Ant WC sienų – slapti troškimai | kl.lt

ANT WC SIENŲ – SLAPTI TROŠKIMAI

"Norėjau į sudėtingą sovietmečio laikmetį pažvelgti komišku žvilgsniu. Nors nieko juokingo ten nebuvo", – sako dailininkas Naglis Rytis Baltušnikas. Kauno paveikslų galerijoje atidaryta menininko paroda "WC TV | I DALIS. TROŠKIMAI". Pristatomą monumentaliosios mozaikos ciklą įkvėpė senieji WC grafičiai – užslėptų troškimų lobynai.

Neišvengdavo cenzūros

Anot menininko, tualetai anais laikais buvo vienintelė vieta, kur galėjai turėti nors kiek privatumo. Tad piliečiai būtent čia išreikšdavo savo troškimus ir paskelbdavo politines deklaracijas.

"Ši tema išties yra labai skaudi. WC grafičių žanras pas mus atkeliavo kartu su okupacija. Tačiau netgi ne sovietine, o caro laikų, – apie neįprastą idėją pasakojo N.R.Baltušnikas. – Šie piešiniai yra skausmo šauksmai, kilę iš nevilties. Gyvendami gulaginėje, katorginėje kultūroje, žmonės tiesiog negalėjo kitaip pasireikšti."

Pasak pašnekovo, sovietmečiu saugumiečiai vis dėlto įsigudrino grafičius cenzūruoti. Erotinės temos būdavo neliečiamos, tačiau tautiniai motyvai greitai susilaukdavo "patobulinimo".

"Pats esu matęs: vakare piešinys dar originalus, o ryte jau užpaišytas. Ypač bijota Gedimino stulpų – jie iškart būdavo paverčiami į namuką. Ant viršaus cenzoriai nupiešdavo stogelį ir rūkstantį kaminą. Gudresni per vidurį netgi praviras duris įpiešdavo. Dvigubas kryžius tokiu būdu pavirsdavo "klasėmis", o baltiškasis saulės ženklas – kvadratu", – prisiminė menininkas. Vis dėlto pašnekovui neteko matyti nupiešto Vyčio – tam reikia meninių gebėjimų, o ir laikas grafičių kūrėjus spausdavo.

 

Laimučio Brundzos nuotr.

N.R.Baltušnikas pasakojo tualetinių piešinukų įamžinimo idėją  nešiojęsis jau seniai. Pirmasis jo dėmesį atkreipęs kūrinys buvo negrabiai išpieštas vienoje Petrašiūnų autobusų stotelėje. Ant murzino stiklo kažkas pirštu išvedžiojo erotinės tematikos grafitį. Tačiau menininkas ilgą laiką nerado tinkamo idėjos atlikimo būdo.

"Tapyba atrodytų vulgariai, o grafika nesiskirtų nuo pačiuose WC įrėžtų paveikslėlių. Netiko ir metalinės, automobilių numeriams skirtos lentelės, prie kurių pastaruosius keletą metų dirbau. Šis žanras labai riboja, o ir jo kūrimo procesas sudėtingas, – atskleidė pašnekovas – Galiausiai pagalvojau apie šiandien kiek užmirštą mozaiką. Šiuo atveju ji puikiai dera, o ir primena WC plyteles."

WC buvo vienintelė vieta, kur galėjai bent šiek tiek laisviau pasireikšti. Tačiau vos tik palikta žinutė įgaudavo politinį atspalvį, tualetas sulaukdavo remonto.

Parodos darbus N.R.Baltušnikas kūrė iš atminties. Senieji grafičiai sunyko, o jų niekas taip ir neužfiksavo. "Anais laikais bandžiau kalbinti kelis fotografus, pavyzdžiui, a.a. Gintautą Stulgaitį. Tačiau nė vienas jų nesutiko fotografuoti WC peizažų. Fotografams tai atrodė nerimta, be to, nesinorėjo tokiems dalykams gadinti medžiagų, juostelių. Juk jas ir taip sunku būdavo gauti, – pasakojo pašnekovas – Pats fotografuoti nemokėjau. Nors turėjau šiokį tokį fotoaparatą, jis buvo prastas – nuotraukos atrodydavo lyg fiksuotos pro butelio dugną. Tad niekas taip ir neprisiruošė nufotografuoti tūlikų meno, o galiausiai temą kuriam laikui primiršau."

