Parodos pristatymo metu žurnalistė Aurelija Savickienė auditorijai pateikė intriguojančių faktų iš savo knygos ,,Nekuklioji Lietuva“. A. Savickienė pasakojo, kad mada įsigalėjo pirmiausia dėl to, kad moterys tapo lygiateisės vyrams. Jos pradėjo dirbti fabrikuose, tad prireikė kitokios aprangos – praktiškesnių, lengvesnių audinių drabužių. Atsirado ir lieknumo kultas, o tai itin piktino konservatyvesnę visuomenės dalį. Būdavo sakoma, jog ,,mamos ne tam dukras augino, kad jos savo liemenis veržtų diržais ir valgytų kreidą“.

Lietuvaitės stengdavosi atrodyti vakarietiškai, o tuo metu Vakaruose vyravo berniokiška mada – trumpi plaukai bei maskuojančios figūrą suknelės. Besiruošiančiai į pokylį moteriai svarbiausia buvo sulaukti vyro sutikimo ją išleisti, nes pasiruošimas kainuodavo labai brangiai. Pirmiausia, tekdavo nusipirkti 5 – 6 metrus itin gero šilko ir ne kartą apsilankyti pas siuvėją.

Kadangi, kaimo merginos kopijuodavo miestietes, pasitaikydavo situacijų, kai į kaimo šokius jos ateidavo dėvėdamos prabangias sukneles ir šilkines kojines, o vyrukai jas pasitikdavo avėdami klumpes.

Neapsikentusi pokyčių konservatyvioji visuomenės dalis 1929 m. susirinko Lietuvos universitete į mados teismą. Madai buvo pareikšti kaltinimai, jog ši gležnas ilgakases lietuvaites paverčia vyrus viliojančiais demonais. Taip pat, anot kaltintojų, mada kenkia sveikatai (pavyzdžiui, aukštakulniai bateliai) ir šeimos biudžetui, nes tenka išleisti nemažas sumas pokyliams. Buvo reikalaujama, kad mados kūrėjai būtų nuteisiami iki gyvos galvos, o moterys, kurios seka mada, gautų 10 metų pataisos namuose. Mada buvo nuteista, bet į kalėjimą niekas nebuvo pasodintas, nes visi suprato, kad pokyčiai yra neišvengiamas dalykas ir jiems neįmanoma pasipriešinti.

Istorikė Lija Janauskienė auditorijai atskleidė  labiausiai pasižymėjusių laikinosios sostinės mados kūrėjų veidus. Nors informacijos apie daugelį jų nėra išlikę, L. Janauskienė vis dėlto papasakojo apie garsiausius kūrėjus.

Vieni iš tokių buvo Jalovų šeima. Vulfas Jalovas siuvo vyrišką aprangą, o jo žmona Chaja Jalovienė - moteriškus korsetus. Pora ne tik patys kūrė drabužius, bet ir rengė siuvimo kursus įvairiuose Lietuvos miestuose bei leido siuvimo vadovėlius. Iš išlikusių šaltinių, galima spręsti, kad Jalovų šeima buvo itin garsūs tarpukario siuvėjai.

Kiti garsūs kūrėjai buvo Rimšų šeima. Rimšų sūnus Jonas mokėsi Vienoje, o grįžęs į Kauną, tobulino piešimo įgūdžius. Eskizų piešimas to meto siuvimo pasaulyje nebuvo įprastas, nes siuvimo mokyklose dažniausiai buvo akcentuojamas tik siuvimas ir kirpimas.

Juozas Bernotas ir Julija Bernotienė leido pirmąjį lietuvišką madų žurnalą. Yra išlikę trys jo numeriai, vienas eksponuojamas ,,Žvilgsnis į laikinosios sostinės madą ir jos kūrėjus“ parodoje.
Pristatydamas parodą Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus darbuotojas Alvydas Surblys papasakojo, kad tarpukariu Kaune veikė net 800 siuvyklų.

,,Mada tarpukariu nebuvo toks savaime suprantamas dalykas, kaip mums atrodo dabar, - sakė A. Surblys. - Konservatyvūs visuomenės sluoksniai smerkė madą, nes ji, anot jų, naikino tautiškumą. Tačiau, jeigu ne mada, mes iki šiol dėvėtume vilnonius marškinius.“

Parodoje ,,Žvilgsnis į laikinosios sostinės madą ir jos kūrėjus“ eksponuojami tarpukario mados žurnalai, apžvalgos, reklamos, iškarpos, surinkta medžiaga apie tarpukario madą.