DŽIUNGLIŲ ŽMOGAUS SVAJONĖ – ATIDARYTI ROPLIŲ TERAPINĮ KAMBARĮ

Feisbuke Gerardas Paškevičius prisistato Džiunglių žmogumi. Mat nuo vaikystės augina gyvūnus, kurie turėtų gyventi džiunglėse. Miškuose renka laukinių žvėrių kaukoles, ragus, nagus ir viską, kas jį domina kaip mokslininką. Planuoja vestuves su savo išrinktąja Migle, nebijančia terariumų gyventojų.

Miglei baigiant medicinos studijas, jiedu abu, ukmergiškiai, žada kraustytis gyventi į Kauną su visais ropliais... "Bet jei parašysite, kad aš su savo aštuoniolika terariumų keliuosi į Kauną, kauniečiai tikrai man visus kelius užtvers", – juokiasi linksmų plaučių biologas, turintis misiją šviesti Lietuvos žmones ir mokyti juos atsakingo elgesio su visais gyvūnais.

– Lietuvoje nėra džiunglių, betgi vadinate save Džiunglių žmogumi...

– Šią pravardę man prilipdė tėvų draugai. Kai jie ateidavo pas mus į svečius ir pamatydavo mano egzotišką ūkį, tai vis pajuokaudavo, kad čia kažkoks džiunglių žmogus auga. Iš tiesų mano namuose gyvena tokie gyvūnai, kuriuos galėtum sutikti tik džiunglėse. Bet aš juos auginu terariumuose. Tikrose džiunglėse kol kas būti neteko. Galėjome nukeliauti į jas su vienos televizijos projektu, deja, pritrūko finansavimo.

– Tai kokio dydžio tas jūsų ūkis yra dabar?

– Šiuo metu turiu aštuoniolika terariumų. Aštuonis užėmusios gyvatės – jos, matote, individualistės, tad kiekviena turi gyventi atskirai. Du dideli tarantulai, kuriems irgi reikia atskirų butų. Du skirtingo dydžio driežai – taip pat nesugyvenantys kartu. Visa krūva Madagaskaro šnypščiančiųjų gigantiškųjų tarakonų…Didžiausioji sausumos sraigė – Didžioji achatina. Fantastiški vabalai, kvepiantys persikais, – mano mylimieji bronzinukai. Dar – Vietnamo gyvalazdės. Tokie juokingi pagaliukai su kojytėmis. Įsivaizduokite, kad tos gyvalazdės – visos patelės, kurioms giminės pratęsimui nereikia jokio patino (juokiasi). Dar turiu žemdirbių skruzdžių koloniją. Šios skruzdės yra panašios į lietuviškąsias rudąsias, tik turi smarkų polimorfizmą (daug skirtingų individų toje pačioje rūšyje). Visuose kituose terariumuose – maistas mano augintiniams (tarakonai, zoofobai ir kt.). Graužikų gyvatėms neauginu, siunčiuosi internetu.

– Gal ir kvailas klausimas, bet… ar visi jūsų augintiniai (bent jau tie didieji) turi vardus?

– Visi, išskyrus vieną. Matote, kada aš sugalvoju savo gyvūnui vardą, tai tampu už jį atsakingas visam gyvenimui. Aš neprekiauju gyvūnais, aš juos auginu. O tas vienas bevardis – tai mažytis žalčiukas, kuris šią žiemą įkrito pas žmones į rūsį, ilgai blaškėsi, kol atsidūrė pas mane. Dabar neleisiu jam įmigti, nepratinsiu prie rankų, sočiai maitinsiu, kad sustiprėjęs pavasarį galėtų grįžti į laukinę gamtą.

Gerardas Paškevičius. 

– Prie kiekvieno savo pasisakymo feisbuke dedate gražų prierašą: Džiunglių žmogus – už atsakingą elgesį su gyvūnais. O kokio neatsakingo žmogaus su gyvūnais elgesio pavyzdžius, klaidas galėtumėte išskirti šiandien?

– Pati didžiausia klaida – kai žmogus pirma nusiperka egzotinį gyvūną, o tik paskui ima gilintis, ieškoti informacijos. Bet koks roplys – tai ne katė ar šuo: nuėjęs į "Maximą" ėdesio nenupirksi. Jam reikalinga specifinė mityba, tam tikras šildymas, drėgmės reguliavimas, terariumas, atitinkamas substratas jame. Žodžiu, pagal to gyvūno rūšį augintojas turėtų jam sukurti tam tikras gyvenimo sąlygas. Deja, žmogus pirma nusiperka gražų driežiuką ir tik paskui man rašo, kaip jį auginti. O tas vargšelis stiklainyje nuo netinkamų sąlygų pasigauna kokią ligą.

Dažnai žmonės nori auginti daug gyvūnų, nesuprasdami, kad kiekvienam iš jų reikia vis kitokios priežiūros. Prisižiūriu internete visokių nuotraukų, kur, tarkim, trys gyvatės suleistos į vieną terariumą. Atrodo gražiai, bet, žinant gyvūno elgseną, – grubi klaida. Nes visos tos gyvatės nori pačios geriausios vietos šildytis. Jos priverstos konkuruoti. Taigi, patiria stresą ir įtampą. Dar blogiau, kai į vieną terariumą būna suleisti skirtingų rūšių gyvūnai, kilę iš skirtingų žemynų. Pavojus slypi skirtingų rūšių bakterijose ir virusuose, kuriuos jie gali perduoti vienas kitam ir taip susargdinti vienas kitą.

Visuomet norėdavau pabrėžti viena – pagarbą gyvūnams. Juk negaliu priversti visų žmonių juos mylėti, bet galiu išmokyti gerbti gyvūnus.

Dar viena problema, kad žmonės leidžia kontaktuoti skirtingos prigimties gyvūnams. Pavyzdžiui, neseniai mačiau vaizdelį feisbuke, kur smauglys guli padėtas prie šuns. Gerai, jei tas smauglys pašertas – tada šuniui pavojus negresia. O gyvatei? Jei šuo kąs – ji ginsis. Geriausiu atveju, turėsite vieną negyvą, o kitą sužeistą draugą. Štai kodėl savo feisbuko paskyroje dažnai dalijuosi šokiruojančiais interneto vaizdeliais, kad žmonės suprastų, kaip nedera elgtis. Egzotiniams ropliams šitie didieji žinduoliai kelia stresą arba kvepia kaip potencialus grobis. Jie tikrai nesijaučia saugiai vieni šalia kitų. Nerizikuokite. Su augintiniais draugaukite patys, bet neleiskite jiems draugauti vieniems su kitais.

– Apie kokį šaltakraujį gyvūną ateičiai vis dar svajojate?

– Aš į savo svajonių pildymą irgi žiūriu atsakingai. Noriu suteikti augintiniams kuo geresnes sąlygas. Nors ir labai norėčiau auginti tigrinį pitoną, kurio patelės ilgis siekia net 6 m, bet suprantu, kad šiuo metu neturiu tam sąlygų. Tokiam ropliui reikėtų pusės mano kambario dydžio terariumo. Jei išsižadėčiau visos savo kolekcijos, tuomet gal ir atsirastų vieta tigriniam pitonui.

– Dauguma žmonių skeptiškai žiūri į egzotinių gyvūnų augintojus, kaltindami juos, kad kankina vargšus iš natūralios gamtos sugaudytus roplius...

– Netiesa. Paprastai tai nedaroma – niekas legaliai negaudo tų egzotinių gyvūnų ir nekiša jų į terariumus. Mat šitaip pagauti jie greitai nugaištų nuo patirto streso. Didžioji egzotinių gyvūnų dalis išveista jau nelaisvėje. Jie nesupranta, kas yra laukinė gamta, todėl gyvena mūsų terariumuose. Štai kodėl jų nameliai turi kuo labiau atitikti roplių prigimtinę aplinką.

– Žinau, kad jau atradote savo meilę, ir ji tokia pati kvaištelėjusi (atleiskite už išsireiškimą) dėl šaltakraujų gyvūnų, kaip ir jūs. Praėjusiais metais paprašėte būsimos medikės Miglės Jankauskaitės rankos ir širdies, o šią vasarą, jei pandeminė situacija leis, planuojate vestuves. Gal ta proga savo žmonai dovanosite kokį egzotinį gyvūną?

– Visų pirma, gyvūnas neturėtų būti dovana. Sykį esu davęs savo merginai skorpioną, bet tai nebuvo dovana – veikiau prašymas laikinai pasirūpinti mano augintiniu. Dviejų žmonių santykius nuo gyvūnų reikėtų atskirti. Kaip ir nuo visų kitų dalykų. Juk jei Miglė yra būsima medikė, tai nereiškia, kad ji turi vykti į Santuokos rūmus greitosios automobiliu (juokiasi).

Miglė Jankauskaitė.

– Geresniais laikais, kol dar pasaulio nekaustė karantinas, važinėdavote po Lietuvą su savo egzotiniais gyvūnais, rengdavote pažintines išvykas į gamtą. Ką tokiais susitikimais bandydavote pasakyti žmonėms – kokią žinutę perduodavote?

– Visuomet norėdavau pabrėžti viena – pagarbą gyvūnams. Juk negaliu priversti visų žmonių juos mylėti, bet galiu išmokyti gerbti gyvūnus.

Aš aiškinu, kodėl svarbu neatsistoti ant šliaužiančio vikšro ir dėl ko žmogui svarbi biologinė gamtos įvairovė. Per pažintines išvykas visuomet stengiuosi parodyti žmonėms, kuo vienas ar kitas gyvis gali būti jiems naudingas. Noriu, kad žmogus ir gamta išmoktų sugyventi. Nes kitos išeities nėra. Žmonių populiacija tik didėja, o gamtos – mažėja. Todėl nieko naujo aš čia nepasakysiu, kad naikindami gamtą mes naikiname patys save.

Vedžiodamas žmones po gamtą aš jiems rodau, kad miškas – tai ne vien medžiai, bet ir grybai, kerpės, samanos, kirminai, vabzdžiai, šliužai ir kt. Medžiai yra tik visuma, padaranti tiems gyviems organizmams tam tikrą buveinę. Kai žmonės tai supranta – jiems lūžta smegenys. Juk auganti eglė nereiškia jos vienos... Prie eglės galime rasti grybų, nes vyksta mikorizė – toks nuostabus procesas, kai augalas ir grybas pasikeičia tam tikromis medžiagomis tarpusavyje.

O kai važiuodavau pas vaikus į darželius, mokyklas su egzotiniais gyvūnais, aš tiesiog norėjau parodyti, ką įdomaus turi užsienio gamta. Dažnai mums atrodo, kad užsienio gyvūnai kur kas spalvingesni, egzotiškesni, bet mano tikslas įrodyti žmonėms, kad ir Lietuvoje yra labai įdomių, gražių ir unikalių gyvūnų! Tarkim, paprastoji angis – vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje. Ji unikali tuo, kad nebijo sniego. Anksti pavasarį, kol sniegas dar nenutirpęs, angis mėgsta šildytis saulutės atokaitoje. Atminkite, tai vienintelė gyvatė pasaulyje, kurią gamtoje galime pamatyti ant sniego. Ir ji gyvena pas mus!

– Pirmąjį savo roplį – Taivano laibauodegį žaltį – įsigijote vos devynerių. Bet argi niekada nesinorėjo paprasčiausio šuniuko?

– Turėjau ir šuniuką. Keturiolika metų pas mus gyveno didelis Rytų Europos aviganis. O dar prieš jį auginau nimfinę papūgą. Įsivaizduokite, sėdžiu prie kompiuterio, darau pamokas, o toji mano nimfa vaikšto ant gyvačių terariumų ir jas erzina… Gyvatės niršta, o paukštis nesiliauja. Ilgai neleisdavau jai to daryti. Manoji nimfa gyveno laisvai namuose. Aišku, turėjo savo narvelį, kuriame nakvodavo, pasimaitindavo ir vėl po visus namus skrajodavo, nes paukščiai neturi gyventi narvuose. Fyfa (toks buvo jos vardas) ir valgydavo su manimi viską – vištieną, šašlykus, bulvių košę.

Ar tai gerai? Mūsų žmonės gyvena tokiame gandų burbule ir galvoja, kad papūgos valgo tik grūdus. Ne! Jei mes nuskristume į Australiją ir pamatytume pakelėje kokią automobilio numuštą kengūrą, tai aplink ją būtų ir paukščių. Tikrai išvystume, kaip prie jos atskrenda vietinės papūgos ir mažais snapeliais plėšo tos kengūros mėsytę. Nes mėsa – tai papildomi baltymai, riebalai, kurie itin reikalingi kiekvienam gyvam organizmui. Net ir paukščiui! Maniškė Fyfa gaudavo kuo įvairiausią maistą, todėl gyveno ilgai, sveikai ir laimingai – net septyniolika metų! Lygiai tas pats tinka ne tik paukščiams – gyvatėms, tarantulams, šunims ar katėms. Kuo daugiau skirtingo ėdesio, tuo geriau. Tikrai nesu už kažkokį monokultūrinį ėdalą su papildomais vitaminais.

– O dabar pažvelkime į ateitį, kai jūs su Migle susilauksite vaikų. Ar žinote, kokios smalsios jų akytės ir miklūs pirštukai, veikiantys tyliai ir greitai? Nespėsite net mirktelėti, kai pusė jūsų ūkio atsidurs laisvėje…

– Niekada (juokiasi). Mano visi terariumai rakinami, o raktelį turiu tik aš. Todėl galimybės, kad vaikai juos kažkaip atsirakins, tikrai nėra. Noriu, kad mano vaikai pažintų gyvūnų įvairovę. Tuomet gal kitaip ims vertinti ir žmones su skirtingomis pažiūromis. Nereikia galvoti, kad tik kačiukas, šuniukas ar jūrų kiaulytė gali būti geriausiu draugu.

Aš suprantu, kas mums gresia, kai vaikus reikės leisti į darželį (juokiasi). Jau dabar matau darželio auklėtojas kuždantis: "Žiūrėk, čia tie nenormalūs, pas kuriuos pitonai namuose gyvena..." Esame tam pasiruošę. Lietuviai mėgsta juoktis iš to, ko patys nesupranta. Galbūt kažkada pribręsime ir iki kitokios mąstysenos. Bet aš iš savo pusės galiu užtikrinti, kad mano ūkis vaikams pavojaus nekels. Netgi sakyčiau, kur kas pavojingiau vaiką palikti su šuniuku. O gal jam tuo metu kažką skaudės, augintinis rujos ar dėl kokios kitos priežasties kąs vaikui?

Aš suprantu, kas mums gresia, kai vaikus reikės leisti į darželį Jau dabar matau darželio auklėtojas kuždantis: "Žiūrėk, čia tie nenormalūs, pas kuriuos pitonai namuose gyvena..."

– Perfrazuokime patarlę "Su kuo sutapsi, tokiu ir pats tapsi". Kaip manote, į kokį gyvūną tapote panašus? O jūsų sužadėtinė Miglė?

– Nežinau… Kadangi esu didelis tinginys, tai gal į meškiną? Aš ne tik tingiu, bet ir visuomet randu lengviausią būdą padaryti sunkiems darbams. Aišku, mano elgesiui su gyvūnais tai netinka. Stengiuosi jiems užtikrinti pačias geriausias sąlygas. Šiaip esu nerangus ir mielas, bet… jei kas suerzino, galiu pradėti medžius versti. O mano sužadėtinė? Hmm… Kaip čia dabar jos neįžeidus? Ji tikriausiai būtų ežiukas. Miglė spygliuota, bet, kai viskas gerai, tie spygliukai būna nuleisti žemyn. Tačiau jeigu ji kažko išsigąsta (tarkim, stresas dėl mokslų), tai ji tuos spygliukus atstato ir nieko neprisileidžia. Net ir manęs – savo meškino.

– Ne tik auginate egzotiškus roplius, bet ir renkate įvairių miške rastų gyvūnų kaukoles. Kam jos jums?

– Mėgstu pasivaikščioti po miškus, tad dažnai aptinku kokių nors kaulų ar žvėrių kaukolių. Savo radinius tempiu namo, į rūsį. Tuomet juos dezinfekuoju ir studijuoju. Atsivertęs žinynus aiškinuosi, kieno tie kaulai, kokio jie amžiaus ir pan. Aš nesu medžiotojas. Imu tik tai, ką randu gamtoje – iltis, plunksnas. Renku ir kanopinių gyvūnų ragus. O jų beieškodamas pamatau ir laukinių gyvačių išnarų. Įdomiausia tose mano radybose būna tai, kad iš pradžių visiškai nežinau, kokiam gyvūnui tie radiniai priklauso. Tuomet vartau senas knygas, tyrinėju akiduobes, matuoju tarpus tarp dantų ir spėlioju, kieno tai gali būti kaukolė, kokiomis aplinkybėmis gyvūnas žuvo ir pan. Tarsi pamažu atkapstau to gyvūno istoriją.

– Ir pabaigai siūlau jūsų šeimai puikų verslo planą. Būsima medikė Miglė ir mokslininkas Gerardas suvienija pajėgas ir atidaro parduotuvę, kurioje pardavinėja gyvačių nuodų tinktūras nuo koronaviruso ir kitų būsimų mirtinų virusų?

– O, įdomu – nė nepagalvojau! Betgi čia reikėtų išmanyti farmacijos mokslą. Miglė būsima gydytoja, ne farmacininkė. Aš gal labiau norėčiau įgyvendinti kitokią svajonę – atidaryti egzotinių roplių terapinį kambarį žmonėms, patiriantiems nerimą ir įtampą. Patikėkite, ropliai iš prigimties yra labai ramūs ir galintys nuraminti kitus sutvėrimai. Pamenate tokį animacinį filmuką apie Mauglį ir jo draugą pitoną Ka? Ne veltui jo akys hipnotizavo. Užsienyje jau yra tokių kambarių. Viena privati klinika, turėjusi smauglį ar kukurūzinį žaltį, atliko tyrimus. Kai labai užsidaręs savyje žmogus palaikydavo minėtą roplį rankose, jam atsirasdavo noras pasakoti apie savo patirtį namiškiams: "O tu žinai, kad aš laikiau smauglį? Jis buvo labai šiltas…" Pasaulyje tai vyksta. Gyvūnai daro stebuklus.