Klasikos interpretacija

Tarp daugybės įspūdingų A. Šenderovo kūrinių muzikos scenai nėra daug. Sakytume, šešetas: beveik prieš pusę amžiaus sukomponuotos dvi muzikinės pasakos, gyvenimo pabaigoje sukurtas koncertas-misterija „Dedikacija“ (2018), o tarp jų – trejetas baletų, pasakojančių apie moterį ir mirtį, – pagal Ülo Vilimaa libretus sukurti „Mergaitė ir mirtis“ (1981), „Marija Stiuart“ (1987) ir pagal Kirillo Simonovo libretą sukurta „Dezdemona“ (2005) – baletas, tais pačiais 2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengtame geriausių metų kūrinių konkurse laimėjęs prizą už geriausią sceninį kūrinį. Vėliau, 2017 m., baleto pagrindu buvo sukurta kompozicija orkestrui „Keturi fragmentai“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pagrįstas tarytum visiems žinomu, klasikiniu Williamo Shakespeare’o tragedijos „Otelas“ siužetu, aktualiu ne tik W. Shakespeare’o ar Giuseppe’ės Verdi, bet ir šiais laikais – tai skirtingų pasaulių žmonių meilės istorija, šmeižtas, pavydas, žmogžudystė. Istorija apie du vyrus – vieną, leidusį iki aklos neapykantos apjuodinti mintis, nesiaiškinantį, norintį vadovauti ir valdyti, kad ir kiek tai kainuotų, sunaikinusį meilę ir gyvenimą, ir antrą – manipuliatorių, neturintį ar nenorintį turėti savo gyvenimo, tačiau besimėgaujantį kitų gyvenimo griūtimi.

„Dezdemona“.  D. Matvejevo nuotr.

Niūrus siužetas, deja nepasenęs, įvairiomis formomis sutinkamas tiek kine – įtempto siužeto trileryje, indiškame ar turkiškame seriale, tiek netoliese, kaimynystėje... Saugiame vakarietiškame socialiniame burbule gyvenantys negali įsivaizduoti, kad vienas, remdamasis tik nežinia kokių tikslų turinčio asmens žodžiais ar pavogtu daikteliu, nužudytų kitą ar piktai nulemtų ištikimo draugo likimą.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebėjau paskutinį baleto „Dezdemona“ premjerinį spektaklį. Diriguojant Juliui Geniušui šoko Nora Straukaitė – Dezdemona, Jonas Laucius – Otelas, Valerijus Osadčenka – Jagas, Aurimas Tiškevičius – Kasijus. Bjankos, Kasijaus mylimosios vaidmenį, atliko Auksė Mikalajūnaitė, Jago žmonos Emilijos – Stefanija Nosovaitė, Jago dukters – Miglė Borodičaitė, Brabancijaus ir turkų armijos vado – Romanas Zavgorodnis, Rodrigo – Andrejus Ianbekovas.

Otelo įgulą, turkų karius ir mintis šoko baleto trupės artistai: Viktorija Batvinytė, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Gintarė Daknytė, Alona Hupalova, Sandra Lavrenovaitė, Laura Lehtonen, Auksė Mikalajūnaitė, Stefanija Nosovaitė, Vira Sobchak, May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Justina Vitkutė, Asta Voronova, Martynas Čiučiulka, Deividas Dulka, A. Ianbekovas, Jokūbas Nosovas, V. Osadčenka, Antanas Striganavičius, Aurimas Tiškevičius, Gintaras Visockis, R. Zavgorodnis.

Mušamųjų partija orkestre atliko džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dalyvavęs ir pirmajame baleto pastatyme. Smuiko solo partiją grojo Povilas Grigas, violončelės – Tomas Šatas, epiloge skambėjo Davido Geringo solo violončelės įrašas.

Akcentų poslinkis

Stebėti „Dezdemoną“ man buvo sunku – visą spektaklį link baisios, iš anksto žinomos baigties, tarsi ant ešafoto vedė sodri, paveiki A. Šenderovo muzika (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila), puiki Anželikos Cholinos režisūra ir choreografija, kuriems pritarė lakoniški scenografo Marijaus Jacovskio, kostiumų dailininkės Olgos Filatovos-Kontrimienės, šukuosenų ir grimo dailininkės Dalios Žakytės ir šviesų dailininko Andriaus Jankausko sprendimai.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų.

 

Nebuvau mačiusi pirmojo, puikiai įvertinto „Dezdemonos“ spektaklio, tačiau šio žiūrėti ėjau įsitikinusi A. Šenderovo muzikos ir A. Cholinos kūrybinio dialogo sėkme. Galbūt dėl siužeto niūrumo, galbūt dėl juodos, pilkos, baltos ir raudonos spalvų kostiumų pasirinkimo ir juodos ir pilkos spalvų scenografijos jaukusis Kauno teatras neatrodė jaukus. Manęs nenustebino tyros ir mylinčios Dezdemonos herojė, kaip ir kiek šabloniškas, mačistinis Otelo, kario-karvedžio, priimančio greitus ir beatodairiškus sprendimus, įvaizdis. Man spektaklio pagrindinis herojus buvo Jagas ir tamsiosios mintys.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų. Paprastais, nesudėtingais sprendimais buvo parodytas Kasijaus žlugimas – nugirdymas, pastūmėjimas į muštynes, įskundimas, apšmeižimas. Tuomet, radus Dezdemonos nosinaitę ir, neleidus jo šeimai įsikišti, suplanuota Otelo gyvenimo griūtis jo paties rankomis.

Kiti charakteringi herojai, buvę puikūs scenoje, – naivusis Kasijus, linksma ir gyvybinga Bjanka, valdingoji Emilija, nuoširdi ir paklusni Jago duktė – tik sraigteliai demoniškame Jago žaidime, nepajėgę nors trumpam persverti baleto siužeto.

Charakteriai: antrojo plano veikėjus Jagas pavertė savojo demoniško žaidom įrankiais. D. Matvejevo nuotr. 

Simbolių kalba

Įspūdingos masinės Otelo įgulos karių ir turkų karių susirėmimo, karių šėliojimo smuklėje, linksma moterų skalbimo scenos. Man įspūdingiausios buvo mintys – išsiperiančios aplink Jagą, apsėdančios Otelą, nepraleidžiančios, nes to nenori Otelas, Dezdemonos, įtikinamai scenoje vaizduojančios tai, ką, klastingai lankstydamas pirštus, į ausį Otelui sako Jagas, o galiausiai susukančios jaukų lizdą savo juodą darbą padariusiam ir nurimusiam Otelui, tolydžio nuraminančios bandančias pabusti mintis.

Simboliška, kad raudona, gyvybės, spalva žymėjo Bjanką ir turkų karius. Tarpinės spalvos žymėjo Jago šeimą: pilka – žmoną ir rausva – dukrą, akivaizdžiai parodant, kiek paveikus gali būti toksiškas asmuo. Scenoje baltavo tik tyroji Dezdemona, visi kiti dėvėjo daugiaprasmės juodos spalvos drabužius.

Herojų gyvenimo byrėjimą ir siužeto niūrumą paveikiai kūrė kintančios ir žemyn krintančios simboliškos lubų detalės, tačiau man nepavyko suprasti scenos gilumoje buvusios, tolydžio išnykstančio scenografijos elemento. Suglumau dėl finalinės, vienu metu grakščios ir tiesmukos scenos: juodų minčių guolyje gulinčio Otelo fone vienišas ir, regis, tuo patenkintas, galiausiai atsipalaidavęs, bešvarkis, ant paprastos taburetės sėdintis Jagas valgė... košę? Tą, kurią pats privirė.

Tačiau baleto pavadinimas „Dezdemona“, ji, tyra ir mylinti, pradžioje – žaislelis tėvo ir Rodrigo rankose, pabaigoje – žaislelis nematomose likimo rankose, nurieda, dingsta tarp juodų minčių. Du savo tikslą pasiekę vyrai lieka gyventi. Tik ar toks ir buvo tikslas?

Gimė Taškente, gyveno Vilniuje, Varšuvoje, Romoje, Argentinoje, kalėjo Viatlagoje (Kirovo sr.), kariavo Italijoje... 1938 m. Vilniuje išleistoje pirmoje savo eilėraščių rinktinėje „Toks gyvenimas“ jis rašė apie kelius: „Keliai – keliai – kaip daug kelių – / kiekvienas jų / kitur mus veda. / Vieni patogūs – / kiti kaip ledas / slidūs.“

Sisi drama

Keliai skirti vaikščioti, o muzika – klausyti. Tai, galime sakyti, aksioma. Tik paskui jais einame siekdami plėsti žinias, ieškoti šaknų, tyrinėti. Kad ir ką manytų nedidelė grupelė muzikologų, norinčių koncertų ar operų scenose girdėti lietuvišką muziką, klausytojas, nusprendęs maloniai praleisti vakarą, rinksis tai, ko nori klausytis jis. Dažniausiai – klasikus ar romantikus, operetę ar miuziklą. Jis turi tokią teisę!

Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, pro Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Miko Petrausko ir kitų (pabandykite išvardyti!) biustus einant į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT) klausytis Michaelio Kunze’ės  ir Sylvesterio Levay  miuziklo „Elisabeth“. Prisipažinsiu – ėjau nusiteikusi šiek tiek skeptiškai. Kodėl mane turėtų jaudinti gana tolimos šalies seniai gyvenusių monarchų gyvenimas?

Miuziklo siužeto centre – Bavarijos kunigaikštytė iš karališkos Vitelsbachų dinastijos, Austrijos imperatorienė ir Vengrijos karalienė Elžbieta, dar žinoma kaip Sisi.

 

Ir vis dėlto. Miuziklo kūrėjai, M. Kunze’ė (pjesės ir eilių autorius) ir S. Levay  (jo muzika ir orkestruotė) – ilgamečiai kūrybos partneriai, tarptautinės sėkmės sulaukusių projektų autoriai. Puiki, miuziklo vizualumą diktuojanti muzika, lakoniškas, aiškiais simboliais papildytas pastatymas. Miuziklą pastatė Viktorija Streiča, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkai Artūras Šimonis ir Kornelija R. Kondratavičiūtė, videoprojekcijų autorius Gediminas Grundhouseris, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas, libretą ir dainas į lietuvių kalbą vertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė.

Spektaklyje Elizabet vaidmenį atliko Marija Arutiunova, Mirties – Jeronimas Milius, Lukenio – Rokas Laureckis, Franco Jozefo – Raimondas Baranauskas, Sofijos – Rita Preikšaitė, Rudolfo – Jurgis Jarašius. Nuo premjeros, įvykusios pernai vasario 25-ąją, spektaklis sutraukia pilną salę žiūrovų.

Miuziklo siužeto centre – Bavarijos kunigaikštytė iš karališkos Vitelsbachų dinastijos, Austrijos imperatorienė ir Vengrijos karalienė Elžbieta, dar žinoma kaip Sisi, garsiausia ir gražiausia savo epochos monarchė. Taip pat ekscentriška, nepriklausoma, liberalių pažiūrų intelektualė, naikinusi save emociškai ir fiziškai... Miuzikle stebime jos gyvenimą ir svarbiausius įvykius nuo jaunystės iki mirties.

Juos tarsi per prisiminimų prizmę pasakoja Lukenis – jos žudikas, miuziklo pradžioje apklausiamas tardytojų, pabaigoje simboliškai pakimbantis ant raudono siūlo, rišančio jį su Elizabet ir Mirties valtimi. Elizabet – palytėta pavydžios Mirties (spektaklyje – vyriškos lyties personažas), lydinčios ją per visą gyvenimą. Ji peršasi į draugus sūnui, švelniai išsiveda tuos, kuriems ateina laikas, ir atstumia jos besišaukiančius.... Ištikimą ir godų Habsburgų dinastijos draugą ir gundytoją – mirtį – itin puikiai sukūrė charizmatiškasis J. Milius.

Miuziklo siužetas daugialypis, klastingas, slidus: čia nėra vienareikšmiškai teigiamų ar neigiamų herojų, visų herojų veiksmai, teiginiai yra padiktuoti įvairiausių, dažniausiai blogų, emocijų – išdidumo, egoizmo, pykčio, pavydo, nevilties. Viskas, visi turi tarnauti didžiajam tikslui. Tik koks jis?

Elizabet deklaruoja nepriklausomybę, besąlygiškai mylima vyro Franco Jozefo, sūnaus Rudolfo ir Mirties. Ji išdidi, įžeidi ir neatlaidi, gana greitai iš išdykėliškos mergaitės transformavusis į šaltą valdovę. Tačiau tikriausiai toks ir buvo dvaro ir anytos tikslas. Juk santuoka, žmona, karalienė turi būti naudinga – būti tokia, kokios tikimasi, graži ir gimdyti palikuonis.

„Karališka vagina!” – kažkada itin neetiškai buvo pasakyta apie vieną Europos karališkosios šeimos moterį. Daugybė minčių ir asociacijų kilo stebint šį puikų, gerai pastatytą ir charizmatiškai atliekamą miuziklą. Gal ne apie Žemaitės „Marčią“, bet apie dabartinės Europos karališkąsias šeimas. Kaip mes norime viską žinoti ir matyti. Kaip mus domina jų gyvenimo detalės. Tarsi jie būtų egzotiški paukšteliai auksiniuose narveliuose – nuostabūs, prabangūs ir neturintys jokių teisių į asmeninį gyvenimą, stebimi pro didinamąjį medijų stiklą. Tuomečių monarchų gyvenimą „teisingai“ fiksavo dailininkai, jų gyvenimo detalės buvo naudojamos plačiai parduodamiems suvenyrams.

Režisierė V. Streiča kaip pagrindinę visų siužeto vingių temą išskiria laisvės siekimą. Jaunoji Elizabet tėvui prisipažįsta norinti būti cirko artistė – lyno akrobatė. Čia ją pirmą kartą palytėja Mirtis, toks ir yra jos likimas – būti dėmesio centre, kai visi žiūri užvertę galvas ir užgniaužę kvapą? Priklausyti tik sau, eiti savais keliais, kad ir ką tai reikštų šeimai ir šaliai.

Kažkuria prasme Elžbieta yra ne tik Habsburgų dinastijos, bet ir visos savyje užsimiršusios senosios Europos aristokratijos veidrodis. Deja, tik gailestį sukelia Franzas Jozefas, jo motina Sofija, princas Rudolfas, visas dvaras... tik Mirtis žino ir kantriai laukia.

Kai kurie statytojų sprendimai sukėlė abejonių. Vienas jų – Elizabet vadinama kaizere, nors lietuvių kalboje įprasta forma – karalius ir karalienė, caras ir carienė, imperatorius ir imperatorienė. Kitas, ganėtinai aiškiai rodomas nacistinis ženklas, kuris, taip, suprantama, galimai turėjo būti aliuzija į ateities įvykius, tačiau ar tikrai būtinas? Kartais buvo neaiškus scenos apšvietimas.

Visa kita – solistų, choro ir baleto artistų darbas, scenografija, kostiumai, choreografija, videoprojekcijos leido jaustis kaip puikiai surežisuotame kino filme, bemaž idealiai telpančiame puikioje KVMT scenoje. Be abejo – rekomenduoju šį miuziklą ir pati mielai pasižiūrėsiu jį dar kartą.

Aladinas

Oleksandro Rodino baletą vaikams „Aladinas“ (libreto autorius Serhii Kon) ukrainiečių menininkai parengė 2021 m. Kyjivo akademiniame operos ir baleto teatre. Spektaklio pastatymo meno vadovas Petro Kachanovas, choreografas ir režisierius Serhii Konas, muzikos vadovė ir dirigentė Oksana Madarash, scenografė Natalia Klisenko, kostiumų dailininkas Dmytro Kuriata, asistuojanti choreografė Oksana Khamrovska, spektaklį diriguoja Julius Geniušas. Baleto premjera įvyko pernai spalio 29 d. Spektaklyje kartu su KVMT baleto artistais šoka Ukrainos baleto artistai.

Aladinas“ – tradicinis, smagus ir spalvingas baletas. Rekomenduoju ne tik vaikams, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovams.

 

Pagrindinius vaidmenis atliko Andrey Ianbekovas (Aladinas), Lukrecija Vaitiekutė (Džasmina), Deividas Dulka (Džafaras), Aurimas Tiškevičius (Džinas), Gintaras Visockas (Sultonas), Stefanija Nosovaitė (Skraidantis kilimas).

Žaismingas, rytietiškų spalvų, melodijų ir ritmų pilnas baletas „Aladinas“ sukurtas pagal vieną pasaką iš knygos „1 000 ir viena naktis“. Siužetas, jeigu pamiršote, paprastas. Padūkęs, bet geraširdis Aladinas pamilsta atsitiktinai pamatytą princesę. Jis turėtų būti nubaustas už įžūlumą, tačiau klastingasis viziris Džafaras žino, kad tik Aladinas gali jam gauti stebuklingą lempą. Džafaro norai labai konkretūs – stebuklinga lempa, kurioje – norus pildantis džinas, tuomet – princesė ir valdžia, o Aladinui numatyta mirtis. Nepaisant Džafaro gudrumo lempa lieka pas Aladiną, į jo pusę stoja linksmuolis Džinas, iškevičius (Džinas), Gintaras Visockas (Sultonas), Stefanija Nosovaitė Skraidantis kilimas, o puikiai aprengtas ir staiga praturtėjęs Aladinas greitai sužavi Sultoną ir ne taip greitai – Princesę. Džafaras pabando užvaldyti lempą ir karalystę, bet jam nepavyksta – jis sukišamas į (kitą) lempą ir prapuldomas.

Tradicinė pasaka šiandien, ypač žiūrint suaugusiojo akimis, sukelia daug minčių. Apie tai, kaip turėtų rinktis princesė (gražius ir turtingus), apie visagalystės troškimą, o labiausiai apie tai, kaip norisi tuos valdžios norėtojus kur nors sukišti.... Žiūrint vaikų, kurių buvo pilnutėlis teatras, akimis, čia parodoma gėrio pergalė prieš blogį, išminties prieš klastą.

Balete derinama klasikinė ir modernioji choreografija, panaudotos įvairios stilistikos, rytietiškų šokių elementai, tad, be pagrindinių herojų, čia savo charakteristikas turi visi – sargyba, šokėjos, haremas, valkatos, karys, prekeiviai, sargybiniai, nešikai ir, žinoma, stipruolis. „Aladinas“ – tradicinis, smagus ir spalvingas baletas. Rekomenduoju ne tik vaikams, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovams.

Czesławo Miłoszo „Abėcėlėje“ atsiverčiu V raidę ir skaitau „Vakarų kvailumą“: „Vis dėlto Vakarų kvailumas – ne tik mūsų, prastesniųjų europiečių, pramanas, o jo vardas – susiaurėjusi vaizduotė. Jie susiaurina savo akiratį, brėždami liniją per patį Europos vidurį ir įsikalbėdami, kad jiems nenaudinga domėtis menkai pažįstamomis į rytus nuo jo gyvenančioms tautomis“ (Aidai, 2012, p. 305). „Abėcėlė“, arba „Abecadło“, buvo parašyta 1997 m. Gal laikai, vis dėlto, pasikeitė?

M. K. Čiurlionis arfai

Žingsniuodami Laisvės alėja praeiname pro keletą teatrų, o štai į Kauno valstybinę filharmoniją reikia pasukti. Tad, ar galėjo mano kelias nepasukti pasiklausyti Joanos Daunytės arfa atliekamos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos?

Koncerte „Legenda apie Čiurlionį“ kovo 2-ąją pristatydama kompaktinę plokštelę „Čiurlionis arfos stygomis“ J. Daunytė grojo M. K. Čiurlionio ir prancūzų kompozitorių muziką.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos, Ženevos aukštosios muzikos mokyklos, Amsterdamo konservatorijos, Oslo muzikos akademijos absolventė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė ir dėstytoja, J. Daunytė dalyvauja šiuolaikinės muzikos projektuose, groja su įvairiais Lietuvos ir užsienio kolektyvais. Gausiai susirinkusiems klausytojams ji subtiliai ir išsamiai pristatė koncerte skambėjusius M. K. Čiurlionio ir prancūzų kompozitorių kūrinius, pasakojo apie savo santykį su M. K. Čiurlioniu, jo kūrinių aranžavimą, norą praplėsti lietuvišką arfos repertuarą.

Koncerto programoje paeiliui skambėjo M. K. Čiurlionis ir prancūzų autoriai:  Henriette Renié „Legenda“ (pagal poeto Leconte’o de Lisle’io kūrinį „Elfai“), Gabriel’io Fauré – „Ekspromtas“, op. 86, Carloso Salzedo – „Variacijos senovine tema“, op. 30, Marcelio Tournier – koncertinis etiudas „Rytą“, – jie tarsi simboliškai įrėmino po du M. K. Čiurlionio kūrinius  – Preliudą Fis-dur, VL 184, Noktiurną cis-moll, VL 183, Elegiją d-moll, VL 191, Mazurką b-moll, VL 234, Preliudą Des-dur, VL 187, Humoreską g-moll, VL162, Ekspromtą fis-moll, VL 181, Muzikinį momentą A-dur, VL 246.

Jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas, turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai.

 

J. Daunytė atkreipė klausytojų dėmesį į skambančius kūrinius, pasakojo apie jų fabulą įkvėpusius tekstus ir pristatė autorius, M. K. Čiurlionio amžininkus. Žymi prancūzų arfininkė ir kompozitorė Henriette Renié (1875–1956), kaip pastebėjo J. Daunytė, gimė ne tik tais pačiais metais, bet ir tą patį mėnesį kaip M. K. Čiurlionis. Beveik šiai kartai priklausė prancūzų arfininkas, kompozitorius ir pedagogas Marcelis Tournier (1879–1951), dešimtmečiu jaunesnis buvo prancūzų arfininkas, pianistas, kompozitorius ir dirigentas Carlosas Salzedo (1885–1961). Tik Gabrielis Fauré (1845–1924) – šiek tiek vyresnės kartos. Pristatydama juos ir skambėsiančius kūrinius arfininkė taip pat pasakojo apie jų indėlį į arfos muzikos meną.

J. Daunytė prisipažino, kad aranžuoti M. K. Čiurlionio kūrinius arfai buvo jos sena kūrybinė svajonė. „Jo ankstyvoji kūryba labai artima arfai, todėl, manau, jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas, turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai“, – teigia muzikė. Unikalią programą J. Daunytė įrašė įstabios akustikos Paliesiaus dvaro salėje, kompaktinę plokštelę įrašė kompanija „Baltic Mobile Recordings“, išleido didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų leidykla „Naxos“.

Nors profesionalus arfos dėstymas Lietuvoje prasidėjo tik XX a. antroje pusėje, arfa Lietuvoje skambėjo ir anksčiau – didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose, XVIII–XIX a. groti arfa buvo mokoma privačiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis (1728 ar 1730–1800) grojo smuiku, arfa, klarnetu, kūrė muziką ir prisidėjo prie arfos pedalų mechanizmo tobulinimo. Arfa taip pat grojo lietuvių rašytojas ir filosofas Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta) (1868–1953). Sunku vertinti lietuvišką arfos repertuarą – kūrinių arfai yra sukūrę įvairių kartų kompozitoriai: Konstantinas Galkauskas, Kazimieras Viktoras Banaitis, Vytautas Klova, Leonas Povilaitis, Vladas Švedas, Osvaldas Balakauskas, Povilas Dikčius, Paulina Šilobrit, Zita Bružaitė, Arturas Bumšteinas, Kristupas Bubnelis, ir tik arfininkai gali įvertinti jų tinkamumą koncertinėms scenoms ir koncertiniam repertuarui.

Nors profesionalus arfos dėstymas Lietuvoje prasidėjo tik XX a. antroje pusėje, arfa Lietuvoje skambėjo ir anksčiau – didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose, XVIII–XIX a. groti arfa buvo mokoma privačiai.

 

Klausydamasi koncerto, svarsčiau apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius. Ne tik apie kunigaikščio Gedimino siųstus laiškus popiežiui Jonui XXII į Avinjoną, prancūzų riterius Kryžiaus karų metu, 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilėlių prieglobstį Prancūzijoje. Mąsčiau apie Lietuvos atstovybėje dirbusį poetą, rašytoją ir diplomatą Oskarą Milašių (tikr. Oskar Vladislas de Lubicz-Milosz) (1877–1939), dar vieną M. K. Čiurlionio amžininką, pradžioje minėto Czesławo Miłoszo giminaitį. Jo pirmojoje poezijos knygoje „Nuopuolių poema“ (1899) radau „Himną“, kurio paskutinis posmas man pasirodė toks simboliškas: „Dainuok, širdie, dainuok! Gyvenimas dar šaukia! / Jo veidas – arfos garsas, kurs staiga sustoja, / Pavirtęs sapno medžiaga bei grožio formos kauke, / Ir karstuose širdis vėl plaka nuo trankiųjų kojų!” Iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis (Sutemų dainos, Vilnius, 2012, p. 27).

***

Daugeliui mūsų muzika yra kasdienybės dalis. Ne tik tiems, kurie klausosi muzikos kaip fono keliaudami ar dirbdami. Muzika yra kasdienybės dalis tiems, kurie ją dėsto vaikams ir studentams, kasdienybė – muzikams, kasdien mums kuriantiems stebuklą. Ir kasdienybė tiems, kurie, negalėdami ar nenorėdami išeiti iš namų, pasirenka muzikos klausytis per radiją ar televiziją, kaip ir tiems, kurie, nors ir netapę profesionaliais muzikantais, ima instrumentą į rankas tiesiog savo malonumui. Tik mes patys sprendžiame, kiek muzikos stebuklas mus palies. Bet kokiu atveju pasaulis, kuriame kas dieną atverčiamos gaidos, į rankas imamas instrumentas, – turi vilties.

Prieš metus tą dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyko suplanuotas Estijos nepriklausomybės metinėms skirtas koncertas „Skambanti Baltijos laisvė“. Tuomet irgi grojo Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO, vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), orkestrui dirigavo Erki Pehkas (Estija), tačiau geriausiai aš atsimenu Dalios Kuznecovaitės (smuikas, Lietuva) koncerto pabaigoje atliktą Myroslavo Skoryko „Melodiją a-moll“ ir ašaras atlikėjų ir klausytojų akyse.

Metams prabėgus karas nesibaigė, tačiau mes šventėme. Ne pergalę, o nepasidavimą, šventėme palaikymo akcijomis, lėšų rinkimu, koncertais. Aš šią dieną pasirinkau švęsti filharmonijoje, šiame ypatingame kasdienybės džiaugsmo uoste. Pasirinkau švęsti klausydamasi mokinių atliekamos muzikos – nes kas geriausiai įkūnija viltį nei grojantys vaikai?

Metams prabėgus karas nesibaigė, tačiau mes šventėme. Ne pergalę, o nepasidavimą, šventėme palaikymo akcijomis, lėšų rinkimu, koncertais.

