Pastarąjį dešimtmetį jos sukurtuose gobelenuose, regis, išties įausta „filosofinių ir pasaulėžiūrinių apmąstymų žmogaus būties temomis, kasdienybės susitikimo su amžinosiomis vertybėmis akimirkų“. Tiesa, apibendrintais vaizdais alsuojančiuose tekstilės darbuose ne visada paprasta išskaityti poetines ar filosofines mintis. Tačiau pabandyti verta – viena vertus, savaime patraukia tekstilės menui įgimtas jaukumas ir šiluma.

Sudomina ir siūlomas ramus judėjimo parodoje tempas – autorė neretai mąsto ciklais, jos minčiai pamažu keliaujant per kelis darbus, atsiveriant vis naujoms prasminėms ar emocinėms jų perspektyvoms. Atidus žvilgsnis ir rami kūno kelionė, vis labiau panyrant į kūrinių skleidžiamą atmosferą, neabejotinai padeda pajausti jų istorijas, būsenas ar giesmes.

Kalėdiniu laikotarpiu alsuojančiai parodai autorė parinko gobelenus, raibuliuojančius krikščioniškos tematikos refleksijomis („Bėgimas į Egiptą“, „Ramybės akmuo“, kryžiaus, kelio simbolika), kartais keliaujančius tolesnių Dievoieškos horizontų link ar švelniai atsiduodančius žmogiškojo ryšio ar savityros paieškomis.

Gobelenų įvairovė nulemta ne vien skirtingų temų – nevienodi jie ir dydžiu, spalvine aura, kitomis vizualinėmis charakteristikomis, netgi technologiniais parametrais: vieni sukurti klasikine austine technika, kiti – rištine, primenantys kilimų rišimo būdus.

Ramybės akmuo.

Anotacijoje autorė prisipažįsta, kad jai rūpi ne tik meninė, bet ir edukacinė kūrinių eksponavimo funkcija – ji norėtų žiūrovui „atskleisti senųjų audimo, kilimų rišimo amatų technikos, siūlų ir medžiagos juostelių grožį“. Ir ne vien grožį: lėtas šio amato technologinis procesas regimai pristabdo ir stebinčiojo sąmonę, kone terapiškai ją ramindamas, tarsi autorė būtų pasidalijusi savo kontempliatyvių kūrybos valandų taika, o meditatyvi jos pozicija taptų integralia žiūrovo būsenos dalimi. Stebėtojui, kuris leidžiasi į siūlo kelionę, savaime įsiaudžia universaliųjų patirčių atradimai, laikui mažai pavaldžios tiesos, prasmės, nuojautos. Mat šios menininkės kūrybos pasaulis artimas klasikinės estetikos laukui, kuriame absoliutaus grožio kategorija sietina su etinių ir vertybinių nuostatų įvardijimo svarba.

Neįmanoma nepastebėti, kad E. Jesulaitytės tekstilės kūriniai yra stipriai nutolę nuo dekoratyviosios tekstilės funkcijos ir atkeliavę prie paveikslo kaip vizijos sampratos – jie lengvai tampa ne tik šiltais vizualinio meno artefaktais, bet ir įdomiais pasakotojais.

Autorė prisipažįsta, kad jai rūpi ne tik meninė, bet ir edukacinė kūrinių eksponavimo funkcija – ji norėtų žiūrovui „atskleisti senųjų audimo, kilimų rišimo amatų technikos, siūlų ir medžiagos juostelių grožį.

Menininkės darbuose vizualinis pasakojimas dažnai nusidriekia plokštumų lygumomis, į kurias nuolat įsipina spalvingų linijų takai, rupus netikėtų detalių reljefas ar papildomų sluoksnių gelmės. Justi, kad pirminę autorės mintį ar projektą keitė neplanuoti kūrybos kelionės vingiai, atvedantys iki besiformuojančių slėpinių šulinių ar polėkio viršukalnių – paprastai netikėtų ir pačiai menininkei.

E. Jesulaitytės darbams charakteringa asociatyvinių prasminių jungčių formavimosi geba, paklūstant improvizaciniam kūrybos impulsui, ir tai neabejotinai yra vienas iš gražiausių menininkės ypatumų. Todėl neatsibosta žvilgsniu keliauti po jos gobelenų salas – vizualiai ir semantiškai atrandant vis naujų jų reljefo įdomybių.

Štai „Autoportretas (Dykumos driežas)“ – žalsvai melsvas drakondriežis su tikra spalvų vaivorykšte pelekuose-plaukuose. Droviai keliaujanti fantastiška būtybė, letenose tarsi nešanti dovaną. Tai lyg kitokia autorės asmens projekcija ar atsklaida, taip pat jos misijos metafora: neįprasta, įvairiomis meninėmis ugnimis emanuojanti būtis, pasauliui nešanti magiškąjį savo kūrybos akmenį. Arba „Ramybės akmuo“ – monumentalus pavidalas, primenantis ilgesingai tolius stebinčio žmogaus ar Sfinkso galvą. Išvagotas tokia spalvų ir faktūrų gausa, kad su ramybe, regis, sąsajas tikrai prarandantis. Tačiau kūrinio ramybė netikėtai atrandama sukauptoje akmens formoje, iš kurios į ramią aplinkos šviesą nebepabėga numanomas minčių ar jausmų maištas,  nuolat ilgesingai ieškantis harmonijos sąskambių.

Iš ciklo „Kryžiai“.

Kai kurie gobelenai stipriau fiksuoja konkretų, konceptualų vaizdą – pavyzdžiui, „Diena. Naktis“ ar ciklas „Kryžiai“. Tačiau ir čia jų plastika dėl tūrinių charakteristikų juda įvairiapusiškesnio naratyvo link, nepasiduodama vienareikšmiškai interpretacijai. Keistumas ir netikėtumas, nenuspėjamos audinio ir vaizdo transformacijos yra labai integralūs – ir labai gražūs – E. Jesulaitytės skiriamieji bruožai. Kaip ir nuolat aptinkama šviesos, jautrumo ir empatijos kokybė. Menininkės kūriniai moka liudyti gyvenimo audinio minkštumą ir plastiškumą, atverdami jo transformacinį potencialą, todėl visuomet gyvastingą ir auginantį. Jauki E. Jesulaitytės tekstilė išties padeda keliauti per besikeičiantį pasaulį, sau ir kitiems ieškant grožio ir prasmės portalų, blogio įveikų ir savo „gyvenimo karūnos“.

Kas? E. Jesulaitytės darbų paroda „Pėdos smėly...“

Kur? Kauno kultūros centre (Vytauto pr. 79).

Kada? Veikia iki sausio 19 d.

Romualdas Požerskis ir Monika Požerskytė-Kalvelė nėra kūrybinis tandemas įprasta prasme, nes abu autoriai plėtoja savitas menines trajektorijas ir daro tai skirtingais būdais. Tačiau nebe pirmus metus rengia bendras parodas, drauge leidžia fotografijos knygas, kuriose atskleidžia savo požiūrius į panašaus spektro temas, atsiduriančias jųdviejų fotoobjektyvo epicentre.

Tolimų kelionių refleksijos, gamtos ir žmogaus įvairovės horizontai, reklaminės ir užsakomosios fotografijos viražai ar pribloškiantys JAV alternatyvaus meno festivalio „Degantis žmogus“ įspūdžiai, – tai viso labo kelios šiems kūrėjams bendros temos. Ką tik pasibaigus jųdviejų parodai „Netikėtas dialogas. Moterys“ (VDU galerija „101“) VDU Menų fakulteto profesorius R. Požerskis ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų katedros docentė M. Požerskytė-Kalvelė vėl atveria duris kitam dialogui – šįkart galerijoje „Aukso pjūvis“ žengdami į gamtos valdas.

Tai, kas matoma tik iš viršaus. R. Požerskio fotografijose matome salas. Iš aukštai, pasitelkus droną, užfiksuotos įspūdingos sausumos konfigūracijos, pasklidusios įvairių Lietuvos regionų vandenyse: Zarasų krašte, Platelių, Veisiejų ežeruose ar kitur. Priešais akis ryškėja gyvūno ar vandens lašo pavidalai, širdies ar plaštakos kontūrai – autorių sudominę ir efektingai išryškinti salų vaizdai, turintys asociatyvinių galių.

Monika Požerskytė-Kalvelė. Natiurmortas. Iš ciklo „Life of Still Life“ (2017–2022).

Alegoriško estetizavimo dimensiją įgavęs ciklas menininko vystomas jau keletą metų ir turi sąlytį su reklamine, Lietuvą pristatančia fotografija. R. Požerskiui Lietuva yra lyg Europos sala – įkvepianti, ypatinga ir puoselėtina, dėl savo įvairiopo paveldo tampanti dvasine sala. Parinkdamas detales, erdves ir rakursus, atrasdamas ypatingą apšvietimą ar kolorito sąskambius, menininkas atidengia paprastai nematomas salų formas, povandeninius sąžalynus, netikėtą augalijos ritmiką. Kartu jis sumaniai režisuoja žiūrovo patirties trajektorijas, augindamas atpažinimo džiugesį ir vis didėjančią atradimų nuostabą. Balansuoja ieškodamas susitikimo tarp gamtos trapumo ir jos gyvasties amžinybės, tarp antropocentriško žvilgsnio į natūraliąją aplinką ir to, kas žmogų peržengia. Kaip stulbinantis objektas salos stebimos ant dosnaus gamtos „stalo“: kol – virsdamos beveik debesimis į vandenį nusileidusiame danguje – jos tampa katarsio salomis.

R. Požerskiui Lietuva yra lyg Europos sala – įkvepianti, ypatinga ir puoselėtina, dėl savo įvairiopo paveldo tampanti dvasine sala.

Tai, kas matoma tik įsižiūrėjus. M. Požerskytė siūlo introspektyvų žvilgsnį į augmenijos objektų pasaulį fotografijų cikle „Life of Still-life“, kurdama savitą poeziją apie natiurmorto gyvenimą. Ne vienus metus plėtojamas menininkės projektas buvo eksponuotas Berlyne ir keliose Lietuvos galerijose. Šių kūrinių kokybę neįprastai keičia techninis faktorius – fotografinio atvaizdo perkėlimas ant medžio plokštės. Tad iš pirmo žvilgsnio jie net primena senuosius realistinės tapybos pavyzdžius, ypač XVII–XVIII a. Nyderlandų mažųjų meistrų kompozicijas, reflektuojančias kasdienybės vaizdus.

Apšvietimo šiluma, sustabdyto momento kontempliatyvioji nata perkeičia Monikos sudėliotus natiurmortus. Matyti, kad fotografę domina ne kompozicinės užduotys, ritmikos ar kolorito paieškos, nors tokia žmogiškoji realybės organizavimo forma darbuose akivaizdi. Svarbiau čia kitkas – per įsižiūrėjimą atveriama portretinė atvaizdo charakteristika. Ir didelis meditacinis jo potencialas.

Romualdas Požerskis. Iš ciklo „Salos“ (2019–2023).

„Kalbu apie netobulybės grožį, laikinumą ir nykimą“, – pabrėžia autorė. Jos darbuose išties susitinka netobulumas – kaip individualumo ženklas, nepastebimai peraugantis į tobulumo nuojautą. Tik kitame, poetinio žvilgsnio fokuse, atrandančiame gyvybės nuostabumą ir neišsenkančią jos įvairovę. Vystydami unikalias objektų istorijas, atkakliai vengdami unifikavimo, Monikos darbai žiūrovą atveria ypatingai dialoginei dispozicijai: sustabdo pokalbiui, nokina suvokimus, žadina džiaugsmą patirti – ypač leidžiantis į esminį nuotykį, kurį galima pavadinti „Tai yra“.

Jos darbuose išties susitinka netobulumas – kaip individualumo ženklas, nepastebimai peraugantis į tobulumo nuojautą.

Kalbėdami apie skirtingus realybės aspektus – salas ir augalus, natūralias erdves ir žmogaus transformuojamas teritorijas, naudodami priešingus makro- ir mikrožvilgsnius, netapačias psichoestetines technikas – ištikties ir įtraukimo, abu menininkai turi ir bendrų taškų. Juos vienija fotografijos technologijų išskirtinumas, pagarbi laikysena gamtos atžvilgiu, ugdančioji – žmogaus. Taip pat – gebėjimas rasti gyvybę regimai statiškose pasaulio salose, kuriose nuolat vystosi ypatingas dialogas tarp to, kas aukštai, ir to, kas giliai. Įsiklausyti į šį dialogą žiūrovas kviečiamas ne vien parodoje – abiejų autorių fotografijos pasirengusios pratęsti pokalbį jo namų interjere, mat eksponuojamų kūrinių galima įsigyti.

Kas? Paroda „Netikėtas dialogas. Natiurmortai ir salos“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki 2024 m. sausio 7 d.

Žvelgdama į Manhatano ir Bruklino rajonus, Centrinį parką, metro ar naująsias architektūrines-žaliąsias oazes, ji fiksavo ne ikoninį, iš filmų pažįstamą Niujorko veidą. Socialiai angažuotą užduotį išsikėlusi menininkė fiksavo „Didžiojo obuolio“ realybės kadrus, kuriuose atrado kasdienį, bet nekasdienišką didmiesčio gyvenimą, atsispindintį vitrinose, gatvių sankryžose, ant pastatų sienų ar tiesiog grindinyje.

Su miestovaizdžiais ir abstraktesnėmis vizualinėmis struktūromis iki šiol daugiau bendravusią kūrėją pirmą kartą taip ryškiai sudomino žmonės. Savitame J. Liaudanskaitės socialiniame tyrime Niujorko gyventojai ar svečiai žingsniuoja Brodvėjaus teatro rajone, 5-ąja Aveniu, Centrinio parko prieigose ar ilsisi jame, stoviniuoja metro stotelėse ar sankryžose. Arba savo laikysena deklaruoja judėjimo prasmės prarastį ir atrastas kitokias būvio formas. Tapdami simboliškais žinios skleidėjais, šie žmonės autorę domina ne kaip portretuotinos asmenybės.

Žvelgdama į juos atidžiai, bet be kritikos, J. Liaudanskaitė fiksuoja niujorkiečių patirtus ir tebejuntamus apribojimus, sociumo daugiasluoksniškumo iššūkius, taip pat ir laisvę. Ne tik saviraiškos ar elgsenos laisvę, bet ir laisvę susikurti savo erdvę, savitas personalines „kapsules“, kuriose individuliai realizuojami socialiniai, fiziniai ar metafiziniai jų poreikiai.

Fotografei rūpi netikėtai susikuriantys, kontekstus keičiantys asociatyviniai pavidalai, spalviniai sąskambiai, pasakojantys savas istorijas.

Kitoje fotografijų grupėje menininkės akis stebi Niujorko gatvių ženklus ir afišas, grafičius ar sienų tapybą – taip atrandant Niujorką, anot autorės, „su tik jam būdingais simboliais ir vizualia architektūrine sąranga“.

J. Liaudanskaitės kadruose daug architektūros, tarsi siekiant nepamesti vizualinės – ir mentalinės – koordinačių sistemos. Nuotraukos turi charakteringai stabilią, aiškią struktūrą, vertinant kompozicinio teiginio statiką; mėgstama naudoti fotoefektus, kartais beveik pereinant į fototapybą.

Fotografei rūpi netikėtai susikuriantys, kontekstus keičiantys asociatyviniai pavidalai, detalėse pastebėti spalviniai sąskambiai ar formų kaita, pasakojantys savas istorijas.

Išryškinti objektai tampa apibendrinančiais kodais, kurie lyg unikalios miesto tatuiruotės plėtoja sudėtingą sociourbanistinį naratyvą – apie miestą, kurio „didybė ir įvairovė“, sako J. Liaudanskaitė, „kelia nuostabą, kuris nuolat mutuoja įgaudamas vis naujesnių ir modernesnių architektūrinių formų, kartu išlaikydamas jau artefaktais tampančius pastatus“. Jo sudėtingame, milijonais realybių skylančiame organizme stebėtinai natūraliai koegzistuoja ir atskirtis, ir vienybės potencialas, natūra ir kultūra, fragmentavimasis ir visuma, kiekvieną dieną naujai įgalinantys harmoningą beribio megapolio funkcionavimą.

Kaunietė fotomenininkė J. Liaudanskaitė turi inžinerijos mokslų diplomą, studijavo paveldosaugą, 2022 m. gavo Meno kūrėjo statusą, Meno rezidentūros stipendiatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2020). Parodinėje veikloje aktyviau dalyvauja nuo 2019 m., o 2020 m. jau spėjo surengti parodą San Fransisko Moscone’ės parodų centre.

Kas? U. Liaudanskaitės paroda „Žvilgsnis į Niujorką“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d.

E. Petraitytės-Talalienės paroda šį kartą, regis, gimė iš arbatos puodelio – išgerto ir dar nepanaudoto gėrimo pakeliai menininkės rankose virto paveikslų kūrimo priemonėmis, reta koliažine dailės technika. Iš jų neįtikėtinai išmoningai sudėliotos paveikslų kompozicijos, paslaptingi koliažai, kurie lyg regėjimas sūkuriuoja numanomo puodelio garų tumuluose, veda senųjų civilizacijų atminties galerijomis, lydi ateities vizijų link.

Neįprastos technologinės priemonės autorei padiktavo rusvas spalvas, sendintą, gilų ir šiltą koloritą, puikiai valdomą patyrusios akvarelės ir tekstilės meistrės. Natūraliai formavosi ir paviršiaus reljefas – nelygus, ruplėtas lyg priešistorinio gyvūno oda, bet drauge primenantis senąsias mozaikas, tvirtovių ar bažnyčių mūrą, jautrias gotikinių skliautų nerviūras.

