Menininkas Stasys Stakauskas savo 75-mečio proga dovanoja personalinę parodą, kurioje eksponuojami dar niekur nerodyti tapytojo kūriniai, sukurti per pastarąjį dešimtmetį.

Geriausiai šis tapytojas yra žinomas dėl pamėgtų peizažų, portretų, polinkio į impresionizmą ir ekspresionizmą. Menininko pamėgtos technikos – tapyba aliejumi ir akvarele. Tačiau ne vien tapyba S.Stakauskas perteikia kūrybinę saviraišką. Jam taip pat nesvetimos ir vitražo, mozaikos, sieninės tapybos, skulptūros, dekoratyvinės keramikos sritys.

Pats menininkas teigia, kad jo paveikslai gimsta vienu įkvėpimu, be jokių vėlesnių taisymų, tačiau tai nereiškia, kad jo darbuose nereikia ieškoti prasmės. Menininkas gimė per patį Antrojo pasaulinio karo įkarštį 1940 m. ir dar vaikas būdamas regėjo jo baigtį, tad savo kūriniuose nevengia ir dramatizmo.

S.Stakauskas gamtos motyvus, emocijas, patirtas būnant gamtoje, perkelia ant drobės, tačiau tik kaip įspūdį, ryškią ekspresyvią nuotaiką. Nors menininko paveikslai gimsta techniškai lengvai – vienu prisėdimu, tačiau jie kupini įvairiausių nuotaikų. Gamtos motyvuose vis pasirodo S.Stakausko pamėgta raudona spalva – kaip kartaus karo atminimo liekanos. Tapomų medžių kamienai laužyti, kreivi, tarsi simbolizuojantys sulaužytą tą laikmetį.

Kai kur peizaže atsiranda ir figūrų – ankstesnės kūrybos laikotarpiu pamėgtas motyvas. Tačiau jos nėra itin stipriai išryškinamos – susilieja su tapomu peizažu.

S.Stakausko kūriniuose galima rasti ir architektūrinių motyvų – suabstraktintų Kauno vaizdų. Pastatams menininkas keliais štrichais suteikia grakštumo, išryškina namų stogus, kuriuos dažniausiai tapo raudona spalva – taip perteikiami tikri Senamiesčio vaizdai, paveiksle atsiranda ryškesnių akcentų.

Menininko aliejinė tapyba laisvais potėpiais, nubėgusiais dažais primena tapymą akvarele. Tai sušvelnina peizažą, sukuria minkštumo įspūdį, dėl to apima tarsi sapno, netikrovės nuotaika – objektai nėra ryškiai matomi, juos įžvelgti sunku.

Apie jubiliejinę parodą, svarbiausius kūrybos akcentus ir įkvėpimą – pokalbis su menininku S.Stakausku.

– Kokiai progai skirta naujausia jūsų paroda?

– Netikėtai viskas buvo sugalvota. Anksčiau maniau, kad jau viskas – nebereikia man tų parodų. Tačiau laikui bėgant susikaupė nemažai kūrinių. Taigi, parodoje nusprendžiau rodyti naujausius kūrinius, sukurtus 2005–2015 m. ir niekur neeksponuotus. Paroda sutampa ir su mano 75-uoju gimtadieniu. Taigi, tai paroda, pažyminti ir jubiliejų.

– Kaip pasikeitė jūsų kūryba nuo paskutiniosios parodos, kuri vyko 2005 m. iki šių dienų?

– Kūryboje daugiau apibendrinimo ir abstrakcijos. Anksčiau buvo daugiau teminių darbų, portretų. Dabar dominuoja įspūdis. Daugiau vidinės išraiškos. Gamtos, kad ir netiesioginiai motyvai, su dramatizmu, apibendrinimu. Kodėl atsirado toks pokytis? Matyt, savaime. Kiekviena diena atneša kažką naujo, kinta žvilgsnis. Kinta požiūris ir į meną. Ir į kūrybą. Dabar, kai jau esu pensijoje, galiu kūrybai skirti visą savo laiką.

– Minėjote, kad jums svarbiausia perteikti jauseną. Kokia ji dažniausiai būna?

– Net ir linksmame motyve atsiranda dramatizmo potėpių. Įvairios linijos parodo sunkumus, vidinius išgyvenimus. O dramatizmas kyla dėl to, kad gimiau karo metais, prisimenu jo pabaigą. Pamenu visą kismą po karo. Ir pokario metai su didžiuliais tragizmais – pasipriešinimai, kruvinų medžių kamienai... Nuo gimimo turėjau tą dramatizmą savyje. O vėliau – sovietmetis, vėl nieko teigiamo. Reikėjo visame tame išlaviruoti.

– Sakote, kad nereikia parodoje varginti žmonių įvairiais tekstais, ilgomis anotacijomis ir net etiketėmis prie kūrinių. Kaip patartumėte žiūrovams žvelgti į jūsų kūrinius?

– Tegul asmuo pats žiūri į mano kūrinius. Neperšu nuomonės, kaip reikia žiūrėti į darbus. Neperšu nuomonės, ką reikia kūrinyje rasti. Nenoriu žmonių blaškyti.

– Kuo vėlesni kūriniai, tuo mažiau figūrų juose vaizduojate. Dabar kūriniai, esantys jūsų studijoje, itin ekspresyvūs.

– Taip. Kartais noriu būti labai ekspresyvus, ir tai matyti didelio mastelio drobėse. O kartais tampu smulkmeniškas ir jau kur kas atidžiau dirbu su teptuku.

– Kažkur viduje turi subręsti ir jau tuomet išlieji visa tai drobėje. Savaime ir koloritas, ir potėpiai atsiranda ant drobės. Kartais būna ir tuštuma – nesukuri nieko. Jeigu nėra postūmio kažką kurti, tai ir nekuriu. Nors kūryboje ir yra gamtos motyvų, kad ir paslėptų, tačiau plenere netapau. Pamatau kažką gamtoje, užsilieka tai sąmonėje ir vėliau viską perkeliu ant drobės, tik žinoma, jau kitaip. Nes kam tiksliai kopijuoti gamtą? Jeigu nori tiksliai užfiksuoti gamtą – tam yra fotoaparatai,

– Nemažai vaizduojate ir Senamiesčio aspektų. Jūsų dirbtuvė taip pat Senamiestyje. Turite savyje šios Kauno vietos dvasią?

– Taip. Senamiesčio dvasia manyje tikrai yra. Tačiau, kai vaizduoju Kauno senamiestį, dažnai būnu ekspresyvus.

– O kokie buvo pirmieji jūsų kūriniai?

– Tai daugiausia buvo gamtos vaizdai, portretai. Žmogaus vaizdai, įvairūs aktai. Įtaką darė Renesanso meistrų piešiniai. Postimpresionistai –  Vincentas van Goghas, Paulis Gauguinas turėjo savo žavesio. Amedeo Modigliani taip pat.

Būtina paminėti, kad menininkas S.Stakauskas ne vien užsiima kūrybine dailės raiška, bet ir kuria poeziją. Geriausiai šią autoriaus parodą apibūdintų jo eilėraštis:

Jau ištuštėjo mano avilys.

Medų bitės suvalgė pačios. –

Ačiū, viržiai, pušynų žali,

Ačiū, dirvos, už dobilus. Ačiū!..

----------------------------------------

Išvargęs gruoblėtam kely,

Lėtai artėju į pradžią.

Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, IV a. fojė).

Kas? jubiliejinė S.Stakausko tapybos darbų paroda.

Kada? veikia iki lapkričio 24 d.