I etapo įrengimui?

Techninis projektas buvo tikrai įspūdingas: du viadukai, šešių eismo juostų gatvė, šaligatviai, dviračių takai, požeminė perėja, daugiau želdynų. Miestas iš esmės projektavo tranzitinę gatvę rajonų gyventojams įsilieti į Vakarinį aplinkkelį. Tačiau visai netikėtai, po vilniečiams apkartusio gatvių „standarto“ priėmimo, sugalvota ne tik atsisakyti dviejų viadukų, bet dar ir siaurinti Šiaurinę gatvę! Esą miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis tiesiog ėmė ir persigalvojo… Pasak jo, tokia gatvė nesukurs pridėtinės vertės ir bendrojo gėrio. Kas tas bendrasis gėris, nebesupranta niekas.

Kaip niekas nesupranta, kam iš viso reikėjo projektuoti ir gaišti tiek laiko, o po to iš esmės keisti gatvės koncepciją? Kodėl R. Šimašius vėl nori diskutuoti? Ir ką tokios diskusijos reiškia miestui?

Reiškia nei daug nei mažai: projekto keitimą, naują derinimą, naują statybos leidimą. Paskaičiuokime: pirmuoju atveju Šiaurinės gatvės I etapo techninis projektas viešintas 2019 m., o statybos leidimas gautas 2022 m. Tad naujieji pakeitimai reikštų dar prarastus trejus metus. Bet vilniečiai kantrūs ir, tiesą pasakius, jų nuomonė miesto vadovui niekada nebuvo labai įdomi.

Jau pirminiai Šiaurinės gatvės koncepcijos pakeitimai kėlė gyventojų nepasitenkinimą ir dėl to, kad trūko aiškios vizijos, ir dėl to, kad miesto valdžia tiesiog nekomunikavo. Tad kol R. Šimašius feisbukiname burbule diskutavo su savo gerbėjais, į Šiaurinės gatvės diskusiją ėmė ir įsiliejo Europos Komisija. Mat Šiaurinė gatvė eis per Šeškinės ozą, t. y. ledynmečio suformuotą unikalią teritoriją. Teritorijoje yra unikalusis nuo ledynmečio neužakęs Šeškiuko ežeriukas.

Europos Komisija nurodė, kad miestas, planuodamas šią gatvę visoje atkarpoje, turėjo atlikti poveikio aplinkai vertinimą ne tik pirmam etapui, bet ir visai gatvės apkarpai praktiškai iki Žirmūnų. Ir ką gi – prarastus metus ir išleistus mokesčių mokėtojų pinigus dabar R. Šimašius dangstosi Europos Komisijos reikalavimais. Nors poveikio aplinkai tyrimo sėkmė – jo kaip mero politinė atsakomybė.

Tik nepanašu, kad Vilnių jau beveik aštuonerius metus valdantis R. Šimašius aiškiai supranta žodį „atsakomybė“. Jam greičiau priimtinesnis žodis „amžinas įšalas“ su įšaldytais baseinais, stadionais ar devynerius (!) metus trunkančiu Neries krantinių tvarkymu.

Viešo transporto sektorius tokiems miestams, kaip Talinas yra prioritetinis. Talinas, kuriame viešasis transportas nemokamas miesto gyventojams, 2022 metams skyrė papildomus 20 milijonų vairuotojų atlyginimams didinti, naujiems dujiniams ir hibridiniams autobusams įsigyti bei net 8 papildomoms modernaus tramvajų linijoms įrengti. Vilniaus viešasis transportas funkcionuoja dar ir su sovietmečio suplanuotais sprendiniais, t. y. dyzeliniais autobusais ir vakar dienos transportu – troleibusais.

Talino tikslas – iki 2035 m. pasiekti, kad viešasis transportas būtų elektrinis, varomas elektriniais autobusais ir tramvajais. Planas ne tik ambicingas, bet ir orientuotas į gerų darbo sąlygų kūrimą vairuotojams. Savo ruožtu Vilnius toliau investuoja ir į troleibusus, nors pagal SĮ Susisiekimo paslaugų atliktą galimybių studiją dėl troleibusų eismo sutrikimų Vilniuje per metus net 37 tūkstančiai viešojo transporto keleivių ir 292 tūkstančiai eismo dalyvių patiria nepatogumus.

Kitokiomis nuotaikomis gyvena ir Vilniaus viešojo transporto vairuotojai. Vilniaus viešojo transporto profesinė sąjunga pranešė, kad net 760 darbuotojų planavo stabdyti savo darbo sutarčių vykdymą. Tik teismų pagalba vadovybė sugebėjo taip pat laikinai sustabdyti streiko pradžią, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2022-ųjų gegužės 24 d. priėmė nutartį, kuri iš esmės uždegė žalią šviesą vairuotojų streikui. Teismas priminė, kad darbuotojų teisė streikuoti yra pamatinė teisė, suteikianti galimybę ginti jų ekonominius, socialinius interesus. Vienintelis barjeras, kurį dar turės įveikti darbuotojai, tai yra sulaukti Seimo nepaprastosios padėties panaikinimo. Galime tik pagalvoti, koks chaosas gali sukaustyti miestą, kuriame kasdien pervežama apie 400 tūkst. keleivių. Nedžiugina ir tai, Vilniaus viešasis transportas fiksuoja mažėjantį keleivių kelionių skaičių nuo 2019 metų, t. y. mažiau žmonių naudojasi viešuoju transportu.

Viešojo transporto vairuotojo darbas tikrai sunkus ir atsakingas. Darbas slenkančiu grafiku, reikia keltis naktimis. Už vairuotojo nugaros keleiviai, kurie turi saugiai pasiekti kelionės tikslą. Kelyje, pripažinkime, egzistuoja pastovūs iššūkiai. Nesilaikant nustatyto važiavimo grafiko kyla didžiulė įtampa, taip pat realios sankcijos. Į mane pasikreipusių darbuotojų dalis net išreiškė norą, kad įmonėje dirbtų psichologas, kuris padėtų tvarkytis su darbe patiriamu stresu. Šiuo metu Vilniaus viešojo transporto bendrovėje trūksta apie 150 vairuotojų, kas reiškia, kad esamiems vairuotojams tenka dirbti ilgus viršvalandžius ir dėl to neabejotinai nukenčia vilniečiai.

Darbuotojų dalis net išreiškė norą, kad įmonėje dirbtų psichologas, kuris padėtų tvarkytis su darbe patiriamu stresu.

Vilniaus viešasis transportas savo svetainėje skelbia, kad autobusų, troleibusų vairuotojų vidutinis mėnesinis atlyginimas šių metų pirmą ketvirtį buvo apie 950 eurų „į rankas“. Tai tikrai nėra pakankamas atlyginimas už tokį atsakingą darbą. Pavyzdžiui, įmonės vadovo atlyginimas yra 8 tūkst. eurų „ant popieriaus“. Atskaičius mokesčius, gauname, kad vairuotojas gauna apie 5 kartus mažesnį atlyginimą. Sutiktina, kad atsakomybių spektras direktoriui yra didelis, tačiau metinei infliacijai gegužės mėnesį fiksuojant 18,9 proc., atlyginimo politika tikrai nėra teisinga. Skelbiamas atlyginimas taip pat atsilieka ir nuo vidutinio darbo užmokesčio, gaunamo sostinės regione. Pavyzdžiui, Kaunas šioje vietoje supranta situacijos rimtumą ir jau nuo šių metų liepos mėnesio darbo užmokestį vairuotojams planuoja didinti dar 10 proc.

Būtina imtis skubių priemonių, kad ateinantis rugsėjis netaptų chaosu Vilniaus gatvėse.

Apie 150 vairuotojų trūkumas signalizuoja, kad ši miestui svarbi profesija nėra patraukli ir apeinama jaunimo. Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojų atlyginimai prasideda nuo 2 tūkst. Eur „į rankas“. Dar gegužės mėnesį sostinės taryboje buvo padidintas VVT keleivių vežimo įkainis vienam kilometrui, todėl dėl to miestas turės papildomai mokėti 6,7 mln. eurų. Taigi, miestas turi visas galimybes pasirūpinti vairuotojais, kurie užtikrina sklandų susisiekimą. Neatmestina, kad didėjant vairuotojų trūkumui, įmonės veikla tiesiog natūraliai važiuos streiko sąlygomis net jo neskelbiant.

Svarbu išgirsti ir tai, kad reikėtų atsisakyti dalies atlyginimo mokėjimo kaip kompensacijos už kilnojamąjį darbą. Šiai atlyginimo daliai negalioja socialinės garantijos (stažas pensijai gauti, atostoginiai ir kt.). Poreikį panaikinti šią praktiką jau ne kartą yra išsakę darbuotojai. Suprantama, kad tai nėra lengvi sprendimai, nes konkuruojantiems vežėjams tokią atlyginimų dalį mokant kaip kompensaciją už kilnojamąjį darbą, mažėtų Vilniaus viešojo transporto konkurencingumas. Tačiau prisiminkime, kad R. Šimašius yra Laisvės partijos pirmininko pavaduotojas. Savo ruožtu Susisiekimo ministro pareigas eina Laisvės partijos deleguotas atstovas. Taigi, kompensacijos už kilnojamąjį darbą tvarką galėtų aiškiau reglamentuoti Seimas.

Subalansuota kolektyvinė sutartis leistų išspręsti sąlygas dėl darbo apmokėjimo, garantijų ir kitų rūpimų klausimų. Vilniuje kasdien pervežama apie 400 tūkst. keleivių. Nors autobusų parkas ir atnaujintas, bet kelionių skaičius Vilniaus mieste nesiekia 2014-2015 metų lygio. Metas sėsti prie derybų stalo, nes panašu, kad rugsėjis bus kaip niekad įtemptas. Jei jau nesilyginame į Taliną, bent jau vykimės Kauną. Ir jei įvyks viešojo transporto darbuotojų streikas, tai bus politinis R. Šimašiaus ir Vilniaus viešojo transporto vadovų pralaimėjimas, dėl kurio kentės vilniečiai.

Dar lygiagrečiai veikia ir regioninė įmonė VAATC – Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras, tarp kurios sąnaudų taip pat yra ir administravimo sąnaudos. Skirtumas tarp šių įmonių toks, kad VAATC veiklos laukas aprėpia visą Vilniaus regioną ir funkcijos yra ženkliai platesnės, nes apima praktiškai visą atliekų tvarkymo grandinę, o štai VASA veikia tik Vilniuje ir vykdo tik dvi funkcijas, t. y. atliekų vežėjų priežiūrą bei kontrolę ir rinkliavos skaičiavimą vilniečiams. Palyginkime kiek skiriama lėšų šių įmonių administravimo funkcijoms užtikrinti. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administravimo sąnaudos paskirstomos taip: 25,86 Eur/t sudarys VASA administravimo sąnaudos ir 3,13 Eur/t – UAB „VAATC“ administravimo sąnaudos. Taigi, tik dvi funkcijas atliekančios savivaldybės įmonės VASA administracinės sąnaudos net 8 kartus didesnės, nors ši įmonė apskritai nereikalinga ir tik stipriai auginanti atliekų tonos sutvarkymo kainą. Palyginus ir su Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru, kur rinkliavos skaičiavimo ir atliekų vežėjų kontrolės sąnaudos sudaro 5,74 Eur/t, aiškiai matosi Vilniuje išpūstos sąnaudos, nors ten rinkliava skaičiuojama ne tik visam Šiaulių miestui, bet ir dar dviem regiono rajonams, o atliekų vėžėjai kontroliuojami visose septyniose regiono savivaldybėse. Kad VASA neefektyvi ir nereikalinga įmonė dar ne taip seniai pripažino ir valdančioji miestą dauguma, kurios veiklos programoje dar 2019 m. aiškiai įrašyta, jog VASA bus likviduojama, tačiau politikai viešai deklaruotus pažadus pamiršo ir toliau beatodairiškai didina VASA biudžetą.

Taigi, tik dvi funkcijas atliekančios savivaldybės įmonės VASA administracinės sąnaudos net 8 kartus didesnės, nors ši įmonė apskritai nereikalinga ir tik stipriai auginanti atliekų tonos sutvarkymo kainą.

Trečiadienį miesto taryboje bus tvirtinama nauja atliekų tonos sutvarkymo kaina. Kaip rašoma aiškinamajame rašte – bendra vienos tonos sutvarkymo kaina didės nuo 160 iki 168 Eur/t. Nepaisant, jog praėjusiais metais atliekų tvarkymo kaina jau buvo padidinta net 38 proc. (prieš tai buvo 116 Eur/t), ji vėl didinama dar 5 proc. ir šiais metais kainos augimas išskirtinai tik dėl VASA užgaidų, nes įmonės biudžetas didinamas 35 proc. Pučiami atlyginimai (vien naujos vadovės alga nepriklausomai nuo veiklos rezultatų be priedų sieks 5 800 eurų), samdomas skambučiu centras už 60 000 Eur, steigiami papildomi etatai, naujai programinei įrangai suplanuota 306 000 Eur, kad, neva, būtų galimybės skaičiuoti gyventojams kintamą dalį pagal atliekų svorį, nors tai žadama kiekvienais metais ir vis nuo naujų metų, dar 275 000 Eur planuojama skirti serverinės atnaujinimui. Taigi, vien informacinių technologijų (IT) įrangos, serverių, programų atnaujinimui numatoma skirti papildomai net 681 000 eurų. Atrodo lyg kurtume kibernetinį šiukšlių saugumo centrą... Motyvuojama, kad tokia suma reikalinga todėl, jog 5 metus įranga nebuvo atnaujinama, tačiau tai netiesa, kadangi pažiūrėjus audito ataskaitas matosi, jog į IT sritį nuo 2016 m. palaipsniui jau investuota 933747 eurų. Taigi, su planuojamomis papildomomis investicijomis vien investicijos į informacines technologijas sudarys jau net 1 614 747 eurus. Pasakiški skaičiai.

Kai Vilniaus mero paklausi, ar ne per stipriai užsimota su VASA poreikiu tenkinimu vilniečių pinigais, tai atsakoma, kad tai daroma dėl geresnės tvarkos mieste. Suprantama, kad tvarka reikalinga, bet jos, deja, vis dar nėra, nors VASA biudžetai kiekvienais metais pučiasi. Jei tas pačias funkcijas uždarę VASA perduotume VAATC, jie turėdami ilgametę patirtį neabejotinai tai geriau atliktų už papildomai skirtus 6 eurus už toną ir tokiu būdu būtų sutaupoma apie 20 eurų nuo kiekvienos tonos. O vertinant sumine išraiška būtų sutaupyta labai didelė suma. Tai ne kartą yra patvirtinęs ir VAATC vadovas, tačiau Vilniaus vadovai kurti.

Įvertinus dar praėjusiais metais neskaidrių sandėrių pasekmėje net 2,5 karto padidėjusias atliekų vežimo kainas ir pridėjus tų pačių vežėjų priežiūros, kurią atlieka VASA, kainą, nesunkiai suskaičiuoji, kad beveik pusę atliekų tvarkymo kainos sudaro atliekų vežimo sąnaudos, o kai pridedi dar beveik trečdalį atliekų tvarkymo kainos sudarančius mokėjimus už MBA (Mechaninio-biologinio rūšiavimo gamyklos) vykdomą atliekų apdorojimą, kuriuose jas valdantys verslininkai didesne dalimi imituoja veiklą, nei sukuria rezultatą, tai nesudėtinga suprasti kokia yra neracionali atliekų tvarkymo grandinės kaina. Visi supranta, kad už paslaugą mokėti reikia, bet taip pat daugelis supranta, kad kaina gyventojams nėra sąžininga. Kaip ir nėra teisingas Vilniuje pasirinktas gyventojų apmokestinimo būdas, kai realiai mokama ne pagal tai, kiek gyventojų atliekas kaupia, o tiesiog pagal turimos nuosavybės plotą, tad kalbėti apie principo „teršėjas moka“ teisingą įgyvendinimą Vilniuje net nėra pagrindo.

Visi supranta, kad už paslaugą mokėti reikia, bet taip pat daugelis supranta, kad kaina gyventojams nėra sąžininga.

Sutinku, kad siekiant tvarkos mieste, reikia investuoti, tačiau turėtų būti ir ribos, nes, kitu atveju, gal skirkime VASA poreikiams ne papildomą milijoną, kaip šiuo metu planuojama, bet papildomą milijardą. Tegu priima dar šimtus darbuotojų, nuperka tonas šveitimo priemonių, šepetukų ir kas dieną plauna plyteles, šveičia konteinerius, blizgina kelius paskui pravažiuojančias atliekų surinkimo mašinas ir pan. Miestas blizgės kaip šeicho rūmai, tik ar vilniečiai bus patenkinti kaina? Todėl būtinas balansas, nes akivaizdu, jog ne vien papildomai finansuojant galima tikėtis geresnės tvarkos mieste. Gera vadyba bei griežta kontrolė nemažiau svarbu.

Racionalios investicijos į atliekų tvarkymo sistemos gerinimą, ypatingai orientuotos į didėjančius aplinkosauginius reikalavimus, svarbios ir būtinos, bet VASA yra nereikalinga ir perteklinė įmonė ryjanti vilniečių pinigus ir, kaip rodo finansavimo tendencijos, rysianti juos vis labiau. Manau, laikas būtų sustoti ir nutraukti tokį neatsakingą pinigų švaistymą eliminuojant šią perteklinę įmonę iš grandinės, jos vykdomas funkcijas perduodant VAATC. Trečiadienio miesto tarybos posėdyje toks mūsų frakcijos parengtas sprendimo projektas bus pateiktas.

