„Lietuviškosios Vėlinės“ – spektaklis pagal lenkų ir lietuvių kilmės autoriaus Adomo Mickevičiaus poemą „Vėlines“. Jame atskleidžiama sudėtinga Lietuvos ir Lenkijos istorija, paženklinta karais, okupacijomis, trėmimais ir nusikaltimais.

Lenkų režisieriaus pastatymas sukėlė audringas diskusijas.

„Aš mačiau visus apšalusius nuo, sakyčiau, šoko“, – po spektaklio pasakojo žiūrovas. Salėje akimirkai tarsi buvo sulaikytas kvėpavimas.

D. Labučio/ ELTOS nuotr.

Daugiausia dėmesio sulaukė kelios scenos: deginama Lietuvos trispalvė, rusų karių pertraukiamas himnas ir nuogybės.

„Nenusižengia istorinei tiesai. Tai, kad žiūrovai yra natūraliai šokiruoti ir galbūt jaučia emocinį diskomfortą, yra toks tikslas“, – teigė Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas Edgaras Klivis.

Spektaklį matęs režisierius Gytis Padegimas sako, kad menas negali peržengti tam tikrų ribų.

„Režisierius neturi jokių moralinių skrupulų. Menininkas irgi žmogus – yra tam tikros ribos, raudonos linijos, moralinės, etinės“, – sakė režisierius.

Daugiau kaip pusę amžiaus scenoje praleidęs kūrėjas nevynioja žodžių į vatą.

„Sukelia savo spektakliu ne diskusiją, bet skandalą, tornadą. Kyla mintis, kad meninė drąsa svarbu, bet kai prarandi moralinius orientyrus, tai tampa įžūlumu“, – tvirtino G. Padegimas.

M. Ambrazo/ ELTOS nuotr.

Teatro meno vadovas teigia, kad spektaklis atspindi Lietuvos patirtis.

„Labai dažnai kalbame apie savo tautą iškiliai žodžiais, bet reikia nepamiršti, kad viduje šiurpi patirtis gyvena, veikia, daro poveikį mūsų mintims, elgesiui. Spektaklyje kalbama apie trauminę patirtį“, – aiškino E. Klivis.

Pasak G. Padegimo, esant įtemptai geopolitinei situacijai, toks spektaklis gali daryti meškos paslaugą.

„Šitas spektaklis provokatyvus blogąja prasme. Nereikia tikėtis, kad mes nežinome pavojų, miegame – nuo to aidi viešoji erdvė. Kam dar pilti žibalo į ugnį?“ – teigė režisierius.

Dalis žiūrovų neišlaukė premjeros pabaigos. Tačiau tarp tų, kurie pažiūrėjo iki galo, buvo ir kitokių nuomonių.

„Manęs nešokiravo. Spektaklis kitoks, tikrai yra scenų, kurios sukrečia, bet toks ir buvo tikslas – sužadinti jausmą žiūrovui“, – sakė komunikacijos specialistė Agnė Pinigienė.

D. Stankevičiaus, A. Koroliovo nuotr.

Ne visi trispalvės deginimą sieja su bandymu niekinti tautą.

„Tai daugiau simbolis sužadinti jausmą. Provokuojantis – jausmą, kad tai, ką turime šiandien, galime prarasti bet kuriuo metu“, – aiškino A. Pinigienė.

Filosofas Gintautas Mažeikis, taip pat buvęs spektaklyje, sako, kad teisūs tiek tie, kuriems atrodė, jog menas įžeidė istoriją, tiek tie, kurie jį priėmė kaip režisieriaus viziją. Lietuviai, anot jo, pernelyg pripratę prie nugludinto meno.

„Šoko teatro režisūra Europoje paplitusi. Lietuviams – pasaulio pabaiga: lapas nukrito, dangus griūva ant galvos“, – sakė profesorius G. Mažeikis.

Lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektakliai ne kartą sukėlė skandalų – Lenkijoje jam buvo skundžiamasi net prezidentūrai ir vyriausybei. Režisierius sako, kad tikslas pasiektas, ir žada dar ne vieną panašų kūrinį.

Reaguodamas į socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje sklandančius komentarus apie spektaklį „Lietuviškos Vėlinės“, režisierius J. Skrzywanekas sakė:

„Visų pirma noriu pabrėžti, kad šis spektaklis yra mano pagarbos Lietuvos tautai, jos istorijai ir kultūrai išraiška, taip pat rūpestis dėl jos ateities. Teiginiai, kad spektaklyje būtų niekinami Lietuvos valstybės simboliai, neatitinka tiesos.

Kaip skelbėme teatro svetainėje, programėlėje ir interviu prieš premjerą, spektaklyje yra scenų, galinčių sukelti stiprių emocijų. Manau, kad tokia ir yra teatro esmė – leisti žiūrovui saugioje aplinkoje susidurti su savo didžiausiomis baimėmis.

Per daugiau nei metus trukusį kūrybinį procesą – dirbtuves ir tyrimus – jutau, kad Lietuvoje labai gyva karo ir galimos naujos Rusijos okupacijos baimė. Todėl norėjau apie tai kalbėti. Dėl šios priežasties spektaklyje atsirado scenos, vaizduojančios sovietų karių sugrįžimą į Lietuvą. Jie nutraukia pagarbiai atliekamą Lietuvos himną ir sunaikina teatrinį rekvizitą, kurį žiūrovai gali sieti su nacionaliniais simboliais. Tačiau noriu pabrėžti, kad šių scenų tikslas nėra įžeisti lietuvius, o priminti sunkią praeitį, kuri gali pasikartoti, jei nebūsime vieningi ir sąmoningi dėl kylančių grėsmių.

J. Balčiūno/ ELTOS nuotr.

Lietuvių publika puikiai suprato šias prasmes, už ką esu labai dėkingas. Visos trys premjeros vyko pilnutėlėje salėje ir baigėsi ilgomis ovacijomis atsistojus. Nė vienas žiūrovas nepaliko salės ir nesutrukdė spektaklio minėtose scenose. Tai rodo, kad kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru sukūrėme aktualų, nors ir daugeliui skausmingą kūrinį.

Dar kartą pabrėžiu – spektaklis jokiu būdu nesiekė ir nesiekia įžeisti Lietuvos tautos. Kaip Krokuvos Senojo teatro meno vadovas puikiai suprantu, kokia svarbi yra nacionalinė tapatybė ir jos simboliai. Lenkijos ir Lietuvos geras vardas man yra itin svarbus. Kartu ginu meninę laisvę, kuri tam tikrose temose leidžia kurti scenas, galinčias sujaudinti, sukelti skausmą ar paskatinti apmąstymus – remiantis išankstiniu kūrėjo ir žiūrovo susitarimu.

Pastatydamas spektaklį pagal lenkų–lietuvių autoriaus Adomo Mickevičiaus „Vėlines“, siekiau ne tik papasakoti sudėtingą mūsų dviejų tautų istoriją, paženklintą karų, okupacijų ir nusikaltimų, bet ir priminti laikus, kai Lenkija ir Lietuva brolybėje sudarė vieną valstybę.

Dėkoju Nacionalinio Kauno dramos teatro komandai ir mūsų partneriams iš Lenkijos bei Lietuvos, įskaitant abiejų šalių kultūros ministerijas. Kviečiu žiūrovus į kitus spektaklius sausį ir vėlesniais mėnesiais.“