Psichologai turi paaiškinimą. Po įvairių katastrofų atlikti tyrimai atskleidė panašią kreivę: altruizmo ir ryžtingo veiksmingumo pakilimas trunka iki trijų mėnesių, paskui prasideda kritimas. Tai reiškia, kad mūsų rezervai būti drausmingiems, supratingiems, geranoriškiems ir pan. – tiesiog išsemti.

Ir ką gi mes darome? Pykstame. Piktinamės. Siuntame. Panašiai elgiasi žmonės, sužinoję apie mirtiną ligą. Iš pradžių – šokas, tada – neigimas, vėliau – pyktis. Tik sunkūs ligoniai, perėję šias stadijas, galiausiai pasiekia kitą: priima realybę ir ieško būdų ištverti. O mes, pandemijos įkaitai, kažkodėl šią stadiją ignoruojame ir pereiname į pasipriešinimą. Kai kuriais atvejais – savižudišką.

Kovoje su koronavirusu pergale dar nekvepia. Ir sąmoningumu. Nes nukreipti savo pyktį į kito puolimą – vienas primityviausių išgyvenimo būdų.

Vyriausybė, tarsi užrištomis akimis paklaidžiojusi nenuoseklių, vienas kitam prieštaraujančių draudimų labirintuose, kelia rankas: nebenaudos visuomenę drausminančių priemonių, apeliuos į jos sąmoningumą.

Dabar mus gelbės testavimas ir vakcinavimas!

...Šviežutėlis vaizdelis. Eilė prie skiepo. Gyva. Nusidriekusi kaip sovietiniais laikais prie deficitinių apelsinų. Visi nervinasi ("Mano laikas jau praėjo", "Man stovėti sunku", "Man šalta") ir lipa vienas kitam kone ant sprando – tarsi šturmu imtų skiepyklą.

Tai ir galvoju, kaip čia su tuo visuomenės sąmoningumu: sąmoninga ji ar ne? Lyg ir eina skiepytis, bet dėl skiepo vienas kitam gerklę perkąstų. Lyg ir suvokia, kad, esant vakcinų deficitui, turi būti kažkokie prioritetai, bet dėl jų kitą į žemes įtryptų – vakcinavimo eilė supriešino visų profesijų ir visuomenės sluoksnių atstovus.

Etimologinė lotyniško žodžio "corona" reikšmė – vainikas, kuris siejasi ir su pergale. Kovoje su koronavirusu pergale dar nekvepia. Ir sąmoningumu. Nes nukreipti savo pyktį į kito puolimą – vienas primityviausių išgyvenimo būdų.

Mus ištikusi pandemija gyvenimą pavertė ištisu kliūčių ruožu, kurį įveikti, atrodytų, reikia išminties ir valios pastangų. Tačiau kai kam vietoje išminties daug labiau praverčia gudrumas, o vietoje valios – apsukrumas. Ir jei dar į šį kokteilį įmaišytas vienas svarbus ingredientas – pinigai – karantininis gyvenimas ne toks jau ir prastas.

Ta Lietuva, mėginanti tebegyventi pagal įstatymus ir atsakomybę, šiandien susigūžusi, nieko nebesuprantanti. Jai – Atgimimo žinia ir viltis, kad Dievas myli mažutėlius. Dideli patys nusiperka meilę.

Nors sakoma, kad laimės nenusipirksi, bet galimybę jaustis laimingesniais – įmanoma. Tai ką daryti, pabodus karantininiam namų areštui? Vidutinių statistinių pajamų piliečiui – sukti ratus apie daugiabutį arba triūsti už paskolą įsigyto namo kieme. O storesnės piniginės savininkui, oho, kokie horizontai atsiveria! Nori užsienių – prašom. Juk į Maldyvus dabar iškeliauti paprasčiau, nei į Palangą ar Druskininkus. Kai sąskaita banke – ne dietinė, argi problema pakloti už koronaviruso testą oro uoste ir iki 140 eurų? Užtat Kanarų salose greit bus galima susikalbėti lietuviškai, tiek tautiečių ten paspruko iš griežtų karantino gniaužtų gimtinėje.

