Kaklaraiščių karalienei Airijoje teko patirti ir šilto, ir šalto | kl.lt

KAKLARAIŠČIŲ KARALIENEI AIRIJOJE TEKO PATIRTI IR ŠILTO, IR ŠALTO

Ieva Sungailaitė juokiasi: „Kažkada buvau jūsų kolegė, žurnalistė Palangoje, o dabar žmonės mane vadina kaklaraiščių karaliene.“ Po muges Prancūzijoje su savo originaliais kaklo papuošalais, siuvamais iš vintažinių kaklaraiščių, važinėjanti tekstilės dizainerė prieš aštuoniolika metų paliko Lietuvą ir paskui mamą išvyko gyventi į Airiją. Ten jauna moteris pakeitė ne tik gyvenimo būdą, bet ir profesiją – tapo dizainere.

– Paradoksalu, bet apie jūsų kuriamus vintažinius kaklo papuošalus labiau žinoma Prancūzijoje, Airijoje, net Kinijoje, bet ne Lietuvoje. Kodėl nedalyvaujate lietuvių rengiamose mugėse?

– Nesakau, kad nenorėčiau jose dalyvauti. Tiesiog sunku viską iškart aprėpti. Šiuo metu labiau draugauju su prancūzais, kurie tiesiog dievina vintažą, o kaip bus ateityje – matysime.

– Jūsų kūrybinį branduolį sudaro trys moterys – jūs, jūsų mama, pirmoji emigravusi į Airiją, ir jūsų močiutė, vis dar tebegyvenanti Lietuvos pajūryje. Kaip dalijatės darbais ir pareigomis?

– Faktiškai viską siuvame mudvi su močiute. Ji jau gana senyvo amžiaus, greit švęs aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Gyvena Palangoje. Skraidyti į Airiją nebelabai nori. Anksčiau bendraudavome su ja per skaipą, o dabar naudojamės mesendžeriu. Kaip išmoko juo naudotis? Na, tiesiog nebuvo kito pasirinkimo: teko įvaldyti šiuolaikines technologijas ir tapti išmaniai (juokiasi). Visko pas mus pasitaiko: tai kameros nepavyksta įsijungti, tai kitokie trikdžiai nervus gadina. Bet ji šaunuolė, sukasi, kaip išmano. Juk artimųjų šalia nėra – mes su mama jau beveik 20 metų gyvename Airijoje. Buvo minčių prieš pandemiją emigruoti į Prancūziją, nes prancūzai šiuo metu labiausiai vertina mūsų kaklaraiščius. Kadangi Airijoje neturime jokio nekilnojamojo turto, pagalvojome, kad bus nesunku tai padaryti, bet planas neišdegė. Mano sūnaus Kajaus tėvas (su juo mes išsiskyrėme, kai Kajui tebuvo ketveri) nesutiko, kad berniukas būtų išvežtas svetur ir jis nematytų, kaip vaikas auga. Teko likti Airijoje.

– Grįžkime prie jūsų močiutės, palangiškės Irmos Mierkienės. Ar tai buvo jos idėja iš seno vyriško kaklaraiščio pasiūti moterišką kaklo aksesuarą?

– Pirminė mintis buvo mano. Visada žavėjausi Coco Chanel, nes ji sugebėdavo daug vyriškų elementų pritaikyti moteriškai madai. Tad vieną dieną šovė mintis iš senovinių kaklaraiščių pradėti siūti moteriškus. Bet šios minties įgyvendintoja tapo močiutė. Tai ji pasiuvo patį pirmąjį kaklaraištį. Vėliau – antrą, trečią ir dešimtą… Siūti kaklaraiščius močiutei tapo savotiška terapija, o jos reikėjo, nes mūsų su mama emigracija buvo ją skaudžiai paveikusi. Taigi, daugumą mūsų kaklaraiščių vis dar siuva mano močiutė, kurios fantazijai nėra ribų. Peteliškes siūti dažniausiai tenka man, nes močiutė jų nemėgsta. Individualius užsakymus taip pat atlieku aš. Viską darome iš vintažinių kaklaraiščių, kuriuos perkame ir blusturgiuose, ir dėvėtų drabužių parduotuvėse, ir gauname dovanų. Iš jų kuriame įvairiausius kaklo papuošalus – fantazijas, kaklaskares (askotus), varlytes.

Su meile: iš vintažinių vyriškų kaklaraiščių siuvami moteriški kaklo aksesuarai – Airijoje gyvenančios tekstilės dizainerės I.Sungailaitės ir hobis, ir mėgstamas darbas.

– Internete sklando istorija, kad vienas vyras jums padovanojo visą kolekciją prabangiausių papuošalų kaklaraiščiams dekoruoti. Ar tai tiesa?

– Tikra teisybė. Vienas vyras, skrydžių palydovas, apsistojo viešbutyje Dubline. Jam krito į akį peteliškė, kuria buvo pasipuošęs viešbučio darbuotojas, geras mūsų pažįstamas. Būtent iš jo skrajūnas sužinojo mūsų verslo istoriją ir susižavėjęs nusprendė paaukoti mums savo mirusios tetos vintažinių papuošalų kolekciją. Pasirodo, toji teta visą gyvenimą rėmė įvairius menininkus ir žmones, dirbusius iš idėjos. Gal todėl papuošalai ir atiteko mums? Kai kurios segės – 100 metų senumo, paauksuotos, su parašais, kolekcinės. Jau pardavėme daugybę kaklaraiščių, dekoruotų šiomis ypatingomis puošmenomis, bet dar ne vieną dešimtį turime.

Dėstytoja, pamačiusi mano darbus, pasakė, kad esu labai kruopšti ir talentinga, todėl nusipelnau galimybės studijuoti.

– Tai kiekgi kainuoja jūsų rankų darbo kaklo papuošalai? Ar juos gali įpirkti vidutines pajamas gaunantis ir su stiliumi nesusipykęs lietuvis?

– Kodėl gi ne? Manau, tikrai gali. Kaklaraiščių kainos svyruoja tarp 40–60 eurų. Aš visada siekiau, kad kainos būtų prieinamos ne tik turtingiesiems. Aišku, ekskliuzyviniai gaminiai kainuoja brangiau. Mama man dažnai kartodavo, kad dažnai tai, kas yra labai prieinama žmogui, būna ir labai stilinga. Kita vertus, tai, kas be proto brangu, gali būti ir visiška beskonybė. Tad mes norėjome būti stilingos ir prieinamos visiems (juokiasi).

– Ar stiliaus pojūtį irgi paveldėjote iš močiutės?

– Galiu drąsiai sakyti, kad stilius yra mūsų kraujyje. Ir mano močiutės mama (deja, ji mirė labai jauna) buvo stilinga. Kaimynai Kaune apie ją kalbėdavo kaip apie be galo gražiai besirengiančią moterį. Kai dabar pagalvoju, net ir mano prosenelis šiukšlių neišnešdavo bet kaip apsirengęs. Jis gamino perukus, buvo geras grimo meistras, dirbo viename iš Kauno teatrų.

– Į Airiją atvykote tik keliems mėnesiams užsidirbti, bet tikrai ne siūti ir juo labiau – kaklaraiščių. Ar siuvimas nuo vaikystės, turint tokią nagingą močiutę, irgi buvo jūsų kraujyje?

– Spėju, kad taip… Dar būdama maža bandžiau savo poros metų broliukui kelnes pasiūti. Pamenu, kaip su močiutės rankine siuvimo mašina lėlėms drabužėlius siūdavau. Net versliuką buvau sumąsčiusi. Pasidariau lėlių drabužių katalogus ir siūlydavau kiemo draugėms patikusį drabužį užsisakyti. Buvau tuomet gal dešimties metų.

– Ar judvi su mama, gyvendamos Dubline, dažnai reprezentuojate savo kūrinius – puošiatės jais?

– Gal puoštumės ir dažniau, jei tik progų daugiau būtų. Juk dabar visą mano gyvenimą sudaro arba darbas, t.y. važinėjimas į muges arba siuvimas. Beje, mano darbo drabužiai iš tiesų atrodo labai prabangiai, o aksesuarai prie jų – visuomet mūsų, t.y. „Bebrave Textiles“, gamybos. Jei kažkur einu, visuomet išnaudoju tas išvykas ir kitiems tikslams. Pavyzdžiui, fotografuodamasi socialiniams tinklams, prie aprangos prisiderinu ir skirtingus kaklaraiščius. Viską darau pati. Ir fotografuoju, ir galvoju fotosesijos idėjas. Į talką pasikviečiu mamą arba sūnų. Kajui dabar keturiolika. Kai per patį pandemijos įkarštį sugalvojome siūti kaukes, įdarbinau ir jį – Kajui teko gaminti iškarpas. Šiuo metu, jei nėra būtino reikalo, palieku jį ramybėje. Tegul sau džiaugiasi paauglystės laisve. Kita vertus, Kajaus labai geras estetinis skonis, ir jei man reikia atrinkti kokias nors nuotraukas socialinei medijai, visuomet klausiu jo patarimo. Dažniausiai mūsų nuomonės sutampa! Sykį paprašiau jį mane nufotografuoti. Buvo labai juokinga, kai šutvė draugų pro langus pamatė vaizdelį – ant grindų priklota senų žurnalų, ant kurių guli jo mama. Tuo tarpu Kajus, pasilypėjęs ant kėdės, bando mane visokiais rakursais nufotografuoti. Maniau, kad ilgai po šito incidento su manimi nesišnekės… Praėjo.

Pokytis: Ievos mama R.Sungailienė pirmoji pakėlė sparnus iš Palangos į Dubliną. Ji mielai puošiasi dukros kuriamais aksesuarais.

– Jeigu atsuktume laiką atgal ir jūs galėtumėte pakoreguoti savo gyvenimą, ar kažką keistumėte? Ar vis tiek vyktumėte į Airiją, vėliau kurtumėte savo verslą, o gal vis tik liktumėte su močiute pajūryje?

– Jei tiktai žinočiau, kad būsiu tame pačiame taške, kuriame esu dabar, turbūt viską kartočiau. Bet kai atsigręžiu atgal, matau ir daug blogų dalykų, kuriuos turėjau iškentėti. Juk emigracijoje patyriau tiek išbandymų… Kai Palangoje dirbau žurnaliste, visada svajojau įsidarbinti padavėja, nes man atrodė, kad nėra ką veikti, kai darbas neprotinis. Tačiau teko pripažinti, kad klydau. Fizinis krūvis ką tik atsidariusio prekybos centro kavinėje buvo toks didelis, kad joje ištvėriau tik keturis mėnesius. Nesisekė ir asmeninis gyvenimas. Kajus gimė per anksti, labai sunkiai jį gimdžiau. Paskui sekė skaudžios skyrybos, kai vaikui tebuvo ketveri. Depresija… Bandymas save kažkaip realizuoti, surasti. Visko nesinori net prisiminti.

Visada žavėjausi Coco Chanel, nes ji sugebėdavo daug vyriškų elementų pritaikyti moteriškai madai. Tad vieną dieną šovė mintis iš senovinių kaklaraiščių pradėti siūti moteriškus.

– Vos atvykusi į Airiją buvote labai aktyvi. Kartu su mama rašėte į vietinių lietuvių leidžiamą laikraštį, įkūrėte ir keletą metų vadovavote Airijos lietuvių bendruomenės fotoklubui. Kodėl nebedarote to dabar?

– Nors veikla buvo įdomi, tačiau iš jos išgyventi darėsi vis sunkiau, todėl teko padirbėti ir juvelyrinių dirbinių parduotuvėje. Ten prekiavome deimantais ir kitais brangiaisiais akmenimis. Įgijau žinių. Išmokau perverti perlų vėrinius, pamažu pradėjau gaminti papuošalus. Taigi, viskas, ko gyvenime mokiausi, man pravertė įkūrus kaklaraiščių verslą. Tiek žurnalistikos iškalba, tiek fotografija (mokiausi jos vienoje iš Vilniaus kolegijų), tiek ir darbas papuošalų salone. Gaila, kad jį uždarė. Kurį laiką buvau bedarbė. Ir tada…

– Ir tada, kai užsivėrė visos durys, Airijos įstatymai jums atvėrė langus – leido nemokamai studijuoti menus?

– Tikrai. Pirmieji metai buvo paruošiamosios studijos, kad susiformuočiau savo darbų rinkinį, kurį turėdama jau galėčiau bandyti stoti į prestižinį Nacionalinį dailės ir dizaino koledžą Dubline. Paskaitos čia buvo nuostabios – ir fotografija, ir tapyba, ir skulptūra. Galėjau išbandyti visas meno sritis. Į stojamuosius atsinešiau tik nedidelį lagaminėlį savo gamintų papuošalų ir atvirai pasakiau, kad nemoku piešti, nors būsimieji studentai atvyko su dideliais segtuvais įspūdingų  tapybos darbų. Vis dėlto aš patekau! Dėstytoja, pamačiusi mano darbus, pasakė, kad esu labai kruopšti ir talentinga, todėl nusipelnau galimybės studijuoti. Taigi, „Bebrave Textiles“ verslo ištakos siekia tuos metus, kai ėmiau studijuoti tekstilės dizainą. Visą kitą mano istoriją – kad studijuojant šovė į galvą mintis iš senovinių vyriškų kaklaraiščių sukurti kažką atitinkamo moteriško – jau žinote.

