Kaip atrodo pirmieji jaunojo dirigento žingsniai repeticijų metu, kokie iššūkiai ir atradimai laukia dirbant su choristais, kaip užsimezga muzikinis ryšys tarp vadovo ir kolektyvo? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome su LMTA choro dirigavimo studentu Simu Martinkumi, atlikusiu praktiką dirbant su choru „Bel Canto“.

– Kodėl pasirinkai atlikti praktiką būtent su choru „Bel Canto“? Kuo Tave patraukė šis kolektyvas?

– Kolektyvu žaviuosi jau labai seniai, todėl atvykęs studijuoti į Vilnių nusprendžiau dalyvauti atrankoje. Taigi chore „Bel Canto“ nesu naujas žmogus – iki praktikos pradžios ten dainavau pusantrų metų. „Bel Canto“ man visada patiko dėl savo kuriamo įvaizdžio, kokybės ir profesionalumo visose veiklose. Man svarbu, kad choras ne tik gražiai dainuotų, bet ir skoningai atrodytų, šiuolaikiškomis priemonėmis skleistų informaciją apie save, būtų atviras įvairiems žmonėms, dalytųsi muzika ne tik koncertų salėje, bet ir socialiniuose tinkluose, pasiklausymo platformose. Šiandienos pasaulis to reikalauja, o „Bel Canto“ visa tai turi.

– Koks buvo Tavo pirmasis įspūdis apie kolektyvą? Ar buvo lengva užmegzti kontaktą su choristais, choro vadove Milda Švelniene?

– Pirmas įspūdis, kai atėjau dainuoti, buvo labai geras. Likau maloniai nustebintas choristų darbštumo, įsitraukimo, greitų mokymosi rezultatų, noro taisyti klaidas ir gebėjimo patiems jas išgirsti bei spręsti. Jaučiau, kad turiu pasitempti! Kai pradėjau eiti chormeisterio pareigas, šiek tiek bijojau choristų reakcijos, juk tai iššūkis – iš choristo tapti mokytoju ir dirbti su draugais!

Atvykus į Vilnių ir įsijungus į „Bel Canto“ šeimą, vadovė Milda Švelnienė labai greitai tapo man autoritetu ir svarbia mokytoja. Žaviuosi jos talentu, profesionalumu, darbo kultūra, bendravimu ir charizma. Kiekviena repeticija su ja man buvo didelė pamoka. Per praktikos laikotarpį choro meno vadovu tapo ir iki šiol sėkmingai vadovauja Povilas Vanžodis. Džiaugiuosi jį labiau pažinęs – visada jaučiau jo pagarbą, bendravimą kaip su lygiaverčiu, tai leido man jaustis laisvai. Meno komandoje dirba ir daugiau puikių žmonių: chormeisterė Raminta Gocentienė, vokalo pedagogai Eglė Stundžiaitė-Bešėnienė, Laimonas Bendaravičius. Visiems jiems esu labai dėkingas už patarimus ir šilumą.

– Kokias užduotis Tau teko atlikti? Ar turėjai galimybę diriguoti, parinkti repertuarą, planuoti procesą?

– Kadangi šį sezoną choras ruošė daug naujų kūrinių, daugiausia dirbau su atskiromis balso grupėmis, bet vedžiau ir kelias bendras choro repeticijas. Taip pat turėjau galimybę prisidėti prie repeticijų planavimo ir kitų organizacinių klausimų. Kaip chormeisteris dalyvavau choro stovykloje, kurioje vieną dieną vedžiau net penkias repeticijas – tai buvo ištvermės išbandymas. Tiesa, joms pasibaigus vis dar norėjosi dirbti toliau!

– Kaip keitėsi Tavo santykis su choru nuo pirmos iki paskutinės repeticijos? Ar jautėsi progresas, pasitikėjimo augimas?

– Per pirmas repeticijas buvau atsargesnis, bet stovykloje choristai padrąsino ir netgi paprašė labiau juos „spausti“. Sutikau. Jaučiu, kad per šį laiką kolegų santykis su manimi nepasikeitė – jie liko puikiais draugais, o aš augau kaip muzikantas ir lyderis, taip pat augo ir pasitikėjimas savimi.

– Ką per praktiką supratai apie dirigento, kaip lyderio, vaidmenį? Ar pasitaikė momentų, kai teko ieškoti pusiausvyros tarp autoriteto ir empatijos?

– Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu būti užtikrintam. Kai pats tiki tuo, ką darai – kolektyvas tavimi pasitiki. Taip pat svarbu informaciją pateikti įdomiai, paprastai ir suprantamai, kad neliktų vietos interpretacijoms. Žmonės visada jaučia tavo būseną: abejones, nepasiruošimą ar entuziazmą.

– Kaip ši praktika praplėtė Tavo supratimą apie dirigavimą ne tik kaip amatą, bet ir kaip meninę, socialinę veiklą?

– Supratau, kad dirigento vaidmuo kartais per daug sureikšminamas. Taip, dirigentas svarbus, bet esmė – kolektyvas. Šiandien skamba daug muzikos, bet ji ne visada kokybiškai atliekama, tai pasakytina ir apie chorinį dainavimą. Todėl dirigentas atsiskleidžia ne gražiai ar tvarkingai „mojuodamas“ rankomis, bet per kolektyvo meninį lygį.

– Ar pasikeitė Tavo požiūris į repeticijos struktūrą, komunikaciją ar repertuaro parinkimą?

– Taip. Supratau, kad bendravimas su choristais yra labai svarbus. Jeigu jie jaučia, kad yra informuojami iš anksto, žino planus – jaučiasi saugūs ir vertinami. Tai stiprina pasitikėjimą ir motyvaciją.

– Kokio tipo chorui: mėgėjų, profesionalų, vaikų, bažnytiniam, kameriniam etc. – labiausiai norėtum diriguoti ateityje? Kodėl?

– Šiuo metu dirbu su Vilniaus Valdorfo Atvirosios mokyklos 5–8 klasių choru ir tuo mėgaujuosi. Taip pat norėčiau išbandyti darbą ir su vyresniais mokiniais. Mielai dirbčiau tiek su mėgėjais, tiek su profesionalais. Dabar noriu kaupti patirtį su įvairiais kolektyvais – tai labai įdomus etapas.

– Ką patartum studentui, kuris tik ruošiasi pradėti savo praktiką? Į ką labiausiai verta atkreipti dėmesį?

– Patariu pasidomėti kolektyvu, su kuriuo norite dirbti. Visada geriau būti pasiruošus daugiau nei reikia, ypač kai dirbate su greitai reaguojančiais, imliais choristais. Be to, labai svarbu būti savimi, nes žmonės jaučia tavo energiją, nuotaiką, netgi nepasiruošimą. Kai esi atviras, choras tave greičiau pažįsta ir užmezga stipresnį ryšį.

– Ar galėtum pasidalyti epizodu, kuris Tave asmeniškai labiausiai sujaudino, nustebino praktikos metu?

– Labai džiugina tai, kad choristai nuo pat pirmųjų repeticijų palaikė – pagirdavo, dėkodavo, rašydavo žinutes. Labiausiai sujaudino tai, kad metų apdovanojimų renginyje jie mane nominavo net dvejose nominacijose: „Metų atradimas“ ir „Metų WOW“. Manau, kad jokie konkursai ar garbingi apdovanojimai neprilygsta mylimos bendruomenės įvertinimui.

– Jeigu galėtum viską pradėti iš naujo, ką darytum kitaip?

– Nieko nekeisčiau, mielai pakartočiau viską dar kartą.