Abipusis šokas
Praėjusios vasaros pabaigoje Vilniaus priemiesčiuose klaidžiojusi meška sukėlė šoką ne tik gyventojams, valdiškoms tarnyboms, bet ir pati buvo persigandusi.
„Ta meška tai priartėdavo, tai atsitraukdavo“, – į nesuprantamą meškos elgseną atkreipė dėmesį Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) vadovas Laimonas Daukša.
Pasak jo, gyvūno elgesys kėlė pavojų tiek žmonėms, tiek ir pačiam gyvūnui.
„Lokiai, jų elgsena – pas mus visiškai netyrinėtos sritys. Tokių tyrimų labai reikėtų. Išsiaiškinus meškų elgseną, jų migracijos ypatumus, mėgstamas teritorijas, mokslininkai galėtų parengti visuomenei aktualias rekomendacijas, kurios būtų labai svarbios užtikrinant žmonių saugumą“, – tikino L. Daukša.
Antkakliai ar auskarai
LMŽD vadovo tvirtinimu, meškas būtų galima sužymėti antkakliais.
„Net nebejoju, kad antkakliai praverstų nustatant lokacijas, pavienius individus, jų judėjimo teritorijose specifiką, prognozuojant galimą jų elgesį ir galimas rizikas tiek visuomenei, tiek gyvūnams“, – sakė L. Daukša.
Leidimą žymėti gyvūnus turi asociacija Ekosistemų apsaugos centras.
Jos vadovas Petras Adeikis „Kauno dienai“ sakė, kad iki šiol Lietuvoje dar nepažymėta nė viena meška.
„Po to chaoso Vilniaus priemiesčiuose jau gavome leidimą pažymėti lokį. Tačiau kaip pažymėti? Elniniams gyvūnams daviklis dedamas į ausį, nes elniniai negali kasytis, o vilkas ar lokys kasosi ir jis nusidrėks tą siųstuvėlį. Neseniai filmavau vilkiukus – jie beveik visą laiką kasosi. Esmė, kad sugeba kasytis, tad auskarą anksčiau ar vėliau nusidrėks“, – pabrėžė asociacijos vadovas.
Anot jo, plėšrūnų žymėjimas antkakliais atrodo patikimesnis, tačiau ir antkakliai turi trūkumų.
„Ne per seniausiai Lietuvoje užfiksuoti du dar nesuaugę lokiai. Uždėti antkaklį augančiam individui negalime, nes antkaklis pradės jam trukdyti gyventi. Jei uždėsime laisvesnį, tokį nusikrapštys. Antkaklius galima dėti tik suaugusiems lokiams, kurių masė jau nebedidėja“, – atkreipė dėmesį P. Adeikis.
Specifinės aplinkybės
Asociacijos Ekosistemų apsaugos centro vadovo tvirtinimu, lokių žymėjimo planus komplikuoja kai kurios specifinės aplinkybės.
„Lietuvoje yra tik vienas kitas individas. Pas mus – kitaip nei, pavyzdžiui, Estijoje, ar Balkanuose, kur lokių populiacija yra labai didelė. Balkanų šalyse, kur rudieji lokiai lankosi prie šiukšliadėžių, viskas paprasta ir aišku – pastato tose vietose narvus, gaudo, pažymi. Lietuvoje tokių vietų nėra, tad pasalos nesurengsi. Pranešus, kad tam tikroje vietoje pastebėtas lokys, sulekia fotografai ir lokiai ten nebesirodo“, – apgailestavo asociacijos vadovas.
P.Adeikio tvirtinimu, informacija apie meškas sukelia daug nereikalingo šurmulio ir tai trukdo specialistams atlikti savo darbą.
„Stebėjau patelę Aukštaitijoje. Negaliu pasakyti, kur. Kodėl negaliu? Kai ne per seniausiai viešai buvo pranešta apie pasirodžiusius du lokius ir nurodyta, kokiame kaime, ten iš karto sulėkė fotografai. Nuvažiuokite ir rasite juos ten pasislėpusius. Noriu pasakyti, kad nereikėtų skelbti, kur konkrečiai lokiai pasirodė, nes tai neduos naudos nei visuomenei, nei gyvūnui, tik kas nors bandys juos nufotografuoti ir socialiniuose tinkluose surinkti kuo daugiau patiktukų“, – tvirtino P. Adeikis.
Vadina neetišku
Asociacijos Ekosistemų apsaugos centro vadovo nuogąstavimams pritarė ir LMŽD vadovas, tvirtinantis, kad lokių persekiojimas, siekiant kokios nors asmeninės naudos, yra neetiškas.
Dėl lokių pasirodymo kylantis ažiotažas ir triukšmas, anot specialistų, yra viena priežasčių, kodėl Lietuvoje iki šiol nepavyko pažymėti nė vieno lokio.
Tačiau pasitaiko atveju, kai lokiai išgąsdinami atsitiktinai.
„Vieną lokį, kurį planavome pažymėti, bandėme gaudyti – šėrėme, jau buvome prisipratinę prie kelių šėryklų, bet atsitiko taip, kaip atsitiko, – atvažiavo miško darbuotojai ir lokys pasitraukė“, – apgailestavo P. Adeikis.
Prieš kelis mėnesius meška buvo pasirodžiusi Prienų rajone. Buvo minimos ir konkrečios vietos – pavyzdžiui, Šilavoto seniūnija.
Išsiaiškinus meškų elgseną, jų migracijos ypatumus, mėgstamas teritorijas, mokslininkai galėtų parengti visuomenei aktualias rekomendacijas.
Pasidomėjus, kaip seniūnijos gyventojai reagavo į tokią naujieną, ar kilo ažiotažas, gal buvo bandyta mešką nufotografuoti, Šilavoto seniūnės pavaduotoja Jūratė Urbaitienė sakė, kad žmonės buvo suintriguoti.
„Žinia apie meškos pasirodymą apylinkėse vietos gyventojų neišgąsdino, greičiau labai sudomino. Neteko girdėti, kad kas nors būtų meškos ieškojęs, bandęs nufotografuoti ar sutikęs. Socialiniuose tinkluose žmonės tiesiog dalijosi savo emocijomis, mintimis ir naujausia informacija apie gyvūną. Pavyzdžiui, mūsų meškutė pastebėta Garliavos apylinkėse ir pan.“, – „Kauno dienai“ pasakojo J.Urbaitienė.
Sudėtinga užduotis
P. Adeikis atkreipė dėmesį, kad net įviliojus plėšrūną į pasalą ir po taiklaus šūvio dar nėra garantijos, kad operacija bus sėkminga.
„Užmigdyti ir pažymėti – ne tokia jau paprasta užduotis, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ampulės su migdomuoju preparatu po šūvio suveikia praėjus 15–20 minučių. Per tą laiką lokys gali atsidurti bet kur. Jis, pavyzdžiui, gali įlįsti avietyną ir ten gulėti. Kaip mes žinosime, ar jis visiškai užmigo, ar ne, – juk aplink tanki augmenija? Su dronu nepasižiūrėsi. Prieiti ir patikrinti negali, nes kalbame apie galingą plėšrūną. Kas belieka? Laukiame, kada nukris lapai, kai augmenija bus ne tokia tanki, ir tada bandysime šauti kapsulę su migdomaisiais“, – sakė P. Adeikis.
L. Daukšos pastebėjimu, vasaros pradžioje buvo tinkamas momentas bandyti pažymėti lokį.
„Kai buvo Vilniuje, Ukmergės gatvėje, kur buvo atitvaras per kelio vidurį, tarnybos tikrai galėjo su tarnybiniu transportu privažiuoti ir atlikti injekcinį šūvį. Visokių būdų yra, pavyzdžiui, užjuosti tinklą. Nebandęs negali sakyti, ar sektųsi, ar ne. Reikėtų skirti finansavimą ir turėti vieną kitą efektyvią priemonę, kokios naudojamos pasaulinėje praktikoje“, – svarstė L. Daukša.
Jis pabrėžė, kad bandymas užmigdyti lokį yra ne šūvio taiklumo, bet atsakomybės klausimas.
„Tai turėtų atlikti reikiamus įgaliojimus turinti valstybinė institucija. Turi būti licencijuotas situacijos šeimininkas, kuris žino injekcijos savybes, gramus, galiojimo laiką ir t. t.“, – sakė LMŽD vadovas.
Meškų daugės
L. Daukša svarstė, kaip būtų galima išvengti chaoso ir nesusipratimų, netikėtoje vietoje pasirodžius lepečkojui.
„Prisiklausėme kalbų apie veikimo algoritmus ir pan. Reikia ne algoritmų, bet aiškaus koordinavimo. Atsakomybę turi prisiimti vienas asmuo, kuris koordinuotų veiksmus, nusiųstų pareigūnus, inspektorius, kitus asmenis, derintų sprendimus su valstybinėms institucijomis: ugniagesiais, policija ir pan. Tai lyderystės klausimas, aiškus žinojimas, kaip veikti ekstremalioje situacijoje, o ne dairymasis vieniems į kitus“, – pabrėžė L. Daukša.
Remdamasis savo stebėjimais, asociacijos Ekosistemų apsaugos centro vadovas P. Adeikis svarstė, kiek maždaug lokių dabar galėtų būti Lietuvos teritorijoje.
„Praėjusiais metais rudenį filmavau patiną. Tikrai manau, kad jis čia miegojo – peržiemojo. Esminė naujiena – neseniai užfiksuoti du jauni individai, kurie sukėlė ažiotažą. Išmatavau jų pėdas. Pagal tai sprendžiu, kad turime du atsiskyrusius paauglius – 2,5 ir 3,5 metų. Būtent paaugliai vaikšto ne pavieniui, bet būreliais. Suaugę gyvena po vieną, tik patelės gyvena su jaunikliais. Lokiukai iki dvejų metų gali vaikščioti su motinomis. Tačiau kai meška atsiveda naują vadą, paaugę lokiukai išvaromi. Atrodo, kad būtent tokie ir pastebėti Aukštaitijoje“, – sakė P. Adeikis.
Anot, jo Lietuvoje niekada nebuvo fiksuota patelė su dviem jaunikliais, tad tikėtina, kad jauni lokiai atklydo iš Latvijos arba Baltarusijos. Specialistas pabrėžė, kad du jauni lokiai poros dar kurį laiką neieškos – turi praeiti keleri metai.
„Seniau sakydavau, kad Lietuvoje yra trys–penki lokiai, dabar sakau, kad yra penki–septyni. Taip skaičiuoju su avansu, turėdamas galvoje, kad lokių Lietuvoje daugėja ir dar daugės. Dešimt lokių šiuo metu, manau, tikrai dar nėra, bet greitai gali ir atsirasti“, – sakė P. Adeikis.
Kas atsakingas?
– Kokios pamokos buvo išmoktos ir kas padaryta, kad, pasikartojus panašiam atvejui – atklydus į apgyvendintą teritoriją meškai, – tarnybų veikimo schemos būtų aiškios, tikslios, greitos ir efektyvios? Ar bus aiškumas, kam tenka atsakomybė už veiksmų efektyvumą? – „Kauno diena“ pasiteiravo Aplinkos ministerijos atstovės Tautvilės Merekevičiūtės.
– Situacija paskatino ieškoti sprendimų ir sukurti algoritmą, kaip bus elgiamasi panašiose situacijose, kad jos būtų suvaldytos saugiai ir operatyviai. Reaguojant į identifikuotas problemas dėl laukinių gyvūnų, atsiduriančių jiems nebūdingoje aplinkoje, aplinkos ministras š. m. liepos pradžioje pasirašė raštą, kuriuo Aplinkos apsaugos departamentui (AAD) pavesta koordinuoti veiksmus tokiais atvejais.
Pagal dabar galiojančia tvarką, kai gyvūnams ar aplinkai kyla reikšminga grėsmė, atsakomybė už veiksmų organizavimą ir koordinavimą tenka AAD. Jis yra atsakingas už veiksmų koordinavimą tarp Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Laukinių gyvūnų globos centro (LSMU LGGC), policijos, savivaldybių, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Aplinkos apsaugos agentūros ir kitų institucijų, priklausomai nuo jų kompetencijos ar situacijos poreikių. Šioms institucijoms bendradarbiaujant bus siekiama, kad gyvūnai būtų saugiai grąžinti ar perkelti į jiems tinkamą aplinką, arba būtų imamasi kitų būtinų veiksmų dėl gyvūnų gerovės ir apsaugos. Prireikus AAD turės inicijuoti ir siūlyti atitinkamų teisės aktų pakeitimus.
Be to, AAD privalės aktyviai informuoti visuomenę apie kilusias grėsmes, užtikrinti, kad ši informacija būtų nuolat atnaujinama ir prieinama.
– Ar ministerija planuoja imtis priemonių, kad Lietuvos teritorijoje pasirodžiusios meškos būtų sužymėtos antkakliais ar kitokiomis priemonėmis? Jei tokie planai yra, kas jau padaryta, kiek pažengta planus įgyvendinant?
– Šiuo metu veikia praktinė informacinė priemonė – interaktyvus žemėlapis, kuriame fiksuojami pastebėti stambūs plėšrūnai Lietuvoje. Šis žemėlapis ne tik padeda informuoti visuomenę apie gyvūnų judėjimą, bet ir prisideda prie duomenų kaupimo, mokslinių tyrimų, planavimo ir reagavimo laiku į galimus pavojus tiek žmonėms, tiek gyvūnams.