– Ar šiuo metu palaikote ryšius su kitais Dubline gyvenančiais lietuviais?

– Jau nelabai. Matote, visi, vos atvykę į svečią šalį, stengiasi žūtbūt palaikyti ryšius su savo tėvynainiais. O kiek pagyvenę, apšilę padus, susiradę gerus darbus, sukūrę šeimas, aptingsta ir jau nebebūna tokie socialiai alkani. Galbūt tas pats jausmas ištiko ir mus su mama. Išvykau paskui ją būdama 20-ies. Nusibodo tas intelektualinis darbas Palangoje. Beje, jis būdavo dar ir labai sezoniškas. Vasaromis ardavau kaip jautis, o žiemomis vis pritrūkdavau pinigų. Mano mama, Renata Sungailienė, tuo metu buvo vieno Palangos laikraščio redaktorė. Ji pirmoji nusprendė kelti sparnus, o aš – paskui ją. Ketinau užsidirbti ir grįžti, o matote, kaip išėjo (juokiasi). Padirbau fiksuotas valandas kavinėje ir jau ėmiau ilgėtis savo laisvos dienotvarkės Palangoje, kai galėjau rašyti, kada tik sugalvojusi. Taigi, Airijoje dar kartą įsitikinau, kad žmogui niekada nebūna gerai.

Komanda: Ievos sūnus Kajus taip pat dažnai talkina trijų moterų verslui – fotografuoja savo mamą, reklamuoja jos originalius gaminius socialiniuose tinkluose.

– Minėjote, kad savo verslą pradėjote nuo blusturgių, kurie Airijoje labai populiarūs. Ar gyvendamos Lietuvoje irgi buvote naudotų daiktų gerbėjos?

– Ir gyvendamos Lietuvoje dažnai lankydavomės vadinamųjų antrų rankų parduotuvėse. Pirmiausia dėl to, kad nuolat trūko pinigų, vėliau – dėl įdomesnių drabužių. Matote, kai man buvo dvylika, tėtį ištiko insultas, jis prarado kalbą, jo kūną paralyžavo. Mano tėtis buvo multiintrumentalistas, vienu metu net vadovavo Palangos orkestrui. Jis mirė slaugos namuose savaitę prieš man išvykstant į Airiją (tėveliui jau reikėjo nuolatinės medikų priežiūros). Kaip matote, mūsų su mama gyvenimas nebuvo lengvas. Todėl ir įsikūrusios Airijoje mes tęsėme tą pačią blusturgių pirkinių tradiciją. Nuvežėme sykį ten išbandyti ir vieną savo siūtų kaklaraiščių pakabą… Vėliau, jau įsukusios verslą, mudvi kone skersai išilgai išmaišėme visą Prancūziją keliaudamos į joje rengiamas vintažo muges. Jose prekiavome savo mados aksesuarais – iš vintažinių kaklaraiščių gaminamais vienetiniais unisex kaklaraiščiais, peteliškėmis, fantazijomis. Prancūzai dėl tų mūsų kaklaraiščių tikrai lydėsi. Iki pandemijos… Gaila, kad dėl koronaviruso viskas sustojo.

– Kaip gyvenate dabar, pandemijai vis dar kaustant pasaulį?

– Visai neblogai. Pernai, vienoje iš paskutiniųjų mugių, vykusių Prancūzijoje, Lione, aš susipažinau su tokiu nepaliečiu, kuris ieškojo įdomios produkcijos savo Kinijoje esančioms parduotuvėms. Mugėje jis iš manęs nupirko gal 70 kaklaraiščių, o vėliau pasirašėme bendradarbiavimo sutartį. Šis naujas kontaktas kurį laiką mus gelbėjo. O dabar? Mugės pamažu grįžta, tad tikimės, kad mūsų verslas irgi palengva grįš į senąsias vėžes. Ateityje žadu stiprinti prekybą internetu, o gyvai keliauti tik į ekskliuzyvines muges – Paryžių, Nicą, Liuksemburgą.

– Jau beveik du dešimtmečius gyvenate Airijoje. Ar airės – stilingos, domisi mada, mėgsta puoštis jūsų kaklaraiščiais?

– Na, airės labai konservatyvios. Galbūt dėl to mums buvo sunku pritapti su savo nišine produkcija. Airės labiau vaikosi britiškos mados. Ką turiu galvoje? Tikrai ne Londono madą, kuri yra labai hipsteriška ir įdomi. Veikiau – britų nenorą išsiskirti iš minios. Deja, tiek airės, tiek ir britės – greitosios mados gerbėjos. To tikrai nepasakyčiau apie vintažą garbinančias prancūzes, kurios tiesiog alpsta dėl išskirtinių drabužių, aksesuarų.

– Kai nesiuvate ir nekeliaujate po muges – ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Jei būtumėt paklaususi anksčiau, būčiau sakiusi, kad siuvu kaklaraiščius (juokiasi). Bet šiuo metu, po daugybės vienišų metų, aš turiu draugą – airį Deividą. Tad, kai nesiuvu, labai mėgstu gaminti maistą. Jei dėl kažko nerimauju, būtinai kepu. Beje, prieš kaklaraiščių verslą aš netgi turėjau feisbuke puslapį „You are what you eat“ („Ką valgai, tas ir esi“ – aut. past.) Ten tiek visokių mano sveikuoliškų receptų! Maisto gaminimas šiuo metu man kaip terapija, kaip nusiraminimas. Beje, su Deividu mėgstame eiti ir į restoranus, ragauti naujų patiekalų. Per karantiną su mama mėgdavome vaikštinėti pėsčiomis, savaitgaliais sukardavom net po 15 km. Airiai irgi vaikšto – su šeimomis, vaikais, šunimis. Kelionės? Iki šiol būdavo labiau darbo – savaitgalinės mugės. Laimė, kad mano kaklaraiščiai yra produktas, telpantis į vieną kelioninį lagaminą su visa išmaniai susilankstančia įranga. Tad keliauju patogiai ir elegantiškai.

GALERIJA

  • Kaklaraiščių karalienei Airijoje teko patirti ir šilto, ir šalto
  • Kaklaraiščių karalienei Airijoje teko patirti ir šilto, ir šalto
  • Kaklaraiščių karalienei Airijoje teko patirti ir šilto, ir šalto
  • Kaklaraiščių karalienei Airijoje teko patirti ir šilto, ir šalto
  • Kaklaraiščių karalienei Airijoje teko patirti ir šilto, ir šalto
  • Pokytis: Ievos mama R.Sungailienė pirmoji pakėlė sparnus iš Palangos į Dubliną. Ji mielai puošiasi dukros kuriamais aksesuarais.
  • Nepailstanti: nagingoji Ievos močiutė I.Mierkienė, pasilikusi gyventi Lietuvoje, vis dar yra pagrindinė visų „Bebrave Textiles“ kaklaraiščių siuvėja.
  • Komanda: Ievos sūnus Kajus taip pat dažnai talkina trijų moterų verslui – fotografuoja savo mamą, reklamuoja jos originalius gaminius socialiniuose tinkluose.
  • Sėkmė: Ieva džiaugiasi, kad per laimingą atsitiktinumą susipažino Salomonu Thiombiano – nuomonės formuotoju, kurio atvaizdas puikavosi ant daugybės pasaulio žurnalų viršelių. Jam labai patiko lietuvės kurti kaklo papuošalai.
  • Kaklaraiščių karalienei Airijoje teko patirti ir šilto, ir šalto
I. Sungailaitės asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Anonimas

Nesąmones ,is tokio biznio neišgyvensi .Airijoje vyrai nei kaklaraiščių,nei kostiumų nenešioja.Airis su marškiniais kurie yra ant kelnių viršaus, nesukisti i kelnes, be švarko,be kaklaraiščio.. Ir barzda nenuskusta trijų dienų ,ne ilgesnė .Tokį vyra pamačius gali sakyti airis,neapsiriksi.Taip kad jokia čia dizainerė, koks biznis, jeigu paklausos nėra.Visko tenai pilną ,viskas nebrangu.

kauniete

Nejuokinkit nieks tu ju kaklaraiščiu neperka kad butu galima tai vadinti bizniu

Vyriškis

Tamara, kadaise šlovingoji legendinės Šešioliktos divizijos darbuotoja. Kaip šaunu.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS