– Miuziklas „Šrekas“ sukurtas pagal „Oskaro“ apdovanojimą pelniusį „DreamWorks Animation“ kino filmą. Įdomu, ar patys esate matę šią linksmą nuotykių istoriją? Ir jei taip – kiek kartų?
Ž. G.: Kiek kartų? Daugybę. Turiu du vaikus. Dukrai – septyneri, sūnui – keturiolika. Tai aš, galima sakyti, su Šreku esu užaugęs kaip tėvas. Be to, pirmasis „Šreko“ filmas pasirodė tada, kai aš pats dar buvau paauglys.
Ž. V.: Iki žinios, kad teatras ruošiasi statyti „Šreką“, filmo apie jį aš išvis nebuvau matęs. Bet kai jau sužinojau, kad teks vaidinti, pažiūrėjau vieną kartą su dukra. Tiesą sakant, kur kas labiau man rūpėjo Brodvėjaus miuziklas, nes žinojau, kad režisierius, statydamas šį spektaklį, rėmėsi būtent juo.
R. L.: Man sudėtingiau su filmukų žiūrėjimu, nes dar neturiu vaikų. Be to, laikausi nuomonės, kad ne visada reikia žiūrėti originalą. Kai nematai, tuomet daugiau vietos lieka autorinei kūrybai.
– „Kažkada gyveno mažas ogras vardu Šrekas…“ – taip prasideda pasaka apie Šreką, kuris leidžiasi į gyvenimą keičiančią kelionę kartu su juokingu Asilu, karinga Princese ir kitais šios pasakos veikėjais. Jei paklausčiau, kas labiausiai įstrigo atmintyje žiūrint šį filmą?
Ž. G.: Man filmo pirmoji dalis (pagal ją statytas miuziklas) buvo labai netradicinė. Joje daugybės pasakų veikėjai, surinkti į vieną vietą, pristatyti šaržuotai, parodyti visai iš kitos pusės nei būtų galima tikėtis, atskleistos visai kitos jų savybės. Ir pats Šrekas – žmogėdra – parodytas visai kitoks. Ne piktas, ne baisus, bet tikras, nuoširdus, turintis labai jautrų savo vidinį pasaulį. Beje, mūsų miuzikle jis bus ne žmogėdra, bet ogras. Tai tokia mitologinė būtybė – didelė, baisi, žalia, gyvenanti atskirai. Dažniausiai ograi būna žmogėdros, bet nebūtinai.
R. L.: Kas įstrigo filme? Muzika. Ten yra gerų gabalų. Kaip ir mūsų miuzikle, kur skamba puikios Jeanine Tesori dainos. Kuo daugiau repetuojame, tuo daugiau tų šaunių vietelių atrandu. Beje, Šreko vaidmuo labai „žaniškas“ (rodo į kolegą). Jis mėgsta charakterinius vaidmenis. Tokius, kur gali pasimaivyti. (Juokiasi.)
– Kaip reagavote, kai režisierius Kęstutis Stasys Jakštas pasiūlė Šreko vaidmenį?
Ž. G.: Kaip? Ogi pradžioje buvo pilnos kelnės. (Juokiasi.) Ir visai ne dėl to, kad teks vaidinti vaikams. Prie jų auditorijos esu įpratęs. Iššūkis man buvo suvaidinti pagrindinį herojų – Šreką – miuziklo amplua. Kodėl? Nes mano profilis yra daugiau operinis. Kolegos Žanas ir Rokas yra tenorai, tuo tarpu aš – baritonas. Todėl „Šreke“ man teko dainuoti gerokai aukštesniu balsu. Turėjau pereiti į visišką miuziklinį dainavimą, kas man ir buvo didžiausia baimė – ar sugebėsiu?
– Gal repetuodami savyje atradote kokių nors šrekiškų savybių?
Ž. G.: Manau, kad šrekiškų savybių turime kiekvienas – tiek artistai, tiek ir žiūrovai. Juk žmogus kaip svogūnas – yra sluoksniuotas. Todėl kiekvienas turime sluoksnių, po kuriais slepiame tam tikrus skaudžius savo gyvenimo momentus.
Iš tiesų Šreke žmogiškumo yra labai daug. Gal iš pradžių jis atrodo atsiskyręs, labai užsispyręs, bet vos tik iškelia koją iš savo pelkės, tie sluoksniai kaipmat ima kristi – pamažu skleidžiasi jo vidinis pasaulis, kuriame, pasirodo, gyvena labai jautri siela.
Ž. V.: Šrekas turi savo teritoriją, į kurią kitų neįsileidžia. Namuose aš irgi toks. Kai grįžtu po spektaklio ir atsigulu į lovą, prieš kurią stovi mano televizorius, – tuomet nelįskite! Ten mano pelkė, mano zona. Net žmonai teko kitame kambaryje įsitaisyti kitą televizorių. Neseniai buvau žvejoti, tai labai gerai prasidainavau „Šreko“ partijas. Žuvys? Dar geriau kibo. Tik namuose mes jų nevalgome, išskyrus starkius, kurių Lietuvoje išvis negaudau. Starkius žvejoti geriausia Švedijoje. O lydekas – Lietuvoje. Štai, matote (rodo į kriauklę) – maždaug 5 kg lydeka guli, atnešiau Fionai (kolegei) dovanų. Beje, žuvį namo imu tik tuo atveju, jei matau, kad kabliukas per giliai įstrigęs ir vargšelė neišgyvens. Tada traukiu iš kišenės sąrašą draugų, kurie vakarienei norėtų žuvienės. Aš geras… Visai ne toks, kokį žmonės mane įsivaizduoja. Iš išvaizdos – grėsmingas, o viduje – minkštas. Bet tas grėsmingumas irgi gerai, kai sutemus po spektaklio tenka grįžti namo.
R. L.: Aš iš išvaizdos gal ir ne toks panašus į Šreką kaip Žanas, bet taip pat mėgstu turėti savo erdvę, mėgstu pabūti vienas, tyloje, ramybėje. Ypač po darbo, nes jame labai daug šurmulio.
– Štai sėdime visi grimerinėje, kur prieš miuziklą turėsite būti nugrimuoti žaliai. Ar simpatizuojate žaliai spalvai?
Ž. G.: Oi… (Kvatojasi.) Simpatizuoju. Turiu žalią laikrodį, žalius batus, žalių rūbų taip pat. Truputį su jauduliu laukiu tos dienos, kai teks užsidėti visą Šreko kūną, tada ant jo – lateksinę ogro galvą ir Šreko rūbus. O kad pirštai neatrodytų žmogiški, dar mausimės Šreko pirštines. Manau, kad bus labai didžiulis iššūkis suvaidinti su tokiu svoriu visą spektaklį ir nenualpti. Juk, be viso to, dar teks ir dainuoti! Žinau, kad jau nupirktos specialios vėsinamosios liemenės, į kurias bus pilama vandens. Jas vilksimės po Šreko drabužiais. Tikiuosi, jos padės nuleisti garą ir sėkmingai pabaigti spektaklį.
Ž. V.: O taip! Žalia yra mano mylimiausia spalva. Juokėmės su kolegomis, kad kokiomis tik spalvomis nebuvau nugrimuotas. „Užburtoje fleitoje“ – juodai, „Adamsų šeimynėlėje“ – baltai, „Dryžuotoje operoje“ – pilkai ir juodai, o štai dabar būsiu žalias.
R. L.: Jei atvirai, žalia nėra tarp mano mėgstamiausių, bet gal po šito spektaklio taps? Šiuo metu rinkčiausi violetinę ar bet kurią kitą spalvą.
– Ar prieš imdamiesi šio vaidmens turėjote savo galvoje „teisingą“ Šreką – kaip jis turėtų atrodyti?
Ž. G.: Režisierius turėjo labai didelius reikalavimus. Jis norėjo, kad Šrekas kuo labiau atitiktų tą, iš amerikietiško stiliaus miuziklo, kur daug bendravimo su publika. Jo vizija bent jau man buvo labai sudėtinga vaidybiškai, bet, manau, susidorojau.
– Ar vaidmenį kuriate ir repetuojate visi atskirai?
Ž. G.: Ne, kartu. Režisierius leido skolintis iš kolegų gerus dalykus. Anot jo, čia jokia vagystė. Juk mes ne konkurentai, o komanda, kurios bendras tikslas – kad spektaklis būtų kuo geresnis ir kuo paveikesnis žiūrovams.
Ž. V.: Mūsų darbo specifika yra dirbti kartu. Nors kiekvienas Šrekas bus savitas, bet turėsime ir bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jei kažkas man bus labai patikę, galėsiu tai „pasiskolinti“ iš Roko ar Žygimanto ir drąsiai naudoti savo vaidmenyje.
R. L.: Džiaugiuosi, kad turiu labai talentingus kolegas. Man šis spektaklis bus didelis iššūkis, visų pirma dėl to, kad nesu vaidinęs nė viename vaikiškame spektaklyje. Tikiuosi, pirmas blynas neprisvils.
– Kuris iš Jūsų trijų gyvenime yra labiausiai panašus į Šreką? O kuris – visiška žaliojo ogro priešingybė?
Ž. G.: Vienareikšmiškai – Ž. Voronovas. Dėl vidaus nežinau, bet išore – tai tikrai. Be to, jis – užkietėjęs žvejys, dažnai plaukioja po savo pelkę vienas.
Ž. V.: Aš, aš ir dar kartą aš! Kaip žvejas, esu lipęs iš valties tokiose pelkėtose vietose, kad uch… Būdavo, eini ir po kojomis viskas liūliuoja.
R. L.: Priešingybė Šrekui? Turbūt aš. Gauti vaidmenį – viena, o jį gerai atlikti – visiškai kas kita. Ką gyvenimas man pasiūlo, visada stengiuosi priimti. Todėl su dėkingumu priėmiau ir šį iššūkį, nors žinojau, kad lengva nebus.
– Šrekas – personažas, kurį puikiai pažįsta tiek vaikai, tiek jų tėvai. Ar kuriant vaidmenį neslėgė atsakomybė nenuvilti tų, kurie Šreką jau „atsineša“ į teatrą iš kino ekranų? Turbūt suprantate, kad būsite stipriai lyginami…
Ž. G.: Suprantu, bet, manau, ir žiūrovai supras, kad teatras negali perteikti visų filme matytų dalykų. Istorija – ir filmuko, ir spektaklio – bus labai panaši. Sakyčiau, pas mus net labiau papildyta. Statome pagal brodvėjišką „Šreko“ variantą ir pritaikome jį mūsų scenai. Beje, mūsų versijoje parodomi netgi ogro tėvai, kurių nėra filmuke. Įdomiai pateiktas ir Lordo Farkvado personažas – atskleidžiama jo praeitis. Žodžiu, papildinių bus gerokai daugiau, o per juos geriau atsiskleis ir patys pasakos veikėjai. Kita vertus, filmukas neturi tiek daug nuostabių muzikinių numerių, o spektaklyje skambės labai graži įvairių stilių muzika.
Ž. V.: Spektaklis, mano galva, turėtų būti pranašesnis už filmuką, nes jis pagyvintas ne tik dainomis, bet ir daugybe kitų muzikinių intarpų. Ačiū Dievui, kad nereikės šokti. Nes su visa šrekiška amunicija tai būtų tiesiog neįmanoma. Įsivaizduokite: kol pasimatuojame kostiumą, mes jau šlapi, tai kaip bus toliau? Nors... Nėra to blogo, kas neišeitų į gera: numesiu svorio. (Juokiasi.)
R. L.: Filmas ir spektaklis? Nelygintini dalykai. Pas mus bus labai daug specialiųjų efektų – ugnies, dūmų, cirko triukų. Dėl to spektaklio metu bus uždengtas orkestras, pašalintos kelios žiūrovų vietos. Mes lipsime nuo scenos ir vaikščiosime tarp žiūrovų. Daugiau – tššš! – negalime išduoti.
Žanas Voronovas: Šrekas turi savo teritoriją, į kurią kitų neįsileidžia. Namuose aš irgi toks. Ten mano pelkė, mano zona.
– Ką šiame spektaklyje galės atrasti vaikai, o ką – jų tėvai?
Ž. G.: Vaikai atras labai žinomą ir linksmą istoriją, taip pat – šaunius efektus, įspūdingus kostiumus, dekoracijas, lėles ir net ugnimi besispjaudantį drakoną! Sklinda kalbos, kad tai bus iki šiol brangiausias spektaklio pastatymas visoje KVMT teatro istorijoje. O tėvai? Tikiuosi, jie ras ir labai gilių minčių. Nebus čia vien blizgučiai… Man atrodo, kad geras miuziklas yra toks, kuriame tam tikrais momentais suaugęs žiūrovas gali atpažinti save. Ir tokių momentų čia bus tikrai nemažai.
Ž. V.: Ką atras vaikai, mes pamatysime per premjerinius spektaklius. Nes kas jiems nepatinka, jie labai greitai parodo. Tarkim, solistė atlieka Nakties karalienės ariją. Ji vokaliai be galo sunki, o vaikams – neįdomi. Jiems reikia kuo daugiau veiksmo, kurio „Šreke“ tikrai netrūks.
R. L.: Tiek tėvai, tiek vaikai galės pasimokyti, kad nereikia būti niurgzliais ir pikčiurnomis, o gyvenime sekasi tiems, kurie į viską žiūri pozityviai.
– Jeigu Jūsų Šrekai susitiktų vienoje pelkėje, dėl ko pirmiausia susiginčytų?
Ž. G.: Cha cha cha… Net neįsivaizduoju. Gal kuris aukščiau padainuos?
Ž. V.: Dėl privatumo ir pelkės. Kiekvienas pultume statyti trijų metrų aukščio sieną.
– Kuris iš Jūsų būtų tas, kuris bandytų visus sutaikyti? Kuris Šrekas greičiausiai pasakytų: „Palikit mane ramybėje“, o kuris pirmas skubėtų gelbėti princesę?
Ž. G.: Visų pirma, aš nemanau, kad mes išvis pyktumėmės. Su teatro kolegomis mes sutariame puikiai. Palikti ramybėje? Manau, pirmas pasiprašyčiau aš. O gelbėti princesę turbūt pirmas lėktų Žanas.
Ž. V.: Žygiui tai būtų dzin. „Palikit mane ramybėje“, – gal irgi jis greičiausiai pasakytų (mūsų Žygis su charakteriu). O princesės gelbėti? Aišku, kad pultume visi. Beje, Fionų bus irgi trys. Joms dar sunkiau – per spektaklį turės būti tai žalios, tai baltos. Žalia – balta, žalia – balta – beveik kaip per „Žalgirį“. (Juokiasi.)
Žygimantas Galinis: geras miuziklas yra toks, kuriame tam tikrais momentais suaugęs žiūrovas gali atpažinti save. Ir tokių momentų čia bus nemažai.
– Įsivaizduokite, kad dalyvaujate realybės šou. Jeigu iš Jūsų trijulės reikėtų išrinkti vieną, kuris realiame gyvenime sėkmingiausiai išgyventų Šreko pelkėje, – kuris laimėtų?
Ž. G.: Manau, kad turėtų laimėti Žanas. Jis bent žinotų, kaip gamtoje nepražūti: juk jis žvejys – profesionalas ir laisvalaikiu nuolat plaukioja su savo valtimi po pelkes. Tuo tarpu manęs žvejyba nelabai traukia.
Ž. V.: Nežinau, kaip kolegos, bet aš tai išgyvenčiau. Esu visiškai gamtinis.
R. L.: Tik jau ne aš. Aišku, lengvai nepasiduočiau, bet konkuruoti su Žanu būtų beprasmiška.
– Paauglystėje mes visi dažnai pasijuntame Šreko kailyje – jaučiamės nemylimi, negražūs, nemėgstami kitų. Ar Jums teko tai patirti?
Ž. G.: Manau, kad daugumai toks jausmas pažįstamas. Todėl ir aš ne išimtis. Tą šrekiškumą tikrai esu taikęs, kai būdavo sunku įsilieti į kolektyvą ar kai kas nors ką nors negražaus už nugaros apie mane šnekėdavo. Tuomet kaip Šrekas apsimesdavau, kad tai manęs neliečia, nors iš tiesų būdavo nesmagu.
Ž. V.: Teko. Kai nėjau su chebra mokykloje rūkyti, mane už tai buvo labai stipriai sumušę. Bet aš principingas. Net scenoje to nedarau, nors spektaklio scenarijuje ir parašyta. Galbūt todėl, kad kažkada mano tėtis labai daug rūkė. Patyčių? Aišku, susilaukdavau. Mane pravardžiuodavo Žanu Baklažanu, tai baklažanų aš iki šiol nevalgau. Tiesa, ir pats nelikdavau skolingas. Žygis, kuris, kaip ir aš, lankė tą patį „Varpelio“ chorą, sykį taip pat pakliuvo į mano patyčių zoną. Bet mes tikrai nebūdavome piktybiški.
R. L.: Paauglystėje nebuvau labai išvaizdus – spuogai ir pan. Be to, buvau labai kūdas ir aukštas. Reikėtų pamatyti mano paauglio nuotrauką. Ir pravardę turėjau – Rokas Kibirokas. Ir dabar visokių žinučių apie save prisiskaitau, bet žmonės manęs nepažįsta, tai ir rašo visokias nesąmones – nekreipiu dėmesio.
Rokas Laureckis: filmas ir spektaklis? Nelygintini dalykai. Pas mus bus labai daug specialiųjų efektų – ugnies, dūmų, cirko triukų.
– Jeigu galėtumėte vieną Šreko frazę ar mintį užrašyti ant plakato virš savo darbo stalo, kokia ji būtų?
Ž. G.: „Aš neturiu problemų su pasauliu, tik pasaulis turi problemų su manimi.“ Tai Šreko žodžiai. Girdėsite juos spektaklyje.
Ž. V. ir R. L.: „Geriau į išorę negu į vidų.“ Taip sako Šrekas, kai netyčia pagadina orą.
– Kas Jūsų kuriamam Šreko personažui būtų didžiausia tragedija: gyvenimas be svogūnų, be pelkės ar be ramybės?
Ž. G.: Manau, didžiausia tragedija jam būtų niekada neišeiti iš pelkės, o jis, šaunuolis, išdrįso palikti savo komforto zoną ir leidosi į nuotykingą kelionę, kurios metu labai pasikeitė. Iš tiesų visas spektaklis ir yra apie tą Šreko kelionę, draugus, sutiktus keliaujant, patirtą vidinį pokytį – savęs suvokimą, meilės pajautimą.
– Įsivaizduokite: rytoj atsikeliate, pažvelgiate į veidrodį ir suprantate – viskas, Jūs tapote Šreku. Žaliu, dideliu, pikčiurna ogru. Ką darytumėte pirmiausia?
Ž. G.: Pirmiausia išsimaudyčiau purve. Nes ograi tai labai mėgsta.
Ž. V.: Jei tik išoriškai būčiau žalias – nieko tokio. Žmona, jei myli, mylės ir tokį.
R. L.: Pirmiausia norėčiau visiems pasirodyti. Juk ne kasdien tokiu tampi! Todėl išsyk daryčiau asmenukę ir dėčiau į savo instagramą.
Naujausi komentarai