ŽVILGSNIS Į KAUNĄ – IŠ DAUGIAKULTŪRĖS KANADOS PERSPEKTYVOS

"Pandemijos poveikis muziejams ir galerijoms bus juntamas dar kelerius metus. Mūsų laukia atsistatymo etapas, kurį, tikėkimės, lydės atgimimas", – sako šiuolaikinio meno kuratorė Josée Drouin-Brisebois. Nacionalinėje Kanados galerijoje dirbanti kanadietė pakviesta kuruoti 13-ąją Kauno bienalę, vyksiančią 2021 m. lapkritį–2022 m. sausį.

J.Drouin-Brisebois sako Kauno dar gerai nepažįstanti, bet, atšaukus dėl pandemijos paskelbtus apribojimus ir vėl atsiradus galimybei keliauti, tikisi pažintį pratęsti. Savo ruožtu "Santaka" pristato šiuolaikinio meno lauką puikiai išmanančią kanadietę, ne kartą organizavusią Kanados dalyvavimo Venecijos bienalėse projektus, vadovaujančią prestižinio Kanados "Sobey Art" apdovanojimo žiuri.

– Kuruosite 13-ąją Kauno bienalę. Ką žinote apie šį renginį ir Lietuvos meną apskritai? Galbūt jau yra tekę bendradarbiauti su lietuvių menininkais?

– Pernai rugsėjį turėjau nuostabią progą apsilankyti 12-oje Kauno bienalėje. Buvau maloniai nustebinta ir suintriguota gausybės skirtingų bienalės erdvių ir menininkų darbų kokybės. Šiuo metu daug mokausi apie šio renginio, Kauno ir Lietuvos istoriją. Taip pat virtualiai bendrauju su būsimosios bienalės menininkais, aptariame jų idėjas ir būsimus darbus. Kalbant apie pažintį su Lietuvos kūrėjais, daugiausia jų darbų teko matyti Kauno, Venecijos ir neseniai įvykusioje Stambulo bienalėse. Deja, su jūsų šalies menininkais man dar nėra tekę dirbti. Tačiau vizualiojo meno kūrėjo Žilvino Kempino instaliacija eksponuojama Nacionalinėje Kanados galerijoje, kurioje dirbu.

– Kuo jus sudomino Kauno miestas ir jo istorija? Kokių idėjų turite būsimai bienalei?

Mano idėjos bienalei yra įkvėptos siekio atskleisti asmenines ir bendras miesto gyventojų istorijas.

– Kaune kol kas praleidau tik keletą dienų praėjusių metų rugsėjį. Planavau vėl čia atvykti birželį. Tačiau dėl pasaulinės pandemijos šią kelionę teko nukelti iki kol vėl taps įmanoma keliauti. Šiuo metu su bienalės komanda esame pradiniame apmąstymų ir tyrimų etape. Iš savo trumpo apsilankymo susidariau įspūdį, kad Kaunas turi labai turtingą istoriją. Tai įrodo ir gausi skirtingų laikotarpių architektūra bei visiškai pasikeitusios kai kurių pastatų funkcijos. Asmeniškai, mane labiausiai domina miesto industrinė istorija. Ypač fabrikai, vietos tekstilė, kita mieste pagaminta produkcija, komunikacija. Tad mano idėjos bienalei yra įkvėptos siekio atskleisti asmenines ir bendras miesto gyventojų istorijas. Kaip mes jas galime sujungti su miesto vietomis ir pastatais? Tai – pagrindinis klausimas, kurio klausiu.

– Esate atsakinga už Kanados ir tarptautinio šiuolaikinio meno kolekcijas Nacionalinėje Kanados galerijoje. Kokia šiuolaikinio meno situacija Kanadoje? Kuo pastaruoju metu stebina menininkai?

– Geras klausimas. Kadangi Kanada be galo didelė šalis, sakyčiau, kad čia egzistuoja ne viena šiuolaikinio meno scena. Jų, varijuojančių priklausomai nuo regiono, yra daugybė. Džiaugiuosi, kad turėjau proga dirbti su nemaža dalimi išskirtinių šalies kūrėjų. Taip pat pastaruoju dešimtmečiu organizuoju Kanados menininkų dalyvavimą Venecijos Bienalėje. Mūsų šalies kūrėjai, su kuriais dirbau Venecijoje, yra neabejotinai įtakingi. Tai – Stevenas Sheareris, Shary Boyle, Geoffrey Farmeris ir Isuma. Stebina ir senesnės kartos menininkai: Janet Cardiff ir George'as Bures Milleris. O Michaelas Snow, Rodney Grahamas, Stanas Douglasas ir Jeffas Wallas yra sukūrę reikšmingas tarptautines karjeras. Žinoma, turime ir daugybę jaunųjų menininkų, kurie pamažu užsirekomenduoja savo vardą Kanadoje ir pasaulyje.

– Pakalbėkime apie jūsų šalies šiuolaikinio meno rinką. Ar Kanados nenustelbia didžiosios kaimynės – JAV šešėlis?

– Sunku lyginti šias dvi šalis, kadangi jos daugeliu atžvilgiu yra visiškai skirtingos. Vienas įžvalgus menininkas kartą man pasakė, kad JAV kolekcininkai Kanados meną neretai laiko artimesniu Europos kontekstui. O kiti jį gretina su amerikiečių menu. Abiejų šalių politikos kontekstai, gyventojai ir meno rinkos be galo skiriasi. JAV veikia labai aktyvi meno rinka, o Kanadoje mes neturime tokios kolekcininkų bazės ir filantropijos tradicijų. Sakyčiau, kad globaliai sėkmingiems Kanados menininkams daugeliu atvejų sekasi, nes jie turi tarptautinius agentus.

