Lietuviai, atrodo, pasaulio futbolo čempionato karštinei nepasidavė ir į barus žiūrėti varžybų darbo dienomis masiškai netraukia. Pavyzdžiui, antradienio vakarą, jau prasidėjus rungtynėms, laisvą staliuką rasti nesunku. Dar tuštesni barai dieną, kai vyksta pirmosios rungtynės, tačiau barmenai tikina, kad srautai išauga po 21 val., prasidėjus paskutiniam tos dienos susitikimui, bet net ir tada retai kada žmonių būna tiek, kiek savaitgaliais.

Pasak verslininkų, šiuo metu vykstančios grupių rungtynės nėra labai populiarios, nes retai kada susitinka stipriausios komandos.

„Jeigu žaistų dabar kokia Anglija su Ispanija arba Prancūzija, Vokietija, jau būtų daug žmonių, bet dabar žaidžia Japonija, Kolumbija, Senegalas, tai jie nelabai turi gerbėjų“, – sakė baro „Crazy Bull“ savininkas Piero Buttazzo.

„Grupėse būna po 3 varžybas per dieną, tai žmonės, jeigu jie labai dideli sirgaliai tos komandos, ateina. Be to, jei turi galimybę žiūrėti ir namie futbolą, tai net nėra būtina jiems į barą eiti. Išėjus iš grupės, pereinant prie ketvirtfinalių, pusfinalių ir finalo, tai tada bus pasaulinio masto šventė: žmonės eina žiūrėt varžybų, jau yra tik dvi komandos – viena laimi, kita pralaimi, vieni – namo, kiti – toliau“, – kalbėjo baro „Piano man“ vadovas Šarūnas Čėsna.

Tačiau verslininkai prognozuoja, kad jau po kelių savaičių žmonių baruose turėtų gerokai pagausėti, o iš viso per čempionatą planuojama kompensuoti įprastai vasarą maždaug 30 proc. sumenkusią apyvartą.

„Čia nuo žmogaus priklauso labai, ir priklauso nuo rungtynių: ar jos labai aktyvios, ar vyksta taškas į tašką, ir žmogus jaučia įtampą, todėl atsigers daugiau gurkšnių alaus. Bet manau, kad nuo 10 eurų iki viršaus. Jeigu jis pasiims užkąsti kelių užkandžių, maisto, tai gali išleist nuo 10 iki 20–25 eurų“, – sakė barmenas Valentas.

Lažybininkai taip pat pastebi, kad prasidėjus čempionatui žmonės stato dažniau ir daugiau. O favoritai, esą, kaip ir kasmet, tie patys.

„Daugiausia dabar už favoritus stato: Ispaniją, brazilus ir, aišku, visi galvoja, kad vokiečiai paims taurę“, – pasakojo „Top sport“ lažybų tarpininkė Renata Bryžis.

„Įvairių statymų yra. Yra tų mėgėjiškų, kurie pastato po keliasdešimt eurų ar kelis šimtus. Yra ir tokių, kurie nepagaili ir kelių tūkstančių už savo komandos pergalę“, – kalbėjo „Olybet“ tinklo vadovas Julius Kalvaitis.

Ketvirtfinaliai prasidės maždaug po savaitės, todėl ir žiūrovai, tikimasi, bus aktyvesni.

LRT RADIJO korespondentas Latvijoje Arūnas Vaikutis LRT.lt teigia, kad tai leidžia mažinti taršą ir spūstis, gyventojai gali sutaupyti, nors miestams tai kol kas neatsiperka.

Rėzėknės gyventojai nemokamai viešuoju transportu važinėja jau antrus metus, tačiau tik tie, kurių pajamos neviršija 90 proc. minimalaus mėnesio atlyginimo. „Tačiau praktiškai visi gyventojai įtelpa į šią kategoriją ir nemokamai važinėja viešuoju transportu“, – pridūrė A. Vaikutis.

Kam savivaldybei reikėjo įvesti nemokamą transportą? Kaip teigia A. Vaikutis, taip miestui patogiau valdyti transportą, nereikia didelės kontrolierių tarnybos. „Rėzėknė skirdavo apie 800 tūkst. eurų per metus dotacijų miesto transportui už nemokamą moksleivių ir pensininkų vežimą. Taigi tam, kad būdavo nemokamai vežami visi miesto gyventojai, papildomai reikėjo maždaug 340 tūkst. eurų per metus“, – teigė A. Vaikutis.

Vis dėlto aktyviai diskutuojama, ar tai pasiteisino ir ar miestui ekonomiškai naudinga. „Kai kurie politikai sako, kad Rėzėknės savivaldybė tokio žingsnio ėmėsi vedama populizmo, mat Latvijoje šį rudenį įvyks Seimo rinkimai. Kiti sako, kad tai yra teisinga, nes vis tiek miestas skirdavo labai daug pinigų viešajam transportui.

Vis tik yra ir problemų – kai kurie maršrutai driekiasi ne tik mieste, bet ir įsiterpia į rajono ribas. Taigi miesto savivaldybė atsisako finansuoti tuos maršrutus. Rajono savivaldybė maršrutų taip pat nenori finansuoti, todėl kyla problemų – maršrutai trumpinami“, – LRT.lt komentavo žurnalistas, dirbantis Latvijoje.

Rėzėknės gyventojai, norintys nemokamai važinėti viešuoju transportu, gali įsigyti miesto kortelę. „Tikėtasi, kad taip į miestą pradės važiuoti dirbti daugiau žmonių iš rajono, taigi miestui liks daugiau pajamų mokesčio. Tačiau paaiškėjo, kad per vienerius metus mokesčių mokėtojų padaugėjo vos vienu tūkstančiu. Pripažįstama, kad pritraukti žmones, kurie galėtų dirbti šiame mieste, yra sudėtinga“, – tęsė A. Vaikutis.

Nuo vasaros pradžios nemokamai važinės ir Jūrmaloje

Skelbiama, kad nuo birželio 1-osios nemokamai važinės ir Jūrmalos gyventojai. Tai šio miesto savivaldybei kainuos 600 tūkst. eurų per metus. A. Vaikutis skaičiuoja, kad iš viso miesto transportui čia skiriami 2 mln. eurų.

„Ir šiame mieste nemokamas viešasis transportas bus tik šio miesto gyventojams. Kaip atskirs keleivius? Vilniečiai turi vilniečio kortelę, o tokias korteles turės ir Jūrmalos gyventojai. Ta kortelė gyventojams bus dalijama nemokamai. Tuo metu visiems kitiems, norintiems įsigyti nuolatinį bilietą, kuriuo galės važinėti visus metus, turės sumokėti 350 eurų“, – dėstė A. Vaikutis.

Jūrmalos savivaldybė tikisi, kad į rankas pavyks „suimti“ visą miesto transportą, atsisakyti painios kontrolierių tarnybos, kuri, kaip teigiama, brangiai kainuoja. Be to, taip tikimasi pritraukti daugiau mokesčių mokėtojų. Kol kas neaišku, ar tai pasiteisins.

Nemokamu viešuoju transportu norima mažinti transporto spūstis Jūrmaloje. „Jūrmala yra dideis miestas, driekiasi keliasdešimt kilometrų ir ją sudaro keli miesteliai, todėl judėjimas čia didesnis. Kalbama ir apie taršos mažinimą, taip pat norima, kad kuo daugiau žmonių naudotųsi viešuoju transportu“, – sakė LRT RADIJO korespondentas Latvijoje A. Vaikutis.

Tuo metu Rygoje viešasis transportas yra mokamas. Tačiau kelis kartus per metus miestiečiai ir šio miesto svečiai juo gali važinėti nemokamai: per Jonines, minint Latvijos Nepriklausomybės dieną, taip pat gruodžio 31-ąją ir sausio 1-ąją. „Tuo metu nedirba kontrolieriai, išjungiami visi komposteriai. Rygai tai kainuoja 2–2,5 mln. eurų papildomai. Formuojant biudžetą į tai atsižvelgiama“, – aiškino A. Vaikutis.

Vilniaus taryba taip pat nusprendė, kad trijų valstybinių švenčių metu – vasario 16-ąją, kovo 11-ąją ir liepos 6-ąją – visi vilniečiai bei miesto svečiai gali nemokamai keliauti sostinės viešuoju transportu.

Vilniaus gatvės virto upėmis

Daugelis vairuotojų su siaubu prisimena praėjusias vasaras, kai miestų gatvės virto upėmis – skendo automobiliai, transporto arterijos tapo nepravažiuojamos.

Vilniaus universiteto (VU) Geomokslų instituto doktorantas klimatologas Justinas Kilpys perspėja, kad intensyvių liūčių neišvengsime ir šią vasarą.

„Gegužės mėnuo kol kas labai sausas ir gali būti, kad tai bus vienas sausiausių mėnesių per pastaruosius 30 metų, nors ir šį mėnesį gali pasitaikyti liūčių. Prognozuojama, kad birželį ir liepą kritulių taip pat bus mažiau nei įprasta. Labiau tikėtina, kad vasara bus sausa. Kita vertus, neišvengiamai bus trumpų, bet labai intensyvių liūčių. Klausimas, kur jos praūš, nes jei pataikys į miestus, tai sukels trumpalaikių problemų. Taigi vasarą neišvengiamai bus liūčių, tik gal nelabai daug“, – LRT.lt komentavo J. Kilpys.

Pasak klimatologo, vasaromis vis dažniau laikosi labai aukšta temperatūra – 25 laipsniai ir daugiau, o pastaruosius dvylika metų Vilniuje kasmet oro temperatūra sušyla ir iki 30 laipsnių karščio. „Tai lemia, kad esant tokiai aukštai temperatūrai audros debesys labai intensyviai vystosi. Tuomet iškrenta tokie trumpi, bet labai gausūs krituliai“, – paaiškino J. Kilpys.

Kaip teigė klimatologas, tokie gausūs krituliai gali sukelti problemų urbanizuotose teritorijose, kur labai daug asfalto ir betono – tuomet vanduo neturi galimybės susigerti į žemę ir kai kuriuose miestuose jis net gali sukelti žaibiškus potvynius. Neseniai jie kilo Turkijoje, Antalijoje, kai vanduo asfaltu ir betonu staigiai suteka į žemesnes vietas ir per kelias minutes patvinsta keliai“, – tęsė klimatologas.

Kritulius prognozuoti galima, bet labai sudėtinga pasakyti tikslią vietą, kur jie iškris.

Kaip nuo to apsisaugoti? Pasak J. Kilpio, nors temperatūrą galima prognozuoti gana tiksliai, kur tiksliai ir kiek iškris kritulių – nustatyti gana sudėtinga. „Kritulius prognozuoti galima, bet labai sudėtinga pasakyti tikslią vietą, kur jie iškris. Kitaip tariant, galime gana tiksliai prognozuoti, ar tai bus rytų Lietuva, ar vakarų, bet jei kalbame apie miestą, sunku pasakyti, ar lis Fabijoniškėse, ar Naujoje Vilnioje. Iš principo neįmanoma“, – LRT.lt aiškino VU doktorantas.

Jo žodžiais, kiekvienas iš mūsų galime pakelti akis į dangų ir pamatyti, ar ateina audra. Taip pat yra orų radarai, kurie fiksuoja krentančius kritulius. „Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos puslapyje galima pažiūrėti tuos radarų vardus. Pagal juos likus pusvalandžiui ar valandai iki lietaus galima pamatyti, kur iškris lietus. Jei per radiją praneša, kad laukia trumpos liūtys, tą dieną tikrai reikėtų pasitikrinti radarų vaizdus“, – patarė J. Kilpys.

Klimatologas priminė, kad pastarųjų metų vasaromis Vilniuje ir kituose miestuose dėl liūčių kildavo problemų. „Tuomet kyla klausimas dėl infrastruktūros, lietaus surinkimo sistemų – ar jos tinkamai veikia?“ – klausė VU doktorantas.

Išskyrė rizikingiausias gatves

Vilniaus gatves prižiūrinčios įmonės „Grinda“ direktorius Kęstutis Vaicekiūtis LRT.lt teigė, jog šiemet, kaip ir kiekvienų metų pavasarį ir rudenį, buvo atliekami sistemų valymo darbai. Šiemet, siekiant sumažinti patvinimo riziką liūčių sezono metu, jau buvo atlikti šie darbai: hidrodinaminės technikos pagalba išplautas T. Narbuto–Saltoniškių gatvių magistralinis paviršinių nuotekų kolektorius, planuojama tokiu pat būdu išvalyti ir Kareivių–Verkių gatvių kolektorių, taip pat – išplauti Geologų gatvės magistralinį kolektorių.

Pavasarį buvo valomi Žirmūnų lietaus nuotekynas ir jo latakai. „Profilaktiškai atliekami viso Vilniaus miesto paviršinių nuotekų surinkimo šulinėlių (trapų) valymo darbai. Rekomenduojame ir privačių teritorijų savininkus bei administruojančias įmones išsivalyti daugiabučių gyvenamų namų kiemuose esančius lietaus surinkimo šulinėlius – taip bus sumažinta rizika kiemų patvinimui“, – patarė K. Vaicekiūtis.

Anot direktoriaus, prieš kiekvieną prognozuojamą liūtį kritiniuose taškuose budi įmonės „Grinda“ darbuotojai.

„Reikalui esant, jie nukreipia eismą kitomis gatvėmis. Budintys ekipažai būna pasirengę kiek įmanoma greičiau likviduoti liūties padarinius, jei tik tokių bus. Tokių intensyvių liūčių metu dirbama ne tik kritiniuose taškuose, bet ir visame mieste pagal telefonu 1355 gautus pranešimus. Skaičiuojama, kad vidutiniškai per parą apie avarines situacijas gauname apie 50 pranešimų, intensyvių liūčių metu skambučių sulaukiama dešimteriopai daugiau.

Dažniausiai gaunami pranešimai apie „nuneštus“ lietaus nuotekynės šulinių dangčius, kurių Vilniaus mieste yra daugiau nei 50 tūkstančių, apie semiamas teritorijas ir namus, apie įgriuvas ir nuošliaužas, lūžusius medžius ir t. t. Tokiomis dienomis mobilizuojamos visos pajėgos ir dirbama bet kuriuo paros metu tol, kol sutvarkomas miestas“, – dėstė „Grinda“ direktorius.

Jis išskyrė ir rizikingiausias sostinės gatves, kurias per liūtis geriau aplenkti.

Rizika labai intensyvių liūčių metu kyla:

T. Narbuto gatvėje;

Geležinio Vilko gatvėje po žiedu ties Edukologijos universitetu;

Žalgirio-Geležinio Vilko gatvių sankryža;

Verkių-Kareivių gatvių sankirtoje;

Savanorių prospekte ties „Vilniaus baldais“;

Geležinio Vilko gatvėje po Tūkstantmečio gatvės žiedu.

