Visur unikalūs
„Niekur kitur nemačiau Užgavėnių su riterių turnyrais“, – pasakoja G. Pikutienė, savo karnavalų kolekciją šiemet papildžiusi dar vienu, šįsyk iš kelių Sardinijos miestelių. Kaune gimusi ir augusi, dabar jau 20 metų gyvenanti Briuselyje moteris keliauja po skirtingas šalis fotografuodama karnavalus.
Kiek jų jau aplankė, sunku suskaičiuoti, nes vien Belgijoje juos fotografavo trijuose miesteliuose, kelis – Vokietijoje, dar Maltoje, Ispanijoje, kitose šalyse. Žinoma, išskirtinė – garsioji Venecijos kaukių fiesta. Kartais net nereikia kur nors važiuoti – karnavalas pats atvažiuoja: Venecijos kaukių kūrėjai, susibūrę į grupę „Regards Venitiens“, tradiciškai žiemos viduryje atvyksta į Briugę, vieną gražiausių Belgijos miestų, ir visą dieną vaikšto po miestą. Briuselio centre G. Pikutienei pavyko užfiksuoti čia gyvenančių boliviečių mini karnavalą. Žinoma, norėtųsi kada nors pamatyti tokį ir Bolivijoje.
Aprangos kodas: Benche (Belgija) karnavale vyrai su įspūdingo dydžio povų plunksnų kepurėmis, apsiavę klumpėmis, o drabužiai prikišami šiaudų, tad atrodo lyg gyvos Morės. Asmeninio archyvo nuotr.
Šiemet ji pasirinko Sardiniją, nes ši Italijos sala garsėja net keliais senas išskirtines tradicijas išsaugojusiais festivaliais. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių Oristano miestelio karnavalo renginių – Sa Sartiglia, nuo 1546-ųjų kasmet rengiamas riterių turnyras. Greta sako negirdėjusi, kad kitur tokie būtų rengiami per Užgavėnes. 120 kaukėtų raitelių varžosi, kuriam pavyks, visu greičiu jojant, ietimi pamauti jų galvų aukštyje ant kaspinų pakabintą skardinę žvaigždę. Šventės kulminacija – La Pariglia: komandos po tris raitelius, žirgams lekiant visu greičiu, daro stulbinančius akrobatinius triukus.
Man patinka viskas, kas spalvota, ryšku, šventiška, o tokie yra karnavalai, tad norisi jais paįvairinti savo gyvenimą.
Kito Sardinijos miestelio Mamojados karnavale Greta atrado panašumų į lietuviškas Užgavėnes: persirengėliai – su į velnius panašiomis kaukėmis, apsisiautę avių kailiais, tiesa, dar ir varpų ant nugarų priraišiota. Miestelio rotušės aikštėje visą dieną sukosi šokėjų rateliai, net senutės, senukai, susikabinę rankomis, o viduryje sėdėjo ir grojo armonikininkas. Paskui atvežė katilus maisto, visiems jį dalijo.
Visai kitokie karnavalai Vokietijoje. G. Pikutienė pasakoja, kad su šeima yra gyvenusi Bonoje, kaip tik gatvėje, kuria vykdavo karnavalų eitynės. Kelno regiono karnavalai labiau šiuolaikiški, ten daugiau politikos. Tačiau tuo metu mažą jos dukrelę labai džiugino, kad eitynių dalyviai praeidami mėto susirinkusiems saldainius.
Persikėlusi gyventi į Belgiją Greta atrado, kad ne tik Lietuvoje egzistuoja archajiškos, išlaikiusios senąsias tradicijas Užgavėnės. Kiekviename miestelyje jos skirtingos. Žymiausias Belgijos karnavalas vyksta Benšo miestelyje. Jame griežtai laikomasi tradicijų. Jo dalyvių apranga visų vienoda – vyrai su įspūdingo dydžio povų plunksnų kepurėmis, apsiavę klumpėmis, o drabužiai prikišami šiaudų, tad atrodo lyg gyvos Morės. Paprastai taip karnavale rengiasi tik vyrai, tačiau šiemet pirmą kartą istorijoje tai leista ir moterims.
Belgijoje per karnavalus žmonių net tiršta. Tai didžiulės šventės, skelbiami reportažai per televiziją ir radiją. Iš anksto visi spėlioja, kokie bus orai, šventės dieną nuo pat ryto visais kanalais skelbiamos prognozės, mat povų plunksnų kepurės jautrios orams, o per Užgavėnes jie dažnai būna prasti, tad kasmetė dilema – ar persirengėliai bus su povų kepurėmis, ar ne.
Emocijos: G. Pikutienei patinka fotografuoti jų nuotaikas. Asmeninio archyvo nuotr.
Pajusti nuotaiką
Kodėl būtent karnavalai? „Man patinka viskas, kas spalvota, ryšku, šventiška, o tokie yra karnavalai, tad norisi jais paįvairinti savo gyvenimą. Be to, man labai patinka fotografuoti žmones renginiuose, o karnavalai – galimybė legaliai, neatsiklausus, fotografuoti žmones“, – šypsosi Greta.
Ji sako norinti pamatyti šiose šventėse kuo daugiau unikalių dalykų, senų tradicijų. Jei važiuoji į Veneciją, žinoma, nori pamatyti kaukių, bet Venecijos fone, o šio karnavalo dalyvių portretuose matyti, kiek skirtingų detalių jose yra, kiek kruopštaus darbo įdėta.
„Tačiau nuotraukose – tik vaizdai, o kai pats esi ten, pajunti atmosferą, matai, kaip žmonės džiaugiasi. Man patinka fotografuoti ir eitynių žiūrovus, gaudyti jų nuotaikas. Dažniausiai į karnavalus važiuoju viena, nes kas turėtų kantrybės laukti, kol fotografuoju, tačiau vieniša juose niekada nesijaučiu, net jei su niekuo ir nesikalbu, – pagauna bendras emocinis laukas“, – pasakoja G. Pikutienė.
Fotoaparatas ją lydėjo nuo vaikystės. „Tėvelis juostinį fotoaparatą turėjo turbūt dar man negimus. Ryškindavome jo nuotraukas, duodavo ir man pafotografuoti. Kai mokiausi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, fotografuodavau bendramokslius. Paskui gimė vaikai, fotografau juos, paskui – kelionių vaizdus. Pastebėjau, kad noriu fotografuoti dar ir dar“, – prisimena Greta.
Jei ji ko imasi – tai rimtai, todėl nutarė pasimokyti: pradėjo nuo privačių pamokų pas fotografą Remigijų Zolubą, paskui baigė nuotolines studijas Niujorko fotografijos institute, dar tobulinosi kursuose. Tačiau, pasak jos, svarbiausia – praktika, kuo daugiau fotografuoti.
Jos kadruose – ne tik karnavalai. Jau sukaupė parodos dydžio kolekciją vaizdų pro automobilio langą. Kartais išvažiuoja paryčiais užfiksuoti gamtos, paukščių kokioje nors pelkėje. Jei keliauja su šeima, suplanuoja, kur sustos, kad būtų patogu pagauti vaizdus saulei tekant ar leidžiantis, tad sukaupta daug pasaulio gamtos vaizdų. Tačiau Gretos šeima negali pasigirti gausybe savo portretų: moteris juokiasi, kad, kaip sakoma, šiaučius be batų, tik kartais priverstinai visus nufotografuoja.
G. Pikutienės nuotraukos eksponuojamos ir parodose. Neseniai briuseliečiai galėjo pamatyti jos ciklą „Karnavalo veidai ir spalvos“. Bendroje su kitais fotografais parodoje turėjo nedaug metrų sienos nuotraukoms eksponuoti, tad dalyje pakabino didesnio formato nuotraukų, o likusį nedidelį plotelį nutarė užpildyti mažutėmis, kurias buvo galima apžiūrėti ir per didinamąjį stiklą. Sako idėją nusižiūrėjusi nuo Lietuvos fotografės Gretos Skaraitienės, kuri visą tokią parodą surengė.
G. Pikutienės nuotraukos nuolat pelno laurus jos darbovietės vidiniuose konkursuose, yra laimėjusi ir tarptautinių konkursų CEWE ir E1R1(KOKIAME) apdovanoijimų.
Lietuviškai: G. Pikutienę italų fotografas Mario Salerno užfiksavo diriguojant jos vadovaujamam ES Tarybos chorui „Cantare“ Briuselio katedroje. Repertuare – ir lietuviškos dainos. Asmeninio archyvo nuotr.
Dainuoja lietuviškai
Fotografija – ne vienintelis Gretos pomėgis. Ji – choro „Cantare“, į kurį susibūrę ES Tarybos, kur dirba, generalinio sekretoriato darbuotojai iš skirtingų šalių, daugiausia vertėjai. Choras gyvuoja penkerius metus.
Pernai apie pusė jų dalyvavo Lietuvos jubiliejinėje dainų ir šokių šventėje. Choristai iš Estijos, Ispanijos, Portugalijos, Danijos, Vengrijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Vokietijos pasipuošė savo tautų nacionaliniais kostiumais, ne tik kruopščiai mokėsi taisyklingai tarti lietuviškus dainų žodžius, bet ir gilinosi į jų prasmę. Pasak G. Pikutienės, verčiant žemaitišką dainą karine tematika, kuri ypač aktuali ir dabar, iš jaudulio net oda šiurpo. Buvo ir juokingų situacijų. Repertuare – daug patriotinių dainų ir kiek juokinga, kai įvairių tautų žmonės dainuoja: „Lietuviais esame mes gimę.“
„Jiems Dainų šventėje nerealiai patiko viskas – ir atmosfera, ir lietuviškos dainos. Sako jau pasižymėję datą po ketverių metų, kai vyks kita Dainų šventė, nes tikrai vėl nori atvažiuoti. Choro repertuare dabar yra kelios lietuviškos dainos: „Užaugo liepa“, „Čiūto“, – pasakoja Greta. Unikaliu tarptautiniu choru, išmokusiu padainuoti net lietuvišką sutartinę, susidomėjo ir Briuselio žiniasklaida.
G. Pikutienė – profesionali chorvedė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Vytautą Miškinį yra baigusi chorinį dirigavimą, pati dainavusi chore „Jauna muzika“, porą sezonų dirbusi Kauno muzikinio teatro chore – choro vadovo asistente. Tačiau vadovavimas chorui, kaip ir fotografija, – tik hobis. Greta pasakoja, kad su kolegomis iš ES Tarybos repetuoja darbo vietoje, aukodami pietums skirtą laiką, prieš koncertus; kai rengėsi Dainų šventei, susirinkdavo ir vakarais. „Muzikuojame laisvai, neįpareigotai, bet labai rimtai, nes visi žino, kad su manimi kitaip negalima“, – sako choro vadovė.
Briuselyje ji devynerius metus vadovavo ir lietuvių vaikų dainavimo studijai. Pradėjo nuo koncertų, paskui statė visai rimtus muzikinius spektaklius, nors vaikai buvo mažiukai, vyriausi – pradinukai. Tai irgi buvo jos hobis, bet laiko atimdavo daug, nes viską darydavo viena – net ir sceninius drabužius siuvo, vyras padėjo daryti dekoracijas, kai reikėjo, kūrė ir muziką, tekstus.
Nuotraukose – tik vaizdai, o kai pats esi ten, pajunti atmosferą, matai, kaip žmonės džiaugiasi. Man patinka fotografuoti ir eitynių žiūrovus, gaudyti jų nuotaikas.
„Toks jau mano būdas: jei ką darau, tai rimtai; norėjau daugiau, o gal kitiems atrodė, kad užtektų tiesiog pamuzikuoti. Pati turėjau tris vaikus, pasidarė per sunku“, – kodėl nebemoko Briuselio lietuviukų dainuoti, aiškina Greta. Tačiau ji džiaugiasi, kad kaip tik tuo metu, kai nutarė to atsisakyti, pradėjo kurtis Lietuvių kultūros centras ir dabar jame su vaikais sėkmingai dirba kiti vadovai.
Ir protų mūšiai
G. Pikutienė turi du diplomus: chorinio dirigavimo ir vokiečių kalbos filologijos. Buvo įstojusi ir į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų programos magistro studijas, bet trečio diplomo neįgijo, nes išvyko dirbti į ES Tarybą. Dar 2003-iaisiais dalyvavo darbuotojų atrankos konkurse, pavyko laimėti ir Briuselyje dirba jau 21-us metus. Pradėjo nuo asistentės pareigų lietuvių kalbos vertimų skyriuje, paskui nutarė padirbėti kituose padaliniuose, nes, sako, jai visuomet buvo įdomu tai, kas nauja. Dabar ji – anglų kalbos vertimų skyriaus koordinatorė.
„Kartais pati pagalvoju, kas aš per žmogus: vis noriu, kas nauja. Kai buvau maža, viskuo norėjau tapti. Per televiziją cirką rodo, žongliruoja ir jau sakau – ir aš noriu, vienračiu važiuoja – noriu ir to, tačiau tik norais ir pasibaigdavo. Tačiau ir dabar taip: pamatau ką nors nauja ir mane užkabina“, – šypsosi Greta.
Domėjimasis viskuo jai padeda ir intelektiniuose žaidimuose. Gal kam jos veidas pažįstamas ir iš LRT. G. Pikutienė kartą varžėsi LRT laidoje „Kas ir kodėl“, nuėjo iki savaitės superfinalo. Paskui ją pakalbino atvažiuoti ir į „Auksinį protą“, ten porą kartų žaidė, „Vasaros lygoje“ laimėjo trečią vietą. Prieš tai su Briuselio lietuvių komanda dalyvaudavo Roberto Petrausko organizuojamose „Protų kovose“. Deja, prasidėjus COVID-19 pandemijai, jos nuslopo.
„Čia reikėtų uždėti pliusą mano tėveliui. Mūsų namuose, kaip turbūt daugelio, knygų lentynoje buvo išrikiuotos enciklopedijos, kurios padėdavo sprendžiant „Švyturio“ žurnale spausdintus labai rimtus kryžiažodžius. Su tėveliu lenktyniaudavome, kuris juos įveiksime pirmas. Išsprendus buvo galima nusiųsti į redakciją. Atsimenu, buvo daug džiaugsmo, kai mane pirmą kartą paminėjo, kad teisingai išsprendžiau“, – pasakoja Greta.
Jos šeima mėgsta žaisti intelektinius žaidimus namie, „sofos lygoje“. Tiesa, namai jau kiek patuštėję, nes du vyresnieji vaikai grįžo gyventi į Lietuvą. Ar kuris iš trijulės užsikrėtė mamos pomėgiais – dainuoja, fotografuoja, varžosi protmūšiuose ar kolekcionuoja karnavalus?
Susižavėjo: „Cantare“ choristams iš skirtingų Europos šalių Lietuvos Dainų šventėje patiko viskas – ir atmosfera, ir lietuviškos dainos. Po ketverių metų jie nori vėl atvažiuoti. Asmeninio archyvo nuotr.
Muzikos Pikučių namuose visuomet daug. Vyras – muzikantas, dirba vokiečių mokykloje, turi muzikos grupių, su vaikais stato miuziklus. Dukra aktyviai muzikavo, dainavo. Mažiausias pats pasirinko smuiką, bet rimtai nebemuzikuoja. Dabar dviejų vyresniųjų aistra – filmų gamyba, abu dirba šioje srityje, kiek prisidėjo ir prie „Pietinia kronikas“.
G. Pikutienė, dar nebaigusi tvarkyti nuotraukų iš Sardinijos karnavalų, jau svajoja apie kitus, sako, visa bėda, kad jie dažniausiai rengiami apie Užgavėnes, tad negali visur vienu metu būti. Kitiems metams ji jau turi planą.
„Šis pomėgis turbūt užsimezgė nuo pirmųjų pamatytų Užgavėnių: buvo aštuoniasdešimt kažkelinti metai, gyvenau Kaune, dar buvau moksleivė. Su drauge Vita per užšalusias Kauno marias nužygiavome į Rumšiškes. Kokia smagi buvo šventė, kokia nuostabi Morė! Tai buvo pirmas mano matytas karnavalas. Vis rengiuosi per Užgavėnes sugrįžti į Lietuvą. Jau patikrinau kitų metų datas“, – planus išduoda Greta.
Naujausi komentarai