Vis dėlto Kristinos kelias į profesines aukštumas prasidėjo ne visai taip, kaip galėtų atrodyti. Puikiai besimokiusi mergina į profesinę mokyklą išėjo paskatinta mamos ir iš pradžių dėl to nė kiek nesidžiaugė.
Auklėtojos žodžiai nuramino
Kirpėjos profesiją K. Gorodeckienė pasirinko būdama aštuoniolikos. „Įstojau į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą“, – pradeda savo istoriją kaunietė ir tęsia, kad nuo mažens mėgo šukuoti mamai plaukus, daryti jai įvairias šukuosenas.
Tačiau mokytis kirpėjos amato ji nėjo savo noru – labiau paskatino pasikeitusios šeimos aplinkybės. Tėvams išsiskyrus, mama primygtinai siūlė dukrai įgyti profesiją net nebaigus vidurinės mokyklos, nors ši mokėsi puikiai.
„Prieš 30 metų gerai mokinei po devynių klasių eiti į profesinę mokyklą neatrodė didelis prestižas, – liūdnai šypteli ji. – Pirmas pusmetis buvo labai sunkus, kol pritapau prie kitos aplinkos. Dažnai grįždavau į savo mokyklą, pas savo draugus.“
Nežinia, kaip būtų susiklostęs tolesnis Kristinos kelias, jei ne auklėtojos žodžiai, padėję jai susivokti, ko iš tiesų siekia. „Ji man pasakė, kad į kitą mokyklą išėjau ne ieškoti draugų ar aplinkos, o mokytis specialybės“, – prisimena ji.
Pokalbis su auklėtoja padėjo Kristinai susitelkti į savo tikslą. Jau antrame kurse merginos talentas buvo pastebėtas – ji pateko pas mokytoją, ruošusią mokinius po dvylikos klasių. Čia mokymosi motyvacija buvo kitokia. „Kryptingai ėjau tikslo link – mokiausi kirpėjos amato, o netrukus nuėjau dirbti į kirpyklą“, – pasakoja ji.
Nuolat reikia iššūkių
Pradėjusi savarankišką gyvenimą ir įsidarbinusi kirpykloje, Kristina nusprendė laikytis ir savų profesinių principų.
„Dažnai į kirpyklas sueina visi pletkai. Tačiau aš niekada nenorėjau būti nei gandų rinkėja, nei skleidėja. Dabar savo salone noriu sužinoti apie žmogų tik tiek, kiek man reikia darbui, kad galėčiau pasiūlyti jam tinkamą kirpimą ar dažymą, sukurti jo gyvenimo būdui artimą įvaizdį“, – savo požiūrį dėsto Kristina.
Ilgainiui moteris suprato, kad profesiniame mokymo centre įgytų žinių jai maža. Todėl tęsė mokslus Klaipėdos universitete ir baigė išvaizdos stiliaus dizaino specialybę.
„Čia supratau, kaip matyti visumą, t. y. kaip šukuosena, plaukų spalva, kirpimas gali pagerinti žmogaus įvaizdį“, – pasakoja plaukų stilistė ir priduria, kad visada troško iššūkių: vien kirpti, dažyti ir šukuoti plaukus jai buvo neįdomu.
„Supratau, kad žmoguje slypi beribės galimybės. Pradėjau save išbandyti vis naujuose konkursuose. Norėjosi lukštenti savo galimybes – na, ką tu, Kristina, dar sugebi?“ – atvirauja ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose konkursuose pelniusi meistrė.
Jei dėl vietos stokos Kristina savo trofėjų lentynoje galėtų pasilikti tik vieną apdovanojimą, jos pasirinkimas būtų aiškus – Europos auksas. Svarbiausiu savo profesiniu laimėjimu ji laiko 2012 m. Vienoje vykusį Europos kirpėjų ir grožio meistrų čempionatą „OMC European Championship Vienna 2012“. Iš šių varžybų lietuvė grįžo su aukso medaliu ir Europos čempionės titulu.
„Tai vienas svarbiausių pasiekimų. Prisimenu pasiruošimą jam, kai mano vaikai – Kristijonas ir Danielius – dar buvo maži. Daug nervų ir emocijų tada teko išgyventi: perlipti per „negaliu“, laviruoti tarp darbo ir šeimos. Ačiū Dievui, ji nesubyrėjo“, – atsidūsta Kristina.
Jau kelerius metus į konkursus ji grįžta atlikdama vis kitokį vaidmenį – tai teisėjos, tai trenerės. „Atėjo laikas, kai noriu dalytis savo žiniomis. Kažkada vesdavau kirpėjoms mokymus, dabar ruošiu merginas konkursams, pasaulio čempionatams. Jie labai panašūs į sportininkų“, – pastebi tituluota meistrė.
Pati patyrusi, ką reiškia kovoti dėl aukščiausių įvertinimų, Kristina puikiai žino, kiek daug čia lemia ne tik meistriškumas, bet ir gebėjimas dirbti spaudžiant laikui. Jos laimėtame čempionate proginę ilgų plaukų moterišką šukuoseną reikėjo sukurti vos per 18 minučių.
„Dabar dalyvaujančios toje pačioje rungtyje laiko turi gerokai daugiau – 40 minučių. Be to, mes vežėmės gyvus modelius, o dabar treniruotės ir konkursas vyksta ant manekenų galvų. Tai kur kas lengviau ir paprasčiau“, – lygina K. Gorodeckienė.
Supratau, kad žmogaus galimybės beribės. Pradėjau save išbandyti vis naujuose konkursuose. Norėjosi lukštenti savo galimybes.
Kaip sporto olimpiada
Spalio viduryje į Paryžiuje vykusį oficialų pasaulio kirpėjų čempionatą OMC „Hairworld“ Kristina vežėsi trijų moterų komandą. „Ladies Fashion Cup“ rungtyje trijulė – Vitalija Jasinckienė, Lidija Daukševičienė ir Edita Laučienė – pateko į finalą ir buvo įvertintos kaip vienos iš geriausių.
Pasiruošimas tokio lygio varžyboms labai panašus į sportininkų rengimąsi olimpiadai. Azartą pagauna ir dalyviai, ir treneriai.
„Per ribotą laiką reikia padaryti kuo gražesnę šukuoseną. Tenka daug valandų dirbti, kad geriau dėliotųsi rankų judesiai“, – aiškina Kristina.
Anksčiau jai svarbesnis buvo rezultatas, o bėgant metams ji suprato, kad didžiausią malonumą teikia ne laimėjimas, bet kelias iki jo – modelio paieškos, idėjų generavimas, šukuosenos kūrimas.
Paklausta, kuris vaidmuo jai pačiai smagiausias – dalyvės, teisėjos ar trenerės, Kristina neišskiria nė vieno. Sako, kad vien trenerės amplua šį kartą jai neužteko – sugalvojo dalyvauti „Global Artist“ konkurse ir pati. Jos darbas vyrų įvaizdžio kategorijoje buvo atrinktas tarp šešių stipriausių ir finale įvertintas penktąja vieta.
„Šiam konkursui reikėjo siųsti savo darbų nuotraukas, filmuotą medžiagą. Iki tol daug dirbau su moteriškomis šukuosenomis, o šįkart nusprendžiau išbandyti vyriško įvaizdžio kūrimo galimybes“, – pasakoja meistrė ir džiaugiasi, kad pradėjus eksperimentuoti su vyrų įvaizdžiais jai daug padėjo sūnus Kristijonas. Būtent jis ne sykį tapo mamos modeliu.
„Kristijonas iš manęs paveldėjo menišką sielą. Nuo mažens dainavo, grojo, o vyresnėse klasėse net buvo subūręs metalo grupę. Dabar ruošiasi atlikti savanorišką pareigą tėvynei. O jaunėlis Danielius į mane panašus savo užsispyrimu ir sportišku charakteriu“, – pasakoja Kristina.
Paklausta, kaip šeima palaiko jos norą nuolat išbandyti save įvairiuose konkursuose, Kristina prisimena vieną mielą epizodą iš sūnų vaikystės. Po konkurso Norvegijoje jos pasitikti į Vilniaus oro uostą atvažiavo visa šeima.
„Jaunėlis sūnus puolė man ant kaklo šaukdamas: „Mama, tu laimėjai Didžiąją taurę!“ Tuo metu kino teatruose rodė filmuką apie Žaibą Makvyną, kuris ralio varžybose laimėjo Didžiąją taurę. Sūnus, matyt, ir mane įsivaizdavo kaip tokią nugalėtoją. Vos neapsiverkiau iš laimės.“
Pašnekovė pasakoja, kad jos gyvenime buvo ir ramesnis etapas. Tada kūrė savo saloną, rinko komandą, rūpinosi verslu. Tačiau vieną dieną jos sūnūs susirūpino, kodėl mama nebedalyvauja varžybose, ir paragino ją vėl mesti sau iššūkį.
„Džiaugiuosi, kad jų paklausiau. Juk dažnai, kai žmogus yra pasiekęs kokį nors lygį, laimėjęs titulų, jis bijo statyti save į naują poziciją – o jei nelaimės, kaip buvo įpratęs“, – svarsto konkursantė ir tęsia, kad prieš sutikdama treniruoti Lietuvos moterų kirpėjų komandą ji pirmiausia pasitarė su vyru Danu ir sūnumis.
Nauja kryptis – vyrų stilius
Išbandyti save kuriant vyrų įvaizdžius Kristiną paskatino ir bendradarbiavimas su garsiu lietuvių dizaineriu Kęstučiu Lekecku.
„Kai jis ruošdavo savo naujų kolekcijų pristatymus, fotosesijas, prašydavo manęs, kad sušukuočiau jo modelius. Taip bendradarbiavome kokius ketverius metus“, – skaičiuoja K. Gorodeckienė. Ji įsitikinusi, kad būtent šalia esantys žmonės padeda augti ir tobulėti.
Todėl ir komandą savo „Grožio loftui“, įsikūrusiam Kauno Žaliakalnyje, Kristina rinko itin kruopščiai ir atsakingai. Netrukus salonas švęs dvyliktąjį gimtadienį, o dalis klientų čia lankosi jau ištisomis kartomis.
„Pradėjo tėvai, paskui – jų vaikai, paskui jau jų vaikų vaikai. Matydama tai dažnai susimąstau: tai kiekgi man pačiai metų?!“ – juokiasi Kristina.
Jos vyras ir sūnūs taip pat yra nuolatiniai salono lankytojai. „Namuose jų nekerpu. Kviečiu į saloną, bet jau nebežinau, ką naujo jiems pasiūlyti. Raginu eiti šukuotis pas mano koleges, bet jie kol kas lieka ištikimi man“, – šypsosi plaukų stilistė, pas kurią šukuotis eina ir jos tėvai.
O kas kerpa ir šukuoja ją pačią? Atsakymas paprastas – Kristinos salone dirbančios kolegės. Ar salono savininkė joms reikli? „O taip! Ir ne tik joms – pačiai sau taip pat. Iš čia kyla didžiausias vidinis konfliktas, nes tas reiklumas sau ir kitiems mane nuolat pastato į įvairias konfliktines situacijas. Esu visiška perfekcionistė“, – atvirai kalba ji.
Vis dėlto tam tikros gyvenimiškos patirtys privertė Kristiną iš naujo įvertinti tai, kas iš tiesų svarbiausia: pasaulį sukausčius pandemijai, ji atsidūrė reanimacijoje, vėliau teko išgyventi ir širdies operaciją. „Supratau, kad gyvenime nebūtinai viskas turi būti tobula ir kad turiu išmokti paprasčiau reaguoti“, – pripažįsta ji ir daug gražių žodžių skiria savo vyrui Danui, kuris visada buvo šalia, išmokė ją juoktis ir įsileisti į gyvenimą daugiau lengvumo.
Geriausiai pailsi prie jūros
Paklausta, kaip geriausiai atsigauna po įtemptos darbo dienos, Kristina pirmiausia pamini šokį. Kartais tiesiog pasileidžia muziką ir šoka viena namuose. Tačiau turi ir didesnę svajonę – pradėti lankyti šokių pamokas.
„Kol kas neatrandu tam laiko, bet jau labai rimtai save ruošiu, kad vieną dieną per savaitę galėčiau skirti šokiams. Labai jų trūksta. Vaikystėje lankiau meninę gimnastiką, pramoginius šokius“, – sako ji.
Ne mažiau nei šokis ją atpalaiduoja jūra. Ne bet kokia, o būtent lietuviškoji Baltija.
„Mūsiškė jūra man labai charakteringa. Turime pajūryje savo poilsiavietę, tad beveik kiekvieną savaitgalį ten ir vykstame“, – pasakoja plaukų stilistė ir prisipažįsta, kad visada svajojo apie tris dalykus: apie savo saloną su kirpėjų komanda, kūrybą konkursuose ir poilsį prie jūros. Šiandien visa tai jau turi.
„Nebežinau, ko dar norėti, – juokiasi. – Gal daugiau kelionių su šeima? Kai buvau maža, nuo aštuonerių iki dešimties metų gyvenau Laose, ten lankiau mokyklą. Mano tėtis buvo statybos inžinierius ir sovietmečiu gavo paskyrimą į Laosą. Neseniai mes vėl visi savaitę viešėjome Laose. Vaikščiojome tomis pačiomis gatvėmis – tėvai, mudu su vyru, mano brolis. Buvo labai gera ir vėl pajausti tą šeimos artumą, tvirtumą“, – dalijasi Kristina.
Svarbiausia – įsiklausyti į save
Kai moterys ateina į Kristinos saloną susitvarkyti plaukų, meistrė pirmiausia stengiasi pajusti, kokio įvaizdžio jos trokšta. Klausia, kaip norėtų jaustis – švelnesnės, romantiškesnės ar griežtesnės. Juk teorijų apie spalvinius tipus ir jiems tinkamiausius atspalvius apstu, tačiau Kristina įsitikinusi: svarbiausia ne taisyklės, o tai, kaip žmogus jaučiasi.
„Pati irgi esu išbandžiusi visas plaukų spalvas. Tamsūs plaukai griežtino. Mokinės juokėsi, kad tuo laikotarpiu bijodavo manęs ko nors paklausti“, – prisimena ji.
Ne mažiau svarbus ir kirpimas – jis taip pat padeda kurti norimą įvaizdį. Jei moteris nori atrodyti romantiška, švelni ir lengva, griežtas kirpimas gali neduoti trokštamo rezultato. Tokiu atveju labiau tiks ilgesni plaukai, švelniai krintančios garbanos. Todėl Kristina pataria ne aklai vaikytis mados tendencijų, o pirmiausia įsiklausyti į save.
„Mados tendencijos taip pat gimsta iš tam tikrų pojūčių, – sako ji. – Pvz., prieš kurį laiką buvo itin populiari žilų plaukų mada. Net jauni žmonės gatvėmis vaikščiojo papilkavusiais plaukais, žilomis sruogomis. Toks įvaizdis pasąmoningai kūrė išmanaus, daug žinančio žmogaus įspūdį.“
Šiuo metu stilistė pastebi kitokią tendenciją – žmonės nori atrodyti ramesni, švelnesni, draugiškesni, todėl ryškias plaukų spalvas vis dažniau keičia natūralūs žemės tonai. Žinoma, ekspresyvaus, ryškaus charakterio žmonėms ir toliau tinka drąsios spalvos, atspindinčios jų asmenybę.
Paklausta, ką patartų žmonėms, dar tik ieškantiems savo stiliaus, Kristina ragina atkreipti dėmesį ne tik į spalvas ir formas, bet ir į proporcijas. Tinkamai parinktas kirpimas gali padėti išryškinti privalumus ir subtiliai paslėpti figūros trūkumus. Geras plaukų stilistas ne tik patars dėl įvaizdžio, bet ir padės susigaudyti gausybėje grožiui skirtų priemonių.
DI stilisto nepakeis
Į Kristinos saloną klientės kartais atsineša internete rastų nuotraukų arba dirbtinio intelekto (DI) sukurtų savo atvaizdų – taip jos išbando norimą šukuoseną ar plaukų spalvą. Tačiau toks sumanymas realybėje ne visada pasiteisina.
„Dažnai dibtinis protas neatsižvelgia į žmogaus plaukų struktūrą, plaukų apimtį“, – aiškina Kristina. Jos įsitikinimu, stilisto užduotis – įvertinti, kas konkrečiam žmogui įmanoma, o kas ir liks tik gražiu vaizdu ekrane.
DI, jos nuomone, dažnai pasitelkia ir patys kirpėjai. Norėdami pritraukti daugiau klientų, socialiniuose tinkluose jie skelbia DI pagražintas nuotraukas. Tačiau realybė gali neatitikti sukurto vaizdo, o klientas – nusivilti.
Kristina tikina konkurencijos nebijanti: vietos po saule užteks visiems. Vis dėlto jai apmaudu, kai DI tampa priedanga profesinių įgūdžių stokai.
Gal ne už kalnų diena, kai išmanūs robotai dažys ir kirps mūsų plaukus? Kristina šypsosi – galbūt ateityje jie ir galės plauti klientėms galvas, tačiau tikro meistriškumo neperims. „Žmogaus rankų darbo, jo kūrybos niekas neatstos“, – įsitikinusi grožio meistrė.
Naujausi komentarai