Įdomu tai, kad šiandien senoji WC meno kultūra išnyko, o pats žanras smarkiai pakito. "Senuosius piešinius galinčių priminti pavyzdžių ieškojau ir internete. Ne tik lietuviškuose, bet ir rusiškuose portaluose. Tačiau paieškos nebuvo vaisingos, – pripažino N.R.Baltušnikas. – Vadinasi, su depresiniais režimais šis menas pasitraukė į užmarštį. Kita vertus, negali pasakyti, kad didžiojoje kaimynėje demokratijos padaugėjo. Vis dėlto šiandieniai tualetų grafičiai turi visiškai kitokį leitmotyvą nei anksčiau. Man, kaip vyresnės kartos atstovui, jie netgi ne visada suprantami. Panašu, kad kartais žmonės tiesiog nori paženklinti – aš čia buvau."

Vis dėlto, beieškant senosios piešinių kultūros pėdsakų, Šančių kareivinėse menininkas rado išraižytą erotinį paveikslėlį. Nors šiandien kūrinys jau sunaikintas, jį pavyko nufotografuoti. Besiremdamas fotografija, N.R.Baltušnikas atkūrė piešinį mozaikoje, kuri kabo parodoje.

Mažytės laisvės zonos

Pašnekovas pastebėjo, kad grafičių kūrėjų gyvenimas ypač palengvėjo, kai atsirado purškiamų aerozolinių dažų. Juk iki tol piešiniai būdavo įrėžiami vinimi ar piešiami tušinuku.

Pasitaikydavo atvejų, kai kruopštus piešėjų darbas N.R.Baltušniką nemenkai nustebindavo. Pavyzdžiui, ant WC durų ir sienų rasti įrėžti ketureiliai ar visa poema. Kūrėjas pastebėjo, kad šis žanras buvo ypač paplitęs mokyklose. Mokiniai tualetuose labiausiai mėgdavo burnoti ant mokytojų. Tačiau būdavo galima aptikti ir erotinio turinio žinučių ar politinių deklaracijų.

Laimučio Brundzos nuotr.

"Pastaruosius piešinius būdavo stengiamasi cenzūruoti įvairiais būdais, – prisiminė N.R.Baltušnikas. – Kovojant su grafičiais mano mokyklos tualete buvo atliktas kapitalinis remontas. Iš kabinų išimtos metalinės durys, o atitvarus pakeitė stiklo blokeliai. Taip neliko visiškai jokio privatumo."

Pasak menininko, sovietmečiu didžiosios dalies grafičių paskirtis vis dėlto buvo audrinti save. Kadangi viešojoje erdvėje nebūta tiek seksualumo apraiškų, kiek stebime dabar, žmonės išreikšdavo savo troškimus slaptais piešiniais. Būtent erotinio pobūdžio tualetiniams kūriniams ir skirta pirmoji menininko parodos dalis – "Troškimai". Dar neužbaigta antroji, ateityje bus dedikuota politinėms deklaracijoms.

"Kadangi viena svarbiausių žmogaus varomųjų jėgų yra meilė, nieko keisto, kad didžioji dalis piešinių buvo skirti būtent šiai temai. Vis dėlto, gyvenant totalitarinio režimo sąlygomis, žmonėms norėdavosi ir papolitikuoti – viešai to daryti jie negalėjo", – atkreipė dėmesį N.R.Baltušnikas.

"Visa Sovietų Sąjunga buvo kaip kalėjimas, bet tūlikuose egzistavo baltosios zonos. WC buvo vienintelė vieta, kur galėjai bent šiek tiek laisviau pasireikšti. Tačiau vos tik palikta žinutė įgaudavo politinį atspalvį, tualetas sulaukdavo remonto", – juokėsi jis.

Tad, pasak kūrėjo, jo darbai yra labiau istoriniai nei meniniai – pasakojantys apie sudėtingą laikotarpį ir žmonių gyvenimus nevilties režime. "Deja, tokie laikai lengvai gali vėl pasikartoti. Todėl turime neužsimiršti patogioje kasdienybėje", – galva lingavo jis.

Kas: Naglio Ryčio Baltušniko personalinė paroda "WC TV | I DALIS. TROŠKIMAI".

Kur: Kauno paveikslų galerijoje.

Kada: Iki lapkričio 3 d.

GALERIJA

  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
  • Ant WC sienų – slapti troškimai
Rašyti komentarą
Komentarai (19)

Ko ko

Kam gi to viso reikia? Ir dar valstybės pinigai... Jis gi gavo Kultūros ministerijos Menininko stipendiją metus iš jos gyveno. Trūksta žodži+. Trūs

ALGIS

Čia kaip izraelyje , prie raudų sienos .

Anonimas

Ne menininkas, o kažkoks debilas..
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS