Kaip didžiulė enciklopedija
Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus alsuoja daugelio nusipelniusių Lietuvai asmenybių dvasia, tačiau balandžio 12-ąją čia tiesiogine žodžio prasme švietė A.E.Senno, arba Al, kaip jį vadino bičiuliai, šypsena. Ypatingas humoro jausmas buvo neatsiejama šio žmogaus savybė.
„Ši nuotrauka labiausiai atspindi mano tėtį, – meiliai paglostė ant molberto padėtą A.E.Senno nuotrauką į minėjimą su visa savo šeima iš JAV atvykusi jo dukra Ann Senn. – Ir ne vien dėl ypatingos šypsenos. Tėtis čia vilki liemene, kuri jam buvo žurnalistinio darbo talismanas.“
Vienoje iš liemenės kišenių būtinai buvo užrašų knygutė, padėjusi šiam be galo smalsiam žmogui kruopščiai fiksuoti gyvenimą. Vienam svarbiausių Lietuvos XX a. istorijos tyrinėtojų faktai niekada nebuvo sausi – po jais stengėsi atrasti žmogų ir atskleisti jo požiūrį į konkrečią situaciją. Unikalaus gyvosios istorijos (angl. oral history) metodo autorius talentingai gebėjo konstruoti faktologijos mozaiką naudodamas žurnalistikos metodą – interviu.
Taip jis ne tik susipažino su Juozu Tumu-Vaižgantu, Jonu Jablonskiu, Vincu Krėve, Antanu Saliu, Mykolu Biržiška, bet ir paliko solidų XX a. Lietuvos istorijos tyrinėjimų ženklą. Mokslininkas parašė aštuonias knygas, skirtas Lietuvos istorijai, savo tyrinėjimais prisidėjo prie jos gilesnio supratimo anglakalbiame pasaulyje. Jo darbas „Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“ 1996 m. apdovanotas Edgaro Andersono prezidentine premija, kurią įsteigė Amerikos Baltijos studijų asociacija. Už nuopelnus Lietuvai jam suteiktas valstybės apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius.
Vertina: VDU rektorius J.Augutis ir žurnalistė, visuomenininkė B.Garbaravičienė puikiai žino A.E.Senno nuopelnus Lietuvos universitetui. / A. Antanaičio nuotr.
„Šis žmogus buvo tarsi didžiulė enciklopedija, – sakė VDU rektorius akademikas Juozas Augutis. – Vytauto Didžiojo universitetas, kaip Lietuvos universitetas, šiemet švenčiantis šimtmetį, buvo remiamas stiprių asmenybių. A.E.Sennas – vienas tvirčiausių ramsčių, ant kurių universitetas kūrė savo ateitį. Tai buvo globalus žmogus, pasaulio pilietis. Ir be galo mylėjęs Lietuvą.“
VDU Garbės daktaras A.E.Sennas Kauno universitete dirbo ilgiau nei dešimtmetį, nuolat skaitė paskaitas istorijos ir žurnalistikos studentams, itin mylėjusiems šį autentišką profesorių. Tad teisus buvo VDU rektorius teigdamas, kad iki šiol daugelis jaučia šio itin nuoširdaus žmogaus tvirtą rankos paspaudimą.
Daugiakalbystė – genuose
Nors A.E.Senno jubiliejiniame paminėjime viešėjo jo anglakalbė šeima, renginyje pasirinkta kalbėti lietuviškai. „Kitaip negalėtų būti, – sakė habilituotas humanitarinių mokslų daktaras prof. E.Aleksandravičius, – visa A.E.Senno akademinė veikla susijusi su lietuviškumu.“
Šveicarijos ir Amerikos pilietybę turėjęs A.E.Sennas puikiai kalbėjo lietuviškai, išmokęs iš klausos. Knygoje „Lietuva mano gyvenime“ pasakojo, kaip Lietuva atsirado jo tėvo, šveicarų kalbininko Alfredo Senno, ir jo paties gyvenime.
Išskirtinis: istorikas E.Aleksandravičius teigia, kad Vakaruose nebuvo kito tokio mokslininko, kuris – kaip A.E.Sennas – būtų taip domėjęsis Lietuvos istorija. / Vilmanto Raupelio nuotr.
Lietuvoje susipažinusių tėvų – šveicaro A.Senno ir lietuvės Raudondvaryje gimusios Marijos Vedlugaitės – emigracija į JAV nulėmė, kad A.E.Sennas gimė Amerikoje, tačiau jo pasirinkimas nekėlė abejonių. „Aš nutariau, kad svarbiausia man gyvenime yra kalba, kurią gavau iš savo tėvų, su kuria išaugau“, – yra sakęs aštuonias kalbas mokėjęs mokslininkas.
Kalbėti apie A.E.Senną ir nekalbėti apie jo tėvą A.Senną (1899–1978) neįmanoma. Garsus baltistas, filologas, leksikografas, poliglotas taip pat yra dėstęs Kaune, Lietuvos universitete. Atvykęs iš Šveicarijos, jis taip sustiprino Šveicarijos indėlį į jaunos valstybės akademinį gyvenimą.
Tėvas ir sūnus Sennai, anot VDU tarptautinių ryšių prorektorės, Lietuvių kalbos katedros profesorės Inetos Dabašinskienės, – vienis. Jų kūrybinis palikimas, jų indėlis į mokslą – nepaprastai reikšmingas. Daugiakalbystė – šios šeimos genuose. Pasak profesorės, Sennų bibliotekoje buvo knygų net 50-čia kalbų!
Įkvėpė rašyti įdomiai
29-ių knygų autorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras istorikas Alfonsas Eidintas prisipažįsta darbštumu vis tiek negalįs lygintis su savo mokytoju A.E.Sennu.
„Tai buvo vienas produktyviausių XX amžiaus istorijos tyrinėtojų, mokęs ir turtinęs mus, Lietuvos istorikus“, – teigė A.Eidintas, kurio knygą apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną į anglų kalbą yra išvertęs A.E.Sennas.
Pensilvanijos universitete studijavęs istoriją ir tarptautinius santykius, Kolumbijos universitete įgijęs istorijos magistro laipsnį, daktaro disertacijai pasirinkęs Lietuvos istorijos temą („Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920 m.“), A.Sennas lietuvių kolegas skatino išsivaduoti iš akademizmo, pakeisti daugybę stereotipų, įkvėpė rašyti moderniai ir įdomiai.
„Mūsų, istorikų, dirbtuvėje su žvėrišku rimtumu buvo žiūrima į faktą, niekaip nesugebėta kurti pasakojimo. A.E.Sennas išmokė, kad net pačius rimčiausius dalykus galima atskleisti per humorą“, – talentingo pasakotojo savybėmis žavisi ir E.Aleksandravičius.
„A.E.Sennui šypsojosi pasakojamojo stiliaus mūza“, – kolegai antrino istorijos mokslų daktaras Kastytis Antanaitis, prie visų A.E.Senno nuopelnų priskyręs ir jo indėlį į sporto istoriją.
Jam teko imti interviu ir iš Arvydo Sabonio, kai šis Amerikoje gydėsi po patirtos traumos. „Oi, tai buvo daug sudėtingiau, nei rašyti apie istoriją“, – yra prisipažinęs A.E.Sennas, tąkart sugebėjęs meistriškai įveikti žurnalistinę užduotį.
Alfredas Erichas Sennas – vienas tvirčiausių ramsčių, ant kurių universitetas kūrė savo ateitį. Tai buvo globalus žmogus, pasaulio pilietis. Ir be galo mylėjęs Lietuvą.
Ji buvo sunki – prikalbinti žvaigždę duoti interviu. „Labas, Arvydai, tai ar dar groji akordeonu?“ – įėjusio į palatą A.E.Senno pirmasis klausimas prajuokino krepšinio žvaigždę.
„Jis mokėjo pralaužti ledus, – tikino VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė. – Atėjęs į auditoriją, ne iškart imdavo dėstyti, o stengdavosi ištirpinti susikaustymą. Pavyzdžiui, paprašydavo studentų pasmulkinti pinigų. Kildavo šurmulys beieškant, žiūrėk, – atmosfera iškart draugiškesnė. Būsimuosius žurnalistus jis mokė surasti priėjimą prie kalbinamo asmens.“
Nuoširdus: „Al buvo jautrus ir aistringas istorijos tyrėjas, mąstytojas ir rašytojas. Jam išties rūpėjo istorija ir žmonės joje“, – tikina VDU prof. A.Balčytienė. / VDU archyvo nuotr.
Apie vidinius dramblius
A.E.Senną jaudino sovietmečiu, šaltojo karo laikais, jam klijuota buržuazinio nacionalisto etiketė. „Tai koks istorikas aš esu, buržuazas?“ – klausdavo kolegų lietuvių. O šie ramindavo: „Jūs esate tikrų tikriausias objektyvistas!“
„Sovietijoje buvo įprasta teigti, kad mes esame objektyvūs. A.E.Sennas mums pateikė svarbią įžvalgą: nė vienas negalime būti objektyvus, nes turime savo požiūrius, principus“, – sakė E.Aleksandravičius, priminęs A.E.Senno dažnai vartotą vidinio dramblio metaforą.
„Al mėgo šį palyginimą. Teigė, kad žmogaus viduje esantys drambliai priverčia abejoti faktais. Tarkime, mano vidinis dramblys įeina į porceliano parduotuvę. Kaip jam elgtis, kad nieko aplink nesutraiškytų? Kaip bendrauti su kito žmogaus vidiniu drambliu, kad pavyktų išgirsti, susikalbėti? Tuomet daugelis iš mūsų nė nesupratome iki galo, ką jis norėjo perteikti. Tas supratimas ateina, kai jau esi senas“, – kalambūru pabaigė mintį E.Aleksandravičius ir palinkėjo jauniesiems kolegos imtis labai svarbaus darbo – parengti ir išleisti A.E.Senno biografinę knygą.
„Didelių žmonių biografijos yra didelis iššūkis mums, jei norime išsaugoti atminties rėmą, kad galėtume stiebtis ar bent jau nesmukti“, – priminė renginio moderatorius.
Neatsitiktinai renginyje išsprūdo jubiliato palyginimas – renesansinis žmogus. Būtent ši epocha aukštino išmintingą, turtingo vidinio pasaulio ir visapusiškai išsilavinusį žmogų, koks ir buvo A.E.Sennas.
Tiltų statytojas
Dažnai Lietuvoje lankęsis A.E.Sennas visada sugebėdavo atsidurti įvykių sūkuryje. Jam yra tekę būti 1988–1991 m. Lietuvos išsivadavimo įvykių liudytoju. Knyga, kurioje aprašė 1991-ųjų sausį, yra itin vertinama už nešališkumą. Knyga apie Sąjūdį, anot politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos, taip ir liko nepralenkiama savo gilumu ir įžvalgomis.
Pagerbė: 1999 m. tuometis VDU rektorius Vytautas Kaminskas A.E.Sennui įteikė Garbės daktaro regalijas. / VDU archyvo nuotr.
Tolerantiškas, plačių pažiūrų profesorius rūpinosi, kad Lietuvos istorikai ir žurnalistai galėtų stažuotis Amerikoje. Al buvo tas, kuris visus sutikdavo Madisone, globodavo, supažindindavo su intelektualais, pakreipdavo tyrinėjimo žvilgsnį reikiama kryptimi. Jo dėmesingą globą stažuotėse patyrė A.Eidintas, E.Aleksandravičius, Raimondas Lopata, Gintautas Alksninis, R.Valatka – per 20 lietuvių.
Žurnalistė, redaktorė, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė Birutė Garbaravičienė taip pat buvo tarp jų. „Mūsų pažintis su Al prasidėjo nuo mano interviu su juo, kurį rašiau 1996-aisiais „Kauno dienos“ kultūros ir meno priedui „Santaka“. Nuo to laiko tapome draugais visam gyvenimui. Jis vadino mane savo lietuviška dukra, o man išties buvo tarsi tėvas, su kuriuo apie viską galėjome pasikalbėti“, – sako B.Garbaravičienė.
Kaune A.E.Sennas turėjo ne tik lietuviškąją dukrą, bet ir lietuviškąją šeimą – didžiulę, draugišką, džiugią. O jos stuburas ir siela buvo ypatingą talentą burti, jungti, susidraugauti, puoselėti ryšius mokėjęs Al.
Didelių žmonių biografijos yra didelis iššūkis mums, jei norime išsaugoti atminties rėmą, kad galėtume stiebtis ar bent jau nesmukti.
Lietuvoje – amžiams
„Jam buvo labai svarbi šeima, – tikino A.E.Senno dukra Ann, į Lietuvą atskridusi su vyru Marku, dukra Delaney ir sūnumi Zachary. – Todėl man itin džiugu būti čia su lietuviškąja jo šeima, kurios stipria dalimi jis jautėsi.“
Būti čia tėvo gimimo dieną Ann – labai svarbu. „Aš net močiutės gintarine sege pasipuošiau šia ypatinga proga, – šypsosi A.Senn. – Man garbė švęsti jo gimtadienį su tais, kuriuos tėvas taip mylėjo. Jei jis dabar būtų čia, pasakytų: nereikia tiek daug dėmesio, geriau – šiek tiek linksmybių.“
Nuotaikingai: savo lietuviškoje šeimoje Al buvo kompanijos siela. / G. Balčyčio asmeninio archyvo nuotr.
Pasak A.Senn, tėvas mėgo gimtadienius, o Amerikoje savąjį sujungdavo su diena anksčiau gimusios anūkės Kajos. Švenčiant būtinai vaišindavosi bananų pudingu ir pasidarydavo nuotrauką atminimui. Fotografijos, kaip ir knygos, muzikos įrašai – labiausia džiugindavusios A.E.Senną dovanos.
Savo tėvą Ann vadina ir mokytoju. „Aš iki šiol mokausi iš jo bendrauti su žmonėmis, išgirsti jų istorijas, stengtis suprasti kitus, ir, žinoma, – pasakoti. Jis buvo nuostabus istorijų pasakotojas! Dar mokausi iš jo būti savimi“, – vardija iš tėvo perimtas vertybes.
Tris dešimtmečius A.Senn didžiulėje tarptautinėje kampanijoje „Deloitte“ teko intensyvus krūvis: po kelis kartus per savaitę jai tekdavo atsidurti vis skirtingoje pasaulio šalyje, teikiant verslo ir technologijų konsultacijas. Dabar A.Senn pasiryžusi sekti tėvo pėdomis ir nerti į akademinę veiklą – ji rengia daktarinę disertaciją lyderystės strategijos tema. Mokslo keliu ketina pasukti ir ekonomikos išsilavinimą įgijusi dukra, dirbanti ekstremalioje katastrofų valdymo srityje. Ji imsis magistro darbo, o vėliau – ir mokslų daktaro disertacijos. Sūnus – matematikos ir informacinių technologijų specialistas, pradedantis dirbti kibernetinio saugumo srityje.
A.Senn iki šiol vis peržiūri gausų tėvo archyvą. „Didžioji jo dalis jau perduota Vytauto Didžiojo universitetui, tačiau dar yra daug medžiagos, kurią reikia įvertinti, surūšiuoti. Tai užrašai, paskaitų konspektai, mokomoji literatūra, fotografijos“, – vardija profesoriaus dukra, spalį vėl atvyksianti į Kauną dalyvauti VDU konferencijoje.
Šios viešnagės metu jai ir artimiesiems teko dar viena misija. A.E.Senno pageidavimu dalis jo palaikų išbarstyta mamos gimtinėje, Raudondvaryje. „Šiandien jis visiems laikams liko Lietuvoje“, – ir graudindamasi, ir didžiuodamasi sakė A.Senn.