Jei norisi tautiškos gamtos atgaivos, irgi ne bėda – įsigijai nekilnojamojo turto, ir kvėpuok sau pajūrio jodu ar jonizuotu Dzūkijos pušynų oru. Brokeriai trina rankas – per pastaruosius metus parduota rekordiškai daug sodybų. O naujai iškeptų savininkų nei savivaldybių ribos, nei burbulai varžo.

Tegul tupi tuose burbuluose paskiepyti senjorai, tegul daužiasi vienas su kitu velykiniais margučiais ir telefono ekrane pabučiuoja anūkėlius. Tokių, kuriems Lietuvoje tebegalioja karantinas, – tiek, kiek ir pavasario saulės ištirpinto sniego. Gal kur miškų tankmėje ir užsilikę... Ta Lietuva, mėginanti tebegyventi pagal įstatymus ir atsakomybę, šiandien susigūžusi, nieko nebesuprantanti. Jai – Atgimimo žinia ir viltis, kad Dievas myli mažutėlius. Dideli patys nusiperka meilę.

Pandeminiai metai jiems buvo dramatiški – atšaukti ir atidėliojami spektakliai katastrofiškai sumažino pajamas. Visgi skaudžiau už biudžeto skyles žiojėja tyla spengiančios žiūrovų salės ir žeidžia į niekur nuaidintys pagalbos šauksmai. Mat ekonominio gelbėjimo plane teatrai, kaip ir kitos kultūros įstaigos, atsidūrė antrarūšės veiklos eilutėje.

Priverstinis teatrų perkraustymas į virtualybę privertė juos ieškoti vegetacijos galimybių. Tačiau "Zoom" teatras yra tokia pati grimasa, kaip ir skaudančio danties gydymas nuotoliniu būdu. Juk net pats pirmasis teatro ritualas – prašymas žiūrovų išjungti mobiliuosius telefonus – signalizuoja: šioje komunikacijoje technologijoms ne vieta. Teatras mums visada buvo emocinės iškrovos laukas, o kompiuterio langelyje nėra vietos katarsiui.

Talžomi pandeminių bangų užsimūrijome savo namuose, pavertę juos ir darboviete, ir mokykla, ir kultūros įstaiga. Tačiau teatras juose niekaip netelpa. O be jo mes mankurtėjame.

Talžomi pandeminių bangų užsimūrijome savo namuose, pavertę juos ir darboviete, ir mokykla, ir kultūros įstaiga. Tačiau teatras juose niekaip netelpa. O be jo mes mankurtėjame. Valdžios, net ir geresniais laikais linkusios ne į tikrą meilę, bet į flirtą su kultūra, per pandemiją niekuo nenustebino: prilygino teatrą prekybos centrams, kur susibūrus gali įsiliepsnoti židinys. Dabar skaičiuoja žaizdas: socialinė vienatvė, psichologinės problemos, psichinės sveikatos sutrikdymas ir t.t., ir pan. Terapinė teatro, kaip ir kito meno, galia valdžios galvoms – per sudėtinga lygtis su per daug nežinomųjų. Geriau jau pristeigti mobiliųjų krizių komandų, psichologų etatų ir mesti milžiniškus pinigus pseudosveikatinimui.

Teatras visada padėjo pakelti skausmą, išgryninti kančią. Spektakliai buvo vaidinami net getuose. Dabar mes jau springstame skęsdami skausmo jūroje, tačiau kolektyvinio jautrumo zoną – teatrą – užkalėme draudimo ženklais. Ir žaidžiame teatro palaikymo blefą.

Dabar profkės didingai pervardytos profesinio mokymo centrais ir išgyvena aukso laikus – po aukštojo mokslo masifikacijos amžiaus prasidėjo amatų mokymo renesansas. Antrus metus iš eilės priėmimas į profesinio mokymo įstaigas rengiamas du kartus: žiemą ir vasarą. Ką tik pasibaigęs žiemos priėmimas šiemet nustebino – profesinio mokymo įstaigas pasirinko dvigubai daugiau norinčiųjų nei pernai.

