Idėja parašyti romaną apie kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį ir jo kelionę į Šventąją Žemę netikėtai subrendo vieną pavasario vakarą. „Mintyse užčiuopiau istorijos siūlo galą. Istorijos apie  M. K. Radvilą Našlaitėlį, apie Veneciją, tolimus kraštus ir kelionių burtus. Žinoma, ir apie meilę, be kurios pasaulis būtų pilkas ir nuobodus. Supratau, kad noriu papasakoti kunigaikščio, kurį patys prisimename rečiau nei turėtume, gyvenimo ir kelionės fragmentus, sužadinti smalsumą ir pakviesti juo domėtis daugiau. Mano akimis, M. K. Radvila Našlaitėlis liko mūsų šalies istorijos paraštėse ir nerado kelio į populiariąją kultūrą, nors potencialo netrūksta – jis nebuvo pirmas lietuvis, aplankęs tolimus kraštus, bet tikrai garsiausias“, – įsitikinusi autorė.

Pokalbis su D. Smagurauskaite – apie romano herojumi tapusį kunigaikštį, meilę Italijai ir keliones, kurios gyvenimui suteikia džiaugsmo.

– Kodėl nutarėte, kad M. K. Radvila Našlaitėlis vertas romano?

– Kunigaikštis M. K. Radvila Našlaitėlis pirmiausia mane sužavėjo kaip drąsus, smalsus, stereotipinio piligrimo įvaizdžio atsisakęs keliautojas, kitaip nei buvo įprasta, iš Šventosios Žemės patraukęs į Egiptą, matytas vietas ir papročius vertinęs praktiškai. Nesunkiai įsivaizduoju smulkų, ilgaplaukį trisdešimtmetį, jojantį ant mulo per dykumą, rizikuojantį gyvybe, bet neabejojantį ir nesustabdomą. Vienur – apsukrų, kitur – su humoru žvelgiantį į situaciją, pašiepiantį save ar pamokantį esančius šalia.

Kunigaikštis buvo ir meno mecenatas, dalyvavo karuose ir įvairiuose politiniuose įvykiuose, buvo išsilavinęs, matęs pasaulio. Jo gyvenime nestigo įdomių įvykių – kad ir kelionė pas Prancūzijos karaliaus brolį Henriką Valua, išrinktą Lietuvos ir Lenkijos karaliumi. Ką ir kalbėti apie visą Radvilų giminę – vieną galingiausių ir turtingiausių ne tik LDK, bet ir Europoje.

Patikslino: 2019 m., pradėjusi rašyti knygą, D. Smagurauskaitė dar kartą nuvyko į Veneciją, kad apsilankytų Arsenale ir jame įsikūrusiame laivybos muziejuje, pasivaikščiotų gatvėmis, kuriose virė knygos herojų gyvenimas. / D. Smagurauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar rašant romaną jums buvo svarbu išlaikyti istorinę tiesą?

– Rašymas užtruko apie ketverius metus, nuolat skaičiau knygas ir istorikų straipsnius, enciklopedijas ir keliautojų dienoraščius. Taip pat nemažai laiko praleidau ir nagrinėdama žemėlapius, ieškodama kunigaikščio M. K. Radvilos Našlaitėlio dienoraštyje minėtų vietų atitikmenų, žiūrinėjau jų nuotraukas, ieškojau istorinių vaizdų. Galiausiai keliavau į Veneciją, į Arsenalą, apžiūrėti laivų, pasivaikščioti savo herojų gatvėmis. Beje, daug sunkiau buvo rasti medžiagos apie kunigaikštį ir jo gyvenimą, keliones, valdas ir žmoną, nei visą kitą informaciją.

„Sugrįžimas į Veneciją“ yra romanas, tačiau visur, kur maniau esant reikalinga, išlaikiau istorinį tikslumą. Nenoriu gadinti skaitymo malonumo, tad atskleisiu tik tiek, kad su kunigaikščio asmenybe ir kelione susijusi informacija yra kiek įmanoma tiksli. Taip pat tikslūs visų vietų aprašymai ir istorinės aplinkybės, o visa kita tebūnie paslaptis, kutenanti skaitytojo smalsumą ir vaizduotę.

– Ar teko lankytis tose vietose, kur kadaise keliavo M. K. Radvila Našlaitėlis?

– Dar studijuodama kultūros istoriją ir antropologiją porą kartų lankiausi Nesvyžiuje. Tada pilis buvo tik pradėta restauruoti, į vidų patekti nepavyko. Tačiau net ir po dvejų dešimtmečių puikiai prisimenu pilies kiemą, jausmą vaikštant po rudenėjantį parką ir Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčią. Norėčiau pamatyti miestą ir pilį tokius, kokie buvo kunigaikščiui esant gyvam.

Vėliau lankiausi Venecijoje, Baryje (kur kunigaikštis aplankė Bonos Sforcos kapą), Kipre, Jeruzalėje ir prie Negyvosios jūros Egipte, bet visos šios kelionės vyko dar prieš gimstant idėjai parašyti „Sugrįžimą į Veneciją“. Pradėjusi rašyti knygą – tai buvo 2019 m. – dar kartą vykau į Veneciją, kad apsilankyčiau Arsenale ir jame įsikūrusiame laivybos muziejuje, pasivaikščiočiau gatvėmis, kuriose virė mano herojų gyvenimas. Buvo ruduo, oras darganotas, Venecija nebuvo labai maloni turistams – visai kaip prieš kelis šimtus metų. Vėliau planuose jau buvo Libanas, per kurį M. K. Radvila Našlaitėlis keliavo į Jeruzalę, bet dėl politinės situacijos kelionę teko atidėti.

D. Smagurauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Venecija romane atgyja – meile šiam miestui pulsuoja kiekvienas sakinys.

– Venecija be galo unikali, kitokia nei bet kuris kitas miestas – pakibęs tarp dangaus ir žemės, gimęs iš nieko ir tapęs vienu galingiausių pasaulyje. Jis paslaptingas, ambicingas, teatrališkas, o kartu po truputį naikinamas vandens ir turistų. Mane ypač žavi prieš šimtmečius egzistavęs miestiečių ir miesto valdovų apdairumas, įžvalgumas ir verslumas. Net miesto šventasis globėjas buvo pasirinktas iš išskaičiavimo – venecijiečiai nutarė atsigabenti šventojo Morkaus palaikus iš Egipto, nes turėti vieno iš vos keturių evangelistų palaikus buvo didžiulė sėkmė tiek religine, tiek politine, tiek ekonomine prasme. O kur dar piligrimystės verslas ir neįsivaizduojamai efektyvus Arsenalo darbas statant laivus, prekyba su Rytais.

Apie Veneciją prirašyta nesuskaičiuojama daugybė knygų, tad visko į kelis sakinius tiesiog neįmanoma sutalpinti. Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl taip mėgstu šį miestą – kiekvienas pastatas, skulptūra, paveikslas, kanalas, net nereikšmingas daiktas turi savo istoriją (arba paslaptį). Čia galima lankytis daugybę kartų ir atrasti nematytų dalykų. Galima semtis įkvėpimo, kaip, neturint žemės, sukurti tai, kas šimtmečius žavės visą pasaulį.

– Nesunku įsivaizduoti skaitytoją perskaičiusį romaną ir panūdusį apsilankyti šiame mieste. Kokį maršrutą siūlytumėte?

– Vaikštant Venecijos gatvelėmis (Venecijoje ir apylinkėse jos vadinamos ne le strade, o le calli) ir palei kanalus apima savotiška nesvarumo būklė ar jausmas, kad patekai į labirintą. Iš knygoje aprašytų vietų mano trys mėgstamiausios, kurias galima pamatyti ir dabar: Scuola Grande di San Rocco (Šv. Roko brolijos rūmai), Basilica di San Marco (Šv. Morkaus bazilika) ir Arsenalas. Bet labiausiai man patinka tiesiog klaidžioti po Veneciją ir patirtį savotišką nesvarumo būseną, kai nebežinau, kur einu, prie kokio kanalo atsidursiu ir ar rasiu, kaip išeiti iš šio keisto miesto. Tikiuosi ir linkiu, kad ir skaitytojai pajus tą ypatingą miesto dvasią ir leisis į kelionę jo atrasti.

S. Šilingytės nuotr.

– Nenuostabu, kad jus sudomino M. K. Radvilos Našlaitėlio, smalsaus keliautojo, asmenybė. Jūs ir pati prisistatote ne tik kaip rašytoja ir komunikacijos specialistė, bet ir kaip keliautoja. Kas jums yra kelionės?

– „Sugrįžimas į Veneciją“ prasideda mano savotiška ode kelionėms. Man keliavimas yra aistra, gyvenimo būdas, tyliai šaukiantis balsas. Tai jausmas vidury nakties, kad nori dar ir dar kartą pamatyti stulbinamai žvaigždėtą dangų dykumoje, leistis į kelią ir atrasti. Dar nesugrįžusi namo jau galvoju apie kitą kryptį. Keliautojo kelionės kartais būna nepatogios, be plano, improvizuotos. Man niekada nekyla abejonių, ką rinktis – naują telefoną, prabangius kvepalus, batus ar lėktuvo bilietą.

Keliavimas man – tai romantiškas veiksmas, atradimo džiaugsmas ir laisvės pojūtis, galimybė atsidurti už kasdienybės, suvokti pasaulio dydį ir įvairovę, grožį ir kartais siaubą. Visa tai žadina vaizduotę ir kūrybiškumą, padeda gimti idėjoms. Cituojant XIV a. berberų keliautoją ir mokslininką Ibn Battutą, „kelionės palieka tave be žado, o paskui paverčia pasakotoju“. Turbūt todėl ir mano knygose visuomet yra kelionės motyvas – šį kartą piligriminė kelionė ir piligrimo virsmas smalsiu keliautoju.

Mano knygose visuomet yra kelionės motyvas – šį kartą piligriminė kelionė ir piligrimo virsmas smalsiu keliautoju.

– Kas įžiebė norą keliauti?

– Prisimenu, vaikystėje su tėvais ir broliu dažnai važiuodavome į Labanoro girią ar jos apylinkes – dažniausiai be jokio plano, tiesiog leisdavomės ieškoti įdomių vietų. Nuo mažens labai mėgau skaityti nuotykių knygas – Juleso Verne’o ir Alexandre’o Dumas, Karlo May’aus, Jerome’o Davido Salingerio ir kt. Braižiau žemėlapius, kūriau kelionių – iki artimiausio kaimo – planus. Turbūt tada ir gimė noras keliauti. Kultūros istorijos ir antropologijos, meno istorijos ir teorijos studijos polinkį kuo daugiau pamatyti ir pažinti dar sustiprino – juk reikėjo aplankyti vadovėliuose matytą Florencijos katedrą, graikų ir romėnų mituose skaitytų istorijų vietas, valdovų rezidencijas.

– Italijoje esate ir gyvenusi?

– Šešerius metus gyvenau Toskanos regione Florencijoje – ten ir gimė meilė Italijai. Viena geriausių Italijos savybių yra ta, kad kiekvienas regionas – jų yra dvidešimt – yra savitas, lyg atskira šalis, tad keliaujant nuo šiaurėje stūksančių Alpių iki įspūdingų jūros pakrančių pietuose keičiasi peizažas, architektūros stiliai, maistas, tradicijos ir net kalba. Ne veltui Italija buvo pagrindinė „Grand Tour“ kryptis, daugybė menininkų čia keliavo taisyti sveikatos, kurti ir gyventi, o Goethe po savo kelionės parašė storiausią veikalą „Viaggio in Italia“ („Kelionė į Italiją“). Sunku nemylėti Italijos ir jos charakterio, grožio, įvairovės ir chaoso.

– Dabar gyvenate Vilniuje ir dirbate su kelionėmis visiškai nesusijusioje srityje. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

– Pastaruosius trejus metus dirbu vienoje didžiausių Lietuvos ligoninių, kuriu išorinę komunikaciją ir palaikau ryšius su žiniasklaida. Mano visi darbai buvo ir yra susiję su rašymu, istorijų pasakojimu. Tiesa, dabartinė darbovietė buvo ir nemažas iššūkis – apie mediciną nežinojau nieko, tad reikėjo daug mokytis, perprasti šios srities komunikacijos specifiką ir medicinos personalo psichologiją. Bet nesumeluosiu, kad tai – labai įdomus ir dinamiškas darbas, kuriame sužinau daug naujo, bendrauju su įvairių sričių medicinos specialistais, dalyvauju operacijose, susipažįstu su naujais medicinos prietaisais.

Leidyklos nuotr.

Geriau už istorijos vadovėlį

BALTO leidybos namų išleistame romane „Sugrįžimas į Veneciją“ nusikeliama į 1617-uosius. Bajoras Juozapas Šemeta po ilgos ir varginančios kelionės iš Vilniaus panyra į Venecijos šurmulį. Miestas ant vandens jį keri lygiai taip pat kaip ir anąsyk, prieš trisdešimt metų, kai su kunigaikščiu Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu išplaukė iš jo į Jeruzalę nenutuokdami, ar iš piligriminės kelionės grįš namo sveiki ir gyvi. Kas, praėjus tiek metų, Juozapą vėl atginė į Veneciją? „Senos istorijos, kuriose liko nepadėtas taškas“, – paslaptingai atsako smuklėje užkalbinusiems italams ir įsisuka į pavojų kupinų nuotykių virtinę.

Nors „Sugrįžimas į Veneciją“ yra romanas, autorė visur, kur manė esant reikalinga, išlaikė istorinį tikslumą. „Mano, kaip istorikės profesionalės, lūkesčiai išpildyti. Gal net su kaupu. Įtraukiantis pasakojimas, keliantis gyvą domėjimąsi vaizduojamu laikotarpiu, o tai ir geriausias istorijos vadovėlis vargiai galėtų padaryti“, – knygos anotacijoje rašytojos pastangas įvertina prof. Raimonda Ragauskienė.

– „Pakeleiviai“ – jau penktas jūsų romanas, tačiau po nemenkos pertraukos, nes parašėte dvi publicistines knygas. Apie ką norėjote papasakoti šiame romane?

– „Pakeleiviai“ – visų pirma romanas apie moterį ir jos virsmą iš aukos į sąmoningai savo gyvenimą kuriančią asmenybę. Kad šis transformacijos procesas prasidėtų, reikalingas kelias. Ir pakeleiviai.

Lietuvė Rūta ir vokietis Ralfas jau treji metai yra pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta drauge keliauti po pasaulį. Po kelių mėnesių priverstinio nesimatymo dėl karantino jie tiesiog nori pabūti kartu ir išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Tačiau tai, kas pradžioje atrodo tik paprastas pasivaikščiojimas, tampa kelione po vidaus labirintus.

Publicistinėse knygose „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ ir „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“ kalbėjau, koks galingas yra kelias ir kokie gilūs procesai jame vyksta, jei tik eini atvira širdimi. Dabar, rašydama grožinį kūrinį, norėjau temą atskleisti kiek kitaip.

Pora išeina į kelią turėdama visiškai skirtingų lūkesčių. Jie nekuria didingų planų, bet... Rūtai – jau 40, ji nori vestuvių ir vaiko, tikisi, kad išdrįs apie tai pasakyti. Ralfas norėtų ir toliau gyventi be jokių įsipareigojimų, tą savaitę kelyje nori tiesiog atsipalaiduoti. Jie eina, kalbasi, dialogai verda ir kiekvieno viduje. Kelionės pabaigoje jie nustemba, kaip pasikeitė jų svajonės.

Atrodo, nieko tokio nenutiko, bet žingsniuojant įvykiai, kuriuos stengiamės paslėpti patys nuo savęs, ima ir iškyla į paviršių. Pasiveja ir užgriūva. Kelyje pernelyg daug laiko praleidi pats su savimi. Tada ir imi svarstyti, ko iš tiesų nori, ar tai tikrai mano troškimai, o gal kažkieno kito – visuomenės, tėvų – kadaise primesti. Dažnai mūsų norai slepia viso labo norą pabėgti kažkur nuo neišspręstų problemų. Dažnai bijome savo blogų prisiminimų, o gal kartais juos, kaip senas nuotraukas, tiesiog reikia peržiūrėti, išspręsti neišspręstus reikalus, suvokti neišmoktas pamokas.

Atradimas: „Kelias suteikia galimybę ištirpti gamtoje ir pažvelgti į save iš šono, todėl einant ir nutinka stebuklų“, – tikina ėjimo aistruole save vadinanti L. Ever. / L. Ever asmeninio archyvo nuotr.

– Rūta ir Ralfas – iš visiškai skirtingų pasaulių. Tai taip pat kuria santykių intrigą?

– Rūta gimė sovietinėje Lietuvoje, brendo per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, per patį virsmą, kai nieko nebuvo stabilaus ir viskas keitėsi akimirksniu. Ralfas užaugo ramioje Bavarijoje, visko turėjo, keliavo daug. Jis nustemba, kad vaikystėje Rūta stovėjo eilėse prie būtiniausių dalykų, padėjo mamai rinkdama uogas pardavimui, dėvėjo sesers išaugtus drabužius. Knygoje susiduria Rytų ir Vakarų pasauliai. Ralfas labiau pasitiki aplinka, jis tapo pasaulį šviesiomis spalvomis. Rūta išmokusi niekuo nepasitikėti, ji daug kartų buvo nuvilta, todėl jos pasaulyje – vien pilki atspalviai.

– Pakeleiviai, kurie atranda vienas kitą ir save?

– Man patinka žodis „pakeleivis“, jis labai daugiaprasmis. Kartais patys pasirenkame pakeleivius, kartais jais tampa atsitiktinai šalia atsiradę žmonės, o kartais pats sau gali būti pakeleivis – juk eidamas kalbiesi su savimi, kartais net garsiai. Kelias suteikia galimybę ištirpti gamtoje ir pažvelgti į save iš šono, todėl einant ir nutinka stebuklų. Ėjimas – savotiška skaistykla, kurią reikia pereiti, reikia išspręsti skirtas užduotis, kad pakiltum į aukštesnį lygį. Kelias – tai vieta, kur vyksta didžiulės transformacijos, niekada nežinai, koks būsi jo pabaigoje. Piligriminiame kelyje pakeleiviu gali būti ir Dievas, Rūta turi daug klausimų ir jam. Pakeleiviais tampa ir jos žuvusi sesuo, ir buvęs sužadėtinis.

– Rūta ir Ralfas eina tuo pačiu piligriminiu keliu, kuris aprašytas „Kavoje su apelsinais“. Kas sieja šias dvi knygas?

– Pirmojoje knygoje norėjau aprašyti Stebuklingo kraujo kelią greta Berlyno, kuriuo kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų. „Kavos su apelsinais“ pagrindu tapo reali kelionė su bičiulėmis, todėl joje daug istorinių ir geografinių nuorodų. „Pakeleiviuose“ konkretus kelias netenka reikšmės, tai tik pasakojimo dekoracija ar scenografija. Man buvo įdomu patyrinėti, kaip žmonės keičiasi išėję į tokią kelionę, kaip kinta jų nuotaikos, mintys, požiūris į save ir į vienas kitą. Ši istorija galėtų rutuliotis herojams einant bet kokiu keliu Ispanijoje, Norvegijoje, Italijoje ar Rumunijoje. Be abejo, šioje knygoje yra realių detalių – tie, kurie skaitė „Kavą su apelsinais“ atpažins nakvynės vietas, miestelius. Tai toks savotiškas mano žaidimas su skaitytojais. Tačiau tai visiškai atskiras kūrinys, kuriam nereikia jokių išankstinių nuorodų ar žinių.

– Jūsų romane visi vietovardžiai ir vardai parašyti mažosiomis raidėmis, tik pagrindinių herojų vardai rašomi didžiosiomis. Kodėl?

– Romane daug veiksmo rutuliojasi herojų mintyse, prisiminimuose, o juk ten viskas susimaišę. Tie žmonės, tie miestai iš praeities juk nebėra tokie svarbūs, jie viso labo tik prisiminimai. Svarbus yra dabarties momentas ir du klaidžiojantys keliautojai. Jų vardai svarbesni už miestelių ar bažnyčių pavadinimus, todėl leidau sau tai ir pabrėžti.

Kelias – tai vieta, kur vyksta didžiulės transformacijos, ir niekada nežinai, koks būsi jo pabaigoje.

– Dažnai skaitytojai romanų istorijose mano įžvelgiantys ir autoriaus išgyvenimų. Ar pasakojimą įkvėpė tikra istorija?

– Tai nėra mano istorija, aš užaugau mylinčioje šeimoje, neturėjau destrukcinių santykių ir niekada nedirbau aukle. Tačiau Rūtos istorija tikra, ją kadaise papasakojo viena mano pakeleivių. Be to, esu girdėjusi ne vieną pasakojimą apie skaudžius santykius šeimoje, kai viena sesuo pasiglemžia visą tėvų dėmesį ir rūpestį, o kita ignoruojama, užauga gaudama tik meilės kruopelių. Be to, visi žinome, kiek šeimų Lietuvoje yra susidūrusios su nesaikingo alkoholio vartojimo problema ir kiek jų ilgus metus bandydavo tai nutylėti. Anksčiau buvo tabu kalbėti apie problemas šeimoje – tapdavai nevykėliu, jei apie jas prabildavai. Todėl Rūta ir nešasi tą nevykėliškumo jausmą ir neapčiuopiamą kaltę. Kai kas gal sakys, kad negali būti tiek daug skausmo skirta vienam žmogui, bet, patikėkite, kartais gyvenimo istorijos būna daug negailestingesnės, nei norisi perteikti romane.

Rašydama taip išgyvenau dėl Rūtos, taip norėjau, kad ji išliptų iš duobės, pamiltų save ir pajustų gyvenimo džiaugsmą. Kad nustotų būti visiems miela ir maloni, pagaliau eitų savo gyvenimo keliu. Rūta stipri, ji nebėra auka, ji pasakoja savo istoriją nesitikėdama gailesčio, o vien dėl tiesos. Taip norėjau, kad Ralfas pagaliau ją suprastų, apkabintų reikiamose vietose ar pasakytų tai, ką moterys nori girdėti. Tačiau įsijautusi į jį, supratau, kad, užaugus visai kitoje aplinkoje, viską vertini pagal savo modelį, tiesiog neįmanoma suprasti, koks sužalotas gali būti kitas žmogus. Viena draugė, skaičiusi juodraštį, mane nustebino pasakiusi, kad daugiau manęs atpažino vyriškame personaže, pasak jos, Ralfas – tai vyriškoji mano pusė.

U. Neverbickaitės nuotr.

– Iš tiesų Ralfas turi šiek tiek bendro su jumis – jis gyvena Berlyne, keliauja ir rašo apie keliones. O iš kur žinios apie jo vaikystę Bavarijos mieste?

– Jaunystėje kurį laiką esu gyvenusi Bavarijoje, netoli Bambergo miesto, kuriame leidau Ralfui gimti. Tai nepaprasto grožio miestas, kuriame, atrodo, laikas visiškai sustojęs. Kai pavargstu nuo pernelyg greitai besisukančio gyvenimo, visada prisimenu Bambergą ir jo ramybę, lėtai vaikštinėjančius žmones, kavą gurkšnojančius senukus.

– „Pakeleiviai“ parašyti visai kitu stiliumi nei ankstesni – iš pradžių toks srautinis rašymas skamba neįprastai, bet ilgainiui labai įtraukia.

– Norėjau kuo įtikinamiau perteikti herojų mintis, jų atsivėrimus ir suvokimus. Norėjau, kad skaitytojai atsidurtų herojų galvose, susitapatintų su jais ir kartais net kiltų noras įsikišti į veiksmą. Sakiniai man dėliojosi tam tikru ritmu, susiliejančiu su ėjimu. Romane daugiau veiksmo vyksta herojų galvose nei kelyje. Galvoju, kad ir gyvenime taip būna. Juk ne išoriniai įvykiai, o mūsų reakcija į juos lemia, kaip mes priimame pasaulį. Kaltiname kitus, jaučiamės aukomis, bet kartais užtektų tik pakeisti savo reakciją, išmokti su džiaugsmu ir dėkingumu priimti viską, ką gauname. Iš skaudžiausių pamokų kartais išmokstame daugiausia. Piligrimystė – kai nebijai pažvelgti į savo vidų ir nerti į skaudžius prisiminimus.

– Kadangi jau trečioje jūsų knygoje minimas kelias, nesunku suprasti, koks jums svarbus ėjimas. Tiesa?

– Anksčiau mėgau pasivaikščiojimus, trumpus žygius po kalnus, bet savaitę trunkantys žygiai mano gyvenime atsirado tuomet, kai su kunigu Algirdu Toliatu ir fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi išsiruošiau į Dailininkų kelią Saksonijos Šveicarijoje.

Taip netyčia susiklostė, kad, pasirodžius knygai apie šią kelionę, šiuo keliu vedžiau daug lietuvių grupių, jį įveikiau keliolika kartų, sutikau daug smagių žmonių, išgirdau daug istorijų. Daugelis atvykdavo jau būdami vaikščiojimo aistruoliai, o kiti tokie tapdavo tik po šios kelionės. Iš tiesų gal net labiau džiaugiuosi ne išleistomis knygomis, bet žmonėmis, kuriuos pastūmėjau vaikščioti.

Aš pati vis dar esu visiška ėjimo aistruolė – jei liūdna, jei baisu, jei nebežinau, kur toliau, aunuosi batus, imu lazdas ir einu. Po pusvalandžio veide jau atsiranda šypsena. Dabar gyvenu visai netoli Mauervego kelio, kuriuo prieš 35 metus ėjo Berlyno siena, dabar pamėgto dviratininkų, bėgikų, vaikščiotojų. Tas kelias eina 150 km, jame daug gražios gamtos ir skaudžios istorijos. Gal net kada nors subursiu savo vaikščiotojus ir pasiūlysiu nueiti šiuo keliu.

– Ėjimas ir piligrimystė – skirtingi dalykai?

– Dienos žygiai – smagu, bet tai nėra piligrimystė. Turi atsirasti distancija tarp tavęs, kuris gyvena patogiai, ir to, kuris eina tik su reikalingiausiais daiktais, valgo, ką gauna pakeliui, nakvoja kuo paprastesnėse vietose. Anksčiau piligrimai atsiduodavo žmonių malonei, nes pamaitinti keliu einantį – geras ženklas duodančiam.

Piligrimystė – savotiška dieta ar detoksas, kitaip sakant, – patogaus įprasto gyvenimo atsisakymas. Mažiau daiktų, mažiau patiekalų, mažiau kalbų, daugiau laiko pačiam su savimi. Tuomet išsigrynina tai, ko širdis nori, ką darai ne taip, ką turi paleisti, ko reikėtų atsiprašyti. Daugelis jaunimo dabar nepatiria trūkumo, priešingai, jie visko turi per daug ir tarp tų beribių galimybių, tarp to besaikio bendravimo, tarp nuolatinių pastangų būti kaip kiti arba būtinai kitus stebinti, patys nežino, nebegirdi, ko nori jų širdys.

– Ar ateities maršrutai jau numatyti?

– Turiu numačiusi ne vieną kelią. Tarkim, svajoju perlipti Alpes iš Vokietijos per Austriją į Italiją, galbūt net piligriminiu keliu, vedančiu į Romą. Svajonių svajonė – apeiti Kailašo kalną Himalajuose, bet vis dažniau suabejoju, ar pakaks tam jėgų. Norėčiau nueiti ir lietuviškojo Jokūbo kelio atkarpą. Tačiau šiais metais pradėjau dirbti kompanijoje „visitBerlin“, dabar organizuoju keliones į Berlyną žurnalistams iš viso pasaulio, todėl teks apsiriboti trumpesniais žygiais Vokietijoje. Čia dar yra daugybė neišvaikščiotų kelių.

Leidyklos nuotr.

Pokyčiams reikia kelio ir pakeleivių 

Niekas nelieka, kaip buvę, niekas negali grįžti į vakarykštę dieną, atsukti laikrodžio atgal, grįžti į tą vietą ir laiką, kai pradėjo kelionę.

Rūta ir Ralfas – treji metai pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta kartu keliauti. Po ilgo išsiskyrimo jiedu išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Rūta labiausiai trokšta kurti šeimą ir tapti mama, Ralfas – likti laisvu keliautoju ir rašyti knygas. Kelias sujaukia jausmus, pažadina prisiminimus, atveria tai, ką jie patys ilgai slėpė nuo savęs, priverčia pergalvoti troškimus. Kiekviename žingsnyje Rūtą lydi ne tik Ralfas – kartu mintyse keliauja ir mama, sesuo, ir buvęs sužadėtinis, ir kiti praeities šešėliai.

BALTO leidybos namų pristatomas psichologinis romanas įtaigiai atskleidžia skirtingus lietuvės ir vokiečio pasaulius, Rūtos šeimos istoriją nepriklausomybę ką tik atkovojusioje Lietuvoje, itin sudėtingus santykius su seserimi ir tai, kaip vienas žmogus gali sugriauti visų artimųjų gyvenimus.

– Skaitytojai galėtų prašyti surengti ekskursiją herojų pėdomis?

– Jei tik atsirastų norinčių! Kauno senamiestis, kuriame vyksta nemaža dalis romano veiksmo, o ir kuriame pati leidau dienas iki pat pilnametystės, ypatinga vieta. Eidama visada pasižiūriu į savo močiutės vaikystės namo langus prie pat Rotušės aikštės. Pas senelius namie kaba paveikslai, kuriuose nutapytas Kauno senamiestis, jie net yra radę tokį, kuriame šviečia močiutės vaikystės buto langas.

Man buvo labai svarbu gyva veikėjų kalba, nebūčiau galėjusi rankraščio atiduoti leidyklai, kuri keiksmažodžius išmestų, suredaguotų „kaip reikia“, o ne „kaip žmonės sako“. Pastarasis reikalavimas man buvo esminis – norėjau pripildyti knygą kaunietiško bazaro ir mentaliteto. Ir už tą kaunietišką bazarą aš atsakau. Su redaktore ne kartą diskutavom – ji sakė: „Pirmą kartą girdžiu, kad kas taip sakytų!“

Kauną lengva romantizuoti ir idealizuoti. Kaip ir tikriausiai visiems kitiems, kauniečiams jų miestas yra atskira respublika, truputį idealizuota neideali nostalgiška šventovė. Džiaugiuosi, kad į Kauną vis grįžtu – čia ir šeima, ir draugai.

Stotelė: romane  „Svetimkūniai“ Maironio paminklas netyčia tampa visa ko centru – jis tarsi susitikimo vieta, į kurią veikėjai vis sugrįžta. / P. Tilvikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Jei jau įvyktų tokia ekskursija, tikriausiai ji prasidėtų prie Maironio paminklo...

– Romane Maironio paminklas netyčia tampa visa ko centru – jis tarsi susitikimo vieta, į kurią veikėjai vis sugrįžta, tarsi tarpinė, o kartais paskutinė stotelė. Paminklas stovi šalia vieno iš herojų Nikitos mokyklos ir jo darbo. Tą pačią mokyklą baigiau ir aš. Maironis patogus, aiškus, suprantamas, visi bent šį tą gali apie jį pasakyti. Kol kai kurie kalbasi apie orą, „Svetimkūnių“ veikėjai kalba apie Maironį. Krikščionybė veikėjams kabo virš galvos, tarsi gėdos ir kaltės simbolis. Nė vienas iš knygos veikėjų nėra religingas, bet visi nuolat nerimsta – kaip elgtis teisinga? Ką kiti pasakys? Kas mus teisia, kas sprendžia, kokie sprendimai nebus pasmerkti? Jie ieško atpirkimo ožio, o kartais ir tiesiog pasiteisinimo. Dėl to, kokie yra, bet labiausiai dėl to, kokiais nėra.

Aš pati prie Maironio pasimatymų neskirdavau, bet jo eiles deklamuodavo močiutė, vėliau matydavau paminklą, eidama iš mokyklos ir į ją. Na štai – nuo romantikos perėjau į sentimentalumą. Nors, kai pagalvoju, kažkokia mistinė trauka bažnyčioms yra, – mokyklos laikais esu turėjusi nuostabų pasimatymą Prisikėlimo bažnyčioje.

– Kaip tu save pristatytum?

– Dar nedrįstu savęs vadinti rašytoja, nors tikriausiai jau legaliai galima? Bet pirmiausia esu skaitytoja. Man atrodo, visi, norintys rašyti, turi būti skaitytojai – godūs, nepailstantys ir ne iš reikalo, grynai iš pašaukimo. Džiaugiuosi, kad visos mano veiklos veda į knygas – dirbu leidykloje, kartu su geriausia drauge Gabriele rašome tinklaraštį book.duo apie knygas, o laisvu laiku skaitau arba rašau. Gal kam nors ir skamba nuobodžiai, bet neįsivaizduoju nieko įdomesnio, nei knygos!

Knygų skaitau daug – ir darbui, ir malonumui. „Goodreads“ rodo, kad 2023-iaisiais perskaičiau 178 knygas. Visada po šio sakinio atrodo, kad kažkaip tarsi reikia pasiteisinti... Bet tikrai nuo vaikystės skaitau daug ir greitai, godžiai ir su dideliu malonumu. Kai galiu rinktis, filmas, serialas ar knyga, laimi knyga.

– Kaip supratai, pajutai, kad atėjo laikas ne tik skaityti?

– Norėjau parašyti romaną – panašų į tuos, kuriuos skaitau savo malonumui. Apie šiuolaikinius žmones, jau ne jaunimą, bet dar ir nelabai žinančius, kas jie ir kodėl jie. Dar norinčius tėvų pritarimo, bet nebenorinčius girdėti pamokymų. Ieškančius savęs, suvokiančius, kad laikrodžiai tiksi, bet abejojančius – o gal tik tuo gąsdina aplinkiniai? Tikiuosi, kad jaunesnis žmogus skaitydamas galės tapatintis, o vyresnis – išgirsti tuos, nuo kurių galbūt jau jaučiasi nutolęs. Bet abiem reikia išmokti geriau vienam kito klausytis.

Didžiąją romano dalį parašiau per atostogas Palangoje. Vėliau prisėsdavau per pietų pertraukas tarp darbų ir savaitgaliais. Nuolat užsirašinėdavau galvoje gimstantį bajerį ar įdomią idėją. Labai daug kas atėjo iš tikro gyvenimo, pokalbių, santykių su draugais, šeima. Norėjau parašyti knygą, kuri man pačiai būtų juokinga ir įdomi. Tokią, kurią pati skaityčiau. Tarsi į laiko kapsulę uždaryti tai, kaip mes bendraujame, kas mus linksmina, kas skaudina. Tai reiškia, kad bus ir nepatogumų, ir įžeidimų, ir necenzūrinės leksikos, bet nieko kito negali tikėtis slapta klausydamasis – gali nugirsti ir tai, kas nepatinka.

P. Tilvikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Nebijai, kad pažįstami pradės knaisiotis po knygą ir ieškoti sąsajų su tavo, autorės, gyvenimu?

– Knygoje visur aš. Turbūt todėl taip baisu, dar baisiau, nei šiaip būtų. Žinojau, kad turiu rašyti savo vardu ir taip, kaip man atrodo. Kad tai, ko iš žmonių tikiuosi – atvirumo, sąmoningumo – turiu atgal duoti ir pati. Tik galiu patikinti, kad nebūtinai ten, kur patogu mano, kaip Patricijos, dėlionės gabaliuką į bendrą paveikslą įdėti, ten jo ir vieta. Bet nenoriu užbėgti už akių spėlionėms – tai irgi skaitymo malonumo dalis.

– Užsiminei, kad kamuoja nerimo sutrikimas. Apie psichinės sveikatos problemas kalbi ir tinklaraštyje, apie tai rašai romane. Atvirumas padeda?

– Nebijau pripažinti, kaip gyvenu ir dėl ko labiausiai skauda. Depresija, panikos sutrikimai, nerimas, nemiga – tai mano kasdienybė. Stigmų vis mažėja, o turbūt visai neblogai būtų knygose rasti priebėgą, kurioje problemos neegzistuoja. Bet nemėgstu romanų, kur tik „ilgai ir laimingai“. „Svetimkūniuose“ ieškau tropų ir noriu juos apversti. Švelniai ir su meile pasijuokti iš iliuzijų, kuriomis kartais save maitiname – kad bet kuris sutiktas žmogus gali būti tas vienintelis, kad gali jį (ar save) pakeisti, per jėgą sudėlioti tą santykių dėlionę. Tai veikia tik tada, kai gabalėliai be didesnių pastangų sudera. Jei pasitelki klijus ar žirkles – dėlionę sudėliojai per jėgą. Todėl iš „Svetimkūnių“ veikėjų atimu žirkles. Kad nesusižeistų ir nesužeistų kitų, nesusiklijuotų su kitais žmonėmis per jėgą.

Kauniečiams jų miestas yra atskira respublika, truputį idealizuota neideali nostalgiška šventovė.

Tikiuosi, romanas taps priebėga visiems, besijaučiantiems nepatogiai dėl dalykų, kurie daugeliui atrodo savaime suprantami. Visiems, kuriems meilė neateina natūraliai – ar artimiesiems, ar ieškant partnerio. Kurie per ilgai rinkosi tai, kas patogu, o ne kaip norisi. Kurie gal net neskyrė laiko išsiaiškinti, kaip norisi. Gal net nesijaučia nusipelnę žinoti. Kurie kenčia ir tai truputį romantizuoja. Ar kenčia ir nežino, kaip nebekentėti. Nežadu, kad „Svetimkūniai“ išspręs problemas. Bet gal pavyks iš jų pasijuokti? Neįsivaizduoju terapijos seanso, kuriame nejuokaučiau. Aišku, tai gynyba, būdas susidoroti su tuo, kas slegia. Betgi ir knygos tam tikra prasme yra gynyba ir užuovėja.

– Kalbant su tavimi net nepajunti, kaip akys nukrypsta į tave puošiančias tatuiruotes... Tai taip pat galimybė išreikšti tai, kas svarbu?

– Pirmoji tatuiruotė atsirado vos sulaukus pilnametystės. Turbūt nemoku daryti po truputį – iš karto kaliau per visą šlaunį istorinį maro daktarą. Vėliau ant kitos kojos atsirado moteris aštuonkojė ir trys „Makbeto“ raganos, ant šono – ragana ant laužo, ilgamečio moterų nutildymo ženklas. Nebijau įamžinti to, kas man nepaprastai rūpi – kas, jei tik dabar, jei po dešimtmečio nebeatrodys taip svarbu. Pečius gaubia Edgaro Allano Poe varnai, užnugarį saugo Frida Kahlo, kairę ranką – Nickas Caveʼas, „Depeche Mode“, mano mėgstamos aktorės – tiksliau, jų sukurtos veikėjos. Dešinę ranką – Jurgos Ivanauskaitės įkvėptos pakalnutės, pašto ženklas, skirtas mano geriausiai draugei Gabrielei. Bet kai kurie piešiniai man tiesiog gražūs – gervuogių šakelė, mėgstamų dainų žodžiai.

Nė dėl vienos nesigailiu – net tos pirmosios, prastokai padarytos. Atsidavimas meistro rankoms ir išlaisvina, ir sujungia. Tokiomis akimirkomis primenu sau, kad egzistuoja Patricija, kuri kentėjo nuolatinius panikos priepuolius dėl menkiausių dalykų. O egzistuoja ir ta, kuri stovi priešais savą, bet svetimą žmogų ir leidžia jam kurti vietoje, be rimtų susitarimų, tik su meile ir pasitikėjimu. Patricija, atėjusi pirmosios tatuiruotės, visą eskizo piešimo laiką spoksojo per petį ir dvejojo. Patricija, ateinanti į studiją dabar, kontrolę atiduoda. Kad ir kas jai buvo kartota ir įteigta, ji dabar be baimės rodo savo netobulumus, nors prieš septynerius metus be rankovių nebūtų pozavusi. O dabar žiūriu į save ir nors nesijaučiu meno kūriniu, su kiekvienu piešiniu jaučiuosi vis labiau savimi. Tiesa, „Svetimkūniams“ skirtos tatuiruotės dar neturiu, bet ji bus – faktas!

P. Tilvikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką veikia Patricija, kai neskaito ir nerašo?

– Tarp knygų ir darbų dažniausiai būnu stand up komedijos pasirodymuose arba koncertuose. Tikiuosi, kada nors užlipsiu ant komedijos scenos – išbandyti jėgas. Pažadu, kad muzikiniais klausimais niekada ir jokiu būdu jėgų nebandysiu... „Svetimkūniuose“ daug muzikos, nes ir mano gyvenime jos daug. Skaičiuoju savo metus pagal koncertus ir gyvenu nuo vieno iki kito. Jeigu neturiu bilieto į kokį koncertą ir nėra, ko laukti, man jau nebe gyvenimas.

Suprantu, kad visi keliai visuomet vedė į knygas ir rašymą – ar kai stojau į žurnalistikos bakalaurą, ar kai drįsau peržengti Filosofijos fakulteto slenkstį ir mesti sau iššūkį magistrui visai kitoje srityje – kriminologijoje. Ar kai nuo dešimtos klasės pradėjau dirbti portaluose – jau tada įmerkiau pirštus į feminizmo ir lygių teisių vandenis, bet šalia pasilikau ir svajonę rašyti apie muziką, dar ir dabar kartais recenzuoju kokį festivalį ar koncertą. O smagiausia, kad bene visi pomėgiai tokie, į kuriuos gali įsitraukti ir tėtis – mano draugams nekyla klausimų, jei į festivalį važiuoja ir jis.

„Svetimkūniuose“ visa tai suderėjo – ir mano klausomos dainos, ir mano gyvenimo istorijos, ir mokykla, universitetas, o ir Koldūnas...

– Ir kas yra tas Koldūnas, nusipelnęs padėkos knygos pabaigoje?

– Mano augintinis mopsas. Nevadinu savęs Koldūno šeimininke: jei kas namie ir vadas, tai tikrai jis. Koldūnui pasisekė, kad namų gyventojai labiausiai mėgsta skaityti, rašyti ir diskutuoti – tada labai patogu šalia miegoti ir pareikalauti dėmesio, kai jo prisireikia.

Negaliu skųstis, Koldūnas kantriai klauso visų mūsų istorijų. Visgi svarbiausias mano ramstis – draugas, kuris visada rasdavo laiko „Svetimkūniams“ ir palaikė kiekviename žingsnyje, vis mesdamas man, kaip rašytojai, – va, išdrįsau! – iššūkių.

– Nesunku suprasti, kad mėgsti iššūkius. Toks žingsnis buvo ir kriminologijos studijos?

– Nusivyliau žurnalistikos studijomis. Nutariau, kad jei tęsiu magistro studijas, mokysiuosi tai, kas man įdomu, o ne tai, kas nuties kelią į kažkokią artimųjų ar visuomenės nutartą „užtikrintą“ ateitį. Kriminologija buvo iššūkis – atėjau iš kito fakulteto, be sociologinio ar psichologinio išsilavinimo, į naują studijų programą. Ir sutikau dėstytojus, kuriuos maniau egzistuojant tik filmuose. Užsidegę, gyvi, kupini noro ne tik malti faktus iš senų skaidrių, o iš tiesų norintys diskurso tarp studento ir profesoriaus.

Ar reikėjo nuolat visiems aiškinti, kas ta kriminologija? Faktas! Ar seneliai žegnojosi? Truputį. Bet gavau mokslus, kurie pakeitė mano požiūrį milijonais klausimų ir kurie privertė sau mesti iššūkį. Pajutau, kad dėstytojams nuoširdžiai rūpi. Jie kantriai aiškindavo man tai, ką kolegos, baigę atitinkamus bakalaurus, jau žinojo. Visiems linkėčiau tokių įkvepiančių studijų.

– Tokios studijos turėjo padiktuoti, kad jei jau rašysi knygą, tai neišvengiamai trilerį...

– Studijos vieną dalyką gyvenime sugadino – beveik nebegaliu skaityti trilerių... Taip juos mėgau, o dabar matau visokias kliurkas ir netikslumus. Apie trilerį audžiu vieną idėją, bet jau dabar girdžiu caksint liežuviais: „Vėl ji su tuo feminizmu...“ Juk tikrai nuo sau įprastų temų nenutolčiau!

P. Tilvikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar ir kitame romane grįžti į Kauną?

– Tikrai, Kaunas ir vėl pašaukė. Šį kartą viskas bus kitaip – kitoks veikėjų amžius, kitokios problemos, bet tas pats mielas miestas. Ir vis tiek nenutolstu nuo centro – Kauno dramos teatras, senamiestis, Žaliakalnis... Palyginus su „Svetimkūniais“, antrasis romanas, tikiuosi, kada nors pasieksiantis skaitytoją, yra mano odė Lietuvai, patriotiškumui, meilei kur kas platesne prasme nei tik romantinė. Tai sudėtingesnis, rimtesnis kūrinys. Jame svarstau apie tai, kaip sunku ar lengva išduoti – artimą, mylimą. Lietuvą. Tai – ne istorinis romanas, bet dabartiniame klimate man jis atrodo itin aktualus. O kritiką Kaunui priimu šiek tiek asmeniškai, bet negaliu nepasakyti – su juo susijusi politika skaudina ne tik vietiniu lygmeniu.

Apie (ne)meilę sau 

Patricijos Tilvikaitės  gyvenimas sukasi aplink knygas – ji dirba leidybos srityje, su geriausia drauge rašo tiesmuką ir nevyniojimu į vatą garsėjantį knygų apžvalgų tinklaraštį „book.duo“. BALTO leidybos namų pristatomas debiutinis jos romanas „Svetimkūniai“ – aštrus ir ironiškas, skatinantis persvarstyti šiuolaikinės (ne)meilės sau ir kitiems stereotipus. Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau – dėl to, kokie nėra.

... Meda jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams. Meda neabejoja – ji kelia nuobodulį net savo psichoterapeutei. Ekscentriškas apie šlovę svajojantis barmenas Nikita – fejerverkas. Su juo niekada nebūtų nuobodu, bet ar Meda kada nors išmoktų pasitikėti žmogumi, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti? Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?

„Mėgstu obuolius, todėl ilgainiui susikaupė receptų, kur šie vaisiai tinka, – sako autorė. – Juk iš obuolių galima ne tik pyragus kepti. Sužinojau nemažai gudrybių, kurios padeda greičiau, skaniau, lengviau tuos patiekalus pagaminti. Gerai prisimenu, kaip močiutė į bulvienę ar barščius įmesdavo keletą skiltelių rūgščių obuolių, kad sriubos skonis būtų geresnis.“

Pokalbyje su G. Barauskiene – apie jos puoselėjamą sodą, skaniausias obuolių veisles ir atradimus.

– Anglai sako: „Obuolys per dieną sveiką padaro kiekvieną.“ Galima spėti, kad jiems pritariate ir net neabejojate?

– Visa mūsų šeima obuolius labai mėgsta. Kai nebelieka jų iš savo sodo, perkame. Vienas didelis skyrius šaldytuve skirtas obuoliams. Vos tik jis ištuštėja – pripildomas iš naujo. Per daug metų esame išsiaiškinę, kuriame prekybos tinkle yra skaniausių ir kokybiškiausių obuolių. Neretai jų perkame turguje. Patys skaniausi obuoliai – iš mano mamos sodo kaime, kur dera dar mano senelio sodintos obelys. Rudenį mama juos gabena į sulčių spaudyklą, per žiemą mums nepristinga obuolių sulčių. Jas ne tik geriame, dažnai iš jų gaminu želė. Dažniausiai obuolius valgome vienus, žiemą kepame orkaitėje. Nemažai jų sunaudojame patiekalams ruošti – saldiems ir nesaldiems.

– Iš kur ta meilė obuoliams?

– Kaimiški obuoliai nepaprastai skaniai kvepia – įėjus į patalpą, kur mama juos laiko, atrodo, kad sugrįžau į senelių sodą Pocių kaime, Šilutės rajone, kur prabėgo mano vaikystės savaitgaliai ir atostogos. Gaila, iš to sodo liko tik kelios obelys. Vienoje jų senelis mums su sese buvo įtaisęs sūpuokles, galėjome suptis dviese.

Su seneliu vaikščiodavome po sodą. Būdavau šalia, kai jis obelis genėdavo ir skiepydavo. Vaismedžiams skiepyti skirtus ūglius pamerkdavo į vandenį – taip tikrindavo, ar jie gyvybingi: jei skęsta – tinkami, išplaukę paviršiun – per sausi. Žinau, kad obelų šakos kur kas tvirtesnės už slyvų ir trešnių – kai vaikystėje karstydavomės po medžius, visada išlaikydavo.

Močiutė žiemai ant krosnies pridžiovindavo obuolių, virdavo obuolienes ir džemus, juos laikydavo molinėse puodynėse, aprištose drobe. Ant duonos riekės tepdavome naminio saldžios grietinėlės sviesto, ant jo – džemo ir užgerdavome pienu. Nepamenu, kad būtume prašiusios močiutės iškepti tortą ar pyragą, nes ta duona su sviestu ir džemu buvo desertų desertas.

Kitas mūsų mėgstamas skanėstas buvo obuolių blynai. Močiutė obuolius supjaustydavo nestorais griežinėliais, pamerkdavo į tirštą blynų tešlą ir kepdavo keptuvėje ant krosnies. Šį receptą rasite mano knygoje. Visai autentišką šių blynų skonį patirsite, jeigu į tešlą įmaišysite ne kefyro, o rauginto pieno ir blynus kepsite lydytuose taukuose.

Seneliai pasakodavo, kad jų sodas turi paslaptį – vasaros naktimis jame galima pamatyti kylančias liepsneles (žaltvyksles). Šioje vietovėje yra buvę senkapiai. Tai liudija ir valstybinis ženklas, stovintis šalia sodo. Senelių sodas užaugino mane, dabar aš auginu savo sodą.

Atradimai: apetitą žadinančiomis nuotraukomis iliustruotoje knygoje „Viskas iš obuolių“ (išleido BALTO leidybos namai) yra 81 receptas.

– Koks tas sodas, kuris puoselėjamas greta jūsų namų?

– Mūsų sode auga obelys ir slyvos. Sodui beveik 20 metų, dar palyginti jaunas. Turime ‘Auksį’, ‘Shampion’, ‘Delikatesą’, ‘Alyvinį’. Vieną obelį šiemet smarkiai apgraužė kiškis – gegužę, kai pilnos pievos žolės. Negalėjome patikėti, kai pro langą pamatėme iš tolo šviečiantį kamieną be žievės. Dvi obelis – ‘Shampion’ ir ‘Beržininkų ananasinį’ – praradome pernai, todėl šį rudenį sodinome iš naujo. Išsiaiškinome, kad toje vietoje, kur jos augo, tėra plonas derlingo dirvožemio sluoksnis, giliau – labai kietas nederlingas gruntas.

Man labai brangi obelis ‘Sierinka’, liaudiškai vadinama moline obelimi, auga mano mamos sode. Iš ten parsivežu „molinukų“. Šią obelį seneliai parsigabeno iš senosios sodybos, kai dėl vykdomos laukų melioracijos buvo priversti iš vienkiemio persikelti į gyvenvietę. Ji prigijo ir džiugina iki šiol.

– Kokia obuolių veislė jums gardžiausia?

– Mano mėgstamiausia obelis ‘Shampion’, ji kasmet dera, nepramečiuoja, jos obuoliai saldžiarūgščiai, sultingi ir termiškai apdoroti išsaugo rausvą spalvą, pernelyg nesukrinta, išlaiko formą. Džiaugiuosi, kad dabar ją ir vėl turiu savo sode.

– Iš kur gimsta idėjos, kaip dar galima panaudoti obuolius?

– Patiekalų, kuriems naudojami obuoliai, yra begalė. Būtų galima surinkti receptų visai knygų serijai. Obuoliai yra toks ingredientas, kuris turbūt nesugadintų jokio patiekalo skonio. Jie tinka įmaišyti į daugelį salotų, dera su mėsa ir žuvimi. Iš obuolių gaminami įvairūs pikantiško skonio pagardai. Žinoma, daugybės desertų svarbiausias ingredientas yra obuoliai.

Patiekalų idėjos – iš šeimos susibūrimų, iš artimųjų ir draugų namų, iš žurnalų ir interneto, iš kelionių. Būna, suintriguoja išgirstas pavadinimas, skonis arba vaizdas. Tada ieškau recepto, gaminu, ragauju. Pavyzdžiui, daug obuolių pyragų kepama iš tokių pat produktų, bet vieni jų pavyksta skanūs, o kiti – labai skanūs. Manau, itin svarbu produktų proporcijos.

Gamindama patiekalus iš obuolių naudoju svarainių sirupą, ypač žiemą ir pavasarį, kai obuolių skonis blankesnis. Svarainiai – lyg mažieji obuolių broliai, kurie turi malonios rūgšties ir labai skaniai kvepia.

Dar noriu paminėti tai, kad prie kulinarijos knygos turinio gali prisidėti visi. Labai patiko kažkur išgirsta mintis, kad kiekvienas besinaudojantis knygos receptu yra tarsi bendraautoris ir savo pastebėjimus, atradimus ir patarimus gali pasižymėti. Tokia knyga turės dar didesnę išliekamąją vertę šeimos kulinarijos knygų lentynoje.

Obuolių, pankolių ir riešutų salotos

150 g skrudintų lazdynų riešutų be luobelių,

2 saldžiarūgščiai obuoliai,

1 vidutinio dydžio pankolis.

Užpilui:

3 šaukštai baltojo vyno acto,

1 šaukštelis Dižono garstyčių,

1 šaukštas medaus,

¾ šaukštelio druskos,

¼ šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų,

6 šaukštai alyvuogių aliejaus.

Riešutus peiliu perskelkite pusiau arba sukapokite smulkiau. Obuolius perpjaukite į keturias dalis. Tada ketvirčius plonai supjaustykite pjaustykle „mandolina“. Pankolį padalykite į keturias dalis ir taip pat supjaustykite „mandolina“. Dubenėlyje šakute sumaišykite visus užpilo ingredientus. Obuolius, pankolius ir riešutus apliekite užpilu ir lengvai pamaišykite, kad jis įsigertų į visus ingredientus.

Patarimai

* Salotas galima papildyti salierų stiebų griežinėliais ir parmezanu.

* Nuo lazdynų riešutų luobeles pašalinsite taip: riešutus suberkite ant kepimo popieriumi ištiestos skardos ir retsykiais pamaišydami 25 min. skrudinkite 200 °C temperatūros orkaitėje. Tada riešutus suberkite ant virtuvinio rankšluosčio. Atvėsusius delnais patrinkite į rankšluostį ir luobelės atšoks.

Įdaryta antis su keptais obuoliais

1 antis (1,3–1,5 kg),

2 ½ šaukštelio druskos,

½ šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų,

3 šaukštai aliejaus,

120 g džiovintų slyvų,

400 g vištų kepenėlių,

4–6 kvapieji pipirai,

2 morkos,

3 svogūnai,

2 šaukštai sviesto,

200–300 ml natūralių obuolių sulčių,

2 šaukštai tirpinto sviesto,

6 saldžiarūgščiai obuoliai.

Antį nuplaukite ir nusausinkite. Lėkštėje sumaišykite šaukštelį druskos su pipirais ir šaukštu aliejaus. Šiuo mišiniu įtrinkite antį. Slyvas kiaurasamtyje perliekite verdančiu vandeniu ir palikite apdžiūti. Kepenėles perliekite šaltu vandeniu ir sudėkite į puode verdantį vandenį. Įberkite šaukštelį druskos, suberkite kvapiuosius pipirus. Virkite maždaug 20 min. Morkas stambiai sutarkuokite. Svogūnus supjaustykite pusžiedžiais, sudėkite į keptuvę su įkaitintu aliejumi ir pabarstykite likusia druska. Pamaišydami kepkite ant nesmarkios kaitros 10 min. arba kol ims rusvėti, karamelizuotis. Tada sudėkite morkas, sviestą ir dar 5 min. kepinkite. Išvirtas kepenėles išgriebkite į dubenį, sudėkite kepintus svogūnus ir morkas, viską sutrinkite elektriniu smulkintuvu iki vientisos masės. Sudėkite slyvas ir išmaišykite. Šiuo įdaru prikimškite antį, ertmę sukabinkite mediniais smeigtukais. Dėkite antį krūtinėle žemyn į troškintuvą, užpilkite obuolių sultimis, uždenkite ir pašaukite į 200 °C temperatūros orkaitę 40 min. Tada karštį sumažinkite iki 160 °C ir troškinkite dar 2–2,5 val., kol mėsa palietus bus labai minkšta. Antį vis atidenkite ir apliekite sultimis iš troškintuvo. Ištroškintą antį perkelkite ant grotelių, patepkite ištirpintu sviestu ir 15–20 min. paskrudinkite 200 °C temperatūros orkaitėje nustatę grilio režimą. Ančiai likus kepti 30–40 min., obuolius sudėkite į kepimo indą ir taip pat pašaukite į orkaitę. Iškeptą antį patiekite su kepenėlių įdaru ir keptais obuoliais.

Patarimas

* Įdarui galima naudoti ir ančių kepenėles.

Obuolių, apelsinų ir rikotos pyragas

400 g saldžiarūgščių obuolių,

1 apelsinas,

50 ml šviežiai spaustų apelsinų sulčių,

300 g rikotos,

130 g maltų migdolų,

70 g kukurūzų krakmolo,

10 g kepimo miltelių,

5 g sodos,

3 kiaušiniai,

120 g cukraus,

½ šaukštelio druskos,

1 šaukštas miltelinio cukraus,

1 šaukštas apelsinų sirupo.

Obuolius supjaustykite skiltelėmis. Apelsiną nuplikykite verdančiu vandeniu ir susmulkinkite (žievelės nenulupkite, ji svarbus šio pyrago prieskonis!). Sudėkite vaisius į smulkintuvą, supilkite apelsinų sultis ir viską sutrinkite iki tyrės. Ją supilkite į dubenį, įmaišykite rikotą, maltus migdolus, kukurūzų krakmolą, kepimo miltelius ir sodą. Kiaušinius su cukrumi ir druska išplakite iki standžių putų, įmaišykite į tešlą. Tešlą supilkite į kepimo popieriumi išklotą 23 cm skersmens kepimo formą ir pašaukite į 180 °C temperatūros orkaitę. Kepkite 1.10 val. arba kol kepinio vidurys sutvirtės. Jei viršus ruduoja per greitai, jį pridenkite kepimo popieriumi arba folija. Pyragas bus drėgnas, šilkinės tekstūros. Prieš patiekdami apibarstykite milteliniu cukrumi, apliekite apelsinų sirupu. Ragaukite karštą arba šaltą.

Patarimas

* Pyragas keps trumpiau, jeigu supilsite į didesnio skersmens formą.

Įspūdžiais iš „Camino Lituano“ piligriminio kelio ji dalijosi socialiniuose tinkluose, kol sulaukė BALTO leidybos namų pasiūlymo plačiau aprašyti savo patirtis, o pirmomis rudens dienomis į knygynus atkeliavo jos knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis. Pokalbyje su Jurgita Liepone – apie tai, kas verčia vis daugiau žmonių išsiruošti piligriminiais keliais ir atradimus šalia mūsų – „Camino Lituano“.

– Neabejoju, kad dažnas, paėmęs į rankas knygą „Kelias, pingvinai ir aš“, klausia, o kodėl pavadinime atsirado žodis „pingvinai“?

– Vieno kaimo gyventojai niekaip neįsiminė žodžio „piligrimai“. „Pilnas kaimas pingvinų“, – sakydavo jie. Tą istoriją papasakojusi Meilė, Jakiškių dvaro šeimininkė, pastebėjo: „Bet juk tikrai jūs krypuojat kaip pingvinai pavargusiomis kojomis.“ Todėl pingvinai – tikri piligrimų giminaičiai.

J. Lieponės asmeninio archyvo nuotr.

– „Kiekvienas turi priežastį eiti“, – tvirtini knygoje. Kaip pati atradai ėjimą?

– Pirmąsyk į pėsčiųjų žygį išėjau prieš daugiau nei dvidešimt metų – tai buvo keturių dienų maršrutas „Radvilų keliais“. Su drauge nuėjau apie 120 kilometrų Jonavos apylinkėse, bet ėjimas labai nesužavėjo. Tik po dešimtmečio vėl pradėjau eiti į asociacijos „Pėsčiųjų žygiai“ rengiamus pasivaikščiojimus. Tuomet, kai išsiruošiau po ilgos pertraukos, turėjau priežastį eiti: pirmą dieną įveikiau 37 kilometrus (pirmam kartui man tikrai tokio atstumo buvo per daug) ir bandžiau suprasti, ką man labiau skauda – kojas ar vis dėlto griūvantį gyvenimą?..

Taip, po truputį, mano aplinkoje atsirado einančių žmonių. Per juos ir sužinojau, kad Lietuvoje kuriamas „Camino Lituano“ kelias. Į jį pirmąsyk susiruošiau per karantiną, kai išvažiuoti kitur nelabai buvo galima. Su drauge sėdome į autobusus – aš iš Jonavos, ji iš Panevėžio – ir važiavome į Pakruojį, kur ir buvo mūsų „Camino Lituano“ startas.

Atsimenu jaudulį – ar pakaks jėgų, ar rasime kelią, ar nepasiklysime. Pirmą dieną iki Rozalimo mano draugė Aida vis žvilgčiojo į žemėlapyje esantį telefoną, o aš – į kelio ženklus. Paskui telefoną į kuprinę įsidėjo ir Aidai – jo tikrai nereikėjo, nes kelias puikiai sužymėtas.

Buvo nejauku pirmąsyk ateiti į žmogaus, priimančio piligrimus, namus. Ne į viešbutį, ne į svečių namus, bet pas žmogų. Tačiau ir šis nejaukumas pasirodė esantis be reikalo. Virginija, kuri iki šiol suteikia nakvynę sustojantiems Rozalime, yra nuostabi – ne tik priima piligrimus, bet ir pasakoja miestelio istoriją. Be to, Rozalime yra ypatinga aludė, kur sutikti vietiniai žmonės irgi myli piligrimus. Tiesa, su drauge nusipirkusios po bokalą alaus (nes būti Rozalime ir neišgerti vietinio alaus nei šis, nei tas) susižvalgėme negalėdamos patikėti, kad jis tąsyk nekainavo nė euro. Pagalvojau: gal čia tik aptarnavimo mokestis, o už alų dar paskaičiuos atskirai?

Ketinome eiti iki Kėdainių. Ir nuėjome! Taip ir pradėjau. Savo įspūdžiais dalijausi feisbuke, o netrukus mane prisijungti pakvietė kelio kūrėjų bendruomenė. Visiškai natūraliai mano gyvenime atsirado dar daugiau „kelio“ – bendros veiklos, žvalgybiniai žygiai, nauji žmonės...

Iki šiol man apsilankyti pas Virginiją Rozalime labai smagu. Esu ten nakvojusi jau ne vieną sykį ir nors šis etapas nuo Pakruojo iki Rozalimo pats trumpiausias, tik apie 13 kilometrų, man jis vienas jaukiausių. Be to, visada patinka pasikalbėti su Virginija, kurią vietiniai žmonės vadina daktaryte. Knygoje pasakoju, kaip Virginija lopė mano kojų nuospaudas.

Įspūdis: Jurgita niekada nepamirš Kazimiero iš Rokonių namų ir skrydžio jo lėktuvu, kai Kazimieras pasakojo apie savo meilę lėktuvams ir aviacijai. / J. Lieponės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką svarbiausia knygoje buvo papasakoti?

– Kelyje gyvenančias istorijas. Ir pasikartosiu – taip pat tai, kad kiekvienas turime priežastį eiti. Eiti tada, kai negali, kai bijai, kai nežinai. Žinau, kad yra žmonių, kurie norėtų eiti, bet bijo ar nedrįsta. Galbūt knyga juos padrąsins?

– Skaitydamas knygą nustembi, kiek Lietuvoje gyvena įdomių žmonių.

– Kelyje tiesiog gyvena istorijos. Bet aš manau, kad eidamas bet kur atrasi ir žmonių, ir istorijų – jei tik nori jas girdėti, pažinti. Įdomių žmonių yra daug, ne tik kelyje ar prie kelio. Manau, jei pasisvečiuočiau pas visus savo daugiabučio kaimynus, irgi galėčiau parašyti knygą, nes kiekvienas žmogus turi savo istoriją.

Kai esi pats su savimi, gali apgalvoti daugybę dalykų, išnarstyti save ir savo praeities poelgius, ieškoti atsakymų į klausimus, kurių įprastoje rutinoje net ir neturi laiko sau užduoti.

Antra vertus, kelio kūrėjai ne tik sužymi kelią – jie taip pat akcentuoja, kad kelias bus gyvas tuomet, jei einančius priims vietiniai žmonės, jei kelias tarsi natūraliai įsilies į bendruomenes. Todėl žvalgybiniuose žygiuose svarbu ne tik rasti kelio krypti, bet ir ryšį su vietiniais žmonėmis, bendruomenėmis. Galima visą Lietuvą sužymėti kriauklėmis ir rodyklėmis (taip žymimas „Camino Lituano“), bet tai ir bus tik kriauklės ir rodyklės. Kelias turi jungti žmones. Toks ir yra mūsų šūkis: „kelio sujungti“.

– Koks susitikimas, aprašytas knygoje, labiausiai tave nustebino?

– Labai sunku išskirti vieną, bet pirmoji kylanti mintis – pokalbis su Janina iš Kėdainių rajono, Šventybrasčio. Sėdėjome jos namelyje, kuris yra prie pat kelio, ir aš klausiausi visos žmogaus gyvenimo istorijos negalėdama patikėti, kad viename žmoguje telpa tiek daug. Janina sovietmečiu buvo istorijos mokytoja ir vaikus mokė pagal Adolfo Šapokos knygą. Jai teko ištverti saugumiečių tardymus, į ją stebuklingai nepataikė kulka, vėliau buvo iš viso išmesta iš švietimo sistemos ir išėjo vairuoti troleibuso. Užvėrusi Janinos duris jaučiausi, kaip išėjusi iš kino filmo.

Turbūt niekada nepamiršiu Kazimiero iš Rokonių namų ir skrydžio jo lėktuvu. Mudu ilgai kalbėjomės, o Kazimieras pasakojo apie savo meilę lėktuvams ir aviacijai. „Skrendam?“ – paklausė. Ir pamatęs dideles mano akis daugiau nieko per daug neaiškino. Prisimenu kaip sapną: aš ruošiuosi sėstis ant keturratį primenančios transporto priemonės ir mes važiuojame į aerodromą. Tada Kazimieras atidaro angaro duris, į lauką išvairuoja lėktuvą, parodo, kur sėstis, ir įduoda ausines. Skridom virš vakarėjančios Lietuvos, geometriškai taisyklingų laukų.

Dar viena vieta, kur tikrai grįšiu, – tai Radviliškio rajone esanti „Molinės saulėgrąžos“ sodyba su nuostabiais šeimininkais.

J. Lieponės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl jie tokie nuostabūs?

– Nes jie nuostabūs. Sunku pasakyti, kodėl žmonės yra tokie. Matyt, gerumas nuo Dievo. Elžbieta iš „Molinės saulėgrąžos“ pasakojo istoriją apie piligrimą Mantvydą, kuris vieną vasarą ėjo „Camino Lituano“ keliu. Mantvydas įspūdžiais dalijosi socialiniame tinkle, o vieną dieną jis ėmė svajoti apie rabarbarus. Kaip vaikystėje – apie rabarbarus, pamirkytus į cukrų. Mantvydo kelio istorijas feisbuke skaitė Elžbieta. Tąsyk Elžbieta buvo darbe gretimame kaime ir pagal įrašus socialiniame tinkle suprato, kad Mantvydas tą dieną pasieks jų sodybą.

„Skambinu mamai, klausiu, ar mes turime rabarbarų, nes jau buvome viską nurinkę uogienei. Yra, sako mama. Greitai parlėkiau. Lauke padėjau rabarbarų, cukraus ir parašiau raštelį – čia tau, imk, skanauk. Tada grįžau į darbą. Mūsų sodyboje yra vaizdo stebėjimo kameros. Matau, kaip laksto Mantvydas po kiemą, rankomis mosikuoja, kažkam skambina telefonu. Vėliau feisbuke perskaičiau jo įrašą, kaip jam surezonavo tie rabarbarai. Mamai skambino verkdamas – taip suveikė emocijos“, – pasakojo ji.

O aš tik galiu pakartoti Elžbietos mamos Jūratės žodžius: „Juk iš tokių akimirkų gyvenimas susideda“.

– „Camino Lituano“ dovanoja daugybę atradimų. Bet ėjimas – ne tik susitikimai ir pokalbiai. Kuo tave jis pakerėjo?

– Ėjimas man turbūt tiesiog tiko – taip, kaip kitam tinka bėgimas, krepšinis ar lauko tenisas. Nėra mitas, kad einant išsivalo mintys. Eidama aš ilsiuosi, nors, tiesą sakant, kartais nuovargis būna toks didelis, kad pati sau galvoji: kad dar gyvenime kur nors eičiau! Bet fizinis, išorinis nuovargis irgi yra tam tikra poilsio forma.

– Knygoje rašai, kad kelias gali tapti psichologu, kunigu ir gydytoju. Kaip tai nutinka?

– Turbūt dažniausiai tai nutinka, kai eini vienas. Aplinkui tave – tik kelias ir tyla. Kai esi pats su savimi, gali apgalvoti daugybę dalykų, išnarstyti save ir savo praeities poelgius, ieškoti atsakymų į klausimus, kurių įprastoje rutinoje net ir neturi laiko sau užduoti. Pagaliau – sugrįžta daugybė prisiminimų.

Tačiau visa tai įmanoma ir tada, kai eini ne vienas. Kai einame su draugais, juk irgi kalbamės – nuo pačių paprasčiausių iki giliausių dalykų. Tiek laiko pokalbiams kasdienybėje irgi paprastai neturime. Kelyje viskam yra laiko – ir pokalbiams, ir mintims.

Ne sykį esu žygiavusi, kai pajusdavau, kad atėjo laikas eiti vienai. Tai nebuvo kokie nors kertiniai gyvenimo sprendimai, gal labiau toks laikas – turėjau apmąstyti, ką gyvenime veikiu ir ar tikrai noriu tai veikti. Pamenu, kai vieną kartą susiruošiau išeiti viena. „Eisiu kelias dienas pėsčiomis. Man reikia pasikalbėti su savimi“, – tąsyk pasakiau savo treneriui sporto klube. Jis nelabai suprato, koks malonumas apkritai kur nors eiti pėsčiomis, juk tam – pasiekti tikslą – sukurtos mašinos. „Kalbėsi su savimi? Tai tau greitąją iškvies!“ – pasakė. O kita bičiulė patarė: „Nebūk sau per daug griežta.“

Žinau istorijų, kai į kelią žmonės išties atsineša dideles problemas. Tarkime, išeina sužinoję, kad susirgo onkologine liga. Bet išeiti į kelią galima ir su mažesnėmis problemomis ar lengvesnėmis mintimis. Kartais gal tik pravėdinti galvą, persikrauti.

J. Lieponės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tavo knygą geriausia skaityti jau kelyje?

– Kartą į kelią buvau pasiėmusi knygą. Perskaičiau lygiai nulį puslapių, todėl daugiau neimu. Tačiau kelyje vakarais skaityti, žinoma, galima.

Tik dar vienas dalykas – jei eini į ilgesnį žygį, reikia įvertinti kiekvieną nešamą daiktą, ar jis tau tikrai reikalingas. Tarkime, neseniai grįžau po kelionės, kai savaitę žingsniavome kalnais, tad teko labai apgalvoti, ką dėtis į kuprinę, o ko nereikia. Net ir muilo ėmiau trečdalį vien dėl to, kad nereikėtų nešti jo viso.

Kiek kitaip buvo mano draugei Daivai, kuri į kelią pasiėmė tiek visko, kad pradėjusi eiti per kelias dienas man į paštomatą atsiuntė dvi dėžės daiktų iš kuprinės. O aš bandžiau suprasti, kokio dydžio buvo jos kuprinė. „Eisiu be nieko, nieko man nereikia“, – telefonu subumbėjo. Taip ir yra: eidamas supranti, kad tikrai nieko daug nereikia, kad tavo poreikiai minimalūs. Ypač kai supranti, kiek tie poreikiai sveria ir kad juos reikia neštis ant pečių.

– Taigi, knygą patartina skaityti rengiantis į kelią arba jį nuėjus, o ką joje gali atrasti tas, kuris ją atsiverstų patogiai įsitaisęs ant sofos, nė neketindamas apsiauti žygio batų?

– Nežinomą Lietuvą. Šiame kelyje yra daug įdomių žmonių, jų istorijų, vietų – tokių, kurių paprastai nėra įprastuose turistiniuose maršrutuose. O jie tikrai įdomūs. Yra dalykų, kurių, jei ne kelias, niekada nebūčiau pamačiusi, pažinusi, atradusi.

– Ar einant svarbu architektūriniai, istoriniai paminklai, ar visai kiti dalykai?

– Svarbu viskas, o galbūt priklauso nuo dienos, nuo nuotaikos, nuo vidinio nusiteikimo. Vieną dieną gali sužavėti nedidelė kaimo bažnyčia, o kitą nueisi dienos kelią matydamas tik gamtą. Man kelyje svarbiausia gamta ir sutinkami žmonės. Tačiau įdomių objektų, žinoma, jame yra. Tarkime, mane sužavėjo Jakiškių dvaras. Nors ir vėl – nežinau, kiek jis būtų sužavėjęs, jei ne istorijas pasakojanti jo šeimininkė Meilė. Kelias, sakyčiau, yra visuma.

Apie knygą

* „Kai išėjau į kelią, nė neįsivaizdavau, kur jis mane nuves, – tvirtina J. Lieponė. – Nuvedė iki knygos. Kai sulaukiau pasiūlymo ją parašyti, kilo abejonių, ar turėsiu apie ką papasakoti, tačiau kiek pasvarsčiusi pamaniau, kad taip – juk kelio žmonių istorijos yra įdomios, netikėtos, skaudžios, linksmos. Kelyje yra visko. Tada nė nenumaniau, kad žiūrėsiu į Lietuvą plačiai atmerktomis akimis, negalėdama patikėti. „Camino Lituano“ sudėjo tinkamus kirčius ten, kur jų trūko. Supratau – Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis.“

* Puslapiuose atgyja autorės 300 km kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: Jurgita, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu.

Apie „Camino Lituano“

* Lietuviškasis piligrimų kelias keleto bendraminčių iniciatyva pradėtas kurti 2016 metais. Oficialiai „Camino Lituano“ atidarytas 2017 metų vasarą Punioje. Kelias suskirstytas į etapus – maždaug 25 kilometrų dienos atkarpas. „Camino Lituano“ kamienas – 500 kilometrų nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje (21 etapas). Kiti 500 kilometrų – Aukštaitijos (11 etapų) ir Žemaitijos (18 etapų) atšakos, dėl jų „Camino Lituano“ galima pasiekti iš kitų Lietuvos kampelių. Taip, žingsnis po žingsnio, nueini Lietuvą.

* Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje pagrindu sukurtas lietuviškasis pažymėtas lygiai taip pat, kaip ir ispaniškasis, – mėlyname fone geltonos rodyklės ir kriauklės. Kelio ženklinimas atstoja žemėlapį ir net didžiausiems žiopliams neleidžia paklysti. Nereikia nieko – tik einant žiūrėti į mėlyną ir geltoną spalvas. Beveik kaip Ukrainos vėliava.

* „Camino Lituano“ veda ir per Kauną: vienas iš etapų baigiasi ties Kauno katedra, o nuo jos siūloma per miestą nueiti iki Pažaislio vienuolyno.

Tačiau taip pat nesigaili, kad po trejų metų su gimnazija atsisveikino, – toks žingsnis dėl perdegimo buvo neišvengiamas. Tiesa, dabar Karolis dirba korepetitoriumi ir po metų žada vėl praverti mokyklos duris, nes toks darbas jam suteikia prasmę.

– Kaip manote, kodėl ši knyga sulaukė tokios sėkmės?

– „Mokytojas“ užpildė nišą, kurioje iki šiol nebuvo panašios lietuvių autoriaus knygos, spėju ir tikiuosi, kad ji bus aktuali ateityje, ypač būsimiems pedagogams, mokiniams. Dauguma skaitytojų tai spėjo įvertinti, bet, aišku, pasigirsta ir kitokių nuomonių, tarkime, kad knyga išpopuliarėjo tik dėl geros rinkodaros. Akivaizdu, kad reklama prie to prisidėjo – juk ne veltui anksčiau dirbau reklamos srityje. Tačiau tai, kas populiaru, nebūtinai yra nekokybiška, neverta dėmesio, banalu. Tiesą sakant, aš ir pats dažnai skeptiškai žiūriu į greitai didelio susidomėjimo sulaukusius kūrinius – knygas, filmus, spektaklius. Jiems tarsi keliami aukštesni reikalavimai. Tačiau savo knyga aš tvirtai tikiu. Dėl knygos populiarumo pats kūrinys nepasidaro nei blogesnis, nei geresnis. Visai neromantiška, bet šiais laikais menininkas turi būti ir vadybininkas. Toks požiūris nesiderina su kenčiančio, minios atstumto ir nesuprasto kūrėjo įvaizdžiu. Vis dėlto laikau privalumu, kad dauguma skaitytojų supranta, kodėl „Mokytojas“ svarbus ir ko juo siekiau.

– Kuo „Mokytojas“ svarbus?

– Tai bene pirma lietuvių autoriaus knyga, kurios dėmesio centre atsiduria mokytojas. Knyga supažindina su pedagogo profesijos užkulisiais, o svarbiausia, kad parašyta lengvu, įtraukiančiu stiliumi, taigi tinka įvairaus amžiaus skaitytojams, kitų profesijų atstovams. Visi gali pamatyti, koks tas mokytojo darbas iš tiesų yra, tai visuomenėje didina supratingumą. Be to, „Mokytojas“ yra mūsų laikų švietimo situacijos liudininkas. Jame užfiksuota viskas, apie ką viešai, o kartais ir paslapčia mokytojai kalba nuolat, tik be jokių verkšlenimų, su humoru. Tačiau tai šviesi knyga. Paėmus ją į rankas po kokių dešimties, dvidešimties metų bus galima palyginti, ar kas nors iš esmės pasikeitė. Manau, knyga bus ne ką mažiau aktuali ir tuomet. Žvelgiant iš literatūrinės pusės, mūsų padangėje „Mokytojas“ yra tam tikra naujovė. Tai neįprasto žanro grožinis kūrinys, papildytas literatūros, dailės, kino kūrinių analizėmis. Jos įsiterpia į pasakojimą apie jauną, savęs ieškantį žmogų, nusprendusį išbandyti save mokykloje. Tie intarpai knygą paverčia ir tam tikra literatūrine pamoka, sukuria edukacinį momentą tiesiogine prasme.

Turas: pavasarį K. Kilmas visą mėnesį keliavo po Lietuvą, gyvai pristatydamas knygą. Martyno Mažvydo bibliotekoje, kaip ir kituose susitikimuose su skaitytojais, buvo kalbėta ne tik apie ją, bet ir apie mokyklų gyvenimo skaudulius. / A. Sartanavičiaus nuotr.

– Tiems, kas dar neatsivertė knygos. Kaip atsidūrėte mokykloje – po studijų kelerius metus dirbote reklamos agentūroje, kas paskatino palikti šį darbą ir tapti mokytoju?

– Ilgą laiką gyvenau patogų gyvenimą, tačiau buvau nelaimingas. Nejaučiau pasitenkinimo kiaurą dieną sėdėdamas reklamos agentūroje ir galvodamas, kaip padėti užsakovui parduoti kuo daugiau užpilamų makaronų arba virtuvės rankšluosčių. Tai gali būti įdomu, tačiau neteikia jokios prasmės, o prasmės trūkumas stumia į neviltį. Gali su ja susitaikyti, pasakęs sau, kad taip gyvena dauguma žmonių, kad tai normalu, arba gali pabandyti ką nors pakeisti. Aš ryžausi surizikuoti – atsisakiau ganėtinai lengvo ir neblogai atlyginamo darbo, įstojau studijuoti pedagogikos ir netrukus išėjau dirbti į mokyklą. Iki šiol manau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.

– Knygoje pasakojate, kad pasiūlymo dirbti mokykloje sulaukėte beveik akimirksniu, – tereikėjo tik išsiųsti keliolika CV. „Mokytojas“ – autobiografija?

– Ne visai. Tiesą sakant, norėčiau, kad taip būtų. Paprastai rašydamas trokštu atskleisti savo vidinį pasaulį, tačiau šioje knygoje to nesiekiau, mano ryškaus vidinio paveikslo joje nėra. Jeigu būčiau bandęs jį sukurti, kūrinys greičiausiai atrodytų pernelyg kontroversiškas, tai visiškai nesiderintų su visuomenės įsivaizdavimu apie tai, koks turi ar turėtų būti mokytojas. Nenorėjau nukreipti dėmesio nuo svarbiausių temų, susijusių su švietimu. Be abejo, rėmiausi savo darbo mokykloje patirtimi, aprašiau kai kuriuos epizodus iš savo paauglystės, mokyklos laikų, tačiau negalima dėti lygybės ženklo tarp pagrindinio veikėjo ir autoriaus. Taip pat būtų neteisinga manyti, kad visi įvykiai pavaizduoti lygiai tokie, kokie buvo. Tarkime, gimnazijoje man pradirbus vos kelis mėnesius visos mokyklos buvo uždarytos, paskelbtas nuotolinis mokymas. Knygoje apie tai neužsiminta nė žodžiu, maniau, kad ateityje skaityti apie tai bus visai nebeaktualu. Norėjau užfiksuoti universaliausius, pastoviausius mokytojo profesijos aspektus – milžinišką krūvį, atsakomybę, pedagogo pastangų įvertinimą arba – daug dažniau – nuvertinimą, mokinių ir jų tėvų požiūrį į mokymąsi, paauglių santykį su literatūra, kalba ir t. t.

Memai: jie pasufleruoja, kad knygoje yra ir žaismingų epizodų, iš anksto parodo, kad ne viskas joje baisiai rimta, nors ir kalbama apie svarbius dalykus. / A. Sartanavičiaus nuotr.

– Kam skirta ši knyga?

– Mano knyga skirta plačiai auditorijai – ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėvams, kitiems suaugusiesiems. Džiugu, kad mokinių tėvai ir kiti suaugusieji taip pat skaito „Mokytoją“. Daugeliui patinka prisiminti mokykloje analizuotus autorius, užkamšyti spragas. Ne vienas žmogus man rašė, kad perskaitęs knygą pagaliau suprato Williamo Shakespeare’o, Johanno Wolfgango Goethe’ės, Franzo Kafkos kūrinius. Didelio dėmesio sulaukia ir knygos gale pateiktas privalomas neprivalomų knygų sąrašas. Perskaičius „Mokytoją“, pagilinus literatūrines žinias, jis tarsi kviečia tęsti kelionę per literatūrą, padeda atrasti laiko patikrinus tekstus, skirtus ir paaugliams, ir suaugusiesiems. „Mokytojas“ – knyga, kuri paskatina atsiversti kitas knygas.

– Ar tiesa, kad šiuolaikiniai paaugliai skaito per mažai?

– Šiandien beveik visi skaito per mažai. Vienas iš mano tikslų rašant „Mokytoją“ buvo paskatinti žmones daugiau skaityti. Sudarytu privalomu neprivalomų knygų sąrašu įkvėpiau bent dalį savo mokinių laisvalaikiu vėl paimti knygą į rankas, tad norėjau pasiteisinusius metodus aprašyti ir pritaikyti kur kas platesniu mastu. Džiaugiuosi, kad sąrašas populiarus ir šiandien, kelia įvairių diskusijų. Žinoma, jis nėra idealus ar juo labiau baigtinis, jį tobulinti galima iki begalybės, nes naujų, vertingų knygų pasirodo kiekvienais metais. Stengiuosi kuo daugiau skaityti, pasižymiu patikusius kūrinius, kuriais ateityje sąrašą papildysiu. Planuoju kada nors jį atnaujinti ir paskelbti internete. Beje, savo mokiniams buvau sudaręs ir rekomenduojamų filmų sąrašą, tačiau jis nebuvo pakankamai išbaigtas, veikiau tebuvo juodraštis, todėl į knygą nepateko. Vis dėlto į kūrinio istoriją įpyniau tiek gerai žinomų literatūros kūrinių analizių, tiek su kinu susijusių momentų. Pavyzdžiui, modernizmą ir F. Kafkos „Metamorfozę“ mokytojas dvyliktokams pristato analizuodamas Charlie Chaplino filmo „Modernūs laikai“ epizodą, vėliau pasitelkia ir dailės kūrinį. Stengiausi praturtinti tekstą geriausiais skirtingų meno rūšių pavyzdžiais, plėsti skaitytojų kultūrinį akiratį, sudominti pačia kultūra taip, kaip tai dariau dirbdamas gimnazijoje. Kuo žmogus labiau apsiskaitęs, kuo daugiau žino, tuo jis įdomesnis, tuo turtingesnis jo vidinis pasaulis. Manau, išsilavinęs, jautrus, subtilus žmogus iš gyvenimo gali pasiimti daugiau ir, aišku, daugiau duoti kitiems.

A. Sartanavičiaus nuotr.

– Dailės kūriniai puošia ir jūsų knygos viršelį, ir priešlapius. Kaip gimė šis sumanymas?

– Viena iš užduočių, kurią iš tiesų skyriau savo mokiniams ir aprašiau knygoje, buvo sukurti memą pagal Hieronymus’o Boscho triptiką „Žemiškasis malonumų sodas“. Mintis gimė klasėje kalbant apie renesansą – norėjau, kad į šią epochą vienuoliktokai pažvelgtų ne tik per literatūrą, bet ir dailę, be to, šiek tiek pasilinksmintų. Mokiniai turėjo patyrinėti paveikslą su virtualiu gidu, paskui pasirinkti kūrinio fragmentą ir sukurti memą. Užduotis pranoko mano lūkesčius, mokiniams taip pat labai patiko, taigi tą pačią užduotį skyriau ir kitais metais. Taip sukaupiau šiokią tokią memų kolekciją, o dalį darbų parinkome knygos priešlapiams. „Mokytoją“ puošia mano mokinių kurti memai, kuriuose pavaizduotas situacijas atpažįsta visi, – juk kiekvienas mokėsi mokykloje, nors kartą neatliko namų darbų arba skubėjo užsiimti geresnę eilės vietą valgykloje. Laikui bėgant įsitikinau, kad su šypsena į memus žvelgia tiek pradinukai, tiek paaugliai, tiek garbaus amžiaus žmonės. Memai pasufleruoja, kad knygoje yra ir žaismingų epizodų, iš anksto parodo, kad ne viskas joje baisiai rimta, nors ir kalbama apie svarbius dalykus.

– Kaip ir tas geltonas, simpsonišku stiliumi pieštas žmogeliukas ant knygos viršelio, šiek tiek panašus į autorių? Kaip jis atsirado?

– Pradėjęs dirbti mokykloje sukūriau feisbuko puslapį pavadinimu „Lietuvių kalbos mokytojas“. Iš pradžių man jo reikėjo tam, kad galėčiau į uždaras grupes įtraukti mokinius ir socialiniame tinkle dalytis su jais tam tikromis užduotimis, filmų, knygų rekomendacijomis, norėjau sukurti erdvę tarpusavio diskusijoms. Pasibaigus mano pirmiesiems darbo mokykloje metams minėtame feisbuko puslapyje paskelbiau straipsnį „Kiek iš tiesų (už)dirba mokytojai?“. Šis tekstas sulaukė didžiulio susidomėjimo, palaikymo, ėmė augti puslapio sekėjų skaičius. Netrukus pradėjau anonimiškai rašyti ir viešai skelbti „Mokytojo dienoraščių“ ciklą, kurti vaizdo pamokas visiems, kas domisi literatūra, įrašinėti tinklalaides švietimo temomis. Po kurio laiko nusprendžiau, kad puslapiui reikia kokio nors paveiksliuko, taigi internetu užsisakiau simpsoniško stiliaus portretą (tuo metu tai buvo gana populiari paslauga). Tas nupieštas žmogeliukas greitai „prilipo“, daug kam tapo atpažįstamas, taigi knygos dailininkas nusprendė perkelti jį ir ant kūrinio viršelio. Šis žmogeliukas dabar žvelgia į skaitytojus iš knygų lentynų ir tarsi provokuoja paimti „Mokytoją“ į rankas.

A. Sartanavičiaus nuotr.

– Pavasarį mėnesiui buvote išsirengęs į „Mokytojo“ pristatymo turą po Lietuvą. Ar po kelionės jums dar aiškesnės tapo švietimo sistemos ydos?

– Aš tas ydas jau identifikavau knygoje. Tiesiog dar kartą įsitikinau, kad visur situacija ta pati. Kai manęs paklausia, kokių pokyčių reikėtų, atkreipiu dėmesį į elementariausius dalykus. Būtina bent tris kartus sumažinti krūvį pagrindinių dalykų mokytojams ir mažiausiai du kartus padidinti visiems pedagogams atlyginimą. Tačiau yra daugybė kitų dalykų, kuriuos reikia keisti. Visa ta biurokratija... Kai pasižiūriu į bendrojo ugdymo programas, manyje užverda pyktis. Šimtai puslapių informacijos! Tarsi mokytojai daugiau neturėtų ką veikti, tik juos analizuoti.

Kartais man atrodo, kad paprasčiau būtų nušluoti esamą švietimo sistemą nuo žemės paviršiaus ir sukurti naują. Kiek ji dar laikysis ant mokyklose dirbančių veteranų pečių? Juk jie irgi nusipelnė teisės pailsėti. Viename pristatyme mokiniai piktinosi, kad kai kurie vyresni mokytojai nebeturi užsidegimo ir nuolat burba. Iš tiesų mokiniai turėtų džiaugtis, kad dar apskritai turi mokytojus. Joniškyje sutikau mokytoją rekordininkę, kuri gimnazijai paskyrė 49 metus. Po galais, jei jau nesugebame sureguliuoti darbo krūvio, tai bent suteikime galimybę mokytojams anksčiau išeiti į pensiją!

„Mokytojas“ yra mūsų laikų švietimo situacijos liudininkas. Jame užfiksuota viskas, apie ką viešai, o kartais ir paslapčia mokytojai kalba nuolat.

– Jaunų pedagogų trūksta visose mokyklose?

– Jauni mokytojai Lietuvoje vis dar yra egzotika. Mūsų švietimo sistema nesugeba ne tik pritraukti jaunų pedagogų į mokyklas, bet ir jų ten išlaikyti. Štai Kaune pristatyti knygą pakviečiau istorijos mokytoją Matą Toliušį, kuriam irgi trisdešimt dveji. Taip sutapo, kad tądien jis pranešė savo mokyklos direktoriui išeinantis iš darbo. Gimnazijoje išdirbo trejus metus, kaip ir aš. Aišku, lengva pašiepti – padirba trejus metus ir pabėga. Tačiau kiti neištveria nė pusės metų, kartais net mėnesio, o dauguma apie darbą mokykloje net nepagalvoja. Bediskutuojant mums kilo juokinga mintis, kaip išspręsti mokytojų trūkumo problemą, – įveskime Lietuvoje privalomąją pedagoginę tarnybą. Jeigu kiekvienas lietuvis mokykloje padirbėtų bent trejus metus, problema kaipmat išnyktų. Prisimenu ir šmaikščią vienos direktorės idėją. Ką daryti, kad mokykloje dirbtų daugiau jaunesnių mokytojų? Atsakymas: plastines operacijas. Tai, žinoma, juokas pro ašaras.

– Pastaraisiais metais dirbote korepetitoriumi. Kaip sekėsi jūsų mokiniams? Ar nesigailite išėjęs iš mokyklos?

– Nesigailiu. Tai buvo teisingas sprendimas, nes jaučiausi perdegęs ir nenorėjau tapti viskuo nepatenkintu, bambančiu mokytoju, kurio mokiniai nemėgsta. Pasitraukiau, norėdamas pailsėti ir permąstyti tai, ką teko patirti gimnazijoje. Tačiau nuo mokyklos per daug nenutolau, nes ištisus metus dirbau korepetitoriumi – nuotoliniu būdu padėjau mokiniams kamšyti spragas, geriau pasiruošti egzaminui. Be galo džiaugiausi, kai mano pirmoji laida jame pasirodė puikiai ir surinko net penkis šimtukus, tačiau būtų naivu tikėtis rekordų dirbant korepetitoriumi. Mokiniai dažniausiai turi daugiau spragų, tad tikslai kitokie. Vis dėlto papildomas darbas pasiteisino – daugelis abiturientų pranoko savo lūkesčius, o šimtuką pirmą kartą mano karjeroje gavo ne mergina, o vaikinas. Prisirišau prie papildomai mokytų gimnazistų, nors ir nebuvau jų pagrindinis mokytojas. Gaila, kad taip greitai reikėjo juos paleisti.

M. Savičiūtės nuotr.

– Ar šį rudenį dar neplanuojate sugrįžti į mokyklą?

– Šį rudenį dar ne. Ateinančiais mokslo metais ir toliau dirbsiu korepetitoriumi. Apie sugrįžimą į mokyklą esu ne kartą užsiminęs kituose interviu, tačiau kai kurie tokiomis intencijomis abejoja ar net atvirai pašiepia: „Padirbo trejus metus ir pabėgo.“ Apskritai, treji metai mokykloje nėra mažai, kai dirbi beveik pusantro etato ir dar esi priverstas uždarbiauti papildomai. Jei kas nors tuo abejoja, turėtų išbandyti pedagogo profesiją savo kailiu. Vis dėlto esu jau beveik iki galo apsisprendęs į mokyklą sugrįžti dar kitais metais. Kito kelio tarsi ir nėra – negalėsiu ir toliau mokyti abiturientų neįsigilinęs į pasikeitusias programas ir naujo tipo egzamino reikalavimus. Rudenį į mokyklą žygiuosiantys dvyliktokai dar laikys senojo tipo egzaminą – rašys rašinį. Norėčiau, kad jie perskaitytų knygą, – taip geriau pasiruoštų lemiamam atsiskaitymui, pakartotų kursą ir susimąstytų apie savo ateities kelią. Likę, žemesniųjų klasių mokiniai kitaip pažvelgtų ir į savo mokytojus, ir į literatūrą, galbūt vėl pamiltų knygas. Manau, kad „Mokytojas“ gali nemažai išmokyti tiek paauglius, tiek suaugusiuosius.

Norite sužinoti visą tiesą apie mokytojo darbo realybę?

Karolis Klimas, populiaraus tinklaraščio „Lietuvių kalbos mokytojas“ autorius, knygoje „Mokytojas“ (išleido BALTO leidybos namai) pasakoja apie jauną, maištingos dvasios žmogų, kurį gyvenimo prasmės paieškos atveda į vieną iš Vilniaus gimnazijų. Matydamas, kad pasenusi švietimo sistema nepajėgi suteikti mokiniams reikiamo išsilavinimo, jaunatviško maksimalizmo kupinas mokytojas pats imasi iniciatyvos. Ar jam pavyks įrodyti, kad mokytis reikia ne dėl pažymių?

Istorija prasideda tuomet, kai ilgą laiką reklamos ir komunikacijos srityse dirbęs vyras suvokia tapęs vartotojiško gyvenimo įkaitu. Solidus atlyginimas užtikrino patogų gyvenimo būdą, o paauglystėje užgimęs noras maištauti ėmė blėsti. Beliko tik dvi išeitys – susitaikyti su nykia kasdienybe arba sukaupti visas likusias jėgas ir kaip nors ištrūkti. Galvoje pamažu gimė kardinalių pokyčių planas...

Sunku patikėti, bet vargana mokytojo alga, dėl nuolatinės įtampos streikuojantis skrandis ir kone nepakeliamas darbo krūvis padėjo įveikti egzistencinę krizę. Tapus mokytoju nebereikėjo apsimetinėti laimingam. Pirmieji dvyliktokai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė geriausiai gimnazijoje, o svarbiausia – pamėgo skaityti knygas. Išsisprendė net ilgus metus jauną vyrą persekiojusios asmeninių santykių problemos – naują pažintį su mergina greit vainikavo sužadėtuvės. Skamba kaip pasaka, ar ne? Gal norite sužinoti visą tiesą apie mokytojo gyvenimo realybę?

Tikra istorija apie dvejus mokytojavimo gimnazijoje metus įtraukia tarsi puikiausias romanas. Tai – ne tik pedagogo, bet ir savęs ieškančio žmogaus pasakojimas, skirtas visiems, kurie kada nors mokėsi (arba vis dar mokosi) mokykloje. Ypatinga dovana skaitytojams – autoriaus sudarytas privalomas neprivalomų knygų sąrašas, kuris padėjo pirmiausia mokiniams, o paskui ir daugeliui suaugusiųjų nepasiklysti knygų pasaulyje.

„Balandžio 23-iosios vakarą nutariau pasivaikščioti po Laisvės alėją ir paminėti sukaktį – 1933 m. tądien ir prasidėjo boikotas, – pasakoja istorikas Gediminas Kulikauskas, neseniai pasirodžiusios knygos „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ autorius. – Pakviečiau prisijungti draugų, sėdėjome lauko kavinėje prie Muzikinio teatro žiūrėdami į šurmuliuojančią alėją. Artėjant 20 valandai pagalvojau, kad dar būtų per šviesu įjungti elektrą. Paskui susiprotėjau, kad tarpukario Lietuvos aštunta valanda vakaro dabar būtų devinta, nes 1940 m. laikrodžių rodyklės du kartus buvo pasuktos po valandą į priekį (iki tol gyvenome Berlyno ir Varšuvos laiku). Taigi, sovietmečiu mūsų laikas nuo smetoninio skyrėsi dviem valandomis, o dabartinis – viena.“

Atnaujintame knygos „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ (išleido BALTO leidybos namai) leidime autorius skaitytojus nukelia į ilgiau nei savaitei užtemusį Kauną. Panardina į smetoninio turgaus šurmulį su visais jo pavojais: išgertuvėmis, muštynėmis, sukčiais ir pakelės plėšikais. Veda kontrabandininkų, per sieną tempiančių raudonųjų svogūnų maišus, mieles, sviestą ar dešras, keliais. Suskaičiuoja, kokių automobilių daugiausia važinėjo tarpukario Lietuvos keliais. Atsako į įvairius klausimus: kam ateities Kaunui būtinai reikės keturių didžiulių malūnų, ar iš tiesų Ukmergės turguje buvo galima nusipirkti gabalą... meteorito ir kodėl dažnas Tilžės gyventojas, apsilankęs Lietuvoje, namo grįždavo su prakąsta dešra rankoje.

Pokalbs su G. Kulikausku – apie nematomą tarpukario gyvenimo pusę ir istoriko pastangas suprasti, kaip gyveno mūsų proseneliai.

Tuomet ūkininkai patys daržuose augino tabaką. Tad šių ir anų laikų kontrabandos mados skiriasi, bet sutampa vienas dalykas – nemaža tolerancija šešėliui.

 

– Ar prieš 90 metų įvykęs elektros boikotas neprimena praėjusių metų elektros kainų pasiutpolkės?

– Išties būta stebėtinų panašumų, pavyzdžiui, kaip ir šiais laikais, to meto bažnyčios liūdnai skelbė nebeišgalinčios šviestis elektra. Būta raginimų, užuot pirkus brangią, elektrą gamintis patiems progresyviomis, moderniomis priemonėmis: tik dabar kalbama apie saulės ir vėjo energijos panaudojimą, o tada manyta, kad elektrą atpigins valstybinės hidroelektrinės.

Būta ir skirtumų: tarpukario elektra auksinė tapo dėl savivaldybių pasirašytų nenaudingų sutarčių su elektros gamintojais, dažnai – užsieniečiais. Tarkim, Kaune iš elektros lobo belgai. Be to, ir pačią elektrą to meto žmonės suprato daugiausia tik kaip apšvietimo priemonę, nes kitokių elektros prietaisų turėta mažai. Susidaro įspūdis, kad to meto žmonės buvo iniciatyvesni, savarankiškesni ir vieningesni, kaudamiesi dėl kainų sumažinimo jie nelaukė valdžios malonių, taikė visuomeninio spaudimo ir boikoto taktiką.

Požiūriai: visuomenėje tvyrojusi įtampa dėl elektros tiekimo krizės liko užfiksuota ir to meto spaudoje. Saugoma Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriuje. D. Kulikausko nuotr.

– Kaip manote, ar dabar įmanoma kas nors panašaus? Juk mūsų gyvenimas dar labiau priklausomas nuo elektros?

– Elektra dabar išties tapusi kur kas didesne būtinybe nei anais laikais. Tačiau mes nesame blogesni lietuviai už savo senelius. Gal tik protestas gali įgauti kitų formų – kad ir emigracijos į pigesnio pragyvenimo ar dosnesnio uždarbio šalis pavidalu. Turint omeny apverktiną profsąjungų būklę Lietuvoje, kiek abejočiau, ar ekonominis nepriteklius priverstų susiburti ir pademonstruoti tokio masto vienybę ir atkaklumą, kuris buvo būdingas mūsų seneliams. Tie keli ekonominių boikotų bandymai kai kurių įmonių (kurioms buvo akivaizdžiai nusispjauti į visuomenės interesus) atžvilgiu buvo vangūs ir nerezultatyvūs.

Dar vienas dalykas – kone visa žiniasklaida tuomet buvo eilinių gyventojų, paprastų žmonių, pusėje. Jei tokia akcija vyktų šiomis dienomis, beveik neabejoju, kad gera dalis viešųjų ryšių atstovų, nuomonės formuotojų ir žiniasklaidos juoktųsi iš boikoto ir mėgintų jį kompromituoti.

– Esate populiarių knygų autorius, nagrinėjantis dažno istoriko apeinamą sritį – kasdienybės istoriją. Kaip ja susidomėjote?

– Visada buvau smalsus, ypač smulkmenoms. Didieji įvykiai, garsūs asmenys, reikšmingi mūšiai ar sutartys paprastai būna daugelio nučiupinėti ir šimtus kartų aprašyti. Neretai oficioziškai ir nuobodžiai. Paradoksalu, kad eilinė paprasto praeities žmogaus diena skendi kur kas didesnėje migloje. Ką jis galvojo apie futbolą, kaip žiūrėjo į pomidorus ar svogūnus, ar mokėjo tepti sumuštinius, ką būtinai nešiojosi kišenėse (jei tik jų turėjo)... Ko bijojo, apie ką svajojo, kuo piktinosi ir iš ko juokėsi – man taip pat įdomu, kartais net įdomiau, nei aiškintis kurios nors sutarties vingrybes.

– Tad kodėl Tilžės gyventojai rankoje nešdavosi prakąstas dešras?

– Tarpukariu per Karalienės Luizės tiltą vyko labai aktyvi maisto kontrabanda, nes vokiečių požiūriu Lietuvoje mėsos kainos buvo pasakiškai mažos. Vienu metu beveik visiškai uždrausta gabenti per sieną maisto produktus, leista tik savo reikmėms – tad į Lietuvą eidavo visa šeima, su mažais vaikais, ir kiekvienas rankose laikydavo po prakąstą dešrą – užkandį. Ar atsipjovę kumpio. Toks metodas leisdavo šeimai apsirūpinti mėsa visai savaitei. Dar į kojines prisikišdavo sviesto, skrybėlėse slėpdavo lašinių gabalą. Tada, kaip ir dabar, visi siekė sutaupyti.

Kuo ilgiau kvėpuojame laisvės oru ir savo šalyje tvarkomės patys, tuo labiau keičiamės.

– Išmanote ne tik tarpukario kontrabandos reikalus – jau 20 metų dirbate Lietuvos muitinėje. Ar keičiasi kontrabandos mados?

– Kai 2003-iaisiais pradėjau dirbti muitinėje, įvežti iš Lenkijos cukraus ar mėsos buvo kontrabanda, dabar – toli gražu. Tarpukariu kontrabanda tapdavo tos prekės, kurioms Lietuva, norėdama apsaugoti savo rinką, taikė didelius muitus. Tarkim, mielėms arba raudoniesiems svogūnams. Jei kas šiandien susiraukia salotose pamatę šiuos svogūnus, galima priminti, kad tarpukariu žmonės dėl tokių violetinukų net rizikuodavo gyvybe – tempdami per sieną jų maišus ir palydimi pasieniečių šūvių. Tai buvo elitinė daržovė, toli gražu įkandama ne visiems.

Visais laikais tarp kontrabandinių prekių populiarus buvo spiritas, o cigarečių tarpukariu per sieną slapta beveik negabendavo – tuomet ūkininkai patys daržuose augino tabaką. Tad šių ir anų laikų kontrabandos mados skiriasi, bet sutampa vienas dalykas – nemaža tolerancija šešėliui. Tuomet manyta ir dabar manoma, kad mokesčiai plėšikiški, o valdžia linkusi žmogų skriausti, tad jokia moralinė problema nusipirkti tokių prekių. Vaizdžiai kalbant, laikant kišenėje špygą valdžios pusėn.

– Knygoje gausu tarpukario nuotraukų – kodėl norėjosi kiekvieną pasakojimą iliustruoti?

– Apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikus galima kalbėti valandą, bet viena nuotrauka kartais padaro didesnį įspūdį nei 50 puslapių teksto. Pavyzdžiui, pamatęs, kaip prezidentą Antaną Smetoną žmonės pasitinka su išpuoštais dviračiais, iškart supranti, kad šie nebuvo tik įprasta transporto priemonė. Beje, tais laikais prieš objektyvą atsistojęs žmogus pasitempdavo, nes fotografuodavosi ne taip jau ir dažnai, gal kartą kitą per metus.

Viena man įspūdingiausių rastų nuotraukų – vaikinas, įsiamžinęs cukrinių runkelių lauke. Tuo metu tai buvo toks pat pažangos ženklas kaip dabar saulės elektrinės. Ilgai svajota apie lietuvišką cukrų, tačiau manyta, kad dėl klimatinių sąlygų Lietuvoje neįmanoma užauginti cukrinių runkelių. Tarytum dabar kalbėtume, kad negalime užsiauginti lietuviškų vynuogių prekybai.

Aš pats kolekcionuoju Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvoje nuotraukas, kaupiu tarpukario kasdienybės ir buities fotografijas. Žinoma, stengiuosi nepraleisti savo gimtinės – Seredžiaus miestelio, panemunių ir padubysių miestelių, Raseinių, Skaudvilės, Batakių apylinkių atvaizdų. Neretai žmonėms suskaitmeninu jų turimus nuotraukų albumus – šitaip savo kolekcijai gaunu skaitmeninių atvaizdų, o jie taip pat laimi – gaisro ar kitos nelaimės atveju prarastas fotografijas galima atgaminti.

Saugoma Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriuje. D. Kulikausko nuotr.

– Kaip įmanoma sužinoti, apie ką svajojo mūsų protėviai? Jūs daug cituojate to meto spaudą, ar tai jūsų pagrindinis šaltinis?

– Tai tik pirmas įspūdis. Nebūna pagrindinių ir šalutinių šaltinių. Ne paminėjimų ir citatų tekste gausa lemia kurių nors šaltinių svarbą, o jų pusiausvyra ir įvairovė. Žinoma, viena sausa statistinio rinkinio eilutė specialistui gali būti reikšmingesnė už dešimt spaudos citatų. Tačiau kitam žmogui tą patį faktą galima perteikti emocinga spaudos žinute ir tai bus kur kas paveikiau ir įsimintiniau. Man norisi aprėpti ir vienus, ir kitus skaitytojus. Tik svarbu, kad vienas šaltinis kitam neprieštarautų.

Ieškau informacijos to meto žmonių atsiminimuose, dienoraščiuose, naršau po statistinių duomenų rinkinius, skaitau etnografų darbus, nors suprantu, kad labiausiai į akis krinta būtent laikraščių citatos, nes jos labiau įsimena dėl emocinio turinio. Kita vertus, kai kurios temos yra tokios nerimtos, smulkios ar specifinės, kad didžiausia tikimybė jų rasti tik spaudos puslapiuose. Tačiau pasikliaudamas tik viena kuria šaltinių grupe rizikuoji atsidurti kreivų veidrodžių karalystėje, nes spauda ir tuomet mėgo dramatizuoti, perdėti, sureikšminti.

Spaudos puslapių istorijos traukia tuo, kad per jas gali iš arčiau pažinti to meto gyvenimo sultis, kasdienybės kvėpavimą. Pavyzdžiui, skaitydamas to meto spaudos satyrinius eilėraštukus pastebi, kad žmonės daugelį žodžių kirčiuodavo visai kitaip, nei įsivaizduotum. Bent pirmaisiais nepriklausomybės metais nekompleksuodavo eilėraštį sudėlioti iš lietuviškų, vokiškų, rusiškų ir lenkiškų žodžių.

– Skaitant jūsų istorijas sukosi viena mintis: niekas nesikeičia, žmonės ir anuomet, ir dabar sukasi tų pačių problemų sūkuryje – aukštos kainos, kontrabanda, korupcija... Taigi ar mes keičiamės?

– Technologijos keičiasi keleriopai sparčiau, žmonės su savo senais įpročiais tik stengiasi prisivyti.

Kuo ilgiau kvėpuojame laisvės oru ir savo šalyje tvarkomės patys, tuo labiau keičiamės. Tarpukario Lietuva iš esmės teturėjo vos daugiau nei du dešimtmečius savarankiško gyvenimo ir per juos pasiekė tikrai daug.

Mums buvo atriekta daugiau ir pasiekėme daugiau (gal ne visada tik savo dėka). Smetoninė Lietuva savo dienų pabaigoje katastrofą pasitiko vienui viena, be vilties apsiginti ir sulaukti pagalbos, o mums ir kaimynams iš Rytų kilusi grėsmė bent kol kas užspringo dar ties slenksčiu.

– Ar apie Kušeliškės tilto per Dubysą katastrofą – jis neatlaikė į Šiluvos atlaidus traukiančių maldininkų ir sugriuvo – išgirdote dar iš senelių?

– Man neteko pabendrauti su seneliu Antanu Kulikausku, perėmusiu mano prosenelio Dubysos keltininko Jono Jakšto amatą. Babytė Stanislova Kulikauskienė labiau pasakodavo karo laikų atsiminimus, bet piligrimus ir šiaip keliautojus minėdavo – prie Dubysos, šalia kelio Raseiniai–Šiluva esančiame (nesyk perstatytas jis tebestovi ir šiandien) mano senelių name nuolat nakvynės prašydavosi daugybė keliauninkų, nutikdavo įvairiausių spalvingų istorijų. Tilto katastrofa, matyt, nebuvo įspūdingiausia iš jų, tad daugiau apie šį įvykį sužinojau iš tarpukario spaudos.

Kiek nuostabu, kad pastarąjį pusmetį, atrodo, istorija vėl pasisuko ratu – sprendžianti iš spaudos pranešimų, Raseinių kraštas vėl liūdnai garsėja prastos būklės tiltais...

– Kaip pradėjote rašyti – pirmoji jūsų knyga pasirodė prieš dešimtmetį?

– Aš senas mokslinės fantastikos mėgėjas ir esu dalyvavęs ne viename literatūros konkurse, žurnaluose publikavęs fantastinių ir detektyvinių apsakymų. Studijų metais tai buvo neblogas būdas prisidurti prie kuklios stipendijos. Tuo pat metu studijuodamas istoriją mačiau, kad labai dažnai ji pateikiama nuobodžiai, sausai, tad nusprendžiau, jog jei kada pats ką publikuosiu, nekankinsiu žmonių sausa kalba.

– Jei jums, fantastikos mėgėjui, pavyktų laiko mašina persikelti į jūsų tyrimų lauką – tarpukario Lietuvą, bet tik labai trumpam – valandai, ką norėtumėte pamatyti savo akimis ir pasiaiškinti, ar teisingai pavyko perteikti?

– Teisingai perteikti iš principo sunkiai įmanoma jau praėjus valandai po renginio – jo dalyviai gali dalytis visiškai skirtingais įspūdžiais, priklausomai nuo pažiūrų ir nuotaikos. Aš, ko gero, nebūčiau didele išimtimi iš kolegų istorikų ir norėčiau savo akimis pamatyti paskutinį Pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės posėdį 1940 m. birželio 15 d. Labai norėčiau būti Kauno Laisvės alėjoje 1933 m. balandžio 23 d. 20 val. vakaro, kai laikinoji sostinė perėjo į žvakinį–žibalinį apšvietimą. Užsukti į smetoninį turgų Kaune ar Raseiniuose. Ech, jau įsisvajojau...

„Šią Williamo Shakespeare’o frazę Saulius ištarė gal jau per pirmą mūsų pokalbį, o susitikus kitą sykį jam pasakiau žinanti knygos pavadinimą, – prisimena knygos autorė žurnalistė Jurgita Lieponė. – Saulius tąkart nutylėjo, tačiau dar per kitą mūsų susitikimą patvirtino, kad tinka. Pavadinimas labai taiklus, nes jis nuolat mini Fortūną, jos laukimą ir kalba apie tai, kad eidamas ne kartą nusibalnoji kojas, parkrenti, bet atsikeli ir vėl eini.“

Pokalbis su S. Sipariu ir J. Liepone – apie bendrą darbą, sunkias akimirkas ir Fortūną.

Metamorfozės: „Tas Saulius, kurį sutikau atvažiavusi į pirmą interviu, ir tas, su kuriuo atsisveikinau baigusi mūsų pokalbius, man atrodė kaip du skirtingi žmonės“, – sako J. Lieponė. / M. Savičiūtės nuotr.

– Sauliau, kaip subrendote tokiai išpažinčiai?

Saulius: Nežinau, ar tai buvo noras, greičiau pribrendo reikalas. Ne kartą sulaukiau paraginimų parašyti knygą, nes įdomiai pasakoju. Iš pradžių į tokias kalbas žiūrėjau su humoru: memuarai atrodė lyg pabaigos pradžia, ženklas, kad viskas baigėsi, telieka pagraudenimai – o kaip viskas buvo...

Ilgainiui mintis apie knygą ėmė atrodyti kur kas patrauklesnė. Netgi pabandžiau parašinėti – pasivaikščioti po savo praeitį. Tačiau kai po kiek laiko perskaitydavau, viskas taip banalu pasirodydavo. Supratau, kad nesu rašytojas ir nereikia užsiimti tuo, ko negaliu. Tad, kai sulaukiau skambučio su knygos pasiūlymu, pagalvojau – tai Apvaizdos darbas, aš iš tiesų labai tikiu Fortūna, tikiu, kad mano Angelai Sargai išgirdo mano norą ir atsiuntė Jurgitą. Vos susitikus supratau, kad galime susikalbėti. Čia kaip su partneriu scenoje: pajunti, kad jis tave girdi, jaučia ir supranta.

– Jurgita, greitai radote bendrą kalbą?

Jurgita: Sakyčiau, taip. Vienu metu priėjome prie to, kad pokalbiai buvo ne tik apie jį, bet ir apie mane, – kalbėjomės, tarsi tai būtų ne interviu, o paprastas dviejų žmonių pasikalbėjimas. Turbūt tokiame darbe labai svarbu jausti žmogų, tam tikra prasme mylėti jį ir jo gyvenimą. Nes be jausmo nieko nebus. Nieko nebus, jei tave vargins kito žmogaus pasakojimas ar jis pats.

Per metus – tiek laiko truko mūsų susitikimai – nugyvenau kito žmogaus gyvenimą. Nugyventi iš naujo gyvenimą teko ir jam.

Per metus – tiek laiko truko mūsų susitikimai – nugyvenau kito žmogaus gyvenimą. Nugyventi iš naujo gyvenimą teko ir jam. Gimti, augti, kentėti, palaidoti mamą... Sauliau, kaip jausdavaisi po mūsų pokalbių?

Saulius: Baisiai. Kol kalbėdavau, to nesuprasdavau. Tačiau Jūratė, mano brangiausioji, sakydavo, kad grįžusi vakare namo randa mane pasikeitusį. Kažkoks lyg pasimetęs. Kažkoks lyg plaukiojantis prisiminimuose.

Iš pradžių atrodė, kad lengva pasakoti, – prisiminimai tiesiog liejosi, iš vieno išplaukdavo kitas. Ilgainiui supratau, koks tai sunkus procesas: grįžti į praeitį, atgimsta jausmai, pojūčiai, viduje kyla įtampa. Tai lyg ekshumuoti lavoną – praeitį ar atkelti kokį dangtį ir nežinia, ką ten pamatysime. Juk buvo gražių dalykų, buvo ir negražių. Ir nori ar ne, bet viską teko išgyventi iš naujo. Dar pradedi svarstyti, kodėl nutiko taip, o gal galėjo viskas susiklostyti kitaip.

Iš pradžių atrodė, kad lengva pasakoti – prisiminimai tiesiog liejosi. Tačiau ilgainiui supratau, koks tai sunkus procesas: grįžti į praeitį, atgimsta jausmai, pojūčiai, viduje kyla įtampa.

Jurgita: Tas Saulius, kurį sutikau atvažiavusi į pirmą interviu, ir tas, su kuriuo atsisveikinau baigusi mūsų pokalbius, man atrodė kaip du skirtingi žmonės. Pirmasis – šiek tiek arogantiškas, kalbantis, tarsi vaidintų. Taip, kaip per televizorių. Tas, kurį vėliau pažinau geriau, – jautrus ir paprastas žmogus.

– Kas Sauliaus pasakojime labiausiai pribloškė?

Jurgita: Senelių ir tėvų istorijų klausiausi tarsi filmo. Saulius moka pasakoti emocingai, jo kalba tikrai spalvinga. Man sunku suprasti, ką turėjo išgyventi jo mama, kurią karas atskyrė nuo tėvų. Ką – teta, kuri, būdama paauglė, karo metais pėsčiomis išėjo į Rusiją ieškoti sesers. Taip pat ir Sauliau babytė, kuri keletą metų nežinojo, kur yra jos dukros. Tokios istorijos!

Praradimas: S. Siparis anksti neteko mamos – jam buvo 30, garsiai aktorei M. Rasteikaitei – 58-eri./S. Sipario asmeninio archyvo nuotr. 

Dar labai įsiminė pasakojimai apie vaikystę. Apie tai, kokie vakarai būdavo Sauliaus vaikystės namuose, kokie žmonės ten lankydavosi. Nuoširdžiai krizenau iš jo mokyklos metų ir istorijos, kai draugo Romkos tėvas važiavo pas ministrą egzaminų užduočių. Labai įdomi Sibiro istorija, susidūrimai su saugumiečiais. Juokingiausia buvo klausytis istorijos apie tai, kaip jis kepė... bandeles ir griovė Aklųjų kombinato sieną. Rašydama garsiai juokiausi ir net skambinau Sauliui.

– Kaip jūs griovėte tą sieną?

Saulius: Kai prasidėjo laukinis kapitalizmas, žmonės pamiršo teatrą, salės ištuštėjo. Aš išėjau iš teatro. Gimė antras vaikas. Kartą praeinu pro ką tik atsiradusį vieną iš kioskų, matau – parduoda bananus, tuomet dar deficitą, ir suprantu, kad negaliu jo nupirkti savo vaikui. Neturiu už ką. Man pasidarė taip graudu.

Kaip tik pamačiau skelbimą – matyt, pasisuko Fortūna: rusų įmonė parduoda kepimo įrangą. Nežinau, kaip užkabino ta idėja, bet užsisakiau įrangą, susiradau laisvas patalpas Aklųjų kombinate. Kai fūra atvežė krosnis, supratau, kad pro duris į mano išsinuomotas patalpas neįnešime. Stoviu kieme – atrodžiau kaip tikras to meto verslininkas, buvau nusipirkęs žalią švarką su auksiniais guzikais – ir nežinau, ką toliau daryti. Pasiėmiau šnapso, nuėjau pas kombinato direktorių ir susitariau, kad tamsoje išgriausime sieną ir kažkaip sunešime įrangą. Iki ryto spėjome ir sumūryti.

Gerai tos bandelės ėjo. Pasisamdžiau moteris, kurios nemokėjo bandelių kepti. Neiškildavo, sukrisdavo ir likdavo blynas. Iš pradžių pats ir vežiojau su žiguliuku tas bandeles. „Ką čia atvežei?“ – vos pamatę sakydavo. O aš ką? Visiems prekybininkams tvirtinau, kad bandelės iškeptos pagal prancūzišką receptą – tokia jau karščiausia mada. Pasakojau, kaip bandelės kepamos iškyla, tada reikia nustatyti specialią temperatūrą ir palaukti, kol jos palengva sukris. Ir ką? Paimdavo iš manęs tas bandeles parduoti. Dar juokingiau, kad vėliau, kai susiradau geras kepėjas ir bandelės iškildavo taip, kaip priklauso, manęs klausdavo: „O kur tos prancūziškosios?“.

– Kokia tema buvo sunkiausia kalbėti?

Jurgita: Turbūt apie mamą. Saulius anksti jos neteko – jam buvo 30, mamai, garsiai aktorei Marijai Rasteikaitei, – 58-eri. Aš tik paskui pagalvojau, kad juk jam reikėjo viską išgyventi iš naujo. Prisiminti jos ligą, savo tikėjimą, kad ji pasveiks ir kad bus stipresnė už ligą. Labai sunkus buvo pasakojimas apie tai, kaip kitą dieną po mamos laidotuvių Sauliui teko vaidinti tuomečio Akademinio dramos teatro scenoje ir vaidinimo metu pastebėjo nenuvalytas vaško žymes. Nes čia, toje pat scenoje, vakar buvo pašarvota mama. Kai ji mirė, Sauliui atrodė, kad sustojo ir jo pasaulis. Jis iki šiol ant kaklo nešiojasi jos mokyklos baigimo sidabrinį medalį. Niekada jo nenusiima.

Sutiktuvės: pavasarį Ugnės ir prodiuserio Mariaus Sipario šeimoje gimsiantis vaikelis seneliui atneš naujų emocijų, o dabar sūnus ir marti džiugiai dalyvavo knygos krikštynose./ M. Savičiūtės nuotr.

Sunki tema buvo ir apie jo paties emocinę savijautą tarsi konvejeriu vaidinant spektaklius „Domino“ teatre, pašlijusią sveikatą ir išsekimo ribą. „Galėjau baigti kaip Vycka Šapranauskas“, – sakė. Paskui įvyko stebuklas – kitaip turbūt negalėčiau pavadinti to, kaip į jo gyvenimą po maždaug 40 metų sugrįžo mokyklos laikų meilė Jūratė.

Kai pradėjau kalbėtis su Sauliumi, nė nenutuokiau, kad vieno žmogaus gyvenime gali tilpti tiek daug – įvykių, žmonių, istorijų. Kaskart po pokalbio grįžtant namo prireikdavo laiko išeiti iš Sauliaus gyvenimo – iš išgirsto pasakojimo, žodžių, prisiminimų. Išeiti iš jo akių, juoko, ramybės, iš jo vidinio triukšmo ar tylos.

Sykį paklausiau, apie ką pagalvojo, kai vieną dieną atgavo sąmonę greitosios pagalbos automobilyje – Saulių iš teatro išvežė medikai. „Apsidžiaugiau, kad nereikia vaidinti“, – išgirdau.

Kartais į klausimus atsakydavo taip, kad iš nuostabos norėjosi atsilošti, – kito žmogaus tiesa, pasirodo, būna daug paprastesnė, nei apie ją galvoji.

– Koks jums, Sauliau, buvo tas laikotarpis, kai patekote į medikų rankas?

Saulius: Viskas susidėjo į krūvą. Buvo kalbų, kad tąkart buvau gatavas. Netiesa. Taip, aš gyvenau bohemiškai, gražiai ir plačiai. Ir to nesigailiu. Dabar nevartoju alkoholio jau pusantrų metų ir man jo nereikia. O tada pagalvojau – kaip gerai, kad nereikia vaidinti, maivytis, darytis šou...

– Apie ką pasakoti buvo sudėtingiausia?

Saulius: Kaip Jurgita ir minėjo – apie mamą. Ji labai mylėjo gyvenimą. Medikai jai davė pusmetį, mama nugyveno dar ketverius metus. Aš būčiau pasidavęs. Ir medikai sakė, kad stebuklas. Aš šalia būdavau vykstant į ligonines, vėl grįžtant namo, vėl... Ir taip gerai prisimenu jos paskutinę frazę: „Aš labai pavargau.“ Tik dabar suvokiau šiuos žodžius.

Vaidmuo: S. Siparis filmuojant „Robiną Hudą“. / S. Sipario asmeninio archyvo nuotr.

– Fortūna dažniau jums atsukdavo veidą ar nusisukdavo?

Saulius: Fortūna atsisuko tik dabar. Aš tikrai nekoketuoju ir nesimaivau. Manau, esu save realizavęs 25 ar 30 proc. Toks jau aktorių likimas – esi priklausomas nuo visko, turi palankiai sukristi aplinkybės. Juk aktorius yra kaip koks grybas: jį turi pamatyti, įdėti į krepšį ir išnešti į mugę parduoti. Man viso to stigo.

Tikrai buvo akimirkų, kai Fortūna atsukdavo veidą – keli vaidmenys teatre ar kine man labai brangūs. Visa kita – juk tiek visko prigrajinta – lyg išsitaškymas. Pamenu, vaidinu komedijoje, salė juokiasi, iš scenos išlydi plojimais, nueinu į grimo kambarį ir verkiu. Verkia ir kolega. Dviese. Ir nesuprantu, kodėl. Kažko trūksta.

Nors galų gale Fortūna, ta kekšė, man atsuko veidą. Ne karjeroje, o mano gyvenimo teatre. Dabar gyvenu 100 proc., nes šalia – brangus žmogus. Dabar gyvenu juo. Tai toks gėris.

Jis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos

M. Savičiūtės nuotr.

Kino ir teatro aktoriaus Sauliaus Sipario gyvenimas primena amerikietiškuosius kalnelius. Jame – daug stačių įkalnių ir svaigių nuokalnių. Atradimų ir praradimų. Džiaugsmo ir skausmo. S. Siparis apie savo gyvenimą pasakoja atvirai, nevengdamas autoironijos ir neslėpdamas jausmų. Apie neįtikėtinas savo protėvių istorijas ir artistų dinastijos legendas. Apie tai, kaip teko vaidinti kitą dieną po mamos laidotuvių, o nuo scenos, kur ji buvo pašarvota, grindų niekas taip ir nenuvalė žvakių vaško. Apie senojo teatro bohemą, kurios dvasią dar spėjo pajusti, ir pokalbius su teatro mohikanais. Apie nuotykius Lietuvos kaimuose ir dieną, kai teko atsidurti Sibiro kalėjime. Apie pirmaisiais nepriklausomybės metais ištuštėjusias teatro sales, kai scena nebemaitino ir teko... kepti bandeles. Apie Lietuvą užplūdusius pigios darbo jėgos ieškančius kino kūrėjus, kai prieš kameras pats atliko triukus ir šaudė, o vėliau net skrido į Holivudą, tik po kelių dienų grįžo nieko nepešęs. O moterys? Lakios fantazijos dramaturgo vertas meilės keturkampis, išardęs pirmąją santuoką, skaudžios antrosios skyrybos ir... pirmoji meilė, vėl įsižiebusi po 40 metų. Jis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos. Ir vieną dieną ji pasirodė.

Jurgitos Lieponės knygą „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!“ išleido BALTO leidybos namai.

„Knygą ruošiau beveik dvejus metus – išbandžiau galybę receptų, norėjau atrinkti tuos, kurie patiktų žmonėms. Beveik visi receptai – nauji, nepublikuoti tinklaraštyje ar socialiniuose tinkluose“, – pabrėžia maisto tinklaraščio „Saulėta virtuvė“ autorė ir fotografė.

– Kai internetas pilnas įvairiausių kulinarinių idėjų – ir jūsų tinklaraštis gyvuoja jau keliolika metų, jus socialiniuose tinkluose stebi daugybė sekėjų, ar receptų knygos vis dar neprarado savo traukos?

– Internetas išties yra beribis ir visagalis – ten galima rasti visko ir dar daugiau. Vis dėlto popierinė knyga man visada atrodė kur kas tikresnė, o sklaidyti jos puslapius – kur kas tikresnė patirtis. Niekas negali prilygti malonumui liesti dar dažais kvepiančius knygos puslapius. Atsiversti knygą šitame greitai besisukančiame pasaulyje – tai pasirinkti gyventi truputį lėčiau, truputį labiau dabar. Lygiai taip pat kaip skirti valandėlę savo laiko ir iškepti pyragą. Visa tai atitraukia nuo ekranų, sugrąžina į dabarties akimirką ir dovanoja skanių prisiminimų. Man atrodo, tai galėtų būti geresnės, jaukesnės ir šviesesnės dienos receptas.

– Kodėl knygą paskyrėte saldumynams?

– Saldumynų gaminimas man suteikia daugiausia džiaugsmo. Tikra magija. Kad ji įvyktų – keksiukai iškeptų tobulai purūs, o kremą pavyktų išplakti nepriekaištingai švelnų, – reikalingas tikslumas, dažnai prireikia ir virtuvinių svarstyklių. Saldumynų gamybos procesas lėtesnis, ramesnis ir kartais, sunkesnę dieną, veikia lyg meditacija.

– Galybė žmonių gamina kiekvieną dieną, mėgsta sukiotis virtuvėje, tačiau nebūtinai jie ryžtasi kepti pyragus, juo labiau tortus. Gal gąsdina jūsų minėtas tikslumas: kai svarbus kiekvienas gramas, nedaug vietos lieka improvizacijoms, o jei nukrypsi nuo recepto, tikėtina ir nesėkmė...

– Per dažnai ką nors nusprendžiame dar nė nepabandę, tačiau leistis į pirmus kartus – didelis ir kaskart nuostabus nuotykis. Prisimenu, ilgai vengiau mielinių kepinių, bet vieną sykį ryžausi. Pasirodė, kad mano mintyse viskas buvo dešimt kartų sudėtingiau, nei yra iš tiesų. Kiekvienas receptas, kad ir koks sudėtingas jis atrodytų, visada susideda iš žingsnių, etapų. Tereikia sekti vieną po kito ir taip judama pirmyn. Konditerija dažnai reikalauja tikslumo, tačiau kartu dovanoja daug džiaugsmo, kai pavieniai ingredientai jūsų rankose virsta daugiasluoksniu tortu. Dar ir skaniu! Todėl receptus aprašiau kiek įmanoma išsamiau, nuosekliau, smulkmeniškiau. Kai gamini ilgą laiką, vis daugiau dalykų pradeda atrodyti savaime suprantami. Tačiau labai noriu, kad gaminant pagal mano knygą pavyktų net tiems, kurie į virtuvę užklydo pirmąkart. Receptai gali pasirodyti ilgoki, bet ne dėl to, kad jie būtų sudėtingi. Taigi, jei nuo ryžto pagaminti kokį saldumyną stabdo tik baimė, noriu paskatinti vyti ją kuo toliau. Ta baimė nepagrįsta, ji tik galvoje, o iš tiesų – nieko čia sudėtinga. Sėkmės tikimybė kaip tik labai didelė: skaitykite receptą, laikykitės instrukcijų ir jums pavyks!

Smaližiams: BALTO leidybos namų išleista knyga – odė saldumynams, joje daugiau nei 100 receptų. / Leidėjų nuotr.

– „Mano meilės kalba yra pyragai. Tikiu, kad iškepti pyragą – tai vienas iš būdų pasakyti „myliu“, o į maišomą tešlą galima įberti ne tik cinamono ar vanilės, bet ir šiltų linkėjimų“, – tvirtinate jūs.

– Tuo net neabejoju, juk gamindami maistą skiriame savo laiką, dėmesį ir rūpestį. Nebūtinai tai turi būti pyragas, kalbu tiesiog apie naminį maistą: šildančią sriubą, jaukų troškinį, skaniausią sumuštinį. Saldumynams paprastai reikia tikslumo, o kasdienio maisto gamyba suteikia kur kas daugiau kūrybos laisvės. Kartais puikiausius patiekalus galima išburti tiesiog iš to, kas yra šaldytuve ar virtuvės spintelėse. Vieno puodo patiekalai – įvairūs troškiniai, apkepai – yra vieni iš mano mėgstamiausių, jiems recepto dažnai nė nereikia.

– Jūsų vyras ir sūnus negali skųstis meilės stoka. Kokie jūsų šeimos virtuvės ritualai?

– Maistą mūsų namuose dažniausiai ruošiu aš, nors yra patiekalų, kuriuos gamina tik mano vyras, tarkime, bulvių plokštainį ar bulvinius blynus. Mano sūnus, kuriam ką tik suėjo penkeri, rengiant knygą buvo entuziastingiausias visų saldumynų ragautojas, o kartu – nuoširdžiausias kritikas. Niekas taip atvirai nemoka pasakyti „neskanu“ kaip vaikai – visa laimė, kad žodį „skanu“ girdėjau kur kas dažniau. Žinoma, ne visada kasdienybė virtuvėje yra tokia, kaip gali pasirodyti iš nuotraukų. Jei spręstume tik pagal jas, būtų galima pamanyti, kad mes kone kasdien valgome saldumynus. Tai netiesa, tiesiog jie dažniau atsiduria mano fotoaparato objektyve. Tai puiki proga prisiminti, kad apie žmogaus gyvenimą (ar apie jo valgymo ritualus) vargiai galime spręsti iš viešumoje rodomų gyvenimo nuotrupų. Rašydama knygą saldumynų gaminau daugiau nei įprastai, tačiau visada žinojau, kad aplink turiu būrį žmonių, kurie noriai ragaus, dalysis įspūdžiais ir vertins – padės man atrinkti tuos receptus, kurie verčiausi atsidurti knygos puslapiuose. Kartais sulaukiu smalsių klausimų: „Asta, o kas gi viską suvalgo?!“ Turbūt, jei visus tuos kepinius valgytų tik namiškiai, ilgainiui nuo jų pavargtume ir net pats ypatingiausias pyragas atrodytų kaip tiesiog dar vienas pyragas. Maži dalykai ima nebe taip džiuginti, kai nuolat gyvename pertekliuje, todėl labai svarbu dalytis. Dalijimasis jau savaime yra džiaugsmas, o kai dalijiesi pyragais – tuo labiau.

– Tikriausiai dažnai dovanojate valgomas dovanas?

Atsiversti knygą greitai besisukančiame pasaulyje – tai pasirinkti gyventi truputį lėčiau, truputį labiau dabar. Lygiai taip pat kaip skirti valandėlę savo laiko ir iškepti pyragą.

– Tikrai dažnai! Dažniausiai turbūt per Kalėdas – man tai jaukiausia metų šventė, o maistas nuo jaukumo neatsiejamas. Mes gyvename apsupti daiktų, dažnai turime jų daugiau, nei mums iš tiesų reikia. Tikiu, kad iškepę kvapnių sausainių galime parodyti net didesnį dėmesį nei nupirkę dar vieną daiktą, ypač jei nežinome, ar jis tikrai reikalingas ir laukiamas. Saldumynai – įvairūs sausainiai, džemai, karamelė, saldainiai, granola – iš tiesų tobulai tinka dovanoms. Gamindami namie įdėsite į juos dalelę savo širdies, o juk tai yra gražiausia, ką galime dovanoti.

– Saldumynų knygą pradedate drąsia išpažintimi – prisipažįstate, kad jūsų draugystė su maistu prasidėjo nuo skausmingos patirties...

– Kulinarinį tinklaraštį rašau jau trylika metų, ne kartą esu sulaukusi klausimo, nuo ko viskas prasidėjo, tačiau vis išsisukdavau nuo atviro atsakymo. Ilgai nedrįsau prabilti apie valgymo sutrikimus, kurie mane ir atvedė į virtuvę. Tik prieš keletą metų įsidrąsinau ir apie tai prakalbau socialiniuose tinkluose. Kad ir kokia nepatogi tema, žinau, kad atviras kalbėjimas apie tai turi didelę prasmę. Sunkiausia su savo patirtimi likti vienam ir jaustis vienišam, išsigandusiam, nesuprastam. Savo istoriją papasakojau ir knygoje. Galbūt kažkas joje ras šviesos spindulį ir viltį, kad net tada, kai viskas per sunku ir per tamsu, yra kitas kelias, kuriuo galime eiti, – tikros draugystės su maistu ir su savimi link.

Tinklaraštį rašiau visais valgymo sutrikimų etapais. Kai sirgau anoreksija, rašymas ir kalbėjimas apie maistą, jo gaminimas ir raginimas valgyti kitus buvo mano būdas pasisotinti. Tada pradėjau rašyti pirmą savo maisto tinklaraštį. Gaila, tuomet tai dariau ne iš meilės maistui, o greičiau iš neapykantos savo kūnui. Kai jau buvau kelyje į taikų santykį su maistu, supratau, kad tame tinklaraštyje per daug neigiamos energijos, nenorėjau, kad ji mane lydėtų ir toliau. Tad jį ištryniau. Tuo metu mokiausi valgyti iš naujo, pajausti alkį ir sotumą, nustojau maistą skirstyti į gerą ir blogą. Lengva apie tai rašyti, bet iš tiesų buvo ilga kelionė, pilna atkryčių ir naujų pradžių. Kai supratau, kad virtuvėje imu jaustis vis geriau, man pasidarė nuoširdžiai smalsu išmėginti naujus receptus, o ką nors pagaminus – paragauti. Maistą atradau iš naujo: įvairų, kupiną skonių. Pradėjau ruošti ir desertus. Norėjosi visu tuo dalytis. Man patiko rašyti, fotografuoti, tad pernelyg ilgai nesvarsčiusi pradėjau antrą maisto tinklaraštį. Jis turbūt niekada nebuvo vien receptų, nes šalia kiekvieno dalijausi mažomis kasdienybės nuotrupomis, jausmais ar patirtimis. „Saulėta virtuvė“ tapo lyg dienoraščiu, kuriame skoniai pynėsi su istorijomis. Nors esu baigusi ekonomikos studijas, jau maždaug ketverius metus kulinarinio turinio kūrimas, maisto tinklaraščio rašymas ir maisto fotografija man yra ne tik pomėgis, bet ir pagrindinė veikla, mano darbas.

– Nesunku įsiminti jūsų tinklaraščio pavadinimą „Saulėta virtuvė“. Kaip jis gimė?

– Labai lengvai ir netgi impulsyviai, tai simboliškas ir jautrus pavadinimas. „Saulėta virtuvė“ – ne tik apie saulę už lango. Tai labiau simbolis to, kokie jausmai užplūsta virtuvėje. Žinau, kiek daug patirti reikėjo, kad galėčiau taip jaustis.

Lietiniai su tepamojo sūrio kremu ir avietėmis

Maišydama lietinių tešlą naudoju pieną (ne vandenį) ir įmušu daugiau kiaušinių (net tris!) – blynai iškepa minkštesni, drėgnesni ir turtingesnio skonio. Receptas universalus – tinka tiek saldiems smaližių pusryčiams ruošti, tiek nesaldžiais įdarais pagardinti. Lietinius tikrai iškepsite bet kokioje keptuvėje, tačiau sunkioje ketaus keptuvėje jie apskrunda gardžiausiai. Nesijaudinkite, jei triukas su ore skraidančiais lietiniais nepavyksta – šitaip jų apversti nemoku ir aš. Tiesiog pirštų pagalvėlėmis atsargiai pakeliu vieną blyno kraštą ir – op! – apverčiu. Jei norisi puresnio, lengvesnės tekstūros tepamojo sūrio įdaro, elektriniu plakikliu iki standžių putų išplakite stiklinę riebios grietinėlės ir lengvais judesiais įmaišykite ją į tepamojo sūrio kremą. Įdarą galite ruošti ir su maskarpone, tačiau ji kur kas riebesnė.

12 lietinių

(Paruošite per 1 val. + tešlą brandinsite mažiausiai 1 val.)

Lietiniams:

3 kiaušiniai,

2 stiklinės (500 g) pieno,

1 ½ stiklinės (210 g) miltų,

1 šaukštelis druskos,

1 šaukštas cukraus,

60 g tirpinto sviesto,

1 šaukštelis vanilės ekstrakto,

aliejaus kepti.

Kremui:

200 g tepamojo (kreminio) sūrio,

½  stiklinės (65 g) miltelinio cukraus,

1 šaukštelis vanilės ekstrakto,

1 šaukštas citrinų sulčių.

Patiekti:

12 šaukštelių aviečių džemo,

šviežių aviečių,

miltelinio cukraus.

Užmaišykite lietinių tešlą. Dubenyje elektriniu plakikliu išplakite kiaušinius su pienu iki tolygios tekstūros. Suberkite išsijotus miltus, druską, cukrų ir dar paplakite. Supilkite atvėsintą tirpintą sviestą, vanilės ekstraktą ir tešlą dar kartą gerai išplakite – ji turi būti skysta ir be gumuliukų. Uždenkite dubenį maistine plėvele ir palaikykite šaldytuve bent valandą (galite laikyti ilgiau, net per naktį, jei nutarsite tešlos užmaišyti iš anksto. Prieš kepdami lietinius tešlą permaišykite šluotele).

Kepkite lietinius. Keptuvę patepkite šlakeliu aliejaus ir įkaitinkite ant vidutinės kaitros. Samčiu įpilkite tešlos ir lygiai paskirstykite po visą dugną sukiodami keptuvę. (Tešlos nepadauginkite – lietiniai turi būti plonyčiai!) Kepkite, kol lietinio apačia gražiai paskrus, o paviršiuje iškils burbuliukų. Tuomet staigiai apverskite ir kitą pusę kepkite dar 1–2 min. Taip iškepkite visus lietinius.

Paruoškite kremą. Dubenyje sūrį su milteliniu cukrumi, vanilės ekstraktu ir citrinų sultimis išsukite iki vientisos kreminės tekstūros.

Patiekite. Vieną lietinių pusę aptepkite kremu, ant viršaus paskirstykite po šaukštelį aviečių džemo. Perlenkite perpus, kad įdaras būtų viduje, tuomet – dar kartą perpus (sulankstykite lietinius į trikampius). Sudėkite į lėkštes, pagardinkite šviežiomis avietėmis, pabarstykite milteliniu cukrumi ir tuoj pat patiekite.

G. Juodžiukynaitės / SESĖ SAULĖ nuotr.

Plikyti pyragaičiai su varškės kremu

Ne kiekvienas desertas kilsteli „tris metrus iki dangaus“, bet šie plikyti pyragaičiai su varškės kremu – tai tikrai. Gal dėl to, kad sukelia man vaikystės nostalgiją, o gal jie – tiesiog mano desertas. Nenusibostantis, neatsivalgomas, truputį magiškas. Kantriai budžiu prie orkaitės. Nors šiuos pyragaičius esu kepusi dešimtis kartų, širdyje vis tiek tūno nerimo krislelis – ar pavyks, ar iškils, ar bus skanūs ir dailūs? Nesvarbu, kad žinau visas taisykles, man tiesiog pernelyg rūpi ir norisi juos iškepti tobulus. Pusvalandis prabėga greitai, tuomet vos vos pravėrusi orkaitę (buities išmintis – paprasčiausiai užkišu orkaitės pirštinę už durelių, kad atsirastų mažas tarpelis orui judėti) palieku pyragaičius vėsti. Jie nemėgsta staigaus temperatūrų skirtumo, todėl ištraukti ką tik iškepusius būtų didelė klaida. Prie orkaitės grįžtu po valandėlės kitos. Įdarau pyragaičius varškės kremu – jis švelnus, gaivus ir kvepia vanile. Ant dailių pyragaičių nutupia miltelinio cukraus debesis. Norėčiau jų ragauti dabar pat, bet puikiai žinau – valandėlę pastovėję šaldytuve jie bus patys gardžiausi.

30 pyragaičių

(Paruošite per 1 val. + vėsinsite 1 val. ar ilgiau. Kepsite 30 min.)

Plikytai tešlai:

½ stiklinės (125 g) pieno,

½  stiklinės (125 g) vandens,

1 šaukštelis vanilės ekstrakto,

1 šaukštas cukraus,

½ šaukštelio druskos,

100 g sviesto,

1 stiklinė (140 g) miltų,

4 kiaušiniai.

Kremui:

300 g varškės (9 proc.),

1 ¼ stiklinės (312 g) riebios

(35–36 proc.) grietinėlės,

¾  stiklinės (150 g) cukraus,

1 šaukštelis vanilės ekstrakto.

Apibarstyti:

miltelinio cukraus.

Paruoškite plikytą tešlą. Į nedidelį puodą supilkite pieną, vandenį ir vanilės ekstraktą, suberkite cukrų ir druską, sudėkite gabalėliais supjaustytą sviestą. Kaitinkite ant vidutinės kaitros, kol cukrus ir sviestas ištirps, masė užvirs ir ims smarkiai kunkuliuoti. Tada vienu ypu suberkite visus miltus ir maišydami mediniu šaukštu kaitinkite, kol tešla sukibs į rutulį. Maišydami pakaitinkite ją dar porą minučių, kad išgaruotų nereikalinga drėgmė ir tešla būtų sausesnė. Nukaiskite puodą, tešlą perkelkite į dubenį ir šiek tiek atvėsinkite. Tuomet vieną po kito į ją įplakite kiaušinius. Turi išeiti glotni, blizgi ir tiršta tešla, nuo šaukšto krentanti gabalais (o ne nubėganti), perbraukus per tešlos paviršių pirštu ar šaukšteliu turi likti griovelis. Pagal receptą plikytai tešlai reikia keturių kiaušinių, bet gali būti, kad ketvirto reikės tik pusės (jeigu kiaušiniai labai dideli). Todėl jį geriau išplakite dubenėlyje ir į tešlą įmaišykite dalimis, po šaukštą. Jeigu matysite, kad tešla jau tapo tokia, kokios reikia, kiaušinio likučio į ją nepilkite. Arba visus kiaušinius išplakite dubenėlyje ir į tešlą pilkite po samtelį, kaskart ją išplakite. Taip dar lengviau sumaišysite reikiamo tirštumo tešlą.

Orkaitę įkaitinkite iki 190 °C (iš viršaus ir iš apačios). Dvi skardas išklokite kepimo popieriumi. Paruoštą plikytą tešlą sudėkite į konditerinį maišelį žvaigždutės formos antgaliu ir kepimo skardose išspauskite maždaug 4 cm skersmens ir 3 cm aukščio į viršų siaurėjančius taisyklingos formos pyragaičius (tešlą spauskite konditerinį maišelį sukdami ratu). Tarp pyragaičių palikite tarpus, nes kepdami jie pūsis ir didės. Kepkite įkaitintoje orkaitėje 15 min. Tuomet orkaitės temperatūrą sumažinkite iki 160 °C ir kepkite dar 15 min. Kepinius palikite atvėsti praviroje orkaitėje (užtruks apie valandą). Tik neatverkite jos pernelyg plačiai ir jokiu būdu neišimkite iš orkaitės ką tik iškeptų pyragaičių, nes jie sukris (plikytos tešlos kepiniai yra labai jautrūs temperatūrų skirtumams).

Paruoškite varškės kremą. Dubenyje varškę labai gerai sutrinkite elektriniu trintuvu iki vientisos kreminės tekstūros. Kitame inde grietinėlę elektriniu plakikliu išplakite iki minkštų putų. Suberkite cukrų, supilkite vanilės ekstraktą ir išplakite iki standumo. Sudėkite varškę ir dar trumpai paplakite, kad ji įsimaišytų.

Įdarykite pyragaičius. Paruoštą kremą sudėkite į konditerinį maišelį plonu antgaliu, juo bakstelėkite į atvėsusių pyragaičių apačią ir įspauskite kremo. Tada apibarstykite juos milteliniu cukrumi, dėkite į šaldytuvą ir palaikykite bent valandą. Atvėsęs ir sutvirtėjęs kremas bus pats gardžiausias!

G. Juodžiukynaitės / SESĖ SAULĖ nuotr.

Sviestiniai sausainiai

Nostalgiški sausainiai. Trapūs, tirpstantys burnoje... Cukruoti krašteliai – smagus akcentas, jis šiems kepinėliams suteikia saldumo, nes tešloje cukraus nedaug. Jei visų sausainių iškart nekepsite, tešlos volelius laikykite šaldiklyje. Prireikus tereikės juos perdėti į šaldytuvą, palaukti, kol atšils ir bus galima supjaustyti.

25 sausainiai

(Paruošite per 20 min. + 2 val. vėsinsite tešlą. Kepsite 10–12 min.)

200 g minkšto sviesto,

½ stiklinės (100 g) cukraus,

½ šaukštelio druskos,

2 kiaušinių tryniai,

1 šaukštelis vanilės ekstrakto,

2 ¼ stiklinės (315 g) miltų,

¼ stiklinės (50 g) cukraus (sausainiams apvolioti).

Į dubenį sudėkite sviestą, suberkite cukrų ir druską. Plakite elektriniu plakikliu 3–4 min. iki purios masės. Po vieną įplakite kiaušinių trynius, tuomet – vanilės ekstraktą. Suberkite miltus ir išmaišykite minkštą, lipnią, bet formą laikančią tešlą. Padalykite į du vienodus gabalėlius, iš jų suformuokite taisyklingus apie 5 cm skersmens volelius. Abu juos atskirai suvyniokite į kepimo popierių arba į maistinę plėvelę. Dėkite į šaldytuvą ir palaikykite mažiausiai 2 val. arba net per naktį. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C (iš viršaus ir iš apačios, su vėjeliu). Dvi skardas išklokite kepimo popieriumi. Iš šaldytuvo ištrauktus volelius, jei jie labai kieti, trumpai palaikykite kambario temperatūroje, kad paviršius kiek suminkštėtų, tuomet apvoliokite ant stalviršio pabertu cukrumi (svarbu, kad gražiai juo apliptų iš visų pusių). Cukruotus volelius aštriu peiliu supjaustykite 1–1,5 cm storio griežinėliais. Sausainius guldykite kepimo skardose ir kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 10–12 min., kol krašteliai ims truputėlį rusti. Karšti sausainiai bus labai minkšti ir trapūs. Leiskite jiems visiškai atvėsti ir tik tada nuimkite nuo kepimo popieriaus.

G. Juodžiukynaitės / SESĖ SAULĖ nuotr.

Kas skatina Donatą Kontenienę, Korneliją Mineikę ir slapyvardžiu Tyla Audroje pasirašančią rašytoją aukoti savo laisvalaikį ir, užuot skaičius kitų parašytus romanus, pačioms kurti meilės istorijas? Šių trijų autorių romanus išleido BALTO leidybos namai.

Nepelnytai nustumiami

Meilės romanai padeda atsitraukti nuo realybės, užmiršti, ką burba pabodusios galvos per žinias.

„Kartą mama manęs jau klausė, kiek galiu rašyti apie milijonierius, gal jau laikas parašyti apie „Maximos“ kasininkus? – nusijuokia klaipėdiškė Donata Kontenienė, kurios sąskaitoje – jau penki romanai. – Mes nenorime kasininko, norime princo ant balto žirgo, kuris kelią klotų auksu. Tuos paprastus vyrukus turime pašonėje, žinome, kaip jie bamba, knarkia, visur mėto kojines... Mes norime bent jau svajoti apie kitokį... Tam ir yra pasakos suaugusiesiems. Manau, meilės romanai padeda atsitraukti nuo realybės, užmiršti, ką burba pabodusios galvos per žinias, kai norisi tik kur nors pabėgti ir šiek tiek pasvajoti. Meilės romanai dažnai nepelnytai nustumiami kažkur į paraštę, toliau nuo rimtosios literatūros.“

Juos skaito ne tik moterys. Keletas vyrų Donatai yra pasakoję, kad skaito meilės romanus, tik nedrįsta pasisakyti: „Viename vakarėlyje bičiulės parodė į tyliai sėdintį vaikiną – joms jis prisipažino perskaitęs mano knygą. Drovėjosi pats man tai pasakyti. Kai su juo išsišnekėjau, išgirdau daugybę komplimentų ir tai, kad jam buvo be galo sunku prisipažinti, jog skaito tokius romanus.“

Tąkart šio ištikimo skaitytojo nepaklausė, kodėl skaitė jausmų kupiną romaną, bet mano, kad vyrams įdomu sužinoti, ką moterys jaučia ir ką mąsto. Donata netgi yra sulaukusi nuoširdžios vieno vyro padėkos už tai, kad jo žmonai, perskaičius vieną jos romaną, nustojo vakarais ... skaudėti galvą.

Ryžtas: K.Mi­nei­kei tap­ti ra­šy­to­ja ne­sut­ruk­dė ne­tgi dis­lek­si­ja – skaity­mo su­tri­ki­mas / „M studio photography“ nuo­tr.

Nauja istorija – naujas nuotykis

Rašytojos karjerą buhaltere dirbanti klaipėdiškė prieš beveik aštuonerius metus pradėjo visiškai netikėtai: vieną rudens vakarą vyras nuobodžiaujančiai ir dėl to zirziančiai žmonai mestelėjo – „Knygutę paskaityk“. Jai atšovus, kad namuose nebėra neskaitytos, jis ištarė: „Savo parašyk“.

„Kadangi nuo mažumės mintyse mėgau kurti istorijas, atsakiau, kad imsiu ir parašysiu, – prisimena Donata. – Nieko nelaukdama sėdau prie kompiuterio, ir „Septyneto“ istorija, tarsi tik to ir būtų laukusi, išsiliejo it upė, pralaužusi užtvanką. Žinojau jos pradžią, žodžius, kuriais turi prasidėti, todėl nebuvo sunku visa galva pasinerti į rašymą. Vasarą gal rečiau, bet, atėjus rudeniui, dažną vakarą, kai vyras prisėda prie televizoriaus ir įsijungia žinias, aš įsitaisau prie kompiuterio, užsidedu ausines, pasileidžiu muziką ir neriu į kitą pasaulį. Nuo kompiuterio galiu atsikelti tik kokią trečią ar ketvirtą ryto.“

Ką tik BALTO leidybos namai pakartojo debiutinį Donatos romaną, netrukus knygynuose atsiras ir jo tęsinys „Septynetas. Amžinai tavo“, o naktimis ji jau sėdi prie naujo rankraščio.

„Man rašymas it kelionė. Į ją ilgai ruošiesi, viską apgalvoji, bet kūryboje, kaip ir kelyje, net ir šeštąjį kartą negali numatyti visko. Patirties dabar turiu gerokai daugiau ir ji neabejotinai praverčia, bet kiekviena kuriama istorija – tai nuotykis, į kurį leistis visuomet smagu, nors jis gali būti ir nelengvas. Negalėčiau pasakyti, kad bėgant laikui man rašyti tapo lengviau. Tačiau tuo mėgaujuosi, net jei ir sunku ir į istoriją pasineriu visa galva“, – dalijasi rašytoja.

Donata daug laiko praleidžia gamtoje, nes visi šeimos vyrai – tėtis, brolis ir mylimas vyras – yra profesionalūs žvejai sportininkai, iškovoję ne vieną Lietuvos vardą garsinančią pergalę.

„Yra besidominčių, kada parašysiu knygą apie tėvą, – jis daugybę kartų dalyvavo pasaulio čempionatuose, būtų ką papasakoti. Rašyti apie žvejus romaną... – paklausta, ar neketina skirti romano tam, ką gerai žino. – Žūklė man tapusi tokia kasdienybe, nežinau, kokią būtų galima įpinti istoriją.“

Iš pradžių rašė „į stalčių“

Panevėžietei Kornelijai Mineikei tapti rašytoja nesutrukdė netgi disleksija – skaitymo sutrikimas. Mokykloje skaityti jai buvo žiauri prievolė, kol į rankas pateko paaugliams skirtas romanas Hanso-Güntherio ir Irene Zimmermannų „Matematika plius meilės kančios“. Kai jau draugavo su būsimu vyru, sugalvojo jaukią tradiciją vakarais kristi ant lovos ir skaityti knygas. Kadangi Kornelijai dėl disleksijos garsiai skaityti sunku, tai darė vyras.

„Kai perskaitėme Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčius“, garsiai pasamprotavau, kad ir aš norėčiau rašyti taip, kaip ji. Tik tai nebuvo ta svajonė, kurios pradedi žūtbūt siekti. Atvirkščiai, būčiau pasukiojusi ties smilkiniu pirštą, jei kas būtų pasakęs, kad tapsiu rašytoja. Toks dalykas man atrodė visiškai nerealus. Šiandien suprantu, kad tai, kokį kelią nueisime, priklauso tik nuo mūsų ryžto“, – teigia Kornelija.

Ji juokiasi, kad pradėjo rašyti, kai nebeturėjo ką skaityti augindama pirmagimę dukrą: per pusmetį įveikė apie du šimtus knygų. Donatos Kontenienės meilės romanas „Septynetas“ įkvėpė norą patirti, ką reiškia būti rašytoja.

„Mane sužavėjo jos stilius ir Donatos papasakotos istorijos paskatino pabandyti sukurti kažką panašaus. Kadangi tuo metu buvau perskaičiusi bene visas pasiekiamas tokio žanro knygas, sėdau rašyti. Rašymas man padeda pabėgti nuo visko, kas supa“, – sako rašytoja.

Jeigu pavyks išleisti trečią knygą, turėčiau sudrebinti lietuviškų meilės romanų rinką.

Pirmasis Kornelijos meilės romanas „Draudžiu“ iš pradžių pasirodė interneto platformoje „Wattpad“ (surinko net 24 tūkstančius peržiūrų), vėliau buvo išleistas. Paskui dar kelerius metus rašė „į stalčių“ ir tik neseniai pasirodė jos antrasis romanas „Lik čia“. Kodėl ji pasirašo slapyvardžiu K.B.M.Lion?

„K.B.M. – mano inicialai, o Lion, nes esu gimusi po Liūto ženklu. Liūtas tapo mano savastimi, kuri lydi nuo gimimo, – paaiškina pašnekovė. – Mielas sutapimas, kad kurti savo istorijas pradėjau sąsiuvinyje, kurio viršelyje buvo pavaizduotas liūtukas – baikštus, sutrikęs. Būtent tokia buvau pradėdama rašyti. Augau su kiekvienu žodžiu, drąsėjau su kiekviena eilute. Jeigu pavyks išleisti trečią knygą, turėčiau sudrebinti lietuviškų meilės romanų rinką mums dar nelabai įprasta drąsia istorija.“

Produktyvumas: D. Kontenienės sąskaitoje – penki romanai, o naktimis ji jau sėdi prie naujo rankraščio / D. Kontenienės asmeninio archyvo nuotr.

Veikia lyg terapija

Rašymas netapo Kornelijos darbu, tai – malonumą teikiantis pomėgis. Pagal specialybę ji yra siuvėja, dirba baldų gamykloje kokybės kontroliere.

„Rašydama pirmąjį romaną pajutau, kuo gali virsti gyvenimas, kai rašymas tampa darbu. Ačiū, to tikrai nenoriu, – prisimena tąsyk sau duotą pažadą. – Buvau nusistačiusi, kad privalau per dieną parašyti ne mažiau nei tūkstantį žodžių. Jei neparašydavau, kitą dieną bausdavau save dar didesnės apimties tekstu. Aišku, dirbdama tokiu tempu, parašiau tą knygą per maždaug du mėnesius, bet tai kančia. Dabar taip nebedarau. Rašyti anksti ryte negaliu, nes tai primena kėlimąsi ir ėjimą į darbą. Turiu ramiai pavalgyti, apeiti namus, pažiūrėti mėgstamas televizijos laidas, tik tada atsiverčiu nešiojamąjį kompiuterį. Prie stalo nesėdu, o jaukiai įsitaisau ant sofos, pasileidžiu muziką ir mėgaujuosi procesu. Rašydama atitrūkstu nuo kasdienybės. Daugiau galimybių turėjau, kai dukros buvo visai mažos, o aš nedirbau. Dabar esu dirbanti, išsiskyrusi mama. Laimei, gyvenimas susiklostė taip, kad radau savo gyvenimo meilę. Mūsų namuose vyrauja kūrybai palanki šilta atmosfera.“

Rašymas Kornelijai – lyg pabėgimas, savotiška terapija ir kita realybė, kurioje gali narplioti įvairias situacijas: „Vieni žmonės niekada negalvoja, kas būtų, jei įvykiai pasisuktų vienaip ar kitaip, kiti mintyse apgalvoja planus pačioms netikėčiausioms situacijoms. Rašymas man padeda suprasti save ir kitus, išsivalo mintys ir praskaidrėja protas. Juk ne veltui kaip vieną iš streso valdymo metodų siūloma rašyti dienoraštį. Kartais net nesusimąstome, kad netgi žinučių rašymas draugams yra terapija.“

Gyvenime pasakų nebūna

„Džiaugiuosi, kad lietuvės tokius romanus rašo ne blogiau nei amerikietės”, – toks komplimentas pamalonino Tyla Audroje slapyvardžiu pasirašančią autorę, neseniai pristačiusią debiutinį romaną „Tavo akimirkos nuodėmė“.

Tai nėra tipiškas meilės romanas. Pagrindinė pasakojimo herojė – savarankiška ir stipri moteris, o ne Pelenė, kaip įprasta šio žanro kūriniuose.

Incognito: debiutinio romano autorė linkusi prisistatyti slapyvardžiu Audra Tyloje, nes nori atskirti kūrybą ir asmeninį gyvenimą, apsaugoti šeimą nuo nereikalingo dėmesio.

„Gyvenime pasakų nebūna, – sako autorė. – Net vaikystėje jų neskaičiau, nors bibliotekininkės bandė įbrukti. Mano romanų herojės mėgina į gyvenimą kabintis nagais, ragais ir kitais būdais. Bet kuri išgyventų be to viską turinčio ir galinčio riterio blizgančiais šarvais. Mes, moterys, esame jėga. Turiu sukūrusi dailininkę, dizainerę, fotografę, be penkių sekundžių pasaulio jaunių čempionę, net futbolo vartininkę turiu. Jos mylinčios, geros, gal kai kurios labiau pasiutusios, nei derėtų, nes kiekvienoje moteryje yra ir dalelė raganos, kuri gauna tai, ko užsimano.“

Ji sakosi pasirašanti slapyvardžiu, nes norinti atskirti kūrybą ir asmeninį gyvenimą. „Manau, skaitytojams kur kas įdomiau susipažinti su tuo mistiškuoju, kūrybiniu mano pasauliu. Apie asmeninius dalykus nemėgstu kalbėti. Greičiausiai man būtų lengviau parašyti dar vieną knygą, nei pasakoti apie save. Be to, norisi apsaugoti šeimą nuo nereikalingo dėmesio“, – atvirauja pašnekovė.

Pabėgimas nuo karantino

Kai pradėjau rašyti, net negalvojau, kad knygos išvys dienos šviesą. Tai buvo mano sukurtas pasaulis, kuriame man buvo gera.

Viskas prasidėjo nuo aistros knygoms. „Skaitymas – tai maistas mano sielai“, – tvirtina. Kai pasaulį sukaustė karantinas, ji prisiminė, kaip kartą su bičiule Ugne (su ja įsteigusios Slaptą nakties skaitytojų klubą, nes mėgsta skaityti, kai visi miega) pasiguodė, kad pavargo nuo nuspėjamų siužetų, ir pasijuokė: metas pačioms parašyti romaną.

Kadangi karantino metu teko dienas leisti tarp keturių sienų, ji nutarė pabandyti: „Kai pradėjau rašyti, net negalvojau, kad knygos išvys dienos šviesą. Tai buvo mano sukurtas pasaulis, kuriame man buvo gera, mano asmeninė erdvė, mano komforto zona.“

Kaip tik tuomet ji sulaukė populiarios meilės romanų autorės Lavisos Spell prašymo tapti jos kuriamo romano beta skaitytoja – perskaityti rankraštį, pasidalyti mintimis: kas patinka, kas ne, ką reikėtų pakoreguoti.

„Tiesa, tuo metu žalio supratimo neturėjau, ką tai reiškia, tiesiog skaičiau, pykau, nervinausi ir perdaviau rašytojai savo pastabas. Ji liko patenkinta mano reakcija. Kai prasitariau, kad pati rašau romanus, paprašė ką nors parodyti. Net nežinau, kodėl jos rankose atsidūrė būtent „Tavo akimirkos nuodėmė“ – trečioji iš visų parašytų istorijų. Perskaičiusi pasakė: „Siųsk į leidyklą.“ Man buvo labai baugu, šiaip ne taip parašiau elektroninį laišką, bet nebuvo nieko sunkiau, nei paspausti mygtuką „Siųsti“. Po savaitės šokinėjau iš laimės, nes BALTO leidybos namai atsakė, kad susidomėjo. Kol vyko leidybos procesas, parašiau dar keturias istorijas... Apie išleidžiamą knygą namiškiai sužinojo tik tada, kai su leidykla pasirašiau sutartį. Nei draugai, nei artimieji iki šiol nežino apie mano silpnybę rašyti“, – atvirauja slapyvardžiu pasirašanti autorė.

Draugės, ne konkurentės

Nors ir gali atrodyti, kad meilės romanų rašytojos konkuruoja dėl skaitytojų dėmesio, tačiau jas sieja bičiulystė.

„Viena labai žavi, talentinga ir perspektyvi rašytoja, pasislėpusi instagrame po slapyvardžiu Begėdės dienoraštis, mus labai suvienijo, – sako D.Kontenienė. – Jos dėka rašytojus ir skaitytojus skyrusi siena ėmė byrėti. Jos suburtame Meilės romanų mylėtojų – MRM – klube kuriantys ir skaitantys žmonės gali bendrauti, neretai būna taip smagu, kad išties pamirštame laiką. Lietuvos rinka nėra didelė, manau, kad net nėra tikslo konkuruoti. Taip, pasivaržyti siekiant tobulėjimo yra ir sveika, ir smagu, bet iš tiesų esame labiau draugės nei konkurentės. Galiu drąsiai teigti, kad, jei rašydama knygą užstrigai, nerandi tinkamo žodžio, bet kuri meilės romanų autorė mielai padės ar motyvuos. Tai labai džiugina.“

MRM klubas feisbuke vienija apie 400 asmenų. Tyla Audroje knygas pasirašanti rašytoja nemano, kad jame vien tik moterys, nes meilės romanus skaito abiejų lyčių atstovai.

„Nežinau, kodėl, bet vyrauja nuomonė, kad tai nerimtas žanras. Meilės romanus skaito tikrai daug žmonių, bet tuo dažniausiai nesigiria. Moterys, pavargusios nuo pilkos kasdienybės rūpesčių, vakarais atsiverčia juos norėdamos atsipalaiduoti, o gal net įsijausti į tą kitą gyvenimą, kuriame jų nėra. Meilės romanuose dažniausiai nėra smurto, žudynių ir viso to, ko ir taip pilna mūsų aplinkoje. MRM klubas tikrai labai šaunus – pas mus linksma, mes mokame atsipalaiduoti“, – tikina rašytoja.