Nuolat individualiai žymėti visus plėšriuosius gyvūnus Lietuvoje neplanuojama. Tokia praktika ir užsienio šalyse taikoma labai išskirtiniais atvejais, kai daroma nuolatinė žala ūkiniams gyvūnams, kyla grėsmė visuomenės saugumui ar pačių gyvūnų, ypač saugomų, apsaugai. Tais atvejais atsižvelgiama ir į tai, kad, norint gyvūnus pažymėti, reikia juos sugaudyti, o tai kelia papildomą stresą gyvūnui ir gali kelti riziką tiek jam, tiek aplinkiniams žmonėms. Vertinant rizikas ir poveikį gyvūnų apsaugai ir gerovei bei siekiamas naudas, toks sprendimas galėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais, kai tai būtina konkrečiai situacijai suvaldyti.
Atsižvelgiant į tai, kad rudųjų lokių populiacija didėja visoje Europoje, šios rūšies buveinės vis labiau fragmentuojamos dėl įvairios ūkinės veiklos, infrastruktūros plėtimosi ir pan., bus rengiamas Rudojo lokio rūšies apsaugos planas, kuriame bus numatytos rūšies apsaugos strateginės kryptys, veiksmai, atsakingos institucijos ir pan.
Prašome kiekvieno atsakingai vertinti savo su bet kokiu gyvūnu, ypač plėšrūnais, susitikimus – netrikdyti jų norint nufotografuoti, atsargiai atsitraukti, nesiartinti arčiau, jei gyvūnas sužeistas, jam reikia pagalbos ar elgiasi neįprastai (gali sirgti užkrečiamosiomis ligomis, kelti pavojų aplinkai) – informuoti bendruoju pagalbos tel. 112.
Grybautoja akis į akį susidūrė su meška
Kupiškio rajono gyventoja akis į akį miške susitiko su meška. Nors susitikimas atėmė šaltą protą ir moteris elgėsi priešingai, nei reikėtų, nuo gyvūno nenukentėjo. Moteris pasakojo, kad ją ir mešką skyrė apie dešimt žingsnių, o dvimetrinis žvėris buvo atsistojęs ant dviejų kojų ir artėjo grybautojos link.
Į miškelį tarp Kupiškio ir Anykščių grybauti atėjusi Regina Juodagalvienė pirmiausia pamatė, kaip jai atrodė, didelį juodą maišą, kuris sukėlė pyktį: kaip žmonės šiukšlėmis teršia miškus! Tuo metu prie „maišo“ pribėgę du moters šunys ėmė loti nesavais balsais ir greitai nubėgo namo į už kelių šimtų metrų esančią sodybą.
Moteris sustingo ir negalėjo patikėti: tariamasis maišas atsistojo ant dviejų kojų ir ėmė artėti link jos. Nors moteris žinojo patarimus, kaip elgtis susitikus mešką, bet tuo metu juos iš streso pamiršo ir pradėjo garsiai šaukti. Meška artėjo, moteris traukėsi atbulomis. Meška, jos akimis, buvo aukštesnė nei 2 m.
Šiek tiek atsitokėjusi R. Juodagalvienė paskambino vyrui pranešti apie mešką. Šunų perspėtas sutuoktinis jau buvo pakeliui pas ją, šaukė, signalizavo, o moteris bėgo prie jo.
Kaip elgtis sutikus mešką, patarė Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Rimantas Misevičius: „Nereikia daryti staigių judesių, šaukti, rėkti. Reikia mešką stebėti. Galima su ja kalbėti ramiu tonu, kad meška suprastų, jog susitiko ne žvėrį ar gyvulį, o žmogų. Ir reikia bandyti nuo jos tolti, nusišalinti.“
Esą bėgantis žmogus meškai atrodys kaip sprunkantis grobis, kurį reikia atakuoti.
„Meškos galbūt girdi geriau, užuodžia geriau, bet nėra toliaregės“, – pastebėjo R. Misevičius.
Meškos į Lietuvą, atrodo, atklydo iš Baltarusijos, ir nebūtinai – sausuma. Jos geros plaukikės, todėl keliauti galėjo ir pelkėmis, raistais. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie dvidešimt, Latvijoje – šimtais, o Estijoje – iki 1 tūkst.
„Estijoje meškos yra medžiojamos, apie 10 proc. nuo suskaičiuojamų jų per metus leidžiama sumedžioti“, – kalbėjo Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas.
Šaltinis: LNK
Naujausi komentarai