Kaip teigė K. Vaicekiūtis, šiuo metu už ES, Vilniaus miesto savivaldybės ir įmonės „Grinda“ lėšas įgyvendinamas projektas „Paviršinių nuotekų sistemų tvarkymas Vilniaus mieste“. Jo tikslas – sumažinti užtvindymo paviršinėmis nuotekomis riziką ir neigiamą poveikį aplinkai bei ekonomikai Vilniaus mieste.

„Įgyvendinus šias veiklas, tiesioginę naudą pajus daugiau nei 150 tūkst. Šeškinės, Fabijoniškių, Justiniškių, Pašilaičių mikrorajonų gyventojų bei Karoliniškių mikrorajono, T. Narbuto–Saltoniškių, Geležinio Vilko gatvių gyventojai. Projekto teritorijose vyksta intensyvus eismas, todėl, sumažinus užtvindymo rizikas, teigiamą naudą pajus viso Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai, įmonės ir įstaigos“, – kalbėjo K. Vaicekiūtis

Kaip važiuoti per apsemtas gatves

Vos pamatę apsemtą gatvę apsisukite ir rinkitės kitą kelią, rekomenduoja vairavimo mokytojas ir eismo ekspertas Artūras Pakėnas. Jei jau taip nutiko, kad apsemta gatve vis tiek važiuosite, laikykitės pagrindinės taisyklės.

O ji gana paprasta – po lietaus miesto gatvėse susidariusių laikinų potvynių metu reikia važiuoti pirma pavara, ir vienodu greičiu, laikytis didesnių variklio apsukų. Į gilesnę balą turime įvažiuoti, o ne įlėkti, kad nebūtų hidrosmūgio. Svarbiausia, kad priekyje automobilio susidaranti bangelė stumtųsi, o ne rezonuotųsi – nueitų ir grįžtų atgal.

Jei važiuodami per balą matote, kad ji gilėja ir nusprendžiate sustoti, turite žinoti, kad stovėti vandenyje nepatariama. Geriausia būtų įjungti atbulinę eigą, išvažiuoti iš vandens ir ieškoti kito kelio.

Stovint vandens sankaupoje, vanduo veržiasi į priekinę, galinę ašis, reduktorius, o jeigu nespaudi pakankamai akceleratoriaus pedalo, per dujų išmetimo vamzdį variklis gali įtraukti vandens.

„Auga ir pačių motociklininkų suvokimas, kad tai – didelė rizika sveikatai ir gyvybei. Statistiką gerina ir mūsų įsigyjamos galingos transporto priemonės. Be to, anksčiau ar vėliau pažeidėjai būna sulaikomi – arba sustabdomi priverstinai, arba surandami po kurio laiko“, – aiškina V. Grašys.

Atsiranda abipusė pagarba

LKPT viršininkas V. Grašys, kuris ir pats vairuoja motociklą, pastebi, kad keičiasi automobilių vairuotojų požiūris į dvirates transporto priemones ir jų eismą gatvėje.

„Atsiranda vis daugiau motociklininkų klubų, kurių nariai nori paisyti ir paiso Kelių eismo taisyklių (KET). Jiems eismo saugumas yra vienas iš prioritetų. Tuo pačiu automobilių vairuotojai, matydami, kad absoliuti dauguma motociklininkų laikosi KET, gerbia juos, patys elgiasi kultūringai motociklininkų atžvilgiu. Labai svarbus abipusis supratimas, kad kiek vienas kitam rodysime pagarbos ir suprasime, kad visi esame eismo dalyviai, mums rūpi tos pačios vertybės – gyvybė ir sveikata, – tiek teigiamų pokyčių turėsime“, – LRT.lt kalbėjo V. Grašys.

2015-aisiais šalies keliuose buvo užfiksuota apie pusė tūkstančio nuo pareigūnų bėgančių motociklininkų. 2016-aisiais tokių buvo 400, pernai – per 300.

Pareigūno žodžius patvirtina ir statistika: 2015-aisiais šalies keliuose buvo užfiksuota apie pusė tūkstančio nuo pareigūnų bėgančių motociklininkų. 2016-aisiais tokių buvo 400, pernai – per 300.

„Daugelis motociklininkų suvokia, kad bėgti – ne išeitis. Taip rizikuojama ir savo, ir aplinkinių sveikata ir gyvybe. Dažniausiai tokie pažeidėjai anksčiau ar vėliau yra sulaikomi – arba sustabdomi priverstinai, arba surandami po kurio laiko“, – tikina V. Grašys.

Pareigūnai teigia, kad nuo policijos linkę bėgti netvarkingų transporto priemonių vairuotojai, neturintys reikiamų dokumentų, teisės vairuoti, ar neblaivūs asmenys. Dažniausiai motociklininkų pažeidimai būna užfiksuojami kaimo vietovėse.

Jei bėgama didžiuosiuose miestuose, pareigūnų užduotis – laikytis visų atsargumo priemonių, kad nebūtų sužaloti kiti eismo dalyviai. Jei vejantis kyla grėsmė sužaloti kitus asmenis, tačiau pastebimas transporto priemonės valstybinis numeris ar pakanka kitų duomenų, persekiojimas yra nutraukiamas ir motociklas būna ieškomas pagal turimus duomenis.

Pasak pareigūnų, mieste, kur eismas būna itin intensyvus, motociklininkus sulaikyti nelengva. Bendraudami radijo ryšiu pareigūnai uždaro kelius, sudaro automobilių grūstį, kad motociklas negalėtų išvystyti didelio greičio ir pabėgti. Būna atvejų, kai motociklų vairuotojų vaikomasi tol, kol šiems baigiasi degalai.

V. Grašys teigia, kad motociklo persekiojimas – kraštutinė priemonė.

„Tai jau būna darbas su pasekmėmis. Tačiau turime galvoti apie prevenciją, įtikinti motociklininką paisyti KET. Praėjusiais metais man pačiam teko pasivyti motociklo vairuotoją. Tuomet su nežymėtu policijos automobiliu „Audi A6 quattro“ važiavome iš Klaipėdos į Palangą ir pradėjome vytis motociklininką, lėkusį beveik 200 km/val. greičiu. Kalbėjomės su motociklo vairuotoju, kuris neturėjo jokių apsaugos priemonių – buvo užsidėjęs tik šalmą. Lėtai, bet pavyko „pasiekti“ jo sąmonę, kad saugumas yra svarbiausias ir taip kelyje elgtis negalima“, – prisimena LKPT viršininkas.

V. Grašys: niekam nerekomenduoju lenktyniauti

Itin dideliu greičiu skriejančius motociklininkus nuo šiol vejasi ir galingos policijos transporto priemonės. Štai praėjusių metų pavasarį Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas transporto priemonių parką papildė įsigydami vieną galingiausių pasaulyje motociklų – „Suzuki Hayabusa“ (išvertus iš japonų kalbos reiškia „sakalas“), kuris nesunkiai pasiekia ir 340 km/val. greitį. Šio motociklo variklio kubatūra prilygsta automobilio varikliui. Jis varomas 1,3 litro darbinio tūrio benzinio variklio, kuris turi 196 arklio jėgas (145 kW), sveria vos 266 kg. Tokia galia motociklui įsibėgėti iki 100 km/val. leidžia vos per 3 sek. Viešojo konkurso būdu įsigytas motociklas kainavo daugiau nei 13 tūkst. Eur.

„Kelių erelius“ pareigūnai vaikosi ir su „Yamaha FJR1300“ motociklais. 141 AG išvystantys plieniniai žirgai – taip pat itin greiti ir manevringi. „Yamaha FJR1300“ turi 4 cilindrų, 1,3 l darbinio tūrio variklį, išvystantį 141 AG ir 134 Nm. Jis sveria 264 kg, o degalų bako talpa – 25 litrai.

Tai yra vienas populiariausių motociklų tarp policijos pareigūnų: „Yamaha FJR1300“ modelius naudoja Didžiosios Britanijos, Airijos, Danijos, Prancūzijos, Ispanijos, Australijos ir kitų šalių pareigūnai.

Šio tipo motocikluose yra sumontuota moderni greičio matavimo ir kitų KET pažeidimų fiksavimo įranga. Ji – analogiška tai, kuri sumontuota „juodąja našle“ pramintoje „Audi A6“. Šiame automobilyje sumontuotas 3 litrų darbinio tūrio turbodyzelinis šešių cilindrų variklis, kuris išvysto 267 AG galią ir gali pasiekti 300 km/val. greitį.

LKPT turi 12 motociklų, o Lietuvos policija iš viso turi iki 30 tarnybinių motociklų. Ar tiek ir užtenka?

„Sunku tiksliai pasakyti, kiek motociklų reikėtų. Kol kas užtenka, bet, žinoma, norime atnaujinti motociklų parką, nes technologijos tobulėja, motociklai tobulėja, todėl svarbu neatsilikti. Tačiau mes turime ir pareigūnų, kurie yra motociklų entuziastai – jie prižiūri ir vykdo net ir labai senų motociklų techninę priežiūrą, labai juos puoselėja. Tie motociklai puikiai važiuoja“, – LRT.lt komentavo LKPT viršininkas.

Kaip teigė V. Grašys, gerinti statistiką padeda ir greiti automobiliai, ir greiti policijos motociklai. Taip pat – specialus pareigūnų parengimas. Prieš motociklininkų sezoną ir sezono metu mokomasi ekstremalaus vairavimo. Vieni tokių mokymų, pasak viršininko, įvyko pavasarį, kai Latvijos pareigūnai buvo atvykę į Lietuvą ir mūsų pareigūnus mokė ekstremalaus vairavimo. 

V. Grašys neslepia – yra nemažai norinčių patruliuoti su motociklais. Tam, žinoma, reikia „A“ kategorijos vairuotojo pažymėjimo ir tam tikrų įgūdžių. „Neslėpsiu, yra tam tikra konkurencija, kas tarnybines pareigas atliks motociklu“, – teigė pareigūnas.

LKPT viršininkas ir pats mėgsta važinėti motociklu, tiesa, kaip pats teigia, ne visada tam turi pakankamai laiko. „Turiu motorolerį „Yamaha Majesty“, taip pat – motociklą „Aprilia Pegaso“. Bet važiuoti motociklu turiu vis mažiau laiko, stengiuosi važiuoti tiek, kol leidžia oro sąlygos. Dar, žinoma, vairuoju ir tarnybinį motociklą. Neskaičiuoju, kiek kilometrų per metus nuvažiuoju, manau, kelis tūkstančius. Dalyvauju mototurizmo raliuose, dažniausiai keliauju po Lietuvą“, – sakė V. Grašys.

V. Grašys, Lietuvos policijos nuotr.

LRT.lt viršininko taip pat pasiteiravo, kuo motociklas yra pranašesnis nei automobilis. „Nesakau, kad važiuodamas motociklu jaučiuosi geriau. Tiesiog tai yra tokia pati transporto priemonė, gal kartais patogesnė. Su krosiniu motociklu specialioje trasoje galima išbandyti ir fizinius sugebėjimus, kaip sugebi valdyti motociklą. Tačiau gatvėje tikrai lenktynių pats nedarau ir niekam nerekomenduoju, nes tai rizikinga. Dviratė transporto priemonė suteikia daugiau laisvės, gaivus oras prapučia visus rūpesčius, leidžia pailsėti“, – privalumus vardijo V. Grašys.

Lietuvos istorija nuo seno besidomintis žurnalistas R. Bružas praėjusiais metais parengė šešias dokumentinių filmų ciklo „Istorijos perimetrai“ serijas, kurios buvo transliuotos per LRT TELEVIZIJĄ. Šio filmo tikslas buvo nuvažiuoti 1732 kilometrus motociklu ir papasakoti mūsų šalies istoriją. Kai kurie etapai buvo filmuoti žiemą. R. Bružas sako, kad apsnigtus Aukštaitijos kelius teko įveikti ir spaudžiant 8 laipsnių šalčiui ir, nors motociklo rankenos buvo šildomos, net ir tai nepadėjo sušilti. Kad būtų patogiau ir saugiau, tuomet jis važiavo motociklu su „lopšiu“

Su pasakojimais apie Nepriklausomą Lietuvą aplankęs tolimiausius šalies kampelius šiemet R. Bružas motociklo vairą suks į pietvakarius nuo Lietuvos – ten, kur kadaise driekėsi Prūsija.

„Praėjusiais metais „Istorijos perimetrai“ driekėsi Lietuvos perimetrais. Praėjusių metų tikslas buvo šešiose serijose papasakoti Lietuvos sienų atsiradimo istoriją sudėtingiausiu laikotarpiu, buvo kalbama apie 1918–1923 metus, kai susiformavo daugiau mažiau tokia Lietuvos teritorija, kokią mes ją žinome šiandien, žinoma, tuo metu dar be Vilniaus krašto.

Šiemet aš važiuosiu senąja Prūsijos siena, pasakosiu labai konkrečius istorinius įvykius. Ir vėl bus šešios dalys. Vietoj istorikų, žmonių iš akademinio pasaulio daugiau kalbinsiu vietos šviesuolius, kraštotyrininkus, istorijos entuziastus. Pasistengsiu, kad Lietuvos istorija taptų dar patrauklesnė, dar suprantamesnė mūsų žiūrovams“, – žada R. Bružas. 

Ilgiausia R. Bružo kelionė buvo apvažiuojant Lietuvą vienu prisėdimu – tąkart jis įveikė 1270 km: „Tai nėra perimetru, nes juo yra gerokai daugiau kilometrų. Aš pasirinkau istorinių automobilių ir motociklų ralio maršrutą, jį susiradęs tarpukario spaudoje. Norėjau jį atkartoti ir pažiūrėti, kaip pasikeitusi kelių infrastruktūra.“

Yra pakeitęs ne vieną motociklą

Šiuo metu žurnalistas vairuoją „Harley Davidson Sportster“. R. Bružas sako, kad motociklus mėgsta išbandyti vis kitokius. Prisimena ir pirmąjį, kurį padovanojo tėtis.

„Man tuomet buvo, berods, 16 metų. Tai buvo sena, sulūžusi sovietinė-čekiška „JAWA“. Ir tėtis atvežė visišką laužą – sugriuvusį, sulūžusį motociklą. Jis pasakė, kad jei iš tiesų norėsiu juo važiuoti, susiremontuosiu motociklą. Per žiemą susiremontavau, perrinkau variklį, bet tai buvo pirmas ir gal paskutinis tokio dydžio remontas. Gal dėl to ir užsifiksavo, kad aš neremontuoju motociklų, aš jais tik važiuoju. Pradžia buvo tokia“, – skaičiuoja R. Bružas.

Vėl aktyviau važinėti su motociklu R. Bružas pradėjo 1989-aisiais, taigi, kaip pats skaičiuoja, juo važinėja jau daugiau nei pusę savo gyvenimo. Žurnalistas sako, kad visiškai į motociklizmą įklimpo 31-ojo gimtadienio proga sau pasidovanojęs motociklą.

Motociklas, greta tiesioginės paskirties, estetinės funkcijos ir filosofijos, R. Bružui visada buvo dar ir tyrinėjimo objektas. Paties R. Bružo darbo kabinete yra daugybė istorinių nuotraukų ir plakatų iš kelionių su motociklais, žurnalistas gerai išmano ir pasakoja apie motociklų atsiradimą, raidą Lietuvoje.

LRT žurnalistas sako, kad motociklas jam yra transporto priemonė Nr. 1, padedanti greičiau įveikti eismo spūstis. „Vilnius dūsta „kamščiuose“, o motociklai, jei ne eliminuoja, tai gerokai „atkemša“ tuos „kamščius“. Važiuodamas motociklu jauti gamtą, kelią – tai yra laisvė. Tie du ratai turi privalumų“, – tikina R. Bružas.

Jei mes išmoksime vienas kitą gerbti artimoje aplinkoje, išmoksime gerbti ir kelyje.

Vis tik keliaujant su motociklu susiduriama ir su nemažai iššūkių. „Važiavau kartą motociklu iš Klaipėdos į Vilnių šešias valandas, nes lijo be sustojimo. Aikštelėje, galvojau, truputį pailsėsiu, nuimsiu įtampą, išsitrauksiu cigaretę ir parūkysiu. Išsitraukiu pakelį, o jis – taip pat kiaurai šlapias. Bet tai yra tikras kelionės žavesys, motociklas leidžia „persikrauti“, – sako pašnekovas.

Pasak jo, būna „prakeiktų laikotarpių“, kai arba pavyksta susitarti su „motodievais“, arba ne.

„Būna, kad vos išvažiavus iš Vilniaus pradeda lyti ir lyja visą dieną. Visą dieną! Atrodo, kažkas danguje paspaudžia mygtuką ir tau tenka su tuo susitaikyti. Motociklu nevažinėjantis tikriausiai nežino, kad per lietų labai patogu važiuoti už sunkvežimio. Jei važiuoji kelyje vienas, lietaus lašai skaudžiai dilgina veidą. Tai – labai destruktyvi akimirka. O jei važiuoji už sunkvežimio, būni tarsi „kišenėje“. Žinoma, joje yra šlapia, bet bent jau tie lašai tavęs „nebado“. Tada važiuoji 85 km/val. greičiu už sunkvežimio“, – iššūkius, su kuriais tenka susidurti kelyje, vardija R. Bružas.

Be to, pasak žurnalisto, kelionės motociklu padeda organizuoti gyvenimą turint minimalų kiekį daiktų. „Keliaudamas motociklu supranti, kiek tau iš tiesų reikia drabužių, avalynės. Man reikia lygiai dviejų komplektų, kad sušlapus galėčiau persirengti. Juk ir keliaujant lėktuvu yra ribojamas bagažo dydis, o su motociklu – dar paprasčiau. Daugiau dėmesio skiri kelionei, pasiimi palapinę, kitų daiktų. Supranti, kiek nedaug tau iš tikrųjų gyvenime reikia“, – sako R. Bružas.

Siūlo nepamiršti, kad neturime supermeno apsiausto

LRT žurnalistas sako, kad eismas nėra saugi terpė ir keliuose reikia būti atidiems visiems dalyviams: „Važiuodamas motociklu esi labiau pažeidžiamas, nei vairuodamas automobilį, bet jei esi sąmoningas, adekvačiai vertini savo gebėjimus ir suvoki, kad neturi supermeno apsiausto, esi mirtingas, tada viskas bus gerai. Tiesiog reikia nepervertinti ir saugoti save.“

R. Bružas visiems eismo dalyviams linki nepamiršti, kad šiame pasaulyje mes nesame vieni, ir kelyje visi esame lygūs.

„Jei mes išmoksime vienas kitą gerbti artimoje aplinkoje, išmoksime gerbti ir kelyje. Tiek kiekvienam asmeniškai, tiek bendrai visuomenės sveikatai tai yra į naudą. Aš kalbu apie empatiją, supratimą. Jei mes išmoksime būti tolerantiški ir pakantūs kelyje, gal vienaip ar kitaip tai persikels ir į mūsų asmeninį gyvenimą. Gal taip tapsime truputį geresni vieni kitiems“, – svarsto R. Bružas.

Plačiau žiūrėkite vaizdo įraše:

Be to, Lietuvoje naudotų automobilių masiškai ieško ukrainiečiai – net 40 proc. Kauno automobilių turguje stovinčių transporto priemonių iškeliauja būtent į Ukrainą.

Pavasaris – laikas, kai Lietuvoje sprogsta ne tik pumpurai, bet ir automobilių verslas. Prekybininkai pastebi, kad kovo, balandžio bei gegužės mėnesiais prekyba automobiliais Lietuvoje būna derlingiausia.

Gatvėse sujudimas labiausiai pasijaučia sulaukus vasarinių padangų sezono – pirmųjų balandžio mėnesio dienų. Ne paslaptis, kad kai kurie vairuotojai savo automobilius slepia nuo druskingų šalies kelių ir į gatvę išrieda tik temperatūrai atšilus.

„Kiekvieną pavasarį į kelius išrieda ir didesnė naujų vairuotojų dalis – jie nerizikuoja pratintis prie naujų potyrių esant slidžiai kelio dangai ir dažniausiai palaukia geresnių eismo sąlygų. Savaime suprantama, kad tokie vairuotojai žiemos pabaigoje arba pavasarį renkasi pirmąjį savo automobilį – tai yra ir viena iš suaktyvėjusių pardavimų priežasčių, tačiau tikrai ne esminė“, – LRT.lt sakė skelbimų portalo Autoplius.lt komunikacijos vadovas Matas Buzelis.

Pasak pašnekovo, statistinis Lietuvos automobilio pirkėjo portretas praktiškai nesikeičia arba keičiasi labai lėtai.

Šį pavasarį parduodamų automobilių rinkoje pastebimos įdomios tendencijos. Pirmą kartą per daugelį metų tarp portale Autoplius.lt parduodamų automobilių populiariausia marke tapo BMW.

„Tarp mūsų skelbimų portalo parduodamų automobilių pastebime vis didesnę naujesnių transporto priemonių dalį, tačiau ji vis tiek lieka senesnių modelių šešėlyje. Lietuvis pirkėjas yra labai racionalus žmogus. Jo tikslas – už tam tikrą pinigų sumą įsigyti kuo geresnį automobilį. Elementarus pavyzdys: jei biudžetas transporto priemonei siekia vidutinę naudoto automobilio rinkos kainą – apie 3,5 tūkst. eurų, už tokią sumą statistinis vairuotojas verčiau rinksis 2005 metų dyzeliniais degalais varomą „Volkswagen Passat“ universalą, o ne kompaktišką ekonominės klasės hečbeką“, – lygino M. Buzelis.

Specialistai pastebi, kad pirkėjų reikalavimai net ir keliolikos metų senumo automobiliui būna labai aukšti. Tokia transporto priemonė turi būti ne tik pigi, bet ir techniškai labai tvarkinga, praktiška, pakankamai galinga ir greitai nenuvertėjanti. Taip pat turi suvartoti mažai degalų.

„Šį pavasarį parduodamų automobilių rinkoje pastebimos įdomios tendencijos. Pirmą kartą per daugelį metų tarp portale Autoplius.lt parduodamų automobilių populiariausia marke tapo BMW, į antrąją vietą išstūmusi ilgamečius pirmūnus – tautos pamėgtus „Volkswagen“ automobilius. Nors prabangaus prekinio ženklo persvara labai trapi ir gali dinamiškai keistis, tai vis dėlto parodo, kad prestižas bei įvaizdis vairuotojams toks pats svarbus, kaip ir praktiškumas“, – LRT.lt kalbėjo Autoplius.lt komunikacijos vadovas.

Jo teigimu, vertinant duomenis pagal degalų tipą, pastebima, kad ir toliau gausiai ieškoma dyzelinu varomų automobilių – tokie sudaro du trečdalius visų parduodamų automobilių. Tačiau, kaip sako M. Buzelis, ne visada atkreipiamas dėmesys, kad dyzeliniai automobiliai būna pigesni tik iki pirmo didesnio remonto.

Be to, šalyje ir toliau auga visureigių pardavimas – maždaug kas penktas parduodamas automobilis yra būtent tokio kėbulo tipo. „Susidaro įspūdis, jog žmonės tiesiog eina iš proto dėl visko, kas turi padidintą prošvaisą arba vadinama magiškomis SUV raidėmis, reiškiančiomis visureigio kėbulo tipą. Ši klasė atsikanda vis didesnę sedanų, universalų ir net miesto hečbekų rinkos dalį“, – skaičiuoja M. Buzelis.

Atšilus orams rinkoje stipriai ūgtelėjo parduodamų kabrioletų pasiūla. Jų Autoplius.lt portale yra daugiau nei 400. „Automobiliai su sulankstomu stogu parduodami ir žiemos metu, tačiau jų kainos labiausiai ūgteli šiltuoju sezonu, todėl dažnas tokio modelio savininkas laukia tinkamesnio laikotarpio automobiliui parduoti“, – sakė M. Buzelis.

40 proc. turgaus automobilių iškeliauja į Ukrainą

Naudotų automobilių prekyba pavasarį suaktyvėjo ir didžiausiame Rytų Europoje – Kauno automobilių turguje. Kasdien į jį grįžta keliolika pakrautų autovežių. Visai kita situacija čia buvo žiemą, kai automobilių aikštelės buvo apytuštės, o pagrindiniai pirkėjai atostogavo, Vakaruose tuo metu buvo užsidarę garažai.

Kauno autoturgų valdančios bendrovės „Varanas“ direktorius Valentinas Naujanis LRT.lt teigė, jog jau jaučiamas suaktyvėjimas – naujo automobilio ieško tiek tautiečiai, tiek atvykstantys užsienio šalių piliečiai. Ypač daug atvykstančiųjų pirkti automobilių – iš Ukrainos.

„Skaičiuojame, kad į Ukrainą iškeliauja apie 40 proc. turguje esančių automobilių. Perka kuo pigesnius – dažniausiai dairosi už 2–3 tūkst. eurų „Audi“, „Volkswagen“, „Toyota“, – vardijo V. Naujanis. Turguje, pasak jo, prekeiviai juokauja, kad ukrainiečiai yra savotiški Lietuvos automobilių parko sanitarai – jie išveža mūsų šalyje nebeperkamus labai seno modelio ir pigius automobilius.

Anot direktoriaus, tokį suaktyvėjimą galėjo lemti ir reklama Ukrainos skelbimų portaluose.

„Mes buvome pradėję dėti turgaus skelbimus į ukrainiečių tinklapius, kad pamatytų realias kainas, nes pas juos labai brangu pirkti automobilį po muitų. Tai darėme anksčiau, bet gal tai ir padėjo, kad dabar atvyksta tiek daug ukrainiečių“, – svarsto V. Naujanis.

Anksčiau buvo skelbta, kad automobiliai su lietuviškais numeriais Ukrainoje kelia chaosą – jų, ypač Kijeve, galima sutikti kone kiekvienoje didesnėje gatvėje. Ukrainos valstybinė mokesčių inspekcija skelbia, kad šalyje važinėja 59 tūkst. automobilių su lietuviškais numeriais, iš jų 44,6 tūkst. įvežta laikinai.

Pasitaiko nemažai atvejų, kai ukrainietis, padaręs avariją su automobiliu, registruotu Lietuvoje (ir perkant neperregistruotu), transporto priemonę palieka ir pasišalina. Tokiu atveju kenčia ir Lietuvos draudimo įmonės, turinčios padengti nuostolius.

„Nusipirkę automobilį ukrainiečiai dar gali kurį laiką važinėti su apdraustu automobiliu, kol pasibaigia draudimas. Pavojus kyla tuomet, kai automobilis su lietuviška registracija iš Ukrainos vyksta į Europos Sąjungos šalis su pasibaigusio galiojimo draudimu. Jei ukrainietis padaro avariją su Lietuvoje registruotu automobiliu ir tas automobilis nėra apdraustas, žala nukentėjusiajam iš pradžių atlyginama iš draudimo fondo, esančio Lietuvoje, o vėliau išsireikalaujama iš kaltininko“, – aiškino V. Naujanis.

Kauno automobilių turgaus vadovas sako, kad, be ukrainiečių, į Lietuvą ieškoti naujo automobilio atvyksta nemažai latvių ir lenkų. Pastarieji, pasak V. Naujanio, dažniau atvyksta tuomet, kai sustiprėja zloto kursas. „Galime dėl to juoktis, bet jei perka 2–3 automobilius ir susvyruoja kursas, vien vežimas gali kainuoti 300 eurų pigiau ar brangiau“, – paaiškino direktorius.

Tuo metu lietuvių įpročiai, renkantis naudotą automobilį, keičiasi nestipriai – turguje ieško vokiškų automobilių, tiesa, pastaruoju metu dažniau benzininių variklių.

„Galime sakyti, kad visureigiai nueina į antrą planą, daugiau ieško minivenų, pavyzdžiui, „Toyota Corolla Verso“. Benzininis variklis su negalingu varikliu – puiki alternatyva dyzeliniam automobiliui. Kita vertus, benzininių automobilių pasiūla nėra tokia didelė kaip dyzelinių“, – aiškino V. Naujanis.

Pasak Kauno automobilių turgaus vadovo, nors nuolat skelbiama, kad vidutinis Lietuvos autoparko amžius keičiasi nestipriai, reikėtų pažiūrėti į automobilius, dalyvaujančius eisme.

„Dabar bus šventės, daugelis žmonių važiuos tai vienur, tai kitur. Pažiūrėkite, kokie automobiliai rajoniniuose keliuose, greitkeliuose ir autostradose – ar 15 metų senumo, ar daug ir naujesnių? Tai gal tas amžius yra dėl to, kad daugelis transporto priemonių tiesiog neišregistruojamos? Ukrainoje juk važinėja tūkstančiai automobilių su lietuviška registracija. Jie seni, bet „Regitros“ statistikoje vis dar yra. Tikrąjį automobilių amžiaus vidurkį galime pastebėti patys, kasdien dalyvaudami eisme“, – kalbėjo V. Naujanis.

„Pirmoji balandžio mėnesio pusė bus skirta Velykas ir Atvelykį švenčiantiems eismo dalyviams – bus sustiprintas blaivumo tikrinimas, taip pat bus vykdoma pėsčiųjų saugumui keliančių pažeidimų kontrolė“, – LRT.lt komentavo Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus vyresnioji specialistė Marija Kazanovič.

Pasak M. Kazanovič, balandžio 16–22 d. bus organizuojama Europos kelių policijos tinklo TISPOL tarptautinė priemonė – greičio kontrolė. „Bus tikrinami ir Lietuvos vairuotojai. Tam pasitelksime visas priemones – naujus mobilius greičio matuoklius, nežymėtus policijos automobilius ir t.t.“ – sako Lietuvos kelių policijos tarnybos atstovė M. Kazanovič.

Ji primena – dalyvaudami viešajame eisme vairuotojai ir pėstieji privalo elgtis atsakingai, žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas.

Atšilę orai ir pavasarinė saulė daugelį paskatina iš automobilio persėsti ant dviračio sėdynės. Tačiau kartu su augančiu dviračių populiarumu daugėja ir eismo nelaimių. Įvairių susidūrimų neišvengiama net važiuojant dviračių takais, kuriais, atrodo, turėtų naudotis išskirtinai tik šios transporto priemonės. Deja, žinovai sako, kad tokių įvykių priežastimi tampa tolerancijos stoka.

Atėjus pavasariui specialistai pataria nepamiršti pasirūpinti automobiliu – rekomenduojama profilaktiškai užsukti į servisus ir patikrinti, ar transporto priemonės nereikia remontuoti. Meistrai teigia, kad dažniausiai pavasarį remontuoja automobilių važiuoklę, keičia stabdžių trinkeles, kitas nusidėvėjusias dalis.

Bus galima važiuoti greičiau, rekomenduoja pasikeisti padangas

Lietuvos kelių policijos tarnyba primena, kad nuo balandžio 1 dienos (iki spalio 31 d.) įsigalioja šie sezoniniai Kelių eismo taisyklių (KET) pokyčiai:

Važiavimo greitis. Nuo balandžio 1 d. iki spalio 31 d. ne gyvenvietėse: lengvaisiais automobiliais, krovininiais automobiliais, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3,5 t, motociklais ir triračiais leidžiama važiuoti automagistralėse ne didesniu kaip 130 km/val. greičiu, greitkeliuose – ne didesniu kaip 120 km/val. greičiu.

Padangos. Nuo balandžio 1 d. (iki spalio 31 d.) nebetaikomas draudimas eksploatuoti motorines transporto priemones ir jų priekabas su vasarinėmis padangomis. Nuo balandžio 10 d. iki spalio 31 d. draudžiama eksploatuoti transporto priemones su dygliuotomis padangomis. Šiltuoju metų laiku rekomenduojamos vasarinės padangos.

Policija primena, kad vairuotojai ir keleiviai turi pasirūpinti savo saugumu:

Važiuodami transporto priemone su įrengtais saugos diržais, vairuotojas ir keleiviai privalo juos užsisegti. Žemesni kaip 135 cm ūgio vaikai lengvuoju ar krovininiu automobiliu vežami prisegti jų ūgiui ir masei pritaikytomis vaikų prisegimo sistemomis, t. y. naudojamos specialios sėdynės.

Važiuodami mopedu, motociklu, triračiu, visų rūšių keturračiais, vairuotojas ir keleiviai privalo naudoti motociklininkų apsaugas (motociklininkų šalmus, akių apsaugos nuo sužeidimo priemones). Išskyrus atvejus, kai minėtos transporto priemonės turi kėbulą (kabiną) ar įmontuotus stogo saugos lankus, kurių paskirtis apsaugoti vairuotoją (keleivį) nuo smūgių, ir yra įrengti saugos diržai.

Eisme dalyvaujančioje motorinėje transporto priemonėje (išskyrus mopedą, motociklą be priekabos), traktoriuje, savaeigėje mašinoje turi būti:

● Avarinio sustojimo ženklas ir tiek gesintuvų ir pirmosios pagalbos rinkinių, kiek nustato techniniai motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai.

● Kiekvienoje eisme dalyvaujančioje motorinėje transporto priemonėje, traktoriuje, savaeigėje mašinoje turi būti ryškiaspalvė liemenė su šviesą atspindinčiais elementais.

● Transporto priemonėje draudžiama įrengti greitį matuoti trukdančias priemones ir daiktus.

● Viešajame eisme dalyvaujančių motorinių transporto priemonių, priekabų reikiamą techninę būklę, registravimą ir privalomąjį draudimą užtikrina transporto priemonės valdytojas.

„Lietuvoje mokinys lygus su mokytoju, o čia kartais labai sunku surasti bendrą kalbą“, – pastebi moksleivė Alina. Šios mokyklos mokytojai pasakoja, kad vaikai jau įprato prie karinių veiksmų Ukrainoje ir jau baigia pamiršti tai, kas vyko Kramatorske prieš ketverius metus.

Vaikai sutrikę, bet stengiasi mokytis

Šiuo metu Donecko srities Kramatorsko mieste gerokai ramiau nei prieš ketverius metus, kai 2014-aisiais miestas buvo apšaudytas separatistų iš reaktyvinių salvinės ugnies sistemų. Tuomet sviediniai krito ant gyvenamųjų miesto rajonų, buvo daug sužeistųjų. Maždaug po trijų mėnesių Ukrainos armija ir Nacionalinė gvardija visiškai perėmė Slovjansko ir Kramatorsko miestų kontrolę, pradėta atkurti per kovas sunaikinta infrastruktūra.

Kramatorske veikiančios mokyklos literatūros mokytoja Ana sako, kad dabar padėtis šiame mieste taiki. „Žinote, paskutiniu metu bendruomenė Kramatorske tapo draugiškesnė, atsakingesnė. Man dabar čia labiau patinka nei prieš ketverius metus. Mes suprantame, kad šis miestas yra netoli zonos, kur vyksta kariniai veiksmai, karas. Todėl ir kariškių buvimas Kramatorske – pateisinamas. Mes suprantame, kad tai mūsų gynėjai“, – teigia Ana.

Vis tik kai kurie vaikai labai bijo net ir pašalinio garso. Jie sutrikę, bet dirbame, įpratome.

Tuo metu geografijos mokytoja Olga sako, kad vaikai įprato prie karinių veiksmų Ukrainoje ir jau baigia pamiršti tai, kas vyko Kramatorske prieš ketverius metus: „Visi vaikai karo metu čia gyveno, nors daug vyresnių klasių mokinių ir išvažiavo. Vis tik kai kurie vaikai labai bijo net ir pašalinio garso. Jie sutrikę, bet dirbame, įpratome.“

Būtent Kramatorsko 9-oji mokyklai Lietuva 2017-aisiais skyrė 30 tūkst. eurų. Projekto, kurį įgyvendino Užsienio reikalų ministerija (URM), tikslas – gerinti švietimo kokybę Rytų Ukrainoje, ugdant pedagogų ir vadovų visapusę lyderystę, emocinį jautrumą, emocinę paramą ir tarpusavio supratimą.

„Lietuva šiame projekte dalyvavo kartu su Švedija. Projekto esmė – kiek labiau įgalinti pačius ukrainiečius veikti, tobulinti savo švietimo sistemą, perimti europinius standartus ir ugdyti pilietinį iniciatyvumą“, – LRT.lt teigė URM Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius Rytis Paulauskas. Būtent ši mokykla pasirinkta dėl kelių priežasčių: regionas yra arti konflikto zonos, be to, aktyvios ir nevyriausybinės organizacijos, padėjusios įgyvendinti projektą.

Įgyvendinant šį projektą 30 mokytojų iš Rytų Ukrainos dalyvavo įvairiuose kursuose apie lyderystę, neprievartinį bendravimą ir komunikaciją, atrinkti vaikai vyko į Lietuvą, lankėsi mūsų šalies mokyklose ir kitur. Mokytojams bei moksleiviams buvo nupirkta knygų.

