Įsimylėjęs Kauną
Jaunosios kartos aktorius, režisierius ir scenografas R. Lažaunykas – tikras kaunietis. Čia gimė, augo, studijavo. Vytauto Didžiojo universitete Kaune įgijo dvigubą specialybę – aktoriaus ir režisieriaus. Baigęs studijas pradėjo dirbti Kauno valstybiniame lėlių teatre, kur jo kūrybinis dėmesys pakrypo vizualinio teatro link.
Vis dėlto Rokas lėlių pasauliu neapsiriboja ir daug laiko skiria kitų teatro formų paieškoms. „Teko susidurti su barokine opera – režisavau keletą nedidelės apimties pastatymų. Labai patiko dirbti tiek su pačia operos forma, tiek ir su jos atlikėjais, – džiaugiasi jis ir priduria, kad mėgina plėsti savo, kaip aktoriaus ir režisieriaus, ribas. – Nenoriu užsidaryti nei viename žanre, nei viename mieste, nors pastarieji kūrybiniai ieškojimai mane vėl grąžino į gimtąjį Kauną.“
R. Lažaunykas Kauną vadinda savo kūrybos namais, Laisvės alėją ir miesto centrą – savo mėgstamiausiomis vietomis: čia Rokas nuomojosi kambarį studijų metais.
Paklaustas apie vietą, kurioje galėtų pabūti tyloje su savimi, jis mini IX forto muziejų. „Nors šios vietos aura sunki, bet kažkuria prasme ten atrasdavau ramybę. Net ruošdamasis stojamiesiems egzaminams į vaidybos studijas eidavau susikaupti būtent ten. Pasivaikščiojimai po kapines mane taip pat savotiškai veikia. Jaučiu, kad tai dera su mano dvasiniu pasauliu“, – atvirauja režisierius, iki šiol jaučiantis stiprų ryšį su išėjusiais anapilin savo seneliais, proseneliais, kitais artimaisiais.
Planavo eiti kitu keliu
Rokas mokėsi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijoje ir ilgą laiką planavo rinktis teismo medicinos gydytojo kelią. „Galbūt jau tada norėjosi, kad gyvenime būtų šiek tiek daugiau dramatizmo“, – juokiasi jis ir tęsia, kad nuo dešimtos klasės kryptingai ruošėsi mediko studijoms.
Maža to, buvo aktyvus mokyklos bendruomenės narys: dalyvavo mokinių tarybos veikloje, organizavo šventes, režisavo renginius ir taip netikėtai atrado save kūryboje. „Režisuodamas šimtadienį savo lietuvių kalbos mokytojai Rasai prisipažinau, kad jaučiuosi puikiai ir galėčiau tai daryti visą gyvenimą. „Rokai, juk čia režisūra…“ – tada pasakė ji ir tarsi atvėrė man duris į didįjį teatrą, nors tikroji pažintis su juo prasidėjo tik vaidybos studijų metais“, – prisimena Rokas.
Paklaustas, ar jaunam režisieriui lengva rasti vietą po saule, R. Lažaunykas mini darbštumą ir sėkmės faktorių. Jie abu labai svarbūs. Pasak Roko, jo profesinis kelias klostėsi kiek kitaip nei daugelio režisierių. Vaidybos studijas Vytauto Didžiojo universitete jis rinkosi jau žinodamas, kad ateityje nori būti režisieriumi. „Planavau, kad studijuodamas aktorystę geriau pasiruošiu stoti į režisūrą“, – dalijasi painiais profesinio kelio vingiais.
Sprendimą studijuoti vaidybą Rokas priėmė likus vos keliems mėnesiams iki stojamųjų egzaminų. Tuo metu, prisipažįsta, dar ne iki galo suprato, ko pats nori. „Režisierių kursą rinko Eimuntas Nekrošius, tačiau vidinis balsas man sakė, kad šiam gyvenimo nuotykiui dar nesu pakankamai gerai pasiruošęs. Todėl pradėjau nuo vaidybos studijų, kurios mane taip įtraukė, kad tapo ne tik pagrindine profesija, bet ir pragyvenimo šaltiniu“, – džiaugiasi Rokas, šiuo metu vaidinantis įvairiuose teatruose.
Tarsi vizitinė kortelė
R. Lažaunykas ir pats stebisi, iš kur trečiakursiam studentui tuomet užteko drąsos nueiti pas Kauno kamerinio teatro vadovę ir pasakyti, kad nori čia parodyti spektaklį. Netrukus tą patį padarė ir Kauno valstybiniame lėlių teatre – pristatė Williamo Shakespeare’o poemos „Romeo ir Džuljeta“ adaptaciją lėlėms. Iš šios idėjos 2020 m. gimė Roko režisuotas lėlių spektaklis „Aš – Romeo, tu – Džuljeta“.
Paklaustas, kurį spektaklį laikytų savo, kaip režisieriaus, vizitine kortele, prisipažįsta – atsakyti nelengva. Roko žodžiais tariant, po studijų baigimo patekęs į lėlių teatrą, šiam žanrui norėjo atsiduoti visiškai. Pradžioje trūko žinių, todėl nusprendė jas gilinti scenografijos magistro studijose.
„Kaip savo scenografijos magistro darbą sukūriau spektaklį „Aš – Žvėris“ (2022), kurį pastatėme Kauno valstybiniame lėlių teatre. Tai buvo bežodis spektaklis paaugliams. Kitais metais už jo režisūrą buvau įvertintas „Fortūnos“ diplomu. Jaučiu, kad būtent jis galėtų tapti mano vizitine kortele – galėčiau galvą dėti už kiekvieną jį kuriant priimtą sprendimą“, – atvirauja pašnekovas.
Kurdamas šį spektaklį Rokas porą metų keliavo po skirtingus Kauno rajonus, ieškodamas savojo vidinio žvėries. Deja, „Aš – Žvėris“ gyvavo neilgai – pasirodė, kad pakviesti paauglius į lėlių teatrą žiūrėti spektaklio be žodžių buvo pernelyg drąsus eksperimentas ir komerciškai teatrui nenaudinga.
Nenoriu užsidaryti nei viename žanre, nei viename mieste, nors paskutiniai kūrybiniai ieškojimai mane vėl grąžino į gimtąjį Kauną.
Kviečia žiūrovus dialogo
Naujausias Roko darbas – pernai režisuota ekologinė pasaka vaikams „Šiltnamis“ (scenarijaus autorė Virginija Rimkaitė). Spektaklis kviečia vaikus ir tėvus permąstyti savo santykį su aplinka, susipažinti su gyvybės įvairove, pajusti atsakomybę už mūsų planetą.
„Visi spektaklio veikėjai – nuo slieko iki išmintingo sodininko – įkūnija mūsų ekosistemos grožį, kartu ir jos trapumą“, – aiškina režisierius ir priduria, kad nelengva penkerių metų ir vyresniems vaikams kalbėti apie globalinį atšilimą. Tačiau kuo daugiau jėgų pareikalauja kūrinys, tuo kūrėjui jis tampa brangesnis.
„Šiltnamyje“ Rokas ir vėl grįžta prie neverbalinės raiškos – spektaklis yra be žodžių. „Pastebėjau, kad vaikai spektaklio metu labai aktyviai reaguoja: garsiai komentuoja, klausia tėvų, kas vyksta scenoje. Ir jų klausimai – labai taiklūs“, – džiaugiasi režisierius ir tikisi, kad po spektaklio šeimose užsimezga prasmingi pokalbiai apie ekologiją, žmogaus sąmoningumą, jo glaudų ryšį su gamta.
Savo režisuotus spektaklius Rokas stebi su dideliu jauduliu, net baime. „Kur kas drąsiau pačiam lipti į sceną ir vaidinti“, – sako jis. Jau septynerius metus Rokas vaidina spektaklyje „Kudlius ir miško broliai“ (rež. A. Sunklodaitė), skirtame vyresniųjų klasių moksleiviams. Čia partizano Juozo Lukšos tragišką gyvenimo istoriją pasakoja išgalvotas personažas – jo šunelis Kudlius. „Tai kitokia, bet labai paveiki istorijos pamoka moksleiviams“, – įsitikinęs aktorius.
Šiuo metu Rokas brandina naują pastatymą Kauno valstybiniame lėlių teatre, tačiau kol dar nepasirašyta sutartis, apie jį kalbėti nenori. „Turiu ir dar vieną didelį norą – sugrįžti prie operos“, – dalijasi ateities planais režisierius. Daug jo laisvalaikio dabar skiriama operų vaizdo įrašų peržiūroms, nes į gyvus spektaklius, kaip pats juokauja, neprivaikščiosi. Ateityje jis norėtų tęsti darbą su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos baroko operos absolventų trupe ir su ja keliauti po Lietuvą.
Netikėta gimtadienio kelionė
Kalėdas Rokas sutiko Australijoje, tad iš lietuviškos žiemos pateko tiesiai į australišką vasarą.
„Australai puošia dirbtines egles. Kūčių ten nebūna, bet Kalėdas švenčia labai linksmai. Į Kalėdų pietus susirenka gausus būrys žmonių, visi mainosi dovanomis, daug juokauja, o prie stalo sėdi su popierinėmis karūnomis. Beje, mieste skamba įprastos Kalėdų giesmės apie eglutes, sniegą ir kojines prie židinio, o pakėlus akis pamatai palmėse tupinčias papūgas“, – juokiasi Rokas ir prisipažįsta, kad toks kontrastas jam pasirodė ir keistas, ir labai žavus.
Australijoje Rokas apsistojo pas artimus žmones. „Sulaukęs jų kvietimo, negalėjau atisakyti – beliko nusipirkti lėktuvo bilietus. Beje, atostogos sutapo su mano gimtadieniu“, – šypsosi jis.
Gyvenimas su vietiniais leido giliau pajusti miesto ir šalies ritmą. „Svečiavausi lietuvės ir australo šeimoje, patyrinėjau Niukaslą – antrą pagal senumą Australijos miestą, jo apylinkes, taip pat – Sidnėjų. Jis taip mane įtraukė, taip atitiko mano vidines būsenas, kad būdamas kitame pasaulio krašte jaučiausi visiškai laisvas.“
Pasak Roko, Sidnėjuje yra daugybė muziejų, galerijų, parodų ir dauguma jų – nemokami. „Atrodytų, kad Sidnėjus pats kviečia žmones eiti iš namų ir leisti laiką mieste. Be jokio papildomo planavimo ar pasiruošimo. Tas miesto laisvumas jaučiasi ir žmonėms bendraujant“, – negali atsidžiaugti režisierius, ne sykį kalbintas vietinių australų.
Tai žmonės, kurių ryšys su gamta – be galo gilus. „Diena Sidnėjuje prasideda ne tada, kai prasideda darbas, bet kur kas anksčiau. Žmonės geria rytinę kavą, bėgioja, maudosi. Žiemą oro temperatūra dienos metu nenukrinta žemiau kaip 15 °C šilumos ir tarsi kviečia visus kuo daugiau būti gryname ore. Net miesto džiunglėse daug parkų, sodelių, skverų“, – dalijasi dar šviežiais įspūdžiais vaikinas, aplankęs ir Mėlynuosius kalnus, ir vietinius vynuogynus, pabuvojęs nedideliame pajūrio kurortiniame miestelyje. „Prisimaudžiau iki soties. Kai oro temperatūra siekia 40 °C, maudynės tampa tikru išsigelbėjimu“, – šypsodamasis pasakoja jis.
Nustebino žiūrovų laisvumas
Viešėdamas Sidnėjuje Rokas aplankė garsųjį Sidnėjaus operos teatrą – šis vizitas buvo suplanuotas dar prieš kelionę. Čia jis žiūrėjo G. Puccini operą „Madam Baterflai“, tačiau prisipažįsta, kad pastatymas jo pernelyg nesužavėjo.
„Režisūra pasirodė gana nuobodi, o pats spektaklis – labai klasikinis, tad stipraus įspūdžio nepaliko“, – atvirai sako jis. Kur kas daugiau liaupsių Rokas skyrė kitam reginiui – miuziklui „The Book of Mormon“, į kurį bilietus įsigijo jau būdamas Australijoje.
„Pažiūrėjęs miuziklą supratau, kokios plačios ir netikėtos gali būti šio žanro galimybės. Grįžau į Lietuvą kupinas naujų idėjų ir įkvėpimo“, – džiaugiasi R. Lažaunykas ir priduria, kad muzika jį visada pakylėja virš kasdienybės, todėl ateityje norėtų kurti kuo daugiau projektų, susijusių su muzika, ypač klasikine.
Lengvumas ir juokas nebūtinai reiškia banalų turinį. Supratau, kad ir pats ligi šiol bijojau komedijos, tarsi ji būtų mažiau rimtas žanras.
„Nors negaliu lyginti Australijos teatro su Lietuvos – juk mačiau tik du pastatymus, pati teatro atmosfera man pasirodė neįprasta“, – pasakoja Rokas.
Jį nustebino, kad žiūrovams spektaklio metu leidžiama valgyti spragėsius ar ledus. „Dar labiau pribloškė, kad užkandžių kioskelis buvo toje pačioje salėje, kur ir scena. Patyriau savotišką kultūrinį šoką: juk Lietuvoje į teatrą einame su pagarbiu, net kiek sakraliu santykiu. Žinojau, kad kažkas panašaus vyksta ir Anglijos teatruose, bet čia jau buvo visai kitas lygis“, – juokiasi režisierius.
Pasak Roko, Australijoje žmonės į teatrą ateina apsirengę itin laisvai. „Rytais kelte matydavau kostiumuotus žmones, skubančius į darbą, o šalia – jau kitus, su bikiniais, vykstančius į paplūdimį. Ten viskas susimaišę viename katile, tad ir eidami į teatrą vietiniai dėl aprangos kodo per daug nesuka galvos. Jų nuomone, teatras turi būti prieinamas visiems, ne vien elitui. Bilietų kainos vargiai tai patvirtina, – ironizuoja Rokas. – Pigiausi bilietai balkono gale man kainavo apie 230 Australijos dolerių.“
Idėjos naujiems spektakliams
Sidnėjuje itin populiarios buitinės dramos, kuriose gausu komedijos ir pramoginių elementų. „Manęs paklausė, kokiuose spektakliuose vaidinu aš pats. Kai pradėjau vardyti, pasidarė nejauku – suvokiau, koks tamsus mano kūrybinis bagažas: spektaklis apie Holokaustą, apie partizanus, kur pabaigoje mane nušauna. Dar – apie depresiją, smurtą ir patyčias mokykloje“, – vardija jis.
Apsilankęs Sidnėjaus teatre Rokas dar kartą suprato, kad lietuviai labai stiprūs reflektuodami tiek kolektyvines, tiek asmenines traumines patirtis. Tačiau australiškas miuziklas jam priminė, kad kūryboje nebūtina kalbėti vien tik apie skausmą.
„Prisiminiau, koks svarbus yra humoras ir žiūrovų juokas. Po šios kelionės pajutau labai stiprų norą režisuoti linksmą spektaklį. Juk ir pats dažnai mėgstu pasijuokti iš savęs, – tikina Rokas ir tęsia, kad lietuvių teatras kartais pernelyg įstringa ieškodamas to, kas atseit vertinga, ir dėl to praranda lengvumą. – Lengvumas ir juokas nebūtinai reiškia banalų turinį. Supratau, kad ir pats ligi šiol bijojau komedijos, tarsi ji būtų mažiau rimtas žanras. Todėl iš Australijos parsivežiau norą išdrįsti juokauti.“
Rokas džiaugiasi, kad Australijoje gimė net kelios spontaniškos idėjos naujiems spektakliams. „Supratau, kad geriausios idėjos gimsta ne nukankintame, o pailsėjusiame prote. Tai man didelis atradimas“, – šypsosi režisierius.
Australiją gaubia stereotipai
Paklaustas apie išskirtinius Australijos žemyno gyvūnus, Rokas liūdnai šypteli – labiausiai jis troško natūralioje aplinkoje pamatyti koalas. Deja, nors paieškoms skyrė nemažai pastangų, jų taip ir neišvydo. Užtat kengūrų prisižiūrėjo į valias. „Didžiulį įspūdį paliko eukaliptai – numetę žievę jie atrodė tarsi nuogi. Tarp jų ieškojau koalų, bet veltui“, – pasakoja jis.
Didelį įspūdį Rokui paliko paukščių įvairovė – vietoj lietuvio akiai įprastų balandžių čia karaliavo ibiai ir ryškiaspalvės papūgos. Kitokie buvo ir jų garsai. „Girdėjau keistai pypsinčius paukščius, primenančius dūmų detektorius, taip pat juokingai besijuokiančias kukabaras“, – vardija pašnekovas.
Maudytis vandenyje buvo saugu, nors pojūčiai – netikėti. „Keista, bet vanduo buvo gana šaltas net tada, kai oro temperatūra siekė 40 °C karščio, o vėjas pūtė tarsi iš karštos orkaitės“, – prisimena jis.
Į Australiją Rokas vyko turėdamas gana stereotipinį įsivaizdavimą – esą vos išlipus iš lėktuvo teks susidurti su gyvatėmis, mirtinais vorais, kitais pavojingais gyviais. Realybė pasirodė visai kitokia.
„Tie gąsdinimai socialinėje erdvėje – labiau mitas nei tikrovė, – ramina jis būsimus keliautojus į šį žemyną. – Jaučiausi labai saugiai, nors iš pradžių, prisižiūrėjęs įvairių feisbuko vaizdelių, maniau, kad gyvatės tykos ir iš po klozeto dangčio“, – juokiasi Rokas.
Toks pats saugumo jausmas lydėjo jį ir klajojant po Mėlynuosius kalnus – Australija atsivėrė ne kaip pavojų kupina žemė, o kaip įkvepianti, rami ir netikėtai svetinga erdvė.
Naujausi komentarai