Kas nutinka, kai žmogus būna priverstas staiga palikti savo namus? Kaip atrodo jo patirtys svečiame krašte? Su kokiais iššūkiais jis susiduria? Atsakymų į šiuos klausimus ieško menininkų kolektyvas iš Ispanijos „Kamchàtka“. Rugpjūčio 4–7 d., tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ metu Kauno publikai kūrėjai pristatys interaktyvų gatvės teatro spektaklį „Fugit“.

Migracija – universalus fenomenas

„Kamchàtka“ – tai įvairių tautybių ir disciplinų menininkų kolektyvas, 2006 m. susibūręs Barselonoje. Jau 2007 m. pirmasis kūrėjų gatvės teatro spektaklis, taip pat pavadintas „Kamchàtka“, sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo. Pasirodymas, daugiau nei 450 kartų rodytas 32-ose pasaulio šalyse, laimėjo Didįjį žiuri prizą tarptautiniame „MiramirO“ gatvės meno festivalyje Gente, Belgijoje. 2019 m. šį spektaklį Kaune matė ir pirmojo „ConTempo“ festivalio žiūrovai.

Visi šio menininkų kolektyvo spektakliai analizuoja amžinai aktualią ir skaudžią migracijos temą. Kaip pastebi vienas iš „Kamchàtkos” įkūrėjų – Gary Shochatas, žmonijos istorijoje nebūta laikotarpio, kai kuri nors žmonių grupė nebuvo priversta migruoti.

„Migracija yra universalus žmonijos fenomenas, tad ši tema niekada nenustos būti aktuali. Norėtųsi, kad būtų kitaip, tačiau ir šiandien didelė dalis populiacijos yra priversta susirinkti svarbiausius daiktus ir bėgti į saugesnę, mažiau rizikingą vietą. Tai nenutrūkstantis ciklas, kuris nuolat atsikartoja vis kitoje pasaulio vietoje“, – kalbėjo G.Shochatas.

Jei spektaklio metu prie mūsų prieis praeivis ir paklaus, ką mes čia darome, jis taip pat taps pasirodymo dalimi.

Pasak kūrėjo, savo spektakliuose „Kamchàtkos“ kolektyvas nekalba apie specifinę žmonių grupę ar tam tikrą istorijos tarpsnį. Visi spektaklių personažai yra šiek tiek atitrūkę nuo laiko ir konkrečios vietos. Nors auditorija pasirodymuose atranda referencijų į pasaulinius karus ar Holokaustą, taip ir lieka neaišku, iš kur atkeliavo spektaklio personažai ir kas jie tokie. Kadangi migracijos tema yra aktuali visais žmonijos laikotarpiais, menininkai nenorėjo išskirti tam tikro konkretaus įvykio.

Pasirodymuose kolektyvas siekia auditorijai perteikti įspūdį to, kas nutinka, kai tenka bėgti iš savo namų, palikus viską užnugaryje. G.Shochato teigimu, „Kamchàtkos“ pasirodymus reikia išgyventi, o ne tik pamatyti, todėl jie visi yra interaktyvūs. Užuot pasyviai stebėję vykstantį veiksmą, žiūrovai kartu su aktorių kuriamais personažais keliauja miesto gatvėmis ir patiria autentiškų įvykių. „Nesuklyskite – tai nėra cirko pasirodymas, kai aktoriai iš publikos išsirenka vieną savanorį ir pakviečia jį vaidinti kartu. Mes veikiame kitaip – kartu su auditorija keliaujame iš vietos į vietą, iš gatvės į gatvę. Be abejonės, sutinkame praeivių ir pakliūname į įvairias situacijas, į kurias reaguojame čia ir dabar. Mūsų spektakliuose daug improvizacijų, tad net patys niekada nežinome, koks bus galutinis rezultatas“, – atskleidė kūrėjas.

Kryptis: interaktyvus spektaklis kuriamas aktoriams kartu su savanoriais iš publikos ir auditorija keliaujant miesto gatvėmis. „Patys niekada nežinome, koks bus galutinis rezultatas“, – sako G.Shochatas. / Organizatorių nuotr.

Ne žodžiais, o širdimi

Anot pašnekovo, faktas, kad spektaklio veiksmas vyksta lauke, daro didelę įtaką pasirodymui. Kiekvienas sutiktas žmogus ar miesto gatvėje įvykęs įvykis gali tapti svarbiu šou aspektu. Aktoriai improvizuotai reaguoja į kiekvieną situaciją ir ją paverčia spektaklio dalimi. Todėl kiekviename mieste tas pats spektaklis būna vis kitoks. Netgi Kaune suplanuoti pasirodymai skirsis vienas nuo kito.

„Jei spektaklio metu prie mūsų prieis praeivis ir paklaus, ką mes čia darome, jis taip pat taps pasirodymo dalimi. Labai lanksčiai reaguojame į mus supančią aplinką ir daug improvizuojame, todėl niekada nežinai, ko gali tikėtis. Vis dėlto, nors visi mūsų spektakliai skirtingi, jų esmė išlieka nepakitusi. Žiūrovams bandome perteikti į nežinomą vietą atvykusio migranto būseną ir patirtis, – pasakoja G.Shochatas. – Be abejonės, spektakliui įtaką daro ir auditorija, kurios dinamika visada skiriasi. Kartais joje būna hiperaktyvių vaikų, kurie nenustygsta vietoje ir sukuria energingą nuotaiką. O senjorai ne visada gali eiti greitu tempu. Siekiame, kad visi mūsų spektakliuose jaustųsi patogiai, todėl stengiamės prisiderinti prie skirtingų žiūrovų poreikių.“

Visi „Kamchàtkos“ spektakliai yra nebylūs. Juose aktoriai nenaudoja žodžių ir komunikuoja universalia kūno kalba. „Viską, ką norime pasakyti, pasakome akimis, gestais. Tačiau nesame mimai – nesistengiame auditorijai interpretuoti spektaklio scenų. Tiesiog daug improvizuojame, čia ir dabar reaguojame į aplinką, kurioje esame. Juk į svetimą šalį atvykę migrantai taip pat dažniausiai nemoka vietinės kalbos, tad jiems tenka bendrauti kitais būdais – kalbėjo G.Shochatas. – Įdomu tai, kad spektaklio metu prie mūsų neretai prieina atsitiktiniai praeiviai ir klausia, kas mes esame, ko ieškome. Tačiau mes jiems nieko negalime atsakyti, nes nekalbame vietine kalba.“

Spektakliuose – emigracijos ciklas

Kūrėjas pasakoja, kad visuose „Kamchàtkos” spektakliuose veikia tie patys personažai. Pirmajame spektaklyje, kurio pavadinimas taip pat „Kamchàtka“, auditorija išvydo aštuonis emigrantus, kurie su lagaminais rankose atvyko į svetimą šalį ir stengiasi kuo daugiau išsiaiškinti apie vietinę kultūrą, paragauti čionykščio maisto, susirasti darbą, sukurti šeimą ir tiesiog būti priimti. Antrajame spektaklyje „Habitaculum“ šie emigrantai auditoriją pakviečia į savo naujuosius namus svečioje šalyje. Tad aktoriai improvizuoja uždaroje erdvėje, kuri kiekvieną kartą būna skirtinga. Vienų festivalių organizatoriai parūpina tikrą gyvenamąją erdvę, kiti – pramoninį pastatą.

2014 m. sukurtas spektaklis „Fugit“, kurį rugpjūtį išvys Kauno žiūrovai, pasakoja apie akimirką, kai tenka skubiai susirinkti svarbiausius daiktus ir išvykti.

„Savo pasirodymuose pavaizduojame visą migracijos ciklą – atvykimas į svetimą šalį, įsikūrimas ir išvykimas. Ketvirtajame, naujausiame, spektaklyje „Alter“ jau šiek tiek giliau paanalizuojame savo kuriamus personažus – iš kur jie atvyko, kokia jų istorija, praeitis? Tai lyg visų spektaklių priešistorė“, – paaiškino G.Shochatas.

Norėtųsi, kad būtų kitaip, tačiau ir šiandien didelė dalis populiacijos yra priversta susirinkti svarbiausius daiktus ir bėgti į saugesnę vietą.

Komandinis darbas

Anot pašnekovo, kolektyvas „Kamchàtka“ gimė kūrybinių dirbtuvių metu. G.Shochatas kartu su gatvės teatro kūrėju Adrianu Schvarzsteinu 2006 m. sukvietė kartu paimprovizuoti menininkus iš Barselonos apylinkių. Vėliau grupę pastebėjo vieno gatvės meno festivalio organizatorius ir pakvietė pasirodyti renginyje. Taip prasidėjo daugiau nei penkiolika metų gatvės teatrą kuriančio kolektyvo veikla.

Nors „Kamchàtkos“ spektakliuose svarbiausia yra migracijos tema, ne visi kolektyvo nariai yra migrantai. Dauguma jų – Barselonos gyventojai, tačiau prie „Kamchàtkos“ prisijungė trys italų menininkai, belgas ir argentinietis. Pats G.Shochatas, nors nuo 2001-ųjų gyvena Barselonoje, yra amerikiečių ir izraeliečių kilmės. Pašnekovas ilgus metus dirbo televizijos scenaristu ir vaizdo žaidimų dizaineriu. Tačiau jį traukė vaidyba ir komedija, tad pašnekovas, būdamas daugiau kaip 30-ies, į šią sferą ir paniro.

„Galiausiai atradau interaktyvų gatvės teatrą. Man jis yra arčiausiai širdies, nes nenoriu būti tokiu aktoriumi, kuris tik užlipa į sceną ir pasako iš anksto paruoštas eilutes. Man patinka improvizacijos, bendravimas su žmonėmis čia ir dabar, reagavimas į mūsų pasirodymo vieta virtusios gatvės gyvenimą. Spektaklio metu privalai išlikti budrus, nes niekada nežinai, kas gali nutikti ir kaip tą įvykį galėsi paversti pasirodymo dalimi“, – šypsosi jis.

G.Shochatas pasakoja, kad prieš kurdami kiekvieną spektaklį kolektyvo nariai atlieka lauko tyrimą. Pavyzdžiui, menininkai analizavo Katalonijoje gyvenančių migrantų iš Rytų Europos, atvykusių čia užsidirbti, istorijas. Tačiau ilgiausiai kūrybinio proceso metu užtrunka generuoti idėjas ir eksperimentuoti.

Aktoriai improvizuoja uždaroje erdvėje, kuri kiekvieną kartą būna skirtinga. Vienų festivalių organizatoriai parūpina tikrą gyvenamąją erdvę, kiti – pramoninį pastatą.

„Esame darnus kolektyvas, tad neturime vieno lyderio, į kurį lygiuotumės. Viską sprendžiame kartu, drauge dalijamės idėjomis ir jas testuojame. Šis procesas yra labai ilgas, todėl antrąjį savo spektaklį sukūrėme tik po ketverių metų nuo pirmojo gimimo, o trečiąjį – dar po ketverių. Tad prireikia labai daug kantrybės, – atskleidė kūrėjas. – Kūrybinio etapo metu visi siūlome savo idėjas ir jas drauge testuojame, patikrindami, kaip jos veikia. Privalu apgalvoti, kaip visa tai atrodys skirtingose erdvėse, ar žiūrovams bus įdomu. Neretai tavo „tobulos“ idėjos kitiems pasirodo ne tokios ir geros. Todėl svarbu ne tik ugdyti kantrybę, bet ir išmokti suvaldyti savo ego.“

Kryptis: interaktyvus spektaklis kuriamas aktoriams kartu su savanoriais iš publikos ir auditorija keliaujant miesto gatvėmis. „Patys niekada nežinome, koks bus galutinis rezultatas“, – sako G.Shochatas. / Organizatorių nuotr.

Anot pašnekovo, svarbi spektaklių idėja – nebūtina migruoti į kitą pasaulio kraštą norint pasijusti svetimšaliu. Užtenka išvykti į kitą miestą, kuriame nieko nepažįsti, nežinai vietinių papročių ir kultūros. Žvelgiant per šią prizmę, visi mes kartais tampame migrantais.

„Į migraciją visuomenėje dažnai žvelgiama kaip į trūkumą. Tačiau mes daugiakultūriškumą matome kaip svarbų pranašumą. Juk šis procesas visuomenei suteikia daugiau spalvų, sluoksnių ir nuomonių“, – savo požiūrį išdėstė rugpjūtį Kaune pasirodysiantis menininkas.