Ne vien pandemija ir vis labiau besiverianti nedarbo praraja paskatino tokią bangą. Gerokai anksčiau profesinio mokymo centrų duris ėmė varstyti daugiau abiturientų ir netgi universitetinį išsilavinimą turinčių tautiečių. Pastarieji – jau ne "mirusios sielos" (dar neseniai profesinės mokyklos, nesurinkdamos reikiamo moksleivių skaičiaus, ruošdavo fiktyvius sąrašus: taip pažįstamas miestelio daktaras imdavo "mokytis" staliumi, o bibliotekininkė – kulinare), bet išties aukštojo mokslo diplomą į amato žinias iškeisti nutarę suaugusieji. Jau nieko nebestebina kirpėja, prieš tai mokiusi vaikus chemijos, ar dažytojas, padėjęs į stalčių madingą rinkodaros ir pardavimų vadybos diplomą.

Matuotis amatus priverčia ne vien Darbo užimtumo tarnyba, bet ir gyvenimas. Vieni suprato, kad iš amato sočiau pamaitins šeimą, kiti išsivadavo iš kadaise tėvų sumodeliuoto "normalaus gyvenimo", kuriame neturėti aukštojo mokslo diplomo – "ne lygis". Būti puikiu, graibstomu savo amato žinovu šiandien ne mažiau garbinga ir vertinga. Išaušo laikai, kai auga gebėjimų, o ne diplomo vertė. Geri laikai.

Šios dienos pažers ne vien pagiriamųjų žodžių, bet ir kaltinimų: kalba esą darkoma, susinama, jaunimas – neraštingas ir pan. Nieko naujo šiame pasaulyje. Skundai, kad naujoji karta prasčiau kalba ir rašo, labiau susiję ne su pačia kalba, o su įsitikinimu, kad praeitis buvo geresnė. Taip buvo ir prieš 100 metų, ir seniau.

Skundai, kad naujoji karta prasčiau kalba ir rašo, labiau susiję ne su pačia kalba, o su įsitikinimu, kad praeitis buvo geresnė. Taip buvo ir prieš 100 metų, ir seniau.

Kalba gyva ne auksiniais apvadais įrėmintame rankraštyje, o kalbėtojuose. Ji kinta su laiku, auga su visuomene. Niekas nebesistebi, kad net gūdžiausio kaimo gyventojui nereikia prašyti kunigo perskaityti laišką, bet išgirdę žodį "failas" kai kurie kone alpsta. "Rinkmena" mums neprilipo prie liežuvio, bet asmenukė, dūzgės, naršyklė, grojaraštis ir daugybė kitų naujažodžių tapo mūsų kasdienės kalbos dalimi. Sukurti juos tokius skanius nelengva, tačiau pastangų – daug.

Rypauti, kad viskas blogai su mūsų kalba, – nesąžininga ir neteisinga. Ją saugo daug teisės aktų, yra sukurti kalbos politikos pagrindai, įsteigta institucijų, kurios rūpinasi kalbos tvarkyba ir priežiūra.

Taip, viešosios kalbos situacija nėra gera, jauni žmonės daro daug elementarių rašybos klaidų, nemoka skyrybos, nekelia džiaugsmo koncertuose, net ir "Dainų dainelėje", skambančios angliškos dainos. Yra galybė bėdų, bet turime ir kuo didžiuotis. Daugeliui jaunų žmonių garbinga ir madinga kalbėti taisyklingai, vis daugiau tautiečių pageidauja pasitikrinti lietuvių kalbos žinias nacionaliniame diktante, su didžiuliu užsidegimu kasmet renkamas gražiausias lietuviškas žodis ir šauniausi lietuviški įmonių pavadinimai. Kultūringas žmogus šiandien neįsivaizduojamas be gražios ir taisyklingos gimtosios kalbos. Ir tai – gražiausias paminklas, kokį galime pastatyti savajai kalbai.

Pandeminio Valentino laukiamiausiųjų dovanų viršūnėn, kaip skelbia apklausos, užkopė romantikos ilgesys. Labiau už erotinį masažą dabar daugelį pradžiugintų galimybė pavakaroti ištrūkus iš karantino aptvarų. Tų masažų izoliacijoje jau tiek būta, kad iš artumo daugiau bėdos nei naudos.

Per karantiną gerokai padaugėjo smurto prieš moteris atvejų, išaugo besikreipiančiųjų Pagalbos moterims telefonais skaičius – tai tik keli mūsiškės meilės pilki atspalviai.

Per karantiną gerokai padaugėjo smurto prieš moteris atvejų, išaugo besikreipiančiųjų Pagalbos moterims telefonais skaičius – tai tik keli mūsiškės meilės pilki atspalviai. Suskaičiuotume ir iki 50. Nuotolinės meilės metai atskleidė, kaip smarkiai padaugėjo romantinio sukčiavimo atvejų – vadinamosios finansinės apgavystės, kurių taikiniu tampa lengvatikės moterys. Artėjant Valentino dienai, policijos pareigūnai įspėja jas būti itin budrias – tuomet prisiveisia apsimetėlių pažinčių portaluose. Nuo meilaus susirašinėjimo prasidedantys santykiai neretai išauga iki apsikeitimo intymiomis nuotraukomis ir baigiasi šantažu pervesti pinigų. Seniausios pasaulyje profesijos gerbėjai ir savo noru negaili patuštinti piniginių – neseniai elitinė plaštakė viešai prisipažino uždirbanti 7 tūkst. eurų per mėnesį. Štai kiek meilės atspalvių mūsų neknyginėje tikrovėje...

Beje, apie knygas. Netiesa, kad skaitantis pasaulis pametė galvas dėl erotinių fantazijų. Perkamiausia knyga po Biblijos išlieka 1936 m. sukurtas Margaret Mitchell romanas "Vėjo nublokšti". Pulitzerio premija įvertinta Skarletės O'Haros ir Reto Batlerio meilės istorija virpina širdis ne mažiau nei Romeo ir Džuljetos. Žmonėms reikia meilės. Tikros. Ir tas jausmas – labai į sveikatą, nes, pasak mokslininkų tyrimų, meilė stiprina imunitetą. Nors Valentino diena vadinama studentų švente, mūsų kultūros svetimkūniu, švęskite kas tik norite – kad ir kasdien. Juk dabar visiems taip reikia gerų emocijų.

Na, ir žiūrime reportažą iš Liepkalnio slidinėjimo centro... Tos atgaivos tautiečių veiduose turėtų būti daug, o ne! Vienas pilietis, paprašytas užsidėti kaukę, atgręžė tokį neapykantos pritvinkusį veidą, kad, regis, tuoj slidžių lazdos smaigaliu padurs.

Pyktis tapo mūsų oru ir duona. Visuomenės susipriešinimas – tokia pati pandeminė tikrovė, kaip ir nežinia, įtampa, nerimas, baimė. Karantininis nuovargis per akis laša. Kantrybės – skysti griuvėsiai. Ir kuo labiau esame bejėgiai, tuo labiau ieškome priešų. Tik priešas jau – kas tik nori, bet ne koronavirusas: Vyriausybė, kuri neatlaisvina karantininių ribojimų; policija, kuri budi užkardose; kaimynas, kuris prasmuko pas gimines į gretimą savivaldybę; draugė, kuri slapta apsikirpo pas pažįstamą kirpėją...

Pyktis tapo mūsų oru ir duona. Visuomenės susipriešinimas – tokia pati pandeminė tikrovė, kaip ir nežinia, įtampa, nerimas, baimė. Ir kuo labiau esame bejėgiai, tuo labiau ieškome priešų.

Pagal vieną iš raidžių pažinimo metodikų reikėtų jas susieti su gyvūnų pavadinimais. Pasimokykime: A – lakstysime laisvėje kaip antilopės, B – mūsų gyvenimas taps margesnis kaip boružė, C – mums dar reikia cerberio priežiūros. Betgi dabar gyvename pagal scenarijų Ž – kaip žiurkės, kurios badmečiu ėda net ir savo gentainius.

Pasitikėti ar priešintis, bendradarbiauti ar kurstyti, vienytis ar skaldytis – kiekvieno kasdienis pasirinkimas, nuo kurio priklauso pačių ir artimųjų savijauta. Nuo politikų pasirinkimų priklauso dar ir kitų savijauta. Betgi opozicija, padėjusi sausų malkų po Vyriausybe, kursto: "Tetrūksta degtuko!" Toks amerikietiškai trumpiškas dežavu...

Buvusios Vyriausybės komunikacijoje buvo viena kalba: "Draudžiame, taip reikia!", šiandien girdime žmogišką ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės atsiprašymą, kad dar ne laikas švelninti karantiną. Tokios skirtingos žinutės toms pačioms nuo įtampos spragsinčioms smegenims...

Iki šiol apie mirtį labiau kalbėdavome prieš Vėlines, dabar ji  – mūsų kasdieniame žodyne. Tačiau šiurpiausia, kad 2020-aisiais žymiai išaugus mirčių skaičiui, didžioji dalis tautiečių mirė ne nuo koronaviruso.

Mirties sėjėju tapo draudimas per pirmąjį karantiną gauti būtinąsias sveikatos paslaugas. Šiandien medikai už galvų stveriasi dėl toli pažengusių ir ilgai negydytų susirgimų. Nors antrasis karantinas neužtrenkė gydymo įstaigų durų, sergantieji vis tiek neskuba kreiptis pagalbos, o jau ligoninių – net ir kritiškos būklės – išvis kratosi.

Betgi planai yra planai, o kai jie tokie didingi – kam paisyti žmonių?! Nesvarbu, kad pokyčiai gali būti pragaištingi daugumai vyresniojo amžiaus pacientų.

Ir štai tokiame kontekste, kai visų pirma reikėtų kuo greičiau susigrąžinti pacientus į gydymo įstaigas, imasi projektų, dar labiau susiaurinančių kelius į jas. Būtent dabar keičiama registracijos pas gydytojus tvarka ir kuriama išankstinė pacientų registravimosi (IPR) sistema per e.sveikatos portalą. Nuo balandžio įprastos buvusios platformos sergu.lt nebeliks. Tos pačios, kurią keikė šeimos gydytojai, nuolat susidurdavę su trikdžiais. Tos pačios, kuri nepakeitė pacientų įgūdžių: 95 proc. pacientų turėdami siuntimą skambina į registratūrą, tik 5 proc. pacientų patys registruojasi per IPR sistemą.

Betgi planai yra planai, o kai jie tokie didingi – kam paisyti žmonių?! Nesvarbu, kad pokyčiai gali būti pragaištingi daugumai vyresniojo amžiaus pacientų, kurie nepratę prisijungti prie sistemos per elektroninės valdžios vartus. Ilgo laiko projektą, kuriam stinga viešumo, išaiškinimo, bandoma sugrūsti į eilutę, ties kuria norisi kuo greičiau padėti paukščiuką. Nenuostabu, kad ir seimūnams prioritetai susivartalioję: užuot svarstę, ką padarius, kad mirčių Lietuvoje būtų mažiau, siūlo leisti išbarstyti mirusiųjų pelenus Baltijos jūroje ir upėse. Va čia tai pirmo būtinumo reikalas, ane?

Na, į užpustytą nei šį, nei kitą miestelį atvažiuoti nepavyks dėl karantino judėjimo suvaržymų, tačiau žiedams skleidžiantis, ko gero, vėl leisimės keliais ir keleliais po Lietuvą. Rankiosime spyglius iš širdies: kas prisiglausdami prie gimtinės šaknų, kas atrasdami dar nematytą savo šalį, kas tiesiog ieškodami poilsio atgaivos.

Praėjusią pandeminę vasarą ne vien Lietuvos pajūris auksinėmis raidėmis įrašė į istoriją – keliavimo po šalį pikas net ir atokiausiems kampeliams leido pasijusti gyvais. Vietinio turizmo atsigavimas buvo kur kas spartesnis, nei baimintasi pirmojo karantino metu, o tuo besidžiaugiant žadėta labiau suprasti mūsų poreikius ir galimybes.

Deja, geros intencijos išgaruoja pakvipus geram uždarbiui. Atvažiuojate ilsėtis prie ežerų? Tuomet – klokite pinigus kaip už Nicą su skrydžiu! Keliaujate po Lietuvą? Negana pagalvės mokesčio, mokėkite dar ir už įvažiavimą. Anykščiai ką tik pasiūlė tokį mokestį ir svarsto jį įsivesti. Užsimiršo vietinės savivaldos atstovai, kad čia – ne sostinės Senamiesčio reikalai... Net Venecija, išties dūstanti nuo turistų, atidėjo įvažiavimo mokestį iki 2021-ųjų pabaigos, o štai Nida, jau ir taip tapusi prabangos kurortu, per pandemiją įvažiavimo mokestį gerokai padidino.

Tik kai sugrįžus galimybei skraidyti visi išsilakstys po turkijas ir egiptus, kad netektų kiekvienam įvažiuojančiam automobiliui raudono kilimo patiesti... Nors mes – ne japonai, kurie iš valdžios gauna solidžias subsidijas kelionėms po šalį, iš savo sutaupytų pinigėlių vis tiek važiuosime, nakvosime, turistausime, poilsiausime – tik nepridėkite mums spyglių į batus. Antraip pakaks įspirtukių išlėkti pigesnių ir šiltesnių atostogų svetur.

... Salos švyturio prižiūrėtojo ir jo žmonos laimę temdo vienintelis dalykas – nepavyksta susilaukti vaikų. Ir kai vandenynas atplukdo valtį su mirusiu vyriškiu ir verkiančiu kūdikiu, tenka priimti sprendimą: surasti jų artimuosius ar pasilikti mergytę sau? Ką pasirinkti: tai, kas teisinga, ar tai, kas savanaudiška? Tai, kas leis išlikti padoriais, ar tai, kas padarys laimingais?..

Laisvės vardu pažymėta savaitė priminė pasirinkimo svarbą. Apsisprendimų navigacijoje – (ne)stoti ginti Parlamentą ar (ne)gauti skiepą be eilės – asmeninis pasirinkimas vienodai reikšmingas. Ir švyturys krante tėra vienas: tavo paties atsakomybė, garbė, sąžinė.

Apsisprendimų navigacijoje – (ne)stoti ginti Parlamentą ar (ne)gauti skiepą be eilės – asmeninis pasirinkimas vienodai reikšmingas. Ir švyturys krante tėra vienas: tavo paties atsakomybė, garbė, sąžinė.

Pandeminėje audroje, daužančioje saugaus gyvenimo laivus, ne skiepai yra švyturys – mūsų pasirinkimai. Vienus jie veda savanoriauti į kovidinius ligoninių skyrius, kitus tupdo ant sofų kurti antikovidinių teorijų ir melagienų. Vieni braukia paskutinę ašarą išeinančiam iš gyvenimo vienišam mirštančiajam, kiti skandina stebuklingo vandens upėse nuo pandeminių išbandymų pailsusius protus.

Beje, apie stebuklus. Kadaise "Kauno dienos" korespondentai atliko žurnalistinį eksperimentą: turguje pardavinėjo neva gydantį Titikakos smėlį. Tolimesnio pasaulio dar nemačiusiems lietuviams vien Titikakos pavadinimas skambėjo kaip pažadas. Oi, kaip noriai pirko! Žurnalistai vos spėjo kiekvieną vytis, kad viską paaiškintų ir grąžintų pinigus.

Tebelikti Titikakija ar būti modernia Lietuva – mūsų pasirinkimas. Niekas nepažadėjo, kad ,iškovojus laisvę, pasirinkimai baigsis. Ir kai išgirsti trivialų kaltinimą "Ne už tokią Lietuvą kovojome!", norisi paklausti: už kokią? Kurią kaip tortą, iškeptą pagal tobulą receptą, kažkas turėjo patiekti ant lėkštutės? Ar tą, kurią kaip korį po mažytį savo pasirinkimą turime sunešti visi?