Nebeliks mokyklų, kur mokoma ir rusų, ir ukrainiečių kalbomis

Mokyklos direktorius Viacheslavas Gipichas sako, kad šis projektas mokyklai labai svarbus – šiuolaikinei Ukrainai labai reikalingi pokyčiai. „Nors švietimas Ukrainos mokyklose pastaruoju metu gerokai „ukrainėja“ ir mūsų mokykloje taip pat bus formuojamos „ukrainietiškos“ klasės, svarbiausia, kad vis dažniau suprantama, jog aktuali mokytojų ir mokinių, mokyklos ir visuomenės santykių problema, nes šiuo metu visuomenės požiūris į mokyklą yra per daug konfliktiškas“, – LRT.lt teigė mokyklos direktorius.

Planuojama, kad Ukrainos mokyklose bus formuojamos klasės, kuriose bus mokoma tik ukrainiečių kalba, ir mokyklos, kuriose bus galima mokytis rusų kalba. „Turėtų nebelikti mokyklų, kuriose, kaip dabar, mokoma ir ukrainiečių, ir rusų kalbomis“, – kalbėjo V. Gipichas.

Vis dėlto kalbos problemų tarp vaikų esą nėra – pasak direktoriaus, ši problema aktualesnė tarp vyresnės kartos žmonių. „O vaikai labai greitai išmoksta kalbų. Jiems visai nesudėtinga mokykloje kalbėtis ir mokytis ukrainietiškai, o namie bendrauti rusiškai“, – aiškino direktorius.

Jei būtų mano valia, aš tokią pertvarką būčiau įvykdęs mažiausiai prieš dvidešimt metų. Deja, Ukrainoje daug reformų vyko „švelniai ir pamažu“, tarp jų – ir švietimo pertvarka.

Direktoriaus teigimu, daugelis mokinių tėvų esą ramiai sutiko žinią, kad mokyklose bus uždaromos rusiškos klasės. „Jei būtų mano valia, aš tokią pertvarką būčiau įvykdęs mažiausiai prieš dvidešimt metų. Deja, Ukrainoje daug reformų vyko „švelniai ir pamažu“, tarp jų – ir švietimo pertvarka. Šoko terapija šioje srityje yra kur kas efektyvesnė. Tai parodė ir Lietuvos pavyzdys“, – įsitikinęs V. Gipichas

Mokiniai: Ukrainos mokyklose viskas daug griežčiau

Į Lietuvą turėjusi galimybę atvykti Kramatorsko 9-osios mokyklos aštuntokė Liera lygina Lietuvos ir Ukrainos mokyklų skirtumus: „Ukrainos mokyklose viskas daug griežčiau. Lietuviai turi daugiau laisvės. O mes atėjome, mus mokykloje uždarė ir viskas. Noriu į Lietuvą, ten puiku, man patiko.“

Ukrainiečiai vaikai lankėsi įvairiose Lietuvos mokyklose. „Buvome Vilniuje, man ten viskas patiko. Yra rajonų, kur senas miestas, o yra ir naujų rajonų. Mes buvome Forvardo mokykloje. Ten viskas labai keista, bet puiku. Buvome Melkio mokykloje – taip pat labai įdomi mokykla, kur vaikai rytais maudosi šaltame ežere. Tai buvo dar rudens vidurys. Jie maudėsi tame ežere, man buvo šalta į juos žiūrėti, o jiems patiko“, – prisimena Liera.

Lietuvoje apsilankiusi devintokė Alina sako, kad pabuvę Lietuvoje Ukrainos mokiniai suprato, kad ir ukrainiečių išsilavinimas gali būti kitoks. „Mums Lietuvoje pasakė, kad mes, vaikai, gal ne viską galime pakeisti, bet galime padėti savo mokykloms padaryti taip, kad mums būtų patogiau, geriau mokytis. Grįžę iš Lietuvos supratome, kad turime parodyti mokytojams, kaip galima mokytis kitaip. Tai labai sudėtinga. Mokinių, kurie važiavo į Lietuvą, pasaulėžiūra pasikeitė“, – pripažįsta Alina.

Mokinė sako norinti daugiau pasimokyti Lietuvos mokyklose. „Lietuva neapsakomai mane sužavėjo. Tokia maža šalis, pagal gyventojų skaičių – tik Kijevas. Žmonės Lietuvoje atviri, jie mus priėmė kaip savus, o ne kaip svečius. Lietuvių šeimoje gyvenau dvi savaites ir tai buvo nuostabu. Moteris buvo psichologė, ji man buvo labai gera ir atrodė, kad pažįstu ją labai seniai. Važinėjome į įvairias Lietuvos vietas, per vieną dieną nuvažiavome iš Vilniaus į Nidą ir atgal. Baltijos jūra panaši į mūsų Azovo jūrą“, – prisimena Alina.

Dar sudėtingesnė situacija prie fronto linijos

Rytų Ukrainos miestelis Marjinka yra pačioje karo zonoje. Marjinka įsikūrusi vos už 27 km nuo regiono sostinės Donecko, šiuo metu kontroliuojamo separatistų. Prieš prasidedant karui 2014 metais, ten gyveno apie 10 tūkst. žmonių. Dabar – beveik perpus mažiau.

Prasidėjus karui, Marjinka atsidūrė priekinėje fronto linijoje. Čia kartais nebūdavo nei šviesos, nei vandens, neveikė parduotuvės, o vaikai mokėsi nuotoliniu būdu.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Marjinkos savivaldoje dirbanti Tatjana Zbickaja sako, kad po truputį situacija Marjinkoje gerėja – kai kurie žmonės netgi grįžta čia gyventi. Tačiau, patikslina ji, žmonės čia grįžta, nes neranda darbo kitur arba neišgyvena iš mažų pajamų.

Dabar Marjinkoje vėl veikia mokykla. Vaikus į pamokas dažnai atlydi tėvai, o mokyklą saugo ginkluoti kariškiai.

Kasdieniai miestelio apšaudymai jau nestebina ir mokinių: kai kurie jų iš garso atskiria kokius pabūklus naudoja separatistai, kada reikia bėgti į rūsyje įrengtą slėptuvę. Mokyklos direktorė sako, kad karas užgrūdino vaikus, pastebi net didesnę motyvaciją mokytis, netrukdo ir smėlio maišais apdėti mokyklos langai. Vaikai pasakoja, kad mokykloje nuolat vyksta treniruotės, kaip greičiau pasiekti slėptuvę.

„Koridoriuje suklijuotos raudonos ir žalios juostos, kurios vaikams leidžia suprasti, kur saugu per apšaudymus“, – sako mokyklos direktorė Pančinka Liudmila Anvarovna.

„Kai suskamba trys skambučiai, jau žinome, ką reikia daryti – evakuotis žemyn į rūsį. [...] Sėdėti, tylėti ir klausyti, ką sako direktorius ar auklėtoja. [...] Nelabai baisu, jau pripratome“, – kalba vaikai.

Slėptuvėje yra ne tik kur atsisėsti, bet ir kuo užsikloti. Taip pat yra biotualetų ir miegmaišių bei gesintuvų, vandens.

Prie apšaudymų pripratę Marjinkos gyventojai vis dėlto su nerimu laukia, kokių žingsnių imsis perrinktas Kremliaus vadovas.

Per ketverius metus karas Rytų Ukrainoje nusinešė daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių gyvybių – dauguma jų civiliai. Gynybos ministras skaičiuoja, kad vien šiemet per apšaudymus jau žuvo per 20 karių, 150 sužeista.