MENO MECENATYSTĖ – BŪDAS ĮPRASMINTI GYVENIMĄ

„Jei atsakymų į rūpimus klausimus dažniau ieškotume teatre, visuomenėje būtų mažiau atskirties ir priešiškumo“, – įsitikinę Eduardas ir Rūta Jasai. Praėjusių metų pabaigoje verslininkų pora įsteigė „Auksinės Teatro Rūtos šakelės“ padėkos ženklą. Ne tik aktorius įvertinantis apdovanojimas ir piniginė premija pretenduoja tapti Nacionalinio Kauno dramos teatro tradicija.

Dėmesys – visiems kūrėjams

SDG įmonių grupės vadovai E. ir R.Jasai geriausiai žinomi dėl 20 metų sėkmingai vystomo verslo. Tačiau sutuoktiniai neabejingi ir menui, ypač – teatrui. Pasak E.Jaso, visiems žmonėms kartais reikia pakilti virš kasdienybės ir pasisemti idealizmo. Teatras – puiki erdvė tai padaryti.

Iš meilės ir pagarbos scenos menui kauniečiams pamažu pribrendo mintis tapti teatro mecenatais. Juolab kad pirmasis profesionalus Lietuvos teatras buvo įkurtas Kaune. Nuo pat teatro ištakų būtent rūtos šakelė puošia scenos uždangą. Anot mecenatų, „Auksinė Teatro Rūtos šakelė“ – neįprastas apdovanojimas, nes jis skirtas ne tik scenos žvaigždėms, bet visiems teatro darbuotojams pagerbti.

„Režisieriai ir aktoriai premijomis įvertinami dažnai. Tačiau scenos darbininkų, kasininkų, rūbininkų, grimuotojų ir apšvietėjų darbas neretai užmirštamas. Žinomas posakis byloja, kad teatras prasideda nuo drabužinės. Tai tikra tiesa. Juk tam, kad spektaklis pasiektų žiūrovą, prie jo turi prisiliesti labai daug žmonių. Todėl kilo mintis įvertinti visą kūrybinę grupę“,– atskleidžia E.Jasas.

Tad per 101-ąjį Nacionalinio Kauno dramos teatro gimtadienį, 2021 m. gruodžio 19-ąją, buvo įteiktos pirmosios „Auksinės Teatro Rūtos šakelės“. Jomis pagerbti scenos mohikanai – aktorė Regina Varnaitė, režisierius Jonas Jurašas, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, ilgametis pastatymų dalies vedėjas Edvardas Pesliakas, kostiumų dailininkė Janina Malinauskaitė. Nuo šiol planuojama kiekvienų metų gruodį įteikti tokius apdovanojimus.

Teatre mėgstu paanalizuoti ne tik scenos veiksmą, bet ir žiūrovų emocijas. Neretai galima pastebėti, kaip po spektaklio žmogus prašviesėja, pralinksmėja.

„Kad žiūrovas galėtų išvysti teatro stebuklą, reikalingas daugybės žmonių darbas. Teatrą šiuo atžvilgiu galime lyginti su žmogaus organizmu. Jei vienas organas neveikia, sutriks ir kiti. Todėl norėjosi atkreipti dėmesį į tuos teatro kūrėjus, apie kurios žiūrėdami spektaklį ne visada pagalvojame“, – sako R.Jasienė.

Pastūmėjo sutapimas

Nors pašnekovų šeimose teatralų nėra, teatras visada užėmė svarbią vietą jų širdyse. R.Jasienė pasakoja, kad jos susidomėjimą teatru vaikystėje lėmė vienas įdomus sutapimas.

„Mano senelis iš tėčio Vinco pusės buvo Petras Kubertavičius. Tačiau jis – ne garsusis tarpukario Lietuvos aktorius, tiesiog sutapo vyrų vardai ir pavardės. Senelio aš nepažinojau. Jis išvyko į Ameriką mano tėčiui dar negimus ir niekada nebegrįžo. Augdama dažnai galvodavau apie senelį – kas jis toks, kodėl negrįžo, kur jis yra dabar? Vėliau sužinojome, kad jis mirė dar gerokai iki mano gimimo. Tačiau susidomėjimas seneliu ir jo istorija išliko, – prisiminimais dalijasi R.Jasienė. – Mokiausi dabartinėje Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią baigė daug Lietuvai nusipelniusių žmonių. Ten mokytojavo nuostabios, ryškios asmenybės. Kartą vienas mokytojas atkreipė dėmesį į mano pavardę: ar tik nesu aktoriaus P.Kubertavičiaus giminaitė? Atsakiau, kad nebent labai tolima. Tačiau tokia sąsaja man pasirodė išties įdomi, tad ji galiausiai paskatino daugiau domėtis teatro pasauliu.“

Nors ir nebūdama garsiojo P.Kubertavičiaus palikuone, R.Jasienė mokykloje pasižymėjo meniška prigimtimi. Ji šoko, dainavo, deklamuodavo eilėraščius, vesdavo renginius.

„Gaila, kad gimtojoje Marijampolėje mano paauglystės laikais nebuvo teatro. Tačiau Kaune turėjau nuostabius krikštatėvius, kurie kartą visą šeimą pakvietė apsilankyti teatre. Žiūrėjome pagal H.Ibseno pjesę pastatytą spektaklį „Nora“, kuriame vaidino šviesaus atminimo Rūta Staliliūnaitė ir Antanas Gabrėnas, – pasakoja R.Jasienė. – Tai buvo pirmasis tikras spektaklis, kurį aš pamačiau jau būdama paauglė. Jis mane be galo pakerėjo. Na, o vėliau, studijų Vilniuje laikais, dėl bilietų į teatrą su draugais prie kasos neretai stovėdavome naktimis. Mėgdavome lankytis Valstybiniame jaunimo ir Nacionaliniame dramos teatruose. Stengdavomės atvažiuoti ir į Kauną pažiūrėti garsiųjų Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklių. Jie tapdavo tikra atgaiva širdžiai.“

Nors ir be galo mylėjo teatrą, R.Jasienė nusprendė savo gyvenimą susieti su literatūra. Vilniaus universitete ji baigė bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas. „Nuo įvairių meno formų niekada nenutolau, net ir vėliau studijuodama inžineriją ar vadybą, įsiliejusi į verslo pasaulį“, – šypsosi ji.

Vaistai suskaldytai visuomenei

E. ir R.Jasai pastebi, kad teatras itin didelę reikšmę turėjo sovietmečiu. Juk spektakliuose būdavo galima Ezopo kalba pasakyti tai, kas paprastai nutylima. Todėl spektakliai tais laikais visus traukdavo tiesiog masiškai. Tačiau bilietų į juos paprastai gauti ne visada būdavo galima.

„Gerą knygą nusipirkti taip pat būdavo sunku, reikėdavo ilgai stovėti eilėse arba ieškoti kitų būdų gauti norimos literatūros. Todėl labai svarbu, kad profesionalaus meno sklaida šiandien būtų kuo didesnė, – mano R.Jasienė. – Meno mecenatystė yra puikus būdas paskatinti kūrybingus žmones toliau kurti ir nesustoti.“

Žmonai pritaria ir E.Jasas. Jis atkreipia dėmesį, kad teatre galima pasisemti didesnio gėrio, įsikvėpti idealizmo ir suformuoti kitokį požiūrį į gyvenimą.

„Teatre mėgstu paanalizuoti ne tik scenos veiksmą, bet ir žiūrovų emocijas. Neretai galima pastebėti, kaip po spektaklio žmogus prašviesėja, pralinksmėja. Šiandien, kai mūsų visuomenė kaip niekada susiskaldžiusi, atsakymų į rūpimus klausimus turėtume ieškoti būtent teatre. Čia vaizduojami siužetai gali padėti geriau iš šono pažvelgti į patį save ir įsigyventi į oponento kailį“, – tikina jis.

Norisi, kad žmonės iš naujo įprastų lankytis teatre. Juk tai tikra sielos atgaiva ir puikus būdas atplėšti mintis nuo kasdienybės.

R.Jasienės manymu, šiais laikais pilna kultūrinio triukšmo, tad stiprinti teatrą tampa ypač svarbus. „Šiandien kone kiekvieną savaitgalį vyksta daugybė renginių, koncertų, festivalių. Tačiau ne visi jie turi išliekamąją vertę. Teatras – ilgaamžė, tikra ir vertinga meno forma. Kiekvieną kartą nuėjusi į spektaklį žinau, kad iš jo išsinešiu apmąstymų, minčių, emocijų, – dalijasi R.Jasienė. – Pastebiu, kad, prasidėjus pandemijai, žmonės atprato nuo gyvų pramogų, nes daugybė meno formų tapo prieinamos nuotoliniu būdu. Tad norisi, kad žmonės vėl įprastų lankytis teatre. Juk tai tikra sielos atgaiva ir puikus būdas atplėšti mintis nuo kasdienybės.“

Tradicija tik formuojasi

Pašnekovai tikisi, kad Vakaruose gilias tradicijas turinti meno mecenatystė įgis pagreitį ir Lietuvoje. Anot jų, tai puikus būdas įprasminti savo veiklą ir prisidėti prie gerovės kūrimo.

Vis dėlto, anot E.Jaso, Lietuva dar nėra pakankamai turtinga šalis. O ir kultūrinės mecenatystės tradicijos kol kas nėra susiformavusios.

„Verslininkams norisi pataupyti, o jei ką nors ir remti – tik dėl konkrečios naudos, – atkreipia dėmesį jis. – Vis dėlto tikiu, kad per artimiausią dešimtmetį įvyks ryškių pokyčių ir verslo atstovai pagaliau supras, jog kultūrą verta remti ne tik dėl reklamos, bet ir dėl to, kad remiamoje meno formoje mato prasmę. Norėčiau, kad ilgainiui Lietuvoje įsitvirtintų kanadietiškas modelis. Šios šalies kultūros sektorių didžiąja dalimi išlaiko verslas, nes jo atstovai puikiai supranta, koks svarbus visuomenės gerovei yra menas.“