Dažnam menininkui patinka, kai jo kūriniuose žiūrovai įžvelgia ką nors kita, nei buvo tikėtasi, – taip kūriniui suteikiama daugiau naujų prasmių. Kartais patys meno kūrėjai kuria tokius darbus, kurie neatspindi vienos detalės ar temos, – jiems svarbiau perteikti pojūtį. Su tokiais paveikslais pati susipažinau visai neseniai – lankydamasi gana neįprastoje jiems eksponuoti vietoje – bare.

Nuramindama profesionalių menininkų audras dėl to, kad nedera eksponuoti darbų bare, pasiginčysiu – jei darbai profesionalūs, jie gali pasiekti didesnę auditoriją, įskaitant ir tuos, kurie menais nesidomi, bet galbūt vėliau pradės lankytis galerijose. Esmė, jog galerijas išaukštiname iki tokio lygio, kad jose jaučiamės tarsi poliklinikose – blizgu, švaru, sterilu, balta; net baisu prisiliesti, kad kūrinys nepavirstų dulkėmis. Vis dar vyrauja mąstymas, kad jei nesupranti meno, tau ten ne vieta, nes vis tiek nieko nesuprasi. Tačiau kaip tada prisikviesti žmonių, galinčių susidomėti menu, jei tarp galerijos ir auditorijos egzistuoja įsivaizduojama riba? Atsiranda tarpinė stotelė – viešoji erdvė.

Tarp eilučių. / R. Didaitės nuotr.

Parodos sumanytoja Aima Sodonienė savo debiutinėje parodoje „Kodas: AŠ“ tampa būtent tarpininke tarp meno ir auditorijos, kuri kartais atrodo nepasiekiama. Šioje parodoje daug dėmesio skiriama savęs įvardijimui. Pasak autorės: „Tik pradėjusi juos [paveikslus] dėlioti į vieną visumą ir skaitydama pavadinimus, supratau – tai pasakojimas apie mane. Apie tai, kuo gyvenu, ką išgyvenu, ką jaučiu – kaip asmeninis ženklas, savęs įvardijimas ir atpažinimas.“ Nors iš pirmo žvilgsnio paroda gali pasirodyti aiškios koncepcijos ir nesudėtinga, ilgiau įsižiūrėjęs į paveikslus, juose imi atrasti save.

Vieni jų tarsi tyliai stebi tave, kai į juos žiūri, kiti – šnekučiuojasi, kuria lengvą dialogą, o dar kiti lieka įstrigę galvoje ir sugrįžta mintyse.

Anot menininkės, ši darbų serija turėjo išvysti dienos šviesą viešojoje erdvėje – šiuo atveju bare. Pasak jos, dauguma darbų ir anksčiau džiugino lankytojų akis panašaus pobūdžio vietose. Tęsiant kalbą apie kūrinius – vos įžengus į šią erdvę, jie gali likti nepastebėti, neerzinti lankytojo žvilgsnio. Tačiau susikaupus paveikslai po truputį ima ryškėti žiūrovo akiai. Lyg apšviesti sceninės šviesos, vienas po kito jie išnyra – pirmas mano dėmesį patraukė kūrinys „Pulsas“, tarsi kviesdamas į tolesnį tyrinėjimo pasaulį.

Po „Pulso“ esu supažindinama su kitais dviem darbais – „Nesuprastas“ ir „Šunys loja, karavanas eina“. Visiškai skirtingos nuotaikos ir pavadinimai, tačiau juos metaforiškai jungia pulsas – juk kiekvienos emocinės būsenos metu mūsų kūno pulsas skiriasi. Vedama smalsumo keliauju toliau – čia mane pasitinka „Perkrova“. Tai būsena, kai viena akis tvinkčioja nuo nerimo, akys didžiulės ir įtemptos, oda išblyškusi, o rankos pamėlusios nuo sustingusio veikimo vienoje vietoje. Tačiau tai nereiškia, kad mano aprašytas vaizdas būtinai atitinka tikrovę – pasisukusi matau ir mokslininko figūrą su dideliu vienastikliu akyje, tamsiai violetinėmis pirštinėmis ir neaiškiu įrankiu ant peties. Visgi prieinu prie išvados: tai, kas spurda širdyje, galvoje, viduje, atsispindi ir šiuose paveiksluose.

Perkrova. / R. Didaitės nuotr.

Esame ne pirmieji žmonės XXI a., sugalvoję ne galerijose eksponuoti darbus. Vieni žymiausių ir jauniausių meno krypties atstovai – dadaistai – būtent ir siekė, kad jų menas būtų prieinamas teatruose, kavinėse, gatvėse. Jų tikslas buvo bendrauti su auditorija, ją įtraukti ir skatinti domėtis. Ne veltui dadaizmo gimimo vieta – Voltaire’o kabaretas. Jų pasirodymai Voltaire’o kabarete Ciuriche laužė įprastas normas, provokavo žiūrovą ir kėlė klausimų apie tai, kas išvis yra menas. Šiandien tai vėl tampa aktualu – vis daugiau menininkų išeina iš galerijų ribų, renkasi gatves, viešąsias erdves ar internetą, kad pasiektų žmones ten, kur vyksta tikras gyvenimas, ir skatintų juos įsitraukti ir mąstyti.

Tačiau ne visi ekspozicijoje esantys darbai taip intensyviai kalbasi su žiūrovu. Vieni jų tarsi tyliai stebi tave, kai į juos žiūri, kiti – šnekučiuojasi, kuria lengvą dialogą, o dar kiti lieka įstrigę galvoje ir sugrįžta mintyse. Anksčiau minėti kūriniai užmezgė su manimi asmeninį ryšį, o šie leido atsikvėpti, tiesiog pabūti ir pasimėgauti akimirka. Kūrinys „Džiunglės“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti primityvus, lyg neturintis aiškios žinutės. Tačiau būtent prie jo sustojau ilgėliau. Tamsus, pusiau besiklaupiantis žmogaus siluetas ėmė vesti mane per drobės klodus – lyg keliais per džiunglių tankmę. Po truputį atsiskleidė visos šio kūrinio detalės. Gal tai mentalinės džiunglės – painus, klaidus minčių pasaulis, kuriame galima lengvai pasiklysti, tarsi įsipainiojus į tropinių lianų raizgalynę. O galbūt priešingai – tai poilsio vieta, kurioje įmanoma išgyti nuo miesto triukšmo, nuo cementinių miesto džiunglių spaudimo. Ši dviprasmybė mane sulaikė – tarp įtampos ir ramybės, tarp sutrikimo ir išgijimo.

Ši paroda yra lyg veidrodis: ji kalba ne tik apie pačią menininkę, bet leidžia kiekvienam žiūrovui joje įžvelgti ir dalelę savęs, savo jausmų, minčių ar išgyvenimų atspindį. Ji ne tik priartina net ir menu nesidominčią publiką prie meno, bet ir išlaisvina nuo poreikio išmanyti visą meno istoriją, kad būtų galima juo nuoširdžiai džiaugtis ir patirti jį savaip. Kitą kartą būdami viešojoje erdvėje, žvilgtelėkite aplink – gal kaip tik tada menas ras jus pirmas.

Kas? A. Sodonienės paroda „Kodas: AŠ“.

Kur? Vilniaus g. 19.

Kada? Veikia iki birželio 30 d.