 

Nors iš tiesų tai ne vaikai, o merginos: violončelininkės Liepa Razmutė (8 kl.) ir Smiltė Petrošiūtė (7 kl., mokytoja Asta Krištaponienė), fleitininkė Smiltė Asauskaitė (7 kl. , mokytoja Aušra Lukoševičiūtė), smuikininkė Milda Šalučkaitė (III kl., mokytoja Ramunė Bandzaitytė-Kalėdienė), klarnetininkė Amelija Lapinskaitė (II kl., mokytojas Vitalius Žemaitis), pianistė Ana Somova (III kl., mokytoja Aušra Klovaitė-Berezinienė), pianistė Karolina Stonytė (IV kl., mokytoja Birutė Kumpikienė, smuikininkė Gabrielė Santockytė (IV kl., mokytoja R. Bandzaitytė-Kalėdienė) ir smuikininkė Paulina Banaitytė (IV kl., mokytoja Milda Pupelienė). Koncerte skambėjo I dalis iš Antonio Vivaldi Koncerto dviem violončelėms g-moll RV 531, Polonezas, Menuetas ir Badinerie iš Johano Sebastiano Bacho Antrosios orkestrinės siuitos h-moll, BWV 1067, I dalis iš Wolfgango Amadeus Mozarto Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 3 G-dur, KV 216, I dalis iš Carlo Maria von Weberio Koncerto klarnetui ir orkestrui f-moll op. 73, I dalis iš Wolfgango Amadeus Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui A-dur Nr. 12 K. 414, I dalis iš Camille Saint-Saënso Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, g-moll, op. 22, II dalis iš Henryko Wieniawskio Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 2 ir I dalis iš Jeano Sibeliuso Koncerto smuikui ir orkestrui d-moll op. 47.

Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokinių koncertas su KMSO – tradicija. Ir aš puikiai prisimenu praėjusių metų jų koncertą, į kurį ėjau kiek rezervuotai – tik dėl moksleivių ir tik savo, Kauno orkestro. Kaip ir pernai, orkestrui dirigavo vienas geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Karolis Variakojis.

Žavu buvo klausytis šių jaunų atlikėjų. Su simfoniniu orkestru grojo ryškiausios J. Naujalio gimnazijos moksleivės, tarptautinių konkursų laureatės, kai kurios jau ne pirmą kartą koncertuojančios didžiosiose scenose su žymiais dirigentais. Vis dėlto kiekvienas toks pasirodymas dar yra iššūkis, tad ir šiame koncerte aš stebėjau pusiausvyrą tarp bemaž tobulo solisčių muzikavimo, atlaidaus orkestro muzikantų kolegiališkumo ir dirigento griežtumo, leidžiančio patirti visą darbo su simfoniniu orkestru ir dirigentu specifiką. Tad noriu paminėti puikią solisčių techniką, artistiškumą, charizmą, brandą, solidžią koncerto programą.

Pirmiausiai toks koncertas yra šventė – solistėms, jų draugams, tėvams, mokytojams ir mokyklai. Naujaliukų ir KMSO koncertai išsiskiria nuoširdžiu palaikymu, audringais aplodismentais, šypsenomis ir glėbiais gėlių. O kur dar fotografai, filmuotojai ir klausytojai, kvėpavę drauge su mylimiausia soliste! Ir su niekuo nesupainiojamas pasididžiavimo jausmas, tvyrojęs ore.

Lietuvos muzikos ateitis, regis, bus muzikaliai viltinga. Man belieka palinkėti atlikėjoms ir jų mokytojams drąsiau imtis XX a. ir šiuolaikinės muzikos kūrinių ir, be abejo, – lietuvių autorių.

1906 m. Vilniuje buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“, 1920 m. Kaune – Lietuvos valstybės operos tradiciją pradėjusi Giuseppe's Verdi „Traviata“. Jas abi sujungė Kipras Petrauskas, pirmoje operoje atlikęs nedidelę Birutės brolio partiją, antroje – pagrindinę tenoro, Alfredo, partiją. Sėkmingas pasirodymas pirmoje operoje jam padėjo išvykti studijuoti į Imperijos sostinės Sankt Peterburgo konservatoriją, toliau – pasirodymai studentiškuose spektakliuose, debiutas Maskvoje ir darbas Peterburgo Marijos teatre, o Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais – karjeros viršūnė ir gastrolės Europoje ir Pietų Amerikoje. Kuo tai susiję su tarptautiniu projektu – Lietuvos universiteto 100-mečiui skirta Victoro Herberto opera „Išdykėlė Marietta“? Pirmiausia tuo, kad, norint pasiekti aukštumų, reikia nuo ko nors pradėti, arba tuo, kad ir K.Petrauskas kažkada buvo studentas.

Legendinė operetė

„Išdykėlė Marietta“ („Naughty Marietta“) – JAV kompozitoriaus, violončelininko ir dirigento Victoro Herberto (1859–1924) viena iš 43 operečių, pirmą kartą pastatyta 1910 m. JAV ir sėkmingai vaidinta Brodvėjaus ir Niujorko teatre, vertinta kaip didžiausias V.Herberto pasiekimas.

Buvo leidžiamos operetės muzikos gaidos ir plokštelės, 1935 m. ir 1955 m. sukurti muzikiniai filmai. „Išdykėlė Marietta“ – operetė apie stipraus charakterio moterį, ir tai nenuostabu, nes jos libreto autorė – JAV dramaturgė, dainų tekstų ir libretų autorė Rida Johnson Young (1875–1926), ir, reikia pripažinti, moters protas, žodis, pasirinkimas nuolatos pabrėžiamas veiksmo posūkiuose.

Nuotaika: Muzikos akademijos studentų energija, įsitraukimas į vaidmenis kompensavo teatro pastatymui įprastos, pasakojimo foną kuriančios scenografijos stygių. / Laimučio Brundzos nuotr.

Operetės siužetas nesenstantis – meilė nugali viską, tačiau dėl to reikia kovoti, o ne daryti tai, ko tikisi kiti. Kartu joje yra visko, ko reikia: arijų, duetų, ansamblių, žygiavimų ir šokių, persirengimų, ginklų, marionečių ir makaronų. Spektaklio pradžioje pasijutau taip, tarsi būtų Karibų piratų laikai, nes iš revoliucijos apimtos Prancūzijos su kraičio skrynelėmis plaukė nuotakos, su pinigais negalinčios išsiskirti net pirato akivaizdoje – nes kaipgi jos paskui ištekės? Tuomet – kareiviai, Naujasis Orleanas, gubernatorius, čigonė, laisvalaikiu pirataujantis gubernatoriaus sūnus, marionečių teatrą turintys italai, savęs ir meilės paieškos – viskas dera tarpusavyje.

Mariettos vaidmuo atskleidžiamas nuo pat operetės pradžių – užpuolus piratams, ji nepraranda drąsos ir šalto proto, atvykusi į Naująjį Orleaną kovoja už save ir, regis, įspeista į kampą, sugeba sutvarkyti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus. Tačiau nenustodama galvoti Marietta kartu ieško to, kuris sugebės pabaigti jos sapnų melodiją, nes tik su juo bus laiminga.

Žiūrėjau į juos ir tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi.

Plėtojantis operetės veiksmui herojai keičiasi, įgyja išminties – pradžioje aštraus liežuvio moters bijantis Kapitonas Dickas ir net neplanuojanti įsimylėti Marietta naiviai pasižada būti tik draugais, čigonę mylintis ir dovanomis ją apipilantis gubernatoriaus sūnus ir piratas Etienas nesiryžta apie tai pasakyti tėvui, seržantas Simonas ieško gyvenimo prasmės, o pabaigoje visi randa savo vietą po saule. Ir tik Mamma Lucia beveik visada yra patenkinta gyvenimu – juk ji gamina tokį puikų makaronų padažą!

Smagiai suskamba ir operetės sukūrimo laikotarpio (o dar ir šių laikų?) momentas: jeigu kas nors – visada galima pabėgti (be abejo, su pinigais) į Pietų Ameriką ir ten gyventi ant jūros kranto.

Kūrybinis polėkis

Metas iš istorinių kontekstų grįžti į Kauną, kur Kauno valstybinėje filharmonijoje gegužės 8-ąją šią operetę parodė VDU Muzikos akademijos studentai.

Profesionalai – režisierius iš Didžiosios Britanijos Michaelas Woodwoodas, muzikos vadovė prof. Sabina Martinaitytė, projekto vadovė prof. Audronė Eitmanavičiūtė, koncertmeisterė Kotryna Kaklauskaitė. Dailininkų, kostiumų dizainerių, kaip ir orkestro ar dirigento, čia nebuvo. Charizmatiškieji profesorių S.Martinaitytės ir A.Eitmanavičiūtės auklėtiniai per tris intensyvaus darbo savaites ne tik sukūrė vaidmenis, bet ir pasirūpino konceptualia (lietuviškai – kuklia) scenografija (šaltinio neminėsiu, nes tai būtų reklama) ir minimaliais garso efektais.

Buvo nepaprastai malonu matyti, kaip būsimosios operos žvaigždės parengė ir jaunatviška energija užpildė sceną, spėdami persikūnyti į įvairius vaidmenis, pakeisti scenografiją, po spektaklio atskubėti apkabinti profesorių (nenuostabu, juk dauguma jų – studentai) ir kruopščiai sutvarkyti rekvizitą. Žiūrėjau į juos ir  tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi, ir profesorių akių šviesą ir šilumą stebint taip greitai augantį jaunimą.

Išdykėlės, tiksliau, drąsios, valingos, valiūkiškos ir švelnios Mariettos sudėtingą, iššūkių kupiną partiją puikiai atliko Ugnė Matukaitytė. Itin žavus buvo kilnus ir gudragalvis Kapitonas Dickas – Gytis Murauskas. Klastingojo Etieno Grandeto, o kartu ir pirato Jeano Lafito vaidmenį puikiai atliko Rokas Jasikas.

Smagiai Seržanto Simono vaidmenį suvaidino Marius Bytautas. Tiesiog daugiaveidė buvo puikioji Vita Džiulna, atlikusi Čigonės Adah vaidmenį, o Emilija Bagdonaitė nuostabiai tiko lengvabūdės Lizettės vaidmeniui. Puikiai atsiskleidė Paulius Katiliavas, gavęs kažin kur darbus atidėliojančio Gubernatoriaus Grandeto vaidmenį.

Laimučio Brundzos nuotr.

Dabar pagyrimai skrenda profesionalams, nes operetėje, kurioje ir kalbama, ir dainuojama, savo vietą rado tiek studijas baigę ir baigiantys studentai, tiek pradedantys. Noriu pagirti nedidelius, tačiau gražius vaidmenis atlikusias aukštuomenės damas Melanie – Violetą Šimoliūnaitę ir Ninette – Vasarę Gritėnaitę-Bytautienę, Rodolfo – Kristupą Baužą, o labiausiai – kerinčiąją Mammą Lucią – Ievą Vaivadaitę. Ir reikia nepamiršti, kad prireikus visos merginos buvo nuotakomis, o visi vaikinai – kareiviais, o visi kartu – baliaus svečiais.

Neįkainojama patirtis

„Išdykėlė Marietta“ – jau antras VDU Muzikos akademijos ir režisieriaus M.Woodwoodo projektas. Pirmasis – Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“ – dalyvavo keturiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose Lietuvoje ir buvo parodytas Londono Kenetho More'o teatre.

Tokių vadinamųjų kišeninių spektaklių pradžia buvo prof. A.Eitmanavičiūtės režisuota Franzo Leharo operetė „Linksmoji našlė“, įvairiuose Lietuvos miestuose parodyta beveik 20 kartų. Dar vienas projektas – Miko Petrausko opera „Eglė žalčių karalienė“, kurios spektaklius nutraukė pandemija.

Tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, bet ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina.

Svarbu pastebėti, kad šiuose spektakliuose dalyvauja ne tik vis dar studijuojantys studentai, bet ir VDU Muzikos akademijos absolventai. Taip operoje „Figaro vedybos“ grafo Almavivos vaidmenį atliko Andrius Apšega ir Rytis Janilionis. „Išdykėlėje Mariettoje“ Kapitono Dicko vaidmenį atlieka ne tik Gytis Murauskas, bet ir Jurgis Jarašius.

Reikia pripažinti, kad tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, tačiau ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina, kolektyviai aptaria aprangos klausimus ir kitas detales. Kaip tikrame teatre stato spektaklį ir susipažįsta su visomis šios srities smulkmenomis – kaip kažkada jaunasis K.Petrauskas.

Ar galėtų būti geriau? Galėtų būti puošnių ir turtingų dekoracijų, konceptualių, daugiareikšmių kostiumų, džiuginančių akis ir grasinančių paskandinti smagų operetės turinį. Tačiau aš kuo puikiausiai mačiau audringą jūrą, kraičio skryneles, kaukių balių Naujojo Orleano gubernatoriaus rūmuose, beveik užuodžiau Mammos Liucijos makaronų padažo kvapą ir net patikėjau ginkluotu nedorėliu Etjenu. Tam juk ir yra teatras!

Laimučio Brundzos nuotr.

Man nuostabiai tiko fortepijono skambėjimas, o ypač tai, kad kai nusilenkė solistai, koncertmeisterė K.Kaklauskaitė buvo pagarbiai palydėta į scenos centrą nusilenkti – kaip teatre palydimas dirigentas. Ir, beje, būtent dirigentas ir (bent jau) nedidelis orkestras / ansamblis / kvartetas čia būtų puikiai tikęs. Galbūt net ne sėdintis oriai šone, o plaukiantis audringa jūra su būsimomis nuotakomis iš Prancūzijos arba su piratais, žygiuojantis su narsiais kareiviais, akompanuojantis marionečių spektakliui ir tik tada oriai grojantis gubernatoriaus rūmuose. Juk Muzikos akademijoje tikriausiai atsirastų jaunų dirigentų, aranžuotojų ir muzikantų? O universitete – būsimų ar svajojančių jais tapti spektaklių režisierių, šviesos režisierių, dailininkų, scenografų, kostiumų dizainerių?

Tačiau net ir be viso to aš su malonumu dar kartą mielai pasižiūrėsiu „Išdykėlę Mariettą“. Kviečiu ir jus. Išduosiu paslaptį: šis visomis prasmėmis greitai augantis ir tobulėjantis jaunimas nuolat koncertuoja Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose, tad būtinai sekite muziejaus reklamą.

Šios mano mintys – pusiau laiškai, pusiau kronika. Nes vieni koncertai ilgam, gal net visam laikui širdyje rezervuoja vietą kuriam nors muzikantui ar kolektyvui, kompozitoriui ar kūriniui; verčia vartyti knygas ir domėtis. Kiti – ilgam pradreskia sieloje skylę. Ir visi kartu leidžia pastebėti tą ypatingą muzikantų ir dainininkų akių šviesą, atsispindinčią klausytojų širdyse. Ilgam.

Ir jeigu šiandien galėčiau rašyti meilės laišką muzikai, rašyčiau jį kamerinei muzikai. Žavioms instrumentinėms miniatiūroms, griežtiems ir struktūriškiems kvartetams, kvapą gniaužiančioms dainoms. Simfoninio orkestro atliekamą muziką būtų galima palyginti su galingomis jūros bangomis, o kamerinius opusus – su perlais ir koralų juvelyrika. Kamerinę muziką atliekantys muzikantai man – lyg dievai, patys besigėrintys ir kitiems rodantys šiuos stebuklus. Ir tarsi nepaisydami karo Ukrainoje baisybių pasirinkę groti, dainuoti ir liudyti šviesos pergalę.

Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. 

Ši kronika – apie neseniai Kauno valstybinėje filharmonijoje girdėtus fortepijoninį trio „Meta“, klavesininkę Kristiną Kuzminskaitę ir išilginės fleitos virtuozę Silvia Berchtold, Kanadoje gyvenantį ukrainiečių kilmės pianistą ir kompozitorių Dmitrijų Levkovičių, dainininkus Laurą Latvaitytę-Zaman, Romaną Kudriašovą ir pianistę Giedrę Muralytę-Eriksonę, styginių kvartetą iš JAV „Brooklyn Rider“ ir Ukrainos nacionalinį kamerinį ansamblį „Kyjivo solistai“, Kauno filharmonijoje koncertavusį simbolinę, 50-ąją, karo dieną ir Kultūros dienos išvakarėse.

Fortepijoninis trio „Meta“

Dar nepamiršusi fantastiško Stasio Vainiūno tarptautinio pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso pianistų finalo, balandžio 3 d., sekmadienio, vakarą susigundžiau fortepijoninio trio „Meta“ koncertu. Trio pavadinimas „Meta“, ispaniškai reiškiantis „tikslą“, yra net labai teisingas, nes 2018 m. susibūrę Julija Bagdonavičiūtė (fortepijonas), Marija Pranskutė (smuikas) ir Deividas Dumčius (violončelė), spėję sudalyvauti šių metų Stasio Vainiūno konkurse ir pelnyti diplomą, iki koncerto turėjo vos dieną poilsio.

Šio puikaus trio nariams nieko nereiškia atstumai tarp Lietuvos, t.y. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų M.Pranskutės, D.Dumčiaus ir Vokietijos, kur Aukštojoje Hanoverio muzikos, teatro ir medijų mokykloje studijuoja pianistė J.Bagdonavičiūtė. Jie intensyviai koncertuoja, dalyvauja festivaliuose ir varžosi tarptautiniuose konkursuose. Nuo įsikūrimo „Meta“ jau yra laimėjusi pirmą vietą XVIII tarptautiniame Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos festivalyje, „Grand Prix“ V Vilniaus tarptautiniame jaunimo muzikos konkurse „Premio Scarlatti“ ir XXI tarptautiniame festivalyje-konkurse „Muzika be sienų“, pirmą vietą I tarptautiniame Rudolfo Barshai konkurse Rusijoje, Maskvoje, ir antrą vietą tarptautiniame VIII Stokholmo muzikos konkurse Švedijoje, dalyvavo tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje „Harmos“ Portugalijoje, Porte, tarptautiniuose meistriškumo kursuose „International Summer Academy – ISA“ Austrijoje, debiutavo Vokietijoje, koncertų salėje „Tangobrücke“, festivaliuose „Užutrakio vakarai“ ir „Permainų muzika“.

Esu nusiteikusi nepraleisti nė vieno „Metos“ koncerto, nes tokio aukšto lygio trio atliekama muzika yra tiesiog būtina tiek galvai, tiek sielai.

Buvau maloniai nustebinta „Metos“ programos pusiausvyros tarp klasikinės ir šiuolaikinės muzikos, nepamirštant lietuviškos – Josehpo Haydno Fortepijoninis trio Nr. 39 G-dur „Čigoniškas“ ir Johanneso Brahmso Fortepijoninis trio Nr. 3 c-moll, op. 101, kuriuos grojo S.Vainiūno konkurse versus Vidmanto Bartulio „Trečiasis greitasis, arba Glinkos ir Nemirovičiaus-Dančenkos kelionė traukiniu iš Sankt Peterburgo į Maskvą“ ir Arvo Pärto „Mozart-Adagio“, ir tiesiog sužavėta jų energijos, subtilaus skambesio ir ypatingo tarpusavio ryšio. Esu nusiteikusi nepraleisti nė vieno „Metos“ koncerto, nes tokio aukšto lygio trio atliekama muzika yra tiesiog būtina tiek galvai, tiek sielai. Patiko viename interviu 2021 m. išsakytos D.Dumčiaus ir M.Pranskutės mintys. „Fortepijoninis trio mane žavi tuo, kad čia atsiskleidžia plati tembrų skalė – nuo žemiausių fortepijono iki aukščiausių smuiko garsų. Tembriškai papildome vienas kitą, man šis sinergijos jausmas yra neįtikėtinas“, – teigė D.Dumčius. Ir tiesiog būtina pakartoti tame interviu išsakytą M.Pranskutės mintį apie lietuvišką muziką koncertuose: „Visų pirma, svarbu puoselėti ir pasauliui parodyti savo tautines šaknis, o kartu ir savo šalies kultūrą.“

Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. 

Pasitinkant pavasarį

Nenorėjau praleisti galimybės pasiklausyti naujojo Kauno filharmonijos klavesino ir barokinės muzikos, tad balandžio 6 d. vakarą skyriau koncertui „Pasitinkant pavasarį“, kuriame grojo senosios muzikos žinovė Kristina Kuzminskaitė ir išilginės fleitos virtuozė Silvia Berchtold.

K.Kuzminskaitės veikla įspūdinga – ji kuria muziką, dėsto fortepijoną, vargonavimą, klavesiną ir dainavimą, vadovauja ir diriguoja Šongau miesto orkestrui, vaikų ir suaugusiųjų chorams, Šteingadeno grigališkojo choralo ansambliui, yra Vyzo bažnyčios kapelmeisterė ir sakralinės muzikos vadovė, Zalcburgo „Mozarteum“ universiteto doktorantė, 2019 m. išleidusi autorinės muzikos kompaktinę plokštelę „Rilke trifft Litauen“ („Rilkė palietė Lietuvą“).

Fleitininkė, ankstyvosios ir šiuolaikinės muzikos specialistė S.Berchtold yra tarptautinių konkursų nugalėtoja, grojanti senosios muzikos festivaliuose, šiuolaikinės ir eksperimentinės muzikos ansamblyje „Interspecies Ensemble“. Ji tobulinosi Indijoje, tyrinėja Indijos ir Europos senosios muzikos sąsajas, domisi tarpdisciplininio meno projektais, pasaulio ir teatro muzika, studijuoja filosofiją Miuncheno aukštojoje filosofijos mokykloje.

Programoje kaitaliojant kūrinius solo klavesinui ir fleitai su klavesinu skambėjo Jeano-Philippe'ės Rameau, Arcangelo Corelli, Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Philippo Telemanno, Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Sudėtinga ir nepriekaištinga programa buvo įvertinta gausiais aplodismentais ir baigta Anonimo kūriniu „Aš galvojau, kad tu mane mylėjai“ (gaila, nenurodant anonimo tikėtinos gyvenimo vietos ir laiko) lengvai perėjus į lietuvių liaudies dainą „Eisim broleliai“, kurią padainavo K.Kuzminskaitė, akompanuodama sau klavesinu greta improvizuojant S.Berchtold. Vis dėlto kiek nustebino solisčių sprendimas visą koncertą būti ant scenos, kaip ir sunkiai suprantamas, bet tikriausiai būtinas vandens gėrimas, natų ir instrumentų išsidėliojimas prie klavesino.

Dainuojantis fortepijonas

Jau kitą, balandžio 7 d., vakarą ėjau klausytis ukrainiečių kilmės Kanados pianisto Dmitrijaus Levkovičiaus koncerto „Dainuojantis fortepijonas“. „Kauno dienoje“ prieš koncertą buvo paskelbtas Giedriaus Prunskaus interviu su D.Levkovičiumi, atskleidžiančiu požiūrį į karą Ukrainoje, menininkų ir valstybių pozicijas. Iki vienuolikos metų Kyjive gyvenusio pianisto vaikystės vietos dabar yra mūšių laukas, ukrainiečiu jis jaučiasi daugiau nei kada nors anksčiau. Interviu jis prisipažino besidžiaugiantis kiekviena proga koncertuoti Lietuvoje. Kaune jau koncertavo du kartus, iš kurių vieną – keturiomis rankomis su žmona Agne Radzevičiūte.

Šio koncerto programa buvo tiesiog stulbinanti. Dviejų dalių koncerte skambėjo Franzo Schuberto Ekspromtas Nr. 3 Ges-dur, op. 90, Frédérico Chopino Valsas Nr. 1 As-dur, op. 69, Noktiurnas Nr. 2 Es-dur, op. 55, Skerco Nr. 2 b-moll, op. 31, Johanno Sebastiano Bacho Partita Nr. 6 e-moll, BWV 830, Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata Nr. 12 F-dur, K. 332 ir keturios Roberto Schumanno Noveletės op. 21 - Nr. 1 F-dur, Nr. 2 D-dur, Nr. 4 D-dur, Nr. 8 fis-moll/D-dur. Bisui pianistas atliko Sergejaus Rachmaninovo Preliudą op. 32 Nr. 5.

Kaip interviu sakė pianistas, programą jis pradėjo dar iki prasidedant karui, aiškiai juntamos grėsmės fone, parinkęs, kaip pats sakė, daug guodžiančios muzikos: kaip maldą už Ukrainą „Ave Maria“ dažnai vadinamą F.Schuberto Ekspromtą, J.S.Bacho Partitą, kurioje jis girdi sutrikusio, maištaujančio kūrėjo balsą, praradimą ir paguodą; skausmingą, valančią sielą ir tyrą W.A.Mozarto Sonatą.

Būtina paminėti jo subtilią pedalo techniką ir santykį su fortepijonu, kurį jis taip pat pabrėžė interviu. Būtent su R.Schumanno kūriniais atskleidęs visas fortepijono skambesio galimybes, jis akcentavo chorinį ir orkestrinį kūrinių skambėjimą, egzistencialumą, savo, kaip kompozitoriaus, santykį su šiomis R.Schumanno Noveletėmis.

Tikiuosi, kad ateityje turėsiu galimybę išgirsti ir paties D.Levkovičiaus kūrinius, nors interviu išsakyta nuomonė neleidžia to tikėtis greitai: „Šiuo metu negaliu sėsti ir rašyti širdyje kunkuliuojančios, bet niekam nereikalingos simfonijos. Manau, tai būtų neatsakinga, bet, tikiuosi, ateis laikas ir mano simfoniniams memuarams.“

Galvojant apie šį koncertą ir muziką bendrai tiesiog būtina pakartoti jo atsakymą į klausimą apie muzikos įtaką dabarties įvykiams: „Šiuo metu reikia stengtis, kad pasaulis, kuriam dar įdomu, kas vyksta Ukrainoje, neprarastų susidomėjimo. Muzika, paramos Ukrainai koncertai padeda visiems priminti, kad tai ne įprastinės naujienos, kurias galima čia pat užmiršti.“

Sunku pamiršti tokį koncertą, D.Levkovičiaus poetišką, tiesiog juvelyrišką skambesį, jo vos ne vienuolišką laikyseną ir ištvermę. Fortepijono meno mokęsis pas Sergejų Babajaną, o kompozicijos – Curtis muzikos institute Filadelfijoje, jis yra daugelio tarptautinių pianistų konkursų laureatas, koncertuoja prestižinėse salėse su žymiais Europos, JAV orkestras ir dirigentais. Aš tiesiog gyvai jaučiau, kaip man reikėjo šito koncerto.

Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. 

Paaiškėjo, kad V. Silvestrovo kūrinių negalima atlikti Maskvoje. O mums galima ir groti, ir klausytis. 

Britanijos Orfėjas

Balandžio 9 d. klausiausi puikaus koncerto „Britanijos Orfėjas“, dėl savaitgalio ar nuodėmingai gero oro sulaukusio nedaugelio klausytojų. Gaila, nes koncerte skambėjo profesionaliosios britų muzikos genijų – baroko Henry Purcello (1659–1695) ir XX a. Benjamino Britteno (1913–1976) vokalinė muzika, kurią atliko daug dėmesio angliškosios dainos meno puoselėjimui skiriantys dainininkai Laura Latvaitytė-Zaman ir Romanas Kudriašovas, pianistė Giedrė Muralytė-Eriksonė.

R.Kudriašovas atliko H.Purcello dainas „Music for a While“, „Fairest Isle“ iš operos-dramos „Karalius Artūras“, „If Music Be the Food of Love“ iš rinkinio „Orpheus Britannicus“ („Britanijos Orfėjas“) ir H.Purcelloir B.Britteno realizacijas „If Music Be the Food of Love“, „I'll Sail Upon the Dog-star“, „Mad Bess“. L.Latvaitytė-Zaman atliko B.Britteno aranžuotas anglų liaudies dainas „Salley Gardens“, „Sweet Polly Oliver“, „O Waly, Waly“, aštuonių dainų ciklą balsui ir fortepijonui „Winter Words“ op. 52 (1953, ž. Thomo Hardy) ir tris dainas dainas iš ciklo balsui ir fortepijonui „Sechs Hölderlin-Fragmente“ op. 61 (1958, vokiečių kalba, ž. Friedricho Hölderlino): „Menschenbeifall“, „Die Heimat“ ir „Sokrates und Alcibiades“. Koncertą solistai užbaigė H.Purcello ir B.Britteno duetu „Sound of the Trumpet“.

Kauno publikai jau pažįstamas, Londono nacionalinės operos studijos absolventas R.Kudriašovas taip pat studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, Velso tarptautinėje dainavimo akademijoje ir tobulinosi Georgo Solti „Bel canto akademijoje“ Italijoje. Jis yra daugybės tarptautinių konkursų laureatas, II tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso finalininkas ir specialaus prizo laimėtojas. Būtina paminėti jo atstovavimą Lietuvai 2021 m. pasaulinėje EXPO parodoje Dubajuje, kartu su „Vilnius City Opera“ ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Solistas koncertuoja Lietuvoje ir Europoje, yra parengęs vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Vilniaus City Opera“, Liono operos teatre Prancūzijoje, Ispanijos Valjadolido miesto teatre, Londono karališkajame operos teatre, Glyndebourne‘o vasaros festivalyje.

2019 m. Berlyno filharmonijoje debiutavusios Lauros Latvaitytės-Zaman repertuare – kūriniai nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Dabar Vokietijoje gyvenanti solistė nepamiršta gimtosios Marijampolės ir įkūrusi savo labdaros ir paramos fondą puoselėja Marijampolėje klasikinės muzikos tradicijas, rengia koncertus Marijampolėje, Vilniuje ir Berlyne. Jos plačiame amplua kamerinės muzikos rečitaliai, vaidmenys operos scenoje, mišios, oratorijos, dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose.

Kaip solistė, koncertmeisterė, Lietuvos ir užsienio šalių kamerinių ansamblių narė koncertuojanti pianistė Giedrė Muralytė-Eriksonė valdo platų repertuarą ir yra ypač įsigilinusi į B.Britteno vokalinę, vokiečių romantikų ir šiuolaikinę skandinavų muziką.

Būtina paminėti, kad klausytojams buvo pristatyti dainų vertimai, o dainos anglų kalba leido lengvai įsigilinti į kūrinių mintį.

"Brooklyn Rider"

Ar verta kelti klausimą apie styginių kvarteto, kaip žanro, ateitį, svarsčiau vos ne nuo pirmųjų „Brooklyn Rider“ (JAV) garsų, stebėdama keturis energingus, pasirinkusius groti stovint (išskyrus violončelininką) ir tiesiog šokančius vyrus. Kvarteto nariai – Johnny Gandelsmanas (smuikas), Colinas Jacobsenas (smuikas), Nicholas Cordsas (altas) ir Michaelas Nicolas (violončelė). Koncerte skambėjo šiuolaikinių kompozitorių Gonzalo Grau „Aroma a Distancia“, Osvaldo Golijovo „Um Dia Bom“ ir Franzo Schuberto Styginių kvartetas Nr. 14 d-moll, „Mirtis ir mergelė“. Bisui kvartetas atliko C.Jacobseno aranžuotą amerikiečių dainą „Little Birdie“.

Pusę balandžio mėnesio skyręs Europai kvartetas jau buvo Ludvigshafene prie Reino, Augsburge (Vokietija), Amsterdame, Groningene (Nyderlandai), Madride, Ciuriche, Kaune (kur įrašinėjo naują kompaktinę plokštelę) ir Liepojoje.

Didžiausias salės (ir mano) simpatijas pelnė kvarteto draugo O.Golijovo penkiadalė „Um Dia Bom“, kurios premjerą 2021 m. atliko šis kvartetas. Pasakiškai spalvingas, išnaudojantis gražiausius instrumentų tembrus, niuansus, atskleidžiantis muzikantų profesionalumą ir energiją – toks šis kūrinys, o Rumunijos žydų kilmės, Argentinoje gimęs kompozitorius mano širdyje užsiėmė nemažai vietos kartu su „Brooklyn Rider“ kvartetu. Taip pat neabejotinai puikus buvo multiinstrumentalisto G.Grau „Aroma a Distancia“, o tiesiog ovacijas sukėlė stulbinamai atliktas F.Schuberto kvartetas „Mirtis ir mergelė“.

Prieš koncertą nenorėjau patikėti rengėjų pateiktu laikraščio „Pittsburgh Post-Gazette“ kvarteto apibūdinimu, esą jie groja su jaunų roko žvaigždžių, grojančių gitaromis, energija ir klasikinę muziką perteikia taip, kad ji tampa visiems prieinama. Juk styginių kvartetas – rimtas, solidus, gilias tradicijas turintis žanras. Bet patikėjau nuo pirmų natų. Maža to – jie groja taip, tarsi grojimas kartu jiems būtų puikiausias dalykas pasaulyje!

2005 m. Brukline susibūręs kvartetas groja viską – vėlyvąjį L.van Beethoveną, persų klasikinę muziką, amerikietiškąjį folklorą ir šiuolaikinius kompozitorius, bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais – Izraelio mandolinos virtuozu Avi Avitalu, švedų mecosopranu Anne Sofie von Otter, Sirijos klarnetininku Kinanu Azmehu. Jų diskografija stulbinanti – prieš pandemiją išleistas „Healing Modes“, kuriame jie įrašė Reenos Esmail, Gabrielos Lenos Frank, Matanos Roberts, Caroline's Shaw ir Du Yun kūrinius, buvo nominuotas „Grammy“, „The Butterfly“ įrašė kartu su airių smuikininku Martinu Hayesu, o „Sun on Sand“ – su JAV saksofonininku Joshua Redmanu, Scottu Colley (bosinė gitara) ir Satoshi Takeishi (mušamieji). „Brooklyn Rider“ savo kūrinių įrašams pasirinko pats Philipas Glassas!

Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. 

Muzika už taiką

Koncertinių turų būna visokių – vieni jų smagūs ir kūrybingi kaip „Brooklyn Rider“, kiti – liudijantys ir neleidžiantys pamiršti, kaip „Київські Солісти“ (Kijyvo solistai). Išvykę į gastroles vasario mėnesį, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, „Kyjivo solistai“ savo buvimu, muzika, žodžiais tapo liudininkais, ypatingais Ukrainos kultūros atstovais.

„Mes grojame už taiką. Sunku išreikšti savo emocijas žodžiais… Mūsų šeimos yra Ukrainoje ir su jomis palaikome ryšį kiekvieną dieną; su tėvais, broliais ir seserimis bei giminaičiais. Šiuo metu mūsų darbas yra sunkus, bet mes grojame. Muzika padeda mums šioje situacijoje ir mūsų pareiga yra atstovauti Ukrainos kultūrai“, – sako ansamblio meno vadovas Anatolijus Vasilkovskis.

Nacionalinio kamerinio ansamblio „Kyjivo solistai“ nariai – iš visos Ukrainos suburti muzikantai, kurių dauguma yra nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai. 1995 m. ukrainiečių smuikininko ir mokytojo Bogodaro Kotorovičiaus (1941–2009) įsteigtas ansamblis šiandien pelnytai turi Ukrainos kultūros ambasadoriaus pasaulyje titulą.

Sunku buvo žiūrėti į jų akis ir liūdesio aptemdytus veidus. Balandžio 10–15 d. Lietuvoje jie sugrojo penkis koncertus – Vilniuje, Šiauliuose, Plungėje, Kaune ir Visagine. Nuo kovo 27 d. Lietuvos kultūros atašė Skandinavijoje Lianos Ruokytės-Jonsson rūpesčiu jie koncertavo Švedijoje ir Norvegijoje, visur renkant aukas humanitarinei pagalbai Ukrainos kariuomenei ir civiliams. Jų piligriminis turas nesustoja, bet remiamas Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „Latvijas koncerti“ ir „Eesti kontsert“ tęsiamas Latvijoje ir Estijoje, vėliau grįš į Skandinaviją. Šios gastrolės apima dešimt šalių – Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Daniją, nepaisant nieko nešant pasauliui žinią apie laisvą esančią ir būsiančią Ukrainą.

Programą ansamblis pradėjo Ukrainos himnu, salėje skambant himno žodžiams. Koncerte skambėjo ukrainiečių kompozitorių Maksymo Berezovskio (1745(?)–1777) Simfonija Nr. 2 G-dur, Valentino Silvestrovo (1937) „Tyli muzika“, Myroslavo Skoryko (1938–2020) „Melodija“, Oleksandro Šymko (1977) „Seno miško sapnai“, styginių ansambliui aranžuota ukrainiečių liaudies daina „Plyve kacha po Tysyni“, giedota laidojant Maidano aukas, Felixo Mendelssohno Bartholdy Simfonija styginiams Nr.10 h-moll ir italų kino muzikos kompozitoriaus Nino Rotos Koncertas styginių orkestrui. Ar reikia sakyti, kad tai buvo ypatingas koncertas, tiek Ukrainos muzikantams, tiek klausytojams?

Penkiasdešimtą karo dieną, Kultūros dienos išvakarėse, „Kyjivo solistai“ grojo M.Berezovskį, V.Silvestrovą, M.Skoryką, O.Šymko, „Plyve kacha po Tysyni“, o viena iš smuikininkių publikai apie koncertinį turą kalbėjo lietuvių kalba. M.Skoryko „Melodija“ Kauno filharmonijoje skambėjo ir prieš 50 dienų, istorinę vasario 24 d., kai Estijos nepriklausomybės dienai skambėjusiame koncerte ją grojo Dalia Kuznecovaitė ir Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigavo estas Erki Pehkas. Balandžio 14 d. paaiškėjo, kad V.Silvestrovo kūrinių negalima atlikti Maskvoje. Mums galima ir groti, ir klausytis, tad aš ypač rekomenduoju balandžio 12 d. Domanto Razausko LRT laidą „Kitas laikas: karo pabėgėlis Valentynas Silvestrovas“ ir rasti galimybių remti Ukrainą.

Vis dar abejojantiems dėl kamerinės muzikos koncertų išduosiu, kad labiausiai mėgstu koncertus kamerinėje Kauno filharmonijos salėje: tada jaučiuosi tarsi dalyvaučiau mažoje draugų šventėje, kai muzika atliekama betarpiškai, šalia, o aš galiu iš labai arti matyti muzikantų techniką, tarpusavio žvilgsnius, emocijas, o svarbiausia – tą jų akių šviesą, kurį pasilieka klausytojų širdyse. Ilgam.

Paskutinėmis vasario dienomis, smigęs į patį beprotiškų įvykių mūsų aplinkoje sūkurį ir artimas nūdienai spektaklis pakėlė premjeros uždangą ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tai miuziklas, paremtas Austrijos imperatorienės Elžbietos dramatiška gyvenimo istorija. Jį prieš 30 metų sukūrė ir pirmuoju pastatymu Vienoje publikai pristatė vengrų kompozitorius Silvesteris Levay ir vokiečių libretų autorius Michaelas Kunze, kurie bendradarbiauja kurdami miuziklus jau kelis dešimtmečius.

Įvykių dinamika

Miuziklo „Elizabeth“ siužetas perkelia žiūrovus į XIX a. pabaigą, bet jame išryškinamos to meto idėjos ir žmonių tarpusavio santykių ypatybės neturi senaties. Šimtmečių sandūra pakeliui į XX a. pažymėta audringais susidūrimais ir lūžiais, kokybiniais virsmais, naujų vertinimų ir pažiūrų atsiradimu visuomenės gyvenime. Tokiame dinamiškame verpete asmeninių dramų amplitudė dar ryškesnė.

Kiekvienas veikėjas, tiek gyvenęs ano meto realybėje, tiek ir prikeltas savo vaidmeniui šiame miuzikle, yra daugiaplanis dramatiškais virsmais. Galima teigti, kad kiekvienam jų galėtų būti skirtas atskiras šio įvairialypio laikotarpio sluoksnis, leidžiantis atskiru kūriniu perteikti kiekvieno jų išgyvenimų istorijas. Dabar gi jie visi viename – kiekvienas su savo charakteriu ir virsmo dinamika – itin dramatiškai besivystančiame epochos burbule. O dar turint mintyje, kad miuzikle atpasakojami gana gausūs pusšimtį metų trunkantys istoriniai įvykiai bandomi įsprausti į pustrečios valandos erdvę. Todėl natūralu, kad giliau stabtelėti ties atskirais momentais ar nuotaikomis nėra kada – viskas pralekia atskirų akimirkų – stop kadrų kaleidoskopu.

Visa tai (miuzikle – apie 50 numerių) susieti į vientisą turinį – nemenkas statytojų uždavinys. Nors tarp atskirų scenų vyksmas savaime nutrūksta, reikia tikėtis, kad, laikui bėgant, šios baltos siūlės pasislėps po spartesnėmis paveikslų ir scenų jungtimis. Tačiau scenų viduje veiksmas sukasi itin aktyviai, nuobodžiauti nėra kada. Tik spėk sekti Lukenio, kaltinamo dėl Elizabet mirties, pasakojimą.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Šis tragiškas personažas, prikeltas iš anapus, kad atpasakotų to meto įvykius, įvelka juos į grotesko, ironijos ir pašaipių vertinimų drabužį, tarsi tyčiotųsi ir iš savo aukos, ir iš viso pasaulio.

Elizabet tragedija

Tarp veikėjų ryškiausiai spindi Elizabet, kontrastavusi savo nenoru paklusti laikmečio ir dar labiau – imperatoriškųjų rūmų normoms, balansavusi tarp gyvenimo ir mirties, jautusi laikmečio brandą permainoms, kylančias naujas pažangias, revoliucines, taip pat utopines ir regresyvias idėjas.

Negalėdama išsiveržti iš dvasiškai svetimo auksinio narvelio sau artimą pasaulį ji surado Heinricho Heine's poezijoje, kurios aplinkoje Elizabet ieškojo nusiraminimo, dažnai ir pati pasinerdama į aistringus poetinius kūrybinius išsiliejimus, jos žodžiais, diktuojamus jai paties H.Heine's. Neatsitiktinai tarp scenografijos elementų išvystame ir simboliškai išryškėjančius poezijos rankraščius.

