Jos metu jaunieji muzikai dirbo su įvairiais mėgėjų chorais, susipažino su kolektyvų kasdienybe ir išbandė save kaip būsimus vadovus. K. Puodžiūnaitė dirbo su Vilniaus kolegijos merginų choru „Vaidilutės“.

Kaip atrodo jaunojo dirigento pirmieji žingsniai repeticijų metu, kokie iššūkiai ir atradimai laukia dirbant su choristais, kaip gimsta muzikinis ryšys tarp vadovo ir kolektyvo? Apie tai – pokalbis su K. Puodžiūnaite.

– Kodėl pasirinkai atlikti praktiką su choru „Vaidilutės“? Kas patraukė šiame kolektyve?

– Tiesą sakant, pati jo nesirinkau. Dalyvaudama kvalifikacijos kėlimo kursuose chorų dirigentams „Vasaros akademija“ buvau supažindinta su „Vaidilučių“ choro vadove Genovaite Kumpiene. Lietuvos chorų sąjungos prezidentė Rasa Gelgotienė pasiūlė su ja bendradarbiauti. Su G. Kumpiene apsikeitėme telefono numeriais ir, atėjus laikui, susisiekėme.

– Koks buvo Tavo pirmasis įspūdis apie kolektyvą? Ar buvo lengva užmegzti kontaktą su choristėmis ir vadove?

– Pirmą kartą atėjusi į repeticiją jaučiau šiek tiek jaudulio – juk tai visiškai naujas kolektyvas! Tačiau greitai pajutau šiltą atmosferą, o merginos pasirodė labai malonios ir atviros. Su vadove G. Kumpiene kontaktas užsimezgė labai natūraliai. Ji šilta, bet reikli asmenybė, todėl nuo pat pradžių buvau įtraukta į darbo procesą.

– Kokias konkrečias užduotis Tau teko atlikti?

– Turėjau galimybę diriguoti, parinkti repertuarą, vesti tiek atskirų balsų, tiek bendras choro repeticijas.

– Kaip keitėsi Tavo santykis su choru nuo pirmos iki paskutinės repeticijos?

– Pradžioje buvau atsargesnė – daug stebėjau, stengiausi perprasti darbo eigą, vadovės stilių, chorisčių bendravimą. Tačiau su kiekviena repeticija jaučiausi vis labiau pasitikinti savimi. Choristės priėmė mane labai šiltai, tai padėjo užmegzti abipusį pasitikėjimą.

– Ar pavyko įgyvendinti kokį nors savo meninį sumanymą?

– Kadangi choras tuo metu intensyviai ruošėsi pasirodymui Ispanijoje, savų meninių idėjų įgyvendinti neteko. Tačiau viso pasiruošimo proceso metu buvau aktyvi dalyvė.

– Ką supratai apie dirigentės kaip lyderės vaidmenį?

– Supratau, kad dirigentas – ne tik muzikos žinovas, bet ir emocinis lyderis. Reikia gebėti išlaikyti tvirtumą, kai to reikia, bet taip pat būti empatiškam, ypač kai kolektyvas pavargęs ar kas nors nesiseka. Pusiausvyros tarp autoriteto ir jautrumo paieška man tapo viena svarbiausių pamokų.

– Ar teko keisti savo požiūrį, prisitaikyti prie kolektyvo įpročių ar dinamikos?

– Taip, teko. Kolektyvas – labai įvairus, choristės – skirtingos. Vienoms reikia daugiau laiko, kitoms – mažiau. Labai svarbu išlaikyti bendrystę ir kartu neslopinti noro muzikuoti.

– Kaip ši patirtis praplėtė Tavo supratimą apie dirigavimą?

– Dirigavimas – tai kur kas daugiau nei technika. Tai gebėjimas burti žmones, kurti atmosferą, perteikti emociją. Partitūrą žinoti – svarbu, bet lygiai taip pat svarbu mokėti uždegti kolektyvą.

– Ar pasikeitė Tavo požiūris į repeticijos struktūrą, komunikaciją, repertuaro parinkimą?

– Supratau, kad planas – būtinas, bet jis turi būti lankstus. Reikia reaguoti į kolektyvo nuotaiką, nuovargį, net kūrinio eigos pokyčius. Labai svarbu įvertinti choro galimybes, amžių, tai, kas jiems artima. Tik tuomet muzika išties veikia.

– Kokiam chorų tipui norėtum labiausiai diriguoti ateityje?

– Šiuo metu dirbu su vaikų choru. Man labai patinka jų nuoširdumas ir gyvumas. Jie reikalauja daug dėmesio, bet kartu labai daug ir duoda. Ateityje norėčiau išbandyti darbą su suaugusiųjų mėgėjų choru, mat domu, kaip keičiasi darbo pobūdis, kai žmonės muzikuoja vedami vidinės motyvacijos.

– Ką patartum studentui, kuris tik ruošiasi savo pirmajai praktikai?

– Svarbiausia – kantrybė. Viskas ateina su laiku. Patarčiau nebijoti klausti, daug stebėti ir priimti grįžtamąjį ryšį. Repeticijai ruoštis ne tik techniškai, bet ir emociškai, su aiškiu tikslu ir pagarba chorui.

– Koks epizodas praktikos metu tave labiausiai sujaudino ar nustebino?

– Labiausiai sujaudino pasirodymas Ispanijoje, Šventosios Šeimos bazilikoje. Tai buvo nepakartojama tiek dėl erdvės grožio, tiek dėl ypatingos akustikos.

– Jei galėtum viską pradėti iš naujo, ką darytum kitaip?

– Iš esmės nieko nekeisčiau. Net ir pradinė pasitikėjimo stoka, pirmieji bandymai – visa tai buvo labai vertinga patirtis.