Poetas V. Elmiškis: atsakymus dažniau sužino ieškantys, nerimstantys žmonės | kl.lt

POETAS V. ELMIŠKIS: ATSAKYMUS DAŽNIAU SUŽINO IEŠKANTYS, NERIMSTANTYS ŽMONĖS

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kauno rašytojai 22 kartą kolegiškai įteikė Vieno lito literatūrinę premiją poetui Vidmantui Elmiškiui už kasdienybės spalvas ir amžinybės nuojautas eilėraščių rinkinyje "Ir bus atsakyta" (Kaunas: Kauko laiptai, 2020).

Tąsyk pokalbyje su "Santaka" menininkas atsakė į klausimus apie savo kūrybą, veiklą Kauno menininkų bendruomenėje ir, žinoma, premijas – ne tik Vieno lito.

– Knygos pavadinimas "Ir bus atsakyta" – filosofinis. Jei klausi (belsi), bus atsakyta (atidaryta), taigi naujausioje savo knygoje kokius  klausimus keliate? Kaip tie atsakymai ateina?

– Kaip ir kiekvienas autorius, pirmiausia kalbuosi su savimi, bandau išsiaiškini kiek, ką ir kaip suprantu apie savo, o tada jau ir kitų gyvenimus, supantį pasaulį. Šiek tiek matyta, išgyventa, būta ir skaudžių, ir padraikiškai smagių patirčių, tačiau nedrįsčiau teigti, kad žinau daugiau atsakymų už bet kurį skaitytoją. Kada, kam ir kas bus atsakyta – individualūs atvejai, atsakymus dažniau sužino, jų buvimą pajunta mąstantys, ieškantys, nerimstantys. Džiaugiuosi, jeigu rinkinys "Ir bus atsakyta" patenka į tokio žmogaus rankas, viliuosi turįs, kad ir nediduką, tačiau bendrakeleivių būrelį.

Nemeluosiu, išmintingai nelinksėsiu, nepasakosiu apie galimas knygos pavadinimo potekstes, filosofines gelmes. Viskas gerokai paprasčiau. Kai mašinraštį nusiunčiau leidyklos "Kauko laiptai" vadovui, puikiam poetui ir geram redaktoriui Viktorui Rudžianskui, jis įdėmiai perskaitė eilėraščius ir pasiūlė, kaip rinkiniui įpūsti daugiau energijos, kurį eilėraštį su kuriuo sukeisti vietomis, kaip padžiazuoti. Mano parinktą knygos pavadinimą (neklauskit kokį, užmiršau...) jis trumpai drūtai supeikė, pasiūlydamas kitą. Man regis, intriguojantį, šiek tiek pretenzingą. Kai kurie bičiuliai, pirmąkart išgirdę įtariai kraipė galvas: "Ar čia poezijos knygos pavadinimas? Nagi, nagi..." Bet aš juk nežadu konkrečiai atsakyti, aš ne koks pranašas ant kalnelio, kalbu, kad, žmogau, anksčiau arba vėliau tu sužinosi, ir tiek. Sužinosi net tai, apie ką galbūt per visą savo gyvenimą nepagalvojai.

Tęstinumas: V.Elmiškio kūryba įvertinta Kauno literatams teikiama Vieno lito premija, sėkmingai pergyvenusią ir dviejų dešimtmečių permainas, ir net patį litą. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Rašote ne tik poeziją, bet ir prozą. Kada neišsitenkate poezijoje ir atvirkščiai? Esate labiau poetas ar prozininkas?

– Paradoksai su ta mano proza... Vidmantas Elmiškis debiutavo išleisdamas ironiškų miniatiūrų, kurias pavadinau humoreskomis, rinkinį "Ir višta – paukštis" ("Nemunas", 1995), o knygos redaktorius, tūlas Vidmantas Kiaušas, anotacijoje brūkštelėjo tokį sakinį: "Čia viskas neįtikima, sugalvota, grynai meniška ir... tikroviška." Anuomet tapau Šaipokų brolijos nariu. Kai šviesaus atminimo satyrikas Aleksas Dabulskis sumanė leisti satyros ir humoro laikraštį "Ūpas", paskyrė mane ūpviršaičiu, tad daugiau užsiėmiau leidybos, platinimo reikalais, tik retsykiais teparašydavau vieną kitą humoreską, krepšininkų terminais šnekant, dažniausiai sėdėdavau ant atsarginių suolelio, į aikštę nesiveržiau. Prabėgo keliasdešimt metų, o, žiū, kas nors ima ir pavadina šaipoku. Sutrinku. Vakarais, jeigu ilgokai neužmiegu, pradedu svarstyti, ar nesugrįžus prie žanro, kurio kūrinius mielai skaitau ir kurio autorių Lietuvoje vis mažiau ir mažiau. Mes juk nekalbame apie TV laidų dalyvius, kurie pirmiausia klykia, kvatojasi, žavisi savimi, o pliurpia, kas tarp seilių įsimaišę, ar kokius nors politikuojančius klounus? Beje, man gaila, kad karikatūros irgi dingo iš žiniasklaidos, o jų parodos – egzotiška retenybė.

Išsitenku visur. Bet šiuo metu labiausiai rūpi eilėraščiai. Tai neskubėdamas ir parašau vieną kitą.

Na taip, būta bandymų parašyti novelių, apsakymų, šis bei tas publikuota, turėjau labai abejotinų ambicijų parašyti romaną, tačiau storoką mašinraščių pluoštą suplėšiau. Gerai, kad rašau mažai, nes man patinka atsispausdinti surinktą tekstą, palaikyti savaitėlę kitą ir apsispręsti: palikti ar drykst padrykst... Prirašyčiau daug, tektų tokį niekdarį bausti, o dabar vaikams, atėjus metui, nebus jokio vargo dairytis, rūšiuoti, aiškintis, kas tuose tėvo rašomojo stalo stalčiuose.

Trumpai atsakant į klausimą, išsitenku visur. Bet šiuo metu labiausiai rūpi eilėraščiai. Tai neskubėdamas ir parašau vieną kitą.

– Atsimenu, man asmeniškai nepatarėte poezijos knygos iliustruoti fotografijomis, tačiau, atrodo, nuomonę pakeitėte, nes knygą "Ir bus atsakyta" papildo Mildos Kiaušaitės fotografijos. O gal šią dermę lėmė kiti veiksniai?

– Dvi kadencijas dirbau Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, pokalbių būta kuo įvairiausių, temų – taip pat. Galbūt nepatariau, neatsižadu, tačiau ir dabar galvoju, kad jūsų plačiai ir gražiai nuskambėjusiai, ne kartą pagirtai knygai "Žmonės" fotoiliustracijos mažiausiai reikalingos, nes eilėraščiai stipriai vizualūs, neįsivaizduoju, kokios turėtų būti fotografijos, kad sustiprintų (argi to reikia?) geliančiai skaudų tekstų poveikį. O kavutę gurkšnodami tikriausiai diskutavome apie populiarius, artimiesiems skirtus leidinius, kurie dosniai pamarginami saldžiais paveikslėliais prie kiekvieno kūrinio.

Dėl pastebėjimo apie Mildos fotografijas knygoje "Ir bus atsakyta", (ne)pasiteisinčiau taip: antrą kartą, buvo ir rinkinys "9 užkimusios gerklės" (2011), jas subtiliai ir skoningai skyrelių atsklandoms panaudojo leidyklos "Kauko laiptai" dizainerė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. Neturiu jokių priekaištų, man patinka. Telieka pridurti, kad fotografijos – iš naujo M.Kiaušaitės ciklo "Žingsniai visomis kryptimis". Ką gali žinoti, kur tie mūsų kūrybinio bendradarbiavimo žingsniai nuves. Pasilinkėčiau tęsinio.

– Štai paminėjote pirmininkavimą Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, apie ką ir norėjosi klausti, juolab kad trečią kadenciją dirbti tvirtai atsisakėte, dėl to daugelis nuliūdo, nes ne paslaptis – buvote geras, kolegų mėgstamas pirmininkas. Ką davė ir ką atėmė tos dvi kadencijos?

– Pagal šio meto standartus, netgi įteisinamą tvarką, trečioji vadovų kadencija – prastas tonas, taigi mano vidinis aš pakuždėjo: "Neišsišok." Paklausiau ir nesigailiu. Neskubėdamas sugrįžau prie kūrybos, ji apibarė sūnų atskalūną ir, regis, suprato, ką veikiau, atleido... Toks jau esu, negebu tą pačią dieną būti administratorius ir literatas, kol atribojau vieną nuo kito, praėjo keletas nervingų mėnesių.

Kauniečių rašytojų skyrius man nebuvo didelė naujiena. Dvylika metų organizavau literatūros vakarus mieste ir rajone, bėgdavau visur, kur vienas ar kitas skyriaus vadovas pasakydavo, buvau asmeniškai pažįstamas su beveik visais Kauno rašytojais, žinojau jų kūrybą. Neatitrūkau nuo literatūrinio gyvenimo ir dirbdamas administratoriumi "Nemuno" žurnale, po kurio laiko – vienu iš skyrių redaktorių savaitraštyje "Nemunas". Aukštas, stambus, lyg ir neišsišokantis, dažniau patylintis, negu oracijas sakantis, nesiveržiantis įsirašyti į vieną ar kitą praeities puslapį, toks, atsiliepiant į jūsų komplimentus, nesavikritiškai žvelgiant, buvau. Geras? Oi, nebūtinai... Mėgstamas? Visko nutikdavo... Faktas, kurio nepaminėjote, – ne plepys. Pastebėjau, kad rašytojai tą mano charakterio bruožą vertino. Jeigu kam nors neramu, kad pernelyg daug išsipasakojo, pasakysiu atvirai – niekada nerašiau ir jau neberašysiu dienoraščio.

Galėtume nesunkiai suorganizuoti įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančių įdomių, brandžių, dėmesio vertų rašytojų draugiją, tačiau praktiškai jie arba negavo, arba, didelė tikimybė, niekada negaus nei Vyriausybės, nei juolab Nacionalinės premijų. Nors verti.

Gryna teisybė, skyriuje stengiausi ką nors naudingo nuveikti, kokia kitaip būtų tų pareigų prasmė. Drauge su kauniškių rašytojų taryba stengėmės autorius kuo plačiau pristatyti, siūlyti įvairiausiems dėmesio ženklams, knygas – literatūrinėms premijoms. Dažnai pasisekdavo. Sugalvojome su referentėmis įvairių naujovių, nemažai įgyvendinome. Nesiplėsiu, kam įdomu, daugmaž žino iš interneto svetainės www.kaunorasytojai.lt. Beje, dviejų žmonių darbas įstaigoje, kurioje etatai – pirmininkas ir referentė, savitai žavus, nes neįmanoma, o ir nėra jokio reikalo būti viršininku ir pavaldine. Akivaizdžiai pastebima subordinacija atrodytų ironiškai, plušėti privalo darnus, kauniečiams rašytojams reikalingas vienetas, ir tiek. Tad buvome į įvairias duris bilsnojantis kumštelis. Deja, daug nervų pagadino apgailėtinai skurdus finansavimas, galimybių prasimušti, gauti lėšų projektams stygius. Kartais pro ašaras mintyse (sic!) homeriškai nusikvatodavau, kai, pavyzdžiui, įtakingas savivaldybės klerkas, vykstant tarptautiniam "Poezijos pavasariui", labai rimtai, netgi piktokai sakydavo: "Tie poetai, Vidmantai, į Kauną atvažiavo eilėraščius skaityti, o ne pavalgyti ir kavą gurkšnoti!" Na taip, suprantama... Sugrįš lyrikai nebūtinai į Vilnių, parskris į Ameriką, Gruziją, Prancūziją, Estiją... Esama tenai ir maisto, ir kavos, ir net vyno. Bet šneka ne apie sausainiukus ir geriamojo vandens butelaitį. Nubraižyčiau grafiką, pamatytumėte, kaip renginių finansavimo kreivė kasmet krypsta žemyn. Apgailėtina!

Apibendrinant – dirbau dvi įdomias kadencijas, taigi aštuonerius metus. Būta nerimo, vidinės graužaties, nesėkmių, bet vis dėlto daugiau džiugių, šviesių akimirkų. Negerumai sveikatos nepridėjo, tačiau juos kompensavo bičiulystė su kauniškiais rašytojais. Neįkyrime vieni kitiems, bet su būreliu šiltai bendrauju, susiskambiname, kada užsimanę. Be konkretaus reikalo, paprasčiausiai smagu išgirsti mielą balsą.

Akimirka: Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus (kairėje) įteikia garbingą apdovanojimą savo pirmtakui V.Elmiškiui. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Na ir, žinoma, neišvengsime klausimo apie literatūrinę Vieno lito premiją, kurią pelnėte už knygą "Ir bus atsakyta". Kaip žvelgiate į premijas, ar jų nėra per daug, ar jos neša vien džiugesį, o gal kiek migdo ant laurų, ypač jaunus, dar menkai apsiplunksnavusius, kuriems reikia ne tik saldybių, bet ir kartybių taurės paragauti? Beje, nemažai kritikuojamas ir Vieno lito premijos pavadinimas, kad yra toks labiau šaipokiškas, o kaip atrodo jums?

– Literatūrinių premijų nestinga, jų turi vos ne kiekvienas rajonas, tačiau laureato išrinkimą kartais nulemia subjektyvūs veiksniai, draugiškumai ir antipatijos, autoriaus gimtinės vieta, akių spalva ir liežuvio aštrumas, o kas knygose parašyta – paskui. Teko pastebėti, kad vertinimo komisijos neskaito premijų skyrimų nuostatų, o patys nuostatai, jų formuluotės gerokai pasenę... Bet tai juk premijų steigėjų ir jas finansuojančiųjų reikalai. Jeigu, kaip sakote, jauną arba, dar blogiau, nuo amžiaus kumptelėjusį autorių kokie nors laurai migdo, jeigu tiek tereikia, skubiai duokime. Tesnaudžia, temiega, tik tegu garsiai neknarkia ir oro negadina. Liūdniau, kai solidžių, respublikinės svarbos apdovanojimų skirstytojai susiburia į sostinės gildiją. Panorėję, įdėmiai apsidairę, galėtume nesunkiai suorganizuoti įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančių įdomių, brandžių, dėmesio vertų rašytojų draugiją, tačiau praktiškai jie arba negavo, arba, didelė tikimybė, niekada negaus nei Vyriausybės, nei juolab Nacionalinės premijų. Nors verti. Tie kūrėjai tikrai gurkšteli iš jūsų paminėtos kartybių taurės ir, įtariu, gėrimą išspjauna...

Apie Vieno lito premiją esu kuo geriausios nuomonės nuo pat tada, kai ją sugalvojo ilgametis kauniečių vadovas, rašytojas Petras Palilionis. Nėra prasmės nuo skeptikų bandyti apginti nei ją pačią, nei jos pavadinimą – per 22 metus šventė įsitvirtino, autoriai pagarbiai ir noriai priima kolegų, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos, paskirtą įvertinimą. Po to, kai skulptorius Stasys Žirgulis sukūrė gražų prizą, o asociacija LATGA padengė litą eurais, nepristigtų norinčiųjų pelnyti apdovanojimą ir antrą kartą. Kitąmet – jau istorinio Lietuvos pinigo šimtmetis, būtų puiku, jeigu tai išskirtinei progai organizatoriai surastų Juozo Zikaro sukurtą ir anuomet tiražuotą monetą, o Vieno lito premijos rėmėjas S.Žirgulis ją įkurdintų savo prize. Ir dar. Su poetu, dailininku Gvidu Lataku kraipėme galvas, kad jau rudenėjant itin menkai paminimas garsiosios J. Zikaro "Laisvės" Kaune 100-metis. Kontroversiškai vertintai instaliacijai entuziastų nestigo. Kur jie? Per liguistą šurmulį ir putojimą pernelyg dažnai užmirštami kertiniai, svarbūs dalykai.

GALERIJA

  • Akimirka: Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus <span style=color:red;>(kairėje)</span> įteikia garbingą apdovanojimą savo pirmtakui V.Elmiškiui.
  • Tęstinumas: V.Elmiškio kūryba įvertinta Kauno literatams teikiama Vieno lito premija, sėkmingai pergyvenusią ir dviejų dešimtmečių permainas, ir net patį litą.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS