Komisijos darbo svarbą Lietuvos laisvės bylai aukštai įvertino JAV politologas prof. Vytautas Vardys. Jis pažymėjo, kad JAV Kongresas pirmą kartą istorijoje ėmė nagrinėti Lietuvos okupaciją, tuo suteikdamas jai oficialios svarbos ir plačiai išgarsindamas. JAV įsikūrusios tautinės grupės pirmą kartą turėjo progos dalyvauti Kongrese svarstant pavergtų tautų klausimą.

Kongreso darbas padėjo auklėjamai veikti viešąją JAV nuomonę pavergtiems kraštams palankia linkme, buvo stiprus JAV užsienio politikos įrankis psichologiniame kare prieš komunistinę SSRS. Visa tai buvo padaryta Amerikos lietuvių tarybos (ALT), kaip autoritetingiausios organizacijos, veikėjų iniciatyva.

Iš būsimų administracijų buvo atimta galimybė bet kokiais sumetimais priimti kompromiso politiką su SSRS, liečiančią Baltijos valstybių okupaciją.

Dar 1952 m., artėjant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 25-osioms metinėms, ALT pasitarimuose buvo svarstoma mintis Lietuvos išlaisvinimo klausimą kokiu nors būdu perkelti į pasaulinį forumą, būtent – į Jungtinių Tautų Organizaciją (JT). ALT narys Steponas Bredesas (Briedis) pasiūlė Tarybai formaliai kreiptis pirmiausia į JAV kongresą ir prašyti jį ištirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos aplinkybes ir tuose kraštuose vykdomą genocidą.

ALT buvo įsitikinusi, kad, jei JAV Kongresas nustatytų komunistinės SSRS įvykdytą okupaciją ir prievartinio įtraukimo į SSRS neteisėtumą, padedant JAV būtų galima klausimą kelti JT, reikalaujant okupacinės kariuomenės išvedimo ir nepriklausomybės atkūrimo. Norėta paneigti sovietų argumentus, esą Baltijos valstybių okupacija buvusi reikalinga saugumo sumetimais, o Baltijos tautos pačios pareiškusios norą įstoti į SSRS. ALT nutarė šį projektą vykdyti.

Kongresmenas Ch. J. Kerstenas, įtakingas politikas iš Viskonsino valstijos, kurį gerai pažinojo ALT pirmininkas Leonardas Šimutis ir ALT veikėjas verslininkas Antanas Rudis, sutiko projektą remti ir sykiu parengti rezoliuciją Kongresui. Norint užsitikrinti JAV politikų paramą, daug lėmė A. Rudžio, kuris turėjo plačių ryšių su JAV kongresmenais ir senatoriais, veikla. Tuo pat metu buvo tariamasi su Senato užsienio reikalų komitetu ir su JAV Valstybės departamentu, kuriam vadovavo Johnas Fosteris Dullesas. Nuolat buvo ruošiami pietūs ir priėmimai įtakingiems asmenims, stiprinant paramą projektui.

1953 m. gegužės 27 d. prezidentas Dwightas Eisenhoweris kongresmenui Ch. J. Kerstenui rašytame rašte dėkojo už atsiųstą rezoliucijos tekstą ir, prisimindamas kovo 26 d. ALT delegacijos vizitą, patvirtino būsiant naudinga atskleisti amerikiečiams tiesą, kas iš tikrųjų dėjosi inkorporuojant Baltijos valstybes į SSSR ir kodėl JAV niekuomet nepripažino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių aneksijos.

Prezidentas rašė, kad, kai Kongreso Atstovų Rūmai sudarys tyrimo komisiją, jis pats atidžiai stebės jos darbą. Atstovų Rūmai liepos 27 d. vienbalsiai priėmė minėtą rezoliuciją, jai buvo duotas numeris 346.

Rezoliuciją priėmus, ALT pradėjo žaibiškai rinkti dokumentus ir ieškoti liudininkų. ALT į talką įsitraukė ir Nacionalinis laisvosios Europos komitetas, į kurį įėjo Laisvosios Lietuvos, Latvijos ir Estijos komitetai. Tiesa, ALT vadovybė, turėdama labai artimus ryšius su Ch. J. Kerstenu, glaudesnių kontaktų su latviais ir estais nesiekė, bandė viena monopolizuoti Komiteto darbą. Tokia lietuvių veikla papiktino kaimynus ir, sakoma, pakenkė tolesniam Lietuvos okupacijos tyrimui.

