Lietuvos dailininkų sąjungos narys, surengęs daugiau kaip 70 personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavęs daugiau kaip 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, naudoja pačias įvairiausias medžiagas – medį, varį, geležį, akmenį, marmurą, betoną, gipsą, ledą. K.S.Straigis kuria apvaliąją skulptūrą, bareljefus, pano, jo šviestuvai, interjero ir eksterjero skulptūriniai objektai iš įvairių medžiagų yra pasklidę po Lietuvos viešąsias institucijas ir erdves: mokyklas, bažnyčias, sanatorijas, prekybos centrus, restoranus, aikštes, kapines ir pan.

Pastaraisiais dešimtmečiais menininkas drožia daugiausia medžio skulptūras, kurioms būdinga poetinė, abstrahuota meninė kalbėsena.

Mažos medinės skulptūrėlės lyg buriniai laiveliai įplaukę į salas. Iš senoviškų, poetinių vandenynų įplaukę į šiandienos uostą – tarsi paslaptingi rašmenys ar hieroglifai, bandantys papasakoti apie kitokio pasaulio pajautas, būsenas ir prasmes. Apie santykių švelnumą ir aštrumus, gamtos harmonijos ir tobulo pusiausvyros taško paieškas, apie amžiną ryšio poreikį.

Organizatorių nuotr.

Didžiosios skulptūros atrodo lyg kolosai ar medžiai iš užmirštos panteistinių laikų girios, kažkada glostytos kitokio Praamžio rankų. Menininkas mėgsta teigti, kad įdomiausia jam „daryti, ko nebuvo“. Gal to, ką matome, ir nebuvo... Gal tai iš nieko atsiradę. Bet šis skulptoriaus niekas perneša mums žinią iš kažkurio anapus: patirtis apie pasaulio sąrangą, judesio ir statikos santykius, genetinės baltų atminties atgaivinimą. Apie kitokias galimybes gyventi ir galias, perteikiamas intuityvia, poetiška ir metaforiška formų kalba.

„Viskas juk yra iš medžio“, – taip autorius bando paaiškinti, kodėl kuria tokias skulptūras. Jo kūrybos sampratai didelės įtakos turėjo senelis, beveik visus kasdienybėje ir darbuose reikalingus daiktus pasigamindavęs pats, dažniausiai iš medžio. Turguje telikdavę nusipirkti „klumpinio drato“.

Taip su mediena draugaudamas, S.Straigis iš praktinių užduočių atėjo į medžio poeziją. Savito pasaulio kūrimo polėkį išlaikė iki dabar – kuria iš visko, kas po ranka pakliūva. Apie viską, ką jaučia, mato ir bando suprasti. Kai pavyksta sukurti skulptūrą „tarsi iš nieko“ ir joje atsiveria poezija – „dėl to negaila nei laiko, nei jėgų“.

Kas? K.S.Straigio medžio skulptūrų paroda.

Kur? Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškyje).

Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d.

J.Liaudanskaitė – daug metų pasaulį per fotografijas kalbinanti kaunietė. Turinti inžinerijos mokslų diplomą, bet studijavusi ir paveldosaugą, kompozicijos ir kompiuterinio dizaino pagrindus, daug keliaujanti. Meno rezidentūros stipendiatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2020), aktyviau parodinėje veikloje dalyvaujanti nuo 2019 m.

Senų aristokratiškų laikų prisiminimai. Žolynais ir praeitimi apaugusi kėdė. Duonos riekė ištuštėjusiame narvelyje ir užraktui nepavaldi paukščio giesmė. Medinis langinės vokas, atmerkiantis atminties šulinius ir lango properša, žvelgianti į mus mėlyna akimi. Vaikiškas arkliukas – gal ir neseniai gamintas, – bet akivaizdžiai nusūpuojantis į praėjusius laikus.

Nostalgiją keliantys objektai ar jų fragmentai dažniausiai fokusuojami kadro centre, o istorinį krūvį neretai įgauna pasitelkiant efektus.

Tokiomis fotografijomis šį kartą prisistato J.Liaudanskaitės, parodoje „Atspindžiai“ kalbinanti atmintį. Nuotraukomis ji pasakoja prisiminimus – savo ir močiutės, vaikystę praleidusios sename dvare. Atminties atspindžius neakivaizdžiai gaudydama įvairiuose daiktuose, kurie šioje ilgesio kelionėje aptikti ne tik Lietuvos, bet ir Ispanijos vietovaizdžiuose. Autorė beveik šamanauja: mėgina konkretų objektą priversti atkurti seriją iš kažkurio praeities serialo, užklausti buvusį gyvenimą apie vos nujaučiamus, bet rūpimus klausimus...

Nostalgiją keliantys objektai ar jų fragmentai dažniausiai fokusuojami kadro centre, o istorinį krūvį neretai įgauna pasitelkiant efektus: naudojant spalvų ir šviesos filtrus, multiplikuojant detales, įveiklinant pasikartojimų ritmiką ar kompozicinio netikėtumo mostą.

Vizijos, pamatytos prisiminimų veidrodžiuose ir ilgesio vandenyse. Fotografijose daug tylos, daug įsiklausymo. Beveik mirties... Matomas vaizdas dažnai tampa prisiminimų katalizatoriumi, kuris gramzdina stebinčiojo regą laiku atgal, skatina leistis į savų asociacijų kelionę. Rečiau priverčia klausytis pats nufotografuotasis daiktas, ryškiau pasakojantis savo istoriją – lango rėmas su langine, vandens paviljonas ar retro dviratis – taip aktyvuodamas įsižiūrėjimo ir klausymosi galias. Tarsi autorė parodoje ieškotų pusiausvyros tarp pasakojimo ir klausymosi, tarp įtraukimo į kito gyvenimo vandenyną ir savo prisiminimų ežerų. Primindama, kad atmintis – anot naujų neuromokslų tyrimų, nėra kartą ir visiems laikams fiksuotas darinys: ji kinta, priklausomai nuo ją reflektuojančiojo vertinimų, nuo kuriamo naujų emocijų ar patirčių tinklo.

Taip ir parodoje: retrospektyvaus žvilgsnio užkalbintas žiūrovas kviečiamas pakeliauti senoviniu dviračiu, atvežusiu dar vieną porciją praeities – galbūt į ateitį? Ar kopėčiomis palypėti į žydintį medį – žydėjimą kažkada buvusį ir drauge tokį amžiną – lyg Atspindį Dangaus.

Kas? J.Liaudanskaitės fotografijų paroda „Atspindžiai“.

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.).

Kada? Veikia iki birželio 30 d.

Dar 2020 m. organizuota Chiunei Sugiharai (1900–1986) dedikuota paroda, jungianti japonų ir žydų kultūrinius arealus, dėl pandemijos apribojimų visuomenei pristatoma tik šiemet.

Kimono – nacionalinis Japonijos drabužis – neabejotinai yra vienas iš pagrindinių Japonijos nacionalinės kultūros simbolių, viena iš dažniausių asociacijų su šia šalimi.

Beveik 30 dėstytojų menininkų iš trijų Baltijos valstybių, pasitelkę tapybos, grafikos, fotografijos, taip pat tekstilės, keramikos, stiklo ar medžio apdorojimo technikas, matavosi kimono ir kitus Japonijos kultūros artefaktus, reflektavo Ch.Sugiharos veiklą.

Varijuodami nuo beveik tiesioginių kimono kartočių iki skulptūrinės dėžės, kurioje menamai supakuotą kimono žiūrovui siūloma įsivaizduoti (A.Liskupa). Regimai nenutoldami nuo archetipinio šio drabužio modelio, bet siedami jį su baltiškųjų tunikų ar marškinių tradicija (D.Brogienė, L.Ringelienė).

Panaudodami žinomus marginimo raštus ar technikas (B.Sarapienė) arba kurdami naujus (J.R.Kunigėlytė, E.Petraitytė-Talalienė). Dažnai suasmenindami kimono vaizdinius, jais įprasmindami savo drabužio koncepcijos paieškas (E.Brinkytė, J.Celiešienė).

Organizatorių nuotr.

Pateiktų kūrinių skalėje nestokojama ir platesnių, japoniškam etnosui būdingų kultūrinių motyvų ar asociacijų: prisiminta samurajų kultūra (I.Greiža, L.Kvietkauskienė), origamio menas (S.Saulėnienė), japoniškos dievybės (B.Šležienė ir D.Kostianova), literatūra (U.Žilytės), istorija (Hirosimos ir Nagasakio tragedijos priminimas V.Grozos darbe).

Keletas menininkų savo darbuose įdarbino memorialinę funkciją: empatijos, įvertinimo akimis jie žvelgė į Ch.Sugiharos asmenį ir veiklą, kartu paliesdami ir žydų tautos ar atskirų asmenybių istoriją Lietuvoje (L.Grabauskienė, S.Grabliauskaitė, V.Kibildis, K.Kibildytė-Klimienė, A.Rimkevičius). Neretai kylama iki universalijų lygmens, svarstant apie pasaulio dėsnių, žmogaus gyvenimo, savasties išsaugojimo ar atgavimo klausimus (I.Brants, E.Inita, J.Paulauskienė, I.Spulle-Meiere).

Parodos atidarymo metu vyks kimono rengimo prezentacija, kurią ves Japonijos ambasados administracijos darbuotoja Haruka Seto. Muzikinį pasirodymą surengs Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos mokiniai.

Kas? TARPTAUTINĖ BALTIJOS ŠALIŲ DAILĖS DISCIPLINŲ DĖSTYTOJŲ KŪRYBOS PARODA „KVADRATAS – 13: KIMONO”

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras).

Kada? Atidarymas birželio 1 d. 17 val. veiks iki liepos 15 d.

Fotografijų paroda „Nostalgija“ – tai pirmiausiai paroda apie Kauną. Miestą, prieš šimtmetį buvusį laikinąja Lietuvos sostine, anuomet sparčiai modernėjusį, besivadavusį iš rusiškojo – carinio paveldo. Dabar, tapusi Europos kultūros sostine, tampanti dėmesio ir analizės objektu. Urbanistinį-istorinį-kultūrinį kompleksą, į kurį galima žiūrėti labai įvairiais rakursais.

J.Liaudanskaitė žvelgia į laikinąją sostinę. Ji klaidžioja po Naujamiestį, stebėdama carinio laikotarpio ir modernistinius pastatus pro objektyvą, virstantį savitu laiko teleskopu. Atrodo, kad per jį stebimi objektai išnyra iš šimtametės praeities ir parodo Juditai savo ankstesnį veidą – ilgą laiką užmirštą ir paslėptą. Kitų nebematomą, bet atsidengiantį fotografei. Tai saviti senųjų pastatų ir vietų portretai, kurie bando papasakoti kažką svarbaus apie save ar laikmetį. Kartais namas ar užfiksuota detalė regimi šiuolaikinių detalių fone, bet visada su kokiu nors praeities inkliuzu, atsispindinčiu lange, numanomu kupolo linkyje ar dekoratyvioje formoje. Jie fotografuoti visai neseniai, bet nuotraukoje žvelgia iš tolimo laiko. Taigi, tai paroda ir apie praeitį, apie mokymąsi išvysti ją.

Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą.

Sendintos, mišria technika spalvintos ir koreguotos nuotraukos beveik imituoja senuosius tarpukario atvirukus. Vaizdų kadravimas dažniausiai frontalus ir statiškas, labai struktūruotas. Net iškilmingas – ir kartu keistai nedrąsus. Autorės santykis su fotografuojamais objektais pagarbus, švelniai personifikuojantis pastatą ar dalį, paverčiantis jį pasakotoju. Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą. Autorės ir Jo (-os) akistata. Lyriška, nedrąsiai atidengianti savo patirtis ir pirmapradį grožį, išsauganti atsargų žvilgsnį į šiandienos žiūrovą. Po žodį dėliojanti poetines strofas, vedžiojanti atminties labirintais tarsi po fragmentuotus Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija“ kadrus. Todėl tai paroda ir apie santykį. Apie atmintį taip pat.

Tai kūrybišku matymu kurta paroda. Ne tik apie Kęstučio, V.Putvinskio gatves ar Kauko laiptų papėdę laiko objektyvo taikiklyje. Ne tik apie urbanistinius praeities reliktus stoties rajone, Rasputino regėjimus prie Soboro ar „Dainos“ kino teatro vaiduoklio. Fotografijų vaizdai čia – lyg poetiniai posmai, iš kurių dėliojasi eilėraštis apie miestą ir jo praeitį, apie mūsų atmintį ir dabarties pozicijas. Apie mūsų nežinojimą, kokiuose namuose gyvename ir po kokias gatves vaikštome... Nes kartais atrodo, kad miestas iš „Nostalgijos“ nuotraukų žvelgia į mus. Tuomet – tai Kauno būties eilėraštis apie mus.

Kas? J.Liaudanskaitės paroda „Nostalgija“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki kovo 31 d.

Pa(si)dalijimas

Koreliavimo su erdve ir laiku pastanga savaime prašosi teigiamo įvertinimo, nors Saulės atveju ji neturėtų labai stebinti. Mat menininkė – įvairiapusį kūrybinį bagažą nešanti asmenybė. Vilniaus dailės akademijoje baigtas scenografijos ir fotografijos studijas Saulė vėliau praplėtė darbu grafinio dizaino lauke, kūryba fotografijos, aplinkos meno, tapybos, reklamos srityse.

Įvairiašakė meninė veikla ir savikritiška autorės pozicija neseniai atvedė prie kūrybinės sąmonės akistatos su savimi, gryninant tai, ką iš tiesų norisi daryti... Pirmojo išskirtinai tapybinio autorės pokalbio su savimi rezultatai kaip tik ir skleidžiasi prieš mus apvalioje pilies bokšto palėpėje.

Ir ne tik žvelgiant į sienas, bet ir atsisukant į patalpos centrui sukurtą instaliaciją "Padalijimas" – apanglėjusią apvalią plokštumą su perskelto kelmo tūriu, juodomis kaladėlėmis, tarp kurių išsimėčiusios kelios žalsvai gelsvos kaladėlės – pastarosios menamais spinduliais sujungtos su šviesos šaltiniais kažkur Aukštai.

Padalyta erdvė simboliškai kalba ne tik apie karų beprasmybę ir naikinimo klaikumą. Ji aktualizuoja ir šiandienos Lietuvoje matomus visuomenės skilimo procesus, ryškėjančius nelegalios migracijos, antikovidinio skiepijimosi, tradicinių ir liberalistinių vertybių gynimo frontuose. Drauge ji prabyla apie šviesos ieškojimą. Šviesos mumyse ir istorijoje, apie ryšių kūrimą, apie bendrystės svarbą iššūkių akivaizdoje. Estetiška ekspozicija ir pilietiškai atsakinga menininkės pozicija yra papildomas parodos apie šviesą pranašumas, juolab, kad instaliacija simboliškai kurta bendrystėje su vyru Dariumi.

Saulė Gylys. Padalijimas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anotacijoje skaitome, kad pirminė dailininkės mintis prabilti apie švytinčius kūnus bokšto erdvėje buvo susijusi su bandymu įsivaizduoti, ką pilies gynėjams ar gyventojams praeityje galėjo reikšti šviesa, ugnis, žvakės liepsna – "šilumą, maisto gamybą, akių džiaugsmą, galėjimą skaityti ir rašyti". Šviesa matyta ir kaip "valomų ginklų atspindžiai, akių blizgesys, intriganto – o galbūt ir įsimylėjėlio – šešėlis (...), blausiai švytinčios protėvių vėlės... viltis..." Tačiau paveikslų ciklas, akivaizdu, išsivystė į kai ką daugiau.

Drama

Eksponuojamose drobėse pirmiausia į akis krinta tai, kad vaizdas dažniausiai kuriamas iš stambių spalvinių plokštumų, iš kurių konstruojama geometrizuota trimatė erdvė. Erdvė nedidelė, intymi, beveik visada stebėtinai panaši į teatro sceną ar vaikiško lėlių teatro dėžutę. Šioje numanomoje scenoje veikia abstrahuoti pavidalai, kartais primenantys origamio figūras, kartais tiesiog besiformuojantys iš šviesos ir tamsos kontrastų, spalvų ar faktūrų žaismo – labilūs, turintys didelį interpretacinį potencialą. Dažniausiai scenos dėžutėje matome vieną pagrindinį veikėją; šalia generuojasi tik jo projekcijos, šešėliai, atspindžiai.

Taigi, žengiame į monospektaklio erdvę. Niekaip neužmiegantis autorės teatrinis genas suteikia personažui ir scenografijai stiprų emocinį paveikumą, ir mes greitai susivokiame, kad siužetas rutuliosis amžinųjų kolizijų fone. Jame nerandame akivaizdžių istoristinių paralelių, įprastų "love stories" aistrų, tačiau suprantame, kad čia vyksta šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio bei panašių antitezių tyrimas.

Ji aktualizuoja ir šiandienos Lietuvoje matomus visuomenės skilimo procesus, antikovidinio skiepijimosi, tradicinių ir liberalistinių vertybių gynimo frontuose. Drauge ji prabyla apie šviesos ieškojimą.

Nujaučiama, kad menininkė režisuoja dramatišką suvokimą, jog šviesa – kad ir koks pozityvus dalykas atrodytų – gimdo šešėlius. Kad kova, kontrastas tarp šviesos ir tamsos atsiranda iškart užgimus šviesos šaltiniui. Todėl šviečiantys kūnai turi savo fizinius ir metafizinius tamsos reprezentantus – ir, deja, ne vien šiuose paveiksluose.

Jaučiame, kad dailininkė tyrinėja šių egzistencinių suvokimų pavidalus, nesistengdama iškart įvardyti, ką mato; nenurodo įvykių eigos, neskuba su "išmintingais" atsakymais – kovų baigtis čia neaiški. Ji tiesiog siekia patirti, išstovėti suvokimo akivaizdoje. Nes žino, kad dabar sugeneruoti atsakymai sustabdys. Stabdys kelionėje link ieškomo autentiško tikrovės ir tiesos patyrimo. Tapybos darbuose menininkė dar stebėtoja, bet ji yra iš tų stebėtojų, kurie nori veikti. Ji stabdo paveikslo veiksmą beveik fotografiniame ilgo išlaikymo režime, dažnai keisdama įprastą optiką ar fiziką. Todėl šešėlis čia kartais nusitęsia ne už apšviesto objekto, o priešais jį, pajudėdamas šviesos šaltinio link; plokštumos kartais dėliojasi sunkiai įmanomomis konfigūracijomis, nestabilūs paviršiai krypsta ar slysta ne pagal žinomus fizikos dėsnius; kūnai – dažniausiai tik numanomi, išliekantys projektų, modelių, schemų kategorijoje.

Saulė Gylys. Padalijimas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kitapus ribų

Apskritai Saulės paveikslų scenoje stebime ne visada lengvai perprantamą slėpiningos geometrijos ir egzistencinės dramaturgijos pjesę, ryškaus analitinio prado ir stiprių emocijų kovą. Arba žaidimą. Nelengvą, nes jame prabylama apie suvokimo ir ypač vertinimo reliatyvumą, apie teigiamo ir neigiamo sąlygiškumą, apie visų mūsų žinojimų ribas. Būdama sąžininga sau ir kantriai keliaudama toliau, į panašią kelionę Saulė gali pasivadinti ir žiūrovą. Jos paveikslai atviri, sukomponuoti taip, kad į juos būtų nesunku "įžengti". Ryškiai provokuodama emociją, ji dar labiau įtraukia stebėtoją, kuriam galbūt panašiai įdomu, kodėl atsiranda šešėlių tada, kai norime šviesos; ką daryti su savo ar aplinkos tamsa; kaip susivokti, kokioje pasaulėžiūros dramoje dabar tenka vaidinti...

Galbūt kažkam pasirodys, kad tai fiktyvus pasaulis, tačiau fiktyvus jis ta prasme, kuria siejamės su stebuklinių istorijų, fantazijų pasauliu. Ir drauge labai realus – išminties ieškančios kūrybos požiūriu. Neatsitiktinai Saulė pripažįsta, kad ją daug metų traukia "Alisos Stebuklų šalyje" keistoji visata, domina magiškos triušio olos ieškojimas, per kurią patenkama į kitokių dėsnių valdomą pasaulį. Ir tai tikrai gražu. Kaip ir kokybiška menininkės tapyba, subtilūs kolorito deriniai, jautrumas dažo sluoksnių skaidrumui ir kompoziciniam ritmui.

Parodoje svarbios ne tik tapybinės vertės. Gražus jautrumas tikrumui ir prasmei. Fantazijai ir gelmei. Graži autorės žmogiškoji pozicija, tokia atvira klausimui ir ieškojimui. Ir, žinoma, Šviesos ieškojimas.

Kas? S.GYLYS TAPYBOS DARBŲ PARODA "ŠVIEČIANTYS KŪNAI".

Kur? Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje.

Kada? veikia iki spalio 29 d.

Spalvų ir žanrų gama

Simboliška tai, kad studijų metais būsimasis tapytojas gyveno šio pastato antrajame aukšte – pokario metais čia buvo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto bendrabutis, vėliau daugybę metų iki pat mirties jis kūrė greta esančioje M.Daukšos gatvės dirbtuvėje. Tad sugrįžimas į galerijos erdves tarsi primena vyresniems kauniečiams šio menininko asmenybės paveikslą ir, be abejo, kūrybą.

Tai jau aštuntoji pomirtinė A.J.Krištopaičio paroda ir ketvirtoji Kaune (paskutinė ir didžiausia retrospektyvinė dailininko paroda vyko 2015 m. Kauno paveikslų galerijoje, minint kūrėjo 90-metį). Parodos koncepcijos pagrindas šįkart – koloritas. Paveikslai, tarsi atidengdami įvairiapusį dailininko veidą, skleidžiasi nuo tamsiausių iki šviesiausių spalvų, pereidami beveik visą spalvinę gamą.

Dar vienas skiriamasis šios ekspozicijos bruožas – kūrinius galima įsigyti. Tad darbai pristatomi išties įvairiam skoniui: peizažinės ir figūrinės kompozicijos, abstrakcijos ir portretai; metaforiški, skatinantys asociatyvų mąstymą paveikslai ir artimesni realistinei vaizduosenai; ryškūs, aktyviai veikiantys regą darbai ir kviečiantys įsižiūrėti į nuosaikią formų bei spalvų kaitą; vyriškai konstruktyvūs, logiški kūriniai ir sustabdantys ties švelniu bei subtiliu savo pasauliu.

Išskirtinis kūrybinis braižas

Tad kokia šio dailininko spalva XX a. Lietuvos dailės panoramoje ir koks jo meninis išskirtinumas?

Dažnai supaprastintose, bet monumentalumo nestokojančiose kompozicijose neretai matome stambius objektus, vadinamajam organiniam stiliui artimas skulptūriškas formas, iki skaidrių plokštumų lengvėjančią plastiką.

Savitas A.J.Krištopaičio braižas išryškėjo nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos, kai jis nuo ekspresyvios, koloristinės Lietuvos tapybos magistralės pasuko į racionalesnės meninės raiškos atšaką. Dailininkui tapo svarbus gelminės struktūros ir konceptualaus pasisakymo poreikis, savotiškos plastinės formulės ar net simbolio paieškos, tarsi vizualiojoje plastikoje jis bandytų surasti atitikmenis verbaliniams kodams. Tuo pat metu jis vengė realistinio siužetiškumo ir literatūriško naratyvo – tai buvo tobulos minties pasaulis.

Dažnai supaprastintose, bet monumentalumo nestokojančiose kompozicijose neretai matome stambius objektus, vadinamajam organiniam stiliui artimas skulptūriškas formas, iki skaidrių plokštumų lengvėjančią plastiką.

Fiksuojame santykinį, sustabdytą laiką ir jautrų, permatomomis monochrominių spalvų dermėmis tirpstantį koloritą. Negali sakyti, kad Lietuvoje šis menininkas buvo visiškai vienišas – yra jo darbuose ypatumų, vienijančių su V.Jankausko ar Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba, panašiu, nejausminiu ir neekspresionistiniu keliu žengė A.Pociūtė, Marija Teresė Rožanskaitė ar Igoris Piekuras... Bet kūrybos braižas iki galo liko nesupainiojamas nė su vienu šalies kūrėju.

Net žmogus A.J.Krištopaičio portretuose tarnaudavo formuojamai koncepcijai ir tapdavo savotišku ženklu, sukurtu iš dailininko pastebėtų būdingų asmens bruožų. Iš dalies dėl tokio neįprasto požiūrio į portretą tapytojas greitai nusipelnė vieno iš įdomiausių lietuvių portretistų etiketės. O nuo sauso racionalumo kūrinius gelbėjo netikėti poetiškos metaforos vingiai ar šypsnys, ne kartą šelmiškai išnyrantis iš paveikslo erdvės – humoras ir ironija, kaip žinome, yra tikro intelektualaus darbo palydovai.

Su meno vėliava

Anot dailėtyrininkės Nijolės Tumėnienės, A.J.Krištopaičio kūryboje nuo 8-ojo dešimtmečio išryškėjo "naujas, lietuvių tapyboje dar nežinomas, poetinės interpretacijos metodas, kažkuo artimas poetinio žodžio menui". Greta poetiškumo akivaizdu, kad A.J.Krištopaitis iš esmės buvo muzikalus dailininkas. Su muzika jį vienijo aiškiai struktūruota kompozicija, ritmiška visų paveikslo komponentų organizacija ir dar kažkas, kas muziką daro muzika: polėkis, neišreiškiamumas, laisvė? Todėl nuoseklus ir suprantamas vėlesnis jo posūkis į abstrakciją. Ir dar – neįmanoma nepastebėti visa persmelkiančio estetiškumo ir elegancijos dvelksmo – tuo A.J.Krištopaitis artimas estetinei tarpukario prancūzų mokyklai.

Jam visada buvo svarbu būti menininku ir nešti šviesią išlaisvinančio meno vėliavą. Dirbti kasdien ir nuolat ieškoti, prasiveržti į vis naujas meno teritorijas. Ieškoti universalios meno kalbos. Todėl ir krištopaitiškas pasaulis yra toks – švarus, intelektualus ir elegantiškas, neretai su šypsniu transcenduojantis kasdienybę.

Kas? A.J.Krištopaičio kūrinių paroda.

Kur? "Parko" galerijoje.

Kada? Gruodžio 15 d. 17:30 val. Veiks iki sausio 9 d.