Daugybė tradicijų ir istorijų ima skambėti šių kūrinių akivaizdoje, atgaivindami Egipto, Bizantijos, Tarpupio kultūrų pasakojimus, Viduramžių Europos vaizdinius. Tai savita kelionė laiku, į kurios asociacijų lauką nepastebimai įplaukia ir žiūrinčiojo patirtys, susijusios su arbatos gėrimu jos kvapais ir spalvomis, išsiskleidžiančiais žiedais ar arbatos lapeliu, anuomet įkritusiu į medituojančio Budos puodelį.

E. Petraitytės-Talalienės nuotr. 

„Dvaro link“ atkeliavęs žiūrovas kviečiamas patirti motiniškai šiltą, namų aromato persmelktą E. Petraitytės-Talalienės pasaulį.

Atmintyje atgimsta susitikimai, įvykę prie šio stebuklingo gėrimo, kažkurį rytą ar vakarą mus aplankę svarbūs jausmai, mintys ar nušvitimai, kai vėl gurkštelėjome arbatos nektaro.

Parodos kūriniai stebina ne tik atvirumu istorinei perspektyvai, etnologinei sąmonei ir sakralioms patirtims. Jie turi ir savo šiuolaikiškąją pusę, mat yra artimi vis populiarėjančioms aplinkos ir biomeno kryptims, juose organiškai skamba gamtosaugos ir tvarumo idėjos. Atsakingas vartojimas ir pagarba gamtai autorei rūpėjo seniai, kai ši tematika dar nebuvo tokia madinga: jau 1986 m. E. Petraitytė-Talalienė Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Kauno skyriaus buvo apdovanota už gamtos apsaugos idėjų populiarinimą parodoje „Aplinka ir žmogus“. Panašios idėjos ir originalūs jų sprendimai menininkės kūryboje vystomi ne vieną dešimtmetį, jie įrašo ją į novatoriškos Lietuvos tekstilės kūrėjų gretas.

E. Petraitytės-Talalienės nuotr. 

„Dvaro link“ atkeliavęs žiūrovas kviečiamas patirti motiniškai šiltą, namų aromato persmelktą E. Petraitytės-Talalienės pasaulį. Jame vyksta jaukus meno ir kasdienybės ritualo pasimatymas, paslaptingai fermentuojasi kultūros istorijos ir asmeninės patirties susitikimo gėrimas, gaubiamas tebejuntamų bergamotės, citrinžolės ar erškėtrožės kvapų.

E. Petraitytė-Talalienė 1975 m. baigė LTSR Valstybinio dailės instituto Kauno vakarinį skyrių ir įgijo dekoratyvinės dailės dailininko specialybę. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1995 m. Nuo 1976 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Neretai naudodama eksperimentines technikas ji kuria autorinės tekstilės ir akvarelės srityse; dirba pedagoge.

Kas?  E. Petraitytės-Talalienės paroda „Dvaro link“.

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.)

Kada? Veikia iki liepos 1 d.

Nuo D. Kleino iki G. Nausėdos

Reta paroda turi tokį stiprų edukacinį potencialą kaip ši – joje regimos asmenybės yra lyg lietuviškosios kultūros pamatai ir atramos, svarbūs Tautos pastato architektai, konstruktoriai, dizaineriai.

Tekstilininkės I. Piliutytės kruopščiai nuaustuose gobelenuose matome iškiliausių Lietuvos raštijos ir literatūros pradininkų ir vystytojų, knygnešių, Lietuvos prezidentų portretus. Tarp jų ne tik žinomų veikėjų – Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio, Jurgio Bielinio ar Antano Smetonos veidai, bet ir rečiau girdėti Danieliaus Kleino, Adalberto Becenbergerio, Stasio Neteckio vardai ir personalijos.

Ekspozicijoje – puiki proga prisiminti visus Lietuvos prezidentus, tarp kurių ir vienintelis moters, Dalios Grybauskaitės, atvaizdas, ir dabartinio Prezidento Gitano Nausėdos portretas. Tai naujausias, 2022 m., sukurtas gobelenų ciklo darbas. Šį ciklą menininkė kuria nuo 2009 m.

Kelionė istorijos taku

Istorines knygas skaitanti ir lietuvybės puoselėtojais besižavinti kūrėja nepavargsta organizuoti kelionių tautos istorijos takais. Svarbiausios kelionių stotelės skirtos tiems, kurie iki moderniųjų laikų atnešė lietuvių kalbos dovaną, leido kurti literatūrą ir lietuvišką kultūrą, prisidėjo prie valstybingumo formavimosi ir palaikymo.

Nuolat papildomas portretų ciklas pirmiausiai patraukia kultūriškai, pilietiškai atsakingo žvilgsnio perspektyva, dokumentavimo svarba. Esama ir kitų verčių. Kūrinių tema ir daugiasluoksnė technika padeda atsiverti vaizduotės erdviškumui ir asmeninio santykio kūrimo galimybėms. Juk ilgame tekstilės darbo kūrimo procese, autorei dedant siūlą prie siūlo, įaudžiant daugybę minčių ir jausminių gijų, mezgasi vis įvairiapusiškesnis pokalbis su vaizduojama asmenybe.

Kūrinių tema ir daugiasluoksnė technika padeda atsiverti vaizduotės erdviškumui ir asmeninio santykio kūrimo galimybė.

Vidinio ryšio svarba

„Sutapau su jų pasauliu, papildžiau savo jausmais, nes šie žmonės padarė daugiau, negu galėjo“, – sako autorė. Savąjį santykį su portretuojamu asmeniu gali megzti ir žiūrovas, stebėdamas lyg iš laiko gelmių išnyrančius vis kitus bruožus, ryškėjančias naujas gijas, spalvas ir pavidalus. Nebe tokią didelę svarbą įgauna portretinio panašumo reikalavimas – svaresnė tampa vidinio ryšio formavimo geba.