Miuziklo scenografijoje (scenografas Artūras Šimonis) pastebime ir daugiau subtilios simbolikos, neįkyriai per vaizdinius padedančios atskleisti imperatorienės asmenybę. Scenos fonu atitinkamose scenose pasirenkama nerimastinga vandens gelmė, siejanti su Elizabet pamėgtais jūros toliais – neatsitiktinai ji save eilėse vadino vieniša žuvėdra. Kartu tai aliuzija į mirusiųjų požemio karalystės Stikso upės nuodų ir nemirtingumo vandenis. Juk Elizabet gerai mokėjo graikų kalbą, žavėjosi graikų mitologija ir net įsivaizdavo mitinį herojų Achilą kaip savo dvasinį mylimąjį. Miuzikle jos mylimuoju tampa personifikuota Mirtis, kuri palydi Amžinybėn visus išeinančius miuziklo herojus, taip pat ir ją. Mirtis jai – kaip išsilaisvinimas, ne gąsdinanti, bet laukta, vedanti į Amžinąją šviesą...

Miuziklo scenose įvairiai modifikuojama apvali kiaurymė – takoskyra tarp šiapus ir anapus – per kurią atsikartojančiais įvykiais ir visuomenės santykiais į mūsų gyvenimą sugrįžta praeitis – kam lemta nugrimzti į Hado karalystę, o kam – pakilti Panteono skliautais. Kruviną likimo ir mirties kaspiną vyniojanti maža mergaitė – lyg Moira, kalbanti griausmavaldžio teisėjo balsu. Gal tai pats Dzeusas vaiko lūpomis tardo tarp pragaro ir dangaus besiblaškantį Lukenį?

Pastatyme daug simbolikos, tačiau atsiranda ir vienas kitas konkretus elementas, kurio buvimas padvelkia abejotinu ir tiesmuku buitiškumu, galbūt priskirtinu kičui, kuris Sisi kulto erdvėje užima nemažai vietos.

Šviesos spektaklyje nedaug – juk karaliauja tamsos jėgos. Be to, ir kiti veikėjai tik įvykių atpasakojimui iš anapus sugrąžinti. Tad spalvingumo ir imperatoriškojo blizgesio čia nedaug. Tačiau daug modelių įvairovės, kurią žiūrovams sukūrė kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, turėjusi suspėti spektaklyje su pagrindinių veikėjų senėjimo pokyčiais. Tik Blogis – Lukenis ir Mirtis – nesensta.

Blogio jėgos

Šią tamsiąją miuziklo ašį formuoja personifikuota Mirtis, kuri Elizabet yra lyg imperatoriškasis meilužis (Egidijus Bavikinas ir Jeronimas Milius) ir ekstremistas Lukenis, nužudęs Elizabet ir tragiškai žuvęs pats (Mantas Jankavičius ir Rokas Laureckis). Tačiau šie abu vaidmenys, nors ir asocijuojasi su Tamsa, savo turiniu gana skirtingi. Kartais netgi norėtųsi, kad Mirtis išsiskirtų šviesesniu apdaru. Ir ne tik dėl to, kad ji miuzikle kai kuriuos veikėjus lydi kaip globėja ir gelbėtoja, bet ir dėl vizualinės painiavos – abiejų šių veikėjų vokalo partijose nemažai panašumų – roko stilistikai būdingi elementai, panašus tembras, nors juos formuojanti muzika ir skirtinga.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Mirties melodijose kur kas dažnesnis melodingumas, nuosaikesnė ritmika, šalia ekspresijos lieka vietos lyrizmui, o Lukenio vokalas – grubus, groteskiškas, lydimas aštrių, kampuotų ritmų. Todėl scenos prieblandoje pasirodžius kažkuriam jų, tik muzikos fonas padeda neapsigauti.

Pagal šiems vaidmenims parašytos muzikos stilių, parankiausia ją interpretuoti J.Miliui ir M.Jankavičiui, tai jie sėkmingai ir daro. E.Bavikinas, labiau matomas operose, nė kiek nenusileisdamas partneriui, taip pat laisvai jaučiasi nedažnai jam pasitaikančiame žanre, tuo maloniai nustebindamas klausytojus.

Ciniška žmogžudyste į istoriją įeiti siekiantis ekstremistas Lukenis, kuriamas M.Jankavičiaus, – geras interpretacijos pavyzdys R.Laureckiui, kuriam tai svarus ir atsakingas vaidmuo, papildantis augantį kūrybinį bagažą.

Apgaubta kultu

Atsvara tamsiosioms jėgoms – Elizabet. Nors ir ji gyvenimo skaudulių išsekinta pasirenka juodą apdarą, tapdama panaši į juodą žuvėdrą. Būtent taip buvo pavadintas kino filmas, sukurtas Sisi (tokiu malonybiniu vardu imperatorienę Elizabet vadino amžininkai) žūties šimtmečiui.

Sisi kultas Austrijoje ypač stiprus, konkuruojantis su Wolfgango Amadeus Mozarto kultu, nors Sisi stengėsi gyventi gana uždarai, nedalyvaudama rūmų viešajame gyvenime ir pasislėpdama nuo Hofburgo aplinkos ilgalaikėse kelionėse. Tai lėmė ir jos pačios, laikytos gražiausia aristikrate Europoje, nenoras leisti matyti aplinkiniams jos senėjimą.

Elizabet asmenybė realybėje patyrė sudėtingą transformaciją, jos gyvenimo vingiai, dažnai slėpti už imperatoriškųjų rūmų sienų, ligi šiol apsupti subjektyvių nuomonių ir įvairių interpretacijų.

Tačiau Sisi legenda išsilaisvino. Tam padėjo nemažai apie ją sukurtų filmų ir parašytų knygų, įvairiai traktuojant jos gyvenimo dramą. Legenda ir toliau kuriama – dabar jau padedant ir šiam miuziklui. Ilgainiui toks aktyvus dėmesys tapo kultu, o kartu su juo atsirado ir palanki dirva kičui, kuriam miuzikle taip pat skiriama šiek tiek pašaipaus dėmesio.

Premjeriniuose spektakliuose Elizabet vaidmenį kūrė Marija Arutiunova ir Karina Krysko (Gabrielės Bielskytės Elizabet pamatysime vėlesniuose spektakliuose). Abiejų solisčių Sisi atsiskleidžia vaidmens dramaturginėmis gelmėmis, tik šiame transformacijos kelyje K.Krysko šešiolikmetę Elizabet pirmose scenose pristato pernelyg pajauninta vėjavaikiška paaugle, visai neketinančia kilti į imperijos aukščiausius sluoksnius, taip padidindama kontrastą tarp jos ir sesers Helenos, kurios noras tapti imperatoriene buvo kryptinga siekiamybė.

M.Arutiunova Elizabet jaunatvišką valiūkiškumą suvaldo labiau, suteikdama savo herojei santūresnės pradinės brandos. Visa tai atsispindi ir solisčių vokalo traktuotėse, sėkmingai vedamose link finalinės tragedijos. Elizabet virsmo kulminacija sutampa su jos scena, lydima įsimintinos melodijos „Tik sau aš priklausau“.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Kitas ryškus vidinių dvasinių konfliktų draskomas vaidmuo – Elizabet sūnus, Austrijos kronprincas Rudolfas (Martynas Beinaris ir Jurgis Jarašius), kurio tragizmą jaunieji solistai atskleidžia įtikinama ekspresija. Tai trumpas, bet gilus jau suaugusio Rudolfo vaidmuo. Jaunąjį Rudolfą, skaudžiai atskirtą nuo mamos, jautriai kuria net trys mažieji solistai, pakerintys žiūrovą trapiu vokalo tyrumu.

Francas Jozefas, Austrijos imperatorius, miuzikle pagal austrišką tradiciją vadinamas kaizeriu, istoriškai įspraustas į aplinkos tradicijų ir elgesio rėmus, nors ir siekia prieštarauti, bet vidinės energijos iš tų gniaužtų išsivaduoti neužtenka. Čia slypi jo tylusis tragizmas. Taigi, ir šį vaidmenį kuriantiems išoriškai keistis yra mažiau galimybių (Raimondas Baranauskas ir Rokas Spalinskas). Tačiau iššūkiu tampa vidinių prieštaravimų, slepiamų po šalta ir bejausme kauke, atskleidimas. R.Smalinsko Francas turi ryškesnių imperatoriškų bruožų ir suvaldytos rimties, o R.Baranausko – buitiškesnis, mažiau spaudžiamas aristokratiškų rėmų.

Verta paminėti ir senąją imperatorienę Sofiją kuriančias Ritą Preikšaitę ir Kristiną Siurbytę, ypač jų priešmirtinę sceną – Mirties akivaizdoje net ir didžiausias pyktis ir rūstybė pradeda tirpti.

Turtingas siužeto audinys

Šalia atskirų veikėjų ypač stiprų dinaminį emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. Chorą pastatymui ruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, o choro ir šokėjų judesius kūrė choreografas Dainius Bervingis, kuriems uždegantys miuziklo ritmai, atrodo, suteikė nemažai kūrybinio peno. Žiūrovo dėmesį prikaustantys mirusiųjų ir šešėlių šokiai, žaismingai su vulgarumu koketuojančios bordelio merginos, sarkazmo nestokojančios guvernantės ir plačiausių visuomenės sluoksnių atstovai sukuria įspūdingų charakteringų scenų.

Tačiau viena scena visus sukrečia, gal net šokiruoja ir tikrai priverčia susimąstyti. Abejingas jai gali būti nebent visai į istorinį kontekstą nesigilinantis žmogus. „Neapykantos“ scenoje kylanti įtampa su vis aktyvesniais antisemitiniais ir nacionalsocialistiniais šūkiais ir skanduotėmis buką, agresyvią minią priveda iki ekstazės. Kuo tai pavirto, dar yra prisimenančių. Taip, tai istorija, jos niekur nepaslėpsime ir mandagiai neapeisime. Tuo labiau kad istorijos posūkiai linkę pasikartoti. Ir jie kartojasi – su kita nacija, kitoje geografinėje platumoje. Tik klausimas, ar dera po tokios scenos aplodismentai? Nors pati scena labai įtaigi ir paveiki. Bet... po jos labiau dera tyla. Be neapykantos.

„Elizabeth“ miuziklas turtingas muzikinės kalbos įvairovės – nuo drastiško, ekspresyvaus roko ritmų iki plačių dramatiškų melodijų ar lyriškų duetų. Pažymėtina, kad muzikos elementai spektaklyje pasitarnauja ne tik charakterizuojant pagrindinius veikėjus, bet ir tampa savotiškais leitmotyvais, sugrįžtančiais melodijų atkarpomis arba ištisomis melodijomis ir ritmais, taip primenant jau skambėjusius ir su atskiromis situacijomis susietus motyvus, pateikiant papildomos informacijos apie scenoje gvildenamus įvykius ir jų sąsajas.

Menkai žinantiems Austrijos imperijos istoriją sekti siužeto smulkmenas gali būti ganėtinai sudėtinga, tekste minimi įvykiai, geografinės vietos ir su jomis susiję asmenys gali praeiti pro ausis neužkabinę. Tačiau miuziklo melodijos atmintyje skambės tikrai ilgai. Tad belieka įsijausti į tolimų įvykių verpetuose kuriamus charakterius ir nuotaikas. O po spektaklio norėti vėl jį pamatyti. Ir jei ne apie Elizabet, tai gal apie Mariją Antuanetę arba... W.A.Mozartą. Tai tų pačių autorių miuziklai, sėkmingai užkariaujantys pasaulio scenas. Galbūt „Elizabeth“ bus ne vienintelė šių autorių muzikinė istorija mūsų scenoje. Tikėkimės.

Įkvėpta istorijos

Šis 1992 m. pasaulį išvydęs kūrinys vaizduoja paskutiniuosius Habsburgų dinastijos metus ir atskleidžia monarchijos žlugimo priežastis. Šių dienų kontekste neįmanoma neatkreipti dėmesio į garsiosios imperatorienės Elžbietos, dar žinomos kaip Sisi, egoizmą ir karą tose pačiose teritorijose.

Tačiau miuziklas „Elisabeth“ – ne istorijos vadovėlio puslapis, o meno kūrinys, kurio siužeto centre – visas imperatorienės Elžbietos gyvenimas, pasakojamas jos žudiko Lukenio lūpomis.

Miuziklo pradžioje klausiamas, kodėl nužudė, Lukenis veikia kaip imperatorės gyvenimo stebėtojas, siekiantis žiūrovą nuteikti prieš ją. Imperatorienę gyvenimo kelionėje lydi ir dar vienas mistiškas personažas – Mirtis, žiūrovui pasirodantis žavaus įsimylėjusio jaunuolio pavidalu. Tad viso kūrinio metu vyksta intensyvi gėrio ir blogio kova, atsiskleidžianti ne tik per miuziklo personažus, bet ir muzikinėje drobėje.

Miuziklas „Elisabeth“ nėra paprastas ir patogus kūrinys ne tik atlikėjams, bet ir žiūrovams. Visų pirma, miuziklo partitūra – labai intensyvi ir eklektiška – čia susipina populiariosios, klasikinės, senosios ir net bažnytinės muzikos elementai. Toks meninis sprendimas klausytojui neleidžia užsnūsti miuziklams įprastų melodingų arijų pašonėje. Orkestrui ir chorui staigūs stilistiniai pokyčiai irgi kelia nemažai iššūkių. Tačiau spektaklio muzikos vadovo Jono Janulevičiaus ir masinių scenų vadovų chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės bei choreografo Dainiaus Bervingio indėlis į dramaturgiškai vientisą, kokybišką spektaklį buvo akivaizdus ir pagirtinas.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Ryškiausi charakteriai

Miuziklo „Elisabeth“ veiksmas vystosi greitai ir koncentruotai, tad ir gausus būrys Elizabet gyvenime dalyvaujančių asmenybių scenoje keičiasi greitai ir dažnai. Visus spektaklio veikėjus apžvelgti užtruktų be galo ilgai, tačiau norisi išskirti ryškiausius.