Kryptis: pandemijos apribojimus J. Drouin-Brisebois laiko savotišku įkvėpimu – organizuojant Kauno bienalę jai būsią svarbu pasiekti ir laisvai keliauti negalinčią auditoriją.

– Kas turi daugiau įtakos šiuolaikiniam Kanados menui – prancūziškoji ar anglosaksiškoji tradicija? O gal Kanada seniai juda savo keliu, tik kitų šalių atstovams atrodo, kad čia vis dar veikia dviejų kultūrų sąveika?

– Kanada yra tikras kultūrų hibridas, kuris nuolat keičiasi ir transformuojasi. Pastaruosius dešimt metų šalies meno veidui didžiulę įtaką daro Kanados čiabuvių menininkai ir jų savitos tradicijos. Ypač matomas Pirmųjų tautų atstovų ir inuitų menas. Kvebeko provincijoje yra stiprios prancūziškos šaknys. Tad čia daug bendraujama ir keičiamasi menu su prancūzakalbėmis šalimis. Žinoma, nepamirštama ir artimiausia kaimynė – JAV. Į Valstijas Kanados menininkai dažnai keliauja studijuoti ar rengti parodų. Dialogas nuolat vyksta ir su Europa, ypač šiaurinėmis šalimis. O mūsų Vakarinė pakrantė daugiau bendradarbiauja su Azijos žemynu. Kanadoje taip pat gyvena daug imigrantų. Tad nemažai įdomių menininkų yra įvairių diasporų atstovai.

– Ar Kanados šiuolaikinio meno muziejaus ekspozicijoje yra lietuvių menininkų darbų?

Pati šiuo metu galvoju apie tai, kaip galerija galėtų tapti dar patrauklesnė lankytojams.

– Deja, tik vienas. Jau minėto Niujorke įsikūrusio lietuvių menininko Ž.Kempino darbas "Double O" (2008).

– Kanados, kaip ir viso pasaulio, kultūrinį gyvenimą paralyžiavo koronaviruso pandemija. Kaip Kanados menininkai išgyvena šį sunkų laiką? Kokius žingsnius daro valdžia, kad padėtų jiems vėl atsistoti ant kojų?

– Kiek teko kalbėtis su Kanados ir kitų šalių menininkais, pandemijos poveikis pasireiškė įvairiais būdais. Dauguma kūrėjų izoliavosi savo studijose, kur toliau intensyviai kuria. Tad kūryba tikrai nesustojo. Tačiau visos suplanuotos parodos buvo nukeltos ar netgi atšauktos, neveikia jokios meno mugės. Taigi ritmas sulėtėjo, meno rinka užšalo. Kai kuriems menininkams šis laikotarpis suteikė daugybę minčių ir idėjų, o kiti susiduria su rimtais finansiniais sunkumais. Kol kas dar neaišku, kaip mūsų valdžia padės kultūros sektoriui susidoroti su šiais iššūkiais. Kanados meno taryba – dotacijas teikianti agentūra, šiuo metu dar stengiasi prisiderinti prie situacijos. Padėtį bando gelbėti ir visuomenininkai. Kiekvienais metais jaunam Kanados menininkui įteikiamas prestižinis "Sobey Art" apdovanojimas. Tai – didžiausias mūsų šalies prizas, skirtas menininkams iki 40-ies. Laureatas paprastai paremiamas nemenka pinigų suma. Šiais metais apdovanojimą teikiantis fondas nusprendė atsisakyti įprastos programos, nerinkti vieno nugalėtojo ir skirti po 25 tūkst. dolerių visiems 25 menininkams, pretendavusiems į apdovanojimą.

– Ar Nacionalinė Kanados galerija pandemijos metu uždaryta? Galbūt šis laikotarpis padėjo įvertinti virtualiųjų platformų privalumus ir trūkumus?

– Taip, Nacionalinė galerija nuo kovo 16-osios vis dar uždaryta. Tad visi dirbame nuotoliniu būdu – savo lankytojams paruošėme skaitmeninį turinį, vedame virtualiuosius turus po keičiamas parodas ir nuolatines ekspozicijas. Socialiniame tinkle "Instagram" mūsų kuratoriai taip pat gyvai transliuoja diskusijas, į kurias planuojame įtraukti ir Kanadoje bei užsienyje gyvenančius menininkus. Šiuo laikotarpiu galerijoms ypač svarbu atrasti būdų, kuriais jos galėtų išlikti aktualios ir pasiūlyti auditorijoms alternatyvių įsitraukimo galimybių. Visa ši situacija veikia ir mano požiūrį į Kauno bienalės organizavimą. Mąstau, kaip būtų galima pasiekti daugiau auditorijų, įskaitant ir labiausiai pažeidžiamas, kurioms netolimoje ateityje keliauti bus sudėtinga.

– Kaip manote, kas laukia pasaulinio kultūros lauko, muziejų ir galerijų, kai pandemija aprims? Deja, kultūra daugelyje šalių nėra prioritetas.

– Sunku pasakyti, mat daug kas priklauso nuo skirtingų valstybių politikos. Lėtai imame suvokti, kad pandemijos poveikis bus justi dar kelerius metus. Mūsų laukia atsistatymo periodas, kurį, tikėkimės, lydės atgimimas. Pasaulio galerijoms ir muziejams tai tikrai bus iššūkių kupinas etapas. Juk dėl sumažėjusių žmonių srautų prarasta nemažai lėšų. Pati šiuo metu galvoju apie tai, kaip galerija galėtų tapti dar patrauklesnė lankytojams. Būtina tinkamai išnaudoti atsigavimo etapą ir tapti atsparesniems kylantiems iššūkiams.