Šiuo kartu nebesiplėsiu, bet atliekų tvarkymo grandinėje apskritai dar daug neskaidrios veiklos, didelės korupcinės rizikos, prisisiurbusio neskaidraus verslo, kuris be skrupulų primityviausiomis schemomis siurbia iš gyventojų pinigus. Reiktų visiems dirbantiems šiame sudėtingame sektoriuje susitelkti ir imtis tinkamų priemonių skaidrinant sistemą, nes, kitu atveju, atliekų tvarkymo kainos ir toliau tik didės. Labai tikiuosi, kad naujas Aplinkos ministras imsis būtinų, ryžtingų priemonių ne tik tobulinančių, bet ir skaidrinančių atliekų tvarkymą.

Vilniaus vadovų lūpomis buvo žadama, kad įvedus rinkliavą bus kur kas geresnė paslaugų kokybė ir kainos ne tik nedidės, bet ir sumažės, o prie to ženkliai prisidės ir naujai įsteigta įmonė VASA. Tačiau realybė pasirodė kitokia – rinkliavos įvedimas tapo dideliu išbandymu, nes miesto valdžia egzamino neišlaikė bei rinkliavos įvedimui tinkamai nepasirengė ir tame tarpe pirmiausia VASA, todėl klausimas – ką veikė VASA ir jos vadovas tuos 2,5 metų iki rinkliavos įvedimo? Taip, priiminėjo į darbą darbuotojus, pirko kompiuterius, kompiuterines programas, techniką ir pan., bet ar to pakako? Akivaizdu, jog ne.

Startavus rinkliavai buvo žadamas atliekų efektyvus svėrimas, principo „teršėjas moka‘“ realus įgyvendinimas, kokybiškas rūšiavimas, bet tai iki šiol praktiškai neįgyvendinta. Ir kaip galima tikėtis iš gyventojų geresnio rūšiavimo, kai bent pusė vilniečių tokios galimybės dar iki šiol neturi, nes trūksta rūšiavimo konteinerių ir vietoje to, jog atsirastų jų papildomai, tai „gesinant gaisrus“ rūšiavimo konteineriai dažnai iš vienų vietų perkeliami į kitas. Beje, konteineriai VASA net nepriklauso ir dar vis yra atliekų vežėjų nuosavybė. Situacija pastaruoju metu tik prie kai kurių daugiabučių pagerėjo įrengus pusiau požeminius konteinerius už ES skirtas lėšas. Bet tai daro ne VASA, o Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC).

Taigi, ką apskritai daro VASA ir kokia iš šios įmonės nauda? Manau, praktiškai jokios, o jos buvimas gana ženkliai išbranginą visą atliekų tvarkymo grandinę. Mano vertinimu, šiai įmonei reikėtų ne naujo direktoriaus, bet likvidatoriaus perduodant būtinas funkcijas VAATC. Jeigu vertinti VASA funkcijas, tai ji atsakinga už atliekų vežėjų kontrolę, sąskaitų už atliekų tvarkymą pateikimą gyventojams bei gyventojų skundų nagrinėjimą, skolų už atliekų tvarkymą administravimą. Ir praktiškai viskas, neskaitant dar kelių smulkesnių aprašytų funkcijų, kaip pavyzdžiui, konteinerių vietų parinkimas, kuri taip pat labai prastai įgyvendinama ir dažnai su gyventojais konteinerių vietos tinkamai nederinamos, nors mūsų frakcijos siūlymu keičiant atliekų tvarkymo taisykles ši prievolė prieš beveik metus atsirado.

Pabandykime trumpai apžvelgti kaip minėtos funkcijos vykdomos:

Atliekų išvežimo kontrolė. Prieš įvedant rinkliavą Vilniuje buvo penki atliekų vežėjai, po pirmo konkurso pasiūlius mažesnes kainas ir taip atsikračius konkurentų liko trys, o po pakartotinio konkurso, kurio metu su Vilniaus valdžios akivaizdžia pagalba pamalonintoms verslo įmonėms buvo sudarytos sąlygos gyventojų sąskaita padidinti įkainius net 2,5 karto, liko tik dvi, kurios pasidalijo monopolizuotą rinką ir užsitikrino sutartis septyneriems metams maksimaliai galimais tarifais. Tokiu būdu Vilniuje įsitvirtino atliekų vežimo monopolis, o sudarytų su vežėjais sutarčių apimtis iki 71 milijono eurų, kuriuos per tuos 7 metus sumokės vilniečiai.

Buvo kalbama, kad buvusių įkainių neužtekdavo tvarkingam atliekų išvežimui, todėl Vilnius skendo šiukšlėse ir taip pat žadama, kad prie šių gerokai didesnių tarifų miestas blizgės. Ar blizga? Deja, toli gražu ne. Pinigai atliekų vežėjams mokami gerokai didesni, o atliekų išvežimo kokybė tik kai kur truputį pagerėjo, bet tikrai ne 2,5 karto. Kai matome rezultatą, akivaizdu, jog atliekų vežėjų kontrolė nevyksta efektyviai, o retkarčiais taikomos baudos yra juokingos lyginant su iš šio verslo gaunamomis pajamomis. Pagaliau, o ką gali VASA išskyrus tai, kas sutartyse apibrėžta? Čia VASA bei jos vadovo galimybės ribotos ir, kad ir koks iniciatyvus vadovas būtų, daugiau, nei leidžia sutartys, nepadarysi. Be abejo, yra abejonių ir ar dabartinių sutarčių apimtyje atliekų vežėjai visais atvejais sąžiningai kontroliuojami.