Nors spalvinio sprendimo niuansai artimi tapybinei raiškai, vizualiai taupus portretinis ženklas veda link monumentaliajai dailei būdingo apibendrinto, epiško kalbėjimo. Jame savitai fiksuojasi efemeriška laiko slinktis, atminties gaivinimo potencialas ir išliekanti nuveiktų darbų galia.

I. Piliutytės gobelenuose susitinka epochos plotis ir žmogiškojo gyvenimo akimirka, ilgi raštijos formavimo procesai ir laike sustabdytas asmens portreto fragmentas, asmenybės veiklos svarba ir siaurutis spalvingo siūlo takas. Takas, vedantis į tankiai suaustą kalbinės, kultūrinės, istorinės savimonės ir savivertės audinį.

Iš biografijos

I. Piliutytė (gim. 1942 m.) – Kaune gyvenanti ir kurianti tekstilininkė. Lietuvos dailininkų sąjungos, grupės ESAME narė, mūsų šalies tekstilėje nedažnai pasitaikančio portreto žanro vystytoja – jos tekstilinių portretų ciklas yra apkeliavęs Lietuvą nuo mažų miestelių iki svarbių šalies institucijų. Menininkė surengė apie pusšimtį parodų Lietuvoje, dalyvavo tarptautinėse tekstilės parodose ir projektuose JAV, Vokietijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Jos darbų turi įgiję Ispanijos ir JAV kolekcininkai. Kūrybai įtakos turėjo Liudas Truikys, Zenonas Varnauskas, Rūta Luckienė, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė.

Kas? Paroda „Vakar, šiandien ir visada... Lietuvos kultūros veikėjų – raštijos pradininkų, knygnešių, Lietuvos prezidentų portretai“.

Kur? A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? Veikia iki birželio 10 d.

Į mūsų kraštą autorius žvelgia lyg pro tyrinėjančius drobių langus: didelius ir mažesnius, atvirus ir užkaltus, kviečiančius skverbtis į vaizdo gelmę arba paverčiančius apžiūrimaisiais mus – kai stebime ne mes, o tarsi esame aptinkami žvilgsnio iš ten. Ten, A. Baratinskio kūrinių pasaulyje, audžiami slėpiningi peizažo fragmentai, išnyrantys lietuviškų trobelių kontūrai, skirtingus metų laikus charakterizuojantis spalvynas ar paros meto užuominos. Impresijų pėdsakai, aiškiai gavę savo pradžią išjaustame santykyje su lietuviškomis vietovėmis ar patirtomis situacijomis, atvilnijantys iš istorinių ir asmeninių istorijos refleksijos ežerų, budinami gyvastingų, visur prasismelkiančių gamtos galių.

Autorius mėgsta kalbėti užuominomis ir nuojautomis, įvesdamas laiko dimensiją, naudodamas racionalų karkasą plastiniam kūnui formuoti, bet drauge apsiausdamas jį nostalgiškų emocijų audeklu, nestokodamas savityros užduočių.

Lietuvai skirtų A. Baratinskio paveikslų kalba – kaip įprasta – daugiasluoksnė. Švelni ir jautri, talpinanti plačią emocinę skalę. Lyg audiniuose – nuaustuose iš oro, šviesos ir atpažįstamų kvapų – sauganti paslaptingą švytėjimą, skleidžianti sakralumo pajautą.

Autorius mėgsta kalbėti užuominomis ir nuojautomis, naudodamas racionalų karkasą plastiniam kūnui formuoti, bet drauge apsiausdamas jį nostalgiškų emocijų audeklu.

 

 

Nestokojama ir įtampų: darbuose kontrastuoja griežta ritmika, kompozicijos įrėminimas ir lėtas, trapus, kone tirpstantis turinio sklidimas; aiškių struktūrų derinimas su jautriais spalviniais perėjimais. Jie ypač niuansuoti, tačiau lietuvio akiai nesunkiai skaitomi – savo natūralios terpėse esame išmokyti klausytis gamtos pirštų kuriamos poezijos ir muzikos, subtiliųjų jos erdvių pasakojimų.

Panašiai turbūt menininkas mato ir mūsų šalį – nedidelę ir tvirtai suaustą, ne kartą rėmintą ir žalotą skaudžių istorinių realijų, bet išsaugojusią subtilų gamtos pojūtį, giliąsias pamatinių jėgų ir tiesų pajautas. Jos gydo lyg skaidrus šaltinio vanduo, įgalindamas langus virsti durimis, pakviesdamos į kelionę... Neretai iki universalijų pakylanti sakralizuojama paveikslų tonacija dar akivaizdesnė greta eksponuojamame kūrinių cikle: jame A. Baratinskis atskleidžia spalvines-architektūrines Jeruzalės vizijas.

Švytėjimas ir didžioji Gyvenimo dovana, daugybė pasaulio patirties gijų ir sluoksnių žiūrovui manifestuoja save palaipsniui ir leidžia patirti artėjimą amžinosios Jeruzalės link.

Iš biografijos

A. Baratinskis 1962 m. gimė ir augo Ufoje (Rusijos Federacija), 1988 m. baigė Magnitogorsko pedagoginio instituto Dailės fakultetą, 1991 m. emigravo į Izraelį. Nuo tada aktyviai įsitraukė į Izraelio ir tarptautinį dailės gyvenimą, žymiai prisideda prie šiuolaikinės Izraelio dailės vystymo ir sklaidos.

Menininkas yra surengęs kelias dešimtis personalinių parodų Rusijoje, Izraelyje, Norvegijoje, Vokietijoje, Kanadoje, JAV, Italijoje, Slovėnijoje, Lietuvoje. Pelnė daug apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose ir parodose.

A. Baratinskis kuria molbertinės tapybos, akvarelės, grafikos ir fotografijos srityse, sėkmingai plėtoja tiek figūratyvinės, tiek abstrakčiosios dailės žanrus. Nuolat tobulina autorines eksperimentines technikas – derina tapybą, grafiką ir fotografinius atspaudus. Tapytojas savitai mąsto laiko ir amžinybės temomis, gilinasi į spalvos ir formos dermes ir prieštaras, jam rūpi atminties ir istorijos – meno, mokslo, gamtos – refleksijos ir, žinoma, dinamiškas ir gyvas žmogiškosios prigimties tyrinėjimas.

Kas? A. Baratinskio paroda „Įspūdžių pėdsakai“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Gegužės 14 d. 17.30 val. – atidarymas. Veiks iki birželio 30 d.

„Manau, kad mano tekstilės parodą galima būtų pavadinti „Sparnų pavėsy...“. Atskleidžiant žmogaus būties vaizdinius ir atspindžius vienumoje ir buvime su kitais: mes vienas kitą atspindime, tarsi randame save kitame. Paroda kalbėtų apie draugystę, bendrumą, taip pat apie susikaupimą, vienumos poeziją“, – taip autorė pati pristato savo parodos viziją ir pagrindinę idėją.

Tekstilininkė E. Jesulaitytė dažnai kalbina žiūrovą vaizdų poezija – lyg švelniais atodūsiais – ir daugiasluoksniais kūriniais. Sluoksnių ir detalių jos darbuose daug, tačiau meninis pokalbis patraukia nuoširdumu ir paprastumu – kūriniuose dažnai išvystame kone vaikiškai jaukių įvaizdžių, pastelinių spalvų, nesudėtingų technologijų.

Kūriniuose dažnai išvystame kone vaikiškai jaukių įvaizdžių, pastelinių spalvų, nesudėtingų technologijų.

Menininkei priimtina koliažinė technika, kai naudojamos mezginių, karpinių ar siuvinių aplikacijos, naudojant ne vien siūlus ir audinius, bet ir popierių, kartoną, plastiką. Vis dėl pavidalų stilizavimas, plastinė ritmika ir komponavimo įgūdžiai rodo, kad tai ne rankdarbių variacijos, o tikslingai formuojamas profesionalo pasaulėvaizdis.

Pasaulis, kurį paprastai gaubia sakralios patirtys ir neišsakomumo erdvės. Kuriame gausa nevargina, o švelniai, beveik nedrąsiai prisiliečia prie mūsų akių ir artina link ramybės. Kur apibendrintos žmonių figūros yra ne tiek konkretūs asmenys, kiek būtybės, prabylančios apie bendresnių dalykų paieškas ir atskleidžiančios, kad Eglei svarbus žmonių ryšys. Todėl toks gražus darbuose yra kontakto ilgesys arba jau patirta jo pilnatvė.

„Iš dangaus“ / E. Jesulaitytė.

Išsipildymo laukimas ar jo nuojautos šventė. Atrodo, kad menininkės kuriami Dievoieškos paukščiai pakyla, prieš tai sušilę tarp žmogaus delnų, – ir likusiems žemėje suteikia artėjančios palaimos pavėsį.

E. Jesulaitytė 1994 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo dailininkės-tekstilininkės specialybę. Nuo 1993 m. pradėjo dalyvauti parodose; Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapo 1999 m.

Jaukūs Eglės darbai lengvai randa ekspozicines erdves – turbūt todėl menininkė yra surengusi net 73 personalines parodas Lietuvoje ir Vokietijoje (Hamburgo valstybiniame Rade muziejuje ir Rainbeko pilyje). Ji aktyviai dalyvauja grupinėse parodose mūsų šalyje ir užsienyje, yra nuolatinė katalikų dailininkų religinio meno parodų „Gloria Deo“ dalyvė.

„Angelas“ / E. Jesulaitytė.

Į tekstilininkės kūrybinį akiratį dažniausiai patenka religiniai ir filosofiniai Dievoieškos horizontai, žmogiškojo ryšio paieškos, Lietuvos tremties ir pokario istorija, jautriai reflektuojant ištremtųjų patirtis ir likimus. Lietuvos tekstilės panoramoje Eglės kūriniai išsiskiria dėmesiu koliažinei technikai, aplikacijoms iš tariamai paprastų detalių, šviesiu ir tyru vizualiniu tekstu, jautrumo ir empatijos kokybėmis.

Kas? E. Jesulaitytės paroda „Sparnų pavėsy...“

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose.

Kada? veikia iki gegužės 31 d.

Kai kurias jos darbų paslaptis geriau apibūdintų mados dizaineris, archajinių raštų žinovas-etnologas ar stebuklinių istorijų rašytojas. Tai pasaulis, atsiradęs išvydus švytinčias gijas, iš kurių nuaustas pasaulis, lyg perpratus senovines žinias, kurios nuo amžių amžinųjų buvo saugomos žiniuonių moterų.

Pasitelkus įgimtą kūrybinį talentą ir jausmą, kaip dėlioti tūkstančius smulkių elementų į vieną visumą, alsuojančią visais pasaulio turtais. Kuriant vaizdus, kuriuose be didelių pastangų galima skaityti įdomiausius ir slaptingiausius pasakojimus.

Vis vėlesniuose kūriniuose matyti, kaip tobulėja angelų siluetai, grakštėja linijos ir vizualinė ritmika, grynėja spalvų kalba.

R. Rožinskienės paveiksluose matome ne pačius angelus – juk kas iš tiesų yra šios galingos dvasinės būtybės, užtikrintai nežino beveik niekas. Rasos darbuose tematome apdarus, kuriais jie pasirodė autorės dėmesingoms akims, o mūsų žvilgsniams materializavo daugiavalandinis kūrėjos darbas. Ir galime paskaityti dedikaciją, kokiam žmogui jie skirti.

Kaip senaisiais laikais – kai moterys aprengdavo savo artimiausios aplinkos žmones, o dievdirbiai kurdavo savo bendruomenei. Personalizuotas, į asmenį fokusuotas kūrimo judesys atrodo priešingas profesionaliajai kūrybai – šioji dažniau kreipiama nesuinteresuotos, objektyvesnės estetikos link. Tačiau Rasos darbai – nors ne menininkės tekstilininkės kuriami, yra tolimi tiesiog rankdarbinei saviraiškai, kai savai buičiai neriamos servetėles ar mezgami šalikai. Ryškus ir savitas jų pasaulėvaizdis – monumentaliai santūrus ir drauge trykštantis būties džiaugsmu ir formų apstybe – kviečia išvysti jame taikomosios ir vaizduojamosios dailės funkcijų lydinį, daugelio lygmenų harmonizavimo, vienijimo judesį.

Jūržolių angelas. / Organizatorių nuotr.

R. Rožinskienė turi gerą tekstilės meno pojūtį, taip artimą gelminei moters savasčiai, o sėkmės jos kūrybiniams procesams ir rezultatams prideda subalansuoto komponavimo jausmas, daugybės elementų suderinimo pajėga – tad vis vėlesniuose kūriniuose matyti, kaip tobulėja angelų siluetai, grakštėja linijos ir vizualinė ritmika, grynėja spalvų kalba.

Stabčiojant ties kiekvienu angelu, vis įdomiau matyti, kaip atlasuose ir aksomuose, lininiuose ir senuose audiniuose, nėriniuose ir karoliukuose subanguoja įvairiausių stichijų galios, atplukdydamos į mūsų pasaulį angeliškus pavidalus. Kartais jie panašūs į jūrų deives su gintarais drabužių tinkluose, kitąkart primena karališkas būtybes prabangiomis sukniomis ar šamanus gaivališkais gamtos apdarais... Jie kalba vis kita kalba ir vis kitas istorijas, bet visada vertybiškai orientuodami ir susisiekdami su gelminiais jausmų ežerais. Dalydamiesi patirtimi, kaip kasdienybės staklėmis austi savo dieviškąjį „dabar“.

R. Rožinskienės visata kuriama plazdenant mylinčio ir atgaivinančio rūpesčio audeklams – su kūrybiniu įkarščiu ir žmogišku sąžiningumu autorė rengia savo pasaulį ir jo žmones. Suteikdama psichologinės, dvasinės išminties ir meilės apdarą – saugantį, šildantį, auginantį. Tad ją tikrai supras Motinos, Mokytojos, Žynės ir Mylinčiosios. Angelų išmintimi ji nori apgaubti ir kitus žiūrinčiuosius, atverdama suvokimui apie žmogaus siekius, ribas ir grožį. Ir mokydama puošti svajones – bent savo širdies tyloje.

Kas? R. Rožinskienės koliažo darbų paroda „Ką kalba angelai...“

Kada? Veikia iki kovo 1 d.

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.)

„Būkite pasveikinti, įžengę į malonės ir stebuklų sodus“ – norisi ištarti kiekvienam, žvelgiančiam į L. Dzigaitės kūrinius. Juose trapiais žolynų lapeliais, žiedais ar stiebeliais kuriami vaizdai tyliai pasakoja biblines istorijas, dalijasi gamtos įspūdžiais, gieda patyrimų giesmes. Visada dovanodami kažką didingo ir svarbaus, per paveikslo langą atverdami šviesos ir ramybės reginį, beveik perteikdami Amžinybės palaimos pojūtį.

L. Dzigaitės paveiksluose stebina neįtikėtinas augalų pavidalų sutapimas su vaizduojama tema ir nuotaika, pageidaujamu figūrų siluetu – tarsi autorė būtų dienų dienas ieškojusi tinkamai suformuoto žiedlapio ar lapelio. Tačiau ji pasakoja taip: „Niekada neturiu jokių planų. Tai tik mano rankų judesiai, kurie sudėlioja augalus. Paveikslai ateina patys, keliauja laisvai, kaip sapnas…“

Ryto giesmė. / Organizatorių nuotr.

Kaip ir senieji ikonų meistrai, kreipę žvilgsnius ne į savo profesinę meistrystę, o į temą ir jos šventumą, menininkė naudoja augalus ne savoms mintims išreikšti, bet įsiklauso į natūralią žolynų kalbą, įvaizdina ją nebe materijos, o dvasios pirštais – ir ne žmogaus inicijuotos dvasios dvelkimas išlieka kūriniuose. Juntamas pagarbus santykis su žolynais – kūrėja niekada nedrasko žydinčių ir žaliuojančių augalų, o jų dalis renka tik pasibaigus aktyviam gyvavimo ciklui, dažniausiai rudenį. Nuolanki, atvira autorės laikysena, itin subtilios dermės ir proporcijos kuria išskirtinio dialogo ir harmonijos erdves.

L. Dzigaitės darbuose tyra, tylu ir tobula. Ir taip gražu, kad sunku prisiversti apie juos prabilti žodžiais. Keliaujant nuo vieno kūrinio prie kito, stebina vis labiau – kol beveik užima kvapą nuo stebuklo, dieviškumo patirties. Ekstatiška sakralumo ištiktis kviečia teigti, kad menininkė girdi dieviškąsias gamtos giesmes ir sugeba jas perteikti. Permato gelminius realybės sluoksnius ir atveria juos mūsų žvilgsniams.

Kaip ir senieji ikonų meistrai, kreipę žvilgsnius ne į savo profesinę meistrystę, o į temą ir jos šventumą, menininkė naudoja augalus ne savoms mintims išreikšti, bet įsiklauso į natūralią žolynų kalbą.

Sielai pasivaikščiojus po šiuos skaidrius darbus, norisi iš tiesų gyventi, mylėti ir daug tylėti. Tylos begalybės pagauta siela panyra į palaimintą šypseną ir kontempliaciją, įgauna Mysterium fascinosum patirtį – begalinio susižavėjimo kupiną šventybės patyrimo slėpinį. Tai darbai – mokytojai, nusilenkiantys gamtoje jau pasakytai Dievo ar būties tiesai, žiniai ar jausmui. Mums iš jų mokantis, svarbu nepamiršti dar vieno autorės patarimo: „Nepakilti aukščiau žolės. Tuomet ji perduos savo paslaptis.“

Žolynų grafiką parodoje „Gamtos giesmės“ pristačiusi L. Dzigaitė gimė ir augo Ukmergėje. Nuo 1972 m. mokėsi Antano Martinaičio dailės mokykloje Kaune. Ją baigusi, keletą metų dirbo Kauno Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. 1982 m. grįžo į gimtąją Ukmergę, kur daugiau nei 30 metų plėtoja unikalų kūrybos pasaulį.

Nors yra išbandžiusi įvairias dailės technikas ir sritis – grafiką, akvarelę, batiką, drožybą, organiškiausia jai tapo savotiška žolynų grafika, naudojant džiovintus augalus, žolynus (ši technika – oshibana – labai populiari Japonijoje).

L. Dzigaitės kūryba sulaukė pripažinimo ne tik mūsų krašte, bet ir užsienyje: ji surengė daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Izraelyje, Škotijoje), kūrinius eksponavo bendrose parodose Vengrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kt., dvylika metų dalyvavo tarptautiniuose netradicinės lino dailės simpoziumuose.

Kas? L. Dzigaitės paroda „Gamtos giesmės“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki 2023 m. sausio 31 d.

Gyvõs šviesõs srautuose skrieja augalų ar paukščių pavidalai, peizažų motyvai, lietuviškų tautinių audinių ornamentai, religiniai įvaizdžiai ar ženklai. Kiekviename darbe juntama, kad menininkės kūrybinis universumas valdomas ilgesingo polėkio tyrų ir sakralių dimensijų link.

Dailininkė tarsi keliauja nuo gamtos stichijų ir žmonių pasaulio link transcendentaliųjų erdvių, kur turėtų karaliauti Gėrio, Grožio ir Tiesos idealai. Savo tekstilės kūriniuose Z.Raudonikytė-Mateiča derina konstruktyvias, ritmiškas struktūras su subtiliu, tapybišku koloritu. Ji mėgsta jūros ir smėlio koloritą, dažnai naudoja artimų spalvinių tonų gamą, pagyvindama ją kontrastingesniais šiltų ir šaltų spalvų akcentais, taip kurdama erdvės ir dinamikos įspūdį.

Spalvų ir formų judėjimą menininkė komponuoja labai muzikaliai, o bendrą kūrinio atmosferą prisodrina poetinio jausmo ir papildo sakralumo paieška.

Menininkė dažnai kalba kompozicinėmis ir plastinėmis įstrižainėmis, naudoja elementus (pvz., juostas), suteikiančius gobelenui trimatį tūrį. Z.Raudonikytė-Mateiča vengia iliustratyvaus temos plėtojimo, paprastai pasitelkia lyriškas pajautas, o įtampos dėmuo paliekamas tik polėkio galiai generuoti. Spalvų ir formų judėjimą menininkė komponuoja labai muzikaliai, o bendrą kūrinio atmosferą prisodrina poetinio jausmo ir papildo sakralumo paieška. Pastarosiomis savybėmis autorės darbai primena Liudo Truikio scenografijos kūrinius, kuriuose itin svarbus menų sintezės siekis ir dvasiniai kontekstai.

Debesų keliu. 1997-1998 m.

Ultimatyvūs sakralinės vienovės horizontai akivaizdūs ir šioje parodoje: menininkė, pati ieškanti kelio nuo fizinių iki metafizinių matmenų, parodoje kviečia ir mus keliauti debesų keliu (anot vieno jos kūrinio pavadinimo) ir pamėginti pažvelgti į pasaulį „angelo akimis“.

Z.Raudonikytė-Mateiča gimė 1953 m. Rokuose (Kauno r., dabar Kaunas). 1969 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. 1969–1973 m. mokėsi meninio audimo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas). 1980 m. baigė LTSR valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Kauno vakarinį taikomosios dailės skyrių ir įgijo dailininkės technologės specialybę. Kūrybai įtakos turėjo L.Truikys, Z.Varnauskas, J.Mozūraitė-Klemkienė.

1973–1976 m. dirbo Kauno DDG kombinato „Dailė“ dailininke. 1976–1997 m. dėstė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1996–2021 m. dirbo A.Kučingio meno mokykloje Veiveriuose (Prienų r.), 2004–2021 m. Garliavos meno mokykloje.

Parodose dalyvauja nuo 1977 m. Surengė dešimt personalinių parodų Lietuvoje. Dalyvavo 30 Lietuvoje ir užsienyje rengtų grupinių parodų, svarbiausios iš jų: XIII tarptautinė tekstilės bienalė Lozanoje (1987), Pabaltijo taikomosios dailės trienalės Taline (1984, 1987), tarptautinė tekstilės paroda „Linija“ Kaune (1999).

Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1990 m., tekstilininkų organizacijos „Artemision e. V. centre for fibre art“ Vokietijoje narė nuo 1998 m., Tekstilininkų ir dailininkų gildijos narė nuo 2000 m.

Dailininkės gobelenų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, privatūs užsienio kolekcionieriai. Viešųjų interjerų darbai (ne visi išlikę): Vilniaus mokytojų namai, „Fuji“ centras Vilniuje, Kauno vaikų lopšelis-darželis „Rokutis“, Rokų Šv.Antano Paduviečio bažnyčia Kaune, Komercijos ir kredito bankas Kaune, Garliavos (Kauno r.) meno mokykla.

Giedra virš debesų. 2022 m.

Dailininkė dirba klasikinio gobeleno srityje – nuo labai didelių iki labai mažų formatų; nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio yra įsitraukusi į smulkiosios tekstilės tradicijų plėtojimą Lietuvoje; prisideda prie kitų audimo technikų, pynimo, nėrimo, kaišymo, adymo, aplikacijos atgaivinimo. Yra sukūrusi trimatės plastikos objektų, logotipų viešosioms institucijoms. Kūriniuose vyrauja gamtos, tautiniai, religiniai motyvai.

Kas? Z.Raudonikytės-Mateičos retrospektyvinė paroda „Debesų keliu“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K.Donelaičio g. 62).

Kada? Veikia iki rugsėjo 11 d.