„Kažkas naujo, arba 47A“ – pirmoji populiarios meilės romanų autorės D. Kontenienės garso knyga. Herojus Jutą ir Danielį įgarsino Giedrė Teiberytė-Liaugaudė ir Juozapas Liaugaudas-Teiberis. Gerbėjai gali būti ramūs, bus įgarsintas ir šio romano tęsinys „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“.
Pokalbyje su D. Konteniene – apie vieną vakarą subrendusį troškimą rašyti, draugais tampančius herojus ir kūrybos pauzę.
– „Kažkas naujo, arba 47A“ nukelia į Niujorką – gal galite priminti, kodėl pasirinkote šį miestą?
– Tiesą sakant, nė pati nežinau. Man vis iškildavo vaizdas: Niujorkas, apsnigtos gatvės, įsisukusi į suveltą, nunešiotą paltą eina mergina. Supratau, kad turiu būti kartu ir pasakoti jos istoriją. Tad, kai manęs klausia, kaip atsiranda personažai, atsakau: jie ateina pas mane ir pasako, ką rašyti.
– Jūs tik klausote, ką jie sako?
– Stengiuosi klausyti širdies ir eiti ten, kur veda pagrindinė linija. Jau vėliau galima kabinėtis prie teksto, bet rašant viską diktuoja širdis. Ji geriausiai žino, kur žmogus turi eiti. Kartais su kokiu nors veikėju taip susipykstu, kad netgi atsitokėjusi išimu visą teksto gabalą. Kažkur kompiuteryje saugau tokias pašalintas vietas. Po kokių metų atsiverčiu paskaityti, nes labai įdomu, kokių konfliktų su herojais buvo iškilę.
Kai pradedu rašyti, žinau tik vardą, pavardę ir vizualų paveikslą, o ilgainiui susidraugauju, pažįstu. Kai baigiu knygą, man taip sunku juos paleisti... Jei manęs kas nors paklaustų, koks mano didžiausias noras, atsakyčiau taip: norėčiau, kad mano sukurti personažai taptų realūs. Kiek aš turėčiau gerų draugų, kokia puiki susiburtų kompanija, kiek galėčiau su jais visko apkalbėti. Kito mano romano „Septynetas“ pasakojimas baigiasi Plateliuose. Kai pro juos važiuoju, juokauju: gal užsukti pas herojus į svečius?
– Kaip pajutote aistrą rašyti?
– Buvau ketvirtoje klasėje, kai mano rašinėlį atrinko dalyvauti moksleivių kūrybinio rašymo konkurse Vilniuje. Man tai atrodė didžiulis pasiekimas, bet vėliau jį lydėjo ašaros, nes tą gana ilgą, kaip man tuomet atrodė, tekstą teko perrašyti galybę kartų dėl nuolatos įsipainiojančių klaidų. Juokinga, nes tos ašaros man įsiminė labiau, nei kad laimėjau trečią vietą.
Pirmąjį romaną pamėginau rašyti būdama vos keturiolikos. Žinoma, jis išėjo vaikiškai naivus ir juokingas, bet kaip talismaną saugau iki šiol.
Skaičiau noriai ir daug. Pirmasis kiek pikantiškas romanas mano rankose atsidūrė, kai buvau gal šešiolikos, ir tai buvo tas lemiamas sprogimas, sudrebinęs vidinį pasaulį. Negaliu prisiminti, apie ką jis, bet kuo puikiausiai pamenu tą jausmą ir supratimą, kad knygose galima kurti kitokį – savo – pasaulį.
Tačiau vėl rašyti sėdau praėjus ne vieniems metams po mokyklos. Pirmiausia į mano gyvenimą sugrįžo skaitymas – vakarais pasiimdavau į rankas knygą ir pradingdavau. Esu pelėda, man gyvenimas prasideda jau sutemus. Mano vyras – vyturys, kai skaitau, jis gali anksti eiti gultis, namuose ramu ir aš netrukdau. Tačiau vieną 2014-ųjų rudens vakarą neturėjau naujos knygos, blaškiausi po namus ir guodžiausi neturinti kuo užsiimti. Vyras paragino: „Knygutę paskaityk.“ Pareiškiau, kad visos perskaitytos, o eiti į knygyną pernelyg vėlu. Tada jis mestelėjo: „Savo parašyk.“ Suklusau, dar padvejojau, bet kadangi nuo mažumės mintyse mėgau kurti istorijas, atsakiau, kad imsiu ir parašysiu. Nieko nelaukdama sėdau prie kompiuterio, ir „Septyneto“ istorija, tarsi tik to ir būtų laukusi, išsiliejo it upė, pralaužusi užtvanką. Žinojau jos pradžią, žodžius, kuriais turi prasidėti, todėl nebuvo sunku visa galva pasinerti į rašymą.
Pirmąjį romaną parašiau labai greitai, vos per keturis mėnesius. Pradėjau spalį, o sausio pabaigoje išspausdintas rankraštis jau gulėjo ant stalo. Su didžiausiu malonumu skolinau jį draugėms, kartais specialiai nepaminėdama, kas gi autorius. Laukiau kritikos, bet jos nebuvo. Daug dažniau sulaukdavau gerų atsiliepimų. Tada nutariau paklausyti raginimų ką nors daryti, susiradau leidyklą.
– Po „Septyneto“ sekė „Septynetas. Amžinai tavo“, jau minėta dilogija „Kažkas naujo, arba 47A“ ir „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“. Tačiau jau keleri metai, kai gerbėjai nesulaukia naujo romano. Ar neatakuoja Jūsų klausimu, kur nauja knyga?
– Turiu prisipažinti, kad daugiausia bara vyras, – jis ragina rašyti. Mindaugas – užkietėjęs žvejys, išvažiuoja savaitgaliui, nerimauja, kad neturėsiu ką veikti, tad priekaištauja ir ragina prisiminti savo seną pomėgį, nes tada jam būtų ramu – žinotų, kad nenuobodžiausiu.
– Kas trukdo paklausyti vyro?
– Gyvenimas. Prieš kelerius metus įsigijome sodybą – pasinėrėme į statybas, o kai jos baigėsi, pagaliau galima visu tuo pasimėgauti: išeini į lauką, o ten – stirnos, zuikiai, ežiai. O kur dar šiltnamis, daržas. Atsirado naujas šuo. Visi nori tavo dėmesio ir laiko, o kai viskas sukrinta, nelieka laiko tam, kas tau taip pat teikia malonumą, – rašymui.
Vyras ir aš pakeitėme darbus – tai taip pat atitraukė nuo kompiuterio. Anksčiau buvau buhalterė, dabar dirbu su vyrais (juokiasi).
– Tokie žodžiai iš meilės romanų autorės skamba labai žadančiai...
– Dirbu karjere, esu vadybininkė, prižiūriu sunkiąją techniką ir jų darbuotojus. Jie – vien vyrai. Problemų nekyla, aš visada puikiai sutariau su vyrais. Tiesa, biure turiu ir kolegių moterų, jos visos labai mėgsta skaityti. Kolegės rašytojos terorizuoja, kada bus romanas apie karjerą.
Naujas romanas vis nepasirodo, tačiau šiek tiek rašau. Turiu vieną pradėtą istoriją. Kadangi ji mano kompiuteryje jau ne vieni metai, atsibodo, vilioja nauja. Vieni sako: mesk seną, rašyk naują. Kiti prieštarauja, kad turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Nežinau, kas nugalės.
Visas knygas parašiau šaltuoju metų laiku. Tad ir dabar atėjo ruduo, pradėjo anksčiau temti, gyvenimo tempas sulėtėjo, stiprėja noras sėsti prie kompiuterio ir pasinerti į istoriją. Vėl patirti kūrybos jaudulį.
– Vyras ragina rašyti, o ar jis nesigailės, kai vėl to imsitės? Esate interviu minėjusi, kad kai pradedate rašyti, persikeliate į kitą, sugalvotą, pasaulį.
– Iš tiesų tada gyvenu tarp dviejų pasaulių, vaikštau kaip prisvaigusi. Vyras keliasi naktį ir varo miegoti, nes tuoj auš. Prisipažinsiu, kartais priekaištauja, nes pristinga dėmesio... Jam tenka vienam leisti savaitgalius, nes aš visą laiką praleidžiu su savo personažais – persikeliu į kitą pasaulį, su jais pasikalbu.
– Gal nejučia įsijaučiate į savo herojų vaidmenis, pasikeičiate – kur kas dažniau meilesnių žodžių pasakote?
– Iš tiesų tampu kur kas romantiškesnė! Tą bučinuką dažniau duodu.
– Pokalbyje ne kartą minėjote savo vyrą Mindaugą, svariai prisidėjusį prie Jūsų, rašytojos, karjeros. Gal išduosite, kur sutikote tokį supratingą vyrą?
– Niekada nebuvau romantikė, tik iš draugių žinojau, kad egzistuoja toks reiškinys kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. Apie ją svajojančios ir nuolatos dūsaujančios merginos man visada kėlė šypseną, bet gyvenimas tuo ir smagus, kad nežinai, ką tau ruošia. Taip jau nutiko, kad man, skeptiškai šnairuojančiai į svaigstančias nuo jausmų drauges, pakako vieno vienintelio žvilgsnio į vaikiną bare.
Mindaugui taip pat kritau į akį. Jis dukart bandė prie manęs prieiti ir užmegzti pokalbį. Trečiąkart išdrįso – jau išeidamas su draugais iš baro prisiartino ir padavė popieriaus lapelį su savo telefono numeriu. Atidaviau jį draugei. Nejaugi imsiu ir skambinsiu. Draugė jam paskambino, jie kurį laiką bendravo telefonu. Kartą paėmiau į rankas jos telefoną, pasisveikinau ir išgirdau jo žodžius: „Pagaliau kalbu su Donata.“ Mes susitikome ir iškart buvo aišku, kad nebeišsiskirsime. Man tada buvo šešiolika, niekur neskubėjome, ilgai draugavome, susituokėme po penkerių metų. Ir ta meilė tęsiasi iki šiol.
– Jūsų meilės istorija – kaip iš romano. Kaip manote, kodėl mums reikia romantiškų pasakojimų?
– Mes užaugome su pasakomis, suaugusios moterys (tiesa, ir vyrai, nors kartais jie to neprisipažįsta) ieško pasakų skaitydamos meilės romanus. Gyvename paprastus gyvenimus, o ten vyksta įvairiausių dalykų: nuotykiai, intrigos. Knygos įberia į gyvenimą prieskonių.
Visuomet sakiau ir sakysiu, kad knygos – lengviausias būdas pabėgti nuo realybės. Kad kiltų toks noras, nebūtinai turi ko nors trūkti. Nejaugi fantastikos mėgėjams trūksta kosminių laivų ir ateivių? Manau, moterys skaito romantiškas istorijas, nes kartais smagu pabūti tuo, kas nesi realybėje, pasvajoti, o kas būtų, jei būtų, ir nieko daugiau.
Ne kartą manęs vyrai klausė, kokių romanų galėčiau jų žmonoms rekomenduoti. Manau, jiems patinka, kokios švelnios tampa jų antrosios pusės, kai į rankas paima meilės romaną.
Naujausi komentarai