Kino festivalis „Scanorama“ yra vienas iš laukiamiausių jau vien dėl to, kad vyksta rudeniui baigiantis, kai dienos nenumaldomai trumpėja, o ir tos pačios dažnai būna pilkos, niūrios ir šaltos. Dar vis sunku priprasti prie vis labiau vėstančio oro ir anksti stojančios tamsos, kuri patogi... žiūrėti kiną. Metas išties bene palankiausias kino festivaliui, nes suteikia puikią galimybę trumpam pabėgti į spalvų, fantazijos, išmonės, nekasdienių apmąstymų – kitokį, kino meno, pasaulį, kuris realųjį pasaulį ir savaip atspindi.

Ekrano kontrastai

Atidarymo filmas „Korsažas“ (rež. Marie Kreutzer) savotiškai reflektavo feministinę temą, dar beprošvaistę, bet nebeviltišką, nors skaudžią moters išsivadavimo iš realaus ir metafizinio, be galo suveržto korseto aušrą. (Beje, įdomi detalė, kad šiuo metu tarp jaunimo ypač madinga yra korseto modifikacija aprangoje.) Vis dėlto filmas gana nuspėjamo scenarijaus, žongliruoja kostiumais, interjerais, paviršutiniais dalykais, o nuobodulio kamuojama moteris – Austrijos imperatorienė  – atsiskleidžia tik kaip gana ekcentriška asmenybė, neužkabinama jos vidinio pasaulio, žiūrovui paliekama tenkintis istorine tematika, kuri romantiškai žavi: puošnūs dvarai, menės, iškilmės, karališka prabanga ir, žinoma, tos prabangos tuštumas, tačiau gana tuščia ir scenarinė linija. Kita vertus, kaip atidarymo filmas gal ir visai geras – puošnus, nesudėtingas, tarsi įvedantis į festivalinę kino šventę.

Kadras iš filmo „Korsažas“.

Visai kitas reikalas buvo su uždarymo filmu „Kaulai ir visa kita“ (rež. Luca Guadagnino), kurio pasirinkimas gerokai stebino ir daugelio liko nesuprastas, nes po keleto atvirų, dideliu planu rodomų kanibalizmo scenų, kai dar šiltą mirusįjį pagrindiniai filmo herojai plėšė ir valgė dantimis, žiūrovai ėmė eiti iš salės.

Keista, kad šiųmetėje „Scanoramoje“ dėmesį patraukė siaubo filmai, nes paprastai jie nedomindavo, tačiau pasiūlyta jų gausa suintrigavo, bet leido įsitikinti, kad ne veltui jų tematika buvo svetima. Tai turbūt specifiniam žiūrovui, kuriam patinka matyti siaubą ekrane ir jausti komfortišką kėdės atlošo veliūrą. Deja, ekrane dažniau buvo rodomas ne siaubas, o bjaurumas, vizualinis šiukšlynas, lyg imtum ieškoti glaistyto varškės sūrelio dvokiančiame konteineryje. Erzino seniai „išgroti“, t. y. ne kartą matyti, scenarijai, banalios klišės, fantazijos stoka. (Tiesa, tai neliečia filmo „Dėdė“, tačiau tai ne tiek siaubo, kiek absurdo komedija ir puiki totalitarizmo alegorija.) Gal jie turi savo žiūrovą, kaip skelbė festivalio motto: „Kiekvienas filmas turi savo žiūrovą.“ Arba atvirkščiai.

Menas turėtų apskritai atsikratyti varžymosi, ypač – propagandinių triukų, tuomet kelią galbūt lengviau prasiskintų sąžinė ir talentas.

Išties, kiekvienas žiūrovas išsirenka ir savo filmą, o per kino festivalį išsirenka paprastai kelis. Taigi, apie jubiliejinės „Scanoramos“ favoritus, dėl kurių jau dabar imi laukti kito festivalio.

Vieno žmogaus galia

Be jokios abejonės, filmas „Salų tyla“ (rež. Albertas Serra), kaip buvo rašyta jo pristatyme, – šedevras. Taip, tenka sutikti, tai šventė kiekvienam kino mėgėjui jau vien todėl, kad filmas kitoks, scenarijus visiškai nenuspėjamas, savita žaismė, „keli dugnai“, ilgai liekantis atmintyje ir apmąstymuose. 2,5 valandos kaip ir apie nieką ypatingo, bet neįmanoma net į tualetą prispyrus nubėgti, kad to tarsi nieko ypatingo nepraleistum, nes nežinai, ką praleisi: greičiausiai kažką labai svarbaus. Išties, to svarbaus ten yra, taip talentingai sukurto, kad kėdėje sustingsti, ir nereikia rodyti jokių žmogienos valgytojų ar katinėlių kankintojų. Siaubas slypi mumyse ir jis yra metafizinis, tačiau talentingas kūrėjas gali jį pakrapštyti nagu.

Kadras iš filmo „Miss Viborg“.

Lygia greta šalia įsimintiniausių ir sužavėjusių filmų tikrai būtų kino juosta „Toris ir Lokita“ (rež. Jeanas Pierre’as Dardenne’as ir Lucas Dardenne’as). Talentingieji broliai Dardenne'ai, kaip jau įprasta, ir vėl sukūrė nuostabią kino giesmę žmogiškumui ir atjautai, akcentuodami, kad kiekvienas iš mūsų galime, o ir pakreipiame įvykių grandinę viena ar kita linkme, kuri kartais lemia vienokius arba kitokius įvykius, gyvenimą arba net mirtį. Jei klausomės savo širdies, joje sukaupę atjautos, sukuriame visai kitą įvykių grandinę, savotiškai padauginame gyvenimo, bet jei krūtinės kairėje širdis tėra mechanizmas, tuomet belieka aklai laikytis taisyklių, tačiau vadovautis vien jomis gali ir robotai, mums duota kur kas daugiau nei tiesmukas taisyklių rinkinys, ir niekas nesako, kad jas reikia ignoruoti: du paaugliai Toris ir Lokita, pabėgę iš Vakarų Afrikos į Belgiją, atskleidžia ir parodo kur kas daugiau – kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip kuriame gyvenimą ne tik sau, bet ir kitam.

„Žmonija yra tarsi vienas kūnas ir, jei pažeidžiamas pirštas (šiuo atveju – žmogus), juk skauda visam kūnui, kitaip būti negali, kūnas mobilizuoja jėgas, kad pirštas sugytų“, – panašiai kalbėjo Irano režisierius ir rašytojas Ebrahimas Golestanas prancūzų kino genijui Jeanui-Lucui Godard’ui, o jų susirašinėjimo dokumentinis filmas „Iki penktadienio, Robinzonai“ (rež. Mitra Farahani) – nuostabi dovana kino festivalio žiūrovui, nes tokius filmus paprastai įmanoma pamatyti tik festivaliuose. Gaila, nes filmas vertas keleto peržiūrų ir dėl puikaus režisierės darbo, ir dėl nepaprastai įdomių dviejų išskirtinių kūrėjų minčių, kurias norėtųsi dar ir dar apmąstyti.

Tai, kas tikra

Ilga, lėto veiksmo skandinaviška kino juosta „Prakeikta žemė“ (rež. Hlynuras Pálmasonas) visiškai pateisino savo lėtumą ir ilgumą, nes leido žiūrovui atitrūkti nuo akropolinių išpardavimų ir panirti į kitą realybę, kurioje diktuoja sąlygas atšiauri gamta ir tiek pat atšiaurūs, bet drauge ir tvirti žmonių charakteriai ir santykiai. Filmas, kuris iš lėto panardina į tėkmę, o iš jo išėjęs pasijunti ten tarsi buvęs, kartu išgyvenęs ir išorines, ir vidines dramas.

Pirmą festivalio Kaune dieną parodytas filmas „Mis Viborgas“ (rež. Marianne Blicher) taip pat pasirodė ryškesnis už atidarymo filmą, nors ir nepasipuošęs ypatingais apdovanojimais, tačiau visi laimėjimai dažnai labiau klaidina ir retai yra informatyvūs, festivaliuose tenka pamatyti ypatingų filmų, kurie be jokių apdovanojimų ir, deja, atvirkščiai. Regis, menas turėtų apskritai atsikratyti varžymosi, ypač – propagandinių triukų, tuomet kelią galbūt lengviau prasiskintų sąžinė ir talentas. Taigi, „Mis Viborgas“ –  apie paprastą, jau pagyvenusią moterį, bet iš tiesų apie daugelį iš mūsų: liūdintį ir piktą, svajojantį apie geresnę ateitį, taupantį ir besitaupantį ir... taip ir negyvenantį. Scenarijus netrykšta naujoviškumu, vis dėlto filmas įtaigus ir įtikinantis, priremiantis prie sienos – ar nesame taupantys pinigus ir, beje, jausmus?