G. PETKUTĖ: LINKIU KUO LABIAU PASITIKĖTI SAVIMI

Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktorei Godai Petkutei nereikia Naujųjų vidurnakčio, kad iš pelenės taptų princese. Magišką virsmą iš nedrąsios mergaičiukės į ambicingų planų turinčią aktorę ji jau patyrė. Šį rudenį įgyvendino dar ir ilgai brandintą idėją – atidarė mergaičių studiją „Cozy Shelter“, kurioje mokoma svarbiausių dalykų – kelti savivertę, ugdyti pagarbą sau ir kitiems.

– Aktoriaus profesiją renkasi labai jautrios, dažnai kitų nesuprastos asmenybės, taip pat žmonės, norintys lipti ant scenos ir mėgautis publikos dėmesiu. Tarp kurių esate jūs?

– Esu gamtos vaikas. Visas vaikystės, paauglystės dienas leidau miškų ir pievų apsuptame vienkiemyje. Žaidžiau kieme, kurį juosia milžiniškas sodas. Laipiojau po medžius, bėgiojau po laukus ir leidau dienas tarp savo augintinių. Tuo metu jie buvo geriausi mano draugai. Kadangi gyvenome atokiau nuo miestelio, tekdavo pačiai prasimanyti veiklų. Čia turbūt labiausiai pasitarnavo mano vaizduotė. Tik pagalvokite, kiek laiko ji augo, kol man sukako aštuoniolika ir aš palikau tėvų namus! Pati nepamenu, bet mano pusseserė, kuri kiekvieną vasarą atvažiuodavo į kaimą vasaroti, pasakojo, kad jau tada, kai abi (tuo metu abiem buvo iškritę priekiniai dantys) supdavomės sūpynėse, skardžiausiu balsu šaukdavau: užaugusi būsiu aktorė! Negaliu šito paliudyti, bet baigusi dvyliktą klasę norėjau stoti į interjero dizainą. Deja, šiai svajonei neišsipildžius, teko labai greitai suktis iš padėties.

– Ir tuomet prisiminėte svajonę apie teatrą ir aktorystę?

– Svarsčiau, kur dar galėčiau save išbandyti, ir prisiminiau, kad mokykloje visai neblogai organizuodavau renginius. Pasirinkau teatro režisūros studijas Klaipėdoje. Stodama nė nenutuokiau, kas tai yra, o įstojau, galima sakyti, per stebuklą. Tik tuomet prasidėjo mano pažintinė kelionė į teatrą. Aš jį įsimylėjau! Čia jaučiausi saugi ir suprasta, čia buvo galima leistis į plačiausius kūrybinius vandenis.

Dedikacija: „Kauno pavasaris’72“ – tai spektaklis, įkvėptas Romo Kalantos ir 1972 m. gegužės vidurio įvykių Kaune. Spektaklio komanda nesiima kritiškai vertinti anuometinės visuomenės, tačiau siekia žaismingai išryškinti paralelę tarp ano meto ir šiandienos Lietuvos visuomenės. D. Stankevičiaus nuotr.

– Po dvejų metų režisūros studijų gavote pasiūlymą stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir studijuoti vaidybą. Ar juo pasinaudojote?

– Taip, praėjus pusmečiui po pasiūlymo pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams į LMTA. Įstojau. Pačios studijos buvo labai sudėtingos: daug įtampos, streso, nuovargio ir baimės. Galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokią mokyklą tenka išeiti tam, kuris trokšta tapti profesionaliu aktoriumi. Kita vertus, tas didžiulis psichologinis spaudimas man davė ypač daug, pirmiausia kaip asmenybei. Labai pasikeičiau, studijuodama atradau save ir supratau, kad mano gyvenime susidėliojusios aplinkybės – kaip aš pasirinkau šią profesiją – yra visiškas, bet laimingas atsitiktinumas. Už tai aš būsiu dėkinga visatai visą likusį gyvenimą. Sutinku, kad šią profesiją renkasi jautrios asmenybės, kažkuria prasme turinčios savivertės plyšių. Faktas, kad ši profesija nuolat reikalauja valios, įdirbio, tikėjimo, įrodymo sau ir kitiems, kad esi vertas čia pasilikti. Manau, scena duoda ir pasiima. Gerai, kai pavyksta išlaikyti pusiausvyrą.

– Patyčios – dažnas šių dienų reiškinys mokyklose. Ar savo metu su jomis susidūrėte? Ar esate kada patyrusi jausmą, kai nesinori žiūrėti į veidrodį, eiti iš namų?

– Nesu susidūrusi su patyčiomis iš šalies. Tačiau užteko ir pačios savęs, kai nuolat talžydavau save mintimis, kokia esu nepakankama. Žiūrėdavau į veidrodį ir matydavau savyje daugiau trūkumų nei pranašumų. Tai mane persekiojo gana ilgai. Net baigusi studijas kurį laiką dar negalėjau pabėgti nuo savo minčių srauto. Tuomet labai rimtai pradėjau užsiimti saviugda. Darbas su savimi, knygų skaitymas, vaikščiojimas pas terapeutą sudarė mano kasdienybės rutiną. Dedamos pastangos nenuėjo veltui: išsigryninau mintis ir save pačią. Kiekvieno žmogaus sielos augimo kelias labai skirtingas ir, tikiu, kiekvienam iš mūsų – pats tinkamiausias. Man reikėjo daug patirčių, daug besikartojančių scenarijų, kad suprasčiau, jog visi atsakymai – manyje, tik privalau turėti užtektinai drąsos pažvelgti į savo vidų. Drąsai užaugti reikia laiko, tad ji augo drauge su manimi.

Man reikėjo daug patirčių, daug besikartojančių scenarijų, kad suprasčiau, jog visi atsakymai – manyje, tik privalau turėti užtektinai drąsos pažvelgti į savo vidų.

– Dažnai jaunus žmones, atvykusius studijuoti į didesnius Lietuvos miestus, slopina, varžo, trikdo provincialumo kompleksas. Ar taip buvo ir jums?

– Deja, taip... Stengiausi slopinti tuos nevisavertiškumo kompleksus, kurių turėjau ne vieną ir ne du. Geriausia išeitis, maniau, susirasti tame mieste draugų, arba apsimesti, kad tavęs niekas nestebina, nors realiai stebino viskas. Todėl, vos atvykusi studijuoti režisūros į Klaipėdą, aš stačia galva šokau į visokius kraštutinumus. Ryškus makiažas, ryški išvaizda tuo metu man atrodė geriausias prisitaikymas prie didmiesčio dekoracijų (žvelgiant tuometėmis akimis). Tačiau tai nebuvau aš. Tai buvo nuolatinis bėgimas nuo savęs. Tik to devyniolikmetė mergina turbūt dar negalėjo suvokti.

– Ar tiesa, kad merginoms išsikovoti vietą po saule yra kur kas sunkiau nei vaikinams? Turiu omeny ne tik teatro sceną, bet ir kasdienį gyvenimą. Ar dėl to, norėdama joms pagelbėti, šį rudenį įkūrėte mergaičių studiją „Cozy Shelter“?

– Tiesos yra. Galbūt ne prasimušti sudėtingiau, bet gauti moteriškų vaidmenų. Negaliu skųstis darbų stoka. Esu dėkinga dievams, kad turiu galimybę realizuotis visaip kaip ir auginti save ne tik kaip aktorę, bet ir kaip žmogų. Labai noriu būti geru žmogumi. Mano mergaičių studija atsirado iš kelių skirtingų patirčių, bet viskas iš esmės čia labai susiję: mano pačios išgyvenimai, požiūris, situacijos, žmonės. Juk mes visi – tik vieni daugiau, kiti mažiau – susiduriame su iššūkiais gyvenime. Manau, kad būtent mes, moterys, merginos, patiriame daugiau dogmatizmo, nes turime atitikti visuomenės nustatytus kriterijus – elgesio, išvaizdos, bendravimo ir t. t. Dažnai save identifikuojame kaip subjektą, kuris turi kažkam patikti ir kažką atitikti. Tai ir yra didžiausia laisvos, sąmoningos asmenybės problema. Mano tikslas – padėti mergaitėms atsirinkti, kas iš tiesų gyvenime svarbu: juk daugelis jų, būdamos dar labai mažos, susiduria su savivertės iššūkiais. Todėl drauge tobuliname savo mąstymą, ugdome savivertę, pagarbą sau ir aplinkai. Dirbant vien tik su mergaitėmis greičiau pasiekiamas rezultatas, nes darbas būna nuoširdesnis, jos greičiau atsipalaiduoja, mokosi priimti save, suvokti savo stiprybes ir vertybes.

– Esate ne tik dramos teatro aktorė, bet ir televizijos laidų vedėja, ne vieno TV serialo veikėja. Kokiame amplua jaučiatės geriausiai?