Pagrindinį Elizabet vaidmenį premjeriniuose spektakliuose atliko Marija Arutiunova ir Karina Krysko. Užduotis atlikėjoms nebuvo paprasta, nes miuziklo turinys įpareigoja atskleisti Elizabet transformaciją: iš jaunos, naivios ir įsimylėjusios mergaitės, ištekėjusios už Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo, ji tampa griežtų rūmų reglamentų suvaržyta nelaiminga mergina, o dar vėliau – šalta, subrendusia, tik sau gyvenančia moterimi.

Čia ir ryškėjo M.Arutiunovos ir K.Krysko skirtumai: M.Arutiunova labiau atsiskleidė kaip subrendusi ir savimi pasitikinti Elizabet. Tai buvo ryšku ir vokalinėse partijose, ir vaidyboje. Net scenose, kuriose Elizabet – jauna ir nerūpestinga mergaitė, M.Arutiunova buvo santūresnė, tačiau jos kančia ir atsiribojimas nuo rūmų įtikino labiau.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

K.Krysko puikiai atskleidė Elizabet žaismingumą, kančią atsidūrus griežtoje rūmų aplinkoje, tačiau antroje miuziklo dalyje jautrumo ji neatsisakė. Duetuose su kitais veikėjais atsiskleidė subtilus M.Arutiunovos gebėjimas bendradarbiauti, o K.Krysko tokiose scenose šiek tiek sutrukdė unikalus ir ryškus balso tembras, ne visuomet organiškai derantis su scenos partnerių balsais.

Kita vertus, duetų scenose K.Krysko išnaudojo kūno plastiką, atskleisdama ne tik Elizabet vidinį pasaulį, bet ir santykį su ją supančiais asmenimis. Vis dėlto apibendrinant – abi atlikėjos įtikinamai perteikė Elizabet personažo dinamiką ir vidinę tragediją. Čia reikėtų paminėti įsiminusią Rūtą Zaikauskaitę, atlikusią Elizabet motinos Liudovikos vaidmenį.

Tamsieji gaivalai

Tiesiai iš tamsiųjų jėgų pasaulio užtikrintai į sceną žengęs Jeronimas Milius pasirodė ne tik kaip Elizabet, bet ir žiūrovą viliojanti Mirtis: šalta, baugi, bet kartu ir švelni, žadanti prieglobstį nuo visų šio pasaulio negandų. Atsiribojant nuo subjektyvaus romantizuoto požiūrio į šį atlikėją, norisi pasakyti, kad J.Milius, atlikdamas savo vaidmenį, jautėsi savo stichijoje: užtikrinta laikysena, profesionaliai valdomas balsas žavėjo ir dinamiškai atskleidė personažo prigimtį bei funkciją. Nuostabiai skambėjo duetai su M.Arutiunova, tačiau netikėtai gražiai šiame spektaklyje suskambo vyriškas Mirties ir Elžbietos sūnaus Rudolfo (Jurgio Jarašiaus) duetas. Kita aktorių sudėtis – Mirties vaidmenį atlieka Egidijus Bavikinas, Rudolfo – Martynas Beinaris.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Žudiko Lukenio vaidmenį, keliantį nemenkų vokalinių iššūkių, atliko Mantas Jankavičius ir Rokas Laureckis. Paradoksalu, tačiau vokaline prasme išskirtinumo nepademonstravo nė vienas jų. Vis dėlto M.Jankavičiui įtaigiai atskleisti Lukenio vaidmenį padėjo charizma, aktoriniai gebėjimai ir betarpiška, nors ir neinteraktyvi komunikacija su publika. Šis personažas miuziklo veiksme tiesiogiai nedalyvauja, nes, būdamas jau miręs, komentuoja įvykius ir įtikinėja publiką pasmerkti egoistiškus Elizabet sprendimus, tad atlikėjo kontaktas su žiūrovu yra svarbus. Gana rečitatyviška vokalo traktuotė atrodė visai organiška, atskleidžianti personažo demoniškumą.

R.Laureckis labiau mėgavosi savimi, nei mezgė ryšį su publika ar nuosekliai kūrė personažą. Nesužavėjo šio personažo saldumas, nenatūraliai skambantys libreto segmentai italų kalba ir kiek per didelis pasitikėjimas kai kuriuos vokalinius numerius bandant atlikti roko muzikai būdinga agresyvia maniera.

Buvusios imperatorienės Sofijos vaidmenį sukūrusi Rita Preikšaitė nenutolo nuo tradicinio operinio dainavimo manieros, kuris su miuzikle gausiai naudojamais populiariosios muzikos elementais ne itin dera. Tačiau tai padėjo sukurti ryškų ir charakteringą griežtos ir šaltos valdovės vaidmenį, smarkiai kontrastuojantį su Elizabet, Lukenio ir Mirties personažais.

Sofijos sūnaus imperatoriaus Franco Jozefo vaidmenį atlikęs Raimondas Baranauskas kiek nublanko šalia scenos partnerių M.Arutiunovos ir K.Krysko, tačiau scenose su Elizabet gana ryškiai atskleidė Franco Jozefo neryžtingumą ir paklusnumą buvusiai imperatorienei Sofijai. Imperatoriaus vaidmenį spektaklyje taip pat kuria Rokas Spalinskas, Sofijos – Kristina Siurbytė.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Kartelė vis aukštyn

Žvelgiant į miuziklo „Elisabeth“ pastatymą, norisi pasakyti, kad V.Streičos interpretacija, kaip ir muzikinė bei draminė kūrinio medžiaga, yra labai intensyvi. Spektaklio scenografija (scenografas Artūras Šimonis), kostiumai (autorė Kotryna Daujotaitė) ir vaizdo projekcijos (jas kūrė Gediminas Grundhouseris) sukūrė gana tamsią ir fatališką atmosferą.

Viso spektaklio metu įtaigiai balansuojama ant šio ir ano pasaulio ribos. Šią ribą simbolizuoja ir scenoje tarsi leitmotyvas pasirodanti valtis, miuziklo pabaigoje galų gale nuplukdanti Elizabet į kitą, laimingesnį, pasaulį. Tačiau kartu elegiškai atskleidžiamas trapus ir tragiškas Elizabet pasaulis. Simbolinėmis prasmėmis pernelyg neapkrauta spektaklio vizualizacija leidžia patogiai stebėti intensyvų miuziklo veiksmą, tačiau kartu išvengiama komerciškų ir publikai pataikaujančių režisūrinių sprendimų.

Turint omenyje gana kamerinius KVMT resursus, miuziklas „Elisabeth“ suskambo įspūdingai. Atsiskleidė ir V.Streičos režisūrinė branda – gebėjimas ryškiai, bet natūraliai pasakoti kelias istorijas vienu metu ir, neišryškinant kontrasto, perteikti ir situacijos jautrumą, ir žiaurumą.

Šiandien šis miuziklas skamba kiek simboliškai: jame vaizduojamas Krymo karas, antisemitizmo gimimas, revoliucijos, monarchų spindesys ir liaudies skurdas negali nerezonuoti su politinėmis bei socialinėmis realijomis. Tačiau „Elisabeth“ ir ateityje neabejotinai išliks vienas iš stipriausių KVMT repertuaro spektaklių.

Muzikos galia

„Išlikime stiprūs ir vieningi, tikėkimės geriausio!“ – tai vienos iš koncerto solisčių Smiltės Petrošiūtės frazė-palinkėjimas koncerto programėlėje. Pirmasis KMSO vadovas ir dirigentas Pavelas Bermanas (Italija) prieš septyniolika metų sakė: „... kartais po gero koncerto daug kas atrodo kitaip – muzika išlaisvina dvasią ir sutaiko ją su realybe; tada žmogaus gyvenime padaugėja šviesos ir išminties...“

Kaip niekad šiomis dienomis reikia šviesos ir išminties, nes su realybe sutaiko nepalenkiamos Ukrainos himnas, grojamas ir / ar giedamas prieš koncertus. Sutaiko su ašaromis akyse ir graudulio gumulu gerklėje. Su mintimi, kad neįmanoma susitaikyti su dabar Ukrainoje vykstančiais įvykiais. Todėl taip svarbu nesustoti remti Ukrainą visais įmanomais būdais.

KMSO ir jaunųjų muzikų koncerte grojo pianistės Julija Rockina (II klasė, mokytoja Birutė Kumpikienė), Ugnė Vaičekauskaitė (6 klasė, mokytoja Aušra Klovaitė-Berezinienė), altininkė Marija Vaitkutė (IV klasė, mokytoja Ilona Klusaitė), smuikininkės Gabrielė Santockytė (III klasė, mokytoja Ramunė Bandzaitytė-Kalėdienė), Milda Šaluckaitė (II klasė, mokytoja R.Bandzaitytė-Kalėdienė), klarnetininkė Amelija Lapinskaitė (I klasė, mokytojas Vitalius Žemaitis), violončelininkė Smiltė Petrošiūtė (6 klasė, mokytoja Asta Krištaponienė), smuikininkė Grytė Permintaitė (7 klasė, mokytoja I.Klusaitė), kartu su mokytoja Aušra Lukoševičiūte duetu grojusi fleitininkė Taja Sokaitė (I klasė). Koncerto programoje – Wolfgango Amadeus Mozarto, Josepho Haydno, Cecilio Forsythi, Henryko Wieniawskio, Béla Bartóko, Gaetano Donizetti, Johanno Christiano Bacho, Antonio Vivaldi ir Franzo Dopplerio kūriniai.

Pradžia: tradicinis KMSO ir Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių koncertas – puiki galimybė susipažinti su būsimomis muzikos žvaigždėmis. / Gimnazijos nuotr.

Tradicijos tąsa

Galbūt dėl žaismingo pavadinimo „Naujaliukai ir KMSO“ į koncertą ėjau nusiteikus kiek rezervuotai – juk tai „tik“ moksleiviai ir „tik“ savas, Kauno orkestras, kuriam dirigavo jaunosios kartos dirigentas. Tačiau kabutės čia nereikalingos, nes koncerte solo grojo Lietuvos scenoje jau žinomos, tarptautinių konkursų laureatės, jiems pritarė jau septyniolika metų didelius ir reikšmingus projektus vykdantis KMSO, diriguojamas vieno geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Karolio Variakojo.

Jauniesiems muzikams tai leidžia patirti darbo su orkestru ir dirigentu specifiką, o klausytojams – stebėti bręstančią Lietuvos muzikos ateitį.

Mano vieta salėje leido matyti solistes, dirigentą ir orkestrą iš labai arti, tad negaliu nepaminėti ypatingo jaunųjų atlikėjų susikaupimo, atidžių, palaikančių, o kartu net valiūkiškų dirigento ir orkestro muzikantų žvilgsnių – jie žvelgė į būsimas koleges, Lietuvos muzikos žvaigždes, kartu galbūt mintyse lankėsi savo jaunystėje. Pasididžiavimo jausmas sklandė ore, nes tarp orkestro narių grojo ir šių muzikančių pedagogės.

Neperdėsiu sakydama, kad publika – ištikimi KMSO klausytojai, tėvai, mokytojai ir audringiausiai reagavę bendramoksliai klausėsi itin atidžiai. Svarsčiau apie tai, kokius skirtingus lūkesčius atsinešame ir kokias skirtingas emocijas patiriame klausydamiesi garsių, pripažintų ir jaunų, dar tik kylančių atlikėjų. Pirmųjų klausomės atsipalaidavę, leisdami save nustebinti, antrųjų – užgniaužę kvapą ir jaudindamiesi. Šiame koncerte patyriau aukso vidurį – buvau sužavėta technikos, stiliaus pojūčio, profesionalumo, artistiškos laikysenos ir didžiulio pasimėgavimo. Į sceną išeinant J.Rockinai, U.Vaičekauskaitei, M.Vaitkutei, G.Santockytei, M.Šaluckaitei, A.Lapinskaitei, S.Petrošiūtei, G.Permintaitei, T.Sokaitei įvykdavo stebuklas, nes joms užgrojus girdėjau daug žadančias, brandžias menininkes.

Nepriekaištingas atlikimas

Puikiai sudėtoje koncerto programoje skambėjo nepriekaištingai J.Rockinos atliktas W.A.Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui d-moll K.V. 466 I dalis, U.Vaičekauskaitės subtiliai atliktas J.Haydno Koncerto fortepijonui ir orkestrui D-dur Hob.XVIII/11 I dalis, M.Vaitkutė tiesiog charizmatiškai sugrojo C.Forsytho Koncerto altui ir orkestrui g-moll I dalį.

Pradžia: tradicinis KMSO ir Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių koncertas – puiki galimybė susipažinti su būsimomis muzikos žvaigždėmis. / Gimnazijos nuotr.

Įspūdingai H.Wieniawskio Antrojo koncerto smuikui ir orkestrui d-moll op. 22 I dalį atliko G.Santockytė, techniškai ir žaismingai B.Bartoko Rumunų šokius smuikui ir orkestrui pagrojo M.Šalučkaitė. Didelio pasisekimo susilaukė G.Donizetti Koncertino klarnetui ir orkestrui I ir II dalis atlikusi A.Lapinskaitė, puikiai nuskambėjo S.Petrošiūtės pagrotas J. Ch.Bacho ir H.Casadesus Koncerto violončelei ir orkestrui c-moll I dalis.

G.Perminaitė grakščiai atliko A.Vivaldi Koncerto smuikui ir styginių orkestrui a-moll op. 3 Nr. 6 III dalį. Koncertą tikrai įstabiai pabaigė F.Dopplerio Duettino Hongrois op. 36 dviem fleitoms, kurį atliko T.Sokaitė ir jos mokytoja A.Lukoševičiūtė.

KMSO (vadovas Algimantas Treikauskas, vyriausias dirigentas Constantine'as Orbelianas) ir gimnazijos partnerystė suteikiant galimybę gabiausiems moksleiviams groti su orkestru Kauno valstybinės filharmonijos scenoje yra pagirtina ir pavyzdinė. Jauniesiems muzikams tai leidžia patirti darbo su orkestru ir dirigentu specifiką, o klausytojams – stebėti bręstančią Lietuvos muzikos ateitį.

Tikrai sužavėta koncertu iš solisčių galėjau pageidauti tik išdidesnės laikysenos ir baigiamųjų gestų baigus kūrinį. Neseniai 75 jubiliejų atšventusios J.Naujalio muzikos gimnazijos moksleivės gali savimi didžiuotis, kaip ir gimnazija didžiuojasi savo auklėtiniais, tarp kurių – žymūs atlikėjai, kompozitoriai ir muzikologai. Linkėdama sėkmės jaunosioms muzikėms kituose koncertuose, kurių, tikiu, dar bus daug, lauksiu taip pat charizmatiškai ir su užsidegimu atliekamų ir lietuviškų opusų.

Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose vykusiame koncerte lingavau pagal Vytauto Kernagio dainos „Baltas paukštis“ žodžius „Kol dar matau, kol dar girdžiu, / Kol dar į kalną mano kelias...“ Dar prieš kelias dienas pasižymėjau koncertą, skirtą Estijos Nepriklausomybės dienai, vasario 24-ajai. Išvakarėse užmigome kamuojami blogos nuojautos, 24-ąją pabudome su karo realybe, o penktadienio „7 meno dienos“ išėjo su grotažyme #paskutinistaikosnumeris – nuo tiesumo stingo kraujas.

Estijos Respublikos 104-osioms metinėms skirtas koncertas „Skambanti Baltijos laisvė“ buvo ypatingas, kitoks. Negausi publika, neramūs, nuolat žinias telefone tikrinantys žmonės. Vos prieš kelias dienas pakeista programa – dėl nelemtos pandemijos, kuri visai neseniai atrodė pats baisiausias dalykas, kartu negalėjo koncertuoti latvių violončelininkas Kristapas Bergas (Kristaps Bergs), tad nebuvo koncerto programoje numatyto Johanneso Brahmso koncerto smuikui, violončelei ir orkestrui a-moll, op. 102, ir Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“ (1978) violončelei ir kameriniam orkestrui.

Koncerte skambėjo Ülo Krigulo (1978) koncertas smuikui ir orkestrui „Cloudworks“ (pasaulinė premjera), Jaano Räätso (1932–2020) koncertas kameriniam orkestrui op. 16 (1961), Suomijos kompozitoriaus Jano Sibelijaus (Jean Sibelius) (1865–1957) koncertas smuikui ir orkestrui d-moll, op. 47 (1904/1905). Kauno miesto simfoniniam orkestrui (vyr. dirigentas Constantine'as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas) dirigavo Erki Pehkas (Estija), griežė smuikininkė Dalia Kuznecovaitė (Lietuva).

Tai turėjo būti tiesiog gražus šventinis koncertas, nes per kelias dienas pakeista programa buvo tiesiog ideali. Trys kartos kompozitorių – nepalaužiamai suomių dvasiai atstovaujantis J.Sibelijus, populiariojo J.Räätso, gimusio ir mirusio (vėl) nepriklausomoje Estijoje, Kamerinis koncertas ir šiandieninės kartos kompozitorius Ü.Krigulas, kaip ir daugelis mūsų dar spėjęs pagyventi sovietmečiu.

Apie šį koncertą nepavyksta rašyti atidėjus į šalį emocijų. Kaip džiugiai jį pristatinėjo Kauno valstybinė filharmonija! „Tai dedikacija laisvei.“ „Šią dieną Estija švenčia laisvę! Todėl Kauno miesto simfoninis orkestras kviečia nevaržomai, be jokios baimės ir draudimų, švęsti tautų bičiulystę.“ Mes ir šventėme – su idealiai parengta programa, puikia muzika ir nerimu širdyje.

Su visai kitokias mintis sukeliančiais muzikos vaizdiniais. „Kaip mažas paukštelis, skrajojantis skaidriais dangaus labirintais. Arba kaip vėjas, nematomas, tačiau be galo stipriai juntamas“, – rašoma apie smuiko vaidmenį Ü.Krigulo koncerte smuikui ir orkestrui „Cloudworks“. Klasikinės struktūros, tačiau tamsokas, nerimastingo skambesio koncertas buvo sukurtas Bretanės nacionalinio simfoninio orkestro užsakymu ir dedikuotas vienai ryškiausių šių dienų Baltijos šalių smuikininkei, Valstybinio Vilniaus kvarteto primarijai D.Kuznecovaitei. Koncerto idėja gimė dar 2019 m., tačiau pandemija pakoregavo premjeros datą ir vietą – ja tapo Kaunas.

Norisi tikėti, kad šiandien puoselėjamų planų surengti daugiau baltiškos muzikos koncertų nesugriaus nei pandemija, nei šiandien kuriama istorija.

Smuikininkė akcentavo, kad koncerte puikiai ir su pasimėgavimu atliktas J.Sibelijaus koncertas smuikui yra vienas iš trijų jos mėgstamiausių, kiti du – Pēterio Vasko (Pēteris Vasks) „Tolimoji šviesa“ ir J.Brahmso kūrinys. Šiuolaikinę muziką mielai atliekanti D.Kuznecovaitė Ü.Krigulo koncertą įsimylėjo nuo pirmo prisilietimo. Norisi tikėti, kad šiandien puoselėjamų planų surengti daugiau baltiškos muzikos koncertų nesugriaus nei pandemija, nei šiandien kuriama istorija.

Koncerto programoje skambėjęs J.Räätso koncertas kameriniam orkestrui op. 16 (1961) – puikus, energingas, idealiai tinkantis Kauno simfoniniam orkestrui, kaip ir visa koncerto programa, charizmatiškai diriguojama dirigento E.Pehko, plačiai žinomo visoje Europoje ir jau ne kartą dirigavusio Lietuvoje.

Baltiškąją tapatybę pabrėžiančios smuikininkės D.Kuznecovaitės repertuare dominuoja lietuviška muzika, o ką tik įvykusioje Vilniaus knygų mugėje ji kartu su prof. Petru Geniušu pristatė kompaktinę plokštelę „À piacere“, kurioje įrašyti lietuvių kompozitorių Fausto Latėno, Vidmanto Bartulio, Eduardo Balsio ir kitų autorių kūriniai. Kompaktinės plokštelės idėja kilo per antrąjį karantiną, kai norėdami nuveikti ką nors prasmingo parengė programą ir plokštelę dedikavo išėjusiems F.Latėnui ir V.Bartuliui.

Estijai skirtas koncertas, lietuviškos muzikos kompaktinės plokštelės pristatymas ne šiomis dienomis būtų tiesiog šventė ir lietuviškos tapatybės pareiškimas – tebūna man atleista už nuolatinį norą girdėti lietuvišką muziką koncertuose. Tačiau tą dieną, kai minėjome Estijos Nepriklausomybės dieną, Rusija užpuolė Ukrainą.

Šiandien, kai niekas nebegali likti neutralus, D.Kuznecovaitė išsako labai aiškią poziciją – atliekamais kūriniais, pilietine laikysena, netgi apranga. „Laisvė – tai kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui. Laisvė yra nepakeičiama vertybė, todėl branginkime, puoselėkime ją ir būkime atsakingi už rytojaus Lietuvos pamatus“, – sakė ji interviu LRT likus kelioms dienoms iki koncerto.

Po koncerto D.Kuznecovaitė, E.Pehkas ir Kauno simfoninis orkestras, solidarizuodamiesi su Ukraina, kaip maldą sugrojo Myroslavo Skoryk (1938–2020) „Melodiją a-moll“ (1982). Daugelį metų santykius su Kijevo filharmonija ir dirigentu Mykola Diadiura puoselėjanti D.Kuznecovaitė pasakojo, kad šią visiems ukrainiečiams gerai žinomą ir tiesiog giesme virtusią „Melodiją“ ji girdėjo po koncerto Kijeve 2014 m., iš karto po Maidano įvykių, likus kelioms dienoms iki Krymo aneksijos. Tada buvusi ten, ji ir dabar puikiai supranta, kas vyksta.

Daugiau nei du tūkstančiai žmonių jau perklausė jos koncerte Kaune sugrotą „Melodiją“, kurios metu verkė ne tik žiūrovai, bet ir orkestras, o prisiminus – gerklėje graudulys. Net plojimai apsikabinusiems D.Kuznecovaitei, E.Pehkai ir Ü.Krigului buvo kitokie – ne džiaugsmo ir susižavėjimo ovacijos, kurių buvo verti koncerto atlikėjai ir kompozitorius, o ilgi solidarumo, pagarbos ir dėkingumo plojimai.

Dar per pandemiją supratome, kokią vertę sielai ir gyvenimo džiaugsmui turi gyvos muzikos koncertai. Dabar turime galimybę suprasti, kokią vertę turi galimybė groti ir klausytis muzikos su draugais, kaimynais ir už juos.

Kauno scenoje ši opera su nedidelėmis pertraukomis skambėjo visą 100-metį – keitėsi statytojai, solistai, scenografijos. Nesikeitė tik visų pamėgta muzika ir kaskart išgyvenama psichologinė drama, kurioje atsiskleidžia kompozitoriaus gyvenamojo laikotarpio aplinka ir jausmai, suprantami ir jaudinantys visais laikais.

Kiekvienas „Traviatos“ pastatymas turėjo savo išskirtinių žymių. Senesnieji išlikę tik archyviniuose kadruose ir įrašuose. Todėl 100-mečio retrospektyva, supažindinanti su visais teatre buvusiais „Traviatos“ pastatymais, patraukia daugelio žiūrovų dėmesį teatro fojė operos pertraukų metu.

Simboliškai virš scenoje vykstančio veiksmo kabantis laikrodžio mechanizmas – pagrindinis sceninis akcentas, paliekantis erdvės choreografiniams intarpams ir masinėms scenoms.

Šią visame pasaulyje populiarią ir įvairiai interpretuojamą operą statyti atrodytų paprasta, tačiau ir sudėtinga siekiant atrasti ir atskleisti kažką naujo. Todėl žinant, kad šį kartą damos su kamelijomis trapų gyvenimo epizodą atskleisti pakviesta choreografė ir baletmeisterė Anželika Cholina, dėmesys naujam pastatymui dar labiau sustiprėja. Operos kūrėjų komandoje – ir dirigentas Ričardas Šumila bei scenografas Marijus Jacovskis.

Simboliškai virš scenoje vykstančio veiksmo kabantis laikrodžio mechanizmas – pagrindinis sceninis akcentas, paliekantis erdvės choreografiniams intarpams ir masinėms scenoms. Ir solistams, kurie išskiria šią „Traviatą“ iš ankstesnių savo jaunatviškumu ir maloniai nuteikiančiomis perspektyvomis.

Puikios abi Violetos – Gabrielė Bukinė ir Agnė Stančikaitė, suvaldžiusios premjerinį jaudulį ir įtikinamai kuriančios Violetos vaidmenį – tiek solo, tiek duetuose ir kituose ansambliuose. Violetos mylimasis Alfredas – naujomis vokalo galimybėmis klausytojus nudžiuginęs Egidijus Bavikinas, atsakingai ir kryptingai brandinantis savo personažą, bei Tomas Pavilionis, jau kūręs šį vaidmenį Klaipėdos muzikiniame teatre.

Alfredo tėvą Žoržą Žermoną ankstesniame Kauno teatro pastatyme  dainavęs ir įvairiuose Lietuvos bei užsienio operos teatruose jį dainuojantis Laimonas Pautienius savo solidžia scenine patirtimi suteikia pasitikėjimo ir tą patį vaidmenį kuriantiems jaunesniems kauniečiams solistams (Andrius Apšega ir Žygimantas Galinis).

Iš antraplanių išryškintas Violetos tarnaitės Aninos vaidmuo (Kristina Siurbytė ir Ieva Vaznelytė), pabrėžiantis vidinį abejingumą Violetos kančioms ir tirpstančiam gyvybingumui. Empatijos nedemonstruoja ir daktaras Grenvilis (Giedrius Prunskus ir Joris Rubinovas), dar labiau atskiriantis Violetą nuo gyvojo karnavalu kunkuliuojančio pasaulio. Visos operos emocinė kulminacija išryškėja trečiojo veiksmo scenoje Alfredui ir jo tėvui atvykus į Violetos namus. Ar ir jų empatija Violetos tragizmui apsimestinė? Palikime apie tai spręsti žiūrovui.

Būtent toks gaivus žvilgsnis į „Traviatos“ turinį labiausiai tinka mėgavimuisi be dėmesį nuo muzikos atitraukiančių perteklinių vaizdo detalių.

Pastatymo režisierė A.Cholina pasirinko tradicinį operos perteikimo būdą. O juk kiek pasaulyje pastatyta „Traviatos“ operų, bandant pagrindines idėjas priartinti ir atskleisti įvelkant operą į nūdienos aplinką ir šiuolaikinius apdarus! Tačiau būtent toks gaivus žvilgsnis į „Traviatos“ turinį labiausiai tinka operos Lietuvoje jubiliejui paminėti ir mėgautis be dėmesį nuo muzikos atitraukiančių perteklinių vaizdo detalių.

Žinant A.Cholinos šokio teatro spektaklius, natūraliai kyla klausimas apie choreografijos epizodus operoje. Stebint spalvingus čigonių ir matadorų šokius belieka apgailestauti, kad G.Verdi, rašydamas operą, neįtraukė jų daugiau.

Orkestro polėkį suvaldyti bando dirigentas R.Šumila, vadovaujantis ir viso spektaklio muzikiniam vyksmui. Pirmosiose premjerose paprastai pasitaiko tobulintinų dalykų ansambliuose ar tarp orkestro ir dainininkų, bet pastatymo branda netruks ateiti, kai operoje visi dirba nuoširdžiai ir atsakingai. O Kauno valstybiniame muzikiniame teatre būtent taip ir yra.