"Anykščių vyno" gamykloje apsilankiusi Dalia Karazijaitė-Laucius didžiuodamasi pasakojo, kad vienintelė jos profesija – mama, o apie tėvų verslą atmintyje jai liko tik linksmos istorijos.

Karazijų atstovė

"Sakykite komplimentus, aš juos visada priimu – juk geras daiktas", – kvatojosi į pagyras dėl jaunatviškos išvaizdos ir energijos atsakydama septyniasdešimt metų perkopusi D.Karazijaitė-Laucius. Save apibūdinanti tiesiog kaip mamą, močiutę ir promočiutę vaikystėje ji buvo žinoma kaip vieno pirmųjų Lietuvos verslininkų Balio Karazijaus dukra.

B.Karazija, garsiausias Anykščių pramonininkas, pirmasis Lietuvoje pradėjo vyndarystės verslą. Iki tol vyno lietuviai beveik nepirkdavo, nes jis būdavo tik vežamas iš užsienio ir paprastam žmogui per brangus. Diplomuotas agronomas 1926 m. atvyko į Anykščius, pasitelkė į pagalbą Jungtinėse Valstijose vyno gaminimo technologijas studijavusį specialistą ir jie kartu užraugė pirmuosius obuolių vyno litrus.

Pirmąjį vyną nekantrūs anykštėnai išragavo net iki galo nesubrandintą, todėl kitą kartą pasimokęs pradedantysis verslininkas pagamino jo kur kas daugiau. Taip prasidėjo verslas, išgarsinęs Karazijų šeimą visoje Lietuvoje.

Jei ne prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, iš pradžių Karazijų šeimą nubloškęs į Vokietiją, o vėliau – į JAV, galbūt šiandien D.Karazijaitė-Laucius būtų vyno gamybos verslo tęsėja. Tačiau šeimos vaisvynių gamykla atiteko valstybei (vėliau buvo privatizuota), o Karazijams teko pradėti gyvenimą už Atlanto iš naujo.

Dėl pokyčių nesigaili

Dabar D.Karazijaitė-Laucius Lietuvoje – itin reta viešnia. Šįkart ji čia apsilankė po dvidešimties metų pertraukos. "Viskas čia labai pasikeitę, pasidarė panašu į kitas Europos šalis. Tačiau tai nieko bloga – gyvenime niekada niekas nestovi vietoje, taip ir turi būti", – dėl kone neatpažįstamų tėviškės vietų nesigraudino moteris.

Kai Karazijų šeima paliko Lietuvą, Daliai buvo vos aštuoneri metai. "Todėl ne daug ką žinau apie tai, kaip viskas vykdavo, buvau per maža, kad man daug ką pasakotų", – prisipažino ji.

Vis dėlto apie tėvo verslą dabartiniams "Anykščių vyno" darbuotojams ji turėjo daug ką papasakoti – jiems liko tik viską užsirašinėti, kad istorija neišnyktų amžiams. "Amerikoje tėvai taip pat kalbėdavo apie Lietuvoje paliktą verslą. Ne su manimi, bet tarpusavyje, su draugais, pažįstamais, o juk vaikai visuomet visko klausosi", – šypsojosi ji.

Ne vieną dešimtmetį gamykloje dirbantys žmonės buvo nustebę, kad pastate, kuriame dabar valomi vaisiai, seniau buvo pirtis, į kurią skirtingomis dienomis praustis eidavo čia dirbę vyrai ir moterys. "Mes gyvenome antrame aukšte, apačioje vyko darbai, o šalia gamyklos tėvas turėjo žemės, kur eksperimentuodavo su augalais. Jis buvo profesionalus agronomas, todėl tiems eksperimentams galėjo gauti daugiau žemės nei paprastai buvo leidžiama kitiems", – pasakojo D.Karazijaitė-Laucius.

Moteris atsimena, kad kai Lietuvoje prasidėdavo obuolių surinkimo metas, prie gamyklos išsirikiuodavo ilgiausios eilės ūkininkų vežimų, iki viršaus prikrautų obuolių. Ūkininkai žinojo, kad B.Karazija priima tik šviežius produktus, bet už juos visuomet sąžiningai atsilygindavo. 50 kg obuolių kainuodavo vieną litą – tuomet tai buvo nemaži pinigai.

Už gėrimus – pasakos

Nors gyvendama Anykščiuose Dalia buvo per maža ragauti vyną, iš tėvų verslo ji sugebėdavo išpešti naudos. "Mes su aukle abi buvome tokios probleminės. Mes su broliumi nukniaukdavome jai butelį gėrimo, o ji už tai mums sekdavo pasakas. Geria vyną ir kuria visokias istorijas. Virėja po to ateidavo pas mus ir plūsdavosi", – kvatojo ji.

Kitas ryškus jos vaikystės prisiminimas – vienas iš gimtadienių. "Taip jau atsitiko, kad aš gimiau tą dieną, kai mirė mano senelis. Daktarai buvo atėję pas jį, budėjo kambaryje, o kai jis mirė, mama praėjus vos pusvalandžiui tiesiog ant laiptų pagimdė mane. Nepaisant to, kad mano šventė sutapo su liūdna netekties data, kai atėjo mano penktasis ar šeštasis gimtadienis, aš, aišku, norėjau šventės. Todėl nuėjau į miestą, užsakiau penkis ar šešis tortus ir sukviečiau į svečius visus net ne savo, o tėvų draugus. Tėvams neliko nieko kita, tik už viską sumokėti", – juokėsi moteris, prisimindama vaikystės išdaigas.

Pati tėvams nuobodžiauti neleidusi moteris dabar su šypsena žvelgia į jaunosios kartos išdaigas. "Mano vienas anūkas – labai aukštas, net pasiekti negaliu. Tai jei jis ką negera daro ar sako, aš pasišokėju, čiumpu jį už plaukų ir paauklėju", – juokėsi D.Karazijaitė-Laucius.

Vyras palaikė graike

Su vyru Antanu Lauciumi Dalia gyvena jau 55 metus. "Nelengva tiek metų santuokoje išgyventi, patikėkite manimi", – perspėjo ji šelmiškai šypsodamasi, tačiau žiūrint, kaip bendrauja kartu atvykę sutuoktiniai, tuo sunku patikėti.

Lietuvių pora susipažino Jungtinėse Valstijose, lietuvių klube, tačiau gyvenimus sujungti nusprendė ne dėl to, kad vienijo tos pačios šaknys. "Kai susipažinome, Antanas manė, kad aš graikė", – kvatojo prisimindama lemtingą pažintį moteris. Šioje santuokuoje gimė keturi vaikai, vienuolika anūkų ir du proanūkiai.

Energinga moteris nebijo prisipažinti, kad niekada neturėjo profesijos ar mokamo darbo. "Mano profesija – mama", – drąsiai sakė ji, visą nuo šeimos likusį laiką skirianti visuomeninei labdaringai veiklai. Dabar JAV Ilinojuje ji dirba parduotuvėje, kurioje surinktos visos lėšos keliauja vietos ligoninei.

Aktyvūs visuomenės nariai

Pasitikę viešnią anykštiškiai spėliojo, kad gerą būdą ji paveldėjo iš mamos. Yda Ema Žvalginaitė, vėliau tapusi Karazijiene, garsėjo visoje apylinkėje kaip labai aktyvi visuomenininkė, šaulė, niekada neskirstydavusi žmonių į vargšus ir turtingus.

"Į kiekvieną sutiktą ji žiūrėjo tiesiog kaip į žmogų. Nors buvo ponia, garsaus vietos verslininko žmona, nė vienas negalėjo pasakyti, kad į ką nors ji būtų žiūrėjusi iš aukšto. Kam tik galėdavo, visiems padėdavo", – gerų žodžių apie uošvę negailėjo A.Laucius.

Vietos gyventojai D.Karazijaitei papasakojo, kad jos mama vietos moteris išmokė, kaip reikia sukryžiavus lentas užkalti langus, saugantis bombardavimo. "Tiesą sakant, neįsivaizduoju, iš kur ji to galėjo išmokti", – stebėjosi viešnia ir džiaugėsi sužinojusi daugiau apie savo šeimą iš senų jos draugų.