Valandžiukė prabėga nepastebimai ir jau laikas „atiduoti“ geidžiamus pašnekovus į „Pegaso“ amfiteatre gausiai susirinkusių gerbėjų būrį. Tarp daugiau nei šimto mugės renginių būtent susitikimas su E. Mildažyte, kurį moderavo jos vyras S. Pilinkus, buvo anšlaginis.
Na, o prieš jį, tarp pasimojavimų, apsikabinimų su vis stabtelinčiais mugės lankytojais, tarp arenos garsiakalbyje aidinčių raginimų apsilankyti susitikimuose su rašytojais teka nuoširdus pokalbis su žurnaliste, bestseleriu tapusios biografinės knygos „Pelynų medus. Mano istorija“ autore E. Mildažyte (E. M.) ir menotyrininku, TV laidos „Daiktų istorijos“ ir to paties pavadinimo stalo žaidimo kūrėju S. Pilinkum (S. P.).
– Sveiki atvykę į Kauną! Koks pirmasis Knygų mugės įspūdis?
– S. P.: Turiu prisipažinti, kad iš pradžių buvau sudvejojęs, ar Lietuvai reikia dviejų didelių knygų mugių: Vilniuje, parodų centre „Litexpo“, ir Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Bet gyvenime yra taip. Reikia būti aktyviu, ir pasaulis visai kitaip atrodys. Kaip ir ši knygų mugė. Viena yra išgirsti, kita – perskaityti, trečia – dalyvauti. Ši mugė yra ženklas, kad mūsų tėvynėje viskas gerai, kad Lietuva skaito.
– Edita, Jūs pati visą gyvenimą pasakojate žmonių istorijas. Pasidairius po knygų mugės lentynas, tų istorijų – apstu. Ar kiekvienas gyvenimas vertas knygos, o kiekviena istorija – pasidalijimo?
– E. M.: Labai atsiprašau, jeigu ką nors įžeisiu, bet tikrai ne. Nenoriu pasakyti, kad kieno nors gyvenimas už kieno nors kito yra vertingesnis, anaiptol. Bet ne iš kiekvieno gyvenimo yra ką parašyti. Galbūt tu gyveni labai turiningą gyvenimą su savo vaikais, bet tai nieko nedomina. Tada tai yra šeimos knyga. Ir aš labai skatinu rašyti šeimos knygas, nes tai ne mažiau vertinga ir svarbu.
– Ką praranda šeimos, kurios nepuoselėja savo istorijos ir neperduoda jos savo vaikams?
– S. P.: Praranda atmintį. Kažkada juk klestėjo dienoraščių tradicija ir, drįsčiau sakyti, dienoraščių kultūra. Ir pirmojoje Lietuvos Respublikoje, ir net sovietmečiu. Ir mano mokykloje mes buvome raginami rašyti dienoraščius. Ne vien todėl, kad fiksuotume įvykius, kad įgytume rašymo įgūdžių. Iš tų dienoraščių, arba, kaip sako Edita, šeimos knygų, galima padaryti labai įdomių dalykų. Tai ir prasmingas, ir įdomus užsiėmimas. Jei jauti talentą savyje, tai imk ir pabandyk! O publika iškart pasakys, verta tau viešai su tuo rodytis ar ne.
– E. M.: Aš dar pabrėžčiau medžiagišką reikalingumą. Juk mes turime begalę elektroninių nuotraukų, bet kai reikia, nėra. Mes neturime spausdintų nuotraukų. O juk anksčiau kiekvienuose namuose buvo šeimos nuotraukų albumas. Pavyzdžiui, aš turiu savo šeimos knygas. Jose mūsų spausdintos nuotraukos. Todėl ir raginu: turėkime savo šeimos knygas. Dešimt, penkias ar vieną, bet savo.
– Užsiminėte apie publikos verdiktą. Edita, Jūsų biografinė knyga sulaukė publikos „taip“ – išsyk tapo bestseleriu. Kur slypi tokio populiarumo paslaptis? Nepaprastas atvirumas?
– E. M.: Bet juk negali būti atviras iki durnumo (juokiasi). Šito visiškai nereikia nei tau, nei skaitytojui. Kai kurie knygos tekstai įrašyti labai seniai. Pavyzdžiui, apie Ginto iškeliavimą (2016 m. miręs Editos vyras Gintautas Vyšniauskas, – aut. past.). Skaitydama žinau, kada taip kalbėjau, atpažįstu visas būsenas, bet žinau ir tai, kad dabar taip nekalbėčiau. Aš labai dėkinga Jūratei (knygą „Pelynų medus“ autorė parašė remdamasi savo pasakojimu, kurį išklausė ir užrašė žurnalistė Jūratė Ražkovskytė, – aut. past.), kad ji užfiksavo ir tai pasiliko. Tą atvirumą aš patikėjau tvarkyti leidėjai Dainai Žemaitytei ir Sauliui. Sakau, pasaugokit mane nuo manęs pačios. Atvirumas turi būti toks, kad atskleistų pasakojimo esmę. Ne tikslas savaime, ne atvirumas dėl atvirumo. Ir jei tu nepapasakoji, kaip žemai galėjai atsidurti kokioje nors situacijoje, tai visiškai neaišku, kaip aukštai tu pakilai. Nebelieka koordinačių sistemos. Tai tas atvirumas yra reikalingas, sakykim, kaip koordinačių sistema arba kaip kompasas, pagal kurį gali susiorientuoti, kur mes buvom ir kas iš to išėjo.
– S. P.: Taip, bet jis yra ir intriga. Mes dabar su atvirumu ir atviravimu pasiekėme tokį lygį, kad pasaulyje yra visko, ir tu gali susirasti visko. Bet jeigu mes esame tokie, kokie esame, ir mūsų civilizacija yra tokia, kokia yra, – tai netgi susitarimo dalykas. Vėlgi – kiekvienas pasirenka jam reikiamą atvirumo lygį. Manau, kad Editos knygoje yra toks pakankamai metaforiškas atvirumas, jis ir patraukia.
– E. M.: Nesutikčiau, bet tai buvo kažkas, kas labai rezonavo žmonėms. Aišku, tos savo istorijos galima nepasakoti ir nieko neatsitiks, ir niekas nepasikeis, ir žemė nesugrius. Bet pasakiau sau: jeigu aš ją papasakosiu, gal kas nors mano gyvenime dar ir atsitiks, o jeigu nepapasakosiu, tai jau tikrai nieko neatsitiks. Ir atsitiko, ir visko labai daug įdomaus. Ta knyga mane vedžioja po Lietuvą ir pasaulį.
– Gal prie populiarumo prisideda ir atpažįstamumas – juk visų gyvenimuose daug to pelyno kartumo. O gal tiesiog Jūsų asmenybė patraukė? Net jei parašytumėte švilpikų receptą pagal savo mylėtą močiutę, vis tiek būtų gerai.
– E. M.: Beje, ruošiuosi tai padaryti. Iš tikrųjų aš negaliu atsakyti, kokia ta tikroji priežastis – nei viena, nei kita, kažkas per vidurį. Manau, kad šiandienos nuolatinio melavimo, neteisybės sakymo, sušukuotų istorijų kontekste tikrumą žmonės atpažįsta. Kitas dalykas, kad gal viešojoje erdvėje žmonės mane kažkaip kitaip iki šiol matė. Juk kai tave nuolat kalbina arba rodo, visų pirma tu kalbiesi su žurnalistu. Jis perleidžia tave per savo sietą, tada sumaišo su lašinukais ir padaro faršą, kad skaitytojas geriau suvalgytų. Tada prideda garnyro, kuris tiktų pagal redaktorių. Ir tave paserviruoja kaip visiškai kitą, nei esi iš tikro. Tai gal daugeliui buvo tam tikras manęs, kaip visai kitokio asmens, atradimas. Žmonės nori tavo širdies, žmonės nori tavo autentikos.
– S. P.: Visi žinduoliai yra smalsūs (juokiasi). Visais laikais.
Edita Mildažytė: manau, kad šiandienos nuolatinio melavimo, neteisybės sakymo, sušukuotų istorijų kontekste tikrumą žmonės atpažįsta.
– Jei jau prakalbome apie laikus, ko mums, šių dienų žmonėms, reikėtų pasimokyti iš ankstesnių laikų? Mes gerai gyvename, daug turime, bet ką pametėme?
– S. P.: Nieko mes nepametėme. Kai kurie dialektinio materializmo apologetai buvo teisūs – mes vystomės spirale. Viskas buvo. Ir kas dabar vyksta – buvo. Mano požiūriu, mes gyvename Romos saulėlydžio laiką.
– E. M.: Tas dekadansas matyti visur. Nėra jokių išraiškingų naujųjų stilių. Vien pasikartojimai. Ir tai jau būta, jei prisimintume istorizmą, XIX šimtmetį, kai buvo kartojami ir imituojami praeities epochų stiliai. Tik po to įvyko proveržis, kuris atnešė modernizmą, Art Nouveau.
– O jeigu kalbėtume apie žmogaus vystymosi ir augimo spiralę, ką pasakytumėte tai 25-erių Editai, kuri, pasileidusi plaukus, nėrė į gyvenimą? Nuo ko saugotumėte, ką patartumėte?
– E. M.: Nuo nieko aš jos neapsaugočiau, nes aš ją per daug gerai pažįstu. O ką aš jai pasakyčiau? Nieko nebijok, tik nieko nebijok. Ir visada klausyk širdies. Tai aš visada taip ir elgiausi. Suvalgyk visus savo nuodus, kurie tau skirti. Išgerk visas savo taures. Užkąsk medum. Šypsokis ir eik į priekį. Nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad ojojoj, visos mano patirtys man buvo labai reikalingos. Ne, yra tokių patirčių, kurių galėjo nebūti, ir visai aš jų būčiau nepasigedusi. Manau, kad žmogus tikrai nesiprašo nei skausmo, nei kančios. Ir nesu apologetė, kad tai labai sutaurina. Be to puikiai galima apsieiti, bet jeigu jau tau taip yra lemta arba skirta, tai reikia išgyventi tai ir džiaugtis tuo, kas yra skirta gero.
– Kokį gyvenimą nugyveno Jūsų knyga nuo praėjusių metų lapkričio, kai pasirodė. Kas buvo netikėta, pervažiavus per Lietuvą ir pažvelgus į akis kiekvienam skaitytojui?
– E. M.: Netikėčiausia buvo pats tas pervažiavimas per Lietuvą. O dėl knygos... Aš galvojau, kad gal jos ir neišpirks.
– S. P.: Man buvo netikėtas toks knygos populiarumas. Prieš Naujuosius – jau papildomas leidimas. Nors jau pirmieji susitikimai buvo ženklas, kad vyksta kažkas ypatingo.
– E. M.: Aš juk suprantu, kad tai nėra knyga, kuri turi kokią nors meninę arba išliekamąją vertę. Aišku, kad taip nėra. Šitoje knygoje stengiausi būti sąžininga, korektiška ir linksma.
Saulius Plinikus: vieni tik planuoja, kiti džiaugiasi praeitimi arba keikia dabartį, tarsi gyvenimas būtų pasiruošimas premjerai. Edita ne planuoja, o gyvena. Ji – netipinė lietuvė, absoliučiai išskirtinė asmenybė.
– Galima pratęsti: drąsi, tiesmuka, atvira... O ar yra buvę, kad nudegtumėte nuo savo pačios charakterio?
– E. M.: Kai manęs paklausia, kokia mano savybė yra geriausia, tai ta pati, kuri ir blogiausia. Vienu atveju tu nudegi, kitu atveju būni apdovanotas. Nebūna kitaip. Arba tu pasirenki gyventi gyvenimą, apie kurį niekada neparašysi knygos, ir būsi virta mėsa. Jei nori būti virta mėsa, tada gyvenk bijodamas, bet vis tiek kažkam labai nepatiksi. Kaip ir tuomet, kai gyveni nebijodamas: irgi kažkam nepatiksi, kažkam labai patiksi. Tai normalu.
– S. P.: Edita moka gyventi kiekvieną akimirką, moka gyventi dabar. Mažai tokių žmonių, mažai. Vieni tik planuoja, kiti džiaugiasi praeitimi arba keikia dabartį, tarsi gyvenimas būtų pasiruošimas premjerai. Edita ne planuoja, o gyvena. Ji – netipinė lietuvė, absoliučiai išskirtinė asmenybė.
– Laida „Daiktų istorijos“ – Jūsų bendras kūdikis, didžioji meilė. Jūsų kūrybinis tandemas labai sėkmingai važiuoja į priekį. Kur toliau? Ko galime laukti?
– E. M.: Mūsų tandemas dabar skiriasi. Aš vis labiau einu į savo projektus ir vis labiau apleidžiu Sauliaus laidą.
– S. P.: Ne, ne, ne! Yra šiek tiek kitaip, darbų proporcija yra kiek kitokia. Edita – tas žmogus, kuris inicijavo laidos atsiradimą, įtikino mane, kad aš galėsiu daryti, ką noriu, o visų „juodųjų“ darbų imsis ji su komanda. Nieko mes nesiskiriam ir netampu aš koks ten savarankiškesnis. „Daiktų istorijos“ turi savo gyvenimą...
– E.M.: Turi savo kojytes ir keliauja toliau.
– S.P.: Ir sparniukus, ir taip toliau. Mes viską darydavome kartu, darysime ir toliau, tik išsiugdėme laidos kūrybinę komandą, kuri ir dirbs savo darbą.
– O kur Jus, Edita, tie ateities vėjai nuneš? Bus naujų knygų?
– E.M.: Negaliu dabar pasakyti, bus visokių naujienų. Visada yra pagunda, kai pasiseka kas nors, pabandyti tą sėkmę pakartoti. Bet kaip mes, televizininkai, sakome, pati blogiausia laida būna antra. Kitas dalykas, aš neturiu daugiau ką papasakoti, ką patarti ir tikrai negalėčiau parašyti jokios kitos panašios knygos, bet... Galvoju, kad būtų labai smagu išleisti savo šeimos moterų receptų knygą, nes mano močiutė buvo ypatingai gera konditerė, pagal jos receptus gamina ir mama, ir teta, ir pusseserė, ir aš gaminu. Tai būtų močiutės atminimo įprasminimas, būtų smagu ir visoms šeimos moterims. Norėčiau tai padaryti ir turbūt padarysiu.
Ir iš pelynų galima prinešti medaus
• E. Mildažytė turi kuo didžiuotis – yra apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, Santarvės ordinu, Gruzijos prezidento ordinu, kaip geriausia televizijos vedėja yra gavusi „Auksinės bitės“ apdovanojimą, „Moters“ žurnalo buvo išrinkta „Metų moterimi“. Tačiau savo gyvenimo knygą autorė pradeda ne nuo pagyrų sau, o nuo paties skandalingiausio gyvenimo įvykio.
• „Knyga prasideda nuo areštinės, į kurią prieš keletą metų pakliuvau, kai policija mane sustabdė išgėrusią prie vairo. Pamaniau, kai atsiverti knygą, juk svarbu, ar ji tave užkabina, ar norisi toliau skaityti, ar jauti, kad neverta gaišti laiko. Jei knygos pradžioje būtų prirašyta, kiek visko daug nuveikiau, kiek pasiekiau ir kokia esu nuostabi, matyt, daugelis pavartytų ir padėtų atgal į lentyną. Kitas dalykas – toji istorija tokia vieša, kad būtų neteisinga ją slėpti. Apskritai, šioje knygoje, kalbėdama apie savo ir mane supančių žmonių gyvenimą, norėjau būti sąžininga.“
• Vis naujų leidimų sulaukianti knyga tokia populiari ne dėl skandalingos pradžios, o dėl nepaprastos autorės drąsos atvirai, su šmaikščia autoironija pasakoti apie savo gyvenimą: apie profesinę veiklą, apie meilės ir nemeilės istorijas, apie santykius su trimis vyrais, apie ištikimybę ir išdavystės kaltę, apie neviltį ir viltį, apie beprotiškas pastangas įveikti lemtį ir nepaprastą ryžtą nepasiduoti, gyventi.
• „Pelynų medus gamtoje neegzistuoja, nors visada maniau, kad bitės ir iš žydinčių pelynų renka medų. Tokį žodžių derinį sugalvojau pati, man jis labai gražus. Šiame pavadinime svarbiausias žodis yra medus. Ir visai nesvarbu, iš ko jis sunešamas. Iš rūgščių citrinų juk taip pat galima pagaminti saldų limonadą. Pelynų medaus reikalą aiškinausi su bitininku dr. Algirdu Amšiejumi. Jis mane nustebino: bitės ir iš pelynų medaus gali prinešti, jei jas šito išmokysi.“
Naujausi komentarai