Baltijos valstybių okupacijai tirti komitetas JAV Atstovų Rūmuose buvo sudarytas liepos 27 d. – buvo pavadintas „Select Committee to investigate communist aggression and the forced incorporation of the Baltic States into the USSR“. Lietuviai jį vadino tiesiog Kersteno komitetu. Į komitetą buvo paskirti septyni Kongreso atstovai, vėliau prisidėjo dar du. Kongresas komiteto veiklai skyrė 30 tūkst. dolerių. Komiteto pirmininkas su A. Rudžiu ir Lietuvių informacijos centro direktore Marijona Kižyte vyko į Europą aiškintis, kokių dokumentų ten būtų galima rasti ir kokie liudininkai turėtų būti apklausti.

Per beveik dvejų metų gyvavimo laikotarpį komitetas viešai apklausė 335 liudininkus (manoma, kad apklaustųjų buvo daugiau), tarp jų – 42 lietuvius. „Baltiečiai“, tarp kurių buvusių vyriausybių nariai, teisininkai, karininkai, gydytojai, žurnalistai, pasakojo apie savo tiesioginę patirtį, susijusią su neteisėtais sovietų režimo veiksmais 1940–1941 m.

Liudijimai turėjo nubrėžti tolesnę Kersteno komiteto posėdžių kryptį, pademonstruoti liudijimų kategorijas ir kurie dalykai, svarstant bylą, turėjo būti svarbiausi. Ne į visus liudijimus Komitetas atsižvelgė, nes jo narių neįtikino kai kurios pateiktos informacijos objektyvumas (pavyzdžiui, buvusio Lietuvos liaudies vyriausybės premjero ir užsienio reikalų ministro, rašytojo, prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus liudijimas).

Surinkta dokumentinė medžiaga buvo paskelbta septyniuose Komiteto darbų tomuose. Lietuvos diplomatinė tarnyba Komitetui įteikė 1941 m. į SSRS ištremtų lietuvių sąrašus. Komitetas persispausdino tris brošiūras apie Katalikų bažnyčios persekiojimą Lietuvoje ir pan. Visą medžiagą, jos kopijas įteikė Kongresui, Valstybės departamentui ir JAV delegacijai JT.

Kaip paaiškėjo iš Komiteto veiklos, jis siekė įvairių tikslų. Pirmiausia, anot prof. V. Vardžio, Komitetas norėjo informuoti visuomenę apie sovietinę tikrovę ir nuteikti ją antikomunistiškai. Antra, jis rūpinosi išgauti medžiagos, kuri pagrįstų kritiką užsienio politikai SSRS atžvilgiu. Trečia, Komitetas buvo lyg psichologinio karo priemonė tuometei JAV užsienio politikai paremti, užimtuose kraštuose palaikant laisvės troškimą. Ketvirta, Komitetas stengėsi suformuluoti ir pateikti Kongresui įstatyminę programą, kuri įpareigotų prezidentą ir Kongresą imtis aštresnės politikos prieš Sovietų Sąjungą.

Komitetas taip pat siūlė, kad JAV valdžia remtų visas tautybių organizacijas, kurios dirba siekdamos išlaisvinti savo protėvių kraštus. Taigi, Kersteno komiteto išvados, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos SSRS panaudojant jėgą, suteikė vilties, jog tiek prezidento administracija, tiek Valstybės departamentas palaikys JAV lietuvių veiklą prieš SSRS ir iškels Baltijos valstybių okupacijos klausimą JT.

Tačiau minėtos rekomendacijos rezoliucijos forma 1955 m. Kongreso Atstovų Rūmuose nebuvo svarstytos, nes nenorėta jokių įstatymų pagal komiteto rekomendacijas. Vis dėlto lietuviams pavyko rezoliuciją „nutempti“ į Senatą, kur ji buvo vienbalsiai priimta ir yra vadinama Senato rezoliucija Nr. 271.

Rezoliucijoje buvo smerkiama Baltijos valstybių okupacija ir pritarta prezidentų Franklino D. Roosevelto, Harry Trumano ir D. Eisenhowerio vykdomam okupacijos ir jos padarinių nepripažinimui. Senatui griežtai pasisakius tuo reikalu, iš dabartinės ir būsimų administracijų buvo atimta galimybė bet kokiais sumetimais priimti su SSRS kompromiso politiką, liečiančią Baltijos valstybių okupaciją. Tai buvo svarbu visoms okupuotų kraštų tautoms.

Dauguma Kersteno komitetą sudarančių Kongreso narių atstovavo valstijoms, kurių nemaža dalis gyventojų buvo išeiviai iš Vidurio ir Rytų Europos. Todėl neatsitiktinai 1954 m. Kongresas praplėtė Komiteto veiklą, numatydamas vykdyti ir kitų Rytų Europos komunistinių valdomų kraštų tyrimus. Tada Komitetas pakeitė pavadinimą ir tapo Komunizmo agresijos tyrimo komitetu. Taip atsirado galimybė ir kitoms okupuotoms tautoms viešai išreikšti nuogąstavimus dėl savo šalių likimo.