– Jaučiuosi gerai visur – tiek teatro scenoje, tiek filmavimo aikštelėje. Tai gana skirtingos platformos, kurios reikalauja ir skirtingų įgūdžių. Teatre svarbu komunikuoti ne tik su režisieriumi, bet ir su žiūrovais, o filmavimo aikštelėje labai svarbu susidraugauti su kamera. Kiekvienas vaidmuo prisiliečia prie tavęs savaip. Kiekvienas vaidmuo suteikia vis kažką naujo ir palieka tavyje kažkokį įspaudą. Negaliu išskirti nė vieno vaidmens: visi jie man savaip brangūs. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją, kuri, be abejonės, yra neatsiejama dalis tos Godos, kuri su jumis šneka dabar. Dar studijuodama turėjau svajonių vaidmenų, bet su metais ir patirtimi supratau, kad kiekvienas vaidmuo kūrybos procese gali tapti tavo svarbiausiu vaidmeniu. Kūrybiniame kelyje įvyksta daug lūžių, posūkių, atradimų ir nusivylimų, bet su kiekvienu juo pasieki aukščiausią savęs išieškojimo momentą, tai suteikia realios naudos ne tik tau, kaip aktorei, bet ir kaip asmenybei.

Atsidavimas: pasak G. Petkutės, aktoriaus profesija nuolat reikalauja valios, pastangų įrodyti sau ir kitiems, kad tavo vieta – scenoje. Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ su aktoriumi Dainiumi Svobonu. D. Stankevičiaus nuotr.

– Dažnai diskutuojama, kokia yra meno paskirtis – supurtyti žiūrovą ar pakylėti jo sielą ligi pat dangaus. Gal turite atsakymą?

– Manau, kad menas aktualus mums tol, kol jame atrandame kažkokią dalį savęs. Kai galime reflektuoti, kelti klausimų, mąstyti ir atsakyti. Jei po spektaklio ar filmo norisi diskutuoti ir analizuoti, manau, kūrėjų tikslas įgyvendintas.

– Mergaičių studijoje „Cozy Shelter“ paliečiama labai daug dalykų: nuo psichologijos iki vaidybos, šokio, kūrybinio rašymo ir t. t. Kokio amžiaus mergaites kviečiate? Gal net sulaukiate atsiliepimų apie prasmingą studijos veiklą?

– Į studiją priimamos mergaitės ir merginos nuo septynerių iki 25-erių. Yra atskiros amžiaus grupės. Su jomis dirba skirtingų sričių specialistai – savo amato profesionalai, galintys joms pasiūlyti pačią geriausią teoriją ir praktiką. Kadangi esame dar naujokai (studija veikia tik nuo šio rudens), širdį glosto, kad jau sulaukėme daug gerų atsiliepimų. Tai mums didžiausias paskatinimas. Mamos rašo, kaip keičiasi jų dukrų mąstymas, elgesys į teigiamą pusę; kaip jos atranda savyje daugiau pasitikėjimo, aiškumo, noro mokytis, veikti, bendrauti, šypsotis ir tiesiog būti. Mano kolega Kastytis Miliauskas, su kuriuo dviese įgyvendinome mergaičių studijos idėją, yra teatro režisierius, aktorius, viešo kalbėjimo specialistas, o išties – tiesiog nuostabus žmogus. Esu be galo laiminga, kad dirbame kartu. Dažnai daug ir atvirai kalbamės po veiklų, dalijamės patirtimis, džiaugiamės mergaičių pasiekimais.

Tikslai: studija „Cozy Shelter“ padeda mergaitėms stiprinti savivertę ir suvokti, kas gyvenime svarbiausia. G. Petkutės nuotr.

– Aktoriai paprastai būna visapusiškai meniškos asmenybės – šoka, piešia, groja, dainuoja. Ar visa tai gebate ir jūs?

– Moku piešti, bet piešimas vaidyboje nelabai svarbus. Dainavimo, šokio mus mokė ir daug laiko tam skyrė akademijoje. To, ko nemokėjau, išmokau studijų metais. Ar esu profesionali? Tikrai ne, bet čia tikriausiai irgi viena iš priežasčių, dėl kurių, dar būdama studentė, jaučiausi nevisavertė, netinkama, per mažai talentinga.

– Ar švenčių maratone randate laiko sau?

– Laisvalaikio pastaruoju metu visai neturiu. Labai daug laiko praleidžiu teatre ir studijoje. Dėl to irgi šiek tiek liūdna... Nesinori visą laiką skirti vien darbui, bet negaliu pasakyti, kad tai yra darbas. Visai neseniai kalbėdama su tėčiu susimąsčiau, kad važiuodama į teatrą niekada nesakau, jog važiuoju į darbą. Tai tiesiog kūrybos procesas, kurio niekaip nepavadinsi darbu (juokiasi). Aš laiminga, kad gyvenime galiu kurti! Lygiai tas pats – „Cozy Shelter“ studija. Ji – mano tikslas ir noras duoti mergaitėms tai, ko pati vaikystėje negavau. Iš dalies ši veikla – irgi kūryba, nes joje viskas priklauso tik nuo manęs. Čia nėra kam pasiskųsti ir negali nieko kaltinti. Esi pats atsakingas už idėją ir jos įgyvendinimą. Manau, kad mano gyvenime viskas labai susipina, bet svarbiausia – darau tai, kas man patinka. Reziumuodama galiu pasakyti, kad mano gyvenimo prasmė yra kūryba, o kūryba – gyvenimo būdas. Apskritai mėgstu stebėti, kas vyksta kiekvieną dieną, kaip tą dieną išgyvenu, ką pamatau, ką pajaučiu. Man kūryba yra viskas, ką iš savęs, iš savo vidaus atiduodu į aplinką. Apie tai kalba visas mano gyvenimas, taip pat ir laisvalaikis.

– Kaip geriausiai atsipalaiduojate po repeticijų ar kūrybinių užsiėmimų mergaičių studijoje?

– Laikas su pačiais artimiausiais žmonėmis man – pati geriausia terapija. Aišku, jo visada būna per mažai, ypač dabar, prieš šventes. Šioms Kalėdoms turiu daug planų, tik klausimas, ar pavyks viską suderinti ir juos įgyvendinti. Net svajoju Kalėdų Senelį sutikti Danijoje, kur jau kur laiką gyvena brolis su šeima. Naujuosius iš ryto teks pasitikti NKDT scenoje, nes rodysime spektaklį. Tokia jau ta aktorių duona.

Posūkis: net keturis sezonus vaidinusi TV seriale „Moterys meluoja geriau“, šiuo metu Goda atostogauja – pagal scenarijų jos kuriama herojė išvykusi. G. Petkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Už lango – pasakiška žiema. Ar šis metų laikas jums kelia kokių sentimentų?

– Klausiate, ar mėgstu žiemą? Be galo mėgstu, ypač tokią, kai pripusto daug sniego. Be to, žiema turi persmelktą magijos kalėdinį laikotarpį. Man jau nuo vaikystės žiema, Kalėdų šventės susipina į vieną gražią pasaką galvoje. Smagu žiūrėti, kaip žmonės skuba, ieško dovanų savo artimiesiems, puošia namus, Laukia. Mėgstu žiemą klaidžioti Lietuvos pažintiniais takais. Man tai vienas smagiausių dalykų. Apsnigti miškai sukuria tokią stebuklingą ramybės oazę, o ramybės šiais laikais mums visiems be galo trūksta. Esu gimusi žiemą, gal dėl to šis laikas man toks brangus? Artėjant gimtadieniui visada peržvelgiu savo nuveiktų darbų sąrašą, jį apmąstau.

– Esate NKDT aktorė, turbūt ir gyvenate Kaune? Ar lengvai prisijaukinote šį miestą?

– Šiais metais įsigijau nuosavą būstą Kaune. Kaip bus toliau, ateitis parodys. Prieš tai gyvenau Vilniuje, tada vėl Kaune, paskui ir vėl sostinėje. Šiuo metu dėl projektų gausos ir neseniai įkurtos mergaičių studijos teko apsistoti Kaune. Nors visiems sakau, kad gyvenu tarp dviejų miestų. Ateityje yra ir didesnių planų, apie kuriuos dar anksti kalbėti. Todėl man miestas, kaip vieta gyventi, nelabai svarbus. Užvis svarbiausia, kas širdyje. Nes ten, kur širdis, yra ir tavo namai. Metams, dvejiems ar dešimčiai – per daug reikšmės neteikiu. Svarbiausia turėti aiškų tikslą. Kaip sako mano nuostabusis kolega Kastytis, esu ambicinga, o ambicingi žmonės turi žemėlapį ir žino, kaip judėti į paskirties vietą.

– Artėjant Naujiesiems, norisi sekti tik linksmas pasakas. Ir būtinai – su gera pabaiga. Savosioms „Cozy Shelter“ mergaitėms esate tarsi fėja krikštamotė, verčianti jas iš baikščių pelenių į drąsias princeses. Ko palinkėtumėte viso pasaulio mergaitėms prieš mostelėdama savo burtų lazdele?

– Mielos mergaitės, jums nereikia, kad kiti žmonės patvirtintų jūsų vertę. Jūs jau esate vertingos! Kad ir ką pasirinksite, kad ir kaip pagalvosite, įgyvendinsite, sukursite, paleisite, išeisite, sugriausite, žinokite, kad tam tikrame gyvenimo etape jūsų pasirinkimas buvo teisingas. Linkiu kuo labiau pasitikėti savimi!