Sąskaitų išrašymas. Tam buvo būtina įdiegti programą ir pagal registro centro duomenis parengti mokestinius pranešimus bei juos išsiuntinėti gyventojams vieną kartą metuose. Įvedus dvinarę rinkliavą, skaičiavimas tapo šiek tiek sudėtingesnis, bet viską daro įdiegta kompiuterinė programa ir tai įmonei VASA nėra labai sudėtingas uždavinys ir kaip tai daro VASA, taip galėtų daryti ir bet kas, kam tokia funkcija būtų pavesta, juo labiau, jog kintama dalis pagal svorį, kaip buvo žadėta gyventojams dar prieš rinkliavos įvedimą, iki šiol tinkamai neskaičiuojama. Visi moka ir toliau priklausomai nuo gyvenamo ar verslo valdomo ploto, kas apskritai, mano nuomone, yra neteisinga, bet taip paprasčiau skaičiuojantiems, nors įstatymai leidžia skaičiuoti ir kitaip, kai kuriuose miestuose ir skaičiuojama kitaip. Taigi, darbo VASA vadovui tokiomis aplinkybėmis čia irgi ne kažkiek.

Gyventojų skundų nagrinėjimas. Čia jau įmonės VASA teisininkų darbo baras, nes vadovas pats per visą įmonės gyvavimo laikotarpį pats nepasirašė nei vieno atsakymo į klausimus, kuriuos jam, kaip įmonės vadovui, buvau adresavęs, o tokių raštų buvo daug. Taigi ir šiame darbo bare vadovui veiklos ne kažkiek, o atsakymus galėtų rengti ir VAATC teisininkai, kaip daroma kituose Lietuvos miestuose.

Darbas su skolininkais. Tai vėlgi daro samdyta verslo kompanija užsiimanti skolų išieškojimu ir jokio skirtumo, ar ją samdo VASA ar samdytų VAATC, ar samdytų pati savivaldybė, nes rinkliava pirmiausia patenka į savivaldybės biudžeto sąskaitą.

Na, ko gero, pagrinde tiek tos veiklos, o darbuotojų įmonėje apie 55. Ar tikrai tiek reikalinga, nesiimu spręsti, bet akivaizdu, jog VASA veikla neefektyvi buvo, yra, ir, manau, bus, kadangi tokia papildoma įmonė tiesiog nėra reikalinga. Kažkam gal reikalingi etatai savų žmonių įdarbinimui, bet vilniečiams tai tik papildomos išlaidos. Beje, tokių įmonių kiti Lietuvos miestai neturi ir su šiomis funkcijomis tvarkosi regioniniai atliekų tvarkymo centrai. Vilniuje šias funkcijas puikiausiai galėtų atlikti VAATC ir tokiu atveju vilniečiams nereikėtų už kiekvieną toną atliekų sutvarkymo mokėti papildomai po 20 eurų. Kažkiek papildomų etatų galimai reikėtų, bet praktiškai brangiausiai Vilniuje apmokamo direktoriaus bei tiek darbuotojų su visa nepigiai kainuojančia baze tikrai nereikėtų.

Po gausybės pastabų bei raginimų Vilniaus valdžia galimai suprato, kad buvęs vadovas nelabai sėkmingai dirbo, bet greičiau suprato, jog už nesėkmes šioje srityje laikas rasti „atpirkimo ožį“, kad dėmė ant pačių šį sektorių nesėkmingai kuruojančių politikų nekristų, todėl nusprendė buvusį vadovą atleisti, nors iki tol gynė kaip labai gerą specialistą bei darbą išmanantį vadovą. Panašu, kad toks vadžios akyse jis ir buvo, nes atleistas šalių susitarimu, kaip premiją sumokėjus ir solidžią išeitinę.

Po to paskelbtas naujas „konkursas“, kurio konkursu vadinti liežuvis neapsiverčia, nes kvalifikacinių reikalavimų praktiškai jokių, išskyrus tik būtinybę turėti bakalauro diplomą ir minimalią bet kokio vadovaujamo darbo patirtį. Na, taip daryti yra prasmės tam, jog pateikti dokumentus galėtų daug pretendentų taip, neva, parodant, jog kandidatas atrinktas iš didelio būrio, todėl pats geriausias. Pats konkursas – tik pusvalandžio pokalbis ir laimėtojas priklausys nuo, to ar komisijai tas pokalbis patiks... O va atlyginimas būsimam vadovui dvigubai didesnis, nei buvusiam – net 5800 eurų be galimų priedų. Pagrindinis klausimas – kodėl tiek ir už kokius sudėtingus darbus? Iš visų savivaldybei priklausančių įmonių tik vienos vadovas gauna keliais šimtais eurų daugiau, bet ten darbų bei atsakomybės apimtys nepalyginamai didesnės, o čia naujam žmogui su ribotomis funkcijomis iš karto tiek. Natūralus klausimas – už ką tiek? Suprasčiau, jei vadovas būtų priimtas buvusiomis sąlygomis, jam būtų suformuotos užduotys ir jas sėkmingai įgyvendinus, proporcingai pasiektiems rezultatams pakeltas atlyginimas.

Paaiškinti, manau, galima taip: laikinai iki naujo konkurso pabaigos eiti VASA direktoriaus pareigas paskirtas „Vilniaus šilumos tinklų“ direktoriaus pavaduotojas, kai įprastai laikinu vadovu skiriamas žmogus iš tos pačios įmonės ir, manau, jis po „konkurso“ taps pastoviu VASA direktoriumi, bet užimti naujas pareigas norėtų su dar didesniu atlyginimu, negu gaudavo iki šiol. Neteigiu, jog jis nepakankamai kompetentingas, bet tokio dydžio atlygis šiomis aplinkybėmis yra nesąžiningas. Visos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus atlyginimas kur kas mažesnis, o VASA kuruojančio savivaldybės departamento vadovo atlyginimas apie 2300 eurų ir jis kuruos VASA vadovą, kurio atlyginimas viršija jo net 2,5 karto.

Kur logika? Taigi, vienintelis paaiškinimas – taip reikia, nes taip nori šią sritį kuruojantys savivaldybės politikai. Bandžiau kalbėti su kuruojančiais, kad nesityčiotų iš vilniečių ir sustabdytų šią parodiją, parengtų tikram konkursui rimtus kvalifikacinius reikalavimus, numatytų darbo specifiką bei atsakomybes atitinkantį proporcingą atlyginimą, tačiau buldozeris važiuoja... Deja, bet meras irgi tyli ir arba su juo suderinta, arba jis nežino kas darosi jo pašonėje.

Padaviau ir aš dokumentus į šį konkursą, bet tik todėl, jog tokia forma atkreipčiau dėmesį į šį absurdą pirmiausia lyginant kvalifikacinius reikalavimus ir numatytą atlyginimo dydį, bet pačiame „spektaklyje“, taip vadinamame pokalbyje, nedalyvausiu, nes visa ši organizuota kompanija pavadinta konkursu – gėdinga. Be to, ši veikla nebūtų suderinama ir su mano, kaip Vilniaus miesto tarybos nario, mandatu, o gyventojų gautas pasitikėjimas man svarbesnis. Taip pat turiu kitų darbinių planų šiam laikotarpiui. Taigi, matysime ką išrinks nauju VASA vadovu už 5800 eurų atlyginimą per mėnesį. Gal klystu numanydamas naują direktorių iš anksto, bet tai greitai paaiškės.

Priešistorė daugumai žinoma, bet trumpai priminsiu esmę. Prieš 30 metų buvo nuspręsta, kad Vilniuje reikalingas naujas stadionas, nors tuo metu dar buvo „Žalgirio“ stadionas. Ir pradėtos amžiaus statybos, kurios dėl nepakankamo finansavimo vis užstrigdavo. Per šį laikotarpį pasikeitė daug kas ir tikrai nemanau, kad tuo metu parinkta vieta yra tinkamiausia stadiono statybai ir šiuo metu, o juo labiau tokiam mega projektui pavadinimu „Daugiafunkcinis kompleksas“.

Prieš trisdešimt metų ir „Akropolio“ nebuvo, ir transporto intensyvumas keliolika kartų buvo mažesnis, tad galima tik įsivaizduoti kokie kamščiai lauktų aplinkinių gatvių, jei pav. tuo pačiu metu vyktų keletas renginių naujame mega centre, įskaitant kokias varžybas stadione ir pav. „Akropolio“ išpardavimo akciją, o kur dar įvairios treniruotės, bibliotekos lankytojai, vaikų darželio ir įvairių būrelių lankytojų tėveliai bei pan. Ir visa tai vienoje vietoje, kurioje ir dabar dažnai sudėtinga pravažiuoti ar rasti laisvos vietos automobilio parkavimui.

Dar daugiau kyla abejonių, kai jau žinoma, jog prie naujo Daugiafunkcinio komplekso papildomai planuojama įrengti tik 500 naujų vietų automobiliams. Nors šie būsimi nepatogumai nėra esminiai kalbant kodėl būtent toks mega projektas Vilniuje nereikalingas, tačiau verta atkreipti dėmesį ir į tai.

Esmė - projektas neskaidrus ir todėl akivaizdžiai per brangus. Dar beveik prieš 10 metų, kai miestui vadovavo Vilius Navickas, Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos, kuriai teko pirmininkauti, posėdyje siūliau tuometiniams Vilniaus vadovams parduoti tą komerciniu požiūriu labai vertingą sklypą aukcione, o už gautas lėšas pastatyti konkurencingą, aukščiausius UEFA reikalavimus atitinkantį stadioną kur nors šalia tuo metu planuojamo aplinkkelio, jog būtų galima lengvai jį pasiekti iš visų Lietuvos vietų.

Panašių siūlymų buvo ir daugiau, ir jei jie tuo metu būtų išgirsti, seniai tas stadionas stovėtų, tačiau praktiškai visi miesto vadovai buvo užsispyrę ir alternatyvų net nesvarstydavo. Jų požiūriu, stadionas kažkodėl turėjo būti statomas čia ir tik čia. Gal tokį požiūrį lėmė jau investuotos į objektą lėšos? Tačiau iš to naudos tiek, kad pradėtos statybos griaučiams nugriauti dar papildomai reikės trijų milijonų eurų, kurie jau skirti iš miesto biudžeto. Praktiškai visi merai bandydavo gaivinti šį užstrigusį projektą ir strigdavo, bandydavo ir strigdavo. Merai keitėsi, o visų pastangų rezultate - šnipštas.

Panašiai prieš dešimtmetį ir buvo nuspręsta statyti šį megą kompleksą koncesijos pagrindais, tai yra statybą per 3 metus ir eksploatavimą dar 22 metams patikint konkursą laimėjusiai verslo bendrovei. Priminsiu ir kodėl stadionas, kurio poreikis seniai niekam abejonių nekelia, virto Daugiafunkciniu kompleksu.

Tik dėl to, jog trūko lėšų, o gauti ES lėšas statybai nebuvo įmanoma, kadangi vien stadiono statybų ES nefinansavo. Taigi, tuo metu tai buvo gana racionalus sprendimas, bet netekus ES finansavimo, statyti šį monstrą už savivaldybės biudžeto lėšas, yra ne tik neracionalu, bet, mano požiūriu, ir nusikalstamai neatsakinga.

Net dar turint viltį ES lėšas gauti, praėjusios kadencijos Vilniaus m. taryboje sprendimas buvo priimtas toli gražu ne visiems balsuojant „už“, nes akivaizdžiai koncesijos sutartis nebuvo suderėta taip, kad apgintų Vilniaus miesto interesus. Mero R. Šimašiaus ir jo komandos suderėta taip, kad privati bendrovė po statybų gavusi visus pinigus, turėtų galimybę iš už statybas gauto pelno sumokėti sąlyginai nedidelę baudą ir susižėrusį didžiulį pelną teisėtai pasitraukti.

Tokiu atveju visa našta už šio objekto eksploatavimą tektų savivaldybei. Įvertinant, kad 15000 vietų stadionas regione neturėtų jokio konkurencinio pranašumo ir dar eilės kitų objektų aplink stadioną išlaikymo kaštus, reiktų šį mega objektą kas met dotuoti milžiniškomis savivaldybės lėšomis. Būtina atkreipti dėmesį ir į savivaldybės Kontrolės tarnybos 2019 m. vasario 6 d. išvadas, kuriame vienu iš punktų rašoma: „Projekto vykdymas galimas tik tuo atveju, jeigu bus užtikrinamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų gavimas“.

Įdomu kodėl nebetekus ES lėšų, meras ir administracijos direktorius net nesvarsto grįžti prie visų UEFA standartus tarptautinėms varžyboms atitinkančio stadiono statybos įdėjos atitinkamai koreguojant projektą ir skelbiant konkursą tik statybos darbams, kas, suprantama,  sukeltų didelį statybinių kompanijų susidomėjimą, užtikrintų konkurenciją bei garantuotų įmanomai mažiausią kainą?  Vietoje to toliau prarandamas laikas ciniškai bandant ES lėšas pakeisti savivaldybės lėšomis randant tam papildomai 50 mln. eurų miesto biudžete, kurių, kaip aiškėja, taip pat nepakaks, nes ieškoma būdų kaip savivaldybės dalį finansuoti investicinio fondo pagalba. O tai dar labiau išaugintų galutinę projekto kainą ir ateityje taptų dar didesne našta miesto biudžetui. Jau dabar šio Daugiafunkcinio komplekso statybai planuojama išleisti virš 100 milijonų, kai modernaus tokių apimčių tik stadiono reali kaina yra apie 30-40 milijonų eurų.

Faktas, jog tik tokiu keliu galima išlaikyti „ICOR“ grupei priklausančia įmonę rangove, bet ar tai turėtų būti svarbiausiu uždaviniu savivaldybės vadovams? Kad būtų įtikinamiau, viešumoje pučiama migla, kad tos ES negautos lėšos Daugiafunkcinio komplekso statybai bus perskirstytos kitiems Vilniuje statomiems objektams, bet tarp jų savivaldybė įvardina Lazdynų baseino finansavimą, dviračių takų įrengimą, kitus objektus, kuriems ES lėšos jau ir taip skirtos. Tai reiškia, kad finansavimo perskirstymas yra tik akių dūmimas bandant pateisinti suplanuotą sandėrį.

Statybos konkursas buvo paskelbtas kartu su objekto eksploatavimu ir tai labai apribojo konkurencija, nes iššūkis ne per 3 metus pastatyti, bet po statybos dar 22 metus operuoti šiuo objektu. Po to, kai liko vienintelis dalyvis ir prasidėjo derybos dėl sąlygų, verslininkai su savivaldybės vadovais sutarė, jog, jei bendrovė pasitrauks po statybos, kai jau bus sumokėti visi pinigai, statytojams reikės sumokėti tik dviejų milijonų eurų baudą ir jie teisėtai galės nutraukti sutartį.

Tuo tarpu nutraukus sutartį po statybų pradžios, kai statytojas dar nebūtų gavęs nei vieno euro, jam tektų sumokėti net dešimties milijonų eurų baudą. Kur logika? Manau, kiekvienas verslininkas sutiktu su tokia dovana – pastatyti, iš karto po statybos gauti visus pinigus, uždirbti pavyzdžiui apie penkiolika ar dvidešimt milijonų, o po to du milijonus sumokėti kaip, neva, baudą ir su solidžiu pelnu ramiai pasitraukti iš projekto bei nebesukti sau galvos dėl šio mega objekto išlaikymo.

Maža to, jei statytojai iš anksto žino, jog bus galimybė šio objekto neeksploatuoti, tai ir medžiagų bei darbų kokybe jie nebus suinteresuoti, nes remontuoti ar keisti pav. kokias nekokybiškas stadiono kėdes jau tektų ne jiems. Kuo statytojai pigiau pastatys, tuo jiems liks didesnis pelnas. Taigi, visais atžvilgiais tokia sutartis miestui žalinga, bet labai naudinga ir pelninga „ICOR” grupės verslininkams bei tiems jų pagalbininkams, su kuriais jie tuo pelnu dalinsis.

Kai Vilniaus miesto tarybos posėdžio metu, pasiremdamas jau minėtomis savivaldybės Kontrolės tarnybos išvadomis, kuriose taip pat tokia rizika akcentuojama, pasiūliau šią baudą  sulyginti su kitomis ir padidinti bet iki dešimties milijonų eurų, taip papildomai savivaldybei apsidraudžiant, piestu prieš tai stojo tiek administracijos direktorius P. Poderskis, tiek meras R. Šimašius su savo komanda. Pasiūlymas valdančiosios daugumos balsais buvo atmestas. KODĖL nepaisoma kontrolierių išvados, KODĖL nenorima papildomai apsidrausti, jei statytojas nesirengia pastatęs objektą iš projekto pasitraukti? Šito niekas nepaaiškina. Vertinant visa procesą, man tai panašu į gerai suplanuotą afera, už kurią teks daug metų mokėti visiems mokesčių mokėtojams, nukentės visų be išimties sporto šakų finansavimas. Kad savivaldybės vadovai pakeis požiūrį nebesitikiu, tad lieka viltis, jog bent Vyriausybė neskirs mokesčių mokėtojų pinigų bet iki tol, kol nuo realių rizikų nebus tinkamai apsidrausta.

Mano siūlymas paprastas – nustoti atsakingiems vadovams svaigti, nebegaištant laiko perprojektuoti šį objektą ir skelbti naują konkursą tik UEFA visus reikalavimus atitinkančio 20 000 vietų stadiono statybai su treniruočių aikšte šalia, o likusias lėšas, jei jau jų tiek galima rasti, nukreipti kitų sporto, švietimo, kultūros objektų renovacijai ar statybai rinkos kainomis. Ar normalu, kai Daugiafunkciniame komplekse vaikų darželio statybai numatyta beveik 12 mln. eurų, kai už tokią sumą galima pastatyti tris naujus darželius? Ar normalu, kad naujos bibliotekos statybai numatyti 6 mln. eurų, kai tiek daug miesto bibliotekų nesulaukia net elementaraus remonto ir t.t? Absoliučiai visos kainos dirbtinai išpūstos.

Nebetikiu, jog sveiko proto nesielgti plikbajoriškai užteks merui R. Šimašiui, bet norisi tikėti, jog sveiko proto užteks Valstybės vadovams nesileisti mulkinamiems ir ši Nacionalinė afera bus sustabdyta bei pagaliau pastatytas stadionas už rinkos kainą. Tai, ko iš tikro reikia.

Pirma, tik pradėjus dirbti sostinės taryboje susidarė įspūdis, kad „teisės viršenybė“ merui R. Šimašiui neegzistuoja, o kai kurie jo veiksmai galimai primena ne buvusio teisingumo ministro veiksmus, o liūdnai pagarsėjusio Klaipėdos politiko Viačeslavo Titovo pasisakymus, kuriuos teismas vertino kaip neteisėtus nurodydamas, kad V. Titovas tyčia šmeižė mirusiojo Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą, kurstė neapykantą, todėl turi atsakyti pagal įstatymo raidę.

Nėra jokios abejonės, kad K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas, J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimas pakurstė neapykantą, sumenkino Lietuvos istorijai nusipelniusias asmenybes.

Priminsiu, kad K. Škirpa už narsumą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu. J. Noreikia-Generolas Vėtra apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką dar 1991 metais. Nors ir buvo norinčių, istorinės išvados dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnų nepakeistos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 metais. Taigi, tokie apdovanojimai nedalinami bet kam ir bet kaip. Tačiau R. Šimašius nusprendė būti aukščiau visų institucijų. Prasideda feisbuko teismas.

K. Škirpos atveju jo nuopelnams perrašyti užteko tokių neįrodytų kaltinimų „nevienareikšmiška veikla“, tačiau jokių realių įrodymų, kad K. Škirpa būtų prisidėjęs prie žydų tautos tragedijos nėra, ką patvirtina Genocido ir rezistencijos tyrimo centras. J. Noreikos-Generolo Vėtros atveju apskritai nebuvo jokio civilizuoto sprendimo, o tik vienasmenis mero solo. Deja, Vilnius galimai turi savo V. Titovą, kurio veiksmai kelia abejonių ne tik dėl lojalumo Lietuvos valstybei.

Įdomu tai, kad K. Škirpos atveju priimtas sprendimas panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą, tačiau nuspręsta toje pačioje alėjoje įrengti jam atminimo lentą. Tuo tarpu Generolo Vėtros atveju nuspręsta nulupti jo atminimo lentą. Tokie sprendimai stokoja ir elementarios logikos.

Antra, vidaus reikalų ministras yra patvirtinęs gatvių pavadinimų nustatymo tvarką, kurioje aiškiai nurodyta, kad pavadinimai su asmenvardžiais turi būti parenkami vertinant personalijų nuopelnus valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims“. Personalinius K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnus mūsų istorijai jau įvertino, būtent todėl daugelį metų turėjome K. Škirpos vardo alėją ir Generolo Vėtros atminimo lentą. R. Šimašius, nebūdamas istorikas, pats vienasmeniškai nusprendė atlikti „politinį teismo procesą“ ir surašyti „kaltinamąjį aktą“ J. Noreikai-Generolui Vėtrai bei K. Škirpai. Generolo Vėtros atveju pats R. Šimašius vienasmeniškai įsakė nulupti atminimo lentą, t. y. pats įvertino istorinės asmenybės personalinius nuopelnus. Toks sprendimas yra neteisėtas, nes Vietos savivaldos įstatymas nenumato tokios mero teisės, atvirkščiai, tą turi daryti specialių žinių turintys ekspertai ir tik tada politikai sprendimą priima kolegialiai. Mero, priminsiu, pareiga yra pirmininkauti tarybos posėdžiams, bet ir čia R. Šimašius kalbos ir veiksmai stokoja teisingumo ir teisėtumo.

Trečia, kaip transporto eismą reguliuoja Kelių eismo taisyklės, kurių privalome laikytis, taip politikams dirbant sostinės taryboje privalu vadovautis tarybos veiklos reglamentu, kuris reguliuoja „politinį darbo eismą“. Būtent jame aiškiai nurodyta, kad tarybos narys turi teisę rengti ir teikti tarybos sprendimų projektus. Lietuvos laisvės sąjunga pastoviai teikia siūlymus, kurie palengvintų vilniečių gyvenimą, sąžiningiau paskirstytų mokesčių mokėtojų pinigus. Pasirodo, R. Šimašiui teikiami tarybos sprendimo projektai tiesiog ciniškai braukiami iš tarybos darbotvarkės jų net nepradėjus svarstyti. Apie demokratijos erozijas nekalbėsiu, bet elementarių politinio darbo eismo taisyklių privalu laikytis net ir R. Šimašiui. Galima atmesti siūlymus, juos kritikuoti, bet neleisti išvis jų teikti yra ne tik neteisėta, bet ir antikonstituciška. Nors pats R. Šimašius ir kalba apie laisvą sostinę, tačiau realiai savo veiksmais priešina visuomenę, apriboja laisvės principus bei pamina elementarias darbo tvarkos taisykles.

Ketvirta, įvertinus tai, R. Šimašiaus draugė ne teisė, o feisbukas. Teisė reikalauja laiko ir tikslumo, būtina gilintis į detales, kurios dažnai būna priešingos nei socialinių tinklų poreikis – „duokite skandalą“. Teisė priešinga skandalui, nes išklauso skirtingas puses, žiūri į dokumentus ir laikosi procedūrų. Tai netinka feisbukui, kuriam kiekvieną rytą reikia skubios skandalingos žinios ir daug „like“. Todėl šiuo metu tiek daug Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų, kurie nesusiję su teisingumu ir teise, o kiek dar visuomenė nežino.