50-metį lapkričio 6-ąją švenčiantis Kauno valstybinio muzikinio teatro tenoras Kęstutis Alčauskis atvirauja, kad ypatingų norų jubiliejaus proga neturi. "Gyvenu Vilniuje, pro namų langus matosi Liepkalnis. Laukiu žiemos, kai su dukromis galėsime lėkti nuo kalnų. Artimiausi planai – išbandyti kepsninę, kurią draugai žadėjo padovanoti gimtadienio proga, jei ką nors gardaus ant jos pačirškinsiu", – šypsosi charizmatiškasis solistas.

– Kulinarija – vienas jūsų pomėgių?

– Meilę maisto gamybai jaučiu dar nuo studijų laikų. Pamenu, televizija filmavo kažkokią laidą, atrodo, "Studentų maistas", kurioje teko ir man dalyvauti. Kai noriu palepinti savo šeimą? Ne, vieno ypatingo patiekalo neturiu. Pusryčiams visi mėgstame šakšuką – žydišką kiaušinienę. Priešpiečiams galiu pagaminti kapotos silkės. Puiki užkandėlė prieš pagrindinį patiekalą. Vis dėlto labiausiai mėgstu kepti  (ir valgyti) kepsnius. Štai dabar geros kepsninės ieškau.

– Ar jums svarbu, iš kur atkeliauja produktai kepsniams – ekologiškų ūkių ar prekybos centrų?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvarbu. Mes iš tų, kurie labiau palaikome smulkųjį verslą, nei valgome fanerą iš parduotuvės. Bet vergai šioje srityje nesame. Jei gaminu šašlyką, tai vis tiek mėsa per marinatą nelabai jaučiasi – galiu pirkti ir parduotuvėje, bet jei apie tikrus kepsnius galvoju, visada ieškau geresnės. Lietuviško maisto paveldo mes irgi neignoruojame. Mėgstame ir cepelinus, ir bulvinius blynus. Bet jei jau prakalbome apie paveldą – nuvažiuokite į Zyplių dvarą. Ten jokių cepelinų nė su žiburiu nerasite – užtai kokios gardžios fazanų mėsytės paragausite su sezoninėmis daržovėmis! Priklausau labai smagiai pramoginės retro muzikos grupei "O buvo taip…", su kuria esame visus Lietuvos dvarus išvažinėję. Ir pakoncertuojame, ir ekspozicijas apžiūrime, ir dvaro patiekalų padegustuojame.

Visi vaidmenys – kaip motinai kūdikiai vienodai brangūs. Juk nekuri personažo specialiai gerai arba blogai. Stengiesi atiduoti visą save.

– Ir jau kelis dešimtmečius Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dainuojate? Gal žinote, kiek tų metelių kauniečių publikai esate padovanojęs?

– Oi, su skaičiais man sunkoka, aš tuo klausimu visiškas spanielis – yra tokia balbatūnų veislė. Skaičiai – žmonos sfera. Vis dėlto atsimenu, kad nuo 2005-ųjų Kauno muzikiniame dirba mano knygelė, aš pats turbūt ir dar seniau. Beje, esu išbandęs ir kitų teatrų scenas. Dainavau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Klaipėdos muzikiniame teatre. Teko koncertuoti su Lietuvos kameriniu, Lietuvos nacionaliniu ir valstybiniu simfoniniais orkestrais. Tris sezonus Talino operos teatre dainavau italų kalba Ramiro partiją Gioachino Rossini "Pelenėje".

Drauge: linksma ir darni Alčauskų šeimynėlė – mama Sigita, tėtis Kęstutis, vyresnėlė Miglė ir jaunėlė Vytė.

– Kiek metų atliekate solo partijas šeimoje?

– Nežinau, ar solo, veikiau duetu, jei klausiate, kiek laiko esame drauge su žmona Sigita. Turbūt jau aštuoniolika metų. Mano žmona – ne menininkė, ji valstybės tarnautoja. Ir nors neturi nieko bendro su muzika, bet kuo taikliausiai gali pasakyti, kas scenoje gražu, o kas ne. Tik ji nelinkusi kritikuoti. Didžiausios mano dainavimo kritikės per premjeras yra dukros. Sūnų? Ne, neturiu. Neklauskite, kodėl, bet labai norėjau mergaičių. Vytei – devyneri, Miglei – beveik dvylika. Jos Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos mokinės.

– Ar sunku važinėti į darbą Kaune? Nemažai laiko tenka praleisti automobilyje?

– Žinote, tas mūsų, dainininkų, darbas toks specifinis. Nesiskundžiu. Neseniai pradėjau klausytis garso knygų, bet dažniausiai klausausi muzikos, mėgaujuosi vaizdais, kartojuosi tekstus, prasidainuoju. Tas automobilis – kaip ir darbo vieta, erdvė, kurioje beveik gyvenu. Ar vairuoju svajonių automobilį? Ojojoj, jų tiek dabar visokių, kad gali nespėti nei su tomis madomis, nei su tomis technologijomis. Man nereikia nei ferario, nei lambordžinio. Svarbu, kad automobilis būtų patogus ir praktiškas.

– Sakote, kad nesidomite greitaeigiais automobiliais, bet kodėl tuomet laisvalaikiu dalyvaujate lenktynėse?

– Iš pradžių pasiaiškinkime: yra žiedinės lenktynės, ralis ir ralio krosas. Pradėjau nuo kartingo. Trejus metus važinėjau mėgėjiškai, vėliau profesionaliai. 2008-aisiais su kolega debiutavome žiedinėse lenktynėse. Ir nepatikėsite: pirmosios trejos lenktynės – ir pirmos trys taurės! Nevadinu tų pergalių akla sėkme. Veikiau įdėto darbo pasekme (juokiasi). Bet pirmiausia reikia noro. To aš norėjau jau labai seniai.

– Ar kalbate apie vaikystės patirtis?

– Tai jau… Kadangi tėvas senais laikais dirbo kolūkyje, visą savo ankstyvąją vaikystę praleidau sėdėdamas jam ant kelių ir sukdamas baranką. Pamenu, tėvas grėbia šieną pievoje ir juokais sako man: "Gal gali atvairuoti mašiną?" Aš ėmiau ir atvairavau per pievas, per rasas… Aišku, dėl ūgio ir amžiaus nelabai mačiau, kur važiuoju, bet tuos 500 m atvairavau be problemų. Esu kilęs iš Žemaitijos, iš Kaltinėnų (jei žinote aukščiausią autostrados vietą). Prie automobilių krapščiausi visada, bet dėl studijų abejonių nekilo. Kai su skaičiais nelabai draugauji – kokia ten gali būti mechanika?!

– Mechaniku netapote, užtai dabar nerimstate. Žinantieji kalba, kad lenktynės – be galo brangus hobis?

– Pati spręskite, jei lenktynių ralio kilometras kainuoja maždaug 30–40 eurų. Per savaitgalį, būna, kad nuvažiuojame ir kokius 200 km. Kur dar treniruotės? Tiesa, žiedinės lenktynės yra truputį pigesnės, bet vėlgi – žiūrint, į kokį lygį šauni. Tarkim, 2008-aisiais turėjau ir rėmėjų, ir savo santaupų. Iki dabar priklausau automobilininkų bendruomenei, kurios katile verdu. Kartais su šeima dalyvaujame Metų automobilio rinkimuose (tiesa, svečių teisėmis). Esu ne tik greitose lenktynėse dalyvavęs, bet ir vadinamosiose eko, kur dalyviai turi sunaudoti kuo mažiau degalų ir kur pergalę lemia strategija bei dešinės kojos, padėtos ant greičio pedalo, sunkis. Gaila, bet šiuo metu lenktynėse nedalyvauju. Reikia nemažų investicijų, rėmėjų. Turi dirbti socialiniuose tinkluose, kad gautum finansavimą. Bet mintyse vis tiek degu svajone dalyvauti ralyje. Jau nuo dešimties metų. Galiu pasakyti tik tiek, kad jau nuo šio gimtadienio savo svajone užsiimsiu rimčiau. Pažadu.

Aistra: "Automobiliai mano gyvenime labai svarbūs, mieliausias man – lekiančio sportinio automobilio garsas", – prisipažįsta sportinio vairavimo entuziastas K.Alčauskis, svajojantis dalyvauti ralyje.

– Jei sugrįžtume į tuos senus mokyklinius laikus, ko daugiau ten buvo – noro dainuoti ar važiuoti?

– Tėvai buvo muzikalūs, tai teisybė. Paskui nuėjau visą kelią, kaip ir dauguma mūsų teatro artistų. Pradėjau nuo mokyklos choro, paskui – solisto karjera įvairiuose konkursuose, kaip "Dainų dainelė" ir kt. Muzikos mokykloje trejus metus grojau triūba, tad ypatingų dvejonių, kur stoti, nekilo. Tapau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos studentu ir ėmiau groti tokiu labai lietuvišku instrumentu – birbyne. Ar dabar ja pagročiau? Teko po daugybės metų atgaivinti įgūdžius, padirbėti kokį mėnesiuką, kai 2008 m. Kauno muzikiniame teatre vyko Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonija, kurioje teko dainuoti ir groti. Tais metais už Evangelisto partiją Johanno Sebastiano Bacho "Pasijoje pagal Joną" buvau apdovanotas Auksinu scenos kryžiumi už geriausią darbą operos srityje.

– Iš pradžių juk buvote muzikantu?

– Na taip… Už galimybę dainuoti esu dėkingas vienam lemtingam atsitiktinumui, dėl kurio papuoliau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pas prof. Virgilijų Noreiką ir baigiau solinio dainavimo studijas. Teko sugrįžti net trejus studijų metelius atgal, bet tikrai dėl to nesigailiu. 1998 m. debiutavau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Paskui pasipylė vaidmenys ir kituose teatruose. Kuris pats pačiausias – tikrai nepasakysiu. Visi vaidmenys – kaip motinai kūdikiai – vienodai brangūs. Juk nekuri personažo specialiai gerai arba blogai. Stengiesi atiduoti visą save.

– Ar sutiktumėte, kad nebūtinai labiau įsimena scenos kryžiais ar gervėmis apdovanoti vaidmenys, bet dažnai ir tie, kuriuos lydi įvairūs juokingi nutikimai?

– Žinoma, visko būta. Pamenu, dainavau Jono pasijas vokiškai, žodį "Magdalena" ne taip sukirčiavau, tai visiems juoko buvo. Arba dažnai, jei ką pamirštu, savaip improvizuoju. Laimė, kad dėl kalbų (juk tenka dainuoti įvairiomis) problemų nekyla. Neklauskite, kodėl, bet mokytis kalbų man patinka. Dažnai moku po 5–10 žodžių, o itališkai, angliškai, vokiškai ir rusiškai galiu laisvai susišnekėti. Italų mokėmės akademijoje, o vokiečių ir rusų išmokau mokykloje. Tiek sau, tiek dukroms kartoju: reikia norėti kalbėti ta kalba. Tarkim, dukros nori važiuoti į Ispaniją. Gerai, sakau, mokomės visi ispaniškai (kad jau žinotume bent kokius 200 žodžių), o tuomet galime ir Ispanijon lėkti.

Spektras: K.Alčauskis – vienas universaliausių operos solistų, sukūręs daugybę vaidmenų operetėse, miuzikluose, spektakliuose vaikams ir sudėtinguose operų spektakliuose.

– Ar tiesa, kad koncertuodamas išmaišėte pusę Europos ir net į JAV buvo nusibeldęs – stažavotės "The Mannes College of Music" Niujorke?

– Jei jau visai atvirai, į tą muzikos kolegiją Niujorke įstojau, bet nesimokiau – nebuvo pinigų. Bet Amerikos vis tiek nemažai pamačiau. Vėliau su žmona pakeliavome truputį, gal net kokias aštuonias valstijas apvažiavome. Teko, aišku, ir po Europą pasitrankyti. Ne tik su koncertais. Su šeima taip pat mėgstame keliauti. Sėdame į automobilį ir lekiame. Tuomet aš dažniausiai vairą sukioju...

– Kas jums svarbiausia atliekant vaidmenį – profesionalus muzikinis atlikimas, kūrybinė dvasia, vaidyba ar judesys?

– Kai gauni tekstą ir imi repetuoti, nejučia jis apauga tavo mintimis, situacijomis iš repeticijų ir kartu skirtingomis išraiškos priemonėmis. Be to, tą patį personažą dažnai vaidina du artistai, tarp kurių galioja lyg ir tokia nerašyta taisyklė – surasti kuo savitesnį to paties vaidmens išpildymą. Man patinka stebėti žmones ir kai kurių iš jų charakterius perkelti į teatro sceną. Dar man patinka klausytis. Ką aš pasakysiu, jau žinau, bet ką pasakys kitas?

– Minėjote, kad ir dukros eina jūsų pėdomis. Ir kritikos po premjerų tėveliui negaili...

– Taip! Viską pastebi: kur ne taip pažiūrėjau ar ne taip koją pakėliau (kvatojasi). Bet turi teisę: jos labai muzikalios. Lanko Balio Dvariono muzikos mokyklą, abi groja gitaromis, šoka salsą. Mažiukė dar lanko baleto pamokas. Šeimos ansamblio neturime. Labai ilgai jų reikia prašyti, kad pakoncertuotų.

– Kai tėtis ką nors gurmaniško pagamina, ar irgi ilgai tenka prašyti, kad paragautų?

– Kasdien vis didesnės gurmanės auga, neneigsiu. Neseniai ir pačios pradėjo eksperimentuoti virtuvėje. Jau krevetes su padažu kaip gardžiai pagamina! Ir žmona labai mėgsta gaminti. Aš tik proginis kulinaras. Žuvis? Oi, mėgstame. Žinau gerą paltuso receptą. Tiks ir kitai baltai žuviai. Marinatui reikėtų šlakelio sezamo aliejaus, žalių kalendrų, žaliųjų citrinų, česnakų ir sojų arba žuvų padažo, cukraus. Iš visų šitų gėrybių užmaišome marinatą ir palaikome jame paltusą. Kepame orkaitėje arba ant grilio, o garnyrui dar pamarinuojame šparaginių pupelių ūglių.

Mintyse vis tiek degu svajone dalyvauti ralyje. Jau nuo dešimties metų. Galiu pasakyti tik tiek, kad jau nuo šio gimtadienio savo svajone užsiimsiu rimčiau.

– Jaučiu, kad lapkričio 6-ąją, per jūsų gimtadienį, bus ne tik paltusas su šparaginių pupelių ūgliais, bet ir daug kitų gardžių patiekalų. Ar jau galvojote apie šventinio stalo meniu?

– Negalvojau, nes tądien dirbsiu. Kauno muzikiniame teatre. Darbas bus kaip šventė. Vaidinsiu turką Mustafą operetėje "Balius Savojoje". Jei tekstą iš šventinio jaudulio užmiršiu? Būna, būna... Tada jau baltosios eilės liejasi laisvai. Ar dažnai taip atsitinka? Kol kas dar nedažnai, bet po 50-ies gali ir dažniau pasitaikyti (juokiasi).

– Tai ko sau palinkėtumėte?

– Sveikatėlės, įkvėpimo ir sėkmės. Viskas. Daugiau nieko nereikia. Tikrai nejaučiu metų naštos – energijos ir scenai, ir šeimai, ir lenktynėms pakanka.